Byla I-4236-561/2018
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

2viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo F. H. skundą atsakovei Užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

3Pareiškėjas F. H. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-206 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.

4Pareiškėjas skunde nurodė, kad konsulas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vieniems įrodymams suteikiant prioritetą, o kitų iš viso nevertinant.

5Pareiškėjas pabrėžė, kad turi aiškų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – studijos Lietuvoje. Jokio nelegalios migracijos pavojaus nekelia, tačiau pareigūnas, nagrinėjęs jo prašymą dėl vizos, į tai neatsižvelgė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. Sprendime rėmėsi ne įrodymais ar teisės normomis, o tik savo subjektyvia nuomone.

6Pareiškėjas nurodė, kad jis negali būti diskriminuojamas, šalių lygybės ir pagarbos principų jo atžvilgiu turi būti laikomasi, todėl Sprendimas turi būti panaikintas.

7Nurodė, kad jam yra visiškai neaiškūs ir nesuprantami atsisakymo išduoti vizą pagrindai, nes neturi informacijos, kokios aplinkybės lėmė tokį sprendimo priėmimą. Pareiškėjo teigimu, priimtas sprendimas yra paremtas prielaidomis.

8Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nedalyvavo.

9Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10Atsiliepime nurodė, kad 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje Prašymą nacionalinei vizai gauti, nurodęs, kad jo tikslas – studijos Klaipėdos universitete, o dėl kelionės ir pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje metu nurodė, kad išlaidas padengs pats. Pareiškėjas kartu pateikė Klaipėdos universiteto rektoriaus 2018 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. TS-471 dėl priėmimo į Socialinių mokslų fakulteto pirmos pakopos Vadybos studijų nuolatinių studijų pirmą kursą nuo 2018-09-01 iki 2021-06-30; Klaipėdos universiteto 2018 m. liepos 11 d. Kvietimą Ambasadai, 2017 m. lapkričio 22 d. pažymą dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo. Kartu pareiškėjas pateikė 2018 m. birželio 29 d. banko pažymą, kurioje nurodyta, jog asmuo sąskaitoje turi 304 900 rublių (apie 4 176 Eur). Tačiau pareiškėjas nepateikė Ambasadai sąskaitos išrašo, kuriame būtų matyti, kad asmens pajamos yra reguliarios, todėl buvo paprašyta pateikti aktualų banko išrašą už 3 mėnesius. Pareiškėjas pateikė 2018 m. rugpjūčio 3 d. Sberbank banko išrašus, bet ant išrašo nebuvo nurodyta kliento pavardė, tik vardas ir pavardės pirmoji raidė, dokumentai nepatvirtinti banko darbuotojo parašu bei apvaliu spaudu, todėl konsului kilo abejonė dėl šio dokumento patikimumo ir dėl pareiškėjo turimų pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje laikotarpiu.

11Be to, nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduota nacionalinę vizą 2016 m. Portugalijos ambasadoje Niu Delyje, 2017 m. Lenkijos ambasadoje Rusijos Federacijoje, 2018 m. vasario mėnesį Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje.

12Remdamasis gauta informacija ir pareiškėjo pateiktais dokumentais, konsulas padarė išvadą, jog yra nepateikta patikima informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui.

13Atsakovė pabrėžė, kad Ambasados darbuotojas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, rėmėsi tiek Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamentu (ES) Nr. 2016/399, tiek Bendrijų kodeksu (Šengeno sienų kodeksas), vertindamas, ar vizos prašantis asmuo pagrindė numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turėjimą pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų ir priėmė pagrįstą Sprendimą.

14Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2014 m. birželio 5 d. nutartyje adm. byloje Nr. A-822-184/2014 išaiškino, kad vien pareiškėjo dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis. Be to, LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje; kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones; kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais; šiuose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių.

15Atsakovė nurodė, kad iš bylos medžiagos darytina išvada, jog pareiškėjo skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjo buvo pateikta, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo prieštaringa, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą; Konsului priimant sprendimą, egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija, t. y. nebuvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio reikalavimai.

16Atsakovės Ministerijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17Byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje Sprendimo, kuriuo pareiškėjui F. H. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

18Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kuriame nurodė, kad kelionės į Lietuvą tikslas – studijos (b. l. 18–21).

19Ambasada 2018 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad pareiškėjas norėdamas gauti nacionalinę vizą, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 31–32).

20Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Europos Sąjungos 2010 m. kovo 19 d. sprendimo „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka) ir Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos.

21Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus nuostatos. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą.

22Įstatymo 12 straipsnyje nustatytos išduodamų vizų rūšys, t. y. Šengeno viza ir nacionalinė viza. Užsieniečiui, kuriam leista laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išduodama vienkartinė nacionalinė viza (D) (Įstatymo 17 straipsnio 3 dalis). Užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje, išduodama daugkartinė nacionalinė viza (D) (Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis).

23Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu: 1) jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 3) norėdamas gauti vizą, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veika, už kurią yra nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 5) jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 6) priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, arba kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokius nusikaltimus; 9) jis nepateikia sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę; 11) jis nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti.

24Pagal Aprašo 3 punktą, viza išduodama vadovaujantis tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, Vizų kodekso, kitų Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos įstatymų, aprašo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza (toliau – vizų tarnybos), valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir Šengeno vizos atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu. Dokumentus vizai gauti priimti, vizos įkliją užpildyti gali ir vizų tarnybų darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis ir gaunantys darbo užmokestį iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų (Aprašo 4 punktas). Jeigu užsienietis atitinka nacionalinės vizos išdavimo sąlygas ir įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas nenustato nė vieno iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, nurodytų Įstatymo 19 straipsnyje, priimamas sprendimas išduoti nacionalinę vizą (Aprašo 84 punktas). Nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (Aprašo 87 punktas).

25Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintame Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę, vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

26Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

27Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareigūnai, įgalioti išduoti vizas, nagrinėdami pateiktus prašymus dėl vizos išdavimo, įvertinę visas vizai išduoti reikšmingas aplinkybes, turi diskrecijos teisę spręsti dėl vizos išdavimo/neišdavimo.

28Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau nustatytas teisinis reguliavimas nereikalauja, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jos turi nustatyti, tik ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.

29Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, pateikdamas Ambasadai prašymą nacionalinei vizai gauti, kartu pateikė Klaipėdos universiteto rektoriaus 2018 m liepos 11 d. įsakymą Nr. TS-471 dėl priėmimo į Socialinių mokslų fakulteto pirmos pakopos Vadybos studijų nuolatinių studijų pirmą kursą nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.; Klaipėdos universiteto 2018 m. liepos 11 d. Kvietimą Ambasadai, 2017 m. lapkričio 22 d. pažymą dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo. Be to, pareiškėjas pateikė 2018 m. birželio 29 d. banko pažymą, kurioje nurodyta, jog asmuo sąskaitoje turi 304 900 rublių (apie 4 176 Eur).

30Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Ambasados darbuotojas tinkamai nustatė, jog pareiškėjas nepateikė sąskaitos išrašo, kuriame būtų matyti, kad asmens pajamos yra reguliarios, ir padarė pagrįstą išvadą, kad Lietuvos konsulinių įstaigų darbe pasitaikė nemažai atvejų, kai vizos besikreipiantys asmenys į savo banko sąskaitą įneša didelę pinigų sumą, o gavę banko pažymą, pinigus nuo sąskaitos nusiima, todėl Ambasados darbuotojui pagrįstai kilo abejonė, ar pareiškėjas realiai disponuoja reikiama vykti į Lietuvą suma, ir tuo pagrindu pareiškėjo buvo paprašyta pateikti aktualų banko išrašą už 3 mėnesius. Pareiškėjas pateikė 2018 m rugpjūčio 3 d. Sberbank banko išrašus, tačiau ant išrašo nebuvo nurodyta kliento pavardė, o tik vardas ir pavardės pirmoji raidė, o dokumentai nepatvirtinti banko darbuotojo parašu bei apvaliu spaudu, todėl konsului kilo pagrįsta abejonė dėl šio dokumento patikimumo ir dėl pareiškėjo turimų pragyvenimo lėšų buvimo Lietuvoje laikotarpiu.

31Teismas daro išvadą, kad Ambasados darbuotojui nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduota nacionalinę vizą 2016 m. Portugalijos ambasadoje Niu Delyje, 2017 m. Lenkijos ambasadoje Rusijos Federacijoje, 2018 m. vasario mėnesį Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje, kad pareiškėjas, būdamas jaunas, nesukūręs šeimos, nepateikė jokio įrodymo, kad disponuoja nekilnojamuoju turtu Bangladeše, kad turi tamprų ryšį su savo kilmės šalimi. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gali legaliai gauti lėšų pragyvenimui (nebuvo pateikta darbo pažyma arba rėmimo laiškas).

32Todėl teismas daro išvadą, kad Ambasados darbuotojas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir gautos informacijos analizės padarė pagrįstą išvadą, jog yra nepateikta būtina informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu, bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

33Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas remiasi ir formuojama LVAT praktika.

34LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-619/2014 pažymėjo, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones. LVAT 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017 pažymėjo, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais; šiuose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016 pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė ir Lietuvos migracijos politikos gaires, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 29 Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo, kuris nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių.

35VAĮ 3 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas). VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio sprendimo bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą), turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

36LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (LVAT 2007-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, LVAT biuletenis Nr./1 (11), 2007; 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, LVAT biuletenis Nr./3 (13), 2007).

37LVAT 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

38Vertinant šioje byloje ginčijamo Sprendimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008).

39Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, jog Sprendime yra tiksliai nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, Sprendime yra aiškiai įvardinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai.

40Pagal Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 1 straipsnio 1 dalies d papunktį, konsulinis pareigūnas – asmuo, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, viena iš konsulinių funkcijų – vizų ar atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims, ketinantiems vykti į atstovaujamąją valstybę (Konvencijos 5 straipsnio d papunktis). Lietuvos Respublikos įstatymo Konsulinio statuto 2 straipsnio 1 dalis apibrėžia sąvoką konsulinis pareigūnas – tai diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje dirbantis Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas. Konsulinis pareigūnas atsako už sprendimus, kuriuos jis pagal savo įgaliojimus atlikdamas konsulines funkcijas priima savarankiškai. Konsulinis pareigūnas yra atsakingas už vizų ar joms prilyginamų dokumentų išdavimo teisėtumą, o jo sprendimas atsisakyti išduoti vizą ar jai prilyginamą dokumentą negali būti skundžiamas administracine tvarka. Iš bylos medžiagos darytina išvada, kad pareiškėjo skundžiamą Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas ir jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nes Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes informacija, kuri pareiškėjo buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, buvo neišsami, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą; Konsului priimant sprendimą egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

41Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, atitinkantį ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo nėra jokio teisinio pagrindo.

42Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Ambasadą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą. Teismui konstatavus, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

43Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Nutarė

44Pareiškėjo F. H. skundą atmesti.

45Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal... 3. Pareiškėjas F. H. kreipėsi į teismą su skundu,... 4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konsulas pažeidė įrodymų vertinimo... 5. Pareiškėjas pabrėžė, kad turi aiškų atvykimo į Lietuvos Respubliką... 6. Pareiškėjas nurodė, kad jis negali būti diskriminuojamas, šalių lygybės... 7. Nurodė, kad jam yra visiškai neaiškūs ir nesuprantami atsisakymo išduoti... 8. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nedalyvavo.... 9. Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau –... 10. Atsiliepime nurodė, kad 2018 m. liepos 23 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos... 11. Be to, nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatyta, kad... 12. Remdamasis gauta informacija ir pareiškėjo pateiktais dokumentais, konsulas... 13. Atsakovė pabrėžė, kad Ambasados darbuotojas, vertindamas pareiškėjo... 14. Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d.... 15. Atsakovė nurodė, kad iš bylos medžiagos darytina išvada, jog pareiškėjo... 16. Atsakovės Ministerijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į... 17. Byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos... 18. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d.... 19. Ambasada 2018 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti... 20. Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Europos parlamento ir tarybos 2009 m.... 21. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra... 22. Įstatymo 12 straipsnyje nustatytos išduodamų vizų rūšys, t. y. Šengeno... 23. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19... 24. Pagal Aprašo 3 punktą, viza išduodama vadovaujantis tarptautinių... 25. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009... 26. Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą... 27. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareigūnai,... 28. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje... 29. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, pateikdamas... 30. Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro... 31. Teismas daro išvadą, kad Ambasados darbuotojui nagrinėjant pareiškėjo... 32. Todėl teismas daro išvadą, kad Ambasados darbuotojas iš pareiškėjo... 33. Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas remiasi ir... 34. LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.... 35. VAĮ 3 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo... 36. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir... 37. LVAT 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014... 38. Vertinant šioje byloje ginčijamo Sprendimo atitikimą VAĮ 8 39. Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro... 40. Pagal Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 1 straipsnio 1 dalies d... 41. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Ambasada... 42. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Ambasadą priimti naują... 43. Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134... 44. Pareiškėjo F. H. skundą atmesti.... 45. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti...