Byla 2K-463/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

2Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d., 2005 m. birželio 23 d. nuosprendžiais ir Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutartimi subendrinta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

4Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmės laiką įskaityta 1 diena, išbūta laikinajame sulaikyme 2008 m. balandžio 1 d., bei laikas, atliekant bausmę pagal ankstesnius nuosprendžius nuo 2008 m. rugsėjo 27 d. iki 2009 m. sausio 19 d.

5Iš A. I. priteista: Valstybinei ligonių kasai 184,30 Lt gydymo išlaidų, M. S. 670,31 Lt gydymo išlaidoms atlyginti, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 500 Lt turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Civilinis ieškinys dėl 1900 Lt turtinės žalos atmestas.

6Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, kuria, be kita ko, nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmestas.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,

Nustatė

8A. I. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 31 d., apie 15.00 val., Panevėžio rajono ,,duomenys neskelbtini“ kaime, V. Č. gyvenamojo namo kieme, akmeniu sudavė M. S. vieną kartą į veido sritį, taip tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, be to, tuo pačiu metu, daužydamas akmeniu, sugadino svetimą D. B. automobilį ,,VW Golf“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), buvusį namo kieme.

9Kasaciniu skundu nuteistasis A. I. prašo teismų sprendimus pakeisti: pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10, 13 punktuose numatytas aplinkybes jo atsakomybę lengvinančiomis, nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai sumažinti bausmę, o nukentėjusiojo M. S. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti atmesti.

10Kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir šališkai, nes neatlikti visi būtini procesiniai veiksmai, kad būtų nustatyta objektyvi tiesa apie įvykio aplinkybes ir tikruosius kaltininkus, nesurastas nei dujinis ginklas, nei lazda. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tinkamai apžiūrėta įvykio vieta, neapklausti visi galimi liudytojai (pvz., kaimynai), neatlikti kriminalistiniai tyrimai, eksperimentai, kurie būtų patvirtinę jo parodymus, kad dujinis ginklas prieš jį buvo panaudotas namo viduje nesant tam jokio pagrindo. Dėl to ir teismai, vertindami paviršutiniškai surinktus įrodymus ir nustatydami įvykio aplinkybes, suklydo ir nepagrįstai pripažino jį kaltu. Kasatorius tvirtina, kad į jį ir D. S. buvo šauta iš dujinio ginklo ir suduota lazdomis dar namo viduje, tai patvirtina bylos duomenys. Tuo tarpu nukentėjusįjį jis sužalojo netyčia, tik gindamasis nuo jį užpuolusių ir dujinį ginklą panaudojusių trijų asmenų. Akmenis svaidė nieko nematydamas, nes buvo sužalotos akys, nesitaikė būtent į nukentėjusįjį. Kasatorius mano, kad jis turėjo teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus trijų asmenų (nukentėjusiojo ir jo pusbrolių) kėsinimosi į jo sveikatą. Be to, teismai nepagrįstai neįžvelgė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6, 10, 13 punktuose, nes jis nukentėjusiojo buvo išprovokuotas gintis. Kasatoriaus įsitikinimu, nukentėjusysis ir jo liudytojai meluoja, norėdami pateisinti savo neteisėtus veiksmus, o liudytojų R. Č., D. S., R. S. ir jo paties parodymai įvertinti netinkamai.

11Be to, kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą taisykles (BK 187 straipsnis priskirtas privataus kaltinimo bylų kategorijai). Taip pat kasatorius nesutinka su civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, nes M. S. jo sąskaita tiesiog nori pasipelnyti.

12Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jolita Urbelienė prašo skundą atmesti.

13Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir nuosprendyje konstatavo, kad, išnaudojus visas galimybes, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų pašalinti nepavyko, todėl kaltinamojo A. I. parodymai, kad jis pabudo nuo skausmo, nes į jį iš dujinio ginklo buvo šaudyta dar gyvenamojo namo kambaryje, vertintini jo naudai. Kartu teismas nustatė, kad nukentėjusysis M. S. prieš pat jo sužalojimą neatliko jokių veiksmų prieš nuteistąjį, o tik stovėjo šalia jo. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad tokioje situacijoje kasatorius neturėjo teisės į būtinąją gintį, o M. S. sudavė akmeniu ir jį sužalojo supykęs ir keršydamas.

14Kasatorius skunde teigia, kad jis nukentėjusįjį sužalojo neatsargiai, nes dėl traumuotų akių gerai nesiorientavo aplinkoje ir akmenis mėtė kur pakliuvo, todėl prašo veiką perkvalifikuoti į BK 139 straipsnio 1 dalį. Nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti, arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį, bet lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad A. I. atliko tyčinius veiksmus. Tokios išvados padarytos įvertinus nukentėjusiojo, liudytojo M. S. ir paties nuteistojo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nenuosekliai aiškino apie savo veiksmus: duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu kasatorius išvis neigė bet kokį smurto panaudojimo prieš asmenį faktą ir akmenų svaidymą į žmones, teisme prisipažino, kad metė akmenį, tačiau todėl, kad gynėsi, matydamas, jog vaikinai turi lazdas ir ginklus. Kasaciniame skunde jis nurodo, kad sužaloti nukentėjusįjį galėjo neatsargiai. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes A. I. veiksmai prieš M. S. tinkamai įvertinti kaip tyčinė nusikalstama veika. Byloje nustatyta, kad A. I. konflikto metu tyčia smogdamas akmeniu padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sužalojimą, todėl veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taigi negali būti tenkinamas ir kasatoriaus prašymas sušvelninti paskirtą bausmę.

15BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. Teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kodėl teismas neįžvelgia minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, šioms išvadoms pritariama ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasatorius nepateikia jokių argumentų, kurie leistų suabejoti teismo sprendimuose padarytomis išvadomis dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų netaikymo. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 10, 13 punktų nuostatų taikymo kasatorius apeliacine tvarka nesiskundė ir šie klausimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėti, todėl jie negali būti nagrinėjami kasacine tvarka.

16Iš tiesų BPK 417 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų reikalavimai visa apimtimi nebuvo įvykdyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tačiau trūkumai pašalinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje: teismas apklausė automobilio savininkę D. B. ir išsiaiškino apgadinto automobilio perdavimo nukentėjusiajam aplinkybes, taip pat, vadovaudamasis BPK 417 straipsnio 2 dalimi, teismas išsiaiškino nukentėjusiojo poziciją dėl galimybės susitaikyti su kaltinamuoju. M. S. kategoriškai nurodė, kad nori, jog A. I. būtų nubaustas už automobilio apgadinimą. Todėl galima teigti, kad kasatoriaus teisės nebuvo suvaržytos, nes įstatyme numatyta susitaikymo galimybė buvo apsvarstyta ir teismas pagrįstai nenustatė susitaikymui būtinų sąlygų.

17Iš kasatoriaus nukentėjusiajam pagrįstai priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos piniginio dydžio ribų, tai kiekvienu atveju vertina nuosprendį priimantis teismas. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir atsižvelgė į veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį, kitas bylai turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, įvertino ir kasatoriaus turtinę padėtį. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir civilinės teisės normų, nenukrypta ir nuo besiformuojančios teismų praktikos.

18Kasacinis skundas atmestinas.

19Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų

20BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir įrodymų vertinimas motyvuotai aptartas apeliacinėje nutartyje atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus, taigi esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta. Remiantis šiais argumentais, A. I. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, teismo išvadų pagrįstumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas bei dėl BK 28 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 10, 13 punktų taikymo, paliekami nenagrinėti.

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą buvo konstatuota, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas (pavyzdžiui, 2007 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 2K-209/2007; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr. 2K-830/2007). Todėl kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netikrina neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo teisingumo, o pagal baudžiamojo proceso įstatymą privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose. Kasatorius tik formaliai nurodo, kad nesutinka su civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos, tačiau nenurodė teisinių argumentų, jog teismai netinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl šis argumentas taip pat paliekamas nenagrinėtas.

22Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindai.

23Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies, 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

24Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. Kasatorius savo prašymus grindžia ginčydamas įrodymų vertinimą ir bylos aplinkybių nustatymą, o tai, kaip jau buvo minėta, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

25Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta tokia įvykių eiga: 1. A. I. name pabudo nuo skausmo, kai į jį buvo šauta iš dujinio ginklo. A. I. nustatyti šie sužalojimai: veido ir kaklo srityje tikėtina iššaunant dujiniu pistoletu, pailgos formos daiktu sumušta kairė nugaros pusė. 2. Visiems konflikto dalyviams išėjus į gyvenamojo namo kiemą, A. I. iš pykčio ir keršto akmeniu tyčia sudavė M. S. vieną kartą į veido sritį ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, taip pat daužydamas akmeniu sugadino svetimą automobilį. Teismas padarė išvadą, kad šaunamąjį ginklą namo viduje galėjo panaudoti kiekvienas iš konflikto dalyvių ir kad jiems išėjus į kiemą prieš A. I. nebuvo atliekami jokie neteisėti veiksmai, kurie galėjo provokuoti jo elgesį.

26Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad teismas nustatė, jog į jį iš dujinio ginklo buvo šauta namo viduje.

27Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek teisinančius, tiek kaltinančius A. I. įrodymus, konstatavo, kad kieme prieš kaltinamąjį A. I. nebuvo atliekami jokie neteisėti veiksmai (S. ruošėsi išvažiuoti), tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo nebuvo jokio dialogo, kuris galėtų išprovokuoti jo elgesį, be to, nenustatyta, kas šovė A. I. į veidą iš dujinio ginklo namo viduje. Taigi A. I., namo kieme suduodamas M. S. akmeniu į veidą, tai padarė supykęs ir keršydamas dėl prieš jį namo viduje panaudoto dujinio ginklo. Padaręs išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis M. S. neteisėtais veiksmais būtų sąmoningai skatinęs A. I. neteisėtiems veiksmams, teismas pagrįstai nekonstatavo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nustatęs, kad nukentėjusįjį A. I. sužalojo dėl asmeninių paskatų, teismas jo veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (kaltinimas buvo pareikštas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, patvirtino šio teismo išvadas dėl A. I. kaltės tyčia sužalojus nukentėjusįjį, nurodė įrodymų šaltinius, kuriais grindė savo išvadas, motyvuotai atmetė A. I. versiją, kad M. S. jis sužalojo netyčia, išprovokuotas paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų.

28Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius A. I. veiksmuose tyčią, kvalifikuoti padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo nėra teisinio pagrindo. A. I. veika dėl tyčinio nesunkaus nukentėjusiojo M. S. sveikatos sutrikdymo dėl asmeninių paskatų teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Kadangi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, kasacinis teismas neturi pagrindo švelninti kasatoriui paskirtos bausmės (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

29Dėl BPK 417 straipsnio 2, 3 dalių taikymo

30BPK 417 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.

31Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. I. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK normų, reglamentuojančių perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą, taisykles, nes nepaklausė nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ši klaida ištaisyta: teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė automobilio savininkę D. B., ir išsiaiškinęs automobilio perdavimo nukentėjusiajam aplinkybes, konstatavo, jog M. S., kaip teisėtas automobilio valdytojas, gali būti nukentėjusiuoju dėl jo valdytam turtui padarytos žalos ir, vadovaudamasis BPK 417 straipsnio 2 dalimi, išsiaiškino nukentėjusiojo poziciją dėl galimybės susitaikyti su kaltinamuoju. M. S. kategoriškai nurodė, kad nori, jog A. I. būtų nubaustas už automobilio apgadinimą.

32Taigi padarytas BPK pažeidimas ištaisytas apeliacinės instancijos teisme iki įrodymų tyrimo pabaigos, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, jog buvo padarytas esminis pažeidimas. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

33Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Nuteistojo A. I. kasacinį skundą atmesti.