Byla 2A-1979-431/2015

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ŽŪB „Nemėžis“ ir atsakovo UAB „Seldra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ŽŪB „Nemėžis“ ieškinį atsakovams UAB „Seldra“, UAB „Ajasta“ dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pripažinimo ir atsakovo UAB „Seldra“ priešieškinį ieškovui ŽŪB „Nemėžis“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, tretieji asmenys byloje – VĮ „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė pripažinti, kad aikštelė, kurioje yra degalinė, degalų kolonėlės ir 2 kanalizacijos šuliniai, yra pagrindinio daikto – degalinės – priklausinys (degalinės inžinerinis statinys) ir nuosavybės teise priklauso ieškovui. Nurodė, kad ŽŪB „Nemėžis“ 1992 m. buvo privatizuota. Šiai bendrovei nuosavybės teise atiteko žemės ūkio produkcijos gamybos techninis kompleksas, kartu su 75 traktorių technikos kiemu, kurį sudarė: 75 traktorių mechaninės dirbtuvės, požeminiai tepalų rezervuarai, atsarginių detalių sandėlis, 60 vietų automašinų garažas, 20 vietų kombainų garažas, 60 vietų traktorių garažas, degalinė, mašinų plovimo aikštelė su estakada, technikos pakrovimo-iškrovimo rampa, priešgaisriniai rezervuarai, katilinė, apytakinė sistema, naftos gaudytuvas, 0,4 kW elektros transformatorinė, inžineriniai tinklai. Pagal 1992 m. rugpjūčio 1 d priėmimo-perdavimo aktą Nr.1 ieškovas įregistravo nuosavybės teises į degalinę. Tačiau minėtame akte nebuvo nurodyti visi 75 traktorių technikos kiemo statiniai, o tik pagrindiniai pastatai, įskaitant degalinės pastatą. Kiti statiniai – degalų kolonėlės, kuro rezervuarai, aikštelė, kurioje yra degalinė, nebuvo įtraukti į parduodamų objektų sąrašą. Prie degalinės pastato yra aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės. Šiuo metu 4 degalų kolonėlės yra laikinai demontuotos ir sandėliuojamos ieškovui priklausančiame sandėlyje. Aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui (kad išsiliejęs kuras nepatektų ant dirvožemio, o būtų nuvedamas į naftos gaudytuvą ir jame išvalomas) bei technikos privažiavimui prie degalų kolonėlių. Darytina išvada, kad aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, yra skirta tarnauti tik pagrindiniams daiktui – degalinei. Jokių kitų statinių aikštelėje, kuri yra pažymėta indeksu a2, išskyrus degalinę, jos sudedamąsias dalis (degalų kolonėles), inžinerinius tinklus, nėra. Aikštelė yra skirta degalinės tinkamam naudojimui, tai yra transporto priemonėms patekti prie degalinės ir degalų kolonėlių bei užtikrinti aplinkosauginius reikalavimus. Todėl pagal CK 4.12 - 4.13 straipsnius ir 4.19 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad degalinės priklausiniu yra minėta aikštelė, kurioje yra tiek degalinės pastatas, tiek degalų kolonėlės, tiek du kanalizacijos šuliniai. Tarp šio statinio ir degalinės pastato yra nuolatinis funkcinis ryšys, tai yra statiniai yra susiję su ieškovui priklausančio turto, degalinės, veikla. Ieškovui nuosavybės teise įgijus pagrindinį daiktą – degalinę, jo priklausinį – aikštelę, kurioje yra tiek degalinė, tiek degalų kolonėlės, ištinka pagrindinio daikto likimas, tai yra šie objektai nuosavybės teise turėjo atitekti pagrindinį daiktą įsigijusiam ieškovui. Ieškovas nesutiko su atsakovo UAB „Seldra“ priešieškiniu. Nurodė, jog atsakovas gamybą galėjo pradėti tik po betono formų ir medžiagų betonui lieti įsigijimo, tai yra nuo 2001 m. gegužės mėnesio. Be to, perkamų medžiagų kiekis nebuvo didelis, kadangi betonas buvo liejamas rankiniu būdu, o medžiagos sandėliuojamos prie katilinės pastato, nesinaudojant ginčo aikštele. 2007 m. nekilnojamojo daikto (katilinės) kadastro duomenų bylos turinys (statinio nuotraukos) tik patvirtina faktą, kad medžiagos buvo sandėliuojamos šalia katilinės pastato. Aikštelė nesiriboja su atsakovui priklausančiu katilinės pastatu. Tik 2008 m. pastačius betono mazgą, atsakovas padidino gamybos mastus, todėl padaugėjo perkamų medžiagų kiekiai bei sandėliavimui reikalinga teritorija. Todėl tik nuo 2008 m. atsakovas medžiagas pradėjo sandėliuoti aikštelės dalyje. Atsakovas UAB „Seldra“ jau 2008 m. balandžio 11 d. buvo informuotas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija parengė žemėtvarkos projektą, kuriuo prie atsakovui priklausančio katilinės pastato buvo suformuotas 0,09 ha ploto žemės sklypas. Į šį plotą aikštelė nepateko, ji buvo priskirta prie suformuoto 0,31 ha ploto žemės sklypo prie degalinės pastato.

6Atsakovas UAB „Seldra“ nesutiko su ieškiniu ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į 998,15 kv. m ploto aikštelės 261/998 dalį, kuri projekte pažymėta indeksu 2. Nurodė, kad 75 traktorių technikos kiemo teritorijoje aikštelės ir kiti statiniai buvo statomi įvairiais kolūkio egzistavimo laikotarpiais ir tai buvo daroma ne konkretaus šio kolūkio technikos kiemo objekto eksploatavimui ir funkcionavimui užtikrinti. Nei viename iš dokumentų nėra nurodyti aikštelių duomenys, paskirtis, jos nėra identifikuotos ir tai parodo, jog dokumentuose apibūdintos aikštelės yra akivaizdžiai skirtos viso komplekso – žemės ūkio produkcijos gamybos techninio komplekso veiklai ir funkcionavimui. Jei kažkuri iš aikštelių būtų skirta tik degalinės veiklai, tokie duomenys statybų dokumentuose būtų nurodyti. Nagrinėjamu atveju aikštelės yra įvardijamos tik kaip technikos kiemo dalis, todėl nei vienos iš jų negalima laikyti išimtinai degalinės funkcionavimui skirtu objektu. Teismų praktikoje pagrindinis daiktas ir jo priklausinys siejamas ne su jų fizinėmis savybėmis (buvimu greta vienas kito ir pan.), o su jų bendra ūkine paskirtimi, tarnavimu vienas kitam. Tai, kad kanalizacijos šuliniai yra šalia degalinės pastato, dar nereiškia, jog jie yra išimtinai degalinės funkcionavimui skirtas elementas. Aikštelė buvo įrengta buvusios ŽŪB „Nemėžis“ žemės ūkio produkcijos gamybos techniniame komplekse ir skirta aptarnauti žemės ūkio technikai bei užtikrinti kitų gamybinių-ūkinių objektų veiklą. Tiek aikštelė, tiek galimai ir kanalizacijos šuliniai buvo naudojami ir degalinės, ir šalia esančių pastatų, ir kitai buvusios žemės ūkio įmonės veiklai užtikrinti. Atsakovas iš ieškovo 2000 m. balandžio 17 d. įsigijo katilinę, kurios teritorijoje buvo įrengtas ir iki šios dienos, tai yra jau 13 metų, nuolat veikia gatvių apšvietimo stulpų betoninių pagrindų gamybos cechas. Tarp katilinės ir ieškovui priklausančios degalinės pastato įrengta 998,15 kv. m bendro ploto aikštelė, kuri ribojasi su paminėtais pastatais. Aikštelė yra įregistruota VĮ „Registrų centras“ kaip kiemo įrenginys, tačiau nuosavybės teisės į ją nėra įregistruotos nei ieškovo, nei atsakovų, nei kokio nors kito asmens vardu. Nuo pat katilinės įsigijimo iki šiol atsakovas naudojasi dalimi aikštelės bendrovės gamybinei veiklai vykdyti. Privažiavimo ir gamybos procesui reikalingų žaliavų sandėliavimui visą šį laikotarpį yra naudojama 261 kv. m ploto aikštelės dalis, projekte pažymėta indeksu 2. Nei atsakovas, nei joks kitas asmuo nėra įgijęs nuosavybės teisės į aikštelę ar jos dalį. Minėta aikštelė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, ji nėra įregistruota viešame registre kito asmens vardu. Atsakovas sąžiningai įgijo aikštelės dalį ir sąžiningai visą laikotarpį valdė bei buvo įsitikinęs, kad nieks neturi daugiau už jį teisių į šį daiktą.

7Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė bylą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

8Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad tiek ieškovas ŽŪB „Nemėžis“, tiek atsakovas UAB „Seldra“ neginčija fakto, kad nuosavybės teisės į ginčo aikštelę nėra registruotos jų vardu, taip pat kito asmens vardu. Pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį ginčo aikštelė yra valstybės nuosavybė. Tikėtina, jog ginčo aikštelė buvo statybos komplekso projekto Nr. 43.18.22 pavadinimu „Vilniaus r. „Naujo gyvenimo“ kolūkio d.c 75 traktorių technikos kiemas“ dalimi. 1992 m. privatizavus žemės ūkio įmonę „Nemėžis“, aikštelė privatizuota nebuvo ir liko valstybės nuosavybė. Todėl nei ieškovo ieškinys, nei atsakovo priešieškinys, negali būti tenkinami.

9Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašė teismui sprendimą priimti savo nuožiūra.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo ŽŪB „Nemėžis“ ir atsakovo UAB „Seldra“ lygiomis dalimis valstybei 110,93 Lt pašto išlaidų.

12Teismas nustatė, kad pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą degalinės apibrėžimą degalinės paskirtis yra laikyti degalus ir juos pateikti. 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo akte Nr.1 duomenų apie tai, kad ieškovui kartu su aukščiau nurodytais pastatais buvo perduota ginčo aikštelė, kurioje yra degalinė, degalų kolonėlės, nėra. VĮ „Registrų centras“ duomenimis nustatytas aikštelės plotas – 998,15 kv. m, statybos pradžios ir pabaigos metai – 1989 m., aikštelė įregistruota kaip atskiras statinys, nurodyta pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: kiti inžineriniai statiniai (kiemo įrenginiai); tuo tarpu ieškovo nuosavybės teise įregistruotos degalinės (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita) ir kitų statinių – degalų kolonėlių ir kuro rezervuarų (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai (degalinių)) statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti – 1985 metai. Teismas taip pat nustatė, kad aikštelė yra valstybei priklausančiame sklype, kuriame yra ir kitiems subjektams (tame tarpe ir atsakovui) priklausantys pastatai. Kad aikštelė buvo naudojama tuometiniam kolūkio mechaniniam kiemui, jame esančios technikos aptarnavimui patvirtino ir liudytojai S. L. ir R. K., o liudytoja S. K. patvirtino tik tai, kad ieškovui privatizavimo metu buvo perduota į balansą degalinė, aikštelė. Tačiau tuometiniam 75 traktorių kiemui, jo priėmimo eksploatacijon metu priklausė ne viena aikštelė o kelios. Jokių įrodymų, kad ieškovui nuosavybės teise priklausanti degalinė, degalų kolonėlės ir kuro rezervuarai funkcionuoja, yra veikiantys, jog ieškovas turi teisę užsiimti degalinės veikla ir (ar) ją vykdo, ar (ir) ketina ją vykdyti, į bylą nepateikta. Priešingai, degalų kolonėlės yra demontuotos, pats degalinės pastatas nefunkcionuoja. Aikštelė yra apleista, nėra prižiūrima, tai patvirtina tiek ieškovo, tiek atsakovo į bylą pateikti antstolių faktinių aplinkybių protokolai (kartu su foto nuotraukomis). Todėl ieškovo nurodytos aplinkybės ir argumentai (kad aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui) sietini su Aplinkos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 2 d. Įsakymu Nr. D1-193 patvirtintu Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento normomis, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad moka žemės mokestį valstybei, nelaikytinos įrodymu, patvirtinančiu funkcinį ryšį tarp degalinės (degalų kolonėlių, rezervuarų) ir aikštelės. Kadangi ieškovui priklausantys nuosavybės teise pastatai yra valstybei priklausančiame žemės sklype, tai ieškovas privalo mokėti žemės mokesčius už nuomojamą žemę. Ieškovo pateikti dokumentai neįrodo ieškovo rūpesčio bei priežiūros ginčo aikštele. V.B. E. 2012 m. gruodžio 27 d. Specialisto išvada nelaikytina oficialiu įrodymu, pagrindžiančiu ieškinyje nurodytus argumentus apie aikštelės ir degalinės funkcinį ryšį, tai nėra prilyginama eksperto išvadai. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog V.B. E. Kvalifikacijos atestate Nr. 6017 nurodyta, kad šiam asmeniui suteikta teisė eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas. Ieškovas ieškinio kitu pagrindu ar dalyku nereiškė, taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad ieškinys neįrodytas ir todėl atmestinas.

13Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Seldra“ šalia jam nuosavybės teise priklausančios katilinės, esančios valstybinėje žemėje, sandėliuoja produkciją (betono gaminius) ir tokiu būdu naudojasi savavališkai užimtu 50 kv. m valstybinės žemės plotu, už ką atsakovo įmonės vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsakovas reiškė reikalavimą tik dėl dalies, o ne visos ginčo aikštelės, tuo pačiu patvirtindamas, kad visa aikštele niekada nesinaudojo. Atsakovas nepateikė jokių oficialių įrodymų, kad nuo pat katilinės įsigijimo naudojosi būtent 261/998 dalimis ginčo aikštelės ir būtent jo gamybinei veiklai vykdyti. Be to, ieškovo į bylą pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuota ginčo aikštelė ir atsakovui priklausantis katilinės pastatas patvirtina, kad foto nuotraukų darymo metu, aikštelėje ar jos dalyje, arčiau atsakovo priklausančio katilinės pastato, nėra nei atsakovui priklausančios produkcijos gaminių, nei naudojamų statybinių medžiagų. Priešingai, statybinės medžiagos yra prie pat katilinės pastato. Atsakovo pateiktos foto nuotraukos Nr. 24-27 prie 2013 m. liepos 25 d. antstolės B. Č. faktinių aplinkybių protokolo padarytos 2013 m. liepos 25 d. Be to, atsakovas, teigdamas apie savo atvirą, sąžiningą valdymą ginčo aikštelės dalimi bei nurodydamas, kad ieškovas niekad nesinaudojo ginčo aikštele, jos neprižiūrėjo, aikštelė apleista, apaugusi augalais, iš dalies prieštarauja sau pačiam, teigdamas būtent apie jo – atsakovo naudojimąsi ginčo aikštelės dalimi. Teismas sutiko, kad į bylą pateikta 2009 metų ortofoto nuotrauka patvirtina, jog būtent 2009 metais, o ne nuo 2000 metų, ginčo aikštelės dalyje buvo sandėliuojamos atsakovo statybinės medžiagos, tuo tarpu ankstesnėse 1997, 2005-2006 metų ortofoto nuotraukose, tokių duomenų neužfiksuota. Atsakovo į bylą pateiktos 2000 m. gruodžio 27 d., 2001 m. gegužės 8 d., 2001 m. birželio 15 d., 2001 m. liepos 5 d., 2001 m. liepos 25 d., 2001 m. rugpjūčio 17 d. PVM sąskaitos faktūros apie atsakovo įsigytas statybines medžiagas, transporto panaudojimą bei kėlimo įrenginio – krano techninis pasas ir jo 2003 m. gegužės 30 d. techninio patikrinimo aktas, 2004 m. sausio 1 d – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PVM sąskaitos-faktūros, žiniaraščiai, patvirtina tik statybinių medžiagų, smėlio, žvirgždo įsigijimą bei kėlimo įrenginio buvimą atsakovo žinioje. Tačiau šie duomenys neįrodo atsakovo naudojimosi ginčo aikštele ar jos dalimi. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas, visą ginčo aikštelės dalies valdymo laikotarpį, kai įsigijo katilinę, būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas įteisinti ginčo aikštelės dalį savo nuosavybės teise (būtų organizavęs ginčo objekto kadastrinius matavimus, kreiptųsi į atitinkamas valstybės institucijas su prašymais, inicijuotų ginčo aikštelės įteisinimą ir pan.) ar išviešinti jos valdymą naudojimą. Tai paneigia atsakovo argumentus, kad egzistuoja visų įstatymo nustatytų sąlygų, nurodytų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, visuma. Todėl nėra pagrindo remtis liudytojų D. D., A. D., E. K. parodymų dalimi apie atsakovo statybinių medžiagų laikymą ginčo aikštelėje.

14III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15Ieškovas UAB „Nemėžis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų patenkintas visiškai.

16Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

171) Byloje esantis VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad pastatas – degalinė, degalų kolonėles ir kuro rezervuarai priklauso ŽŪB „Nemėžis“. Darytina pagrįsta ir logiška išvada, kad aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, yra skirta tarnauti tik pagrindiniam daiktui – degalinei. Jokių kitų statinių aikštelėje, kuri yra pažymėta indeksu a2, išskyrus degalinę, jos sudedamąsias dalis (degalų kolonėles), inžinerinius tinklus –2 kanalizacijos šulinius, nėra. Taigi tinkamam degalinės funkcionavimui yra reikalinga aukščiau minėta aikštelė, kurioje yra tiek degalinė, tiek degalų kolonėlės. Ši aikštelė yra skirta degalinės tinkamam naudojimui, tai yra transporto priemonėms patekti prie degalinės ir degalų kolonėlių bei užtikrinti aplinkosauginius reikalavimus. Aikštelė buvo pastatyta tam, kad užtikrintų tinkamą ir kokybišką degalinės naudojimą bei atitiktų aplinkosauginius reikalavimus. Iš to darytina pagrįsta išvada, kad degalinės, kaip pagrindinio daikto ir aikštelės (degalinės priklausinio) egzistuoja funkcinis ryšys, kuris yra nuolatinio pobūdžio ir teisiškai reikšmingas, kadangi aikštelė buvo naudojama nuolat, užtikrindama tinkamą degalinės naudojimą ir aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimą. Teismas nevertino aplinkybių apie tai, kad aikštelė reikalinga tam, kad būtų galima tinkami naudotis joje esančiu degalinės pastatu, degalų kolonėlėmis. Kiemo aikštelėje nebuvo jokių kitų objektų, išskyrus aukščiau paminėtus pastatus, aikštele negalima naudotis atskirai, nes ji apima teritoriją tik aplink degalinės pastatą, o ne viso kiemo teritoriją. Tokiu būdu, teismas, tinkamai neištyręs ir nenustatęs aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, padarė neteisingą išvadą, kad kiemo statinys (aikštelė, plane pažymėta indeksu a2) savo funkcine paskirtimi nėra susijęs su ieškovui priklausančiu degalinės pastatu ir jam priklausančiais statiniais (degalų kolonėlėmis). Priešingai, aikštelės, kuri yra degalinės teritorijoje, funkcinį ryšį patvirtina ir tai, kad degalinės statiniai privalo turėti specialiai įrengtą teritoriją, skirtą naftos produktams priimti, laikyti, perpilti. Degalinei aptarnauti įrengta speciali teritorija yra susijusi nuolatiniu funkciniu ryšiu. Šį funkcinį ryšį patvirtina įstatymų leidėjo priimti aplinkosauginiai reikalavimai. Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-34 patvirtintų Skystojo kuro degalinių projektavimo, statybos ir eksploatavimo aplinkos (išskyrus oro) apsaugos reikalavimų 5.4. papunktyje yra apibrėžiama degalinės sąvoka, tai yra degalinė – tai ne tik statiniai, įrenginiai bet ir specialiai įrengta teritorija, skirta skystiems naftos produktams priimti, laikyti, perpilti į transporto priemonės ar kito mechanizmo kuro bakus ir (ar) į kilnojamąsias talpyklas (kanistrus).

182) Teismas nevertino pateiktos projektinės dokumentacijos VIII tome „Degalinė“ esančio aiškinamojo rašto. Šis įrodymas tik patvirtina faktą, kad aikštelė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui (kad išsiliejęs kuras nepatektų ant dirvožemio, o būtų nuvedamas į naftos gaudytuvą ir jame išvalomas) bei technikos privažiavimui prie degalų kolonėlių. Šis įrodymas patvirtino nuolatinį ir funkcinį ginčo aikštelės ryšį su degalinės pastatu. 2005 m. ŽŪB „Nemėžis“ kreipėsi į viešąjį registrą, kad suformuoti nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylas, tai yra neįregistruotiems nekilnojamiesiems objektams. Pirmoji komplekso turto dalis buvo pastatyta ir priimta naudoti 1984 m. gruodžio mėn. Į šį priimtų naudoti objektų sąrašą pateko tiek degalinės pastatas, tiek ir prie jos esanti aikštelė. Pažymėtina, kad statant pirmąją komplekso dalį, kartu buvo pastatytos betoninės aikštelės prie pastatų. 1989 m. pabaigus statyti likusią komplekso dalį, buvo padengta asfaltu likusi technikos kiemo teritorija. Asmuo, atlikęs kadastrinius matavimus, suklydo tiek dėl aikštelės ploto (su kuo sutiko VĮ „Registrų centras“ ir šį netikslumą pašalino), tiek dėl šios aikštelės medžiagos, tai yra klaidingai įrašė medžiagą „asfaltas“, todėl, analizuojant ieškovo pateiktus dokumentus viešo registro įstaigai, klaidingai buvo įrašyti aikštelės statybos pabaigos metai. Šias aplinkybes patvirtina ieškovo pateikti dokumentai – 1984 m. rugpjūčio mėnesio priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktas, kuris buvo patvirtintas 1984 m. gruodžio 3 d., 1984 m. gruodžio 1 d. statybos montavimo darbų priėmimo aktas Nr. 366. Teismas, šių įrodymų, priimdamas procesinį sprendimą, nevertino. Ieškovas siekė nuginčyti kadastriniuose matavimuose įsivėlusią statybos pabaigos metų datą, ginčo aikštelės dangos medžiagą ir pačios aikštelės ploto dydį. Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ iš dalies patenkino ieškinio reikalavimus, susijusius su kadastriniuose matavimuose įsivėlusia klaida ir pakeitė ginčo aikštelės plotą, tačiau duomenų apie ginčo aikštelės statybos pabaigos metus, jos dangos medžiagą atsisakė pakeisti, nurodydami, kad šiuos duomenis galės keisti ginčo aikštelės savininkas. Ieškovas, siekdamas nevilkinti proceso, atsisakė nuo reiškiamų reikalavimų trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centras“, kadangi šiuos duomenis galės keisti ginčo aikštelės savininkas. Teismas šių aplinkybių visiškai nevertino.

193) Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti V. B. E. specialisto išvadą, nurodydamas, kad ši išvada nelaikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, eksperto kvalifikacija yra netinkama. Teismas turi teisę vertinti bet kokia objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Ieškovas reikalavimą dėl priklausinio pripažinimo įrodinėjo įvairiais rašytiniais įrodymais, kartu ir specialisto išvada. Kadangi išvadoje yra žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes, todėl ji vertintina kaip rašytinis įrodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nevertino, tuo pažeisdamas CPK 177 straipsnio 2 dalį. Negalima sutikti su teismo motyvu, kad teismo ekspertas, kuriam suteikta teisė eiti statinio (gyvenamojo ir negyvenamojo) projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas, negalėjo pateikti išvados apie statinio (aikštelės) funkcinį ryšį su jos teritorijoje esančiais statiniais. Priešingai, asmuo, kuriam suteikta eiti statinio (gyvenamojo, negyvenamojo) projekto ekspertizės vadovo pareigas, turi specialių žinių, reikalingų nustatant aplinkybes apie statinių funkcinį tarpusavio ryšį, analizuojant projektinę tokių statinių dokumentaciją, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šį ieškovo pateiktą įrodymą. Be to, teismas, atsisakydamas vertinti specialisto išvadą, taip pat nevertino ir byloje pateiktos projektinės dokumentacijos, kurioje yra nurodytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo aikštelės funkciniu ryšiu su degaline. Teismas netinkamai vertino ir nepasisakė dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie patvirtino aplinkybes susijusias su ginčo aikštelės, kaip degalinės priklausinio, faktiniu naudojimu nuo pat aikštelės įrengimo momento, tai yra nevertino liudytojų paaiškinimų apie išimtinį ginčo aikštelės naudojimą tik degalinės veikloje. Pats faktas, kad degalinė šiuo metu nėra eksploatuojama, negali paneigti funkcinio ryšio tarp degalinės ir aikštelės nuo pat šių objektų statybų pabaigos.

20Atsakovas UAB „Seldra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškinis, ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovo priešieškinis būtų patenkintas visiškai.

21Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

221) Teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į šią aplinkybę būtina atsižvelgti, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Be to, byloje esantys įrodymai turi būti vertinami kompleksiškai, bet ne atskirai vienas nuo kito. Teismas pažeidė minėtas įrodinėjimo taisykles. Teismas apsiribojo tik byloje pateiktų foto ir ortofoto nuotraukų analize ir apie valdymo fakto egzistavimą sprendė vos pagal kelis momentinius vaizdus, neatsižvelgdamas į kitus įrodymus – liudytojų parodymus, dokumentus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Aikštele atsakovas naudojosi ir joje nepertraukiamai vykdė veiklą nuo 2000 m. Aikštelėje laikomos statybinės medžiagos buvo naudojamos ir nuolat papildomos. Tai įrodo byloje pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, žiniaraščiai. Natūralu, kad vykstant gamybai medžiagos baigdavosi, jas reikėdavo papildyti, todėl tam tikrą laiką aikštelėje galėjo nieko nebūti. Tikėtina, kad tuo metu, kai buvo daromos foto ar ortofoto nuotraukos, aikštelėje laikomos atsakovo statybinės medžiagos buvo pasibaigusios ir dar nebuvo papildytos. Faktui, kokiu laikotarpiu aikštelėje buvo vykdoma veikla, nustatyti, įrodomąją reikšmę turėtų ne viena nuotrauka, o nuotraukos, kuriose aikštelė būtų užfiksuota nuosekliai skirtingais laikotarpiais. Tuo tarpu byloje daugiau nuotraukų nėra. Todėl spręsti apie valdymo terminą remiantis tik keliomis tą pačią dieną darytomis nuotraukomis negalima. PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, kad atsakovas visą laiką nuo katilinės įsigijimo įsigydavo didelius kiekius statybinių medžiagų ir šie kiekiai nuolat augo. Tokie kiekiai negalėjo būti sandėliuojami mažame plote tik prie atsakovo katilinės. Jiems buvo reikalinga žymiai didesnė erdvė. Kitos vietos, kur galėtų laikyti statybines medžiagas, atsakovas neturėjo. Todėl naudojosi aikštelės dalimi.

232) Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas nepateikė oficialių įrodymų, jog nuo katilinės įsigijimo naudojosi būtent 261/998 dalimi aikštelės. Įgyjamosios senaties instituto esmė yra galimybė sąžiningam asmeniui įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turtą, kurį jis nepertraukiamai, atvirai ir teisėtai valdo įstatymų nustatyta laiko tarpą. Dėl šios priežasties asmuo, siekiantis įgyti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, gali neturėti galimybės pateikti oficialių dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kokia dalis turto yra valdoma. Jeigu atsakovas turėtų oficialių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 14 d. pažymoje nurodyta, kad atsakovo pagaminta produkcija sandėliuojama 50 m2 plote, esančiame šalia jai nuosavybės teise priklausančio katilinės pastato. Antstolio 2013 m. liepos 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad atsakovas naudoja 261 kv.m. ploto aikštelės dalį. Pagal CPK 635 straipsnio 4 dalį antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas turėjo būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turėti didesnę įrodomąją galią. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas valdo dalį aikštelės. Valdoma dalis gali būti nustatyta pagal aukščiau nurodytus dokumentus. Tačiau teismas šių įrodymų nevertino. Teismas taip pat nevertino ir liudytojų D. D., A,D. ir E. K. parodymų. Nurodė, kad iš kitų byloje esančių duomenų galima spręsti, kad priešieškinis nepagrįstas ir neįrodytas. Todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Minėtų liudytojų parodymai leidžia spręsti, kad aikštelę atsakovas valdė jau nuo 2000 m.

243) Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas įteisinti ginčo aikštelės dalį nuosavybės teise ar išviešinti jos valdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų teismui kliūtis konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu. Atsakovas neturėjo pareigos registruoti aikštelės valdymo fakto. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas yra kreipęsis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas leisti išsinuomoti dalį valstybinės žemės, kurioje yra ir atsakovo valdoma aikštelė, kad galėtų įteisinti naudojimąsi aikštelės dalimi, tačiau išnuomoti valstybinę žemę buvo atsisakyta. Kiti asmenys visą aikštelės valdymo laikotarpį žinojo, kad aikštele naudojasi būtent atsakovas, tai yra aikštelės valdymas buvo atviras.

25Atsakovas UAB „Seldra“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį nepakeistą. Nurodo, jog nors aikštelėje nėra kitų statinių ir ji apima ne visą kiemo teritoriją, tai savaime nepatvirtina, kad ji negali būti naudojama kitų objektų veiklai. Tai, kad aikštelė negali būti pripažinta degalinės priklausiniu, įrodo duomenys apie subjektų, kurių naudojimuisi skirta aikštelė, ratą ir aikštelės registracijos Nekilnojamojo turto registre duomenys. Aikštelė buvo skirta aptarnauti žemės ūkio technikai bei užtikrinti kitų gamybinių-ūkinių objektų veiklą. Taip pat ir katilinės, kadangi privažiavimas prie katilinės skirtas kurui užpilti į katilinėje esančias talpas, yra pavaizduotas kaip aikštelės neatskiriamoji dalis. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai R. K. ir S. L., kurie paaiškino, kad aikštelė buvo naudojama ne tik degalinės veiklai užtikrinti, bet ir šalia jos esančios katilinės aptarnavimui. Todėl ieškovo reikalavimas besąlygiškai visą aikštelę pripažinti tik degalinės priklausiniu neatitinka faktinės situacijos. Aplinkybė, jog aikštelė iki privatizacijos net nebuvo įregistruota ir perduota ieškovui kartu su degaline, patvirtina, kad ji nebuvo ir nėra būtina išimtinai degalinės veiklai vykdyti, o buvo ir turi būti naudojama ne tik ieškovo, bet ir kitų aplink esančių objektų aptarnavimui. Nekilnojamojo turto registro duomenys aiškiai parodo, kad degalų kolonėlės ir kuro rezervuarai yra skirti aptarnauti tik degalinę. Tuo tarpu aikštelė yra atskiras inžinerinis kiemo statinys, kuris nėra skirtas tarnauti išimtinai degalinei. Degalinė buvo pastatyta 1985 m., kai tuo tarpu aikštelė įrengta 1989 m. Taigi degalinė tam tikrą laiką funkcionavo be aikštelės ir visiškai atliko savo funkcijas. Degalinės veikla nebuvo vykdoma pakankamai ilgą laiką, nėra vykdoma ir šiuo metu. Ieškovas ilgą laiką nevaldė ir nenaudojo šios aikštelės degalinės veiklai. Ieškovas neturi Energetikos ministerijos išduotso licencijos verstis vykdyti degalinės veiklą.

26Ieškovas UAB „Nemėžis“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, jog iš bylos duomenų negalima tiksliai nustatyti, kada pradėta naudotis dalimi aikštelės, kokio dydžio dalimi, ar ši dalis buvo valdoma nepertraukiamai, kiek tęsėsi valdymas. Šiuo atveju negalima kalbėti apie sąžiningą ir teisėtą daikto įgijimą ir valdymą. Atsakovas žinojo, jog ieškovas turi daugiau teisių į šį turtą ir egzistuoja objektyvios kliūtys, trukdančios įsigyti jį nuosavybėn. Atsakovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, žiniaraščiai ir kiti duomenys nei patys, nei visumoje su kitais įrodymais, nepatvirtina, kad atsakovas naudojosi aikštele ar jos dalimi. Atsakovas gamybą galėjo pradėti tik po betono formų ir medžiagų betonui lieti įsigijimo, tai yra nuo 2001 m. gegužės mėnesio. Statinio nuotraukos tik patvirtina, kad medžiagos buvo sandėliuojamos šalia katilinės, nenaudojant aikštelės. Betono mazgas buvo pastatytas tik 2008 m. Tik tada atsakovas padidino gamybos mastus, todėl kilo naudojimosi aikštele poreikis. Liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, juos paneigia byloje esantys ir aukštesnę galią turintys rašytiniai įrodymai. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad į jo prašomą išnuomoti 0,56 ha sklypą įėjo būtent aikštelė arba jos dalis. Todėl negalima teigti, kad atsakovas aikštele nuo pat katilinės įsigijimo 2000 m. balandžio 17 d. daugiau nei 10 metų nepertraukiamai naudojasi kaip savo daiktu, sąžiningai ir teisėtai. Byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, jog ieškovas privatizavo visą žemės ūkio įmonei priklausiusį turtą, tarp šio turto objektų ir aikštelę.

27IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

28Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

29Byloje kilo ginčai dėl aikštelės pripažinimo degalinės priklausiniu, dėl nuosavybės teisių į aikštelę įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

30Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1984 m. rugpjūčio mėnesį „Naujojo gyvenimo“ kolūkio 75 traktorių technikos kiemo priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu (t. II, b.l.140-143) bei Aktu Nr. 366 (t. II, b.l.144) buvo priimtas eksploatacijon 75 traktorių kiemas, kurį kartu sudarė ir degalinė, keliai ir aikštelės. Vilniaus rajono „Naujo gyvenimo“ kolūkis ir Vilniaus kelių statybos valdyba Nr. 9 1989 m. vasario 7 d. sudarė Kapitalinės statybos tipinę sutartį, pagal kurią rangovas įsipareigojo atlikti 5050 kv. m Technikos kiemo kelių ir aikštelių m, statybą (t. II,b.l.62-63). Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. lapkričio 21 d. potvarkiu Nr. 230 p Vilniaus rajono kolūkio „Naujas gyvenimas“ pavadinimas buvo pakeistas į „Nemėžis“ (t. I, b.l. 23-24), kuris buvo privatizuotas pagal 1992 m. gegužės 11 d. pajų pasirašymo sutartį ir nuo 1992 m. liepos 21 d. buvo registruotas juridinių asmenų registre pavadinimu Vilniaus rajono ŽŪB „Nemėžis“ (t. I, b.l. 34; t. III, b.l. 41-42). ŽŪB „Nemėžis“ 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotos teisės į nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas 2000 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perdavė atsakovui UAB „Seldra“ katilinę už 10.000,00 Lt (t. I, b.l. 105). Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog ( - ) yra registruota 12 nekilnojamojo turto objektų, iš kurių sandėlis priklauso UAB „Ajasta“, o katilinė – UAB „Seldra“. Visi kiti pastatai – dvejos mechaninės dirbtuvės, buitinis pastatas, sandėlis, trys garažai, degalinė ir degalų kolonėlė su kuro rezervuarais priklauso ŽŪB „Nemėžis“. Nuosavybės teisės į teritorijoje esančią aikštelę neįregistruotos (t. I, b.l. 6-11; 44-50). Žemės sklypas, kuriame yra katilinė, degalinė ir aikštelė su kitais inžineriniais statiniais (degalų kolonėle ir kuro rezervuarais), nuosavybės teise priklauso valstybei (t. I, b.l. 30-32; 188).

31Dėl aikštelės pripažinimo degalinės priklausiniu

32Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. CK 153 straipsnyje. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Pagal kasacinio teismo praktiką, kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (LAT 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (LAT 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienas iš priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiški daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu (LAT 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013). Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

33Pirmos instancijos teismas nepakankamai išsamiai tyrė ir vertino bylos faktines aplinkybes, neanalizavo visų turto įsigijimo pagrindus patvirtinančių įrodymų bei faktiškai egzistuojančio degalinės ir aikštelės funkcinio ryšio. Skundžiamame sprendime buvo aptariamas tik 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr.1, pagal kurio duomenis ieškovo nuosavybės teisės į gytus objektus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismas visai neanalizavo pirminių nuosavybės teisę perleidžiančių dokumentų, kurių pagrindu buvo sudarytas ir minėtas priėmimo-perdavimo aktas. Pagal Vilniaus rajono privatizavimo komisijos nutarimą 1992 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta pajų pasirašymo sutartis Nr. 8, kuria buvo privatizuota žemės ūkio įmonė „Nemėžis“, tai yra žemės ūkio produkcijos gamybinis-technologinis komplektas, pasirašant pajų 100 procentų privatizavimo objekto vertės (t. III, b.l. 61). Pagal šią sutartį Vilniaus rajono privatizavimo komisija 1992 m. gegužės 18 d. išdavė nuosavybės teisės liudijimą, kad fizinių asmenų grupei pagal priedėlį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso „Nemėžio“ žemės ūkio įmonės žemės ūkio gamybinis technologinis komplektas (t. III, b.l. 62). Išraše iš 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo akto nurodyta, kad buvo atliktas mechaninių dirbtuvių, buitinio administravimo pastato, sandėlių, garažų, katilinės ir degalinės priėmimas-perdavimas (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 41/17186, b.l. 81). Minėtų dokumentų sudarymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams. Valstybės lėšomis sukurti socialinės ir gamybinės infrastruktūros, melioracijos, taip pat kiti aukštesniosios pakopos vietos savivaldybės arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti specifinės paskirties objektai gali būti privatizuojami tik rajono valdybos sprendimu. Taigi, pagal nurodytus dokumentus ieškovui buvo perduota įmonė kaip turtinis kompleksas, tai yra bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma. Tačiau sudarant priėmimo-perdavimo aktą, į jį nebuvo įtraukta aikštelė, kuri pagal pateiktus planų ir statybos projekto dokumentus turto perėmimo metu egzistavo ir buvo naudojama žemės ūkio veikloje. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. L. ir R. K. parodymai. Todėl pripažintina, kad aikštelė įėjo į bendrą ūkinį kompleksą ir savo funkcijomis buvo susijusi su tam tikrais perduotais statiniais bei buvo naudojama. Pažymėtina, kad šiuo metu aikštelė, degalinė ir katilinė yra valstybei priklausančiame, bet Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame žemės sklype (t. I, b.l. 188). Pačios aikštelės kadastro duomenys buvo nustatyti tik 2010 m. sausio 11 d. (t. I, b.l. 199), tačiau nuosavybės teisės į ją nėra įregistruotos. Todėl aplinkybė, jog į 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktą aikštelė nebuvo įtraukta, nereiškia, jog aikštelė nebuvo faktiškai perduota ieškovui kartu su visu statinių kompleksu.

34Vilniaus rajono „Naujo gyvenimo“ kolūkio Nemėžio g.c. 75 tranktorių technikos kiemo projekto sudėtyje buvo numatyta: 75 traktorių mechaninės dirbtuvės, požeminiai tepalų rezervuarai, atsarginių dalių sandėlis, 60 vietų automašinų garažas, 20 vietų kombainų garažas, 60 vietų traktorių garažas, degalinė, mašinų plovimo aikštelė, technikos pakrovimo-iškrovimo rampa, 2x100 m3 talpos priešgaisriniai rezervuarai, katilinė ir apytakinė sistema (t. I, b.l. 25-29). Minėto projekto VIII tome kartu su degaline aprašytos ir mašinų plovimo aikštelė bei technikos pakrovimo-iškrovimo rampa. Galima daryti išvadą, kad pagal to meto projektą pagrindiniu statiniu buvo pripažįstama degalinė, tuo tarpu mašinų plovimo aikštelė bei technikos pakrovimo-iškrovimo rampa buvo projektuojamos tik kaip degalinės tinkamam funkcionavimui būtini priklausiniai. Tačiau pirmos instancijos teismas nevertino šio dokumento bei kitų byloje esančių degalinės ir aikštelės su degalų kolonėlėmis planų (t. I, b.l. 14-16; t. III, b.l. 66) bei antstolio 2014 m. vasario 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame nurodyta, kad 15,323 m atstumu nuo degalinės pastato yra įrengti du kuro perpylimo siurbliai, šalia degalinės įrengti du šuliniai (t. II, b.l. 132-138).

35V. B. E. 2012 m. gruodžio 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog 300 m3 degalinė yra suprojektuota kaip degalų priėmimo, laikymo, išpilstymo bei išdavimo į benzinvežius kompleksas, susidedantis iš antžeminių rezervuarų, kuro kolonėlių ir jas jungiančių vamzdynų trasų, ir yra suprojektuotas kaip vientisas technologinis objektas, todėl degalų rezervuarai be kolonėlių vieni be kitų funkcionuoti negali. Aikštelė, plane pažymėta indeksu a2 ir degalų kolonėlės yra technologiškai būtinos degalinei funkcionuoti (t. III, b.l. 63-65). Iš dalies sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad minėtas dokumentas nėra prilyginimas teismo eksperto išvadai, tačiau jis vis tiek turėjo būti vertinamas kaip bet kuris kitas įrodymas, kartu su visa byloje esančių rašytinių duomenų visuma. Be to, V.B. E. kvalifikacijos atestate nurodyta, kad jam yra suteikta teisė eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas (t. III, b.l. 73). Minėta kvalifikacija pripažintina pakankama nustatyti kelių statinių tarpusavio funkciniam ryšiui. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į V.B. E. pateiktus argumentus.

36Aplinkybės, jog degalų kolonėlės yra demontuotos, pats degalinės pastatas nefunkcionuoja, aikštelė yra apleista bei nėra duomenų, ar ieškovas turi teisę užsiimti degalinės veikla, ją vykdo ar ketina vykdyti, nėra susiję su statinių funkcinio ryšio egzistavimu. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad ieškovas neturėdamas registruotų nuosavybės teisių į aikštelę, negali tinkamai naudoti ir degalinės bei kolonėlių. Ieškovas, neketindamas ateityje užsiimti degalinės veikla, taip pat negali šio turto pelningai realizuoti, kadangi potencialiam degalų prekyba užsiimti ketinančiam verslo subjektui, vien degalinės, be aikštelės, įsigijimas neužtikrintų tinkamo verslo funkcionavimo. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Aplinkos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimus ir jų reikšmę galimai teršiamos teritorijos tinkamam eksploatavimui. Pripažintina, kad ieškovo rūpinimąsi aikštele patvirtina tai, kad jis mokėjo žemės mokestį valstybei, kadangi aikštelė ir degalinė yra valstybei priklausančiame žemės sklype.

37Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, jog pagal pateiktą duomenų visumą pripažintina, kad tarp degalinės, degalų kolonėlės ir kuro rezervuarų bei aikštelės yra funkcinis ryšys, tai yra aikštelė yra skirta tam, kad būtų galima tinkamai ir pagal paskirti naudoti degalinę, todėl aikštelė pripažintina degalinės priklausiniu pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, panaikintina, ieškinį tenkinant visiškai ir pripažįstant aikštelę degalinės priklausiniu bei ieškovui priklausančia nuosavybės teise.

38Dėl nuosavybės teisės į aikštelę įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

39Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58–4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį yra taikomas tik šiomis sąlygomis: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) (LAT 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004).

40Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, tai yra užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Valdymas taip pat turi būti teisėtas – įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). Ieškovas 2000 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perdavė atsakovui UAB „Seldra“ katilinę už 10.000,00 Lt (t. I, b.l. 105). Taigi, atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo tik vieną objektą iš pardavėjui priklausančio pastatų komplekso. Todėl negalima pripažinti, kad atsakovas, savavališkai pradėdamas naudotis jam nepriklausančių pastatų komplekse esančios aikštelės dalimi, elgėsi kaip sąžiningas valdytojas.

41Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad 2013 m. liepos 25 d. stovintis pastatas yra nenaudojamas kaip degalinė, aplink pastatą esanti betonuota aikštelė yra apleista, daug kur apaugusi augalais. Minėtame žemės plote nėra galimybės nustatyti, kur baigiasi veiklos nevykdančios degalinės betonuota aikštelė ir kur prasideda žvyras. Žemės plotas tarp degalinės ir UAB „Seldra“ pastato yra naudojamas UAB „Seldra“ veiklai vykdyti. Nuo degalinės iki UAB „Seldra“ užimto ploto yra apie 10 metrų, nuo UAB „Seldra“ pastato iki nuotraukose užfiksuotos cisternos yra apie 33 metrai (t. I, b.l. 80-96). Minėtas dokumentas yra sudarytas tik 2013 m. liepos 25 d., jame taip pat nurodyta, jog aplink degalinę esanti betonuota aikštelė yra apleista. Todėl priešingai, negu apeliaciniame skunde teigia atsakovas, antstolio faktinių aplinkybių protokolas nepatvirtina, kad atsakovas būtų valdęs ir prižiūrėjęs aikštelę ne mažiau kaip dešimtį metų. Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. spalio 14 d. raštas (t. I, b.l. 179) taip pat nepatvirtina, kad atsakovas 10 metų naudojasi aikštele, kadangi jame nurodyta, jog tik 2012 m. sausio 30 d. valstybinėje žemėje buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad atsakovas šalia jam nuosavybės teise priklausančio pastato sandėliuoja betono gaminius ir savavališkai užima 50 m2 valstybinės žemės plotą. Taigi, duomenys apie atsakovo užimtą valstybinės žemės plotą yra užfiksuoti tik nuo 2012 m. Be to, nėra aišku ar nurodytas 50 m2 užimtas plotas apima ir aikštelę, kadangi visis trys statiniai – degalinė, aikštelė ir katilinė – yra valstybei priklausančiame žemės sklype. Vilniaus rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad UAB „Seldra“ valstybinės žemės naudojimo nedeklaravo ir žemės nuomos mokesčio nuo 2003 m. nemokėjo (t. II, b.l. 147).

42Pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus: fotonuotraukas bei atsakovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, taip pat tinkamai juos įvertino, atsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis. Teismas padarė teisingą išvadą, kad tik 2009 m. darytoje ortofoto nuotraukoje matyti, jog aikštelėje yra laikomi tam tikri objektai, tuo tarpu 1997, 2005-2006 metų ortofoto nuotraukose tokių objektų neužfiksuota (t. I, b.l. 139-141). Taip pat ir pateiktos PVM sąskaitos-faktūros nepatvirtina, kad jose nurodytos statybinės medžiagos buvo laikomos būtent ginčo aikštelėje.

43Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovas negali būti laikomas sąžiningas aikštelės įgijėjas pagal CK 4.70 straipsnį, kadangi ieškovas, teisėtai įgijęs visus žemės ūkio įmonės objektus kartu su degaline, degalų kolonėle ir kuro rezervuarais, turi teisę į aikštelę kaip į degalinės priklausinį. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo ieškinį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šios sprendimo dalies.

44Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas sumokėjo 1.695,00 Lt žyminio mokesčio (t. I, b.l. 5; 39) ir 2.000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą (t. III, b.l. 39-43). Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas, iš atsakovo UAB „Seldra“ ieškovui priteistinos 3.695,00 Lt (1.070,15 €) dydžio bylinėjimosi išlaidos.

45Ieškovas apeliacinio proceso metu sumokėjo 490,91 € žyminio mokesčio (t. IV, b.l. 37) ir 800,00 € bylinėjimosi išlaidų advokatui už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą (t. IV, b.l. 50; 79). Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.10 ir 8.11 punktuose nustatytų maksimalių dydžių už apeliacinį skundą ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1.184,39 € ir 905,71 €), todėl ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo UAB „Seldra“.

46Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Nutarė

47Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

48Tenkinti ieškovo ieškinį visiškai.

49Pripažinti, kad aikštelė, unikalus numeris ( - ), plane pažymėta indeksu a2, esanti ( - ), yra pagrindinio daikto – degalinės, unikalus numeris ( - ), esančios ( - ), priklausinys ir nuosavybės teise priklauso ieškovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829.

50Priteisti ieškovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iš atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 1.070,15 € (3.695,00 Lt) bylinėjimosi išlaidas.

51Priteisti iš atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 32,13 € (110,93 Lt) pašto išlaidas į valstybės biudžetą (įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr ( - ), Swedbank, AB, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija).

52Kitą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

53Priteisti ieškovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iš atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 1.290,91 € bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ŽŪB... 3. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas prašė pripažinti, kad aikštelė, kurioje yra degalinė, degalų... 6. Atsakovas UAB „Seldra“ nesutiko su ieškiniu ir pareiškė priešieškinį,... 7. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras prašė bylą nagrinėti ir sprendimą... 8. Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad tiek... 9. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašė teismui sprendimą... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį... 12. Teismas nustatė, kad pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą... 13. Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Seldra“ šalia jam nuosavybės teise... 14. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 15. Ieškovas UAB „Nemėžis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 16. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:... 17. 1) Byloje esantis VĮ „Registrų centras“ išrašas patvirtina, kad... 18. 2) Teismas nevertino pateiktos projektinės dokumentacijos VIII tome... 19. 3) Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti V. B. E. specialisto išvadą,... 20. Atsakovas UAB „Seldra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono... 21. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:... 22. 1) Teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Bylose dėl... 23. 2) Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas nepateikė oficialių įrodymų,... 24. 3) Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų... 25. Atsakovas UAB „Seldra“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo... 26. Ieškovas UAB „Nemėžis“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą... 27. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 29. Byloje kilo ginčai dėl aikštelės pripažinimo degalinės priklausiniu, dėl... 30. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1984 m. rugpjūčio mėnesį... 31. Dėl aikštelės pripažinimo degalinės priklausiniu... 32. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški... 33. Pirmos instancijos teismas nepakankamai išsamiai tyrė ir vertino bylos... 34. Vilniaus rajono „Naujo gyvenimo“ kolūkio Nemėžio g.c. 75 tranktorių... 35. V. B. E. 2012 m. gruodžio 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog 300 m3... 36. Aplinkybės, jog degalų kolonėlės yra demontuotos, pats degalinės pastatas... 37. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, jog pagal pateiktą... 38. Dėl nuosavybės teisės į aikštelę įgijimo pagal įgyjamąją senatį... 39. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įgyjamoji senatis yra... 40. Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn... 41. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad 2013 m.... 42. Pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius rašytinius... 43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovas negali būti... 44. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar... 45. Ieškovas apeliacinio proceso metu sumokėjo 490,91 € žyminio mokesčio (t.... 46. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria... 48. Tenkinti ieškovo ieškinį visiškai.... 49. Pripažinti, kad aikštelė, unikalus numeris ( - ), plane pažymėta indeksu... 50. Priteisti ieškovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iš atsakovo UAB... 51. Priteisti iš atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 32,13 € (110,93... 52. Kitą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį... 53. Priteisti ieškovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iš atsakovo UAB...