Byla 2-414/2012
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria patikslintas uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „DL auto“ bankroto byloje Nr. B2-3619-262/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „DL logistika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria patikslintas uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „DL auto“ bankroto byloje Nr. B2-3619-262/2011.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „DL auto“ iškelta bankroto byla. 2009 m. vasario 3 d. nutartimi patvirtintas BUAB „DL auto“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2009 m. kovo 18 d. ir 2009 m. gegužės 12 d. teismo nutartimis. 2009 m. birželio 11 d. nutartimi BUAB „DL auto“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patikslintas kreditorių bei jų finansinių reikalavimų sąrašas.

5Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreipėsi į BUAB „DL auto“ bankroto administratorių su reikalavimu patvirtinti 304 775,96 Lt finansinį reikalavimą, kurį sudaro

638 974,27 Lt nesumokėtos įmokos ir delspinigiai bei 244 079,59 Lt nuostolis, patirtas pardavus turtą; 19 538,60 Lt nuostolis, patirtas saugojant atsiimtą turtą bei 2 183,50 Lt nuostolis dėl turto vertinimo. Kreditorius nurodė, kad jis 2008 m. gruodžio 11 d. pardavė lizinguotą turtą pagal sutartį Nr. 1070821; 2009 m. sausio 20 d. pardavė lizinguotą turtą pagal sutartis Nr. 1070820, 1070819, 1070818, 1070816; 2010 m. rugsėjo 2 d. pardavė lizinguotą turtą pagal sutartį Nr. 1070829; 2010 m. rugsėjo 10 d. pardavė lizinguotą turtą pagal sutartį Nr. 1070831. Kreditoriaus teigimu, BUAB „DL auto“ lizinguotas turtas buvo parduodamas per trečiuosius asmenis profesionalius turto pardavėjus UAB „Skuba“ už tuo metu rinkoje vyravusią kainą, nustatytą licencijuotų turto vertintojų. Turtas buvo saugomas šios bendrovės saugojimo – pardavimo aikštelėje, informacija apie parduodamo turto kainas nuolat buvo skelbiama internetiniame UAB „Skuba“ puslapyje bei pardavimo aikštelėje. Kreditoriaus teigimu, jis neturi jokio suinteresuotumo parduoti turtą pigiau negu vyraujanti rinkos kaina, o pagrindinis tikslas parduodant lizinguotą turtą yra susigrąžinti savo investuotas lėšas į BUAB „DL auto“ prašymu įsigytą turtą, t.y. parduoti atsiimtą turtą kuo brangiau.

7BUAB „DL auto“ bankroto administratorius nurodė, kad kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškė finansinį reikalavimą, kurio dalis yra nepagrįsta, t. y. administratorius ginčija 234 080,26 Lt kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo. Administratorius nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kreditorius, vykdydamas turto pardavimą savo veiksmais ir/ar neveikimu tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie jo patirtų nuostolių padidėjimo, t. y. nebendradarbiavo su BUAB „DL auto“, UAB „DL logistika“, trečiaisiais asmenimis, teikusiais pasiūlymus pirkti parduodamą turtą; parduodamas turtą nesinaudojo Bendradarbiavimo sutarties, sudarytos su UAB „Skuba“, teikiamomis galimybėmis surasti aukščiausią turto kainą siūlančius pirkėjus bei visą turtą pardavė UAB „Skuba“, kuri dėl savo vykdomos veiklos yra objektyviai suinteresuota sumokėti mažiausią turto kainą. Todėl yra pagrindas netenkinti kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareikšto finansinio reikalavimo visa apimtimi. Administratoriaus ginčijama finansinio reikalavimo, susijusio su turto saugojimu ir turto vertinimu, dalis 14 715,90 Lt, nes kreditorius nepaaiškino dėl kokių priežasčių dvejus metus delsė parduoti puspriekabes.

8Kreditorius UAB „DL logistika“ atsiliepimu prašė netenkinti kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ prašymo padidinti jo finansinį reikalavimą bei peržiūrėti šio kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo dydį. Nurodė, kad už lizingo sutarčių tinkamą įvykdymą pagal sudarytas atitinkamas laidavimo sutartis, kaip pirminis laiduotojas, laidavo UAB „DL logistika“. UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ patirti nuostoliai didžiąja dalimi atsirado dėl paties kreditoriaus kaltės, todėl jų dydis yra nepagrįstai didelis. UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ignoravo daugkartinius UAB „DL logistika“ ir potencialių turto pirkėjų jai siunčiamus siūlymus parduoti BUAB „DL auto“ grąžintą turtą už palankią šio turto įsigijimo kainą. Dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ patyrė finansinius nuostolius, kurių nepagrįstai reikalauja iš BUAB „DL auto“.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi patikslino UAB „DL auto“ bankroto byloje trečios eilės kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ finansinį reikalavimą ir patvirtino jo 304 775,96 Lt dydį. Teismas nurodė, jog tarp šalių nekilo ginčas dėl 38 974,27 Lt nesumokėtų įmokų ir delspinigių. Ginčas tarp šalių kilo dėl vykdant turto pardavimą patirtų lizingo davėjo nuostolių bei dėl turto vertinimo ir saugojimo patirtų išlaidų įtraukimo į kreditinį reikalavimą. Teismas nurodė, kad nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas privalo atlyginti visus lizingo davėjo patirtus dėl sutarties nutraukimo nuostolius, nes tik taip lizingo davėjas gali būti grąžintas į padėtį, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir tinkamai įvykdyta CK 6.574 straipsnyje nurodyta prasme. Teismas pažymėjo, jog atsiimto nutraukus lizingo sutartis turto nuvertėjimo rizika tenka ne lizingo davėjui, o lizingo gavėjui, išskyrus atvejus, kai skolininkas lizingo gavėjas įrodo, kad kreditorius veikė nepakankamai rūpestingai, apdairiai ir protingai tomis sąlygomis, kurios buvo nutraukus sutartis ir dėl to nuvertėjo atsiimtas turtas. Todėl ginčydamas savo prievolę atlyginti lizingo davėjo nuostolius, skolininkas privalo įrodyti lizingo davėjo kaltę, susijusią su nuostolių atsiradimu. Teismas pažymėjo, jog lizingo davėjas pagrįstai atsisakė sudaryti sutartis su nauju lizingo gavėju, kadangi kreditorius, turėdamas reikalavimo teisę į laiduotoją RUAB „DL logistika“ ir ja pasinaudojęs, negavo iš laiduotojo savo reikalavimų patenkinimo pagrindiniam skolininkui nevykdant sutarčių, todėl su skolininku, nevykdančiu savo prievolių, naujos sutartys rūpestingo ir apdairaus asmens negalėjo būti sudarytos. Taigi lizingo davėjo veiksmai nutraukiant sutartis ir atsiimant daiktus buvo protingi ir pateisinami. Sąžiningus kreditoriaus ketinimus taip pat parodo tai, jog dalis pasiūlymų pirkti atsiimtas transporto priemones buvo pateikta po turto pardavimo, o dalis turto buvo parduota už labai artimą pasiūlymams ar netgi didesnę už juose nurodytą kainą. Teismas nurodė, jog kreditoriui pateikti trečiųjų asmenų pasiūlymai pirkti transporto priemones jų neapžiūrėjus, neįvertinus jų techninės būklės, taip pat nesant įrodymų apie mėginimą nustatyti viešai parduodamų transporto priemonių faktinę būklę, vertinami kaip netikri. Teismas nurodė, kad pateikti byloje įrodymai apie keturių transporto priemonių perpardavimą nuo 1 iki 6 tūkstančių litų didesne kaina yra priimtinas skirtumas perparduodant daiktus ir nepaneigia kreditoriaus sąžiningo veikimo bei nepatvirtina jo kaltės ir veiksmų neteisėtumo, galinčių būti pagrindu mažinti patvirtinamus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad iškėlus klausimą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo, kreditoriui reikalaujant papildomų nuostolių patvirtinimo, ginčas dalyje dėl 277 367,80 Lt iš naujo nebegali būti sprendžiamas teisme, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 277 367,80 Lt finansinis reikalavimas, kurio sudėtine dalimi teismas nutartyje nurodė nuostolius dėl perimto turto pardavimo. Skundo dėl šios nutarties nebuvo paduota, nutartis yra įsiteisėjusi, todėl nebegali būti iš naujo peržiūrima laiduotojo prašymo pagrindu nagrinėjant tapatų ginčą teisme pirmoje instancijoje.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atskiruoju skundu tretysis asmuo RUAB „DL logistika“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „DL auto“ kreditoriaus UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ prašymą dėl finansinio reikalavimo tikslinimo atmesti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai nevertino ir neatsižvelgė į tai, jog lizingo davėjui kartu su susigrąžinamu lizingo dalyku pereina ir su lizingo dalyku susijusios lizingo dalyko nuvertėjimo, atsitiktinio sugedimo, žuvimo ir kt. rizikos, kadangi lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti įtakos lizingo daikto atžvilgiu sudaromiems sandoriams, užtikrinti jo išlikimo, nenuvertėjimo. Teismas tik trumpai, be jokių aiškių motyvų, nepagrįsdamas nei konkrečiomis teisės normomis, nei teismų praktika pasisakė, kad lizingo dalyko nuvertėjimo rizika tenka lizingo gavėjui, nors jis nei fiziškai, nei kitais būdais nebegali daryti įtakos lizingo sutarties objektui. Toks aiškinimas prieštarauja lizingo instituto tikslams, paskirčiai, bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams. Taip pat teismas klaidingai nurodė, jog turto nuvertėjimo rizika tenka skolininkui, dėl kurio kaltės nutraukta sutartis, kadangi CK 6.574 straipsnyje yra įtvirtintos dvi alternatyvios lizingo davėjo galimybės, o pasirinkimo teisė priklauso pačiam lizingo davėjui.
  2. Teismas neteisingai įvertino UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ bei UAB „Skuba“ bendradarbiavimą parduodant transporto priemones, kadangi tai, jog UAB „Skuba“, įsigijusi iš UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ transporto priemones, pardavė jas už ženkliai didesnes kainas, yra reikšminga aplinkybė. Turto realizavimas už mažesnę kainą negu tuo metu buvusi reali turto vertė yra sandorio šalių valia, kuriai RUAB „DL logistika“ ar BUAB „DL auto“ negalėjo daryti jokios įtakos, todėl UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ neapdairumas, ekonomiškai nenaudingo sandorio sudarymas negali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių interesams, nes UAB „ Citadele faktoringas ir lizingas“ savo valia sudarydama ekonomiškai nenaudingą sandorį, prisiėmė su turtu susijusias rizikas.
  3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2009 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus 277 367,80 Lt dydžio reikalavimas, dėl to kreditoriaus reikalavimo dydis šioje dalyje negali būti iš naujo peržiūrimas. Atsižvelgiant į tai, jog bankroto bylose būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą, bankrutuojančios įmonės, visų jos kreditorių lygiateisiškumą, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kyla pareiga patikrinti kreditorių keliamus reikalavimus ir netvirtinti visiškai nepagrįstų finansinių reikalavimų. Kreditiniai reikalavimai gali būti tikslinami iki sprendimo dėl įmonės pabaigos arba nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo priėmimo. Skundžiama nutartimi buvo patikslintas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreditinis reikalavimas, nurodant kreditinio reikalavimo dydžiu 304 775,96 Lt, t. y. šia nutartimi buvo patikslintas jau anksčiau patvirtintas kreditinis reikalavimas jį padidinant dar 27 408,16 Lt, todėl remiantis išdėstytais argumentais kreditinis reikalavimas ir šioje dalyje gali būti peržiūrėtas ir patikslintas iki teismo nutarties nutraukti įmonės bankroto bylą arba teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos.

13Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo 2011 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Atsižvelgiant į pačią lizingo sutarčių esmę, lizinguojamo turto nuvertėjimo rizika visais atvejais tenka lizingo gavėjui, kadangi kreditorius atlieka tik finansuotojo paslaugą, o lizingo gavėjas įgauna visas faktinio turto valdytojo kaip savininko teises. Nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kad jis būtų grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Taigi lizingo gavėjas privalo sumokėti skirtumą tarp susigrąžinto lizinguoto turto pardavimo kainos ir mokėjimų likusių pagal grafiką, taip pat ir kitus nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo. Taip pat nepagrįstas argumentas, jog lizingo gavėjas neturi galimybės daryti įtakos atsiimto turto pardavimui. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme apeliantas nepateikė jokių duomenų, kad lizinguojamas turtas buvo parduotas už nepagrįstai žemą kainą, o potencialių pirkėjų pasiūlymai buvo pateikti po lizinguojamo turto pardavimo.
  2. Kreditorius dėjo maksimalias pastangas siekdamas sumažinti patiriamus nuostolius parduodant lizinguojamą turtą, papildomai derėjosi, nors pardavimas ir užmokestis už pardavimą buvo sureguliuotas su UAB „Skuba“ sudarytoje bendradarbiavimo sutartyje. Lizinguoti turtai Nr. 1070829 ir Nr. 1070831 UAB „Skuba“ buvo parduoti po 36 810,84 Lt, o UAB „Skuba“ juos perpardavė po 37 980,80 Lt. Nors pagal bendradarbiavimo sutartį kreditorius būtų privalėjęs sumokėti UAB „Skuba“ iš viso 6 050,00 Lt už lizinguoto turto pardavimą.
  3. Dėl kreditorinių finansinių reikalavimų dydžio patikslinimo CPK nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, galima kreiptis į teismą paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms. Šiuo atveju apeliantas nepareiškė prašymo dėl proceso atnaujinimo, o tiesiog teismo posėdžio metu pareiškė, kad dalis patvirtinto kreditorinio reikalavimo yra nepagrįsta, todėl nesant prašymui dėl proceso atnaujinimo, negali būti nagrinėjamas jau išspręstas reikalavimas.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

16Dėl lizingo dalyko nuvertėjimo rizikos paskirstymo tarp lizingo davėjo ir lizingo gavėjo

17Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu CK 6.574 straipsnio aiškinimu ir teismo argumentu, kad lizingo sutarties atveju turto nuvertėjimo rizika tenka skolininkui, dėl kurio kaltės nutraukta sutartis.

18CK 6.574 straipsnio kai kurie taikymo aspektai yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad CK 6.574 straipsnio nuostata nurodo dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį. Tai patvirtina ir CK 6.574 straipsnio formuluotė, jog „lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį“. Taigi, visais atvejais lizingo gavėjas, prisiėmęs sutarties sudarymo riziką, atsako tik pagal tos sutarties apibrėžtas ribas. Nuolatos naudojamas lizingo sutarties objektas nusidėvi, todėl jo vertė gali būti atvirkščiai proporcinga sumokėtoms lizingo gavėjo įmokoms. Dėl to lizingo davėjas netinkamo sutarties vykdymo atveju susigrąžinęs objektą iš lizingo gavėjo gali reikalauti susidariusio skirtumo tarp jau padarytų įmokų ir objekto balansinės vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią jis būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012).

19Visgi, minėtoje civilinėje byloje Aukščiausiasis Teismas nesprendė klausimo, kai lizingo dalykas nuvertėja po to, kai daiktas jau yra susigrąžintas lizingo gavėjo, ir kam tokiu atveju tenka daikto nuvertėjimo rizika. Sutiktina su apelianto argumentu, kad lizingo gavėjas nebetenka galimybės daryti teisinį poveikį tolesniems dėl lizingo dalyko sudaromiems sandoriams. Kadangi lizingo dalyko realizavimas neekonomišku būdu galėtų lemti padidėjusius lizingo gavėjo nuostolius, lizingo davėjui tenka iš bendrosios prievolių teisės kylanti pareiga vykdyti prievolę sąžiningai ir tinkamai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str.). Jei būtų nustatytas šių prievolių pažeidimas, lizingo davėjas galėtų būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6. 248 str. 4 d., 6.253 str. 1, 3 d.). Tačiau, kadangi susigrąžinto sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, dėl netinkamo lizingo gavėjo sutarties vykdymo, turto, kurį susigrąžino lizingo davėjas, nuvertėjimo rizika tenka lizingo gavėjui (CK 6.574 str.), išskyrus, jei lizingo gavėjas įrodytų, kad lizingo davėjas veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, o dėl to nuvertėjo atsiimtas turtas arba atsirado kiti nuostoliai. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčydamas savo prievolę atlyginti lizingo davėjo nuostolius, skolininkas privalo įrodyti lizingo davėjo kaltę, susijusią su nuostolių atsiradimu.

20Dėl galimybės tikslinti kreditoriaus reikalavimus, kurie patvirtinti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais

21Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvu, kad negalima pakartotinai spręsti ginčo dėl jau įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto kreditoriaus reikalavimo. Pasak apelianto, nepaisant to, kad kreditoriaus reikalavimas dėl 277 367,80 Lt buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnis bei teismų praktika sudaro pagrindą peržiūrėti ir patikslinti minėtą reikalavimą iki teismo nutarties nutraukti įmonės bankroto bylą arba teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos.

22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, atžvilgiu, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011)

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

24Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 str.), prejudicialumo (CPK 182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo.

25ĮBĮ nuostatos įtvirtina kreditorių reikalavimų tikslinimo institutą. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

26Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus siejama su būtina sąlyga – patikslinimai turi būti susiję su bankroto procesu, t. y. bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu (iš dalies atsiskaičius su kreditoriumi ar jam perleidus reikalavimą jo reikalavimo dydis turi būti sumažintas, išaugus kreditorių reikalavimui jo dydis turi būti padidintas). Įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūra, kuri pagal teisinio reglamentavimo sistemą turi būti užbaigta iki likvidavimo stadijos (ĮBĮ 26 str. 1 d.), galėtų būti paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Priešingas aiškinimas atvertų kelią neribotam bylinėjimuisi, sumenkintų teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, reikšmę, likvidavimo stadija prarastų savo efektyvumą, nes jos eigoje kistų kreditorių reikalavimų proporcijos. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiomis aplinkybėmis (išaugusiu ar sumažėjusiu kreditoriaus reikalavimu), turėtų būti aiškinamas siaurai ir siejamas su negalėjimu kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kreditoriaus reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui. Tą yra pažymėjęs ir Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje byloje nurodydamas, kad reikalavimų tikslinimas įmanomas, kai reikalavimų tvirtinimo „stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

27Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtinto 277 367,80 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimą. Nei bankroto administratorius, nei apeliantas tokiam reikalavimo tvirtinimui neprieštaravo ir šios nutarties neskundė, nors visos aplinkybės, dėl kurių kreditorius prašė patvirtinti tokio dydžio reikalavimą, buvo žinomos. Pažymėtina, kad kreditorius savo 2009 m. vasario 21 d. prašymą padidinti savo kreditoriaus reikalavimo dydį motyvavo būtent nuostoliais, kylančiais iš susigrąžintų lizinguotų automobilių pardavimo. 2010 m. balandžio 7 d. bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su siūlymu priimti sprendimą dėl bankrutavusios UAB „DL auto“ pabaigos (1 t., 162 b. l.), teismui pateiktas įmonės likvidavimo aktas (1 t., 168 b. l.), iš kurio matyti, kad lėšų nepakako net antros eilės kreditorių reikalavimams padengti. Kreditoriai buvo informuoti, kad teisme bus nagrinėjamas prašymas dėl įmonės pabaigos. Tik 2010 m. rugsėjo 30 d., kai realiai įmonės likvidavimo procedūros buvo užbaigtos (2 t., 60 b. l.) ir į teismą kreditorius kreipėsi dėl papildomo reikalavimo patvirtinimo, bankroto administratorius pradėjo ginčyti kreditoriaus papildomą reikalavimą, nurodydamas, kad gavo apelianto prašymą šių papildomų reikalavimų netvirtinti. Tik 2010 m. spalio 22 d. į teismą kreipėsi apeliantas (2 t., 159 b. l.), prašydamas netenkinti kreditoriaus prašymo padidinti jo reikalavimą ir iškeldamas ginčą dėl ankstesnėmis nutartimis patvirtintų to paties kreditoriaus reikalavimų (peržiūrėti kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo dydžius). Pažymėtina, kad apeliantas 2010 m. rugsėjo 28 d. pranešimu bankroto administratoriui pranešė apie tai, kad perėmė kreditoriaus UAB „Autožvilgsnis“ 400 Lt vertės reikalavimą (2 t., 64 b. l.), tačiau apeliantui, kaip laiduotojui, nebuvo kliūčių anksčiau stotį į bankroto bylą kaip trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ir siekiančiam išvengti savo turtinės padėties pablogėjimo. Jei pirminis kreditorius, kurio teises perėmė apeliantas, neskundė nutarties dėl UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ reikalavimo patvirtinimo, jo teises perėmęs kreditorius papildomų teisių neįgyja (CPK 48 str. 3 d., mutatis mutandis žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-699/2006).

28Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo aktyvumo pareiga tvirtinant kreditorių reikalavimus, siekiant išsiaiškinti, ar jie pagrįsti, neturi būti painiojama su galimybe neribotai peržiūrėti nutartis, kuriomis tie reikalavimai buvo patvirtinti. Kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo savo procesinėmis teisėmis disponuoja pats (CPK 13 str.). Apeliantas šioje byloje gina savo asmeninį laiduotojo interesą, todėl savo sprendimų dėl naudojimosi ar nesinaudojimo įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis pasekmių jis negali paneigti tuo, kad, apelianto teigimu, teismas byloje turi veikti savo iniciatyva. Pažymėtina, kad šiame ginče nėra jokio viešojo intereso, nes kreditorių reikalavimų patenkinimui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ reikalavimo patvirtinimas ar nepatvirtinimas neturės jokios įtakos. Minėta, kad įmonės likvidavimo procedūra realiai užbaigta, skolininko turto nepakako antros eilės kreditorių reikalavimams patenkinti, tuo tarpu ginčas vyksta dėl trečios eilės kreditoriaus reikalavimo dydžio. Ginčydamas kreditoriaus reikalavimą apeliantas siekia išvengti savo, kaip laiduotojo prievolių vykdymo, todėl abstraktūs argumentai apie viešojo intereso egzistavimą atmetami.

29Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtintas 277 367,80 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimas negalėjo būti ginčijamas ir į tai, kad joks viešas interesas nereikalauja peržiūrėti šio reikalavimo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą dėl poreikio nagrinėti minėta nutartimi patvirtinto reikalavimo dydį.

30Dėl lizingo davėjo turto realizavimo ir bendradarbiavimo su UAB „Skuba“ parduodant transporto priemones

31Atskiruoju skundu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra duomenų apie nesąžiningą ar neefektyvų kreditoriaus ir UAB „Skuba“ veikimą parduodant transporto priemones. Apeliantas nurodo, kad UAB „Skuba“ transporto priemones perpardavė už žymiai didesnes kainas, o tai yra reikšminga aplinkybė patvirtinanti, kad kreditorius neveikė pakankamai sąžiningai

32Dėl aukščiau nurodytų argumentų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nagrinės tik aplinkybes, susijusius su turto, dėl kurio pardavimo nuostolių įtraukimo į kreditorių sąrašą kreditorius kreipėsi 2010 m. rugsėjo 21 d. pareiškimu (2 t., 69 b. l.).

33Vertinant šį apelianto argumentą, yra teisiškai reikšmingos šios kreditoriaus nurodytos ir byloje nustatytos (2 t., 151-156 b. l.) aplinkybės:

34kreditorius 2010 m. rugsėjo mėn. lizingo sutarties Nr. 1070829 pagrindu lizinguotą turtą (puspriekabę, kėbulo Nr. ( - ) pardavė už 36 810,84 Lt, turto likutinė vertė lizingo sutarties nutraukimo dieną sudarė 55 921,40 Lt, kreditoriaus nurodomi nuostoliai patirti realizavus turtą 19 110,56 Lt;

35kreditorius 2010 m. rugsėjo mėn. lizingo sutarties Nr. 1070831 pagrindu lizinguotą turtą (Krone eLB3-CS Profiliner 3, 2007, kėbulo Nr. kėbulo Nr. ( - )) pardavė už 36 810,84 Lt, turto likutinė vertė lizingo sutarties nutraukimo dieną sudarė 55 921,40 Lt, kreditoriaus nurodomi nuostoliai patirti realizavus turtą 19 110,56 Lt.

36Abi puspriekabės parduotos pirkėjui UAB „Skuba“, kurios saugojimo aikštelėje transporto priemonės iki pardavimo buvo saugomos (2 t., 151-156 b. l.).

37Vertinant, ar kreditoriaus veiksmai realizuojant šį turtą atitiko sąžiningumo ir ekonomiškumo principus ir ar jais nebuvo prisidėta prie skolininko atlygintinos nuostolių sumos padidėjimo, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog dėl konkrečiai aptariamo turto apeliantas būtų pateikęs kreditoriui potencialių pirkėjų pasiūlymų. Iš apelianto pateiktų įrodymų, kuriais jis įrodinėja galimybę anksčiau parduoti transporto priemones didesne kaina, byloje pateikiamas tik raštas, kuriame nurodoma „Prašome atsiųsti raštišką patvirtinimą dėl puspriekabių pardavimo <...> 2 puspriekabių (bortinės) po 17 000 eurų, vienos puspriekabės (užuolaidinė) – 16 300 eurų, vienos puspriekabės (užuolaidinė) – 16 000 eurų“ (2 t., 170 b. l.). Iš šio rašto negalima nustatyti, nei apie kurias puspriekabes kalbama, nei kokia pasiūlymo esmė, nei kas būtų potencialus puspriekabių pirkėjas, todėl šis dokumentas nepripažįstamas įrodymu, galinčiu patvirtinti realią galimybę realizuoti minėtas puspriekabes už didesnę kainą, nei tai padarė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“. Kitas byloje esantis pasiūlymas pirkti puspriekabes (2 t., 295 b. l.) kalba ne apie tuos turto vienetus (skiriasi puspriekabių valstybiniai numeriai).

38BRC Autocentro kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitoje puspriekabės, kurios kėbulo Nr. ( - ), rinkos vertė nurodoma apie 44 000 Lt, o greito realizavimo (likvidacinė) kaina 31 334 Lt (2 t., 181 b. l.). BRC Autocentro kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitoje puspriekabės, kurios kėbulo Nr. ( - ), rinkos vertė nurodoma apie 44 000 Lt, o greito realizavimo (likvidacinė) kaina 31 334 Lt (2 t., 196 b. l.).

39UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, realizuodama turtą, jį pardavė už didesnę, nei vertinimo ataskaitose nurodyta greito realizavimo (likvidacinė) kaina, bet už mažesnę, nei vertinimo ataskaitose nurodyta puspriekabių rinkos vertė. Šio turto vienetus jo pirkėjas UAB „Skuba“ realizavo po 37 980,80 Lt, taigi 1 169,96 Lt didesne kaina, nei įsigijo. Atsižvelgiant į tai, kad jei turtą būtų įsigijęs ne minėtas pirkėjas, kreditorius būtų turėjęs sumokėti UAB „Skuba“ po 3 025 Lt už turto pardavimo tarpininkavimą, laikytina, kad kainos skirtumas tarp UAB „Skuba“ turto įsigijimo ir pardavimo kainos nepagrindžia aiškaus kainos neatitikimo rinkos kainai. Kadangi nėra pateikta įrodymų apie realią galimybę parduoti minėtas puspriekabes anksčiau arba už didesnę kainą, nei pardavė UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, negalima teigti, kad šios bendrovės veiksmai nustatant turto pardavimo kainą ir realizuojant minėtas dvi puspriekabes neatitiko sąžiningumo ir ekonomiškumo kriterijų.

40Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo argumentais jos naikinti ar pakeisti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „DL auto“... 5. Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ kreipėsi į BUAB „DL... 6. 38 974,27 Lt nesumokėtos įmokos ir delspinigiai bei 244 079,59 Lt nuostolis,... 7. BUAB „DL auto“ bankroto administratorius nurodė, kad kreditorius UAB... 8. Kreditorius UAB „DL logistika“ atsiliepimu prašė netenkinti kreditoriaus... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi patikslino UAB... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Atskiruoju skundu tretysis asmuo RUAB „DL logistika“ prašo panaikinti... 13. Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ atsiliepimu į... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 16. Dėl lizingo dalyko nuvertėjimo rizikos paskirstymo tarp lizingo davėjo ir... 17. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu CK 6.574... 18. CK 6.574 straipsnio kai kurie taikymo aspektai yra išaiškinti Lietuvos... 19. Visgi, minėtoje civilinėje byloje Aukščiausiasis Teismas nesprendė... 20. Dėl galimybės tikslinti kreditoriaus reikalavimus, kurie patvirtinti... 21. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvu, kad... 22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad jei... 24. Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 str.),... 25. ĮBĮ nuostatos įtvirtina kreditorių reikalavimų tikslinimo institutą.... 26. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 26... 27. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d.... 28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo aktyvumo pareiga tvirtinant... 29. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus... 30. Dėl lizingo davėjo turto realizavimo ir bendradarbiavimo su UAB „Skuba“... 31. Atskiruoju skundu apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą,... 32. Dėl aukščiau nurodytų argumentų, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų... 33. Vertinant šį apelianto argumentą, yra teisiškai reikšmingos šios... 34. kreditorius 2010 m. rugsėjo mėn. lizingo sutarties Nr. 1070829 pagrindu... 35. kreditorius 2010 m. rugsėjo mėn. lizingo sutarties Nr. 1070831 pagrindu... 36. Abi puspriekabės parduotos pirkėjui UAB „Skuba“, kurios saugojimo... 37. Vertinant, ar kreditoriaus veiksmai realizuojant šį turtą atitiko... 38. BRC Autocentro kelių transporto priemonių vertinimo ataskaitoje... 39. UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, realizuodama turtą, jį pardavė... 40. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 42. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti...