Byla e2A-2232-392/2016
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) BnP Finance apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo BnP Finance ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas BnP Finance kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. S., prašydamas teismo priteisti iš atsakovo 1 563,56 Eur negrąžinto kredito, 1 564,38 Eur kredito mokesčio, 46,82 Eur palūkanų, 5 proc. palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-30 sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui BnP Finance iš atsakovo M. S. 1 563,56 Eur kredito, 82,97 Eur kredito mokesčio, 12,32 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-01-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 100,32 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2014-12-17 sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 1 737,72 Eur vartojimo kreditą 36 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 2 432,81 Eur kredito mokestį iki 2017-12-17. Atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 563,56 Eur negrąžinto kredito ir 1 564,38 Eur kredito mokesčio. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio reikalavimai grindžiami tarp šalių susiklosčiusiais vartojimo teisiniais santykiais, t. y. atsakovas yra vartotojas, fizinis asmuo, kurio interesus gina Valstybė. Teismas, iš pateiktų duomenų nustatė, kad šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo kredito davėjui sumokėti kredito mokestį, kuris 695,09 Eur didesnis už suteiktą kreditą, t. y. jis sudaro 140 proc. suteikto kredito. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad ieškovo nustatytas vartojimo kredito mokestis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl buvo pagrindas sumažinti metines palūkanas (kredito mokestį) iki 18,25 proc. Taigi atsakovas už suteiktą kreditą turėjo sumokėti 951,40 Eur kredito mokesčio. Taip pat nurodė, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 868,43 Eur kredito mokesčio. Dėl to ieškovei iš atsakovo priteistinas 82,97 Eur kredito mokestis.

5Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 46,82 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos. Sutarties specialiojoje dalyje nustatyta 69,44 proc. dydžio metinė palūkanų norma. Iš teismui pateiktos palūkanų skaičiavimo lentelės matyti, kad ieškovas už laikotarpį nuo 2015-10-20 iki 2016-01-26 paskaičiavo 46,82 Eur palūkanų. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Vadinasi, jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų minėto įstatymo nustatyto dydžio. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Dėl to ieškovo prašymas priteisti sutartines palūkanas, kurių metinė norma yra 69,44 proc., teismo sprendimu, prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtintai nuostatai. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovui iš atsakovo buvo priteista 12,32 Eur palūkanų, paskaičiuotų taikant 0,05 proc. dydžio palūkanų normą. Kadangi teismas tenkino 52,25 proc. pareikštų reikalavimų, ieškovei iš atsakovo buvo priteista 100,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6Ieškovas (apeliantas) BnP Finance apeliaciniu skundu prašo teismo: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą dalyje dėl kredito mokesčio ir priteisti apeliantui, BnP Finance iš atsakovo M. S. 1 564,38 Eur kredito mokesčio; 2) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą dalyje dėl kompensuojamųjų palūkanų ir priteisti apeliantui iš atsakovo 46,82 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos; 3) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimą dalyje dėl išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir priteisti apeliantui iš atsakovo M. S. 121 Eur BnP Finance patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei 71 Eur žyminio mokesčio; 4) kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-30 sprendimo dalį palikti nepakeistą; 5) priteisti 71 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad šalys sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo kredito davėjui mokėti kredito mokestį, kuris 695,09 Eur didesnis už suteiktą kreditą, todėl darytina išvada, kad kredito mokestis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžinigumo principų, todėl kredito mokestis mažintinas iki 18,28 proc. Apeliantas nesutinka su minėtais teismo argumentais. Apeliantas nurodo, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantui grąžinti suteiktą 1 737,72 Eur vartojimo kreditą, bet ir sumokėti 2 432,81 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), kurio metinė palūkanų norma – 69,44 proc. per 36 mėnesių laikotarpį. Kadangi atsakovas tinkamai ir laiku sutarties nevykdė, sumokėjo tik pirmąsias devynias įmokas pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką.

7Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, jog apeliantas nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo 46,82 Eur kompensacinių palūkanų. Teismas nustatė, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Apeliantas pažymi, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 6.1. p. numatyta, kad vartojimo kredito gavėjui praleidus prievolės įvykdymo terminą, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos mokėti sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito gavėjo banko sąskaitą. Taigi, šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Apeliantas pabrėžia, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.

8Teismas tenkino ieškinį iš dalies ir proporcingai sumažino bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Nustačius, jog apelianto reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, priteisiant visas jo patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

9Apeliacinis skundas netenkintinas.

10Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 ir 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

11Byloje nustatyta, kad apelianto ir atsakovo 2014-12-17 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 4xbghw6p, kuria atsakovui buvo suteiktas 1 737,72 Eur vartojimo kreditas 36 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti

122 432,81 Eur kredito mokestį iki 2017-12-17. Suteiktas 1 737,72 Eur vartojimo kreditas ir 2 432,81 Eur kredito mokestis (kurio metinė palūkanų norma – 69,44 proc. per 36 mėnesių laikotarpį) atsakovo turėjo būti grąžintas apeliantui 36 mėnesinėmis įmokomis, mokant po 115,85 Eur. Kadangi atsakovas minėtų įsipareigojimų neįvykdė, apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas teismo priteisti ieškovui: 1) 1 563,56 Eur negrąžintos kredito dalies; 2) 1 564,38 Eur kredito mokesčio; 3) 46,82 Eur palūkanų kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki kreipimosi į teismą dienos; 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 5) 71 Eur žyminį mokestį; 6) 121 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo 1 563,56 Eur kredito, 82,97 Eur kredito mokesčio ir 12,32 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-01-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 100,32 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad tarp šalių vartojimo kredito sutarties pagrindu susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str.). Draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 str. 1 ir 2 d.). Apeliantas savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį vykdė tinkamai, suteikė atsakovui vartojimo kreditą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas savo prievolės sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti gautą kreditą bei mokėti kredito mokestį vykdė netinkamai, todėl akivaizdu, kad apeliantas turi reikalavimo teisę į negražintą kredito mokestį, tačiau spręstinas klausimas dėl apelianto reikalaujamo kredito mokesčio dydžio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad apelianto nustatytas vartojimo kredito mokestis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl kredito mokestį sumažino iki 951,40 Eur ir priteisė dar nesumokėtą jo dalį 82,97 Eur. Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1 d. numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Tuo tarpu, minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, apeliantas atsakovui suteikė 1 737,72 Eur vartojimo kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti ir kartu sumokėti 2 432,81 Eur kredito mokestį. Atsakovas apeliantui sumokėjo 868,43 Eur kredito mokesčio, todėl, apelianto nuomone, atsakovas pastarajam liko skolingas 1 564,38 Eur. Remiantis Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. 2 p., akivaizdu, kad kredito mokestis viršija apelianto suteiktą vartojimo kredito sumą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kredito mokestis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino kredito mokestį iki 951,40 Eur.

14Kaip jau minėta, atsakovas neįvykdė prievolės sumokėti mėnesines įmokas laiku, todėl jam buvo skaičiuojamos palūkanos. Šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius ir numatė, kad metinė palūkanų norma sudaro 69,44 procentus. Pirmosios instancijos teismas minėtą palūkanų dydį sumažino iki 12,32 Eur, kadangi, pastarojo nuomone, 69,44 procentų palūkanų dydis prieštarauja imperatyviai Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtintai nuostatai. Teisėjų kolegija sutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. pasakyta, kad Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Be to, įstatyme nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba neprotingai didelės (CK 6.258 straipsnio 3 dalis), teismas gali netesybas mažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Ieškovas nagrinėjamoje byloje nuostolių neįrodinėja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje netoleruojamos neprotingai didelės, lupikiškos netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409 ir kt.).

15Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir įvertino pateiktus ieškovo (apelianto) įrodymus, todėl pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

16Apeliacinį skundą atmetus bylinėjimosi išlaidos ieškovui nepriteistinos.

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

18BnP Finance apeliacinį skundą atmesti.

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendima palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai