Byla e2A-263-196/2017
Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo HDI – Gerling Verzekeringen N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-533-440/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accitus“ ieškinį atsakovui HDI-Gerling Verzekeringen N. V. dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „Accitus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“; 2) 2013 m. birželio 17 d. įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti ieškovei UAB „Accitus“ iš atsakovo HDI – Gerling Verzekeringen N. V. 90 167,35 Eur draudimo išmoką; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad pagal 2013 m. gegužės 19 d. išduotą krovinio draudimo polisą Nr. TC 279 T0100094556-0 atsakovas apdraudė ieškovės gabentą krovinį – automobilių detales. 2013 m. birželio 17 d. laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 18.00 val. iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Panerių g. 56, Vilniuje, buvo pagrobtas automobilis „Iveco 35S12 V“, valst. Nr. FNJ 765, su jame buvusiu kroviniu – atsakovo apdraustomis automobilių detalėmis. Dėl šio įvykio ieškovė kreipėsi į atsakovo atstovą Lietuvoje UADBB „Aon Baltic“ su prašymu išmokėti draudimo išmoką. Pagrobto krovinio vertė lygi 90 167,35 Eur ir ją patvirtina ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymai, ketinimų protokolas. Ieškovė gavo draudiko 2015 m. kovo 20 d. raštą Nr. S-604, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką. Nesutikdama su tokiu draudiko sprendimu, ieškovė keletą kartų kreipėsi į draudiką, prašydama dar kartą nuodugniai ištirti išdėstytas aplinkybes ir 2013 m. birželio 17 d. krovinio pagrobimą pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei išmokėti draudimo išmoką. Draudėjos prašymai nebuvo patenkinti, išmoka nebuvo išmokėta. Draudikas, priimdamas sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, pažeidė teisės aktų nuostatas, kadangi sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus. Be to atsakovas nepagrįstai atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, grindžia Visų rizikų taisyklių 2.1 punktu, nustatančiu, jog apdraustojo tyčiniai neteisėti veiksmai panaikina draudimo apsaugą nuostoliams ir susijusioms išlaidoms. Tačiau draudėja laikytina ieškovė, kurios vardu veikė direktorė R. N., ir kuri neatliko jokių neteisėtų veiksmų, panaikinančių draudimo apsaugą. Atsakovas nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014, kuriuo A. L. buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad suklastojo dokumentą – pirkėjų iš Kazachstano prašymu į 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „Accitus“ parduoda, o LLP „Texum Financial“ perka automobilių lemputes, nors buvo parduodamos kitos rūšies prekės. Dėl kitų nusikalstamų veikų A. L. – išteisintas, todėl teigti, jog nagrinėjamu atveju buvo sukčiaujama, nėra jokio pagrindo. A. L. dėl draudimo išmokos į UADBB „Aon Baltic“ nesikreipė, su šios draudimo brokerių bendrovės darbuotojais nebendravo, jokių dokumentų nepateikė, todėl jis nėra susijęs su gabenamo krovinio apdraudimu ir ketinimu gauti draudimo išmoką. Draudikas privalėjo įvertinti, ar draudėjos veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su draudžiamuoju įvykiu, ar draudėja yra kalta dėl žalos atsiradimo ar padidėjimo, tačiau tai atliko netinkamai. Šiuo atveju nėra pagrindo teiginiams, jog draudžiamąjį įvykį tyčia sukėlė draudėja. Ieškovė gabenamų prekių pobūdžio nuo draudiko neslėpė – prieš sudarant draudimo sutartį 2013 m. gegužės 15 d. elektroniniame laiške aiškiai nurodė, jog pagal sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 bus eksportuojamos „autodetalės“. Pats draudikas nurodė, kad šios prekės „bus pakištos po bendru sertifikatu“ ir, kaip matyti iš 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo sutarties, krovinys pagal nurodytą sąskaitą faktūrą buvo apdraustas kaip – „Pants as per provided invoices. 561 plants and 1800 boxes“. Atsižvelgiant į tai, 2013 m. birželio 17 d. pagrobtos prekės pripažintinos draudimo objektu pagal 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo sutartį. Ieškovė taip pat nesutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Visų rizikų taisyklių 2.1 punktas ir draudiko parengtos standartinės draudimo sąlygos, nes iki sutarties sudarymo su draudiko vienašališkai parengtomis standartinėmis draudimo sąlygomis supažindinta nebuvo. Nei sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu minėtos sąlygos nebuvo ir nėra viešai prieinamos internetinėje erdvėje. Draudimo įmoka buvo sumokėta 2013 m. gegužės 17 d. Tą pačią dieną atsiųstas draudimo liudijimas. Standartinių draudimo sąlygų kopija atsiųsta tik 2015 m. kovo 20 d. Draudimo polise nurodoma, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo Teisme“. Ši sąlyga ieškovei siurprizinė, todėl yra pripažintina negaliojančia. Ieškovė dėl sutarties sudarymo kreipėsi į UADBB „Aon Baltic“ ir sutarties šalimis laikė du Lietuvos ūkio subjektus. Apie tai, kas laikytinas draudiku ir jo rezidavimą, ieškovė nežinojo. Iki įsigaliojant draudimo sutarčiai, t. y. iki sumokant draudimo įmoką, draudimo polisas draudėjos atstovei nebuvo atsiųstas. Draudėja nebuvo supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis, taip pat ir su sutarties sąlygomis dėl jurisdikcijos bei taikytinos teisės. Be to draudimo polisas buvo pateiktas anglų kalba, kas apsunkino ieškovės galimybes su juo susipažinti. Pagal Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1215/2012 2012 m. gruodžio 12 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija, toliau – Reglamentas Briuselis I bis) 3 skirsnio 11 straipsnį, ieškovė, kaip draudėja, turi teisę ieškinį reikšti savo verslo vietos teisme – Vilniaus apygardos teisme. Be to, TG100-01 Bendrosios krovinio draudimo sąlygos (9.2 punktas) yra bendrosios draudimo sutarties sąlygos, jos tarp šalių nebuvo pakeistos, o polise nurodytos sąlygos nėra specialiosios, nes šalys jų raštu neaptarė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino ab initio negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“; pripažino 2013 m. birželio 17 d. įvykį draudžiamuoju ir priteisė ieškovei UAB „Accitus“ iš atsakovo HDI – Gerling Verzekeringen N.V. 90 167,35 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme – 2016 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 350 Eur žyminio mokesčio, 2 402 Eur advokato atstovavimo išlaidų; priteisė iš atsakovo HDI – Gerling Verzekeringen N. V. 1 303 Eur žyminio mokesčio valstybei.
  2. Teismas nustatė, kad pagal UADBB „Aon Baltic“ 2013 m. gegužės 19 d. išduotą krovinio draudimo polisą Nr. TC 279 T0100094556-0 atsakovas HDI – Gerling Verzekeringen N. V. apdraudė ieškovės UAB „Accitus“ gabentą krovinį – automobilių detales. 2013 m. birželio 17 d. laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 18.00 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, adresu Panerių g. 56, Vilniuje, buvo pagrobtas automobilis „Iveco 35S12 V“, valst. Nr. FNJ 765, su jame buvusiu kroviniu – atsakovo apdraustomis automobilių detalėmis. Dėl šio įvykio ieškovė kreipėsi į atsakovo atstovą Lietuvoje UADBB „Aon Baltic“ su prašymu išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė gavo draudiko 2015 m. kovo 20 d. raštą Nr. S-604, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką. Nesutikdama su tokiu draudiko sprendimu, ieškovė keletą kartų kreipėsi į draudiką, prašydama dar kartą nuodugniai ištirti išdėstytas aplinkybes ir 2013 m. birželio 17 d. krovinio pagrobimą pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Draudėjos prašymai nebuvo patenkinti.
  3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014 UAB „Accitus“ direktorius A. L. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje dėl to, kad suklastojo dokumentą – pirkėjų iš Kazachstano prašymu, į 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „Accitus“ parduoda, o LLP „Texum Financial“ perka automobilines lemputes, nors buvo parduodamos kitos rūšies prekės. Dėl kitų nusikalstamų veikų (BK 236 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis) A. L. – išteisintas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-801-149/2014 minėtas nuosprendis paliktas nepakeistu.

8Dėl teismingumo

  1. Teismas nustatė, kad teismingumo ir jurisdikcijos klausimas iš esmės buvo išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-301-516/2016 dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys pareikštas ir šalių ginčas yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.

9Dėl krovinio draudimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia

  1. Teismas nustatė, kad draudimo sutartis buvo sudaryta per atsakovo atstovą Lietuvoje UADBB „Aon Baltic“. Su pastarojo atstovu L. P. bendravo ieškovės atstovė R. N., ką rodo ir jų elektroninis susirašinėjimas. Susitarus dėl draudimo objekto ir sumokėjus draudimo įmoką 2013 m. gegužės 17 d., tik po to pateiktas draudimo polisas, kuriame įtvirtinta ginčijama sąlyga. Standartinių draudimo sąlygų kopija atsiųsta tik 2015 m. kovo 20 d., t. y. po draudimo sutarties įsigaliojimo. Teismas iš byloje esančio paminėtų asmenų elektroninio susirašinėjimo nustatė, kad iki įsigaliojant draudimo sutarčiai, t. y. iki sumokant draudimo įmoką (CK 6.996 straipsnio 1 dalis), draudimo polisas draudėjos (ieškovės) atstovei nebuvo atsiųstas. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad draudėja nebuvo supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis, taip pat ir su sutarties sąlygomis dėl jurisdikcijos bei taikytinos teisės. Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių iš esmės neneigia ir atsakovas. Taip pat teismas akcentavo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog draudimo polisas buvo pateiktas anglų kalba, bet, teismo vertinimu, nors ši aplinkybė iš dalies apsunkino ieškovės galimybes su juo susipažinti, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog sutartį sudariusi ieškovės atstovė R. N. anglų kalbą moka (liudytojos parodymai), nėra tokia reikšminga.
  2. Teismas, nustatęs, kad draudimo įmoka buvo sumokėta 2013 m. gegužės 17 d., tą pačią dieną atsiųstas draudimo liudijimas, padarė išvadą, kad tą dieną įsigaliojo tiek draudimo sutartis, tiek pradėjo galioti draudimo apsauga. Teismo vertinimu, nors standartinių draudimo sąlygų kopija atsiųsta tik 2013 m. gegužės 20 d., tačiau draudimo sutartis ir draudimo apsauga įsigaliojo prieš tai, kai ieškovė turėjo galimybę susipažinti su standartinėmis draudimo sąlygomis. Kadangi iki įsigaliojant draudimo sutarčiai (iki sumokant draudimo įmoką) draudimo polisas draudėjos atstovei nebuvo atsiųstas, tai teismas konstatavo, kad draudėja nebuvo supažindinta su draudimo sutarties sąlygomis, įskaitant ir sutarties sąlygas dėl jurisdikcijos bei taikytinos teisės. Teismas padarė išvadą, kad buvo pažeisti draudėjos, kaip silpnesniosios prisijungiančios šalies, interesai.
  3. Teismas akcentavo, kad CK 6.186 straipsnis nustato, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis esant sutartyje. Remdamasis TG100-01 Bendrųjų krovinio draudimo sąlygų 9.2 punktu, kuriame numatyta, kad visi ginčai, kilę iš šios sutarties, bus sprendžiami kompetentingame teisme pagal poliso išdavimo vietą, teismas konstatavo, jog nurodytos sąlygos yra bendrosios draudimo sutarties sąlygos, jos tarp šalių nebuvo pakeistos, o polise nurodytos sąlygos nėra specialiosios, nes šalys jų raštu neaptarė.

10Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju

  1. Teismas nustatė, kad ieškovė draudžiamąjį įvykį kildina iš Krovinio draudimo Visų rizikų taisyklių 1.7 punkto, pagal kurį draudimo įvykis yra vienas ar keletas tarpusavyje susijusių atsitikimų, dėl kurių yra patiriami nuostoliai arba žala (draudžiami draudimu). Tomis pačiomis taisyklėmis remiasi ir draudikas (atsakovas), atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką (atsakovo 2015 m. kovo 20 d. raštas dėl 2015 m. kovo 3 d. prašymo atlyginti žalą). Draudimo įvykio faktą, ieškovės teigimu, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014. Atsakovas iš esmės tvirtino priešingai, tačiau teismas su atsakovo pozicija nesutiko.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – Draudimo įstatymas) 96 straipsnio 9 dalį, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Teismo vertinimu, UADBB „Aon Baltic“ sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką iš esmės nėra motyvuotas - atsisakymą išmokėti draudėjo prašomą draudimo išmoką atsakovas grindė Visų rizikų taisyklių 2.1 punktu ir nurodė, jog apdraustojo tyčiniai neteisėti veiksmai panaikina draudimo apsaugą nuostoliams ir susijusioms išlaidoms. Ieškovės teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisakymą išmokėti draudėjo prašomą draudimo išmoką grindė Visų rizikų taisyklių 2.1 punktu, kadangi draudėja laikytina ieškovė, kurios vardu veikė direktorė R. N., ir kuri neatliko jokių neteisėtų veiksmų, panaikinančių draudimo apsaugą, o atsakovas nepagrįstai remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014.
  3. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad A. L. nuo 2013 m. birželio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d. buvo apmokamose atostogose, o tuo metu draudėjos vardu, kaip laikinai einanti direktorės pareigas, veikė jo sutuoktinė R. N., kuri dokumentų neklastojo, todėl UAB „Accitus“ veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Be to, teismo vertinimu, A. L. veiksmai - tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į sąskaitą faktūrą su vagyste neturi priežastinio ryšio.
  4. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-801-149/2014 nustatyta, jog A. L. apie tai, kad dingęs krovinys buvo apdraustas, nežinojo, todėl kreipdamasis į policijos pareigūnus dėl automobilio vagystės, jis pareiškė, kad krovinys nedraustas. Apie tai, kad jo sutuoktinė, UAB „Accitus“ savininkė, R. N. savo iniciatyva apdraudė į Kazachstaną gabenamą krovinį, jis sužinojo tik po to, kai krovinys jau buvo dingęs. Nurodytas aplinkybes A. L. patvirtino ir nagrinėjamoje byloje apklausiamas liudytoju. Todėl, nors minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kaltinamasis A. L. suklastojo prekių sąskaitas faktūras ir mokėjimo nurodymus, tačiau teismas padarė išvadą, kad šių suklastotų dokumentų turinys negalėjo turėti esminės įtakos draudiko apsisprendimui dėl draudimo išmokos (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio 13 lapas). Be to, teismas akcentavo, kad A. L. dėl draudimo išmokos į UADBB „Aon Baltic“ nesikreipė, su šios draudimo brokerių bendrovės darbuotojais nebendravo, šiai bendrovei jokių dokumentų nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad jis niekaip nėra susijęs su gabenamo krovinio apdraudimu ir ketinimu gauti draudimo išmoką. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatytos draudėjo UAB „Accitus“ kaltės dėl įvykusios krovinio vagystės: draudimo sutarties sąlygos nebuvo pažeistos, A. L. veiksmai, į 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 įrašant kitos rūšies prekių pavadinimą, neturi jokio priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu (krovinio vagystės faktu), atsakovas neįrodė, kad draudėjos veiksmai priežastiniu ryšiu yra susiję su draudžiamuoju įvykiu ar kad draudėja yra kalta dėl žalos atsiradimo ar padidėjimo (CPK 178 straipsnis).
  5. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog draudžiamojo įvykio atsiradimą sąlygojo sąmoningi draudėjos veiksmai, t. y. draudžiamąjį įvykį tyčia sukėlė draudėja. Ieškovė gabenamų prekių pobūdžio nuo draudiko neslėpė – prieš sudarant draudimo sutartį 2013 m. gegužės 15 d. elektroniniame laiške draudėjas aiškiai nurodė, jog pagal sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 bus eksportuojamos „autodetalės“, nors į 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 buvo įrašyti klaidingi duomenys, kad ieškovė parduoda, o LLP „TexumFinancial“ perka automobilių lemputes. Nepaisant to, pats draudikas nurodė, kad šios prekės „bus pakištos po bendru sertifikatu“. Teismas nustatė, kad iš 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo sutarties Nr. TC 279 T0100094556-0, krovinys pagal sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144 buvo apdraustas kaip – „Pants as per provided invoices. 561 plants and 1800 boxes“.
  6. Teismas iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014 (nuosprendžio 14 lapas) nustatė, kad draudiko atstovas L. P. į baudžiamąją bylą pateikė dokumentus, kurių pagrindu buvo sudaryta krovinio draudimo sutartis: 2013 m. gegužės 15 d. susirašinėjimo su R. N. medžiagą, 2013 m. gegužės 17 d. susirašinėjimo medžiagą, 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 144, 2013 m. gegužės 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 147, 2013 m. gegužės 7 d. sąskaitą faktūrą Nr. 143, 2013 m. gegužės 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 146, 2013 m. gegužės 7 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 142, 2013 m. gegužės 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 145, 2013 m. gegužės 10 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 148, 2013 m. gegužės 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 149, 2013 m. gegužės 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. L128/13/163 ir 2013 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. 25, iš kurių matyti, kad dar draudimo sutarties sudarymo metu R. N. draudimo brokerių bendrovei pateikė duomenis, kad į Kazachstaną eksportuojamos 97 265 Eur vertės automobilinės lemputės, kurias ji pageidavo apdrausti, todėl draudimo sutarties sudarymo metu UADBB „Aon Baltic“ žinojo, kad draudžia automobilines lemputes. Draudiko atstovai L. P. ir K. T. teisiamajame posėdyje teigė, kad esminę reikšmę, draudžiant gabenamą krovinį ir išmokant draudimo išmoką, turi krovinio vertė ir dokumentai, įrodantys krovinio buvimo faktą ir draudiminį įvykį, o ne krovinio turinys. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nurodytus dokumentus A. L. suklastojo po to, kai krovinys dingo ir jau buvo pradėta žalos administravimo procedūra, padarė išvadą, kad dokumentai buvo suklastoti ne siekiant gauti draudimo išmoką, o norint nuslėpti įmonės neteisėtą verslo schemą. Teismo vertinimu, dokumentų klastojimo aplinkybė galėtų turėti reikšmės tik tokiu atveju, jeigu A. L. savo veiksmus koordinuotų su R. N., tačiau tokių duomenų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta ir bendro veikimo fakto tarp šių asmenų neįrodyta (nuosprendžio 14 lapas). Dėl to 2013 m. birželio 17 d. pagrobtos prekės pripažintinos draudimo objektu pagal 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo sutartį Nr. TC 279 T0100094556-0, o draudėja bet kuriuo atveju laikė ieškovė, kuri neatliko jokių neteisėtų veiksmų, panaikinančių draudimo apsaugą, nesvarbu, kas ir kokiomis aplinkybėmis klastojo dokumentus.
  7. Be to, teismas pažymėjo, kad tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į sąskaitą faktūrą – pačiam draudimo interesui įtakos neturi, nes nesusijęs su draudimo santykiais: gabenamo krovinio (automobilių detalių vietoj automobilių lempučių) pobūdis neprieštaravo nei imperatyvioms įstatymo normoms, nei viešajai tvarkai, todėl, teismo vertinimu, pati aplinkybė, kad krovinio dokumentai buvo suklastoti nėra laikoma neteisėtu draudimo interesu CK 6.988 straipsnio 4 dalis kontekste. Teismas akcentavo, kad draudimo interesas CK 6.988 straipsnio 4 dalies prasme yra pati vertybė (žala, nuostoliai), t. y. daiktai ar turtiniai interesai kuriuos galima įvertinti pinigais, o ne kiti šalia susiklostę santykiai, kurie šiuo atveju apskritai susiję ne su neteisėtu prekių atsiradimu, o su šalutine asmens neteisėta veikla klastojant dokumentus, kurių klastojimo tikslas buvo susijęs ne su 2013 m. gegužės 19 d. krovinių draudimo sutarties sudarymu, surašant draudimo liudijimą Nr. TC 279 T0100094556-0 (ne su draudimo santykiais), o su įmonės prekybine veikla. Teismas konstatavo, kad atsakovo reikalavimas atmesti ieškinį CK 6.988 straipsnio 4 dalies pagrindu yra nepagrįstas.
  8. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju netaikytinas Visų rizikų taisyklių 2.1 punktas ir, apskritai, draudiko parengtos standartinės draudimo sąlygos.
  9. Teismas pažymėjo, kad draudėja UAB „Accitus“ iki sutarties sudarymo su draudiko vienašališkai parengtomis standartinėmis draudimo sąlygomis supažindinta nebuvo. Nei sutarties sudarymo metu, nei šiuo metu minėtos sąlygos nebuvo ir nėra viešai prieinamos internetinėje erdvėje. Draudimo įmoka buvo sumokėta 2013 m. gegužės 17 d., tą pačią dieną atsiųstas draudimo liudijimas. Standartinių draudimo sąlygų kopija atsiųsta tik 2015 m. kovo 20 d. (po draudimo sutarties įsigaliojimo). Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atsisakymas įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką yra priimtas neištyrus visų reikšmingų draudžiamojo įvykio aplinkybių, todėl laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

11Dėl krovinio požymių ir draudimo išmokos dydžio

  1. Teismas nustatė, kad pagrobto krovinio vertė yra pagrįsta PVM sąskaita faktūra serija FAG Nr. 0004759, mokėjimo nurodymu Nr. 33, 2013 m. balandžio 22 d. ketinimų protokolu, PVM sąskaita faktūra serija SFW Nr. 000754, mokėjimo nurodymais Nr. 14, Nr. 26, Nr. 31 ir Nr. 32. PVM sąskaitoje faktūroje serija FAG Nr. 0004759 nurodytas prekes ieškovė įsigijo iš UAB „Fagihi Baltic“. Už šias prekes ieškovė atsiskaitė mokėjimo nurodymu Nr. 33. Tai, kad UAB „Fagihi Baltic“ perdavė, o UAB „Accitus“ priėmė prekes pagal PVM sąskaitą faktūrą serija FAG Nr. 0004759, teismo vertinimu, iš dalies patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-1574-295/2014, kuriame nurodyta kad „bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad UAB „Accitus“ užsakytos prekės UAB „Fagihi Baltic“ buvo atrinktos, supakuotos ir, sumokėjus už jas, pakrautos į automobilį „Iveco 35S12V“, valstybinis numeris FNJ 765, automobilis su jame esančiomis prekėmis buvo pateiktas muitinės apžiūrai ir muitinės dokumentų įforminimui, vėliau užplombuotas ir paliktas automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie muitinės, tačiau vėliau buvo rastas paliktas kitoje vietoje su nuplėštomis muitinės plombomis ir be jame buvusio krovinio“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-801-149/2014 taip pat nurodyta, kad liudytojo UAB „Fagihi Baltic“ komercijos direktoriaus P. N. parodymais „klientui užsakius prekes, jos surenkamos pagal pateiktą sąrašą, paruošiamos transportavimui ir tada klientui išrašoma sąskaita-faktūra, kurią apmokėjus klientas gali pasiimti prekes“, „prekės užsakovui niekada neatiduodamos už prekes nesumokėjus“. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimus, jog 2013 m. balandžio 22 d. ketinimo protokolas su priedu neįrodo prekių turinio, be to krovinio egzistavimo faktą, kaip jau minėta, ieškovė grindė ne tik nurodytu ketinimo protokolu, bet ir kitais byloje nenuginčytais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad už prekes buvo atsiskaityta ir jos buvo paimtos.
  2. Teismas nustatė, kad kitą dalį prekių, kurios taip pat buvo pagrobtos, ieškovė įsigijo iš UAB „Seagull Forwarding“ pagal PVM sąskaitą faktūrą serija SFW Nr. 000754, atsiskaitydama už jas mokėjimo nurodymais Nr. 14, Nr. 26, Nr. 31 ir Nr. 32. UAB „Seagull Forwarding“ prekių pagal PVM sąskaitą faktūrą serija SFW Nr. 000754 perdavimą pirkėjai UAB „Accitus“ patvirtina ir 2013 m. birželio 14 d. prekių perdavimo–priėmimo aktas. Nurodytos sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai yra teisėti, jų suklastojimo faktas nenustatytas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tik išreiškė savo subjektyvaus pobūdžio nuomonę, jog ieškovė, teikdama tikrovės neatitinkančius dokumentus ir argumentus, siekia prisiteisti draudimo išmoką už prekes, kurių nebuvo.
  3. Teismas nustatė, kad dėl ieškovės pateiktos sąskaitos faktūros Nr. FAG 0004759 atsakovas nurodo muitinės deklaraciją Nr. 13LTVG2000EK0347A9 ir CMR važtaraštį Nr. 144, kuriuose prekės apibrėžiamos kaip „automobilinės elektros lemputės“, trys paletės, o krovinio masė – 256 kg, ir tvirtina, jog minimoje sąskaitoje nurodytas prekių svoris ženkliai viršijo krovinio muitinės deklaracijoje nurodytą svorį. Teismo vertinimu, iš esmės pagrįsti ieškovės paaiškinimai, kad tokie svorio neatitikimai paaiškinami tuo, jog krovinys buvo užplombuotas ir muitinės atstovas jo netikrino, paskaičiavo tik dėžių skaičių, o ne turinį, nes vėliau (perkeliant prekes į lėktuvą) jų svoris būtų tikrinamas ir muitinės deklaracija būtų tikslinama (muitinės atsakymas į paklausimą; liudytojo T. Ž. parodymai Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosprendyje; liudytojo A. L. parodymai nagrinėjamoje byloje; 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymo „Dėl duomenų taisymo muitinėje įformintuose dokumentuose taisyklių, muitinėje įformintų dokumentų pripažinimo negaliojančiais taisyklių ir dokumento taisymo (papildymo) pažymos formos patvirtinimo“ 11 straipsnis).
  4. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, kad, kaip teigė atsakovas, ieškovė pati sau būtų išrašinėjusi sąskaitas (tokių sąskaitų į bylą nepateikta). Teismo vertinimu, tai, kad byloje yra dvi susidubliavusios sąskaitos Nr. ACC 135 ir ACC 152, nereiškia, kad toks reiškinys pas ieškovę buvo dažnas, nes paaiškėjusi klaida buvo ištaisyta. Be to, teismas pažymėjo, kad nurodytos sąskaitos iš esmės neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla. Tuo tarpu, kaip jau buvo nurodyta, krovinio buvimo faktą ieškovė įrodo ne tik atsakovo minimomis sąskaitomis, bet ir krovinio važtaraščiais, muitinės dokumentais, krovinio pristatymą pagrindžiančiais dokumentais, kurių atsakovas, net ir keldamas įvairias prielaidas, nepaneigė. Teismas nurodytų ir atsakovo nepaneigtų rašytinių įrodymų pagrindu laikė krovinio egzistavimo faktą įrodytu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas ieškinį tenkino visiškai.
  5. Teismas akcentavo, kad 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo polise draudiku nurodytas HDI – Gerling Verzekeringen N. V., todėl sprendė, kad nėra pagrindo laikyti jį netinkamu atsakovu dėl žalos atlyginimo (draudimo išmokos išmokėjimo) draudėjai.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas HDI – Gerling Verzekeringen N. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, atsisakyti jurisdikcijos ir ieškinį palikti nenagrinėtą; jei bus nuspręsta, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė teismingumo taisyklių, tai panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14Dėl draudimo sutarčiai taikytinos teisės, jei poliso sąlyga dėl Anglijos teisės taikymo pripažįstama negaliojančia

    1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Lietuvos teisę. Jei priimti kaip pagrįstą ir teisingą teismo sprendimo dalį, kad sutarties sąlyga susijusi su draudimo sutarčiai taikytina teise – Anglijos teise – yra iš tikrųjų negaliojanti, tai teismas turėjo daryti ir kitą iš to einančią išvadą, kad šalys nėra susitarusios dėl taikytinos teisės. Nesant susitarimo dėl taikytinos teisės, kuomet draudėja (ieškovė) yra Lietuvos rezidentė, o draudikai, kurių, skirtingai nei sprendė teismas, yra ne vienas atsakovas, o bendrame draudime dalyvaujantys devyni draudikai, kurie yra Nyderlandų rezidentai, taikytinos teisės klausimas turėjo būti sprendžiamas remiantis Reglamento (EB) Nr. 593/2008 „Dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės“ (Roma I) nuostatomis.
    2. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai konstatavo, kad draudimo įmoka buvo sumokėta 2013 m. gegužės 17 d., o TGS 100-01 Bendrąsias krovinių draudimo sąlygas brokeris atsiuntė praėjus 22 mėnesiams po poliso išdavimo, tai yra 2015 m. kovo 20 d. Cituota teismo išvada nepaisant to, kokia teisė turi būti taikoma ginčui nagrinėti, prieštarauja bendriems sutarčių teisės principams, tai yra sutartis laikoma sudaryta tuomet, kai šalys pasiekia konsensusą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Šios bylos atveju, kiek tai liečia TGS 100-01 Bendrąsias krovinių draudimo sąlygas, tai sutarties sudarymo metu apie jas nebuvo kalbėta ar rašyta, jos nebuvo nurodytos draudikų išleistame draudimo polise Nr. T01000945-0 ir jos draudimo brokerio, praėjus 22 mėnesiams po poliso išdavimo, buvo atsiustos ieškovei. Iš to darytina išvada, kad nė viena iš šalių niekada ir jokiu dokumentu dėl šių sąlygų taikymo nebuvo susitarusios.
    3. Papildomi teismo argumentai, kuomet buvo pasiremta draudimo brokerio darbuotojų raštais, taip pat jų parodymais teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą ir pan., bei brokerius laikant draudikų atstovais yra teisiškai neteisingi. Draudimo brokeriai pagal įstatymą veikia kaip nepriklausomi tarpininkai tarp draudėjo ir draudiko, o šioje byloje nėra nė vieno dokumento patvirtinančio draudimo brokerių teisę atstovauti draudikus. Draudimo poliso turinys rodo, kad išduodant polisą ir jį pasirašant draudikus atstovavo ne UADBB „Aon Baltic“ darbuotojai, o draudikų pool‘o įgaliotas asmuo draudimo agentas Jacobs & Brom B.V., kurio parašas ir yra polise.
    4. Dėl šių priežasčių teismo argumentai, susiję su TGS 100-01 Bendrųjų krovinių draudimo sąlygų ir draudimo polise įtvirtintų sąlygų, kaip bendrų ir specialių sąlygų konkurenciją, suteikiant joms prioritetą prieš draudimo poliso sąlygas, yra nepagrįsti, nes dėl TGS 100-01 Bendrųjų krovinių draudimo sąlygų krovinio draudimo sutarties šalys nebuvo susitarusios. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesuteikė reikšmės draudimo poliso sąlygoms, jų nesiaiškino.
    5. Esminis skundžiamo sprendimo neteisėtumas pasireiškė tuo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo ginčą spręsti vadovaujantis Lietuvos teise, o susitarimo dėl taikytinos teisės nebuvimą, jis privalėjo užpildyti ex officio pagal reglamento Roma I nuostatas.
    6. Pagal Reglamento Roma I 7 straipsnio 2 dalį esant didelių rizikų draudimui, pirmiausia turi būti taikoma šalių pasirinkta teisė, ir jei tik šalys nepasirinko taikytinos teisės, tuomet taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos teisė. Pirmos instancijos teismas, nusprendęs, kad sutarties sąlyga dėl Anglijos teisės taikymo yra negaliojanti, spręsdamas šį ginčą, ex officio privalėjo nustatyti taikytiną teisę, kuri būtų draudikų įprastos gyvenamosios vietos teisė, tai yra Nyderlandų teisė ir taip pat ex officio nustatęs šios teisės turinį, privalėjo taikyti Nyderlandų teisę. To nepadarius ir be jokio teisinio pagrindo pritaikius Lietuvos teisę, pirmos instancijos teismo sprendimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

15Dėl Anglijos teisės ir praktikos draudimo sutarčiai taikymo

    1. Teismo išvada, kuria draudimo sutarties sąlyga dėl Anglijos teisės taikymo laikoma siurprizine ir negaliojančia yra neteisėta dėl netinkamos materialinės teisės taikymo. Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma Anglijos teisės ir praktika, o šio ginčo sprendimui aktualūs Anglijos teisės aktai ir sutarties sąlygos yra pateiktos į bylą.
    2. Teismo sprendimui pripažinti sutarties sąlygą dėl Anglijos teisės ir praktikos taikymo negaliojančia, kuomet tokia sąlyga buvo parengta ne apelianto, o Londono draudikų instituto, nebuvo teisinio pagrindo.

16CK 6.988 straipsnio 4 dalyje nustatyto imperatyvo pažeidimo

    1. Teismas sprendime supainiojo sąskaitų faktūrų Nr. ACC 144 ir Nr. ACC # 000144 numerius, atsiradimo laiką ir suklastojimo faktą, vienoje vietoje teigdamas, kad prekės buvo draustos pagal sąskaitą faktūrą Nr. ACC # 000144, o po to teigdamas, kad sutartis buvo sudaryta pagal 2013 m. gegužės 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. ACC 144, kuri buvo pripažinta suklastota. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. L. nurodytus dokumentus (taip pat ir sąskaitą faktūrą Nr. ACC 144) suklastojo po to, kai krovinys dingo. Įvykių seka paneigia šią teismo išvadą.
    2. Teismo sprendimas, kuriuo faktiškai buvo suteikta nusikalstamų interesų draudimo apsauga, yra neteisėtas iš esmės ir privalo turi būti panaikintas.

17Draudimo įstatymo 94 straipsnyje nustatyto imperatyvo pažeidimas

    1. Pagal R. N. ir L. P. susirašinėjimą iki sutarties sudarymo ir jo pagrindu išduotą draudimo polisą Nr. TC 279 T0100094556-0 nuo 2013 m. gegužės 19 d. buvo apdrausti augalai 561 vnt. (sąskaitos Nr. 142, 143, 145, 146 147 ir 148) ir 1800 dėžučių (sąskaita Nr. 144, kuri įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažinta suklastota), kurių gabenimas turėjo prasidėti 2013 m. gegužės 19 d.. Kaip matyti iš poliso turinio, jis nors ir buvo atsiustas ieškovei 2013 m. gegužės 17 d., tačiau galioti pradėjo 2013 m. gegužės 19 d. ir rizika, šalių susitarimu, pagal draudimo sutartį turėjo prasidėti 2013 m. gegužės 19 d., kuomet turėtų būti pradėti gabenti apdrausti kroviniai, tai yra 561 vnt. augalų (draudimo polise ir teismo sprendime nurodyta „pants“ – kelnės, bet čia buvo padaryta klaida, nes drausti buvo augalai – „plants“) ir 1800 dėžučių, kurie turėjo būti gabenami iš Vokietijos, o „automobilių lemputės“ iš Vilniaus.
    2. Jei įsigilinti į sodinukų vežimo transporto operacijas, kurios ieškovės vardu buvo vykdomos tik iš Vilniaus ir įvertinti geografinius atstumus, bei transporto judėjimo greitį, bei tranzito laiką – 5-6 dienos, tai pagal sąskaitas faktūras Nr. ACC 142–146 iš Vilniaus į Kazachstaną vežamiems kroviniams jau draudimo interesas buvo pasibaigęs, o pagal kitą byloje esantį krovinių draudimo polisą buvo apdrausti „kompiuteriai“, kurių niekada nebuvo.
    3. Net pripažinus, kad apdraustos buvo ne „automobilių lemputės“ pagal suklastotą sąskaitą Nr. ACC 144, o kažkas kita pagal sąskaitą Nr. ACC # 000144, atsižvelgiant į tai, kad iš UAB „Fagihi Baltic“ pagal sąskaitą Nr. 0004759 (t. 1, b. l. 59-69) prekės buvo įsigytos tik 2013 m. birželio 13 d., o iš UAB „Seagull forwarding“ pagal 2013 m. balandžio 30 d. sąskaitą Nr. 000754, pagal prekių priėmimo–perdavimo aktą ieškovė prekes perėmė tik 2013 m. birželio 14 d., bei atsižvelgiant į krovinio draudimo sutartimi numatomą poliso įsigaliojimo, tranzito ir draudimo rizikos pradžią - 2013 m. gegužės 19 d. ir pabaigą, pristatant prekes į Rygos oro uostą – tą pačią ar kitą diena po vežimo iš Vilniaus pradžios, akivaizdu, kad ir dėl minėtų prekių sudarant sutartį pagal polisą Nr. TC 279 T0100094556-0, ieškovė jokio draudimo intereso neturėjo.
    4. Draudimo intereso buvimas, tai visuotinai pripažinta būtina ir esminė draudimo sutarties sąlyga, visose jurisdikcijose šis reikalavimas yra imperatyvus, o šiuo atveju pirmos instancijos teismas šį imperatyvą pažeidė.

18Dėl krovinio požymių

    1. Pirmos instancijos teismas, pasiremdamas ieškovės pateiktomis sąskaitomis bei nuosprendyje baudžiamojoje byloje cituotais UAB „Fagihi Baltic“ komercijos direktoriaus parodymais, kurio ieškovei parduotos prekės sudarė ne daugiau nei ketvirtadalis prekių siuntos vertės, sprendė, kad „apdrausto“ krovinio, kuris vėliau buvo pavogtas, egzistavimas yra įrodytas.
    2. Pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad krovinio draudimo sutarties sudarymo, įsigaliojimo ir rizikos pradžios momentu ir net vėliau, jau po beveik mėnesio siunčiant prekių siuntą, ieškinyje nurodytos prekės objektyviai negalėjo būti gabenamos ant 3 palečių, dalis prekių buvo sodinukai, o ne autodetalės. Tokias prekes negalima laikyti krovinio draudimo sutarties dalyku – kroviniu, kuris apibūdintas draudimo polise kaip: 1800 dėžučių, kaip nurodyta sąskaitose, o mus dominančioje suklastotoje sąskaitoje faktūroje ACC Nr. 144, krovinys buvo apibūdintas kaip 1900 dėžučių lempučių, svoris 256 kg. Taigi pirmos instancijos teismas priteisė išmoką už krovinį, kuris nebuvo draustas, todėl sprendimas ir šiuo pagrindu turi būti naikinamas.

19Dėl draudžiamojo įvykio

    1. Pirmos instancijos teismas draudžiamojo įvykio faktą konstatavo pasiremdamas teiginiu, kad ieškovė draudžiamąjį įvykį kildina iš krovinio draudimo visų rizikų taisyklių 1.7 punkto, tokiomis pačiomis taisyklėmis remiasi ir draudikas (atsakovas) atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką. Tačiau UADBB „Aon Baltic“ draudimo brokeriai nėra atsakovo atstovai, jie buvo tik tarpininkai sudarant draudimo sutartį ir perduodant informaciją bendrame draudime dalyvaujantiems draudikams, bet sudaryti sutartį draudikų vardu ar sudaryti kitus santorius arba atlikti kitus teisiškai reikšmingus veiksmus, o juo labiau liudyti baudžiamajame teise, kaip draudikų atstovai, jie nebuvo įgalioti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tokius įgalinimus brokeriai turėtų, bendrame draudime dalyvaujančių draudikų atstovo funkcijų priskyrimas brokeriams, tai klaidingo draudimo brokerio statuso įsivaizdavimo padarinys.
    2. Nors teismas taikė „TGS 100-01 Bendrąsias krovinių draudimo sąlygas“ kartais sprendime jas pavadindamas „Visų rizikų“ krovinių draudimo sąlygomis, tačiau jas neįtvirtinus polise ir draudėjai pateikus nuo sutarties pasirašymo praėjus 22 mėnesiams, aiškiai rodo, kad dėl šių sąlygų taikymo tarp šalių nebuvo susitarta. Londono instituto parengtas „Visų rizikų“ krovinių draudimo sąlygas į bylą pateikė ieškovai, jos yra aiškiai įrašytos į draudimo polisą, kaip draudimo sutarčiai taikytinos sąlygos ir jomis teismas privalėjo vadovautis, jas aiškinti taikytinos teisės kontekste (Anglijos ar Nyderlandų), tačiau to padaryta nebuvo. Ieškovė neįrodinėjo draudžiamojo įvykio kaip konkrečios rizikos paveikusios konkretų apdraustą krovinį ir sukėlusius žalą faktinių aplinkybių sudėties, teismas taip pat netyrė, todėl teismo sprendimas apie draudžiamojo įvykio faktą yra nepagrįstas.

20Dėl ginčo krovinio draudimo sutarties šalies – draudiko

    1. Pirmos instancijos teismas, priteisdamas visą draudimo išmoką iš atsakovo, savo sprendimą motyvavo tuo, jog 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo polise draudiku nurodytas HDI – Gerling Verzekeringen N.V., todėl nėra pagrindo jį laikyti netinkamu atsakovu.
    2. Jurisprudencijoje yra priimta, kad sutarties sąlygos aiškinamos tuomet, kai jos yra neaiškios. Iš byloje esančio krovinių draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0, o tiksliau iš poliso antro lapo matyti, kad krovinį draudė devyni bendrame draudime dalyvaujantys draudikai ir kur labai aiškiai nurodyta, kokią procentinę rizikos dalį, kiekvienas iš pool‘e dalyvaujančių draudikų prisiima. Procentinės rizikos ir procentinės atsakomybės prisiėmimas, leidžia daryti išvadą apie kiekvieno bendrame draudime dalyvaujančio draudiko dalinę atsakomybę pagal draudimo sutarties sąlygas, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas, kuriuo visa draudimo išmoka priteista tik iš atsakovo yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

21Dėl teismingumo

    1. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, kuria nurodyta priimti bylą nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme, buvo priimta ieškinio priėmimo stadijoje, todėl atsakovas šioje stadijoje nedalyvavo.
    2. Šioje byloje turi būti nustatytas išimtinis teismingumas, kuris buvo pasiektas šalių susitarimu, įtvirtintu draudimo polise ir šis susitarimas neprieštarauja Reglamento Briuselis I bis 25 straipsnio 4 daliai, kadangi jis atitinka Reglamento 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes pagal to paties Reglamento 16 straipsnio 5 dalį ir direktyvos Mokumas II 13 straipsnio 27 punkto a) papunktį ir I priedo A dalies 7-ą rizikų grupę, esant didelės rizikos draudimui dėl teismingumo šalys gali susitarti ir toks teismingumas tampa išimtiniu. Dėl šių priežasčių, pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas, o ieškinys paliktinas nenagrinėtu.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Accitus“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti ieškovei iš atsakovo 484 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, konstatuojamas tuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
  3. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas šalių ginčas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo. Ieškovė UAB „Accitus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ab initio negaliojančia 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo poliso Nr. TC 279 T0100094556-0 sąlygą, kurioje įtvirtinta, jog „Šiam draudimui yra taikoma Anglijos teisė ir praktika. Visi kilę ginčai dėl šio draudimo poliso bus išskirtinai sprendžiami Olandų jurisdikcijoje ir nagrinėjami Roterdamo teisme“ bei pripažinti draudžiamuoju 2013 m. birželio 17 d. įvykį ir priteisti ieškovei UAB „Accitus“ iš atsakovo HDI – Gerling Verzekeringen N. V. 90 167,35 EUR draudimo išmoką.
  4. Atsakovas HDI-Gerling Verzekeringen N. V., atsikirsdamas į ieškinį atsiliepime, be kitų argumentų nurodė, kad jis neveikia ir neteikia paslaugų Lietuvos Respublikoje, kad jis yra Nyderlandų karalystės rezidentas. Atsakovas paaiškino, kad draudimo sutartis buvo sudaryta ieškovei pasinaudojus draudimo brokerio paslaugomis ir ji buvo sudaryta nuotoliniu būdu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas, kuriuo tik iš atsakovo reikalaujama priteisti visą draudimo išmoką, prieštarauja bendrojo draudimo sutarties sąlygoms. Triplike atsakovas nurodė, kad „dublike nurodyti teiginiai nepagrindžia ieškinio reikalavimo iš atsakovo priteisti visą draudimo išmoką. Iš tikrųjų atsakovo atsakomybės už draudimo išmokos sumokėjimą dydis yra nustatomas pagal sutarties sąlygas ir taikytiną teisę...“.
  5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ieškinio reikalavimus pripažino pagrįstais. Teismas nustatė, kad pagal UADBB „Aon Baltic“ 2013 m. gegužės 19 d. išduotą krovinio draudimo polisą Nr. TC 279 T0100094556-0 atsakovas HDI – Gerling Verzekeringen N. V. apdraudė ieškovės UAB „Accitus“ gabentą krovinį – automobilių detales. 2013 m. birželio 17 d. laikotarpiu nuo 11.00 val. iki 18.00 val., iš automobilių stovėjimo aikštelės, adresu Panerių g. 56, Vilniuje, buvo pagrobtas automobilis „Iveco 35S12 V“, valst. Nr. FNJ 765, su jame buvusiu kroviniu – atsakovo apdraustomis automobilių detalėmis. Dėl šio įvykio ieškovė kreipėsi į atsakovo atstovą Lietuvoje UADBB „Aon Baltic“ su prašymu išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė gavo draudiko 2015 m. kovo 20 d. raštą Nr. S-604, kuriuo buvo atsisakyta mokėti draudimo išmoką. Nesutikdama su tokiu draudiko sprendimu, ieškovė keletą kartų kreipėsi į draudiką, prašydama dar kartą nuodugniai ištirti išdėstytas aplinkybes ir 2013 m. birželio 17 d. krovinio pagrobimą pripažinti draudžiamuoju įvykiu bei išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Draudėjos prašymai nebuvo patenkinti. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsisakymas įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką yra priimtas neištyrus visų reikšmingų draudžiamojo įvykio aplinkybių, todėl laikė jį nepagrįstu ir neteisėtu. Teismas skundžiamame sprendime akcentavo, kad 2013 m. gegužės 19 d. krovinio draudimo polise draudiku nurodytas HDI – Gerling Verzekeringen N. V., todėl sprendė, kad nėra pagrindo laikyti jį netinkamu atsakovu dėl žalos atlyginimo (draudimo išmokos išmokėjimo) draudėjai.
  6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytą šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pripažinęs ieškinyje nurodytą įvykį (2013 m. birželio 17 d. apdrausto krovinio pagrobimą) draudžiamuoju ir ieškovės teisę į draudimo išmoką, faktiškai nusprendė ne tik dėl draudimo sutartyje nurodyto atsakovo, bet ir dėl kitų aštuonių draudikų, kurie yra Nyderlandų rezidentai (t. 1, b. l. 24-25 – draudimo poliso Nr. T0100094556-0 antras lapas ir vertimas), teisių ir pareigų ir taip pažeidė CPK 266 straipsnyje nustatytą draudimą spręsti klausimus dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Nors skundžiamu sprendimu teismas pripažino tik vieno draudiko (atsakovo) pareigą mokėti draudimo išmoką, tačiau iš minėto draudimo poliso matyti, kad devyni draudikai (tarp jų ir atsakovas HDI – Gerling Verzekeringen N. V.) nurodyti kaip draudimo išmokos mokėtojai. Pripažinus įvykį draudžiamuoju ir ieškovės teisę į 90 167,35 Eur dydžio draudimo išmoką teismo sprendimas gali turėti įtakos taip pat ir juridinių asmenų Amlin Europe N.V., REAAL Verzekeringen N.V., AIG Europe Ltd., XL I. C. Limited, AEGON Schadeverzekering N.V., Lloyd‘s Underwriters, Delta Lloyd Schadeverzekering N.V., Allianz Nederland Corporate (t. 1, b. l. 24-25) materialiosioms teisėms ir pareigoms. Nagrinėjamu atveju reikalavimas minėtiems draudikams nebuvo pareikštas, jie nebuvo įtraukti byloje dalyvaujančiais asmenimis ir negalėjo išreikšti savo pozicijos šiuo klausimu.
  7. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti, nes CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnis) nustatytais atvejais. CPK 327 straipsnio 1dalies 1punkte yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jei yra nustatomi CPK 329 straipsnio 2ir 3 dalyse nurodyti pagrindai. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktika tvirtina, kad kai nustatomas toks absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, tai pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai, apeliacinės instancijos teismas šio proceso teisės normos pažeidimo negali ištaisyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2006; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006; 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2008; kt.). Priešingu atveju bylos šalys ir kiti joje dalyvaujantys (suinteresuoti dalyvauti) asmenys prarastų galimybę į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, jie taip pat netektų teisės į apeliaciją. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pagal šalių pozicijas dėl ginčo esmės ir jų procesinių dokumentų turinį, nagrinėjant bylą iš naujo į jos procesą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, būtina įtraukti Amlin Europe N.V., REAAL Verzekeringen N.V., AIG Europe Ltd., XL I. C. Limited, AEGON Schadeverzekering N.V., Lloyd‘s Underwriters, Delta Lloyd Schadeverzekering N.V., Allianz Nederland Corporate (CPK 47 straipsnis).
  8. Kadangi skundžiamas sprendimas panaikinamas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo HDI-Gerling Verzekeringen N. V. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl ginčo esmės, nes teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo esme bus tiriamos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
  9. Kadangi sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė UAB „Accitus“ kreipėsi į teismą su... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 9 d.... 8. Dėl teismingumo
      1. Teismas nustatė, kad teismingumo... 9. Dėl krovinio draudimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia 10. Dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju
        1. Teismas... 11. Dėl krovinio požymių ir draudimo išmokos dydžio
            12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13.
            1. Apeliaciniu skundu atsakovas HDI – Gerling... 14. Dėl draudimo sutarčiai taikytinos teisės, jei poliso sąlyga dėl Anglijos... 15. Dėl Anglijos teisės ir praktikos draudimo sutarčiai taikymo
                16. CK 6.988 straipsnio 4 dalyje nustatyto imperatyvo pažeidimo
                  17. Draudimo įstatymo 94 straipsnyje nustatyto imperatyvo pažeidimas 18. Dėl krovinio požymių
                      19. Dėl draudžiamojo įvykio
                          20. Dėl ginčo krovinio draudimo sutarties šalies – draudiko
                            21. Dėl teismingumo
                                22. Teisėjų kolegija... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai teismas nusprendžia... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 26. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą...