Byla e2A-479-227/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Jonaitienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. A. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14-758/2018 pagal ieškovės UAB „Edena“ ieškinį atsakovams E. A. (iki santuokos nutraukimo pavardė – U.) ir V. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

  1. Ieškovė UAB „Edena“ ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2013 m. rugsėjo 4 d. tarp atsakovų E. U. (dabar A.) ir V. K. sudarytą buto, 61,77 kv. m. bendro ploto, esančio adresu ( - ), perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1918, ir taikyti restituciją – atsakovės nuosavybėn grąžinti butą bei nukreipti į jį išieškojimą UAB „Edena“ reikalavimams patenkinti, prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad pagal ieškovės pareiškimą 2012 m. kovo mėnesį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį buvo pareikšti atsakovei E. U.. Šiame ikiteisminiame tyrime UAB „Edena“ pareiškė civilinį ieškinį patirtai 11 793,26 eurų (40 719,78 Lt) žalai atlyginti. Ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir 2015-04-03 UAB „Edeną“ atstovei susipažinus su ikiteisminio tylimo medžiaga paaiškėjo, kad taikant areštą ikiteisminiame tyrime E. U. (dabar A.) iš esmės jokio turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, nebeturi. Nekilnojamojo turto registre patikrinus E. A. valdomą turtą, paaiškėjo, kad 2013-09-16 atsakovė, jau žinodama apie jai nepalankią Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-03-06 Specialisto išvadą Nr. 11-1992 dėl buhalterinių dokumentų klastojimo, perleido savo nuosavybės teise priklausantį butą, esantį ( - ), V. K..
  3. Teigė, kad atsakovų 2013-09-16 sudaryta sutartis dėl buto perleidimo yra tariamas sandoris. Atsakovė, žinodama, kad ieškovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl jos, kaip buvusios vadovės, veiklos teisėtumui ištirti ir kad ieškovė sužinojusi, jog atsakovė, klastodama buhalterinius dokumentus, pasisavino ieškovės teises, neabejotinai reikš jai reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pardavė butą. Tuo siekė išvengti ieškovės reikalavimų, pareikštų ikiteisminiame tyrime dėl žalos atlyginimo, vykdymo, nes kito turto, į kurį galima nukreipti žalos atlyginimo išieškojimą, neturi. Sandorio šalių valia nėra tikra, ji neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, o atsakovų sudaryta sutartis atima galimybę ieškovui nukreipti priverstinį išieškojimą į atsakovės E. A. nekilnojamąjį turtą. Todėl minėtas sandoris pažeidžia ieškovės interesus. Atsakovė 2014-02-06 gyvenamą vietą deklaravo adresu: ( - ), t.y name , kuris priklauso nuosavybės teise buto pirkėjui- atsakovui V. K., tačiau atsakovė E. A. visą laiką gyveno ir tebegyvena parduotame bute, ką patvirtina, jog ji korespondenciją priima šiuo adresu(įskaitant pranešiumus ikiteisiminiame tyrime ir teisme nagrinėjamoje baud.byloje).
  4. Nurodo, kad sutarties sudarymas nebuvo privalomas sandoris atsakovams, nes sutartis sudaryta tik po to, kada atsakovė sužinojo apie jai nepalankią specialisto išvadą, sutarties sudarymas yra tik būdas apsunkinti išieškojimą ar panaikinti priverstinio ieškovo patirtos žalos išieškojimo galimybę pagal ikiteisminiame tyrime pareikštus reikalavimus. V. K. nebuvo atsitiktinis buto pirkėjas, atsakovus neabejotinai sieja artimi santykiai, iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad V. K. 2009-12-10, t.y. dar iki ginčijamo sandorio sudarymo yra pervedęs atsakovei piniginių lėšų, norts atsakovė deklaravo gyvenamą vietą atsakovo name, tačiau gyvena parduotame. Apie ieškovės teises pažeidžiantį sandorį sužinojo 2015-04-03 ieškovės atstovei susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl senaties terminas nepraleistas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinys patenkintas. Teismas pripažino negaliojančia pirkimo-pardavimo 2013-09-04 sutartį tarp pardavėjos E. U. (dabar A.) ir pirkėjo V. K., kuria pardavėja pardavė, o pirkėjas nupirko butą, esantį ( - ), 61,77 kv. m. bendro ploto, 49 000 litų, vidutinė rinkos vertė, pirkimo-pardavimo kaina 19 000 litų, ir taikė restituciją bei nukreipė į jį išieškojimą ieškovės UAB „Edena“ reikalavimams patenkinti. Taikytas šioje byloje Visagino miesto apylinkės teismo 2015-10-12 nutartimi laikinąsias apsaugos priemones: teismas paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, priteisti iš atsakovų ieškovei po 160 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovai sudarė Pirkimo-pardavimo 2013-09-04 sutartį, kuria pardavėja pardavė, o pirkėjas nupirko butą, esantį ( - ), 61,77 kv. m. bendro ploto, 49 000 litų (dabar 14 191,38 Eur) vidutinė rinkos vertė, pirkimo-pardavimo kaina 19 000 litų (dabar 5502,78 Eur). Sutartyje nurodyta, kad kainą 19 000 litų pirkėjas pardavėjui sumokėjo prieš pasirašant sutartį, tačiau aplinkybės, susijusios su apmokėjimu(pinigais) E. A. ir V. K. aiškiai nepatvirtino, nenurodė kaip ir kada buvo perduoti ir ar iš viso buvo perduoti pinigai. Nustatė, kad 2013-03-06 Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1992(12) konstatuota, kad UAB „Edena“ kasos išlaidų orderiuose (orderių numeriai nurodyti) eilutėse „gavėjo parašas“ B. H. U. vardu pasirašė vienas asmuo – E. U.; FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Vilniaus apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2014-09-30 išvadoje Nr. 5-1/113 Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Edena“ ūkinės finansinės veiklos, nurodyta, kad 2007 – 2009 metais UAB „Edena“ direktorė E. U. aplaidžiai vykdė įmonės buhalterinę apskaitą, klastodama parašus nepagrįstai iš kasos ėmė lėšas, sumažintom kainom be pagrindo pardavinėjo įmonės turtą, tuo padarė žalą ir nuostolius įmonei. Vien suklastojusi parašus ir be gavėjo parašo iš įmonės buvo paimta 40 719,78 litai (11793,26 Eur).
  3. Teismas sprendė, kad įvertinus, jog 2015 m. kovo 31 d. buvo pareikštas civilinis ieškinys ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-000385-12 E. U. 11 793,26 Eur dydžio, manytina, kad ieškinio pareiškimo dienai ieškovė turėjo pagrįstą kreditorinį reikalavimą atsakovei ir atsakovė apie tai žinojo, nes ikiteisminiame tyrime buvo supažindinta su ekspertų išvadomis. Žinojimo prezumpciją patvirtina ir tai, kad teismų ji buvo pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, dėl aukščiau minėtų kasos pajamų orderių suklastojimo būdu 40 719,78 litų pagrobimo, nes E. A. darydama nusikalstamą veiką žinojo, kad neteisėtai savinasi pinigus iš UAB „Edena“, o ši įgyja teisę juos susigrąžinti. Pažymėjo, kad atsakovė neturėjo piniginių lėšų, jokio kito turto, išskyrus perleistą butą, į kurį galima būtų nukreipti kreditorinio reikalavimo patenkinimą.
  4. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė esant visas CK 6.66 straipsnio 1 dalyje sąlygas, reikalingas nuginčyti sandorį pareiškiant actio Pauliana ieškinį. Įvertinęs atsakovų paaiškinimus apie buto pirkimo privalomumą, jo kainos nustatymą, kainos mokėjimo būdą ir dydį, kurio bylos nagrinėjimo metu jie neatskleidė, atsakovų veiksmus po sandorio sudarymo, sprendė, kad sandorio šalys nėra sąžiningos, atsakovė po šio sandorio tapo nemoki. Pripažino, kad ieškovė nepraleido vienerių metų senaties termino ieškiniui pareikšti, nes ieškinį pareiškė nepraėjus vienerių metų terminui nuo to momento, kai sužinojo apie sudarytą sandorį, taip pat ėmėsi visų galimų teisėtų priemonių, kad užtikrinti savo kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Atsižvelgė į tai, kad iki sandorio sudarymo buvo prašoma teismo civilinėje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašymas buvo netenkintas; ieškovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją ir tik tyrimo eigoje sužinojo apie sudarytą sandorį.

6III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

  1. Apeliaciniu skundu atsakovai E. A. ir V. K. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos. Kadangi šiuo atveju nėra preziumuojamas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumas pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis buvo pasidomėjęs apie atsakovės kreditorius, žinojo, kad ji turėjo įsipareigojimus tik AB DnB Nord bankui, todėl paskolino atsakovei pinigų skolai padengti, kad jos teisė disponuoti butu nebūtų apribota. Todėl mano, kad atsakovo sąžiningumas nebuvo paneigtas.
  3. Teigia, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kurio pradžia siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su jo pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. kovo mėnesį, Visagino miesto aptlinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-6-758/2013 pagal ieškovės akcininko D. L. ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo, ieškovė 2013-03-18, 2013-08-26 ieškiniuose neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto). Ieškovė jau 2012 m. kovo mėnesį manė, kad atsakovė pažeidė jos teises ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl tada ir atsirado pareiga aktyviai domėtis atsakovės turtu ir jos interesus pažeidžiančiu sandoriu. Senaties terminas skaičiuotinas nuo sandorio sudarymo dienos (2013-09-04). Atsakovai prašė ieškinį atmesti dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo.
  4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAb „Edena“ prašo skundo netenkinti bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovės neteisėti veiksmai ir įmonei padaryta žala ėmė aiškėti 2012 metais. Ieškovo buvęs akcininkas (ir buvęs atsakovės E. A. sutuoktinis) B. H. U. dar 2012 metų kovo mėnesį pareiškė ieškinį atsakovei dėl jos, kaip buvusios ieškovės vadovės, neteisėtais veiksmais padarytos žalos ieškovui atlyginimo (vėliau minėtoje byloje pradinis ieškovas buvo pakeistas dabartiniu ieškovo akcininku D. L.), sprendimas minėtoje byloje priimtas 2018 m. kovo 14 d. Byloje iš karto buvo prašoma taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, tačiau jas taikyti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas atsisakė, vėliau civilinė byla buvo sustabdyta iki ikiteisminio tyrimo pabaigos, atnaujinta tik kasacinei instancijai išnagrinėjus atsakovės baudžiamąją bylą. Ikiteisminiame tyrime įtarimai atsakovei taip pat buvo pareikšti ir turto apribojimai pritaikyti tik po beveik trejų metų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, t.y. jau po to, kai atsakovė buvo davusi rašysenos pavyzdžius, kelis kartus apklausta ir susipažinusi su jai nepalankia rašysenos ekspertizės išvada, iš ko ji neabejotinai turėjo suprasti, kad be jau pareikšto ieškinio civilinėje byloje gresia ir nauji ieškovės turtiniai reikalavimai. Taigi, dar iki pareiškiant įtarimus ikiteisminiame tyrime ir taikant turtinius apribojimus ji perleido atsakovui vienintelį turtą, į kurį buvo galima nukreipti didelės vertės reikalavimo patenkinimą.
  5. Pažymi, kad atsakovus akivaizdžiai sieja artimi santykiai, atsakovė E. A. savo gyvenamąją vietą jau po buto pardavimo deklaruoja tai vienu, tai kitu atsakovo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto adresu, vien šioje byloje procesiniai dokumentai net kelis kartus buvo įteikti abiems atsakovams tą pačią dieną, tuo pačiu adresu, tai ( - ), tai parduotame bute, abiems atsakovams patvirtinant procesinių dokumentų gavimą savo parašais, o toks sutapimas atsakovams negyvenant kartu yra neįmanomas. Ginčo sandoris atitinka CK 6.67 straipsnio 4 punkto sąlygą - įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Šalys negalėjo tiksliai įvardinti atsakovei suteiktos paskolos, už kurią buvo perleistas butas, sumos, pripažino, kad buto rinkos vertė gerokai viršijo atsakovei tariamai paskolintų pinigų sumą. Taigi, vertinant sandorio turinį, atsakovų paaiškinimus, jų pripažinimą, kad sutarties tekstas ir turinys neatitiko tikrosios šalių valios, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas CK 6.67 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kita vertus, apeliantai apeliacinio skundo teiginiu „šalių sudaryta skolos perkėlimo sutartis buvo neatlygintinė, todėl atsakovės nesąžiningumas nėra būtina actio Pauliana tenkinimo sąlyga“ patys patvirtina, kad sudarė neatlygintiną sandorį, todėl CK 6.66 straipsnio 2 dalies pagrindu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Atsakovas kaip sąžiningas įgijėjas neabejotinai būtų sugebėjęs ne tik įrodyti suteiktos paskolos sumą, pinigų perdavimo faktą, nurodyti, už kokią sumą įsigijo butą iš atsakovės, kokią ir buto kainos dalį sumokėjo atsakovei ir kada, bet ir elgdamasis rūpestingai ir apdairiai nebūtų dangstęs paskolos dengimo teisinių santykių jų turinio ir vertės neatitinkančiu pirkimo pardavimo sandoriu. Kita vertus, atsakovui V. K. minėtų aplinkybių neįrodžius, darytina išvada, kad šalių sudarytas sandoris buvo tariamas ir negalioja (CK 1.86 str.).
  6. Atsakovė neįrodė nei vienos aplinkybės, tariamai patvirtinančios ginčo sutarties sudarymo būtinybę, pinigų skolinimosi būtinybę, savo sunkią materialinę padėtį ir kita. Atsakovai nesugebėjo ne tik įrodyti tarpusavio paskolos santykių, bet nesugebėjo įvardinti net sumos, kurią atsakovė pasiskolino, pinigų perdavimo fakto, nesugebėjo paaiškinti, kodėl buvo sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, o ne paskolos dengimo sutartis, kodėl butas parduotas už dvigubai mažesnę, nei jo rinkos vertė, kainą, kodėl ginčo sutarties turinys neatspindi tikrosios šalių valios. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai painiojosi ir skirtingai aiškino ar buvo sumokėtas buto kainos ir atsakovės įsiskolinimo skirtumas - atsakovė teigė, kad pardavusi pinigų negavo (vėliau patikslino, kad kažkiek gavo, bet negalėjo įvardinti sumos), atsakovas teigė, kad skirtumą sumokėjo, bet negalėjo įvardinti sumos. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad tarp atsakovų nebuvo susiklostę nei paskoliniai, nei pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, nei vienos iš šių aplinkybių jie neįrodė, todėl tai turi būti atitinkamai vertinama ne tik atsakovų sąžiningumo kontekste, bet apskritai ginčo sutartis vertintina kaip tariamas sandoris.
  7. 2015-04-03 UAB „Edena“ atstovei susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, paaiškėjo, kad taikant areštą ikiteisminiame tyrime E. U. iš esmės jokio turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, nebeturi. Patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registre, paaiškėjo, kad atsakovė perleido butą. Duomenys apie atsakovės sudaromus sandorius nėra viešai skelbiami, o atsakovai neinformavo ieškovės apie sudarytą sandorį. Ginčo šalis, kuri remiasi senatimi, turi įrodyti ne tik tai, kad reikalavimui taikoma senatis, bet ir tai, kad senaties terminas suėjo, tačiau apeliantai apsiriboja tik abstrakčiais teiginiais, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento. Atsakovė E. A., būdama ieškovės vadove, padarė didelės vertės žalą ieškovei, yra už tai nuteista ir privalo atlyginti padarytą žalą. Žalos padarymo faktas buvo konstatuotas ir žala priteista Vilniaus apygardos teismo 2016-05-24 nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo priėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2017-04-28 nutartį, po ko buvo pradėtas išieškojimas ir pasitvirtino faktas, kad atsakovė jokio turto neturi. 2018 m. kovo 14 d. Utenos regiono teismo Visagino rūmų sprendimas civilinėje byloje Nr.2-2-758/2018, kuriuo ieškovės naudai iš atsakovės taip pat priteistas žalos atlyginimas dar nėra įsiteisėjęs. Ieškovė nuo pat pradžių savo pažeistas teises gynė teisėtomis priemonėmis, todėl atsakovei akivaivaizdžiai veikus neteisėtai ir nesąžiningai, ieškovei negali būti perkeliama neproporcinga, nelogiška, neįgyvendinama pareiga domėtis atsakovės asmeninių sandorių sudarymu tokiu būdu, kad apie jų sudarymą būtų sužinoma nuo jų sudarymo momento.

7IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
  2. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų išsamiai nebekartoja, pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.
  3. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra nustatytos dvi actio Pauliana reikšmingos sąlygos – nenustatytas atsakovo nesąžiningumas ir praleistas ieškinio senaties terminas. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo šiuo aspektu, kartu pažymėdama, kad ieškinys actio Pauliana instituto pagrindu netenkinamas, jei nustatoma, kad neegzistuoja nors viena sąlyga iš nustatinėtinų sąlygų viseto.
  4. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.
  5. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teimo išvada, kad atsakovas V. K. buvo nesąžiningas. Teigia, kad V. K. pasidomėjo apie atsakovės kreditorius ir žinojo, kad ji turi įsipareigojimus tik AB DnB Nord bankui. Tam, kad jos teisė disponuoti būtu nebūtų apribota , jis paskolino atsakovei pinigų skolai padengti. Mano, kad atsakovo sąžiningumas nebuvo paneigtas, atsakovas nėra E. A. giminaitis, todėl nėra nesąžiningumo prezumpcijos pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį.
  6. Atlygintinį sandorį ginčijant CK 6.66 straipsnio pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015; kt.). Atidus ir rūpestingas asmuo turėtų pasidomėti, kaip baigėsi teisminiai ginčai dėl būsimos sandorio šalies įsipareigojimų (ne tik dėl sandoriu perleidžiamo turto), ar nėra įsipareigojimų, kuriems įvykdyti būtų panaudotas turtas kaip vienintelė skolininko įsipareigojimų užtikrinimo priemonė, nors daiktinės teisės neapribotos specialia tvarka (turto areštu, įkeitimu, hipoteka).Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Nustatant skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad šis reikštųsi neatsargia forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą, t. y. nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais. Dėl to tokiais atvejais, kai, pvz., trečiasis asmuo įsigyja iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga).
  7. CK 6.67 straipsnyje yra numatyti atvejai, kada preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos.
  8. Ieškovė sandorio šalių nesąžiningumą grindžia tuo, kad atsakovai galimai kartu gyvena, ką patvirtina aplinkybės, jog atsakovė E. A. savo gyvenamąją vietą jau po buto pardavimo deklaruoja tai vienu, tai kitu atsakovo nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto adresu, vien šioje byloje procesiniai dokumentai net kelis kartus buvo įteikti abiems atsakovams tą pačią dieną, tuo pačiu adresu, tai ( - ), tai parduotame bute, abiems atsakovams patvirtinant procesinių dokumentų gavimą savo parašais, o toks sutapimas atsakovams negyvenant kartu yra neįmanomas. Apeliantai teisingai nurodo, kad jie nėra nei sutuoktiniai, nei artimi giminaičiai ir dėl to tiesiogiai CK 6.67 straipsnio 1 punkte paminėta prezumpcija negali būti taikoma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovų santykiai yra artimi ir esant artimais ryšiais susijusių sandorio šalių santykiams galima konstatuoti šalių nesąžiningumo požymį net ir netaikant paminėtos prezumpcijos. Artimi šalių santykiai gali būti vertinami kaip vienas iš nesąžiningumo požymių. Todėl šios aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsakovo nesąžiningumas, vertintinos kitų bylos aplinkybių kontekste.
  9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju preziumuotina, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pirkimo-pardavimo 2013-09-04 sutartis tarp pardavėjos E. U. ir pirkėjo V. K., kuria pardavėja pardavė, o pirkėjas nupirko butą, esantį ( - ), 61,77 kv. m. bendro ploto, 49 000 litų (dabar 14 191,38 Eur) vidutinė rinkos vertė, pirkimo-pardavimo kaina 19 000 litų (dabar 5502,78 Eur). Teismas, išklausęs atsakovų paaiškinimus pažymėjo, kad atsakovai negalėjo paaiškinti, kodėl butas buvo parduodamas žymiai žemesne nei rinkos kaina. Konstatavo, kad sandorio šalių paaiškinimai apie buto pirkimą privalomumą, jo kainos nustatymą, kainos mokėjimo būdą ir dydį, kurio bylos nagrinėjimo metu jie neatskleidė, atsakovų veiksmai po sandorio sudarymo, tai, kad atsakovė po šio sandorio tapo nemoki, patvirtina, jog sandorio šalys nėra sąžiningos. Teisėjų kolegija pažymi, kad palyginus sutartyje nurodytą buto kainą bei vidutinę rinkos vertę akivaizdžiai matyti, kad butas parduodamas už ženkliai mažesnę kainą, nors nėra pateikta individualaus buto vertinimo ar kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tikroji buto vertė buvo ženkliai mažesnė nei nurodoma viešajame registre. Nurodytas skirtumas leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog sandoriu butas parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, kas greta kitų aplinkybių teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip sandorio šalių nesąžiningumo įrodymas. Atsakovai nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių nesąžiningumo prezumpciją paneigiančių įrodymų, todėl ginčo sandorio šalys negali būti pripažįstamos sąžiningomis. Vien tik apeliantų teiginys, kad atsakovas domėjosi, ar atsakovė neturi įsiskolinimų, kad jai teikė paskolą skolos bankui padengimui nepaneigia nesąžiningumo prezumpcijos.
  10. Kaip nepagrįstus kolegija vertina ir apeliantų argumentus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes jis skaičiuotinas nuo sandorio sudarymo. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškovei nurodžius, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo ieškovės atstovė po to, kai 2015-04-03 susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tik tada paaiškėjo, jog taikant areštą ikiteisminiame tyrime E. U. iš esmės jokio turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, nebeturi, atsakovams nepateikus įrodymų, kad ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiantį sandorį anksčiau, ieškinio senaties eigos termino pradžia skaičiuotina nuo 2015 metų balandžio mėnesio. Atsižvelgiant į ieškovės nurodytą sužinojimo apie ginčijamą sandorį laiką, tai yra 2015 metų balandžio mėnesį, į tai, kad ieškinys teisme pareikštas 2015-10-09, konstatuotina, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.
  11. Dėl kitų apeliantų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
  12. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo motyvais keisti ir naikinti nėra pagrindo.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Proceso dalyviai
Ryšiai