Byla 2-1202/2013
Dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, kad galutinis finansinis reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi AB „Alytaus kranai“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarties, kuria nutarta atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, kad galutinis finansinis reikalavimas patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi AB „Alytaus kranai“ bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi nutarė AB „Alytaus kranai“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

5Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi nutarė administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ įgalioto asmens V. M. prašymą patvirtinti BAB „Alytaus kranai“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus tenkinti, patvirtinti BAB „Alytaus kranai“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir Alytaus AVMI 333 417,35 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudarė 317 691,11 Lt skola (14 311,11 Lt gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų, 144 Lt mokestis už aplinkos teršimą, 291 484 Lt PVM, 11 707 Lt nekilnojamojo turto mokestis (toliau –NTM), 45 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokos) ir 15726,24 Lt delspinigiai.

6Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė pripažinti AB „Alytaus kranai“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tenkinti 2010 m. rugsėjo 27 d. administratoriaus prašymą nuo 333 417,35 Lt iki 340 723,41 Lt padidinti Alytaus AVMI finansinį reikalavimą, kuris modifikavosi pateikus pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją.

7BAB „Alytaus kranai“ administratorius 2011 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas patvirtinti patikslintą Alytaus AVMI finansinį reikalavimą, t.y. patvirtinti kaip kreditorinį reikalavimą 6 822 Lt NTM už 2010 m. ir 14 869 Lt PVM nepriemoką, kuri susidarė atsakovui perdavus bendrovės lizinguotą turtą ir deklaravus mokėtiną 14 869 Lt PVM už 2010 m. kovo mėnesį. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė administratoriaus prašymą patvirtinti Alytaus AVMI patikslintą 362 414,41 Lt (340 723,41 Lt + 6 822 Lt NTM + 14 869 Lt PVM) finansinį reikalavimą tenkinti.

8Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė administratoriaus įgalioto asmens V. M. prašymą patikslinti BAB „Alytaus kranai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą tenkinti, patikslinti BAB „Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, įtraukiant į jį 340 723,41 Lt VĮ Turto banko, kuris perėmė reikalavimo teisę į 340 723,41 Lt mokestinę nepriemoką, finansinį reikalavimą, patvirtinti patikslintą 21 691 Lt Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą.

9Administratoriaus įgaliotas asmuo V. M. kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas patikslinti BAB „Alytaus kranai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog 2011 m. gegužės 4 d. pasirašyta lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutartis Nr. GF3-408-2011. Pagal šią sutartį iš Garantinio fondo skirta 101 949,56 Lt atsiskaitymui su buvusiais BAB „Alytaus kranai“ darbuotojais. BAB „Alytaus kranai“ darbuotojams visa 101 949,56 Lt suma buvo išmokėta laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. Išmokėjus aukščiau nurodytą sumą kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai susiję su darbo santykiais, buvo priskaičiuotas ir deklaruotas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis bendrai 20 122 Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorius prašė patvirtinti patikslintą Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą bendrai 41 813,00 (21 691 Lt + 20 122 Lt GPM) sumai.

10Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė patikslinti BAB „Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, patvirtinant 41 813,00 Lt Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą.

11Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su 2012 m. sausio 14 d. raštu dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo, susidedančio iš 6 822 Lt NTM, 20 122 Lt GPM ir minus 7 306,06 Lt PVM, patvirtinimo. VMI teigė, kad Alytaus AVMI 41 813 Lt finansinis reikalavimas patvirtintas be VMI prašymo, tik administratoriaus iniciatyva, apie kurį VMI teigia sužinojusi iš 2011 m. lapkričio 14 d. gauto administratoriaus 2011 m. lapkričio 8 d. rašto kartu su Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, todėl pati VMI, išanalizavusi visą atsakovo mokestinę nepriemoką, nustatė, kad ji yra žymiai mažesnė. VMI nurodė, kad 7 306,06 Lt PVM suma jau buvo patvirtinta kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartimi, t. y. ši PVM 7 306,06 Lt suma yra iš tos pačios deklaruotos mokėtinos bendros 14 869 Lt sumos už 2010 metų kovo mėnesio apmokestinamąjį laikotarpį.

12Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą BAB „Alytau kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, jame nurodant 19 637,94 Lt dydžio Alytaus AVMI finansinį reikalavimą.

13Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nutarė panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį ir klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 10 d. su patikslintu prašymu (pretenzija) kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti Alytaus AVMI 19 637,94 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro 6 822 Lt NTM + 20 122 Lt GPM (išmokėjus darbuotojams, tenkinant kreditorinius reikalavimus iš lėšų gautų iš Garantinio fondo) minus 7 306,60 Lt PVM. Nurodė, kad PVM įstatymo nuostatų taikymo prasme PVM atskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (tame tarpe ir bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu, nes pagal PVM įstatymo 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių prekių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM atskaitą, tai PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Lizinguojamo turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės – lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo). Todėl PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Ūkinė komercinė veikla ar ūkinės operacijos negali būti skirtingai traktuojamos taikant atskirus įstatymus. BAB „Alytaus kranai“ 2010 m. lapkričio 16 d. deklaruotas PVM 14 869 Lt už 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. laikotarpį yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas. Šios deklaruotos PVM sumos nebeliko, nes už 2010 metų vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio atsakovas deklaravo grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti atsakovo pridėtinės vertės permokos nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą visada yra išvedamas bendras galutinis nesumokėtų mokesčių likutis. Šios PVM deklaracijos pateiktos po bankroto bylos įsiteisėjimo datos, buvo atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas, išvestas galutinis mokesčio likutis.

15BAB „Alytaus kranai“ administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepimu į VMI 2012 m. rugsėjo 10 d. patikslintą prašymą (pretenziją) prašė patvirtinti ne 19 637,4 Lt (6 822 Lt NTM + 20 122 Lt GPM – 7 306,6 Lt PVM) VMI finansinį reikalavimą, o 43 904 Lt (6 822 Lt NTM + 20 122 Lt GPM + 16 959,61 Lt PVM) finansinį reikalavimą, sutikdamas su finansiniu reikalavimu dalyje dėl 6 822 Lt NTM ir 20 122 Lt GPM, kuri yra pagrįsta ir teisinga. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, jog dar iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 3 d., „Swedbank lizingas“, UAB nutraukė su AB „Alytaus kranai“ lizingo sutartis. Visas pranešime nurodytas turtas, išskyrus kraną ( - ) NR. ( - ), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos iškėlimo. Minėto krano „Swedbank lizingas“, UAB lizingo sutarties nutraukimo metu kartu su kitu turtu negalėjo atsiimti dėl to, kad į objektą, kuriame stovėjo minėtas kranas, speciali tam skirta technika negalėjo įvažiuoti. Lizingo bendrovė kraną atsiėmė tik 2010 m. kovo 26 d. Po krano atsiėmimo „Swedbank lizingas“, UAB atsakovui išrašė kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodytas mokėtinas 16 959,61 Lt PVM. BAB „Alytaus kranai“ minėtą PVM deklaravo, pateikdama PVM deklaraciją už 2010 m. kovo mėnesį. Atsižvelgiant į tai, VMI finansinis reikalavimas dalyje dėl PVM pripažinimo finansiniu reikalavimu turi būti 16 959,61 Lt. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, kad VMI pareikštame prašyme (pretenzijoje) nurodyti teiginiai dėl atsakovo deklaruotas PVM pagal 2010 m. kovo 26 d. „Swedbank lizingas“, UAB išrašytą kreditinę sąskaitą turi būti laikytinas einamuoju PVM mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą ir įskaitytas į atsakovo mokėtinas sumas yra nepagrįsti, nes mokesčių permokų įskaitymas po bankroto bylos iškėlimo yra draudžiamas (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

16Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 14 d. prašymą (pretenziją), patikslintą 2012 m. rugsėjo 10 d., dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje B2-649-173/2011 (Nr. B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013).

17Teismas nustatė, jog iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 3 d., „Swedbank lizingas“, UAB pranešimu dėl lizingo sutarčių nutraukimo Nr. ( - ) nutraukė lizingo sutartis su AB „Alytaus kranai“. Visas pranešime nurodytas turtas, išskyrus kraną ( - ) NR. ( - ), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl tam tikrų priežasčių lizingo bendrovė kraną atsiėmė tik 2010 m. kovo 26 d. ir todėl tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo įsiteisėjimo, t.y. 2010 m. vasario 11 d., atsiėmusi kraną, tikslindama sąskaitą LS0001336597 (2007 m. balandžio 15 d.) dėl sutarties nutraukimo, 2010 m. kovo 26 d. išrašė atsakovui kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodyta 16 959,61 Lt PVM suma su ,,-“ ženklu. BAB „Alytaus kranai“ minėtą PVM deklaravo, 2010 m. lapkričio 16 d. pateikdama 2010 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją, kurioje 2 091 Lt suma nurodyta kaip įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM, o 14 869 Lt suma su ,,-“ ženklu nurodyta kaip atskaitomas PVM ir kaip grąžintinas iš biudžeto PVM.

18Teismas konstatavo, kad kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto bylos iškėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaraciją, atsiradusi po bankroto bylos iškėlimo, yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Mokėtinos PVM sumos atsiradimas yra tiesiogiai nulemtas lizingo davėjo veiksmų iki bankroto bylos iškėlimo, o ne vėliau kilusių pasekmių ir mokesčių apskaitos dokumentų įforminimo. Nepriklausomai nuo to, kada buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, pasekmes sukelia įvykęs faktas, šiuo atveju lizingo sutarties nutraukimas, kuris įvyko iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Dėl to, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, nesant pateiktų įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusiam lizingo gavėjui, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, susidariusi mokestinė prievolė (PVM nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus (VMI) finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.

19Teismas pažymėjo, jog iškėlus atsakovui bankroto bylą mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo teisės aktų nustatyta tvarka grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą.

20Teismas nurodė, kad 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 11(1) straipsniu ir trečiuoju(1) skirsniu įstatymas, tačiau minėtas įstatymo pakeitimas, leidžiantis mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nėra aktualus ir netaikytinas šioje byloje. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje įskaitymo galimybė grindžiama ne tuo, kad įsigaliojo ĮBĮ pakeitimas, expressis verbis leidžiantis įskaitymą, o tuo, kad dėl PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka. Teismo pozicija, laikantis formuojamos teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1030/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548/2012, Vilniaus apygardos teismo 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-5739-881/2011), yra ta, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei veiklai, vykdytai po bankroto bylos iškėlimo, todėl minėtas įstatymo pakeitimas šio ginčo išnagrinėjimui neturi įtakos.

21Teismas nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2010m. spalio 26 d. nutartimi nutarė patvirtinti kreditoriaus 340 723,41 Lt (333 417,35 Lt + 7 306,06 Lt ) finansinį reikalavimą, 2011 m. vasario 21 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus patikslintas 362 414,41 Lt (340 723,41 Lt + 6 822 Lt NTM + 14 869 Lt PVM) finansinis reikalavimas bei 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarta patvirtinti kreditoriaus patikslintą 41 813 Lt (21 691 Lt (t. y. 6.822 Lt NTM + 14 869 Lt PVM) + 20 122 Lt) finansinį reikalavimą. Visos šios nutartys kreditoriaus nebuvo apskųstos, todėl yra įsiteisėjusios ir nėra jokio teisėto pagrindo jomis nesivadovauti. Teismas pažymėjo, jog pats kreditorius 2010 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į administratorių su prašymu, prašydamas patikslinti finansinį reikalavimą iki 340 723,41 Lt, t. y. padidinti 7 306,06 Lt suma (7 218,33 Lt PVM + 87,73 Lt delspinigiai), nors šiuo metu teigia, kad suklydo pateikdamas tokį prašymą, ir ginčija 7 306,06 Lt PVM sumos įtraukimą į jo paties iniciatyva patvirtintą finansinį reikalavimą. Dėl to teismo nuomone, tai dar labiau patvirtina kreditoriau netinkamą savo pareigų atlikimą, teismo klaidinimą.

22Teismas konstatavo, jog kreditorius nenurodė ir teismas nenustatė jokių po minėtomis galiojančiomis nutartimis patvirtintų kreditoriaus finansinių reikalavimų naujai paaiškėjusių ar pasikeitusių aplinkybių, kurios kreditoriui nebuvo žinomos ir kurių nustatyti protingomis pastangomis buvo neįmanoma. Teismas nurodė, jog galutinis šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-649-173/2011 (Nr. B2-385-173/2012, Nr. B2-234-173/2013), kurios revizuoti (arba ją laikyti niekine) kartu ir su ankstesnėmis nutartimis ir tikslinti finansinio reikalavimo sumą, jokio teisėto pagrindo neatsirado.

23Teismas nustatė, kad minėtų nutarčių neginčijo ir atsakovo administratorius, pateikęs tvirtinti būtent 14 869 Lt PVM suma padidintą finansinį reikalavimą, o ne 16 959 Lt, todėl netenkintinas ir atsakovo administratoriaus prašymas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo padidinimo iki 43 904 Lt.

24Teismas pažymėjo, jog šia nutartimi teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl PVM permokos negrąžinimo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

25Apeliantas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti Alytaus AVMI 19 637,94 Lt finansinį reikalavimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. AB „Alytaus kranai“ 2012 m. vasario 1 d. pateikė mokesčių administratoriui prašymą grąžinti 41 181 Lt permoką. VMI 2012 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr.549378/RMA-5993 BAB „Alytaus kranai“ negrąžinti minėtos mokesčio permokos skirtumo. Šio sprendimo AB „Alytaus kranai“ neapskundė, todėl šiuo atveju dėl pridėtinės vertės mokesčio įtraukimo į finansinių reikalavimų sąrašą nebegali kilti ginčo, o VMI finansinis reikalavimas turi būti sumažintas, toks koks yra realiai/faktiškai mokesčių inspekcijoje apskaitomas. Dėl to atsiradusia permoka turi būti padengta einamoji mokestinė nepriemoka, nes permoka ir pridėtinės vertės mokesčio suma atsirado po bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.
  2. Vadovaudamasi BAB „Alytaus kranai“ 2010 m. balandžio 23 d. pateikta PVM deklaracija už 2010 metų kovo mėnesio mokestinį laikotarpį, Alytaus AVMI 2010 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į administratorių, prašydama kreiptis į teismą dėl patikslinto iki 340 723,41 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, t.y. padidinti kreditoriaus 7 306,06 Lt suma finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė patvirtinti 41 813 Lt kreditoriaus patikslintą finansinį reikalavimą, kurio sudėtyje, įtraukto pridėtinės vertės mokesčio sumoje 14 869 Lt įtraukta ir 7 306 Lt, kurie jau buvo patvirtinti kaip Alytaus AVMI finansinis reikalavimas Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartimi, t.y. 340 723,41 Lt finansinio reikalavimo sumoje.
  3. VMI išanalizavusi visą BAB „Alytaus kranai“ mokestinės nepriemokos sumą, nustatė, kad ji yra žymiai mažesnė, todėl kreipėsi į Kauno apygardos teismą su 2012 m. sausio 14 d. raštu dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, kurį sudaro 6 822 Lt NTM, 20 122 Lt GPM ir minus 7 306,06 Lt PVM. Pažymėjo, kad 14 869 Lt PVM suma yra deklaruota po bankroto bylos iškėlimo, t.y. po 2010 m. vasario 11 d., už 2010 m. kovo mėn. apmokestinamąjį laikotarpį. PVM 14 869 Lt suma yra einamasis mokėjimas pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, todėl VMI neprašė šios sumos įtraukti į VMI finansinį reikalavimą. Šios deklaruotos PVM mokesčio sumos nebeliko, nes už 2010 metų vasario mėnesį ir sekančiais mokestiniais laikotarpiais po 2010 metų kovo mėnesio iki 2011 metų sausio mėnesio, BAB „Alytaus kranai“ deklaravo grąžintinas iš biudžeto sumas. Atstatyti BAB „Alytaus kranai“ pridėtinės vertės permokos nėra teisinio pagrindo, nes teikiant finansinį reikalavimą išvedamas bendras, galutinis nesumokėtų mokesčių likutis.
  4. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM) įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą ekonomine veikla yra laikoma bet kokia veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno. Vadinasi, lizinguojamo turto grąžinimas lizingo bendrovei ir dėl to atsiradusi prievolė patikslinti šio turto PVM atskaitą, laikytina mokestine prievole, susidariusia dėl įmonės ekonominės veiklos vykdymo. Ūkio subjektų ūkinė komercinė veikla apima ne tik ūkines operacijas, kuriomis siekiama gauti pajamų (pelno), bet ir kitas ūkines operacijas, kurios nesusijusios su pajamų gavimu (siekiu gauti pelno), pvz. sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo kompensavimas, prekių (turto) grąžinimą, garantinio aptarnavimo darbus ir pan. Tačiau visos šios operacijos yra susijusios su ūkio subjekto ūkine komercine veikla. Šiuo atveju bankrutuojanti įmonė grąžinusi turtą, kurį naudojo savo įprastinėje veikloje siekdama pelno kaip priemonę, taip pat gauna ekonominę naudą, kadangi jai nebereikia mokėti palūkanų, nedidėja įsiskolinimas. Turtą grąžindama lizingo davėjui bendrovė taip pat turi kompensuoti lizingo sutarties nutraukimo išlaidas, kurias fiksuoja pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudas, kurios įtakoja galutinį finansinį rezultatą - pelną (nuostolį) ir mažina (didina) bankroto nuostolius.
  5. Lizinguojamo turto atveju, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Todėl dėl PVM atskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo), o PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas.

26Atsiliepimu į atskirąjį skundą BAB „Alytaus kranai“ administratoriaus įgaliotas asmuo V. M. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl po jo sudarymo atsiradusios bankrutuojančios įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, o turi būti vykdomos bendrąja ĮBĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismo išvada,
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 14 d. prašymą, patikslintą 2012 m. rugsėjo 10 d., dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis šio kreditoriaus finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi BAB „Alytaus kranai“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

28Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-311/2007).

29Ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl PVM, paskaičiuoto BAB „Alytaus kranai“ po bankroto bylos iškėlimo, įtraukimo į kreditoriaus finansinį reikalavimą AB „Alytaus kranai“ bankroto byloje.

30Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė tenkinti 2010 m. rugsėjo 27 d. administratoriaus prašymą nuo 333 417,35 Lt iki 340 723,41 Lt padidinti Alytaus AVMI finansinį reikalavimą, kuris modifikavosi pateikus pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi nutarė administratoriaus prašymą patvirtinti Alytaus AVMI patikslintą 362 414,41 Lt (340 723,41 Lt + 6 822 Lt NTM + 14 869 Lt PVM finansinį reikalavimą tenkinti. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė patikslinti BAB „Alytaus kranai“ finansinių reikalavimų sąrašą, patvirtinant 41 813,00 Lt Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą (21 691 Lt (6 822 Lt + NTM + 14 869 Lt PVM ) + 20 122 Lt GPM).

31Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ nenustatytas teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti apskundimo terminas, todėl privalu vadovautis bendrosiomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis atskirųjų skundų padavimo tvarką ir terminus - CPK 335 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Pagal CPK 335 straipsnį atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis šio kodekso nustatyta tvarka priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos.

32Nagrinėjamu atveju ginčijamos teismo nutartys buvo priimtos rašytinio proceso tvarka, jos nebuvo apskųstos įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra įsiteisėjusios. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 str.), prejudicialumo (CPK 182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012). Taigi, įsiteisėjusias teismo nutartis įstatymas nenumato galimybę skųsti, tačiau CPK 307 straipsnio 2 dalis numato galimybę atnaujinti apeliacinio skundo terminą, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Nagrinėjamu atveju praleistas trijų mėnesių terminas nuo ginčijamų teismo nutarčių paskelbimo dienos kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą atskirojo skundo padavimo terminą (CPK 307 str. 3 d. ir 338 str.).

33CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą ir kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.). ĮBĮ reguliuojamų teisinių santykių specifika lemia bankroto bylų procese dalyvaujančių asmenų procesinės padėties, jų teisių ir pareigų apimties ypatumus. Viena iš civilinės ginčo teisenos šalių procesinių teisių yra teisė apskųsti teismo sprendimus bei nutartis (CPK 42 str. 1 d.). Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies nuostatas nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jei jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 26 d., 2011 m. vasario 21 d. ir 2011 lapkričio 3 d. nutartys nebegali būti apeliacijos objektu, todėl nėra pagrindo jų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimui.

34Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi nutarė AB „Alytaus kranai“ iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi nutarė patvirtinti Alytaus apskrities VMI 333 417,35 Lt finansinį reikalavimą. Vėliau minėtas reikalavimas kelis kartus buvo tikslinamas. Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė į BAB „Alytaus kranai“ kreditorių sąrašą įtraukti VĮ „Turto bankas“ su 340 723,41 Lt finansiniu reikalavimu, kurį perleido Alytaus apskrities VMI, ir patvirtinti patikslintą Alytaus apskrities VMI 21 691 Lt finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi dar kartą patvirtino patikslintą Alytaus apskrities VMI 41 813 Lt finansinį reikalavimą. Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintą atsakovo finansinių reikalavimų sąrašą, jame nurodant 19 637,94 Lt dydžio Alytaus apskrities VMI finansinį reikalavimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nutarė panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį ir klausimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 14 d. prašymą, patikslintą 2012 m. rugsėjo 10 d., dėl 19 637,94 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo, konstatuojant, jog galutinis finansinis reikalavimas yra patvirtintas Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi BAB „Alytaus kranai“ bankroto byloje.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimo pasižymi specifika, palyginus su kitų kreditorių reikalavimais. Pirmiausia, mokesčiai yra neišvengiama dalyvavimo civilinėje apyvartoje pasekmė, jie nustatyti teisės aktuose, ir bankrutuojanti įmonė negali pasirinkti – mokėti juos ar ne (skirtingai nei prekių ar paslaugų atveju, kai bankrutuojanti įmonė gali pasirinkti, įsigyti jas ar ne). Antra, mokesčių administratorius taip pat tampa kreditoriumi bankrutuojančios įmonėms atžvilgiu ne savanoriškai, o įstatymo pagrindu. Mokesčių administratorius neteikia bankrutuojančiai įmonei prekių bei paslaugų, todėl, skirtingai nei savanoriški prekių bei paslaugų tiekėjai, negali pasirinkti, ar turėti su šia įmone teisinių santykių ir įvertinti riziką, jog bankrutuojanti įmonė su juo gali neatsiskaityti. Mokesčių administratorius yra privalomas kreditorius, jei mokesčiai yra nesumokami. Todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, nurodanti, kad „jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais“, yra imperatyvi ir be išlygų. Jos nepaneigia tolesnė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto formuluotė, jog „jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tarka.“ Pastaroji teisės norma netaikoma dėl ūkinės komercinės veiklos atsiradusių mokesčių reikalavimų atžvilgiu, nes specialioji teisės norma, skirta mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, įpareigoja tuos mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas mokėti bendra tvarka, vadovaujantis įstatymais.

36Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. „Swedbank lizingas“, UAB nutraukė su AB „Alytaus kranai“ lizingo sutartis. Visas pranešime nurodytas turtas, išskyrus kraną ( - ) NR. ( - ), „Swedbank lizingas“, UAB buvo sugrąžintas iki bankroto bylos iškėlimo. Minėtą kraną lizingo bendrovė dėl tam tikrų priežasčių atsiėmė tik 2010 m. kovo 26 d. Po krano atsiėmimo „Swedbank lizingas“, UAB išrašė BAB „Alytaus kranai“ kreditinę sąskaitą Nr. 8004662967, kurioje nurodytas mokėtinas 16 959,61 Lt PVM.

37Apeliantas remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 65 straipsniu, kuriame nurodyta, kad jeigu PVM mokėtojas po mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo dalį įsigytų prekių grąžino, gavo iš prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo papildomų nuolaidų ar dėl kokių nors kitų priežasčių sumažėjo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui mokėtina PVM suma, taip pat jeigu PVM mokėtojui buvo grąžintas importo PVM, o minėtos pirkimo ir (arba) importo PVM sumos buvo įtrauktos į PVM atskaitą, PVM atskaita tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Taigi apeliantas teisus nurodydamas, kad kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta PVM suma turi būti patikslinta to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriuo buvo išrašyta minėta kreditinė PVM sąskaita faktūra, tačiau nei minėtas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsnis, nei kitos to įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kokia tvarka tokios mokėtinos PVM sumos reikalavimas turi būti tenkinamas bankroto byloje. Tokio reglamentavimo nepateikia ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme esantis ūkinės komercinės veiklos apibrėžimas, todėl kreditorių reikalavimai, susiję su bankroto procesu, nagrinėjami pagal ĮBĮ taisykles.

38Apeliantas teigia, kad BAB „Alytaus kranai“ PVM ataskaitos tikslinimo metu atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš BAB „Alytaus kranai“ ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad susidariusi mokestinė prievolė (PVM nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo BAB „Alytaus kranai“, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, atmestina kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija su tokiu teisės aiškinimu nesutinka. Pirma, ūkinės komercinės veiklos vykdymas, reglamentuotas ĮBĮ nuostatose, yra valinis veiksmas, besiremiantis kreditorių susirinkimo valia ir praktiškai įgyvendinamas bankroto administratoriaus. Antra, nagrinėjamu atveju kreditinė PVM sąskaita faktūra išrašyta trečiojo asmens veiksmų pagrindu ir besiremianti jo anksčiau atliktu teisiniu pagrindu – lizingo sutarties nutraukimu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto bylos iškėlimas šiam veiksmui neturėjo jokios įtakos, ir nei bankroto administratorius, nei kreditorių susirinkimas tam negalėjo užkirsti kelio. Tai, jog kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto bylos iškėlimo ir pareiga tikslinti PVM deklaraciją atsirado po bankroto bylos iškėlimo yra atsitiktinumas, neduodantis pagrindo šio mokesčių administratoriaus reikalavimo laikyti nauju reikalavimu, kylančiu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos pasibaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, nesant pateiktų įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusias lizingo gavėjui. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta tvarka. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad BAB „Alytaus kranai“ susidariusi mokestinė prievolė (PVM nuo lizingo davėjui grąžinto turto vertės) tvirtintina kaip mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo BAB „Alytaus kranai“, kuris tenkintinas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.

39Įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, apeinant ĮBĮ nustatytą kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą ir tenkinimo proporcijas. Įskaitantis kreditorius, užuot pari passu dalyvavęs su kitais kreditoriais tenkindamas savo reikalavimą, gauna savo reikalavimo patenkinimą tokiu būdu, kad išvengia savo prievolės skolininkui vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl galimybės atlikti mokesčio permokos įskaitymą mokestinei nepriemokai padengti svarbios faktinės aplinkybės - iš kokios įmonės veiklos susidarė mokestinė permoka ir mokestinė nepriemoka (ar veiklą, iš kurios kilo atitinkamos mokestinės prievolės, įmonė vykdė iki bankroto bylos iškėlimo, ar po bankroto bylos iškėlimo), nes nuo to tiesiogiai priklauso, ar pagal įstatymo nuostatas galimas šių prievolių įskaitymas.

40Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą naująją redakciją (pakeista 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1867, įsigaliojusiu nuo 2012 m. kovo 1 d., Žin., 2012, Nr. 4-112), draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Šio įstatymo nuostatos bankroto procesams, pradėtiems iki jo įsigaliojimo, taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet įgyvendinamos šiam įstatymui įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 20 straipsnio 4 dalis). Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtas įstatymo pakeitimas, leidžiantis mokesčių administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, nėra aktualus ir netaikomas šioje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju įskaitymo galimybė grindžiama ne tuo, kad įsigaliojo PVM pakeitimas, exspressis verbis leidžiantis įskaitymą, o tuo, kad PVM ataskaitos tikslinimo metu atsirado mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės veiklos vykdymo po bankroto bylos užbaigimo, todėl turi būti sumokėtas į biudžetą bendra tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad BAB „Alytaus kranai“ susidariusi mokestinė prievolė negali būti laikoma einamuoju mokėjimu, susidariusiu po bankroto bylos užbaigimo, o turi būti tvirtinama kaip mokesčių administratoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo AB „Alytaus kranai“, kuris tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.

41Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog išanalizavus visą BAB „Alytaus kranai“ mokestinę nepriemoką nustatyta, kad ji yra žymiai mažesnė, todėl VMI finansinis reikalavimas turi būti sumažintas iki 19 637,94 Lt, toks koks yra realiai/faktiškai mokesčių inspekcijoje apskaitomas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino viso VMI prašymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto atskirojo skundo argumentus kaip nepagrįstus.

42Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

43ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kreditorių reikalavimų patikslinimai bankroto bylos nagrinėjimo eigoje turi būti susiję pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, VMI prašydama patikslinti finansinį reikalavimą nenurodė naujų aplinkybių susijusių su bankroto procesu, t. y. atsiradusių bankroto procedūrų vykdymo metu, todėl laikytina, kad nėra pagrindo tikslinti finansinį reikalavimą, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi.

44Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam klausimo išnagrinėjimui, skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

45Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, dėl to sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.

46Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

47Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

48Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartimi nutarė AB „Alytaus... 5. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi nutarė... 6. Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi nutarė pripažinti AB... 7. BAB „Alytaus kranai“ administratorius 2011 m. vasario 9 d. kreipėsi į... 8. Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 27 d. nutartimi nutarė... 9. Administratoriaus įgaliotas asmuo V. M. kreipėsi į teismą su prašymu,... 10. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi nutarė patikslinti... 11. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 12. Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. nutartimi nutarė patvirtinti... 13. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nutarė... 14. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 15. BAB „Alytaus kranai“ administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepimu į VMI... 16. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė atmesti... 17. Teismas nustatė, jog iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2009 m. rugsėjo 3... 18. Teismas konstatavo, kad kreditinė sąskaita faktūra išrašyta po bankroto... 19. Teismas pažymėjo, jog iškėlus atsakovui bankroto bylą mokesčių... 20. Teismas nurodė, kad 2012 m. kovo 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10,... 21. Teismas nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2010m. spalio 26 d. nutartimi... 22. Teismas konstatavo, jog kreditorius nenurodė ir teismas nenustatė jokių po... 23. Teismas nustatė, kad minėtų nutarčių neginčijo ir atsakovo... 24. Teismas pažymėjo, jog šia nutartimi teismas nesprendžia tarp šalių... 25. Apeliantas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 26. Atsiliepimu į atskirąjį skundą BAB „Alytaus kranai“ administratoriaus... 27. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 28. Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo... 29. Ginčas šioje byloje nagrinėjamas dėl PVM, paskaičiuoto BAB „Alytaus... 30. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 26 d.... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ nenustatytas teismo nutarties dėl... 32. Nagrinėjamu atveju ginčijamos teismo nutartys buvo priimtos rašytinio... 33. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal... 34. Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. vasario 1 d.... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai, kylantys iš mokesčių ir kitų... 36. Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. „Swedbank lizingas“, UAB... 37. Apeliantas remiasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 65 straipsniu,... 38. Apeliantas teigia, kad BAB „Alytaus kranai“ PVM ataskaitos tikslinimo metu... 39. Įskaitymas bankroto procese sukuria pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo... 40. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą naująją redakciją (pakeista... 41. Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog... 42. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis... 43. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių sąrašo ir jų... 44. Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi... 45. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasi ištirtų bylos rašytinių... 46. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1... 48. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą....