Byla e2S-2018-585/2015
Dėl teismo įsakymo išdavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo,

Nustatė

2kreditorė kreipėsi į teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 94,71 Eur skolos, procesinių palūkanų ir 29,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, tarp jų – 24,20 Eur išlaidų už uždarosios akcinės bendrovės „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, atlyginimo išieškojimo.

3Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatavo, jog kreditorei negali būti priteistas jos reikalaujamas išlaidų už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą atlyginimas. Todėl pripažino, kad pareiškimo dalis dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo yra aiškiai nepagrįsta. Pasak pirmosios instancijos teismo, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta galimybė, išduodant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Todėl teismas atsisakė priimti kreditorės pareiškimą.

4Kreditorė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pasak kreditorės, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso įstatymo normas, reglamentuojančias teismo įsakymo išdavimo tvarką. Kreditorės vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta galimybė, išduodant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, yra nepagrįsta. Ši išvada neatitinka teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). Civilinio proceso kodekso XXIII skyriuje nėra numatyto draudimo išduoti teismo įsakymą dėl pareiškimo reikalavimų dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išduoti teismo įsakymą dėl kreditorės reiškiamų reikalavimų dalies.

5Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

6Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas kreditorės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

8Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apeliantės pareiškimo dalis dėl išlaidų už uždarosios akcinės bendrovės „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas – pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą – atlyginimo priteisimo yra aiškiai nepagrįsta. Teismo vertinimu, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus nuostatos nenumato galimybės, išduodant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Remiantis šiomis išvadomis, buvo atsisakyta priimti apeliantės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliantė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Teigia, jog proceso įstatymas nenumato draudimo išduoti teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies.

9Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.

10Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatuotina, jog toks reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas, ir nuo bylos baigties. Kitaip tariant, tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patvirtinimas / patenkinimas.

11Apeliantės reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino aiškiai nepagrįstu, yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Be to, ką pagrįstai nurodo ir apeliantė, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jos pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi ir procesinių reikalavimų išsprendimo apimtimi) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apeliantės materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jos pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Antra, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantė vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

12Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Todėl paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

14palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutartį nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai