Byla eI-506-561/2018
Dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“)

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“).

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Pareiškėja L. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), pareiškėjos naudai 602,73 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti procesines 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos.

5Nurodė, kad pareiškėja L. R. ir D. S. 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004329 dėl kelionės į Egiptą, Hurgadą. Sutartyje kelionės išvykimo data buvo numatyta 2014 m. lapkričio 22 d., už kelionę buvo sumokėta 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 20 d. su prašymu grąžinti pinigus dėl neįvykusios kelionės kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamento nurodymu turistėms buvo grąžinti 33,85 Eur. Atitinkamai liko L. R. ir D. S. negrąžinti 2 081,12 Lt (602,73 Eur).

6Pareiškėja, pagrįsdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, rėmėsi 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas bei šios nuostatos išaiškinimais, pateiktais Teisingumo Teismo. Pareiškėja taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nuostatomis.

7Pareiškėjos teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai buvo išmokėta tik dalis pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią prašė priteisti.

8Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti.

9Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

10Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjai turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjai priteisti žalos atlyginimą.

11Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

12Dėl pareiškėjos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nurodė, kad pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo sudaryta. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad pinigų sumos buvo pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, kad buvo mokėta už kelionę pagal paslaugų sutartį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kokia suma buvo sumokėta už vizas ir pateikė duomenis, jog pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis viza kainuoja 25 JAV dolerius, todėl sprendė, kad pareiškėja už keturias vizas sumokėjo 100 JAV dolerių. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

13Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

16Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

17Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Departamentas nurodė, jog ne pareiškėja, o D. S. yra įtraukta į kreditorių sąrašą, o kas sumokėjo už kelionę, iš pateikto pavedimo nėra aišku.

18Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB „Valdsita“ atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

19Teismas konstatuoja:

20Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytą žalą klausimas.

21Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. R. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 7 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004329 dėl kelionės Vilnius – Hurgada ir atgal. Pagal minėtą sutartį, pareiškėjos įsigyta poilsinė kelionė turėjo vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą už kelionę pervedė 2 198 Lt (mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415288365), tačiau kelionė neįvyko, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki.

22Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą.

23Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

24Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d.

25ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai L. R. sumokėjo 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Viso pareiškėjai liko negrąžinta 602,73 Eur suma, kurią pateiktu skundu pareiškėja ir prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovės.

26Teismui sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga išsiaiškinti, ar atsakovė yra tinkamas subjektas atlyginti pareiškėjos nurodytą žalą, ir jeigu taip, tai kokio dydžio žala turi būti atlyginta pareiškėjai.

27Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjos patirtą žalą.

28Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą.

29Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose LVAT nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Taigi, nors de iure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

30Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jos patirtą žalą.

31Dėl iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjos naudai priteistinos materialinės žalos dydžio.

32Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jai prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos) nepasirašytai Paslaugų sutarčiai bei šios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į UAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjos skundui patenkinti. Tokiu būdu atsakovė apeliuoja į nagrinėjamos bylos atveju su kitomis bylomis nesutampančias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir prašo teismo jomis remtis priimant byloje sprendimą.

33Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m. lapkričio 7 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004329 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonei pagrįsti remiasi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

34Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

35Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

36Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) (mokėjimo paskirtis mokėjimo paskirtis Beta.lt order (415288365)). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę pirko per UAB „Cherry Media LT“ valdomą interneto svetainę „beta.lt“, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o prekybos agentui, nepaneigia fakto, jog pareiškėja sumokėjo 2 198 Lt sumą už ginčo kelionę, kuri pareiškėjai turėjo būti grąžinta kelionei neįvykus dėl kelionių organizatoriaus nemokumo.

37Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

38Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad už kelionę galimai sumokėjo ne pareiškėja, bet kartu turėjusi keliauti D. S., nes būtent ji yra įtraukta į kreditorių sąrašą ir jos prašymas buvo pateiktas Departamentui. Draudimo suma pareiškėjai buvo išmokėta, nes prašyme Departamentui buvo nurodyta pareiškėjos sąskaita.

39Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004329, kurioje užsakove nurodyta pareiškėja, kad draudimo išmoka buvo sumokėta pareiškėjai, į pareiškėjos pateiktus paaiškinimus, sprendžia, kad būtent pareiškėja sumokėjo už kelionę. Dėl Departamento argumento, jog į kreditorių sąrašą įtraukta ne pareiškėja, o D. S., pažymi, kad priteisus turtinės žalos atlyginimą už neįvykusią kelionę, trečiasis suinteresuotas asmuo įgis teisę tikslinti kreditorių sąrašą. Dar daugiau, duomenų, kad į kreditorių sąrašą įtraukta ne pareiškėja, o kartu turėjusi keliauti D. S., trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė, kaip ir nepateikė prieštaravimų pareiškėjos pateiktam skundui.

40Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 27 (operacijos kodas F43) pervedė 636,58 Eur (2 198 Lt) sumą į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale beta.lt užsakytą kelionę į Hurgadą.

41Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 636,58 Eur (2 198 Lt) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-136487 į pareiškėjos banko sąskaitą pervedė 33,85 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjus tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

42Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos reikalavimo priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, teismas konstatuoja, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 33,85 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 602,73 Eur suma.

43Pareiškėja skunde teismui nenurodė, kokią sumą sumokėjo už vizas. Atsakovės atstovė nurodė, jog turi būti išskaičiuota suma už 4 vizas, nes ši suma nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys.

44Teismas sutinka su atsakovės atstovės pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Tačiau teismas nesutinka, jog pareiškėja mokėjo už 4 vizas, nes iš Paslaugų sutarties matyti, kad kelionė buvo pirkta dviem asmenims ir joje nurodyta, kad buvo užsakytos dvi vizos. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis viza kainuoja 25 JAV dolerius, todėl spręstina, kad pareiškėja už dvi vizas sumokėjo 50 JAV dolerių – 39,79 Eur. Todėl šį suma turi būti išskaičiuota.

45Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.

46Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

47LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

48Pagal LVAT jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. spalio 6 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

49Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132–134 straipsniais, teismas

Nutarė

50Pareiškėjos L. R. (asmens kodas ( - ) skundą tenkinti iš dalies.

51Priteisti L. R. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 562,94 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt du eurus ir 94 euro centus) turtinei žalai atlyginti.

52Priteisti L. R. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

53Kitą pareiškėjos L. R. skundo dalį atmesti.

54Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. Pareiškėja L. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš... 5. Nurodė, kad pareiškėja L. R. ir D. S. 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių... 6. Pareiškėja, pagrįsdama reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo,... 7. Pareiškėjos teigimu, susidarė tokia situacija, jog kelionių organizatoriui... 8. Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujanti Ūkio ministerija atsiliepime į... 9. Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 10. Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti... 11. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir... 12. Dėl pareiškėjos į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nurodė, kad... 13. Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos... 15. Nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad... 16. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių... 17. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėja patirtos žalos... 18. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Freshtravel“ atstovė UAB... 19. Teismas konstatuoja:... 20. Byloje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos... 21. Byloje nustatyta, kad pareiškėja L. R. su kelionių organizatoriumi UAB... 22. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių... 23. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos... 24. Departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino... 25. ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjai L. R.... 26. Teismui sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, kyla pareiga... 27. Dėl atsakovės Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjos patirtą... 28. Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į... 29. Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau –... 30. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei... 31. Dėl iš atsakovės Lietuvos valstybės pareiškėjos naudai priteistinos... 32. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Ūkio ministerijos nuomone,... 33. Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m.... 34. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek... 35. Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima... 36. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB... 37. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 38. Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad už kelionę... 39. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. Paslaugų... 40. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog... 41. Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 636,58... 42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog... 43. Pareiškėja skunde teismui nenurodė, kokią sumą sumokėjo už vizas.... 44. Teismas sutinka su atsakovės atstovės pozicija, jog išlaidos vizoms turi... 45. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.... 46. Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 47. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos... 48. Pagal LVAT jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos,... 49. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 50. Pareiškėjos L. R. (asmens kodas ( - ) skundą tenkinti iš dalies.... 51. Priteisti L. R. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 52. Priteisti L. R. (asmens kodas ( - ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 53. Kitą pareiškėjos L. R. skundo dalį atmesti.... 54. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...