Byla 2A-1647-431/2014
Dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotieji asmenys byloje – S. L., Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

2rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, suinteresuotieji asmenys byloje – S. L., Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

3Teisėja, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Pareiškėjas prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. V., gimęs ( - ), miręs ( - ), iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą, esantį ( - ); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. M., gimusi ( - ), mirusi ( - ), po sutuoktinio A. V. mirties palikimą priėmė; 3) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. M., gimęs ( - ), miręs ( - ), po sutuoktinės M. M. mirties priėmė palikimą; 5) atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos į mirusio A. V. priklausantį nuosavybės teise 20 ha žemės sklypą, esantį ( - ), nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininke patvirtinančius dokumentus.

6Suinteresuotas asmuo S. L. prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

7Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija nesutiko su pareiškimu. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp M. M. ir A. V. buvo sudaryta santuoka. Duomenų apie A. V. 1945-1947 m. turėtą turtą taip pat nepateikta.

8Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutiko su pareiškimu, prašė jo netenkinti.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu netenkino pareiškėjo M. M. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

11Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia 1947 m. kovo 31 d. testamentu, kuriuo visą savo turtą lygiosiomis dalimis A. V. palieka dukrai M. A. V. ir sutuoktinei M. V.. Sudarytas testamentas notariškai patvirtintas nebuvo ir testamente nėra nurodytas turėto turto įsigijimo teisinis pagrindas ir nuosavybės teisę patvirtinantis rašytinis įrodymas arba rašytino įrodymo šaltinis. Pateikto prie bylos testamento sudarymo metu galiojo RTFSR civilinio kodekso 425 straipsnis, kuris nustatė reikalavimus testamento formai ir nenumatė procedūros dėl naminių testamentų panaudojimo be notaro patvirtinimo, t.y. naminiai testamentai nebuvo įteisinti.

12Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad A. V. iki nacionalizacijos, t.y. iki 1940 birželio 15 d. nuosavybės teise valdė 20 ha žemės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatyto, be to nepateikta įrodymų, kad A. V. buvo sudaręs santuoką su M. V.. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį pareiškėjas neturi teisinio pagrindo pretenduoti į A. V. turtą, jeigu pastarasis jį ir turėjo iki nacionalizacijos.

13Duomenų apie tai, kad M. V. sudarė santuoką su A. V. nepateikta, todėl nei M. V. nei jos vaikai (M. M. ir S. L.), nustačius šį faktą, negali pretenduoti į nuosavybės atkūrimą, t.y. turėtą iki nacionalizacijos turtą, priklausantį A. V..

14Pateiktas testamentas neturi įrodomosios vertės.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. M. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti visiškai. Nurodė, jog teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad A. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą, bei kad A. V. buvo sudaręs santuoką. Civilinėje byloje buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys nurodytas aplinkybes. Pateiktame A. V. testamente nurodoma, kad 1947 m. kovo 31 d. jis palieka savo žmonai M. V. 15 ha ariamos žemės, esančios ( - ). Lietuvos SSR Trakų apskrities, Eišiškių valsčiaus, Jančiūnų apylinkės tarybos 1949 m. kovo 10 d. pažymoje yra nurodyta, kad S. M. vedė A. V. žmoną bei A. V. mirė prieš dvejus metus, palikęs 20 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo namų knygos išraše nurodyta, kad S. M. bei jo žmona M. M. valdo 20 ha žemės sklypą. 1991 m. lapkričio 24 d. prašyme grąžinti žemę nurodoma, kad buvęs žemės savininkas A. V. turėjo 20 ha žemės plotą. Todėl teismas pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo faktų buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Pareiškėjui turint tiesioginių įrodymų, jam nereikėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad argumentų ir rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas yra įgijęs subjektinę teisę į buvusio savininko A. V. nuosavybės teisių atkūrimą, apeliaciniame skunde nėra pateikta. Pagal S. M., S. L. ir M. M. 1991 m. lapkričio 24 d. prašymo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas pareiškėjas negalėjo pretenduoti į A. V. nuosavybės teisių atkūrimą. A. V. sutuoktinė M. V. (M.) mirė ( - ), tai yra iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, o dukra A. M. V. prašymo atkurti nuosavybės teises nepateikė. Teisės pretenduoti į A. V. nuosavybės teisių atkūrimą S. M., S. L. ir pareiškėjas neįgijo ir pagal minėto įstatymo 2 straipsnio nuostatas, galiojusias iki šio įstatymo galiojimo pabaigos 1997 m. liepos 9 d. Buvęs žemės savininkas A. V. sudarė testamentą, kuris nebuvo patvirtintas notaro. Testamento sudarymo metu galiojusio RTFSR civilinio kodekso 425 straipsnis nustatė, kad testamentas turi būti palikėjo pasirašytas ir pateiktas notariniam organui notariškai patvirtinti. Notarinė forma buvo reikalaujama kaip esminis testamento požymis, o asmeniniai testamentai ir galimybė juos patvirtinti apskritai nebuvo įteisinta. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, galiojusias nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. sausio 18 d., teismams buvo suteikta teisė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos piliečiams buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis, taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Pagal minėtas įstatymo nuostatas testamentinių įpėdinių įstatyminiai įpėdiniai negali būti pretendentais. A. V. įpėdiniai pagal sudarytą testamentą prašymų atkurti nuosavybės teises nepateikė ir nėra duomenų, kad jie būtų testamentu palikę savo turtą pareiškėjui ar kitiems asmenims. Todėl pareiškėjas, jo tėvas ir sesuo taip pat negali pretenduoti į A. V. nuosavybės teisių atkūrimą.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

20Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog A. V. iki 1940 m. valdė 20 ha žemės sklypą, nustatymo bei dėl pareiškėjo teisės pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas pretenduoti į A. V. turėtą turtą.

21Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pareiškime dėl žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas.

22Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (LAT 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2009). Bylose dėl juridinio fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog naudojami netiesioginiai įrodymai (priešingu atveju asmeniui nereikėtų kreiptis į teismą) ir daromos prielaidos. Šios prielaidos turi būti motyvuotos ir atitinkamai turi būti pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybės nėra ar ji nedidelė (LAT 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010).

23Pareiškėjas aplinkybę, kad A. V. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 20 ha žemės, įrodinėja A. V. asmeniniu testamentu, sudarytu 1947 m. kovo 31 d. (b.l. 6-7),

24Lietuvos SSR Trakų apskrities, Eišiškių valsčiaus, Jančiūnų apylinkės tarybos 1949 m. kovo 10 d. pažyma Nr. 160 (b.l. 8-9) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo namų knygos išrašu (b.l. 10-11).

25Asmeniniame A. V. testamente nurodyta, kad visą savo turtą, kurį sudaro 15 ha ariamos žemės, 2 ha miško-krūmynų, 3 ha pievų ( - ), gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir naminiai gyvuliai, palikėjas paliko savo dukteriai, M.-A., ir sutuoktinei, M. V., J., gyvenančioms ( - ), kiekvienai po pusę (b.l. 6-7). Tačiau šis testamentas nėra tvirtintas notariškai, jame išreikšta tik subjektyvi A. V. valia, todėl negalima pripažinti, kad tekste nurodomas žemės sklypas neginčijamai priklausė testatoriui asmeninės nuosavybės teise ir buvo jo valdomas.

26Lietuvos SSR Trakų apskrities, Eišiškių valsčiaus, Jančiūnų apylinkės tarybos 1949 m. kovo 10 d. pažymoje Nr. 160 nurodyta, kad M. S. A., gyvenantis ( - ), vedė A. V. S. žmoną. A. V. mirė prieš dvejus metus, palikęs 20 ha žemės, kurią sudaro pievos ir šiek tiek lapuočių miškas (b.l. 8-9). Pažymėtina, kad šio dokumento teksto viduryje ir gale esančios eilutės nėra išlikusios, todėl nėra aiškus šio dokumento išdavimo tikslas bei teksto pradžioje nurodytų duomenų apie šeimos sudėtį ir valdytą žemę galimas tikslumas. Pareiškėjo pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo namų knygos išraše nurodyta, kad 1948-1950 m. ( - ), gyvena S.A. M., gimęs ( - ), jo žmona M. I. M., gimusi ( - ), ir A. M. K., gimusi ( - ) (b.l. 10-11). Tačiau prie 1948 m. eilutės apie valdytą žemę nurodyta, jog 20 ha žemės yra kitoje teritorijoje, 1949 m. eilutėje turėtos žemės kiekis taisytas, vietoje išbrauktų 12 ha kalbamo valsčiaus teritorijoje ir 10 ha kitoje teritorijoje nurodyta 20 ha kalbamojo valsčiau teritorijoje, ir 1950 m. nurodyta, kad kalbamojo valsčiaus teritorijoje valdomas 0,60 ha žemės sklypas. Šis dokumentas iš dalies patvirtina, kad po nacionalizacijos pareiškėjo tėvas su motina gyveno galimai iš pradžių 20 ha žemės sklype. Tačiau kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (LAT 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006). Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvas nurodo, jog fonduose yra tik A. V., F., paskolos suteikimo 1936-37 m. dokumentai, tačiau dokumentų apie A. V. ( - ) turėtą žemę, jos įgijimą fonduose nerasta (b.l. 13). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateiktų rašytinių įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad A. V. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 20 ha žemės, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė minėtą faktą patvirtinančių įrodymų.

27Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad aukščiau nurodytas argumentas nebuvo vienintelis, kuriuo remiantis buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu ir tai, jog nėra išlikusių įrodymų, galinčių patvirtinti faktą, jog A. V. buvo sudaręs santuoką su M. V.. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pažymoje nurodė, kad ( - ) civilinės būklės santuokos aktų įrašų knygose apie A. V. ir M. K. santuoką duomenų nerasta (b.l. 15). Aukščiau minėti dokumentai, tai yra asmeninis testamentas ir 1949 m. kovo 10 d. pažyma Nr. 160, dėl jau aptartų priežasčių negali būti pripažinti patvirtinančiais santuokos sudarymo faktą.

28Pareiškėjas juridinę reikšmę turinčius faktus prašė nustatyti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas laiko save pretendentu į A. V. iki nacionalizacijos turėtą turtą. Dėl nuosavybės teisių į A. V. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimo į Šalčininkų rajono Butrimonių apylinkės agrarinės reformos tarnybą 1991 m. lapkričio 24 d. kreipėsi S. M., S. L. ir M. M., tačiau iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino pabaigos (2003 m. gruodžio 21 d.) nepateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų (administracinė byla Nr. I-3786-562/2011, b.l. 34).

29Apeliacinės instancijos teismas išaiškina pareiškėjui, kad pagal 1991 m. birželio 18 d. – 1997 m. liepos 9 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui - jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nėra mirusiojo A. V. sūnus. Pareiškėjo motina mirė ( - ), tai yra iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, o A. V. dukra A. M. V. prašymų atkurti nuosavybės teises nepateikė.

30Pagal 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. A. V. testamentas, kuriuo savo turtą jis paliko sutuoktinei ir dukrai, buvo sudarytas nesilaikant tuo metu galiojusio RTFSR civilinio kodekso nustatytos formos ir tvarkos, nes nebuvo patvirtintas notaro. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002 buvo išaiškinta, kad testamentinių įpėdinių įstatyminiai įpėdiniai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą negali būti pretendentais. Pareiškėjas nėra A. V. testamentinis įpėdinis. Mirusiojo testamentinė įpėdinė, pareiškėjo motina, M. V., testamento nepaliko, taip pat nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Duomenų, kad kita testamentinė įpėdinė, mirusiojo dukra A. M. V. būtų kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra. Todėl pareiškėjas į įstatyme nustatytą pretendentų į nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą sąrašą nepatenka.

31Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

32Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

33Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima... 2. rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėja, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Pareiškėjas prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A.... 6. Suinteresuotas asmuo S. L. prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.... 7. Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija... 8. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia 1947 m. kovo 31... 12. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų,... 13. Duomenų apie tai, kad M. V. sudarė santuoką su A. V. nepateikta, todėl nei... 14. Pateiktas testamentas neturi įrodomosios vertės.... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 16. Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. M. prašo panaikinti Šalčininkų rajono... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 19. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 20. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto,... 21. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas CPK XXVI skyriuje nustatyta... 22. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad... 23. Pareiškėjas aplinkybę, kad A. V. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 20 ha... 24. Lietuvos SSR Trakų apskrities, Eišiškių valsčiaus, Jančiūnų apylinkės... 25. Asmeniniame A. V. testamente nurodyta, kad visą savo turtą, kurį sudaro 15... 26. Lietuvos SSR Trakų apskrities, Eišiškių valsčiaus, Jančiūnų apylinkės... 27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad aukščiau nurodytas... 28. Pareiškėjas juridinę reikšmę turinčius faktus prašė nustatyti, kadangi... 29. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina pareiškėjui, kad pagal 1991 m.... 30. Pagal 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių... 31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai... 32. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331... 33. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą...