Byla A-525-1809-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio,

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Eimontienei,

4atsakovo atstovei Jekaterinai Mickevičienei,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Ecoservice“, uždarajai akcinei bendrovei „Atliekų tvarkymo tarnyba“, uždarajai akcinei bendrovei „VSA Vilnius“, uždarajai akcinei bendrovei „A.S.A. Vilnius“, uždarajai akcinei bendrovei „Švarus miestas“, uždarajai akcinei bendrovei „Veolia Environmental Services Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Švara visiems“ dėl aktų teisėtumo ištyrimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pareiškimu (t. I, b.l. 2–7), kurį patikslino (t. II, b.l. 103–109), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

91) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 84 bei 85.1-85.5, 85.7 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma, jog taryba nustato privalomus atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-1320) 1.1-1.3 punktai bei Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1-1131) 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktai, ta apimtimi, kuria nustatomi atliekų tvarkymo tarifai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams;

102) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 25, 32 straipsniams;

113) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, bei 2.4 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Planas) 80, 96 punktams bei proporcingumo principams.

12Nurodė, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 84-85 punktų, Sprendimo Nr. 1-1320 1.1 – 1.3 punktų, Sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktų nuostatos reglamentuoja atliekų tvarkymo paslaugų įkainius bei tarifus, konkrečius jų dydžius nepriklausomai nuo to, kokie asmenys atlieka tvarkymo paslaugas, todėl sprendimai atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui – jie taikomi individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, juose suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Kadangi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriamas kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai teikiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka, kainas ir tarifus savivaldybės taryba gali nustatyti išimtinai tik savo kontroliuojamoms įmonėms, biudžetinėms įstaigoms ar viešosioms įstaigoms, kurių savininkė yra savivaldybė. Teigė, jog tiek subjektų, kuriems taryba gali nustatyti tarifus, tiek tarybos nustatomų kainų ir tarifų sąrašas yra baigtinis ir minėta norma negali būti aiškinama plečiamai. Tais atvejais, kai paslaugas teikia ne savivaldybės kontroliuojamos įmonės, biudžetinės įstaigos ar viešosios įstaigos, o kiti asmenys (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus 2009-01-19 rašte Nr. A51-1094(3.3.4.1.-PD4) nurodyta, jog atliekų tvarkymo paslaugas teikia 7 privataus kapitalo uždarosios akcinės bendrovės) ir kai įstatymas neįpareigoja savivaldybės tarybos nustatyti konkrečių paslaugų kainas, taryba jų nustatyti negali. Pažymėjo, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sudaro prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Šis principas nėra absoliutus, tačiau jis gali būti ribojamas tik tais atvejais, kai tokią teisę suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija ar įstatymai. Teigė, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas nesuteikia teisės savivaldybėms reguliuoti privačių asmenų teikiamų paslaugų kainų. Tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugas teikia privatūs asmenys (nesusiję su savivaldybe) ir nėra įvesta vietinė rinkliava, kainas (tarifus) už paslaugas turėtų nustatyti (sureguliuoti) rinka. Tuo atveju, kai savivaldybė, skelbdama konkursą, pati nustato tarifus už teikiamas paslaugas, nėra garantuojamas konkurencingos ūkinės veiklos aplinkos išlaikymas ir yra ribojama konkurencija, kadangi visiems žinoma, už kokią kainą turės (galės) būti teikiama paslauga. Vadovaudamasis įstatymo viršenybės principu, numatančiu, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, pareiškėjas daro išvadą, kad Taryba negali be aiškiai įstatyme numatyto teisinio pagrindo reguliuoti ūkio subjektų teikiamų paslaugų kainų. Be to, nei Atliekų tvarkymo įstatyme (30 str. 4 d.), nei Plane nėra įtvirtinta Tarybos teisė nustatyti tarifus už atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, jog savivaldybės gali įvesti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, tačiau savivaldybei nesuteikiama nei teisė, nei pareiga nustatyti atliekų tvarkymo paslaugų tarifus ar kainas jas teikiantiems asmenims, kai tokia rinkliava nėra įvesta. Be to, Tarybos nustatytos kainos (tarifai) pagal savo esmę neturi nei rinkliavoms, nei mokesčiams būdingų požymių. Mokesčių tarifus Taryba gali nustatyti tik įstatymų nustatyta tvarka, o mokesčių sąvoka ir baigtinis mokesčių sąrašas yra pateikti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje bei 13 straipsnyje, kurie nenumato, jog savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą už atliekų tvarkymo paslaugas. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir pabrėžė, jog taryba galėtų nustatyti mokesčių tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas tik tuo atveju, jeigu tai būtų tiesiogiai numatyta įstatyme. Nors Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas prie savarankiškų savivaldybės funkcijų priskiria komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą, tai nesuteikia savivaldybėms teisės reguliuoti privačių asmenų teikiamų paslaugų kainų. Pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad taryba turi teisę visiems asmenims nustatyti tarifus (kainas) už atliekų tvarkymo paslaugas arba ginčijamais Tarybos aktais nustatyti tarifai būtų taikomi tik jos kontroliuojamoms įmonėms, biudžetinėms įstaigoms ar viešosioms įstaigoms, kurių savininkė yra savivaldybė, abejotina, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2, 2.3, 2.4 punktai atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo ir Plano reikalavimus. Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punkte nustatytas maksimalus komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifas už vieną kvadratinį metrą naudingo ploto per mėnesį, įskaitant didžiųjų ir bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidas fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius. Atsižvelgdamas į Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą principą „teršėjas moka“, tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 16, 17 dalių, 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė išvadą, jog atliekų tvarkymą apmoka atliekų turėtojas, t. y. konkretus asmuo, kuris turi atliekų. Pabrėžė, jog bešeimininkių atliekų savininko (atliekų turėtojo) nustatyti neįmanoma arba jis neegzistuoja, o asmenys, naudojantys kolektyvinius konteinerius, negali būti laikomi bešeimininkių atliekų turėtojais. Todėl bešeimininkių atliekų tvarkymas yra savivaldybės funkcija, pati savivaldybė ir turi apmokėti už šių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą. Būtent savivaldybės, o ne konkrečių atliekų turėtojų pareigą tvarkyti ir finansuoti bešeimininkių atliekų tvarkymą pagrindžia ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 patvirtintos Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos pildymo instrukcijos 3.2 punktas. Konstatavo, jog Taryba nepagrįstai ir neteisėtai į komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą įtraukė išlaidas už bešeimininkių atliekų tvarkymą, tokiu būdu primesdama pareigą komunalinių atliekų turėtojams mokėti už paslaugas, už kurias įstatymas įpareigoja mokėti pačią savivaldybę. Be to, pareiškėjui kilo abejonė, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatyti maksimalūs tarifai už komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą, bei 2.4 punktas, numatantis, kad asmenims, nesinaudojantiems kolektyviniais konteineriais, mokestis (tarifas) už atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo paslaugas skaičiuojamas už kiekvieną kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Plano 86, 96 punktams. Atsižvelgdamas į Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį, 2 straipsnio 17 dalį, Plano 80, 96 punktus, padarė išvadą, kad atliekų turėtojo už atliekų tvarkymą mokama kaina siejama su faktiškai išvežamų atliekų kiekiu. Teigė, jog teisės aktuose įtvirtintas principas „teršėjas moka“ pažeidžiamas, kai nustatomas maksimalus tarifas asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius. Maksimalaus tarifo nustatymas neužtikrina atliekų tvarkymo išlaidų padengimo, nes tam tikrais atvejais faktiškai surinktų atliekų tvarkymo išlaidos gali būti žymiai didesnės nei taikant maksimalų savivaldybės tarybos nustatytą tarifą surinktos lėšos už atliekų tvarkymo paslaugas. Taryba, nustatydama, jog asmenys, kurie nesinaudoja kolektyviniais konteineriais, už atliekų tvarkymo paslaugas moka ne pagal išvežamų atliekų kiekį, o už kiekvieną kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto, taip pat pažeidė teisės aktuose įtvirtintus „teršėjas moka“ bei teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-471/2010), pabrėžė, jog tais atvejais, kai asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Tuo tarpu skaičiuojant atliekų tvarkymo mokestį už kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto, tampa nebesvarbu, ar atliekų turėtojas konkretų laikotarpį naudojasi šia paslauga, ar ne (nes nustatoma pareiga asmenims, nesinaudojantiems kolektyviniais konteineriais, mokėti už paslaugas net ir tuo atveju, kai ši paslauga jiems faktiškai nėra teikiama); ar pagal kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto paskaičiuotas mokestis padengia atliekų tvarkymo išlaidas, ar ne (nes paslaugos teikėjas negali reikalauti atlyginti jo patirtų išlaidų, kai faktiškai surinktų atliekų kiekis ir paslaugos teikėjo patirtos išlaidos yra daug didesnės nei tarybos patvirtinta maksimali kaina, kuri skaičiuojama nuo bendrojo naudingo ploto). Minimalaus ir maksimalaus tarifo nustatymas reiškia, jog asmens, atliekas šalinančio į individualų atliekų konteinerį, mokama kaina už atliekų tvarkymo paslaugas priklauso ne nuo faktiškai išvežto atliekų kiekio, o nuo bendrojo naudingo ploto kvadratūros. Tokiu atveju pažeidžiamas tiek principas „teršėjas moka“, tiek teisingumo, proporcingumo bei atlygintinumo už suteiktas paslaugas principai ir lieka neįgyvendinta įstatymu atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas tiek, kiek jos yra vertos, o atliekų tvarkytojas nebetenka jam įstatymu suteiktos teisės reikalauti, kad atliekų turėtojas padengtų jo patirtas atliekų tvarkymo išlaidas.

13Atsakovas Taryba atsiliepimais į pareiškimą (t. I, b.l. 107–117, t. II, b.l. 154–159) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

14Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85, 1-85.5 ir 85.7 punktų, Sprendimu Nr. I-1320 patvirtintų Komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių 1.1 – 1.3 punktų ir Sprendimo Nr. I-1131 1.1, 2.2, 2.3 ir 2.4 punktų atitikimo Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams nurodė, kad Tarybos kompetencija tokio turinio teisės normų priėmimo srityje nėra kildinama iš Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto. Šis punktas nėra nurodytas nei viename iš Tarybos sprendimų. Tarybos teisę nustatyti šiuos tarifus numatė ir numato tiek Vietos savivaldos, tiek Atliekų tvarkymo įstatymai. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalimis, 9 straipsniu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 31 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomoje Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nurodyti galimi atliekų tvarkymo sistemos veikimo būdai. Taigi akivaizdu, jog pareiškėjo nurodoma Atliekų tvarkymo įstatymo norma reglamentuoja visiškai skirtingus dalykus, nei nurodyti Tarybos sprendimų punktai. Pareiškėjo lyginamos normos visiškai nesusijusios, tarp jų nėra jokio priežastinio ar sisteminio ryšio. Nurodyta įstatymo norma nei draudžia, nei riboja savivaldybės kompetenciją tarifų nustatymo srityje, todėl jų prieštaringumas ar atitikimas negalėtų ir neturėtų būti vertinami, atitinkamai nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Dėl Sprendimo Nr. I-1131 2.2. punkto atitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 35 straipsnių reikalavimams paaiškino, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nereglamentuoja bešeimininkių atliekų tvarkymo paslaugos finansavimo šaltinio, o numato, kad savivaldybių institucijos organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma, tvarkymą. Iš įstatymo leidėjo suformuluotos definicijos aiškiai matyti, kad savivaldybėms suteikta kompetencija spręsti bešeimininkių atliekų tvarkymo klausimą, todėl kiekviena savivaldybė tai organizuoja, atsižvelgdama į vietos sąlygas bei aplinkybes. Organizavimo sąvoka apima ne tik planavimą, vykdymą, priežiūrą, kontrolę, bet ir apmokėjimo už šias paslaugas klausimo sprendimą. Būtent dėl to, kad bešeimininkių atliekų tvarkymo organizavimas pavestas savivaldybėms, įstatymų leidėjas nenurodė tikslinio šių atliekų tvarkymo, finansavimo šaltinio. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog bešeimininkių atliekų tvarkymas turi būti finansuojamas iš aplinkos apsaugos rėmimo programos savivaldybėms skiriamų lėšų, yra teisiškai nereikšminga. Remdamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsniu, nurodė, kad ši programa yra tik papildomas, bet ne pagrindinis atliekų tvarkymo sistemos finansavimo šaltinis. Pagrindinis finansavimo šaltinis yra būtent atliekų turėtojas, kuriuo pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, be kita ko, laikytinas ir dabartinis atliekų turėtojas. Pabrėžė, jog atliekų turėtoju asmuo tampa ne būtinai po to, kai prikaupia atliekų iš savo buities. Būtent dėl to įstatymų leidėjas išskyrė „dabartinį“ atliekų turėtoją (32 str. 1 d.), kuriuo asmuo tampa tapęs svetimų atliekų valdytoju. Nurodė, jog savivaldybė turi bešeimininkių atliekų tvarkymo klausimą spręsti ne tik teisėtai (teisė įtvirtinta Atliekų tvarkymo įstatymo 25 str.), bet ir teisingai, o tai reiškia, kad savivaldybei neįtraukus bešeimininkių atliekų į atliekų tvarkymo tarifo dydį, mieste atgimtų šiukšlių „turizmas“, kuomet gyventojai išsinuomotų iš atliekų vežėjo simbolinės talpos konteinerį, o didžiąją dalį atliekų pamestų kitiems. Šių atliekų įtraukimas į tarifą kaip tik ir skatina gyventojus nekrauti atliekų svetimuose kiemuose, kadangi kiekvienas gyventojas suvokia, kad jam irgi teks apmokėti už kito asmens atliekas. Principas „teršėjas moka“ taikomas ir dabartiniam atliekų turėtojui, todėl dabartinis atliekų turėtojas turi sumokėti už jo tapusią atlieką, taip ir pasireiškia visas principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo ciklas. Dėl Sprendimo Nr. I-1131 2.2 – 2.4 punktų atitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio ir Plano 80 ir 96 punktų reikalavimams nurodė, kad pareiškėjo nurodytas Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnis, kurio turinys atkartojamas ir Plano 80 punkte, iš viso šio tarifo apskaičiavimo tvarkos nereglamentuoja. Plano 96 punktas numato tik tai, kad atliekų tvarkymo kaina komunalinių atliekų turėtojui neturi priklausyti nuo atliekų turėtojo nutolimo nuo regioninių atliekų tvarkymo infrastruktūros objektų. Viename atliekų tvarkymo regione visiems komunalinių atliekų turėtojams turėtų būti vienoda atliekų tvarkymo kaina už tokį patį tvarkomą atliekų kiekį ir tokią pačią teikiamos paslaugos kokybę. Pažymėjo, kad Taryba atliekų tvarkymo tarifų nėra diferencijavusi, priklausomai nuo atstumo tarp atliekų turėtojo ir sąvartyno. Pareiškėjas, teigdamas, jog Taryba, mokesčio už atliekų tvarkymą dydį susiedama su atliekų turėtojo naudingu (užimamu) plotu, pažeidė Plano 96 punktą, šio savo teiginio nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, net jeigu teismas ir laikytų, kad šio punkto nuostatos yra norminio ir imperatyvaus pobūdžio. Pabrėžė, jog savivaldybės tarybos sprendimai turi neprieštarauti Lietuvos Respublikos norminiams teisės aktams, o Planas yra individualus teisės aktas, kadangi jis nenustato elgesio taisyklės, jį būtina įgyvendinti, priimant norminius teisės aktus, jų priėmimui nustatytas laikotarpis nuo 2007 metų iki 2013 metų. Tokias išvadas patvirtina ir Plano 1 punktas. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog šis teisės aktas yra norminio pobūdžio, ginčijamų Tarybos sprendimų teisėtumo vertinimas, atsižvelgiant į šį Planą, yra netikslingas ir nepagrįstas, kadangi jis nereglamentuoja paslaugos kainos sudėtinių dalių, o tik nurodo siekiamybes, kad kaina visame regione būtų vienoda ir nepriklausytų nuo atstumo tarp atliekų tvarkymo infrastruktūros objekto ir atliekų turėtojo konteinerio; jis gali būti įgyvendinamas iki 2013 metų; jame yra numatytas atskiras atsakomybės už jo netinkamą įgyvendinimą mechanizmas, kuris ir bus pradėtas taikyti, pasibaigus 2013 metams.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ atsiliepimu į pirminį pareiškėjo pareiškimą (t. II, b.l. 13–14) prašė pareiškimą spręsti teismo nuožiūra.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VSA Vilnius“ atsiliepimu į pirminį pareiškėjo pareiškimą (t. II, b.l. 20–22) prašė pareiškimą tenkinti. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo jo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

17Prašė teismo atsižvelgti į tai, kad šiuo metu galiojančių Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 44 punktas nustato, jog operatoriui turi būti apmokėta už visas išvežtas atliekas. Tuo tarpu Tarybai patvirtinus maksimalius komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifus fiziniams (0,21 Lt, neįskaitant PVM) ir juridiniams asmenims (0,42 Lt, neįskaitant PVM), naudojantiems kolektyvinius konteinerius, taip pat nustačius, kad mokestis apskaičiuojamas už vieną kvadratinį metrą naudingojo ploto, atliekų vežėjui (operatoriui) nėra apmokėta už visas faktiškai surenkamas ir išvežamas atliekas. Egzistuojanti atliekų tvarkymo sistema neužtikrina, kad visi juridiniai ir fiziniai asmenys, besinaudojantys kolektyviniais konteineriais, būtų sudarę sutartis dėl atliekų tvarkymo paslaugų, nors pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 23, 80, 104 punktus šiuos pažeidimus turėtų pašalinti būtent Vilniaus miesto savivaldybė. Neturintys sutarčių asmenys atliekas šalina į kitų asmenų konteinerius. Operatoriai yra priversti iš savo lėšų subsidijuoti atliekų tvarkymo teikimą ir veikti nuostolingai, nors jie yra pelno siekiantys privatūs juridiniai asmenys. Operatoriams negali būti perkelta pareiga vežti visas atliekas renkant tvarkymo mokesčius, kai Vilniaus miesto savivaldybė negali identifikuoti visų atliekų turėtojų, o juo labiau priversti jų sudaryti sutartis dėl atliekų tvarkymo. Pažymėjo, jog buvo siūloma sukurti atliekų turėtojų registrą, tačiau jis iki šiol nesukurtas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pats principas, kuomet atliekų turėtojas apmoka pagal plotą, o atliekų vežėjas regioninio sąvartyno operatoriui surinktas atliekas priduoda pagal faktinį kiekį, yra ydingas. Teigė, kad yra pažeistas esminis atliekų tvarkymo sistemos principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas visiškai apmoka atliekų vežėjas, kadangi jis regiono sąvartyno operatoriui apmoka už faktiškai priduotą atliekų kiekį, kuris yra sveriamas. Be to, nėra aišku, kokiais skaičiavimais ir objektyviais duomenimis remdamasi Taryba nustatė minimalius ir maksimalius tarifus. Jokie skaičiavimai, specialistų vertinimai prieš priimant sprendimą nebuvo pateikti, nors turėjo būti aiškiai įvertintas faktinis surenkamų atliekų kiekis ir kiti rodikliai. Taip pat neaišku, kokiais skaičiavimais remiantis didžiųjų ir bešeimininkių atliekų tvarkymo kaštai yra įtraukti į 0,21 Lt tarifą. Neaišku, kuri dalis tarifo tenka kiekvienai iš šių atliekų grupių. Pabrėžė, kad Taryba išėjo už savo kompetencijos ribų. Atliekų tvarkymo taisyklės nenumato teisės įtvirtinti nei didžiųjų atliekų, nei bešeimininkių atliekų tvarkymo tarifų (52.3 p.). Nurodė, jog bešeimininkės atliekos gali susidaryti tik tose teritorijose, kuriose neįmanoma identifikuoti atliekų turėtojo. Jei operatorius yra sudaręs sutartį su atliekų turėtoju, visos atliekos turi būti identifikuojamos. Nei atliekų turėtojas, nei operatorius negali mokėti už bešeimininkių atliekų tvarkymą, nes tai prieštarauja esminiams principams. Atliekų tvarkymo taisyklių 6 punktas numato, jog bešeimininkių atliekų, susidarančių teritorijose, kurių priežiūra nustatyta tvarka pavesta savivaldybei, surinkimą, pervežimą (transportavimą) ir perdavimą naudoti ar šalinti organizuoja savivaldybė. Tuo tikslu savivaldybė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka perka paslaugas iš įmonių, teisės aktų nustatyta tvarka turinčių teisę teikti tokias paslaugas. Pažymėjo, jog juridiniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, maksimalus komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo mėnesinis tarifas 0,42 Lt apskaičiuojamas pagal šių juridinių asmenų užimamą plotą. Ši sąvoka yra teisiškai dviprasmiška ir sąlygojanti neaiškumus dėl jos aiškinimo, mokesčio skaičiavimo. Neaišku, koks skirtumas yra tarp naudingojo ploto ir užimamo ploto sąvokų.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (t. II, b.l. 172–196) pareiškimą patenkino iš dalies ir pripažino, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 84 bei 85.1 – 85.5, 85.7 punktai, ta apimtimi, kuria nustatoma, jog taryba nustato privalomus atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus, taikomus ir už atlygintinas paslaugas, kurias teikia ne savivaldybės kontroliuojamos įmonės, ne savivaldybės biudžetinės ir viešosios įstaigos (kurių savininkė yra savivaldybė), prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui (redakcija, įsigaliojusi nuo 2008-10-01 d.), šioje dalyje ir apimtyje Atliekų tvarkymo taisyklių 84 bei 85.1 – 85.5, 85.7 punktus nusprendė laikyti panaikintais; pripažino, kad Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punktas ta apimtimi, kuria nustatoma, kad į maksimalų komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą už vieną kvadratinį metrą naudingo ploto per mėnesį įskaitomos bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidos fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai (2011-05-03), šioje dalyje ir apimtyje nusprendė laikyti 2.2 punktą panaikintu; likusioje dalyje skundžiamus norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažino teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmetė.

20Teismas, spręsdamas dėl Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatų teisėtumo, atsižvelgė į šių taisyklių 84, 85.1 – 85.5, 85.7 punktų nuostatas, įvertino pareiškime pateiktus motyvus ir nurodė, jog pareiškėjas teigia, kad Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatos prieštarauja šiuo metu galiojančio Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto nuostatoms. Pažymėjo, jog Vietos savivaldos įstatyme nustatyta, kad savivaldybės taryba gali nustatyti mokesčių tarifus tik tais atvejais, kai tai leidžia įstatymas. Šiuo atveju nekalbama apie vietines rinkliavas, nes Atliekų tvarkymo taisyklių 84 punkte aiškiai pasakyta, kad juo reguliuojami santykiai tarp atliekų turėtojų ir savivaldybės atliekų tvarkymo operatorių, t. y. tarp šių dviejų subjektų turi būti sudaroma sutartis, o joje turi būti sutarta dėl nustatyto dydžio įmokų, neviršijant savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų maksimalių įkainių ir tarifų. Šiuo atveju nesprendžiama dėl mokesčių ir rinkliavų, kaip tai numato Mokesčių administravimo įstatymas, Rinkliavų įstatymas, todėl spręsdamas dėl norminių teisės aktų teisėtumo, teismas nevertino argumentų, susijusių su šių įstatymų įgyvendinimu savivaldybės tarybos sprendimais. Nurodė, jog mokesčiai ir vietinės rinkliavos pagal savo prigimtį visiškai skiriasi nuo paslaugų mokesčių tarifų, juo labiau nustatytų privatiems ūkio subjektams, kurių nekontroliuoja savivaldybė, vykdydama savininko funkcijas. Mokesčiai ir vietinės rinkliavos pirmiausiai patenka į savivaldybės biudžetą, po to iš surinktų lėšų finansuojama atitinkama veiklos sritis. Nustatydamas šiuos skirtumus teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimu. Taigi šiuo atveju nenagrinėjo klausimo dėl mokesčio, kaip prievolės (vietinės rinkliavos), dydžio. Nurodė, jog ginčijami Atliekų tvarkymo taisyklių 85 punkto papunkčiai nustatė maksimalius įkainius ir tarifus, t. y. nustatė tik jų rūšis, bet nenustatė konkrečių įkainių ir tarifų, tačiau įpareigojo sutarties šalis (atliekų turėtoją ir atliekų tvarkymo operatorių) laikytis sudarant sutartį būtent savivaldybės tarybos nustatyto dydžio įmokų tarifų, t. y. neviršyti jų maksimalių ribų. Įvertinęs tai, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 85 punkte nustatyta, kad maksimalių įkainių ir tarifų neturi teisės viršyti visi atliekų tvarkymo operatoriai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra savarankiški privataus kapitalo ūkio subjektai, ar savivaldybės kontroliuojami ūkio subjektai, konstatavo, kad šio punkto papunkčiai taikomi visiems operatoriams. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 6, 7, 8 punktais, padarė išvadą, jog savivaldybės tarybos sprendimai neturi prieštarauti įstatymams ir tuo pačiu nepažeisti įstatymų garantuojamų asmenų teisių. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniu ir pažymėjo, jog kalbant apie atliekų tvarkymo paslaugos tarifo ar įkainio ribų nustatymą, nepaisant to, kokia įmonė ar asmuo teikia šią paslaugą, būtina pripažinti, kad susiduriama su kainų reguliavimu, analogišku tam, kuris yra įstatymu įtvirtintas energetikos srityje, kur tokį reguliavimą nustato įstatymas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 3, 6 straipsnius, pabrėžė, jog šis įstatymas kainas reguliuoti leido tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu (ginčijamo akto priėmimo metu galiojo 7 str. 20 p.), nepagrįstais pripažino Tarybos teiginius, kad nustačius, jog savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms priskiriamas komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas, į „sistemų diegimo“ sąvoką patenka ir kainų reguliavimas, todėl ginčijamos sprendimo nuostatos dėl maksimalių įkainių ir tarifų nustatymo yra priimtos, atsižvelgiant būtent į nurodytą Vietos savivaldos įstatymo normą ir negali prieštarauti pareiškėjo nurodomam 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, nes negali būti iš viso vertinamos pagal šį punktą. Pabrėžė, jog tiek Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas, tiek Kainų įstatymo nuostatos leidžia reguliuoti kainas ir nustatyti jų tarifų ribas tik tokiais atvejais, kai kainos ir tarifai nustatomi savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, biudžetinėms ir viešosioms įstaigoms (kurių savininkė yra savivaldybė) už jų teikiamas atlygintinas paslaugas; keleivių vežimo vietiniais maršrutais kainų nustatymas; centralizuotai teikiamoms šilumos, šalto ir karšto vandens kainoms nustatyti; mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka bei vietinių rinkliavų nustatymas. Padarė išvadą, kad apie mokesčių tarifus čia pasisakyta kaip apie mokesčių tarifus Mokesčių administravimo įstatymo prasme, kadangi pasakymas „mokesčių tarifai“ yra sugrupuotas su sąvoka „vietinė rinkliava“ jungtuku „ir“, t. y. ši įstatymo normos dalis nustato, kad įstatymo nustatytais atvejais savivaldybė gali patvirtinti mokesčio, mokamo į savivaldybės biudžetą, tarifą, bet ne mokesčio, kurį gyventojas moka privačiam atlygintinas paslaugas jam teikiančiam asmeniui. Taigi šiuo atveju įstatymų leidėjas kalba ne apie atlygintinų paslaugų mokesčių tarifus, kurie taikomi su savivaldybe nesusijusioms įmonėms, t. y. nustatyta paslaugos kaina visiems galimiems jos teikėjams (tapti tokiais teisės aktai kelia reikalavimus, tačiau neriboja kainų), kas yra kainų reguliavimas. Be to, tą aplinkybę, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas neleidžia nustatyti apmokamų paslaugų kainų tarifų minimalių ir maksimalių dydžių (riboti kainas) visiems paslaugų teikėjams ir jų pirkėjams (nepriklausomai, ar paslaugą teikia savivaldybės įmonė), patvirtina ir loginis bei sisteminis 6 straipsnio aiškinimas. Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas neginčijo Tarybos teisės nustatyti įkainių tarifų ribas savivaldybės kontroliuojamoms (kai jų savininkė yra savivaldybė) įmonėms. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. ir 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimuose pateiktu teisės aiškinimu, konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti, kad kainų už paslaugas tarifų ribų nustatymas riboja ūkinės veiklos laisvę. Šiuo atveju joks įstatymas neleidžia riboti ūkinės veiklos laisvės, o nustatytas ribojimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, kuris būtent ir reglamentuoja atvejus, kai kainų reguliavimas leidžiamas, tuo tarpu nustatytas sąrašas yra baigtinis. Nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnyje reglamentuojamas viešųjų paslaugų teikimas, šiame straipsnyje nustatyta, kad viešąsias paslaugas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai, t. y. įstatymas numato šiuos subjektus ir jie yra skirtingi, vieni jų priklausomi nuo savivaldybės, kiti gali būti nepriklausomi. Šio straipsnio 3 dalis įpareigoja paslaugų teikėjus vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais, tačiau ši norma nereiškia, kad bet kuriuo atveju paslaugos teikėjas privalo vadovautis savivaldybės institucijų sprendimais, t. y. ir tuo atveju, kai jie prieštarauja įstatymams. Tokia norma tik nustato, kad aptariamu atveju paslaugų teikėjai privalo vadovautis savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 84 ir 85 punktais, kitais savivaldybės tarybos norminiais administraciniais aktais, į kuriuos nukreipia šie punktai. Tačiau šiame straipsnyje nėra jokio savivaldybės kompetencijos išplėtimo kainų reguliavimo srityje. Tas pats pasakytina ir apie Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnį. Pabrėžė, jog sieti tarifų ribojimą su principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu, kaip numatyta Atliekų tvarkymo taisyklių 83 punkte, nėra jokio pagrindo, atitinkamai Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos taip pat nesuteikia atsakovui teisės riboti įkainių tarifus. Privatus atliekų tvarkymo operatorius savaime laikysis šio principo, nes antraip jo veikla būtų ekonomiškai netikslinga. Tačiau svarbiausia tai, kad tokios paslaugos teikėju galima tapti tik per atrankos konkursą, paslaugos teikėjai yra privalomai registruojami, o tokiam registravimui taip pat keliami reikalavimai, atitinkamai visos šios priemonės leidžia daryti įtaką paslaugos kainai kitais būdais (konkurso sąlygos ir pan.). Pabrėžė, jog kadangi nustatė, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 84 bei 85.1 – 85.5, 85.7 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma, jog taryba nustato privalomus atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus (jų ribas) visiems atliekų tvarkymo operatoriams, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui (redakcija, galiojanti nuo 2008-10-01), šio pagrindo pakanka nurodytai norminio administracinio akto daliai panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 str. 1 d.). Dėl to nėra pagrindo tirti, ar ši norminio akto dalis prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalis, kaip ir kitos šio straipsnio dalys, nereglamentuoja tarifų ar įkainių už paslaugas nustatymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptariamos taisyklių nuostatos prieštarauja šiai įstatymo normai. Atkreipė dėmesį tik į tai, kad visas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnis (kuris yra specialus įstatymas Vietos savivaldos įstatymo atžvilgiu atliekų tvarkymo srityje) nustato, kas yra savivaldybės organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos, būtinos jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Į šių sistemų sąvoką neįeina įkainių ir tarifų už atlygintinas paslaugas reguliavimas, kas ir buvo nurodyta vertinant Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, tačiau šio straipsnio nuostatos leidžia kitu būdu daryti įtaką paslaugos kainai. Pabrėžė, jog Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad gyventojų (vartotojų) interesai turi būti ginami kitais būdais, kuriuos ir nustato nurodyta įstatymo norma – tai paslaugų teikėjų atrankos konkursų organizavimas, o nutarus įvesti vietinę rinkliavą, savivaldybė privalo organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų viešojo pirkimo konkursą. Konkursų sąlygose gali būti nustatomos pageidaujamos paslaugų kainos, t. y. nustatant, kaip bus įvertinami pasiūlymai, kad be kita ko bus atsižvelgta ir į mažiausią pasiūlytą kainą.

21Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo Nr. 1-1320 1.1 – 1.3 punktų ta apimtimi, kuria nustatomi atliekų tvarkymo tarifai, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams, nurodė, jog Atliekų tvarkymo taisyklių 84 punktas įpareigoja visus atliekų turėtojus nustatytais terminais mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sutartyje su savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriumi nustatyto dydžio įmokas, neviršijant savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintų maksimalių įkainių ir tarifų. Šie maksimalūs įkainiai ir tarifai patvirtinti Sprendimu Nr. 1-1320, jo įsigaliojimas numatytas šio akto 2.1 punkte – sprendimas įsigalioja, pasirašius visas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atliekų tvarkymo operatorių sutartis. Pažymėjo, jog Atliekų tvarkymo taisyklių 84 ir 85 punktai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui tik todėl, kad kaina už paslaugą ribojama visiems galimiems atliekų tvarkymo operatoriams (o realiai yra ir tokių, kurie nėra savivaldybės kontroliuojami – šioje byloje tretieji suinteresuoti asmenys), tuo tarpu Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas riboja kainų ir tarifų reguliavimą tik tais atvejais, kai kainos reguliuojamos ne tik savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, biudžetinėms įstaigoms ir viešosioms įstaigoms (kurių savininkė yra savivaldybė), bet ir privačioms įmonėms (asmenims), kurios visiškai nepriklauso nuo savivaldybės, turi nuosavą kapitalą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad aptariamos tarybos sprendimo nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui. Nagrinėjamas punktas nedraudžia savivaldybės tarybai nustatyti kainų ir tarifų už atlygintinas paslaugas, kadangi tokios kainos ir tarifai gali būti nustatomi savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Pažymėjo, jog, pripažinus Atliekų tvarkymo taisyklių 84 ir 85 punktus prieštaraujančius įstatymui, bet kokie savivaldybės tarybos sprendimu nustatyti maksimalūs įkainiai negalės būti taikomi nuo savivaldybės nepriklausantiems asmenims ir tam jokios įtakos neturi tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nustatyti maksimalūs tarifai ir maksimalūs įkainiai. Savivaldybė juos gali taikyti kontroliuojamoms įmonėms, kaip tai ir numato Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktas. Pabrėžė, jog aptariami sprendimo punktai kaip tik ir atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, kadangi šioje dalyje aptarti visi galimi atliekų tvarkymo būdai, sistemos, kurias gali pasirinkti savivaldybė, tarp jų numatyta, kad eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Pirmuoju Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies sakiniu ir nustatomas atvejis, kai galės būti taikomi paslaugų įkainiai ir tarifai, kuriuos nustatė savivaldybės taryba, įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją.

22Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktų, ta apimtimi, kuria nustatomi atliekų tvarkymo tarifai, atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams, nurodė, jog kadangi šiuo punktu keičiamas Sprendimas Nr. 1-1320, kuriuo patvirtinti maksimalūs įkainiai ir tarifai, nenurodant, kam jie bus taikomi, dėl šio punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 daliai taikytini tie patys motyvai ir argumentai, kurie išdėstyti aptariant Sprendimo Nr. 1-1320 teisėtumą. Pareiškėjo nurodytos įstatymų nuostatos savivaldybės tarybai nedraudžia apskritai, t. y. bet kuriuo atveju, nustatyti atliekų tvarkymo paslaugos tarifų ir įkainių ribas, todėl pats savaime atlygintinos paslaugos įkainių ir tarifų reguliavimas šiame teises akte nenurodant, kam jis bus taikomas, dar neprieštarauja nurodytoms įstatymo normoms. Priešingai, tam tikrais atvejais tai yra išimtinė tarybos kompetencija.

23Spręsdamas dėl prašymo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 25, 32 straipsniams, nurodė, jog, ginčydamas nurodytą Tarybos sprendimo nuostatą, pareiškėjas abejoja jos teisėtumu dėl to, kad, pareiškėjo manymu, pats mokesčio tarifas apskaičiuotas, taikant neteisėtus rodiklius, pažeidžiančius principą „teršėjas moka“. Pažymėjo, jog, vertinant aptariamus savivaldybės tarybos sprendimo punktus, būtina atsižvelgti į tai, kad 2.2 punkte nustatytas maksimalus komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifas už vieną kvadratinį metrą naudingo ploto per mėnesį ir tarifas nustatytas, įskaitant didžiųjų ir bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidas fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius. Tai reiškia, kad visiems miesto gyventojams, kurie naudoja kolektyvinius konteinerius, reikia mokėti ir už bešeimininkių atliekų sutvarkymą. Atsižvelgė į Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje apibrėžiamą atliekų turėtojo sąvoką ir nurodė, jog šiame įstatyme nėra konkrečiai reglamentuojama, kas laikytina bešeimininkėmis atliekomis, ar atliekomis, kurių turėtojo neįmanoma identifikuoti arba jis neegzistuoja. Taip pat šiame įstatyme nėra nuostatos, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmoka tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį, kas reiškia, kad atskirti konkretaus atliekų turėtojo atliekas nuo bešeimininkių atliekų būtų įmanoma tik esant tokiai komunalinių atliekų tvarkymo sistemai, kai apmokėjimas už atliekų tvarkymą priklauso nuo konkrečiai nustatyto atliekų kiekio. Teigė, jog, aiškinant šio įstatymo nuostatas, būtina atsižvelgti ir į 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų nuostatas bei taikymą (toliau – ir Direktyva), kadangi įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, tarp jų ir šios direktyvos, taikymą. Atsižvelgdamas į Direktyvos 15, 1, 7 straipsnius, 1, IIA, IIB priedus, padarė išvadą, jog Direktyvoje nėra nustatyta, kad gali būti toks atvejis, kai atliekos gali būti pripažintos bešeimininkėmis. Rėmėsi Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsniu ir nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad šioje normoje kalbama apie papildomą, o ne vienintelį finansavimo šaltinį, nes šiuo konkrečiu atveju kalbama apie Tarybos sprendimu patvirtintos normos teisėtumą ne dėl to, kad apskritai nustatytas įkainis atliekų turėtojui, bet dėl to, kad į kainą už paslaugą įskaitomas bešeimininkių atliekų tvarkymas, kuris sudaro tik dalį turimų atliekų. Remdamasis Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 2 straipsniu, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įvertino pareiškėjo teiginius, kad išimtiniu atveju, kai nustatomos bešeimininkės atliekos, gali būti naudojamos specialiosios programos lėšos, kas ir būtų papildomu finansavimu (tos atliekos taip pat nepatenka į įprastines kategorijas, kurių finansavimas aiškus – tai principo „teršėjas moka“ realizavimas), nurodė, jog minėto įstatymo 4 straipsnyje nėra nuostatos aplinkos kokybės gerinimo ir apsaugos priemonėms, atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros priemonėms, atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo priemonėms nurodytas lėšų naudojimas yra tik papildomas finansavimo šaltinis būtent šioje normoje išvardintiems atvejams. Priešingai, iš 4 straipsnio nuostatų galima spręsti, kad, tuo atveju, jeigu savivaldybė imasi jame nurodytos veiklos, ji finansuojama būtent specialiosios programos lėšomis. Nepagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad teismui pripažinus nagrinėjamos normos dalį neteisėta, gyventojai ims tuo piktnaudžiauti ir krauti savo atliekas į kitų gyventojų konteinerius. Pabrėžė, kad negalima iš anksto numatyti neišvengiamo gyventojų piktnaudžiavimo, galima nustatyti atsakomybę už tokį neteisėtą elgesį tose pačiose Atliekų tvarkymo taisyklėse. Be to, nagrinėjamas klausimas, ar toks įkainio nustatymas neprieštarauja principui „teršėjas moka“. Padarė išvadą, kad nustatant įkainį nurodytu būdu įstatyme įtvirtintas principas yra pažeidžiamas. Tarybos sprendime, kurio dalies teisėtumas yra ginčijamas, nėra jokio reglamentavimo, kaip gali būti nustatoma, kurios atliekos yra bešeimininkės. Jeigu įkainiai apskritai nustatomi pagal bendrą naudingą plotą, reiškia atliekų kiekis konkrečiame konteineryje nebus apskaičiuojamas. Tokiu atveju atliekų tvarkytojas neturi jokios galimybės nustatyti, kiek tame konteineryje yra ir ar yra bešeimininkių atliekų. Tai reiškia, kad tos atliekos automatiškai bus priskirtos tam atliekų turėtojui, kurio konteineryje jos yra ir jos jau nebus bešeimininkėmis. Jeigu savivaldybė bešeimininkėmis laikys atliekas rastas ne konteineriuose, o kitose vietose, kur jų turėtojo nustatyti neįmanoma, šių atliekų tvarkymo išlaidų negalima priskirti atliekų turėtojams taip, kaip reglamentuoja nagrinėjamas sprendimo punktas, kadangi tokiu atveju bus akivaizdžiai pažeistas įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“. Nepagrįstais pripažino ir atsakovo argumentus apie dabartinį atliekų turėtoją – jeigu atliekos rastos dabartinio atliekų turėtojo atliekų surinkimo vietoje, jų pripažinti bešeimininkėmis neįmanoma arba labai sudėtinga, o jeigu kitoje vietoje, jos yra bešeimininkės ir už jų tvarkymą yra atsakinga savivaldybė, kaip tai nustatyta aptartuose įstatymuose, tarp jų ir Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje. Konstatavo, jog nurodytas punktas, ta apimtimi, kuria nustatoma, kad į maksimalų komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą už vieną kvadratinį metrą naudingo ploto per mėnesį – 0,21 Lt (neįskaitant PVM) įskaitomos bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidos fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai. Tačiau nenustatė pagrindo teigti, kad nagrinėjamas sprendimo punktas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniui, kadangi šio punkto įrašymas neturi įtakos savivaldybių funkcijų, nustatytų šioje normoje, įgyvendinimui. Pabrėžė, jog savivaldybes organizuoti bešeimininkių atliekų tvarkymą įpareigoja ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas, kuris numato ir tos veiklos finansavimo šaltinius.

24Dėl principo „teršėjas moka“ pažeidimo atliekų tvarkymo paslaugos apmokėjimo tarifą nustatant pagal bendrojo naudingo ploto kvadratūrą, o ne pagal faktiškai turimą atliekų kiekį pasisakė, jog Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, kad atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas byloje Nr. A525-471/2010). Pabrėžė, kad nustatant įkainį pagal ploto kvadratūrą, nepažeidžiamas principas „teršėjas moka“, tačiau tokiu atveju būtina įvertinti ir tai, ar visų atliekų turėtojų pareiga mokėti savivaldybės nustatytą atitinkamą mokesčio tarifą nustatyta teisingai, t. y. įvertinus galimus susidaryti atliekų kiekius pagal vykdomos veiklos, patalpų paskirties pobūdį taikant vienodus kriterijus visiems atliekų turėtojams, t. y. ar laikomasi proporcingumo principo. Šiuo atveju galima teigti, kad tarifai nustatyti, atsižvelgiant į atskiras atliekų turėtojų grupes ir pagal tai įvertinant galinčių susidaryti atliekų kiekį.

25Teismas, spręsdamas dėl prašymo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, bei 2.4 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Plano 80, 96 punktams bei proporcingumo principams, nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis. Nesutiko su atsakovo teiginiais, kad Planas nėra norminis teisės aktas, kadangi savivaldybės tarybos patvirtintos normos atitikimą šiam planui tyrė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pažymėjo, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimais (2009-07-16 prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p., 2008-06-24 didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) pripažinta, kad nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatant mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 15 straipsnio a punktui. Tai reiškia, kad nustatant įkainį pagal ploto kvadratūrą nepažeidžiamas principas „teršėjas moka“. Nagrinėjamos Tarybos sprendimo nuostatos reiškia, kad visiems atliekų turėtojams (fiziniams ir juridiniams asmenims, asmenims, naudojantiems kolektyvius konteinerius ir jų nenaudojantiems) tarifas (maksimalus, daliai ir minimalus) apskaičiuotas pagal naudojamo ploto kvadratūrą. Tarifas atskirai (skirtingo dydžio) nustatytas fiziniams asmenims ir juridiniams asmenims, atskirai naudojantiems kolektyvinius konteinerius, nesinaudojantiems kolektyviniais konteineriais, kas reiškia, kad nustatant tarifą buvo įvertinta, jog dėl veiklos skirtingumo, dėl atliekų tvarkymo būdo skirtingumo, susidaro skirtingi atliekų kiekiai, o tai reiškia, kad savivaldybės taryba laikėsi proporcingumo principo reikalavimų. Pažymėjo, jog paties tarifo dydžio nevertina, atsižvelgdamas į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nėra sudėtinga apskaičiuoti konkrečius atliekų kiekius, kadangi Vilniaus mieste, esant tokiems skirtingiems atliekų turėtojams, įvesti tvarką, pagal kurią jie visi deklaruotų turimą atliekų kiekį, yra praktiškai neįmanoma. Vilniaus mieste daugiausiai naudojami kolektyviniai atliekų surinkimo konteineriai, atitinkamai nustatyti, kiek atliekų turi kiekvienas atliekų turėtojas, yra neįmanoma. Taip pat praktiškai būtų nepaprastai sudėtinga kiekvienu konteinerio išvežimo atveju deklaruoti atliekų kiekį (tam reikėtų papildomų organizacinių priemonių, jų finansavimo ir pan.). Pažymėjo, jog šios normos neprieštarauja pareiškėjo nurodomiems teisės aktams dar ir todėl, kad savivaldybė tokius kainų tarifus gali nustatyti tik jos kontroliuojamoms įmonėms Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto prasme. Tokiu būdu pareiškėjo išsakyti argumentai, kad atskirais atvejais tokie tarifai gali nepadengti išlaidų, negali turėti įtakos šių normų teisėtumui. Savivaldybė pati sprendžia dėl jos kontroliuojamų įmonių išlaidų padengimo. Nurodė, jog pareiškėjas neprašė įvertinti galimos spragos savivaldybės priimtame norminiame teisės akte – to, kad apskritai Atliekų tvarkymo taisyklėse nėra sureguliuoti atvejai, kai atitinkamas atliekų turėtojas (juo gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, tiek asmenys naudojantys individualius konteinerius) tam tikrą laiką nesinaudoja šia paslauga, todėl teismas nenagrinėjo ginčijamų teisės aktų tuo aspektu. Padarė išvadą, kad Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, atsižvelgiant į ploto kvadratūrą, bei 2.4 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Plano 80, 96 punktams bei proporcingumo principams.

26Atsižvelgė į ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį, tai, kad byloje nėra duomenų, kad ginčijami savivaldybės tarybos sprendimai buvo paskelbti spaudos leidiniuose (buvo paskelbti tik pranešimai apie jų priėmimą), todėl įpareigojo atsakovą paskelbti sprendimą tik leidinyje „Valstybės žinios“.

27III.

28Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 1–3), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškimas dėl Sprendimo Nr. 1-1131 2.4 punkto netenkintas, o šis punktas pripažintas teisėtu, ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl nurodyto 2.4 punkto patenkinti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui.

29Papildomai nesutinka su teismo argumentu, jog vien ta aplinkybė, kad savivaldybė nustatė skirtingus tarifus asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, ir asmenims, nenaudojantiems kolektyvinių konteinerių, reiškia, kad taryba laikėsi proporcingumo principo reikalavimų. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A492-2796/2011, A525-471/2010), nurodo, jog, nepaisant to, kad principas „teršėjas moka“ nedraudžia nustatyti tarifo (apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydį) pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas tokį atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai įmanoma, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų, nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėti suma turėtų būti apskaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju būtų viršijama tai, kas būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Šiuo atveju mėnesinis minimalus/maksimalus tarifas už atliekų tvarkymo paslaugas kaip tik ir buvo nustatytas asmenims, kurie naudojasi individualiais konteineriais, o tokiais atvejais nėra sudėtinga nustatyti, koks yra faktiškai perduotas atliekų kiekis. Pabrėžia, jog jau pats minimalaus ir maksimalaus tarifų nustatymo faktas eliminuoja galimybę atlyginimą už atliekų tvarkymo paslaugas sieti su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl nepaisant to, kokie subjektai teikia atliekų tvarkymo paslaugas, Sprendimo Nr. 1-1131 2.4 punktas pažeidžia Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“ bei teisės aktuose įtvirtintą proporcingumo principą.

30Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 9–15), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

311. Remdamasis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnio 1 dalimi, 6.3 straipsnio 3 dalimi, 6.38 straipsniu, 6.156 straipsnio 1 dalimi, 6.198 straipsniu, pabrėžia, jog net ir tuo atveju, jeigu Taryba savo sprendimu neturėtų teisės nustatyti kainos, nes tokios teisės jai nesuteikia norminiai teisės aktai, ir teisės aktai apskritai nenumatytų galimybės nustatyti kainą CK 6.198 straipsnio 1, 2, 4, 5 punktuose nurodytais būdais, kaina turėtų būti nustatoma pagal protingumo kriterijus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamų sprendimų civilinės materialinės teisės normų aspektu, nors atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie organizuoto atrankos konkurso sąlygas, pasirašytas ir galiojančias paslaugų teikimo sutartis, išsamius ir motyvuotus argumentus, patvirtinančius, kad nustatyti maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai atitinka CK 6.198 straipsnio 3 punkte įtvirtintą protingumo kriterijų. Pažymi, jog kadangi Taryba nebuvo priėmusi sprendimo įvesti vietinę rinkliavą, ji pasirinko vieną iš dviejų likusių alternatyvų – įgyvendinama Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 2 punktą, 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1537 patvirtino Viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjo atrankos konkurso sąlygas, kurių sudėtine dalimi buvo ir Viešosios komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje sutartis, kurios 17.3 punktu šios viešosios paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti atliekų tvarkymo paslaugą už kainą ne didesnę nei savivaldybės patvirtinti atliekų tvarkymo tarifai ir įkainiai. Įgyvendinant šios sutarties 17.3 punkte numatytą civilinę teisę, Taryba Sprendimu Nr. 1-1320 patvirtino maksimalius mišrių komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifus. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A556-1333/2008), daro išvadą, jog esminis patvirtintų maksimalių atliekų tvarkymo tarifų ir kainų, vietinių rinkliavų, mokesčių nustatymo skirtumas pasireiškia tuo, jog skirtingai nuo pastarųjų, nustatomų Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto pagrindu, maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai nustatyti, realizuojant savivaldybės teisę, atsiradusią civilinio sandorio pagrindu. Taigi atsakovo teisė nustatyti paslaugos teikėjams maksimalius tarifus kildinama iš CK nuostatų (1.136 str., 6.38 str. 1 d., 6.156 str. 1 d., 6.198 str. 1, 5 p.), todėl, tik nesant sutartinių santykių tarp paslaugos teikėjo ir savivaldybės, galėtų būti vertinamas maksimalių atliekų tvarkymo tarifų nustatymo atitikimas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui ir kitiems teisės aktams.

322. Nors pagal ABTĮ administraciniai teismai nenagrinėja priimtų teisės aktų politinio ir ekonominio tikslingumo, atsakovas šioje byloje pateikė maksimalių atliekų tvarkymo tarifų apskaičiavimo argumentus, į kuriuos šioje byloje nebuvo atsižvelgta. Taip pat teismas nemotyvavo, kodėl buvo atmesti argumentai dėl skundžiamų sprendimų atitikimo Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 daliai.

333. Pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „organizavimas“ siaurinamuoju aiškinimu, taip pat Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnio ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovas turi teisę į atliekų tvarkymo tarifo kainą įtraukti ir bešeimininkių atliekų tvarkymą, nepagrįstai rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tuo pažeisdamas specialiosios teisės normos taikymo taisyklę. Pabrėžia, jog specialus teisės aktas atliekų tvarkymo klausimu yra būtent Atliekų tvarkymo įstatymas, o ne Įstatymas, kurio paskirtis – reglamentuoti specialiosios aplinkos apsaugos programos įgyvendinimo finansavimą.

344. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus, sprendime nurodydamas, jog Atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85.1 – 85.5, 85.7 punktai riboja ūkinės veiklos laisvę. Pareiškėjas neprašė įvertinti šių punktų atitikimo sąžiningos konkurencijos taisyklėms, be to, reikalavimo teisės sąžiningos konkurencijos srityje priskirtos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, o tokie teismo motyvai negali pagrįstai įgyti prejudicinės galios. Net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjui būtų suteikta teisė ginti viešąjį interesą, negalima sutikti su teismo išvadomis, kad atsakovo nustatyti maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai riboja ūkinės veiklos laisvę. Priešingai, teisę teikti atliekų išvežimo paslaugas Vilniaus mieste turi tik septyni atliekų vežėjai, laimėję atrankos konkursą, t. y. įgiję privilegiją kitų ūkio subjektų, kurie atliekų tvarkymo paslaugų apskritai negali teikti, atžvilgiu, o atrankos konkurso laimėtojų, civilinio sandorio pagrindu įsipareigojusių teikti paslaugas, neviršijant atsakovo nustatytos kainos, ūkinės veiklos laisvė negali būti laikoma nepagrįstai apribota.

355. Teismas, nurodydamas, kad tinkama priemonė reguliuoti atliekų tvarkymo paslaugų kainą yra tinkamas konkurso organizavimas, nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į byloje pateiktas konkurso sąlygas, nenurodė, kad šis konkursas buvo organizuotas netinkamai, nors būtent šiose atrankos konkurso sąlygose kaina buvo sureguliuota tinkamomis ir teisėtomis priemonėmis, įtvirtintomis CK normose.

366. Skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados yra priešingos teismo dėstomiems argumentams ir grindžiamos prielaidomis.

37Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. III, b.l. 21–23) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškimas patenkintas, palikti nepakeistą. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

38Taip pat nurodo, jog teiginys, kad teisė nustatyti maksimalius tarifus kildinama iš CK nuostatų, yra nepagrįstas, nes šioje byloje vertinamas norminių teisės aktų teisėtumas. Šiuo atveju Taryba veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kurio įgaliojimai aiškiai apibrėžti įstatymuose, ir ji, priimdama norminius teisės aktus, nėra civilinių santykių dalyve. Šioje byloje nėra ginčijamos nei konkurso sąlygos, nei sutartys su atliekų tvarkymo paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Taip pat nesutinka su atsakovo teiginiu, jog teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus.

39Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b.l. 37–39) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis skundas bei atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme.

40Papildomai pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį, kad individualiuose konteineriuose buvusį atliekų kiekį nustatyti yra nesudėtinga, pagrindžiančių įrodymų.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV.

43Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

44Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį, prašydamas ištirti atitinkamų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ ir Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl Tarybos 2006-09-20 sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir Dėl Tarybos 2006-05-24 sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ punktų teisėtumą.

45Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 buvo patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės, kurios galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir yra privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Šių taisyklių privalo laikytis visi komunalinių atliekų turėtojai, išskyrus taisyklėse nurodytus atvejus (3 p.).

46Byloje tiriamų Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių ir Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalis nustatė, jog savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto teksto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir Byloje tiriamo Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 priėmimo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalies redakcijoje.

47Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias nurodyto įstatymo nuostatas, yra konstatavęs (byla Nr. AS7-163/2007), jog tuo atveju, jeigu informaciniame skelbime nėra nurodoma tikslaus priimto sprendimo pavadinimo ir interneto tinklapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adreso, negalima pripažinti, jog prašomas ištirti teisės aktas, yra paskelbtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Nurodyta, jog teisės akto antraštė gali būti nenurodoma tik tuo atveju, jei teisės aktas jos neturi. Taip pat pabrėžta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimas laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga tam, kad teisinių santykių subjektai žinotų, koks yra galiojančių teisės aktų turinys, ir galėtų juos vykdyti.

48Kitaip tariant, administracinių teismų praktikoje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės vienareikšmiškai patvirtina, jog tinkamas savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimtų norminių teisės aktų paskelbimas, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, yra būtina sąlyga tam, kad atitinkamas aktas sukeltų teisines pasekmes teisinių santykių subjektams.

49Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje surinktą medžiagą, nustatė, jog pareiškėjas kartu su pareiškimu pateikė dienraščio „Lietuvos rytas“ priedo „Sostinė“ (2006-06-03, Nr. 125) ištrauką, kurioje nurodyta, kad Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. posėdyje Nr. 53 priimtas sprendimas Nr. 1-185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“. Šiame skelbime nėra nurodyta, priešingai nei imperatyviai reikalauja nurodyto įstatymo nuostatos, priimto sprendimo esmė, kitaip tariant Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. 1-1185 paskelbtas, nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Be to, nors nagrinėjamame skelbime ir pateiktas paties Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo pavadinimas, tačiau juo patvirtinto norminio administracinio akto antraštė nėra nurodyta, nenurodyta ir tai, kad visas sprendimo ir juo patvirtinto norminio administracinio akto tekstas buvo paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje. Šie pažeidimai vertintini kaip esminiai šios norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo bylos kontekste.

50Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pateikiant informaciją apie Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1-1185 apskritai nurodyta tik pateikiant šią informaciją: „35. Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“. Tuo tarpu tik bendrai įvertinus viso skelbimo turinį, matyti, jog visi 41 nurodyti Tarybos sprendimai priimti 2006 m. gegužės 24 d. posėdyje, ir tik pačioje skelbimo pabaigoje nurodomas bendras Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapio adresas. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas iš esmės analogiško skelbimo turinį, jau yra konstatavęs, kad jis neatitinka minėto įstatymo reikalavimų (byla Nr. AS7-163/2007).

51Kaip jau minėta, Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalis, inter alia, nustatė, jog pačiuose savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimtuose norminiai teisės aktuose gali būti nustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data (o ne nuo atitinkamo akto paskelbimo vietinėje spaudoje ir/ar interneto tinklalapyje).

52Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 2 punkte nustatyta, jog Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės įsigalioja, esant pasirašytoms Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atliekų tvarkymo operatorių visoms sutartims. Kitaip tariant, buvo nustatyta vėlesnė savivaldybės atstovaujamosios institucijos priimto norminio administracinio akto įsigaliojimo data Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalies prasme – nuo to momento, kai bus pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir atliekų tvarkymo operatorių visos sutartys.

53Teisėjų kolegija, įvertinusi šią nuostatą, sprendžia, jog nėra aišku, ar Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės apskritai yra įsigaliojusios. Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 2 punkto nuostatoje vartojama abstrakti sąvoka „visoms sutartims“ neleidžia aiškiai nustatyti įsigaliojimo momento, dėl ko įsigaliojimo momentas nėra aiškus ir todėl yra pagrindas teigti, kad taisyklės nėra įsigaliojusios. Teisėjų kolegija pažymi, jog norminio administracinio akto įsigaliojimo momentas yra ypatingai svarbus, ypač atsižvelgiant į tai, jog tik nuo norminio administracinio akto įsigaliojimo teisinių santykių subjektams iš šio akto kyla atitinkamos teisės ir pareigos. Todėl teisinėje valstybėje negalima tokia situacija, kai norminio administracinio akto įsigaliojimo momentas yra apibrėžtas taip, kad nėra aišku, kada atitinkamas aktas įsigalioja ir neįmanoma nustatyti, ar jis apskritai įsigaliojo. Atitinkamai tokios išvados sudaro papildomą pagrindą konstatuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės nebuvo tinkamai paskelbtos Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatyta tvarka.

54Pareiškėjas teismui taip pat pateikė dienraščio „Vilniaus diena“ ištraukas, kuriuose nurodyti Tarybos sprendimai dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių, įskaitant nuorodą į Sprendimą Nr. 1-1320 bei Sprendimą Nr. 1-1131. Informacija apie Sprendimą Nr. 1-1320 ir Sprendimą Nr. 1-1131, iš esmės analogiškai informacijai apie sprendimą, kuriuo patvirtintos Atliekų tvarkymo taisyklės, pateikta, nenurodant priimtų sprendimų esmės. Šioje norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo byloje jau nurodyta, kad toks paskelbimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis teisės aktų reikalavimus, todėl pakartotinai šiuo klausimu nepasisakytina. Darytina išvada, jog Sprendimas Nr. 1-1320 ir Sprendimas Nr. 1-1131 paskelbti, taip pat iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.

55Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs (pavyzdžiui, byla Nr. A62-1137/2011), kad tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

56Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės, 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1131 „Dėl Tarybos 2006-09-20 sprendimas Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir Dėl Tarybos 2006-05-24 sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nebuvo paskelbti, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A62-1137/2011), jie negali būti pripažinti oficialiai galiojančiais norminiais administraciniais teisės aktais, todėl atitinkamai šių aktų teisėtumas negali būti ištirtas, vadovaujantis ABTĮ XVI skirsnio nuostatomis.

57Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byla dėl nurodytų aktų teisėtumo ištyrimo yra neteisminga administraciniam teismui ir dėl šios priežasties privalo būti nutraukta, kaip tai nustato ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas naikintinas, o administracinė byla nutrauktina.

58Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

59pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

60Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, o administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą dėl aktų teisėtumo ištyrimo nutraukti.

61Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Eimontienei,... 4. atsakovo atstovei Jekaterinai Mickevičienei,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje... 9. 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba)... 10. 2) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punktas neprieštarauja Atliekų... 11. 3) ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria... 12. Nurodė, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 84-85 punktų, Sprendimo Nr. 1-1320... 13. Atsakovas Taryba atsiliepimais į pareiškimą (t. I, b.l. 107–117, t. II,... 14. Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85, 1-85.5 ir 85.7 punktų, Sprendimu Nr.... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“ atsiliepimu... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VSA Vilnius“ atsiliepimu į pirminį... 17. Prašė teismo atsižvelgti į tai, kad šiuo metu galiojančių Vilniaus... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (t.... 20. Teismas, spręsdamas dėl Atliekų tvarkymo taisyklių nuostatų teisėtumo,... 21. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo Nr. 1-1320 1.1 – 1.3 punktų ta apimtimi,... 22. Teismas, spręsdamas dėl Sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktų, ta... 23. Spręsdamas dėl prašymo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 punktas... 24. Dėl principo „teršėjas moka“ pažeidimo atliekų tvarkymo paslaugos... 25. Teismas, spręsdamas dėl prašymo ištirti, ar Sprendimo Nr. 1-1131 2.2 ir 2.3... 26. Atsižvelgė į ABTĮ 117 straipsnio 1 dalį, tai, kad byloje nėra duomenų,... 27. III.... 28. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 1–3), kuriuo prašo... 29. Papildomai nesutinka su teismo argumentu, jog vien ta aplinkybė, kad... 30. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 9–15), kuriuo prašo... 31. 1. Remdamasis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio... 32. 2. Nors pagal ABTĮ administraciniai teismai nenagrinėja priimtų teisės... 33. 3. Pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Atliekų... 34. 4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies... 35. 5. Teismas, nurodydamas, kad tinkama priemonė reguliuoti atliekų tvarkymo... 36. 6. Skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados yra priešingos teismo... 37. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. III, b.l.... 38. Taip pat nurodo, jog teiginys, kad teisė nustatyti maksimalius tarifus... 39. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b.l.... 40. Papildomai pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį, kad... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV.... 43. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 44. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje... 45. Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 buvo patvirtintos Vilniaus... 46. Byloje tiriamų Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185... 47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias nurodyto... 48. Kitaip tariant, administracinių teismų praktikoje suformuluotos teisės... 49. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje surinktą medžiagą, nustatė, jog... 50. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pateikiant informaciją apie Tarybos 2006... 51. Kaip jau minėta, Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų... 52. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr.... 53. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią nuostatą, sprendžia, jog nėra aišku,... 54. Pareiškėjas teismui taip pat pateikė dienraščio „Vilniaus diena“... 55. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs... 56. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu... 57. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byla dėl nurodytų aktų... 58. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 114... 59. pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir... 60. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d.... 61. Nutartis neskundžiama....