Byla 2A-364/2013
Dėl žalos aplinkai atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento, atsakovo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-643-278/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ dėl žalos aplinkai atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 702 030,626 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 374,42 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. kovo 25 d. buvo gautas pranešimas, jog dėl galimai nelegalaus prisijungimo prie atsakovo eksploatuojamo naftos produkto vamzdyno „Polockas - Venspilis“, Pakapynės k., Rokiškio r., į pelkę išsiliejo dyzelinas ir naftos produktais buvo užteršti Šaltojos ir Vyžuonos upeliai bei jų slėniai, kurie yra priskirti prie paukščių apsaugai svarbių teritorijų. Atsakovas ėmėsi vykdyti avarijos padarinių likvidavimo darbus, kurie pagal šalių 2009 m. gegužės 14 d. suderintą Taršos likvidavimo veiksmų planą turėjo būti baigti 2009 m. spalio 20 d., tačiau grunto valymo darbai nuo dyzelino Šaltojos upės slėnyje-pelkėje nebuvo įvykdyti. Nurodo, kad atlikus ekogeologinius tyrimus nustatyta, jog grunte avarijos vietoje buvo 32,357 t naftos produktų, todėl buvo užteršti vandens telkiniai, žemės paviršius ir /ar gilesni jos sluoksniai ir tuo gamtai padaryta 9 165 371,016 Lt žala, o dėl vandenyje ištirpusių naftos produktų aplinkai padaryta 535 640,41 Lt žala. Atliekant avarijos vietos apžiūrą, buvo rasti negyvi trys bebrai ir viena negyva gulbė, dėl to laukinei gyvūnijai padaryta 1 019,20 Lt žala. Atsakovas nepakankamai vykdė savo įstatyminę pareigą apsaugoti produktotiekį nuo nesankcionuotų prisijungimų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltų pavojų žmonių sveikatai ir saugumui, aplinkos užteršimui, tuo pažeidė bendrą rūpestingumo pareigą aplinkos apsaugos srityje, neieškojo būdų ir priemonių, kaip išvengti arba sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, pažeidė pareigą tausoti ir saugoti aplinką, nesilaikė aplinkos apsaugos reikalavimų, pažeidė reikalavimą neviršyti į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribinių verčių; pažeidė savo, kaip potencialiai pavojingo įrenginio savininko, pareigą užtikrinti šių įrenginių reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą, neužtikrino pakankamos saugomo objekto - magistralinio naftos produktų vamzdyno „Polockas – Ventspilis” fizinės saugos, nenustatė pakankamos fizinės saugos tvarkos įmonėje ir tokiu būdu pažeidė Ūkio ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 4-334 „Dėl strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių, Ūkio ministerijos valdymo sričiai priskirtų įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių fizinės saugos reikalavimų patvirtinimo” 6, 7.3, 7.10, 8.1 ir 22 punktus, neįvykdė atsakovės darbo reglamente numatytų uždavinių užtikrinti efektyvų atsakovės įrenginių funkcionavimą ir saugojimą (Atsakovo darbo reglamento 1.5 p. ir 2.12.4 p.), neįgyvendino atsakovo vidinių fizinės saugos taisyklėse numatytų uždavinių ir neapsaugojo nuo veiksmų, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai kelia žmonių gyvybei ir/ar sveikatai, aplinkai (Atsakovo generalinio direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. TVl (1.2-l)/259 patvirtintų „Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ fizinės saugos taisyklių 32 punktas), neužkirto kelio nesankcionuotam prisijungimui, naftos produktų grobstymui bei kitų neteisėtų veiksmų vykdymui (SIA „LatRosTrans” ir AB „Mažeikių nafta” saugos tarnybos bendradarbiavimo ir informavimo instrukcijos 1.2 punktas). Be to, atsakovė netinkamai vykdė avarijos likvidavimo darbus.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies- priteisė iš atsakovo 6 791 421,44 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui, 5 procentų procesines palūkanas bei 30 030 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Taip pat priteisė iš ieškovo atsakovui 3 000 Lt bei trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 000 Lt atstovavimo išlaidų. Teismas nustatė, kad prie atsakovo valdomo naftotiekio „Polockas-Ventspilis“ buvo prisijungę tretieji asmenys, dėl ko trūko neteisėtai prijungta žarna, o iš jos išsiliejo naftos produktai į Šaltojos bei Vyžuonos upelius ir jų slėnius, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų kadastrą, teritorija priskiriama prie paukščių apsaugai svarbių teritorijų bei paskirta saugomų Natura 2000 teritorijoms. Nustatė, jog dėl teršalų žuvo trys bebrai ir gulbė nebylė, į paviršinius vandenis pateko 1 891,3 kg naftos produktų, o grunte avarijos vietoje 2009 m. pavasarį buvo apie 32,357 t naftos produktų. Konstatavo, kad atsakovas kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas neįrodė, kad žala aplinkai buvo padaryta ne dėl atsakovo, o tik dėl trečiųjų asmenų veiksmų (neveikimo) ir kad bendrovė taikė visas atitinkamas teisės aktuose numatytas naftotiekio saugumo priemones. Nors atsakovo produktotiekio vamzdynas pagal teisės aktų reikalavimus yra užkastas po žeme apie 0,5 m, apžiūrimas apeinant ir panaudojant reduktorius ar kitą įrangą, tačiau nuotėkių aptikimo sistema nėra jautri ir pakankama, nes tretiesiems asmenims įvykdžius prisijungimą prie naftotiekio sistema nesuveikė, ką patvirtina ir Energetikos įrenginių sutrikimo tyrimo 2009 m. balandžio 9 d. aktas. Atsakovui yra žinomi įvairūs neteisėti trečiųjų asmenų prisijungimo būdai, tačiau atsakovas tik po įvykio įsigijo radijo bangomis valdomus lėktuvėlius magistralinio vamzdyno apsaugai. Nors atsakovas teigė, kad naftotiekio trasos žvalgymas iš oro yra vykdomas nuo 1996 m., tačiau teismui nebuvo pateikti šią aplinkybę bei žvalgymo dažnumą patvirtinantys įrodymai. Atsakovas, žinodamas, kad tretieji asmenys neteisėtus prisijungimus vykdo ne atvirose vietose, o sunkiau prieinamose, nuošaliose vietovėse turėjo galimybę konkrečias vietoves apžiūrėti dažniau ir imtis kitų priemonių (pvz. įrengti aptvėrimus, fiksuoti judėjimą vaizdo kameromis ir kt.). Byloje esantis atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. raštas patvirtina, kad produktotiekio eksploatuotojo SIA LatRosTrans matavimo prietaisai naftos produktų trūkumo nepastebėjo. Konstatavo, kad įmonė privalėjo fiksuoti nelegalų prisijungimą prie naftotiekio, t.y. jos apsaugos zonoje ir tuo užkirsti kelią tiek naftos grobstymui, tiek galimai žalai aplinkai kilti. Pažymėjo, kad bendrovė nebuvo operatyvi ir tinkamai organizuota nustatant incidento vietą. Teismas atmetė atsakovo argumentus apie nepalankias oro sąlygas žiemos metu ir pelkėtą vietovę, nes atsakovas, būdamas padidinto pavojaus įrengimo savininkas, turi iš anksto numatyti likvidavimo darbų eigą netikėčiausiose vietose, būti pasirengęs užtvankų statybai ir kt. sudėtingiems darbams. Be to, avarijos likvidavimo priemonės nebuvo tinkamai vykdomos. Byloje įrodyta, kad nustačius naftos išsiliejimą tik po dviejų dienų nuo gaisro sodyboje, kurioje buvo pumpuojama nafta į talpas, dalis naftos pateko į gruntą, vandenis, ir tai patvirtina byloje esanti Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus pažyma, Lietuvos geologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos, atsakovo teikti duomenys bei atlikti tyrimai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas neteisingai apskaičiavo gamtai padarytą žalą. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai sutapatina prevencines ir aplinkos atkūrimo priemones su padarytos žalos atlyginimu. Likvidavimo veiksmų plano įvykdymo terminas atsakovui baigėsi 2009 m. spalio 20 d. ir nuo 2009 m. spalio 6 d. užterštoje teritorijoje naftos produktai nėra renkami, užterštoje teritorijoje liko 13 659 t naftos produktų. Aplinkybė, kad atsakovas aplinkos atkūrimo priemonėms išleido 1 074 837 Lt sumą, neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti gamtai padarytą žalą. Tačiau teismas, įvertinęs žalos kilimo priežastis, atsakovo motyvaciją neatidėliotinai atlyginti žalą gamtai bei atsižvelgęs į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, sumažino priteistinos žalos dydį 30 procentų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad draudimo bendrovė nebuvo įtraukta į bylą bendraatsakovu, nes pagal draudimo bendrovės patvirtintas Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 034 nuostatų 10 punktą teisę gauti draudimo išmoką turi tiek draudėjas, tiek ir nukentėję tretieji asmenys.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - atmesti Panevėžio rajono regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo bei priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 5 b. l. 2-36). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

91. Teismas netinkamai pritaikė ir aiškino Aplinkos apsaugos įstatymo (toliau- AAĮ) 32² straipsnio 2 dalį. Apeliantas nėra atsakingas už trečiųjų asmenų sukeltą žalą, nes teismui buvo pateikti išsamūs argumentai ir įrodymai, kad apeliantas savo veikloje naudoja naujausias ir pažangiausias techninės ir fizinės saugos priemones. Taikytos saugumo priemonės atitiko tiek nustatytiems teisiniams ir ekonominiams kriterijams, tiek įprastai rinkos praktikai ir proporcingumo principui. Ekonomiškumo ir proporcingumo principų neatitiktų teismo nurodytos tik teoriškai įmanomos apsaugos taikymo priemonės, t.y. apsauginių konstrukcijų (tvorų, betoninių apvalkalų) ir fizinės apsaugos taikymas, nes apsauginių konstrukcijų nebūtų įmanoma įgyvendinti ir dėl to, kad dalis vamzdyno eina per privačius sklypus, o fiziniai apsaugai prireiktų mažiausiai 8 700 darbuotojų. Be to, reiktų įrengti apsaugos postus ir panašiai. Apsaugos kameros nebūtų efektyvios, nes tamsiuoju paros metu, esant rūkui ir lietui vaizdo kamerų panaudojimas yra itin stipriai apribotas.

102. Teismas neįvertino, kad ir pati valstybė bei jos funkcijas įgyvendinančios institucijos privalo prisidėti prie to, kad būtų užkertamas kelias tokio pobūdžio nusikaltimams bei atitinkamai išvengiama žalos aplinkai. Ieškovas pažeidė jo nuostatų 11.1.1 ir 11.1.2 punktus dėl teisės aktų vykdymo kontrolės. Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, netinkamai įvykdė pareigą organizuoti ir vykdyti prevencinę veiklą, skirtą teritorijos, kurioje įvyko incidentas apsaugai. Rokiškio rajono policijos komisariatas pavėluotai pranešė apie įvykį, nėra nustatyti kaltininkai. Valstybės saugumo departamentas taipogi nepadėjo spręsti dėl incidento susiklosčiusios situacijos per kuo trumpesnį laiką.

113. Teismas netinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir nepagrįstai netaikė AAĮ 32² straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos. Apelianto naudojama nuotėkių aptikimo sistema „LeakSpy“ savo pažangumu ir efektyvumu nenusileidžia jokioms kitoms įvykio metu rinkoje siūlomoms nuotėkių aptikimo sistemoms. Tik 2011 metais sukurti technologiniai sprendimai, naudojantys papildomus duomenis ir pritaikantys nuotėkių aptikimo sistemas. „LeakSpy“ nuotėkių fiksavimo sistema buvo įrengta kas 20 kilometrų. Tuo tarpu teismas visiškai nevertino, kad dėl neteisėto prisijungimo įvykęs nutekėjimas buvo labai nežymus, kas lėmė, jog slėgio sumažėjimas vamzdyne buvo visiškai minimalus ir 2009 metais egzistavusios nuotėkių aptikimo sistemos tokio nutekėjimo objektyviai negalėjo užfiksuoti. Apelianto taikytos fizinės apsaugos priemonės ne tik atitiko teisės aktų nustatytą lygį, tačiau jį net ir viršijo. Iš jo negali būti reikalaujama taikyti absoliučiai visas, net ir tik teoriškai įmanomas saugumo priemones. Pažymėjo, kad tuo metu, kai vyko neteisėto prisijungimo paieška, dyzelino plitimas iš vamzdyno nebevyko. Tai rodo, kad faktinė apelianto veikla ir taikytos saugumo priemonės visiškai atitinka saugumo priemonių reikalavimus.

124. Teismas padarė materialinės teisės klaidą, nes pagal AAĮ ieškinys dėl žalos gamtai atlyginimo gali būti reiškiamas tik tada, kai yra baigiamos taikyti aplinkos atkūrimo priemonės. Apeliantas taikė ir iki šiol tebetaiko aplinkos atkūrimo priemones, kurios mažina žalą aplinkai, atkuriant aplinkos būklę iki pradinės būklės. Todėl ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinio.

135. Teismas netinkamai nustatė žalos dydį ir netinkamai aiškino žalos sampratą, atsisakydamas į jos sampratą įtraukti žalos atlyginimo natūra būdą. Nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad aplinkos atkūrimo priemonių taikymas taip pat yra žalos atlyginimo būdas. Ieškovo pateikti dokumentai neįrodo, kad išsiliejo būtent 32,357 tonos naftos produktų kiekis. Ataskaitoje pateiktų rezultatų patikimumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grindė Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau- LGT) pateikta išvada, nes tai nėra didesnę įrodomąją reikšmę turintis dokumentas ir jame buvo sprendžiamas kitas klausimas, t.y. ar užterštos teritorijos tvarkymas yra būtinas. Be to, LGT nesuteikta kompetencija vertinti tikslų į aplinką išsiliejusios naftos kiekį. Tuo tarpu apelianto pateikta UAB „Grota“ išvada patvirtina, kad rengiant ataskaitą nesilaikyta LAND 9-2009 reikalavimų, kas gali lemti didžiules naftos produktų kiekio paklaidas. Teismo sprendime nėra pasisakyta dėl Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ taikymo bei žalos apskaičiavimo dydžio klausimų, nėra įvertinta būtinybė, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nukrypti nuo šios metodikos nustatytų taisyklių bei apskaičiuoti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitinkantį žalos dydį. Teismas netinkamai taikė ir aiškino AAĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatas, vertinant aplinkai padarytos žalos dydį, neatsižvelgdamas į konkrečias su nagrinėjama byla susijusias aplinkybes, kurios akivaizdžiai patvirtina, jog teismo priteistas žalos dydis yra baudžiamojo, bet ne kompensacinio pobūdžio.

146. Teismas neįvertino, kad apeliantas buvo apsidraudęs savo civilinę atsakomybę nuo tokių žalos kilimo atvejų, todėl pareikštas reikalavimas turėtų būti nukreiptas į apelianto draudiką UAB DK „PZU Lietuva“, tačiau draudikas į civilinę bylą bendraatsakovu įtrauktas nebuvo. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

15Apeliantas skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 ir 4 dalių bei 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir civilinę bylą sustabdyti iki bus priimtas ir paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Šis prašymas grindžiamas šiais argumentais.

161. AAĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostata nustato dvigubą pareigą už žalą atsakingam asmeniui, t.y. įpareigojama atlyginti žalą, padarytą gamtinei aplinkai, nors jis jau taikydamas aplinkos atkūrimo priemones tokią žalą didžiąja dalimi arba visiškai atlygina. Tokiu būdu ši teisės norma prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo, nuosavybės neliečiamumo principams ir konstituciniam aplinkos apsaugos imperatyvui.

172. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal Aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, tačiau nevertinamas anksčiau, t.y. iki žalos aplinkai atsiradimo nustatytas neigiamas poveikis, atsiradęs dėl konkrečios ūkinės veiklos, kurią nustatyta tvarka leidžia vykdyti įgaliotos institucijos ir kuri vykdoma nepažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimų. Tokia įstatymo nuostata suponuoja tik matematinių nuostolių paskaičiavimą, taikant atitinkamas formules ir atitinkamai nesuponuojant pareigos valstybės institucijoms paskaičiuoti realiai padarytus, bet ne hipotetinius nuostolius. Toks baudinio pobūdžio žalos kompensavimo principas neatitinka Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės ir teisingumo principams bei nuosavybės neliečiamumui. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas aplinkai padarytos žalos atlyginimo klausimą, negali nepaisyti konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų bei nuosavybės neliečiamumo principo, kurie suponuoja įstatymų leidėjui pareigą nustatyti realios aplinkai padarytos žalos atlyginimo principą ir atitinkamai pareigą numatyti aiškius kriterijus ir sąlygas, kurie leistų nustatyti realius aplinkai padarytus nuostolius.

183. Teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir toks reguliavimas, kuris padaro teisinę normą apskritai neįmanoma taikyti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad AAĮ 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata turi būti aiškinama kaip numatanti absoliučią ūkio subjekto atsakomybę, neatsižvelgiant į atitinkamo laikmečio suponuotus poreikius ar technines galimybes.

19Apeliantas mano, kad yra pagrindas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes keliami sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas. Be to, skunde pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AAĮ normų konstitucingumo, ginčo suma didelė, todėl apeliantui turėtų būti suteikta galimybė teismo posėdyje pateikti komentarus ir kontrargumentus dėl ieškovo atsiliepime į šį skundą nurodytų argumentų.

20Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują - ieškinį atsakovei dėl 9 702 030,626 Lt padarytos žalos aplinkai atlyginimo tenkinti visiškai; priteisti ieškovo turėtas 374,42 Lt būtinąsias išlaidas vykdant Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartį; atmesti priteistas iš ieškovo atsakovui 3000 Lt atstovavimo išlaidas arba jas sumažinti iki 1500 Lt (t. 5, b. l. 39-41). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

211. Teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį, nes CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. spalio 29 d. nutarime dėl padarytos žalos aplinkai konstatavo, kad visais atvejais žala (nuostoliai) gamtinei aplinkai turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar apskritai yra nustatyta kokia nors gamtinei padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo metodika.

222. Mano, kad atsakovui neturėjo būti priteistos atstovavimo išlaidos, nes atsakovas nepateikė dokumentų pagrindžiančių tokių išlaidų pagrįstumą (nėra apmokėjimus patvirtinančių įrodymų). Be to, nepagrįstas ir priteistas jų dydis, nes pagal teisės aktus maksimalaus dydžio išlaidos galėjo būti 5 000 Lt, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies (30 procentų sumažinta priteistina žala) priteistinos išlaidos sudarytų 1 500 Lt.

233. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo priteisti patirtas 374,42 Lt išlaidas, vykdant Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartį šioje byloje, nors tai numato CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir CPK 265 straipsnio 2 dalis.

24Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują - ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusias bylinėjimosi išlaidas (t. 5, b.l. 45-65). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

251. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui pritaikė civilinę atsakomybę, kadangi atsakovas teisiškai nėra ir negali būti atsakingas už gamtai atsiradusią žalą. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kadangi naftotiekio valdymą prarado išimtinai dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų ir padaryto nusikaltimo. Atsakovas ėmėsi visų būtinų ir netgi perteklinių naftotiekio saugumo priemonių bei laikėsi teisės aktų reikalavimų. Atsakovas tinkamai ir laiku sureagavo į įvykusį incidentą bei ėmėsi visų būtinų priemonių avarijos padarinių šalinimui, atsakovas ir iki šiol teisėtai ir pagrįstai taiko aplinkos atkūrimo priemones.

262. Ieškovas neįrodė aplinkai padarytos žalos dydžio, o pats žalos dydis gali būti įvertintas ir apskaičiuotas tik baigus taikyti atkūrimo priemones. Ieškovo reikalaujami atlyginti nuostoliai šiuo metu negali būti apskaičiuoti, nes atsakovas taiko aplinkos atkūrimo priemones. Mano, kad Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ nuostatos koreliuoja su CK 6.281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu žalos atlyginimo natūra prioriteto principu, kuris yra prioritetinis žalos atlyginimo principas. Teismo sprendimu buvo priteisti ne kompensaciniai, o baudiniai nuostoliai, nes teismas neįskaičiavo atsakovo patirtų išlaidų, susijusių su aplinkos atkūrimo priemonių taikymu, į atlygintinos žalos dydį. Atsakovas pateikė UAB „Grota“ ekspertinį vertinimą, kuriuo nustatyta, kad ieškovo ir „M&S Umweltprojekt GmbH“ ataskaitose nurodytas naftos teršalų kiekis buvo nustatytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir gali ženkliai svyruoti.

273. Tarp atsakovo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, nes žalą aplinkai sąlygojo trečiųjų asmenų veiksmai, atsakovas laikėsi visų teisės aktuose nustatytų privalomų naftotiekio priežiūros ir saugumo priemonių. Be to, atsakovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, negalėjo protingai numatyti žalos, kurią nulėmė neteisėti trečiųjų asmenų veiksmai (padarytas nusikaltimas), atsiradimo. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog sodyba, kurioje buvo vykdomas nusikaltimas, sąlygojęs naftos produktų išsiliejimą, yra net už 1600 metrų nutolusi nuo naftotiekio. Nusikaltimas atliktas profesionaliai, todėl atsakovas negalėjo užkirsti jam kelio ir numatyti galimą žalą.

284. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas ir neteisėtai prie naftotiekio prisijungę asmenys yra solidarūs bendraatsakovai byloje. Klausimas - solidariosios ar dalinės prievolės- taisyklėmis turi atsakyti atsakovas ir tretieji asmenys yra savarankiškos bylos dalykas. Be to, atsakovas nėra atsakingas už padarytą žalą asmenų, neteisėtai užvaldžiusių padidinto pavojaus šaltinį. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus kitaip, mano, kad ieškovo reikalaujamą atlyginti žalą pagal vyraujančią teismų praktiką turėtų priteisti ne solidariai, o dalinai - pusiau tiek iš atsakovo, tiek ir iš neteisėtus veiksmus atlikusių trečiųjų asmenų.

29Ieškovas atsiliepimais į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo jų apeliacinius skundus atmesti, tenkinant ieškovo pateiktą skundą (t. 5, b.l. 82-92, 105-113). Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais.

301. Teiginiai, kad atsakovas taikė visas atitinkamo saugumo priemones ir netgi daugiau negu reikėjo, klaidina teismą. Atsakovo naudojama elektroninė automatinė nuotėkių aptikimo sistema nepakankamai efektyvi, nes nefiksavo slėgio kritimo vamzdyne. Apžiūros iš oro nebuvimas (1 kartą per mėnesį) bei kitų apsaugos priemonių netaikymas (mechaninė paieška naudojant kelmarovę, palydovinė ortofoto sistema, dalinis aptvėrimas ir vaizdo kamerų įrengimas blogai matomose vietose) leidžia teigti nepakankamą saugumo priemonių taikymą.

312. Neteisėti atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju pasireiškė netinkama objekto apsauga, teršimo vietos nustatymo neoperatyvumu. Laiku nelokalizavus teršimo šaltinio, užteršta didelė teritorija dyzelinu. Prisijungimo vietos paieška ir visiškas naftos produktų patekimas į aplinką sustabdytas praėjus daugiau kaip 12 valandų nuo pranešimo apie galimą aplinkos teršimą. Jei naftos išsiliejimas būtų nustatytas žymiai anksčiau, tai aplinkai padaryta žala būtų ženkliai mažesnė.

323. Specialiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė sumažinti žalą aplinkai tokia apimtimi, kokia subjektas pritaikė vykdydamas aplinkos atkūrimo priemones. Svarbu atskirti avarijos padarinių likvidavimo uždavinius nuo aplinkos atkūrimo uždavinių. Pirmu atveju kuo skubiau taikomos priemonės maksimaliai surenkant teršalus iš užterštos teritorijos ir juos išvežant atliekų tvarkytojui. Antru atveju numatomos priemonės, padedančios aplinkai intensyviau valytis, dėl ko nuopelnai atsakovui negali būti priskirti, nes gamta valosi ilgą laiko tarpą kitų jos elementų sąskaita. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė teismui priešieškinio dėl nuostolių, patirtų vykdant aplinkos apsaugos atkūrimo priemones, be to, nėra byloje pateikusi jokių dokumentų, pagrindžiančių tokius nuostolius.

334. Žala apskaičiuota tinkamai. Tai patvirtina LGT 2010 m. liepos 12 d. raštas Nr. 1.7-1682 pateiktų detaliųjų ekogeologinių tyrimų vertinimas, kur nurodoma, kad surinkta 509 tonos naftos produktų ir vandens emulsijos, o grunte avarijos vietoje liko 32,357 tonos naftos, kuri iš aplinkos nebuvo pašalinta, į paviršinį vandens telkinį pateko 1891,3 kg naftos produktų, žala padaryta laukiniai gyvūnijai, kurių pagrindu pagal Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką“ ir apskaičiuota žala gamtai.

345. Apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AAĮ įstatymo nuostatų konstitucingumo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. AAĮ nuostatos skiriasi nuo civilinės atsakomybės principų. Jame yra įtvirtinta Europos Sąjungos teisės aktuose įgyvendintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį ūkio subjektas, kurio veikla sukėlė žalą turi būti finansiškai atsakingas.

356. Atsakovas nepagrįstai nori perkelti kaltę valstybei ir nusikaltėliams. Nusikaltėlis nėra nenugalima jėga, už kurios padarinius įstatymas numato atsakomybės nebuvimą. Ieškovas ir kitos institucijos vadovavosi ekstremalių situacijų valdymą reglamentuojančiais teisės aktais.

367. Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nėra. Dispozityvumo principas leidžia ieškovui pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą. Be to, draudiko pareiga atlyginti žalą kyla ne deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu kaip atsakovui, o iš draudimo sutarties, pagal kurią draudimo išmoką turi teisę gauti tiek draudėjas, tiek ir nukentėję tretieji asmenys. Todėl tuo, kad ieškinys reiškiamas tik atsakovui, jo teisės nėra pažeidžiamos.

37Mano, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje yra nustatytos visos aplinkybės. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka prasmingas laiko atžvilgiu ir finansiniu požiūriu.

38Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti atsakovo pateiktą skundą. Atsikirtimus grindė iš esmės savo paties skunde aukščiau išdėstytais argumentais, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

391. Teismas pagrįstai priteisė atsakovui 3 000 Lt patirtų išlaidų advokato pagalbai, nes išlaidas 261 506,24 Lt sumai patvirtina byloje patiekti įrodymai. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo turėtų išlaidų dydis pagal rekomendacinius dydžius yra 10 000 Lt. Teismas išimtinais atvejais turi teisę nukrypti nuo šiose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Nagrinėjamu atveju teismas tokią teisę turėjo, nes byla neabejotinai sudėtinga. Tai patvirtina procesinių dokumentų apimtis, byloje kilęs ginčas tiek dėl faktinių, tiek dėl materialinių, procesinių klausimų.

402. Teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui 374,42 Lt antstolio išlaidų, nes tokios išlaidos buvo nebūtinos ir nepagrįstos, nes teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo panaikinta.

41Atsakovas atsiliepime į trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą prašo jo skundą patenkinti tiek, kiek tai susiję su argumentais, jog atsakovui nepagrįstai pritaikyta civilinė atsakomybė. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

42Teismo sprendimo dalis, kurioje nuspręsta dėl atsakovo ir trečiojo asmens prievolės solidarumo yra teisėta ir pagrįsta. Konstatuoti atsakomybės formą atsakovas prašė savo procesiniuose dokumentuose, todėl teismas bylos nagrinėjimo ribų neperžengė. Pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį dalinė atsakomybė nagrinėjamu atveju negalima. Draudiko nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis nagrinėjamu atveju negali būti laikoma precedentu, nes yra pasikeitę joje analizuotos ginčui aktualios teisės normos. Be to, CK 6.270 straipsnio norma minėtoje nutartyje netaikyta ir neaiškinta.

43IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

44CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

45Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

46Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

47Atsakovas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

48Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus žodinio proceso būtinumą (CPK 322 str.). Sutiktina su atsakovu, kad byla yra pakankamai didelė savo apimtimi, sudėtinga faktiniu ir teisiniu aspektais. Tačiau paminėtos aplinkybės per se nelemia žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Atsakovas (ir trečiasis asmuo) yra pateikęs plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jo argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliaciniuose skunduose iš esmės nenurodoma, kokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, kokias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus atsakovas konkrečiai dar norėtų nurodyti žodinio proceso metu ir dėl ko negalėjo nurodyti pirmosios instancijos teisme ar plačios apimties apeliaciniame skunde. Iš apeliacinių skundų matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniuose skunduose. Jie grindžiami netinkamu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų (ne)taikymu bei pažeidimu pirmosios instancijos teisme, o tai galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų nėra pateikta. Pastebėtina, kad ieškovas žodinio proceso neprašo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

49Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su trečiųjų asmenų neteisėtu prisijungimu prie atsakovui priklausančio produktotiekio ir dėl to į aplinką išsiliejusių naftos produktų, dėl žalos aplinkai atsiradimo fakto. Todėl teisėjų kolegija išsamiau šiais aspektais nepasisakys. Ginčas yra dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (išskyrus žalos atsiradimą) egzistavimo teisinio žalos aplinkai atlyginimo reglamentavimo kontekste, žalos dydžio, kitų asmenų atsakomybės, taip pat dėl kai kurių procesinių klausimų.

50Atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai netenkintini. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

51Dėl atsakovo ir trečiojo asmens skundo

52Abiejų apeliantų dėstomi argumentai savo esme yra panašūs. Todėl teisėjų kolegija dėl jų besikartojančių argumentų atskirai nepasisako.

53Dėl atsakovo atsakomybės sąlygų ir netinkamo AAĮ 322 straipsnio 2 dalies taikymo

54AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriuo remiasi atsakovas, numato, kad ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų tik tuo atveju, jeigu žala aplinkai arba jos reali grėsmė atsirado dėl nenugalimos jėgos, taip pat jeigu jis įrodo, kad žala aplinkai ar reali jos grėsmė atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (veikimo, neveikimo), nors visos atitinkamos saugumo priemonės buvo taikytos. Atsakovo manymu, jis buvo ėmęsis visų įmanomų saugumo priemonių produktotiekiui apsaugoti ir tai įrodė, todėl, nesant ginčo, kad prisijungimą atliko tretieji asmenys, šios normos pagrindu jam nekyla pareiga atlyginti žalą. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

55Visų pirma, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nagrinėjamo ginčo kontekste apskritai nepagrįstai remiasi aptariama norma.

56AAĮ 322 straipsnio 1 dalis nustato, kad visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis). Kaip minėta, šio straipsnio 2 dalis numato atvejus, kai ūkio subjektas neprivalo atlyginti prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų. AAĮ 322 straipsnio 3 dalis nustato, jog ūkio subjekto išlaidas vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma, – valstybės ar savivaldybių institucijos. Taigi, visas šis straipsnis yra skirtas reglamentuoti būtent prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidų (ne)atlyginimo sąlygas. AAĮ 1 straipsnio 19-21 punktai apibrėžia šias sąvokas: aplinkos atkūrimo priemonėmis yra laikomi bet kurie veiksmai, įskaitant žalą sumažinančias bei laikinąsias priemones, kuriomis nustatyta tvarka atkuriama iki pradinės būklės pažeista aplinka, jos elementai ir (arba) pablogėjusios jų funkcijos arba įgyvendinamos lygiavertės tiems aplinkos elementams ir (arba) jų funkcijoms alternatyvos; prevencinėmis priemonėmis yra laikomos bet kurios priemonės, taikomos reaguojant į įvykį, veikimą ar neveikimą, siekiant išvengti žalos ar kitokio neigiamo poveikio aplinkai ar ją (jį) sumažinti; tuo tarpu žala aplinkai laikomas tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), (toliau – funkcijos) pablogėjimas. Šiuo atveju ieškovas yra pareiškęs ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, o ne dėl prevencinių ar atkūrimo išlaidų atlyginimo, tokio pobūdžio klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamam ginčui šios normos taikymas apskritai nėra aktualus.

57AAĮ 34 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Sutiktina su atsakovu, kad šis įstatymas vertintinas kaip specialusis įstatymas, taigi, jo nuostatos taikytinos nagrinėjant ginčus dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo. Šis įstatymas numato civilinės atsakomybės taikymą, kaip minėta, neatsižvelgiant į žalą padariusių asmenų kaltę, taigi, nustato taisyklę dėl griežtosios civilinės atsakomybės taikymo visų žalą aplinkai padariusių subjektų atžvilgiu (AAĮ 2 str. 1 d., 32 str. 3 d.). Tačiau pažymėtina, kad iš Aplinkos ministro 2005 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. D1-207 “Dėl 2002 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. 539 „Dėl potencialiai pavojingų objektų sąrašo" pakeitimo“ matyti, kad atsakovui priklausantys magistraliniai vamzdynai (produktotiekiai) yra priskirti prie potencialiai pavojingų įrenginių. Taigi, atsakovas yra ne eilinis ūkio subjektas, o padidinto pavojaus šaltinio valdytojas (dėl to byloje ginčo ir nėra). Todėl jo civilinė atsakomybė nėra tokia pati kaip subjektų, nesančių padidinto pavojaus šaltinio valdytojais, jo atžvilgiu taikytinos ir CK 6.270 straipsnio nuostatos, šiuo straipsniu pirmosios instancijos teismas rėmėsi pagrįstai. Dėl to atsakovas neprivalo atlyginti žalos tik tokiu atveju, jei įrodytų buvus nenugalimą jėgą, nukentėjusiojo asmens tyčią ar didelį neatsargumą (CK 6.270 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, numatančia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės išvengimą tokiu pagrindu, kai valdytojas praranda galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį dėl kitų (trečiųjų) asmenų neteisėtų veiksmų. Tokia išvada darytina jau vien dėl to, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas dėl kokių nors priežasčių faktiškai buvo praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį (produktotiekį). Taigi, kaip minėta, atsakovo pareigą atlyginti aplinkai padarytą žalą galėtų eliminuoti tik įrodymai, patvirtinantys buvus nenugalimą jėgą, nukentėjusiojo asmens tyčią ar didelį neatsargumą, kas byloje nėra įrodyta.

58Atsakovas šioje byloje išsamiai įrodinėjo, kad produktotiekio apsaugai jis yra įvykdęs visus teisės aktais nustatytus įpareigojimus (ir dar daugiau), užtikrinęs visų ekonomiškumo, įprastos rinkos praktikos, proporcingumo kriterijus atitinkančių priemonių taikymą, dėl ko jokių neteisėtų veiksmų jis nėra atlikęs. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad su tokiu teiginiu nesutinka. Akivaizdu, kad detaliai teisės aktais realiai neįmanoma reglamentuoti absoliučiai visų kiekvienam subjektui galinčių kilti rizikų ir nustatyti tokias taisykles, kurios jas visiškai eliminuotų. Teisės aktų produktotiekio saugai reikalavimų įvykdymas per se bet kuriuo atveju nešalina bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.) bei neteikia pakankamo pagrindo atsakomybės netaikymui (CK 263 str. 1 d.), t.y. saugos priemonės turi būti taikomos ne mažesne apimtimi negu nustato teisės aktai, bet tai nereiškia, kad šios priemonės visais atvejais yra pakankamos ir jas įvykdžius tai per se lemtų atsakomybės už atsiradusią žalą eliminavimą. Pažymėtina, kad ir AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas nenumato teisės aktuose numatytų saugos priemonių taikymo pakankamumo, jame kalbama apie visas atitinkamas saugumo priemones. Tuo tarpu atsakovo argumentai, kad jis skiria 15-20 proc. visų gaunamų pajamų vamzdynų fizinei ir techninei apsaugai įgyvendinti, o vaizdo kamerų įrengimas visam vamzdynų perimetrui, fizinės apsaugos itin ženklus padidinimas ir kitos priemonės pareikalautų neadekvačiai didelių sąnaudų, nėra priimtini – atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, todėl turi prisiimti ir įvykdyti pareigą užtikrinti tokį padidinto pavojaus šaltinio valdymą ir jo saugos užtikrinimą, kad jis ar net juo pasinaudojant kiti asmenys nepadarytų žalos tretiesiems asmenims ir aplinkai nepaisant ekonominio išskaičiavimo. Juo labiau, kad tokiais atvejais kaip nagrinėjamas (beje, visuotinai žinoma, kad ne vienkartinis) ne tik padaroma žala aplinkai (ir pagal savo pobūdį tokia, kurios visa apimtimi realiai atkurti apskritai nebeįmanoma), bet ir pats atsakovas patiria tiesioginius ekonominius nuostolius. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teisminėje praktikoje jau yra konstatuota, jog atsakovas (beje, ir būtent šis) „yra absoliučiai atsakingas už tokių įrenginių fizinę būklę bei apsaugą ir privalo sudaryti tokias sąlygas, kad tretieji asmenys jokiais būdais negalėtų fiziškai pažeisti ar nesankcionuotai prisijungti prie produktotiekio,<...> motyvai, kad žalai kilti įtakos turėjo nenustatytų trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, kad valstybės pareiga kovoti su nusikalstamumu ir pan., nepaneigia atsakovui taikytinos griežtosios atsakomybės pobūdžio, <...> aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nesankcionuotą prisijungimą prie vamzdyno įvykdė nenustatyti tretieji asmenys, neatleidžia atsakovo nuo pareigos atlyginti jo eksploatuojamais potencialiai pavojingais įrenginiais padarytą žalą, nes atsakovui, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojui, kyla pareiga užtikrinti, kad jokios žalos nekiltų“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad žinodamas jog tretieji asmenys neteisėtus prisijungimus vykdo ne atvirose vietose, o sunkiau prieinamose, nuošaliose vietovėse, atsakovas turėjo galimybę konkrečias vietoves apžiūrėti dažniau, imtis kitų priemonių (pvz. įrengti aptvėrimus, fiksuoti judėjimą vaizdo kameromis ir kt.). Tai, jog būtina imtis papildomų priemonių vamzdyno apsaugai, 2009 m. rugsėjo 24 d. įsakymu pripažino ir atsakovo generalinis direktorius, tik po įvykio atsakovė įsigijo radijo bangomis valdomus lėktuvėlius vamzdyno apsaugai, be apžiūros numatė ir grunto patikrinimus iš abiejų magistralinio vamzdyno pusių, panaudojant kelmarovę ar kitą panašų įtaisą.

59Todėl teisėjų kolegija atmeta trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp žalos aplinkai ir atsakovo (ne)veikimo nebuvimo. Taip pat atmestini argumentai dėl neva nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas ir asmenys, įvykdę neteisėtą prisijungimą prie naftotiekio, laikytini solidariais skolininkais. Tokie teiginiai yra paneigiami jau aukščiau minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytais motyvais, joje, be kita ko, taip pat konstatuotas prievolės tokiais atvejais, kaip nagrinėjamas, solidarumas.

60Dėl aukščiau paminėto teisėjų sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.

61Dėl AAĮ 33 straipsnio 2 dalies taikymo

62Šioje normoje nustatyta, kad Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos valstybės ar savivaldybių institucijos pagal kompetenciją ieškinius dėl žalos aplinkai bei kitų nuostolių, įskaitant prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių vykdymą, atlyginimo gali pareikšti ūkio subjektui arba kitam asmeniui, padariusiam aplinkai žalos arba sukėlusiam realią jos grėsmę, per penkerius metus nuo dienos, kada šios priemonės buvo baigtos taikyti arba buvo nustatytas atsakingas ūkio subjektas arba kitas asmuo, atsižvelgus į tai, kuri iš minėtų aplinkybių atsirado vėliau. Atsakovas šią normą interpretuoja taip, kad ieškovas apskritai neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo tol, kol nebus baigtos aplinkos atkūrimo priemonės. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu normos aiškinimu.

63Kaip jau aukščiau minėta, žala aplinkai ir aplinkos atkūrimo, prevencinės priemonės yra skirtingos kategorijos. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus CK ar įstatymų nustatytas išimtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, AAĮ 33 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti išimtį ieškovo naudai, t.y. tokio pobūdžio ieškiniai gali būti pareikšti ir per ilgesnį laiko tarpą nei bendrasis ieškinio terminas ir - priklausomai nuo vėliausiai atsiradusios aplinkybės - atkūrimo priemonių pabaigos arba atsakingo ūkio subjekto ar kito asmens nustatymo. Taigi, šia norma nustatoma ieškovui teisė teikti ieškinius ir vėliau nei bendra tvarka, o ne draudimas (ribojimas) reikšti ieškinius iki minėtų sąlygų (atkūrimo priemonių pabaigos) atsiradimo.

64Atsakovas savo motyvuose aiškina, kad toks AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje reglamentavimas, jo nuomone, nesuteikiantis teisė reikšti ieškinį iki aplinkos atkūrimo darbų pabaigos, leidžia manyti, kad žalos atlyginimas (jos dydis) turi būti siejamas su atkūrimo išlaidų vertinimu kaip vienu iš žalos atlyginimo būdų – atlyginimu natūra, ir dėl to turėtų reikšmės nustatant galutinį žalos dydį. Teisėjų kolegija su tokiu interpretavimu, sprendžiant klausimą dėl ieškovo galimybės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo nebaigus aplinkos atkūrimo procedūros, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą neturi pagrindo sutikti.

65Visų pirma, toks aiškinimas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, jis teikiamas kaip subjektyvus atsakovo aiškinimas bendrųjų žalos atlyginimo taisyklių kontekste. Antra, turint galvoje išskirtinį - konstituciniu lygiu įtvirtintą valstybės rūpestį aplinkos apsauga (Konstitucijos 54 str. 1 d.), griežtosios civilinės atsakomybės už padarytą žalą aplinkai nustatymą įstatyminiu lygmeniu, galima manyti, jog šios normos paskirtis yra suteikti visų pirma būtent valstybės institucijoms, turinčioms įgalinimus aplinkos apsaugos srityje, papildomus svertus imtis priemonių žalai išieškoti, o ne žalą padariusių asmenų interesų apsaugai. AAĮ 6 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama aplinkos apsaugos valstybės politiką, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas. Žala aplinkai vertinama ir apskaičiuojama pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką (AAĮ 32 str. 4 d.). Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos“ (toliau- Metodika) nuostatos. Jų 23 punktas nustato, kad juridinis ar fizinis asmuo, padaręs žalą požeminiams vandens telkiniams, žemės paviršiui ir/ar gilesniems jos sluoksniams, atlikdamas taršos likvidavimo (teršalų surinkimo) darbus, tuo atveju, kai likvidavimo darbai trunka ilgiau nei 30 dienų, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo žalos padarymo dienos turi parengti ir su aplinkos apsaugos institucija suderinti padarytos žalos likvidavimo veiksmų planą. Veiksmų plane turi būti nurodyti numatomi vykdyti darbai, jų vykdymo trukmė, numatomas apytikslis pašalintų teršalų kiekis, apskaitos ir monitoringo priemonės. Darbų vykdymas gali trukti ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo žalos padarymo dienos. Pateikus argumentuotą prašymą bei esant geriems vykdomų priemonių rezultatams, aplinkos apsaugos institucija gali pratęsti taršos likvidavimo darbų vykdymo laikotarpį. Pagal Metodikos 24 punktą užbaigus taršos likvidavimo darbus, aplinkos apsaugos institucija padarytą žalą įvertina, apskaičiuoja padarytos žalos dydį bei pateikia pažeidėjui pretenziją su aplinkai padarytos žalos apskaičiavimais. Taigi, iš šių nuostatų matyti, kad žalos dydis nustatomas (ir pretenzija gali būti pareikšta) užbaigus taršos likvidavimo (bet ne atkūrimo) darbus. Akivaizdu, kad po žalos nustatymo, pretenzijos pareiškimo ir jos netenkinimo atsiranda ir teisė kreiptis teisminės gynybos. Šiuo atveju iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių matyti, kad taršos likvidavimo darbai pagal 2009 m. gegužės 14 d. taršos likvidavimo veiksmų planą turėjo būti baigti iki 2009 m. spalio 20 d., likvidavimo darbų terminas nebuvo tęsiamas, vėliau buvo vykdomi jau atkūrimo darbai (t. 1, b.l. 100-114, t. 3 , b.l. 64-80), pretenzija buvo pareikšta dar daug vėliau - 2011 m. sausio 3 d. (t. 1, b.l. 8-9).

66Todėl teisėjų kolegija atsakovo argumentus dėl ieškovo neturėjimo teisės pareikšti ieškinį atmeta.

67Dėl žalos dydžio

68Ieškovas, pagrįsdamas žalos dydį, vadovavosi UAB „ŪRUS ir Ko“, kuriai pagal 2009 m. gruodžio 9 d. sutartį užsakovas (atsakovas) užsakė tyrimų atlikimą, užsakymu „M&S Umweltprojekt GmbH" atliktais tyrimais ir pateikta 2010 m. liepos 13 d. detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaita su joje nustatytais aplinkos užterštumo naftos produktais kiekiais. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad į žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius pateko 32,357 t naftos produktų (t. 3, b.l. 134-158), taip pat nustatyta, jog į paviršinį vandens telkinį pateko 1 891,3 t naftos produktų (t. 1, b.l. 18, 19). Pastebėtina, kad atsakovas, sprendžiant klausimą pretenzine tvarka, t.y. iki bylos iškėlimo savo atsakyme į pretenziją iš esmės neginčijo naftos produktų kiekio, nustatyto minėta jo paties užsakymu atlikta ataskaita (t. 1, b.l. 12-13). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas, nesutikdamas su apskaičiuotos žalos dydžiu, bando kitais įrodymais paneigti UAB „ŪRUS ir Ko“ atliktų detalių ekogeologinių tyrimų rezultatus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors žalos fakto ir dydžio klausimai yra ieškovo įrodinėjimo dalykas, tačiau esant akivaizdžiam, net paties atsakovo neginčijamam žalos faktui, bet jam nesutinkant su reikalaujamos žalos dydžiu, nepakanka pateikti vien tik abejones ir kritiką dėl ieškovo nurodomo žalos dydžio, atsakovas, teigdamas žalos dydį esant mažesnį, turėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius tokį jo teiginį ir patvirtinančius mažesnį žalos dydį (CPK 12, 178 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas paneigti savo užsakyto ir realiai atlikto tyrimo rezultatus, teikė į bylą įrodymus, kurie iš dalies kritikuoja tyrimo ataskaitos duomenis, tačiau neduoda jokio konkretesnio atsakymo apie žalos dydį – UAB „Grota“ atliktą vertinimą (t. 3, b.l. 158-167), Aplinkos vadybos ir audito instituto (toliau – AVAI) išvadą (t. 3, b.l. 28-32). Šių subjektų atstovai nebuvo avarijos vietoje, nematė padarinių, neatliko jokių tyrimų, vertino tik rašytinius dokumentus. Pažymėtina, kad „M&S Umweltprojekt GmbH" detaliųjų ekologinių tyrimų ataskaita buvo pateikta Lietuvos geologijos tarnybai prie aplinkos ministerijos (LGT). Pagal Aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintų Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų LAND 9-2009 21 punktą tokios ataskaitos duomenų patikimumą tikrina LGT. Ieškovas pateikė į bylą šios institucijos 2010 m. liepos 12 d. raštą, kad „M&S Umweltprojekt GmbH“ atliktų tyrimų rezultatai laikytini patikimais, nes jie atlikti laikantis Ekogeologinių tyrimų reglamento reikalavimų, lauko ir laboratorinius tyrimus atliko atitinkamus leidimus turinčios įmonės, naudodamos standartizuotus analizės metodus. Taip pat nurodyta ir tai, kad tyrimų metu, galimai dėl techninių kliūčių, nebuvo pakartotinai paimti grunto mėginiai labiausiai užterštose vietose, nustatytose ankstesnių tyrimų metu, esančiuose arčiau upės vagos, taršos intensyvesnės iškrovos zonoje ir darė išvadą, kad neatmestina, jog realus taršos arealas yra dar didesnis, nei apskaičiuota tyrimų metu (t. 1, b.l. 14-15). Tuo tarpu dėl UAB „Grota“ tyrimo LGT 2011 m. gegužės 24 d. rašte nurodė, kad ši bendrovė neįvertino tam tikrų aplinkybių, ir iš esmės patvirtino „M&S Umweltprojekt GmbH“ atliktų tyrimų rezultatus (t. 4, b.l. 91). Be to, pažymėtina, kad ir iš UAB „Grota“ atlikto tyrimo matyti, kad realiai aplinkon patekusių naftos produktų kiekis gali būti ne tik mažesnis, bet didesnis. Teisėjų kolegija taip pat neturi pakankamo pagrindo sutikti ir su atsakovo teiginiais, grindžiamais AVAI išvada, dėl netinkamo paviršinio vandens užterštumo nustatymo remiantis didžiausia leidžiama koncentracija (DLK) 5 mg/l naftos produktų vandens telkinyje vandens telkinyje-priimtuve. Šie teiginiai grindžiami tuo, kad turėjo būti taikomi ne Aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame “Nuotekų tvarkymo reglamente” nustatyti DLK dydžiai, o Aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. Dl-193 patvirtintu “Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentu” nustatyti dydžiai. Tačiau pagal Aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintos Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos 42 punktą paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai yra pavojingų medžiagų, nurodytų „Nuotekų tvarkymo reglamento“ 1 ir 2 prieduose, DLK vandens telkinyje-priimtuve. Be to, kaip nurodė Aplinkos apsaugos agentūra 2011 m. gegužės 27 d. rašte, „Nuotekų tvarkymo reglamentas“ yra vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis naftos angliavandenilių DLK paviršiniame vandenyje (t. 4, b.l. 106).

69Taigi, apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos aplinkai dydį pagal į bylą šalių pateiktus įrodymus, pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais įrodymais, nes jie ne tik nėra paneigti atsakovo pateiktų patikimų įrodymų pagrindu atliktais konkrečiais apskaičiavimais dėl mažesnio žalos dydžio (kaip minėta, neatmestina, kad teršalų kiekis galėjo būti netgi didesnis), bet ir apskritai pagrįsti teisės aktų reikalavimais bei labiau tikėtini.

70Dėl valstybės veiksmų įtakos atsakovo prievolei atlyginti žalą ir jos dydžiui

71Atsakovas teigia, kad teismas neįvertino, jog ir pati valstybė bei jos funkcijas įgyvendinančios institucijos privalo prisidėti prie to, kad būtų užkertamas kelias nusikaltimams bei atitinkamai išvengiama žalos aplinkai, ieškovas pažeidė jo nuostatų 11.1.1 ir 11.1.2 punktus dėl teisės aktų vykdymo kontrolės, pareigūnai netinkamai įvykdė pareigą organizuoti ir vykdyti prevencinę veiklą, skirtą teritorijos, kurioje įvyko incidentas apsaugai, Rokiškio rajono policijos komisariatas pavėluotai pranešė apie įvykį, nėra nustatyti kaltininkai, Valstybės saugumo departamentas nepadėjo spręsti dėl incidento susiklosčiusios situacijos per kuo trumpesnį laiką. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

72CK 6.253 straipsnis, nustatantis civilinės atsakomybės netaikymą ar galimybę visiškai ar iš dalies nuo jos atleisti, viena iš tokių galimybių numato valstybės veiksmus. Tačiau tai susiję su tokiais valstybės institucijų veiksmais (aktais), kurie yra privalomi ir nenumatyti ir dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma bei kurių šalys neturėjo teisės ginčyti (CK 6.253 str. 3 d.). Akivaizdu, kad atsakovo minimi valstybės institucijų veiklos trūkumai (net jei su jais galima būtų sutikti) neatitinka valstybės veiksmų kaip jie apibrėžti CK 6.253 straipsnio 3 dalyje kriterijų. Pažymėtina, kad atsakovas, kritikuodamas valstybės funkcijų įgyvendinimą vykdančių institucijų veiksmus remiasi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, t.y. vertina juos kaip nukentėjusiojo asmens veiksmus, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Šios normos taikymui teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo. Visų pirma, šio incidento atveju nukentėjo, t.y. patyrė materialinius nuostolius ne valstybė ar jos institucijos, o žala yra padaryta aplinkai. Antra, ši norma taikoma, kai nukentėjęs asmuo sutinka, kad jam būtų padaryta žalos arba prisiima jos riziką, o nagrinėjamu atveju konstatuoti tokias aplinkybes nėra pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, kad atsakovo apeliacija į tai, kad valstybės institucijos nepakankamai kontroliavo atsakovo teisės aktų vykdymą, tam tikra prasme gali būti vertinama ir kaip paties atsakovo netinkamą pareigų vykdymo pripažinimą - tokiu atveju galima būtų manyti, jog, jei jam apie imtis papildomų priemonių būtų nurodęs kažkas kitas, jis vis tik būtų galėjęs ir ėmęsis priemonių incidentui išvengti, nors, kaip minėta, būtent jo pareiga pačiam imtis visų priemonių tokių incidentų išvengimui. Teisėjų kolegija atmeta argumentus ir dėl, anot atsakovo, pavėluoto pranešimo jam apie incidentą, dėl ko žala galėjo padidėti – ne kiti asmenys, o visų pirma jis turi taip kontroliuoti situaciją, kad incidentas neįvyktų, o įvykus būtų nedelsiant nustatytas, ir imtis skubių priemonių, kad žala aplinkai nebūtų padaryta.

73Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo

74Atsakovas nurodo, kad draudikas į civilinę bylą bendraatsakoviu įtrauktas nebuvo, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija tokią argumentaciją nepripažįsta pagrįsta.

75Visų pirma, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriuo šiuo atveju remiasi atsakovas, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstami tik tie atvejai, kai teismas nusprendžia dėl apskritai neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, o ne dėl įtrauktų asmenų procesinio statuso. Šiuo atveju atsakovo draudikas buvo įtrauktas į bylą. Antra, kaip matyti iš ieškovo teikto dubliko nuostatų, jis prieštaravo draudiko įtraukimui į bylą bendraatsakoviu (t. 4, b.l. 3-10). CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas inter alia reiškia, kad dėl to, kam, kada, kokio pobūdžio ir dydžio ieškinį reikšti yra ieškovo prerogatyva. Tik ieškovas arba teismas, bet šiuo atveju tik esant ieškovo sutikimui, gali pakeisti atsakovą ar įtraukti į bylą kitus asmenis atsakovais (CPK 42, 45 str.). Jokia įstatymo nuostata nesuteikia teismui ne tik pareigos, bet ir teisės tai padaryti savo iniciatyva. Taigi, teismas, net ir norėdamas, negalėtų to teisėtai padaryti. Atsakovas pats nurodo, jog jo ir draudiko atsakomybė turėtų būti solidari. Tokiu atveju pagal bendrąją taisyklę ieškovas turi teisę pasirinkti asmenis, kuriems reiškia savo reikalavimą (CK 6.6 str. 4 d.). Teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, susijusius su prioritetine draudiko atsakomybe nagrinėjamu atveju. Kasacinis teismas yra pasisakęs, jog „prievolių teisės požiūriu, savanoriško draudimo sutarties sudarymas nereiškia, kad taip atsakingas už žalą asmuo (draudėjas) perkelia skolą draudikui išvengdamas savo prievolės nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) ar kaip nors kitaip apribodamas šio asmens teisę gauti žalos atlyginimą iš kaltininko. Kartu tai taip pat nereiškia, kad abu (iš delikto ir draudimo sutarties) reikalavimai turi būti tenkinami juos sumuojant, nes tai neatitiktų civilinės atsakomybės paskirties ir reikštų nukentėjusio asmens nepagrįstą praturtėjimą gaunant dvigubą žalos atlyginimą. Dėl nurodytų materialinių teisinių santykių ypatumų savanoriško civilinės atsakomybės draudimo atveju kreditoriaus reikalavimai įgyja solidariųjų skolininkų daugetui būdingą procesinę išraišką – kreditorius turi teisę ieškinyje reikalauti, kad žalą atlygintų abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris jų skyrium, tiek jas visas, tiek ir dalį. Kiekvieno iš reikalavimų pagrįstumas bei apimtis sprendžiami pagal jų pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2012).

76Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

77Atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant nustatyti ar AAĮ 32 straipsnio 2, 4 dalių, 32² straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija tokio prašymo tenkinimui nemato pagrindo, juo labiau, nagrinėjamo ginčo kontekste.

78Kaip minėta, šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas šioje byloje neteikė reikalavimų dėl incidento pasekmių likvidavimui ar aplinkos atkūrimui turėtų išlaidų atlyginimo ir jų neįrodinėjo (nors ir nurodė, kad turėjo virš 1 mln. litų išlaidų). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, esminės reikšmės tokio pobūdžio ginčo išsprendimui vienoks ar kitoks Konstitucinio Teismo nutarimas dėl atsakovo prašyme nurodytų klausimų neturėtų. Be to, žala aplinkai atsirado dėl į aplinką patekusių naftos produktų ir jos dydis apskaičiuojamas jau aukščiau paminėtos Metodikos nuostatų pagrindu. Taip pat jau minėta, kad žala aplinkai ir prevencinės bei atkūrimo priemonės yra skirtingos kategorijos, žala aplinkai atsiranda, apskaičiuojama ir turi būti atlyginama net nepriklausomai nuo to ar jos atkūrimo priemonės bus įvykdytos. Akivaizdu, kad pagal šio incidento specifiką buvusi iki tol aplinkos padėtis niekada nebus galutinai atkurta, nes to padaryti realiai neįmanoma. Pagal AAĮ 322 straipsnio 1 dalį (dėl kurios konstitucingumo klausimo atsakovas ir nekelia) visas prevencinių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių išlaidas atlygina ūkio subjektas, padaręs žalą aplinkai arba sukėlęs realią jos grėsmę, net ir tais atvejais, kai atitinkamas priemones vykdė savivaldybės arba valstybės įgaliotos institucijos (pačios ar per trečiuosius asmenis), t.y. galutiniame rezultate visais atvejais „teršėjas moka“ tiek prevencines, tiek aplinkos atkūrimo išlaidas. Jei, kaip teigia atsakovas, atkūrimo išlaidos turėtų būti vertinamos kaip žalos (jos dalies) atlyginimas natūra, galėtų susidaryti netgi paradoksali situacija – žala aplinkai padaryta, ji realiai niekada negali būti pašalinta, tačiau žalos atlyginti, atsakingam už žalos padarymą asmeniui turėjus didesnes išlaidas taikant atkūrimo priemones negu apskaičiuota žala, apskritai nebereikėtų (o gal net dar reikėtų skirtumą atlyginti jam). Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo abejoti atsakovo nurodomų normų konstitucingumu.

79Dėl ieškovo apeliacinio skundo

80Dėl priteistinos žalos dydžio

81Pirmosios instancijos teismas beveik trečdaliu sumažino atlygintinos žalos dydį, atsižvelgęs į tai, jog nėra paneigta, kad atsakovas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra ėmęsis pažangiausių priemonių, siekiant išvengti galimų neteisėtų prisijungimų, pilnas žalos priteisimas gali neskatinti atsakovės siekti neatidėliotinai atlyginti žalą gamtai. Nurodė, kad jos dydžio sumažinimas, dalinai įvertinus ir žalos kilimo priežastis, atitiktų teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad mažinti priteistinos žalos dydį nebuvo pakankamo pagrindo.

82Visų pirma, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, kas suponuoja išvadą, kad apskritai tokio pobūdžio žalos padarymas vertintinas griežčiau nei paprastai. Antra, teismo išvada, kad atsakovas yra ėmęsis pažangiausių priemonių žalos atsiradimui išvengti, iš dalies prieštarauja paties teismo motyvams, kurių pagrindu buvo priteisiama žala apskritai. Tuo tarpu motyvas, kad pilnas žalos atlyginimas gali neskatinti neatidėliotinai atlyginti žalą, jos dydžio mažinimui nėra pagrįstas įstatymu, be to, jis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrįstas teisingumo ir protingumo principais, nes visiškai negarantuoja, jog taikius tokią lengvatą kaltininkas skubės tuojau pat atlyginti žalą, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju atsakovas žalą atlyginti visiškai nesutinka – prašo ieškinį atmesti. Jau minėtoje kasacinio teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartyje taip pat yra konstatuota ir tai, jog atsakovo atsakomybės apimties nepaneigia ir trečiųjų asmenų neteisėtas prisijungimas prie produktotiekio.

83CK 6.251 straipsnis nustato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nenurodė, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių atsakovui atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių labiau negu tokios pasekmės paprastai atsiranda kitiems atsakovams nepalankaus sprendimo atveju.

84Dėl aukščiau paminėto teisėjų kolegija sprendžia, jog mažinti atsakovo atsakomybės apimtį nebuvo nei įstatyminio pagrindo, nei vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais. Todėl šioje dalyje ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

85Teisėjų kolegija pažymi, kad padarius žalą aplinkai žala yra padaroma visai visuomenei. Todėl materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ne valstybės institucija, o valstybė. Tai reiškia, jog šioje byloje ieškovu procesine prasme yra Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, o ieškovu materialiąja prasme Lietuvos valstybė, kuriai ir turi būti priteistas žalos atlyginimas iš atsakovo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010). Todėl šiuo aspektu skundžiamo sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad žala yra priteisiama ne Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, o valstybei.

86Dėl išlaidų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis

87Ieškovas prašo priteisti jam 374,42 Lt išlaidų, kurias jis patyrė laikinųjų apsaugos priemonių, jo prašymu pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 2 d. nutartimi taikytų atsakovui, vykdymo procese. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad šis reikalavimas negali būti tenkinamas – minėta nutartis apeliacinės instancijos teisme buvo panaikinta ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas. Taigi, pripažinta, kad ieškovas nepagrįstai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl savo nepagrįsto prašymo pasekmes – vykdymo nuostolius – turi patirti pats.

88Kadangi skundžiamas sprendimas keičiamas tenkinant ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo aplinkai visiškai, naikintina iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų dalis atsakovui ir trečiajam asmeniui, nes jų priteisimui pagrindo nebelieka (CPK 93 str. 1, 5 d. d., 98 str.).

89Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

90Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo akcinės bendrovės “ORLEN Lietuva“ ieškovo naudai priteista 6 791 421,438 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui, pakeisti - tenkinti šį reikalavimą visiškai, padidinant priteistą sumą ir priteisiant iš atsakovo akcinės bendrovės “ORLEN Lietuva“ 9 702 030,626 Lt aplinkai padarytos žalos atlyginimui bei patikslinant šią sprendimo dalį, kad ši suma yra priteisiama ne ieškovo, o valstybės naudai.

91Šio sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atsakovo AB “ORLEN Lietuva” naudai 3 000 Lt bei trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, panaikinti.

92Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 9 702 030,626 Lt žalos atlyginimą, 5... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Atsakovas AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 9. 1. Teismas netinkamai pritaikė ir aiškino Aplinkos apsaugos įstatymo... 10. 2. Teismas neįvertino, kad ir pati valstybė bei jos funkcijas... 11. 3. Teismas netinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir nepagrįstai netaikė AAĮ... 12. 4. Teismas padarė materialinės teisės klaidą, nes pagal AAĮ ieškinys dėl... 13. 5. Teismas netinkamai nustatė žalos dydį ir netinkamai aiškino žalos... 14. 6. Teismas neįvertino, kad apeliantas buvo apsidraudęs savo civilinę... 15. Apeliantas skunde taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu... 16. 1. AAĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostata nustato dvigubą pareigą už žalą... 17. 2. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir... 18. 3. Teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir toks... 19. Apeliantas mano, kad yra pagrindas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka,... 20. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2011... 21. 1. Teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį, nes CK 6.251 straipsnyje... 22. 2. Mano, kad atsakovui neturėjo būti priteistos atstovavimo išlaidos, nes... 23. 3. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo priteisti patirtas 374,42... 24. Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 25. 1. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui pritaikė civilinę... 26. 2. Ieškovas neįrodė aplinkai padarytos žalos dydžio, o pats žalos dydis... 27. 3. Tarp atsakovo veiksmų ir žalos nėra priežastinio ryšio, nes žalą... 28. 4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas ir neteisėtai prie... 29. Ieškovas atsiliepimais į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus... 30. 1. Teiginiai, kad atsakovas taikė visas atitinkamo saugumo priemones ir netgi... 31. 2. Neteisėti atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju pasireiškė netinkama... 32. 3. Specialiuose teisės aktuose nėra numatyta galimybė sumažinti žalą... 33. 4. Žala apskaičiuota tinkamai. Tai patvirtina LGT 2010 m. liepos 12 d.... 34. 5. Apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AAĮ įstatymo... 35. 6. Atsakovas nepagrįstai nori perkelti kaltę valstybei ir nusikaltėliams.... 36. 7. Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nėra. Dispozityvumo principas... 37. Mano, kad nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje... 38. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo... 39. 1. Teismas pagrįstai priteisė atsakovui 3 000 Lt patirtų išlaidų advokato... 40. 2. Teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui 374,42 Lt antstolio išlaidų, nes... 41. Atsakovas atsiliepime į trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį... 42. Teismo sprendimo dalis, kurioje nuspręsta dėl atsakovo ir trečiojo asmens... 43. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 44. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 45. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 46. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 47. Atsakovas prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.... 48. Įstatymas nustato, kad tokia tvarka nagrinėjamas apeliacinis skundas bylą... 49. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių,... 50. Atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai netenkintini. Ieškovo... 51. Dėl atsakovo ir trečiojo asmens skundo... 52. Abiejų apeliantų dėstomi argumentai savo esme yra panašūs. Todėl... 53. Dėl atsakovo atsakomybės sąlygų ir netinkamo AAĮ 322 straipsnio 2 dalies... 54. AAĮ 322 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriuo remiasi atsakovas, numato, kad... 55. Visų pirma, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nagrinėjamo ginčo... 56. AAĮ 322 straipsnio 1 dalis nustato, kad visas prevencinių ir (arba) aplinkos... 57. AAĮ 34 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos... 58. Atsakovas šioje byloje išsamiai įrodinėjo, kad produktotiekio apsaugai jis... 59. Todėl teisėjų kolegija atmeta trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentus... 60. Dėl aukščiau paminėto teisėjų sprendžia, kad pirmosios instancijos... 61. Dėl AAĮ 33 straipsnio 2 dalies taikymo... 62. Šioje normoje nustatyta, kad Aplinkos ministerija, jai pavaldžios ar kitos... 63. Kaip jau aukščiau minėta, žala aplinkai ir aplinkos atkūrimo, prevencinės... 64. Atsakovas savo motyvuose aiškina, kad toks AAĮ 33 straipsnio 2 dalyje... 65. Visų pirma, toks aiškinimas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, jis... 66. Todėl teisėjų kolegija atsakovo argumentus dėl ieškovo neturėjimo teisės... 67. Dėl žalos dydžio... 68. Ieškovas, pagrįsdamas žalos dydį, vadovavosi UAB „ŪRUS ir Ko“, kuriai... 69. Taigi, apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos... 70. Dėl valstybės veiksmų įtakos atsakovo prievolei atlyginti žalą ir jos... 71. Atsakovas teigia, kad teismas neįvertino, jog ir pati valstybė bei jos... 72. CK 6.253 straipsnis, nustatantis civilinės atsakomybės netaikymą ar... 73. Dėl sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindo ... 74. Atsakovas nurodo, kad draudikas į civilinę bylą bendraatsakoviu įtrauktas... 75. Visų pirma, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriuo šiuo atveju... 76. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą... 77. Atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant nustatyti ar AAĮ... 78. Kaip minėta, šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl aplinkai padarytos... 79. Dėl ieškovo apeliacinio skundo... 80. Dėl priteistinos žalos dydžio ... 81. Pirmosios instancijos teismas beveik trečdaliu sumažino atlygintinos žalos... 82. Visų pirma, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju taikoma griežtoji civilinė... 83. CK 6.251 straipsnis nustato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti... 84. Dėl aukščiau paminėto teisėjų kolegija sprendžia, jog mažinti atsakovo... 85. Teisėjų kolegija pažymi, kad padarius žalą aplinkai žala yra padaroma... 86. Dėl išlaidų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis... 87. Ieškovas prašo priteisti jam 374,42 Lt išlaidų, kurias jis patyrė... 88. Kadangi skundžiamas sprendimas keičiamas tenkinant ieškovo reikalavimą dėl... 89. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 90. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo dalį, kuria iš... 91. Šio sprendimo dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos aplinkos... 92. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....