Byla 2-556-618/2013
Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant atsakovo AB SEB banko atstovei advokatei A. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. 0450718094770-37 nutraukimą neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-5). Nurodė, kad 2007-10-15 sudarė su atsakovu kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 377446,14 EUR kreditas, skirtas būsto kredito (suteikto buto pirkimui, žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai) refinansavimui ir būsto statybai, kredito grąžinimo terminas 2047-10-14, prievolė įvykdymas užtikrintas hipoteka – atsakovui įkeistas statomas gyvenamasis namas su žemės sklypu, esantys ( - ), ir butas, esantis ( - ). Paaiškino, kad sutartį vykdė, tačiau atsiradus finansiniams sunkumams ieškovas ne visada galėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas nustatytais terminais, mokėjo pagal galimybes. Gavęs atsakovo raštą, jog privalo iki 2010-03-26 padengti visą skolą atsakovui, 2010-03-22 pateikė bankui raštą, jog prašo nenutraukti kredito sutarties, įsipareigojimų nevengia, stengiasi juos vykdyti bent iš dalies, per mėnesį atsakovui perveda po 1500 Lt, atsakovas į ieškovo raštą neatsakė, įmokas visada priimdavo, todėl ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog sutartis vis dar vykdoma. Vėliau ieškovas dar kartą buvo įspėtas, jog privalo sumokėti visą skolą iki 2011-08-26, ieškovas 2011-08-19 vėl pateikė prašymą atnaujinti sutartį, tačiau atsakovas 2011-09-14 kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovo įkeisto turto. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, elgėsi nesąžiningai, vienašališkai nutraukė kredito sutartį nesant jokio esminio sutarties pažeidimo, nors ieškovas dėjo pastangas, kad išsaugoti sutartinius santykius, sutartyje numatytas kredito grąžinimo terminas 40 metų, suprantama, kad per tokį laikotarpį gali atsirasti finansinių problemų, tačiau nors kredito suma didelė, jei šalys bendradarbiauja, nėra priežasčių manyti, jog sutartis apskritai nebus įvykdyta. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovo kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Ieškovas ir jo atstovas į teismo posėdį neatvyko, ieškovo įgaliota atstovė E. R. pateikė prašymą nagrinėti civilinę bylą ieškovui nedalyvaujant (b. l. 91).

3Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32-34). Nurodė, kad ieškovas vėluoja mokėti įmokas pagal kredito sutartį nuo 2008-11-17, kredito sutartis po ieškovui išsiųsto įspėjimo raštu, nutraukta 2010-02-17, nes ieškovas į raštišką įspėjimą nereagavo. Ieškovas mokėjo labai nedideles sumas, o, kadangi pagal sutartyje numatytą mokėjimo grafiką viena įmoka sudarė apie 7000 Lt, ieškovo įsiskolinimas nuolat didėjo. Paaiškino, kad palūkanų mokėjimas bankui sudaro kreditavimo esmę, ieškovas nemokėdamas sutartyje numatytų įmokų pažeidė tarp šalių sudarytą sutartį ir atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal sutartį, taigi ieškovo padarytas sutarties pažeidimas yra esminis ir atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Pažymėjo, kad įspėjimo dėl sutarties nutraukimo bei sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovas ilgiau kaip metus nebeturėjo jokių pajamų, turėjo įsiskolinimų kitiems kreditoriams, ieškovo sąskaita banke buvo areštuota, todėl atsakovas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas pradės vykdyti sutartį tinkamai. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė A. R. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 92). Paaiškino, kad ieškovas tinkamai nevykdė sutartinių įsipareigojimų – kredito nemokėjo 135 dienas, palūkanų nemokėjo 378 dienas, kreipėsi su pasiūlymais tik po sutarties nutraukimo, iki nutraukimo nebadė bendradarbiauti ir tartis su atsakovu dėl sutarties pakeitimo.

4Ieškinys atmestinas.

5Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2007-10-15 sudaryta kredito sutartis Nr. 0450718094770-37, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 377446,14 EUR dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (b. l. 8-12). Atsakovas 2009-01-16 raštu informavo ieškovą, kad ieškovas nesilaiko sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nuo 2008 metų lapkričio mėnesio nemoka įmokų, įpareigojo iki 2009-02-06 sumokėti pradelstus mokėjimus, priešingu atveju kredito sutartis bus nutraukta (b. l. 36). Atsakovas 2010-03-05 raštu informavo ieškovą, kad kredito sutartis nutraukta ir įpareigojo 404806,19 EUR skolą grąžinti iki 2010-03-26 (b. l. 13). Ieškovas 2010-03-22 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas nenutraukti kredito sutarties, pakeisti kredito sutartį, atidedant kredito grąžinimą 36 mėnesiams ir numatant, kad šį laikotarpį privalo mokėti bankui po 1500 Lt (b. l. 15). Ieškovo įgaliota atstovė E. R. 2010-06-22 pateikė prašymą atsakovui, kuriuo įsipareigojo kas mėnesį mokėti po 1500 Lt (b. l. 37). Atsakovas 2011-07-22 raštu informavo ieškovą, kad kredito sutartis nutraukta ir įpareigojo 401539,46 EUR skolą grąžinti iki 2011-08-26 (b. l. 14). Ieškovo įgaliota atstovė E. R. 2011-08-19 raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama atnaujinti nutrauktą kredito sutartį ir įskaityti visus ieškovo mokėjimu po kredito sutarties nutraukimo (b. l. 16). Atsakovas 2011-10-10 informavo, kad kredito sutartis buvo nutraukta ieškovui nevykdant įsipareigojimų ir 2011-09-14 pateiktas pareiškimas Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. l. 17). Atsakovas 2011-09-14 pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, teismas 2011-11-11 nutartimi areštavo ieškovui priklausantį įkeistą turtą ir įspėjo ieškovą, jog, jei per vieną mėnesį nuo įspėjimo gavimo dienos negrąžins skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių (b. l. 18-19, 20-21).

6Ieškovas prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nurodo, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, elgėsi nesąžiningai, vienašališkai nutraukė kredito sutartį nesant jokio esminio sutarties pažeidimo, nors ieškovas dėjo pastangas, kad išsaugoti sutartinius santykius, sutartyje numatytas kredito grąžinimo terminas 40 metų, suprantama, kad per tokį laikotarpį gali atsirasti finansinių problemų, tačiau nors kredito suma didelė, jei šalys bendradarbiauja, nėra priežasčių manyti, jog sutartis apskritai nebus įvykdyta. Atsakovas su ieškovo reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes kredito sutarties nuostata, jog kredito dalys ir apskaičiuotos palūkanos mokamos pagal nustatytą grafiką, yra esminė sutarties sąlyga ir ji buvo pažeista.

7Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.881 straipsnio, apibrėžiančio kreditavimo sutarties sąvoką, 1 dalies nuostatą kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tarp šalių 2007-10-15 sudarytos kredito sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 377446,14 EUR dydžio kreditą, o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius. Taigi, sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis (CK 6.881 straipsnio 1 dalis).

8Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko tarp šalių sudarytos kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2007-10-15 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovui kitam kreditui refinansuoti ir būstui įsigyti, o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties priede numatytą grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2007-10-15 sudarytoje kredito sutartyje 5.2. punkte numatyta sąlyga, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal kredito sutarties 5.2. punktą esminiais pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1.-4.10. punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, t. y. kreditą naudoti pagal nustatytą paskirtį, nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas ir kt. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, jog ieškovas pažeidžia įmokų mokėjimo terminus ir moka mažesnes nei priskaičiuota sumas nuo 2008 metų pabaigos: paskolos dalies mokėjimo terminą pažeidžia nuo 2008 metų gruodžio mėnesio, palūkanų mokėjimo terminą pažeidžia nuo 2008 metų lapkričio mėnesio (b. l. 44-49). Ieškovas nurodė, kad dėl materialinių sunkumų atsakovui įmokas mokėjo pagal galimybes, nors ne visada galėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas nustatytais terminais, mokėjo kiek galėjo. Iš atsakovo pateiktų ieškovo sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovas įsiskolinimą ėmė dengti praėjus penkiems mėnesiams po kredito sutarties nutraukimo, t. y. sutartis nutraukta 2010-02-17, tuo tarpu ieškovas tam tikras sumas atsakovui mokėjo 2010-07-19, 2010-08-19, 2010-09-17, 2010-10-21, 2010-11-18, 2011-01-13, 2011-03-22, 2011-05-09, 2011-06-22, įmokos mokamos skirtingo dydžio ir nereguliariai (b. l. 50-52). Su prašymu nenutraukti sutarties ieškovas kreipėsi taip pat po sutarties nutraukimo – tik 2010-03-22, nors sutartis jau 2010-02-17 buvo nutraukta, dar vėliau, t. y. 2010-06-22, ieškovo įgaliota atstovė kreipėsi į banką prašydama leisti mokėti po 1500 Lt. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovas nemokėjo sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdamas kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdamas atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 5.2. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal atsakovo pateiktus išrašus iš Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos bei UAB „CreditInfo“, tuo laikotarpiu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo, ieškovas niekur nedirbo, negavo jokio darbo užmokesčio ir turėjo daug įsiskolinimų kitiems kreditoriams, taigi atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovas savo įsipareigojimų įvykdyti tinkamai neturės galimybės.

9Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas nuo 2008 metų pabaigos turėjo finansinių problemų, tačiau iki sutarties nutraukimo nei karto nesikreipė į atsakovą, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius, suderinti kitokias kredito sutarties sąlygas, pakeisti įmokų mokėjimo grafiką ir pan. Be to, nors ieškovas nuo 2008 metų lapkričio – gruodžio mėnesių nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio paskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovas iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, 2009-01-16 raštu informavo ieškovą, jog šiai dienai ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 792,31 Lt negrąžinta kredito dalis ir 9974,40 Lt priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos, bei paragino iki 2009-02-06 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2010-02-17, vėliau 2010-03-05, 2011-07-22 raštais ragino geruoju susimokėti įsiskolinimą, kadangi ieškovas nereguliariai mokėjo tam tikro dydžio įmokas, atsakovas kurį laiką nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui priklausančio turto, kreipėsi tik 2011-09-14 (b. l. 18-19). Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

10Ieškovas nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas nuo 2008 metų pabaigos netinkamai vykdo įsipareigojimus atsakovui, 2009-01-16 raštu informavo ieškovą, jog ieškovo įsiskolinimas atsakovui sudaro 792,31 Lt negrąžinta kredito dalis ir 9974,40 Lt priskaičiuotos ir nesumokėtos palūkanos, bei paragino iki 2009-02-06 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2010-02-17, ieškovui nieko neatsakius į atsakovo raštą ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, taip pat patikrinus duomenis apie ieškovo gaunamą darbo užmokestį bei turimus kreditorinius įsipareigojimus kitiems asmenims, vėliau, po sutarties nutraukimo, 2010-03-05, 2011-07-22 raštais ragino geruoju susimokėti įsiskolinimą, delsė kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, atsižvelgė į ieškovo įgaliotos atstovės po sutarties nutraukimo pateiktą prašymą mokėti įsiskolinimą dalimis, nors įsipareigojimas irgi nebuvo vykdomas. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovui nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pagal byloje esančią atsakovo pateiktą kredito panaudojimo ataskaitą ieškovas jau nuo 2008 metų vėlavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą, todėl darytina išvada, jog ieškovas iki kredito sutarties nutraukimo sistemiškai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas, gavęs įspėjimus apie sutartinių įsipareigojimų pažeidimą ir galimą sutarties nutraukimą, kreipėsi į atsakovą su pasiūlymais bendradarbiauti, nėra, priešingai, ieškovas į atsakovą kreipėsi tik po sutarties nutraukimo. Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovą kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio.

11Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti vienašališką sutarties nutraukimą neteisėtu, taigi ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

12Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.

13Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Iš ieškovo valstybei priteistina 11,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92, 96 straipsniai).

14Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

15ieškinį atmesti.

16Priteisti iš ieškovo A. R. 11,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

17Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai