Byla e2A-802-619/2016
Dėl žalos atlyginimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakovo pusėje – UAB DB „PZU Lietuva“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Inservis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo BTA Insurance Company SE ieškinį atsakovui UAB „Inservis“ dėl žalos atlyginimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakovo pusėje – UAB DB „PZU Lietuva“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas BTA Insurance Company SE kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo subrogacijos tvarka 48 537,63 Lt, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM organizacijų turto draudimo taisyklių pagrindu sudarė turto draudimo sutartį Nr. ĮT016463 ir apdraudė turtą, esantį Juozapavičiaus g. 11, Vilnius. 2012 m. liepos 22 d. apdraustos patalpos buvo užlietos dėl trūkusio vandentiekio santechninio įrenginio. Atsakovas prižiūri minėtą pastatą, todėl atsakomybė dėl įvykio tenka atsakovui UAB „Inservis“. Ieškovas pripažino įvykį draudiminiu ir išmokėjo 48 537,63 Lt draudimo išmoką dėl apgadinto turto. Ieškovo nuomone, atsakovas remiantis CK 6.266 str., 2.263 str., 6.1015 str. turi atlyginti padarytą žalą.
  3. Atsakovas UAB „Inservis“ atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas 2011 m. birželio 23 d. su Valstybine mokesčių inspekcija sudarė administracinių patalpų, esančių A. Juozapavičiaus g. 11, Vilnius eksploatavimo paslaugas. Ieškovas prieš išmokėdamas draudimo išmoką neįsitikino draudiminio įvykio buvimo faktu ir neištyrė visų įvykio aplinkybių, apsiribodamas vien tuo, kad gavo pastato priežiūros sutarties kopiją ir padarė formalią išvadą, kad dėl įvykio atsakingas atsakovas. Ieškovas pateiktu ieškiniu neįrodė nei vienos iš būtinų statinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas tinkamai vykdė vandens šildytuvų patikrą pastate. O įvykio priežastimi pripažintina ne netvarkinga vandentiekio sistema, o hidrosmūgis. Nagrinėjamu atveju boileris buvo naujas ir sumontuotas kokybiškai, nebuvo pastebėta jokios korozijos, vienintelė įmanoma boilerio trūkimo priežastis yra gamyklinis brokas, ko atsakovas neturėjo galimybės pastebėti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtumo, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir avarijos. Pažymėjo, kad ieškovo nurodyti nuostoliai yra nepagrįsti, kadangi nėra nurodoma kokia konkreti žala patirta dėl atsakovo veiksmų. Nepateikta informacija, kokiomis medžiagomis įrengta užpilta patalpa ir kokia užpilta technika nepataisoma sugadinta.
  4. Trečiasis asmuo DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, jog su atsakovu yra sudaręs dvi civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kuria apdrausta atsakovo civilinė atsakomybė vykdant pastatų ūkio administravimą bei vykdant administruojamų pastatų inžinerinės įrangos priežiūrą ir aptarnavimą. Remiantis atsakovo pranešimu apie ieškinį dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo pradėjo žalos administravimo procedūrą, kurios metu įvykis nepripažintas draudžiamuoju ir draudimo išmoka nemokėta. Trečiojo asmens nuomone, vien žalos padarymo fakto atsakovui vykdant veiklą nustatymas nepreziumuoja atsakovo civilinės atsakomybės kilimo. Ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo neteisėtus veiksmus, taip pat ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas taip pat neatsižvelgė, kad ginčo patalpos ir apgadinti kompiuteriai buvo nenauji, todėl skaičiuojant draudimo išmoką atsižvelgtina į nusidėvėjimą. Pažymėjo, kad atsakovo pateiktas atliktų darbų aktas ir jame nurodytos darbų apimtys nesutampa su ieškovo 2012 m. liepos 24 d. apžiūros metu sudarytu defektiniu aktu.
  5. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į ieškinį prašė spręsti bylą teismo nuožiūra.

4II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu priėmė ieškovo BTA Insurance Company SE, veikiančio Lietuvoje per filialą, ieškinio atsakovui UAB „Inservis“ dalies dėl 402,92 EUR nuostolių priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė. Grąžino ieškovui BTA Insurance Company SE, veikiančiam Lietuvoje per filialą, 6,80 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį. Patenkino ieškinio dalį. Priteisė iš atsakovo UAB „Inservis“ ieškovo BTA Insurance Company SE, veikiančio Lietuvoje per filialą naudai 11 420,95 EUR žalai atlyginti, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 11 420,95 EUR sumą nuo bylos iškėlimo 2014-02-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 256,97 EUR žyminio mokesčio išlaidoms atlyginti. Kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo esant visas būtinas sąlygas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl jo valdyto įrenginio – vandens šildytuvo – trūkimo padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad nurodyta žala pastato patalpoms ir jose esančiam turtui atsirado dėl atsakovo valdomo įrenginio trūkimo, atsakovui neužtikrinus jo priežiūros taip, kad šis įrenginys nesukeltų žalos. Tai patvirtinta neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jų ir kilusių padarinių buvimą. Atsakovo pateiktų įrodymų nepakanka tam, jog būtų pagrindas daryti išvadą, kad aptariama žala padaryta ne dėl netinkamai vykdytos trūkusio vandens šildytuvo priežiūros, bet dėl kitų, nuo atsakovo, kaip šio įrenginio valdytojo, nepriklausančių priežasčių. Pažymėjo, kad atsakovas teigdamas, jog vienintelė galima įvykio priežastis yra boilerio brokas, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ir nėra galimybės atlikti ginčo vandens šildytuvo trūkimo priežasties nustatymo ekspertizę, nes šis šildytuvas netrukus po avarijos buvo utilizuotas atsakovo darbuotojų. Tokiais veiksmais atsakovas suvaržė savo galimybes įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi, nesutikdamas su ieškiniu.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais atsakovo argumentų dėl to, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio. Pažymėjo, kad būdamas pastato, kuriame įvyko vandens šildytuvo avarija, administratorius, turėjo galimybę pats užfiksuoti patalpų būklę po avarijos, domėtis, kaip sugadintą turtą apdraudusi Bendrovė nustatinėja žalą. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad 2012 m. liepos 24 d. defektiniame akte, 2012 m. liepos 25 d. pranešime apie įvykį nurodyta mažiau sugadinimų, nei UAB „Dangų centro“ atliktų darbų akte, pati savaime nėra pagrindas teigti, jog ieškovo nurodytas žalos dydis yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad draudiko atstovų 2012 m. liepos 24 d. sudarytas defektinis aktas parengtas praėjus dviem dienoms po patalpų užliejimo vandeniu. Po tam tikro laiko išryškėjus papildomų defektų, sudarytas papildomos apžiūros 2012 m. rugpjūčio 14 d. aktas. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas pagrįsta ir įrodyta pripažino 29 468,85 Lt (8534,77 EUR) išlaidų sumą, prie kurios pridėjus 21 proc. PVM (6188,46 Lt, t. y. 1792,30 EUR), konstatuotina, kad ieškovas iš jo nurodytos pagal atliktų darbų aktą 42 000 Lt remonto išlaidų sumos įrodė 35 657,31 Lt (10 327,07 EUR) išlaidų sumos pagrįstumą.
  4. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas iš atsakingo už žalą asmens, t. y. atsakovo, turi teisę reikalauti tokio žalos atlyginimo, kiek išlaidų reikia siekiant grąžinti žalą patyrusį asmenį (VMI) į tokią padėtį, kokia buvo iki žalos padarymo, nustatant priteistiną iš atsakovo sugadintų patalpų remonto sumą ši mažintina, įvertinant pastato nusidėvėjimą. Teismas sutiko su ieškovu, kad nusidėvėjimas skaičiuotinas patalpų remontui panaudotoms medžiagoms, tuo tarpu darbų kainai nusidėvėjimas netaikytinas. Ieškovas, pripažinęs, kad iš atsakovo reikalaujamas žalos atlyginimas mažintinas, atsižvelgiant į nusidėvėjimą, sumažino ieškinio sumą 402,92 EUR, tačiau teismui padarius išvadą, kad turi būti taikomas 22,4 proc. nusidėvėjimas, ieškovo reikalaujama priteisti už patalpų remontą suma mažintina didesne suma, t.y. 799,55 EUR, o ne 402,92 EUR, kaip teigia ieškovas.
  5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dėl užliejimo sugadinti kompiuteriai buvo remontuojami, o ne vietoje jų įsigyti nauji, byloje nėra duomenų, jog kompiuteriams suremontuoti galėjo būti panaudotos nenaujos detalės, taip pat tai, kad jeigu kompiuteriai nebūtų sugadinti dėl užliejimo, trečiasis asmuo nebūtų patyręs išlaidų dėl naujų detalių įsigijimo, darė išvadą, jog šiuo atveju kompiuterių remontui panaudotoms naujoms detalėms neskaičiuotinas nusidėvėjimas.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Inservis“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Šioje byloje būtent ieškovui teko pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nei vienos iš jų neįrodė, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Neįvertino, kad ieškovas prieš išmokėdamas draudimo išmoką visapusiškai neištyrė įvykio taip nesielgdamas atidžiai ir rūpestingai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo į bylą pateiktų Draudžiamojo įvykio tyrimo aktų, kuriuose įvykio aprašymas akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
  3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl defektinio akto Nr. 12-177 kaip įrodymo pakankamumo, kadangi atsakovas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Tai nėra vienintelis įrodymas, kuriame nurodyta vandens šildytuvo trūkimo priežastis. Tai nurodyta ir Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. (46) – 19198, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių įrodymų nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovo pateikti atliktų darbų aktai nedetalizuoja kaip buvo atliekamos patikros, kadangi teisės aktai nenumato tokios privalomos tvarkos. Be to, tai nepaneigia aplinkybės, kad atsakovas tinkamai vykdė savo kaip administratoriaus funkcijas.
  4. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas utilizuodamas ginčo vandens šildytuvą. Apeliantas pažymi, kad minėtas vandens šildytuvas nuosavybės teise priklausė pastato savininkui, todėl atsakovas neturėjo pareigos saugoti ne jam nuosavybės teise priklausantį eksploatuoti netinkamą įrenginį ar kreiptis dėl garantinių įsipareigojimų į įrenginio pardavėją. Atsakovas pateikė paaiškinimus apie vamzdynuose vykstančius slėgio svyravimus, dėl kurių trūko vandens šildytuvas. Todėl apelianto nuomone, ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, o kartu ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų.
  5. Prisidėjimu prie apeliacinio skundo trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ sutiko, palaikė atsakovo UAB „Inservis“ apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą.
  6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašė jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliacinio skundo motyvai teisiškai nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo. Ieškovas ištyrė įvykio priežastis, pasekmes ir žalos dydį ir sumokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam. Tačiau nustatyti boilerio trūkimo priežasties negalėjo, kadangi atsakovas dėl nepaaiškinamų priežasčių praėjus dviems dienoms jį utilizavo. Įrašas draudžiamojo įvykio tyrimo akte dėl nurodyto įvykio aprašymo teisiškai nereikšmingas, kadangi ieškovas juo nesivadovauja ir neįrodinėjo šiame įraše nurodytų aplinkybių. Atsakovas nurodė, kad boilerio trūkimo priežastis brokas arba hidrosmūgis, tačiau nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų. Atsakovo elgesys sunaikinant ginčo boilerį nelaikytinas atitinkančiu profesionalo ir rūpestingo asmens standartus. Tokiu būdu atsakovas prisiėmė riziką dėl galimybės nustatyti boilerio trūkimo priežastį.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
  2. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo kaip patalpų, esančių Juozapavičiaus g. 11, Vilnius, valdytojo atsakomybės ir pareigos atlyginti žalą sukeltą trūkusio vandens šildytuvo, už kurio priežiūrą buvo atsakingas atsakovas.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, bylos medžiagą konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmuose yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę dėl jo valdyto įrenginio – vandens šildytuvo – trūkimo padarytos žalos atlyginimo ir priteisė ieškovui 11 420,95 EUR žalos.
  4. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.266 str. 1 d. žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi, šioje teisės normoje įtvirtinta deliktinė civilinė atsakomybė kyla be kaltės ir jai atsirasti pakanka nustatyti tris civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp veiksmų ir žalos. Asmens neteisėti veiksmai tokiu atveju turi būti suprantami kaip patalpų savininko (valdytojo) nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2008). Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo objekto. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo valdomas objektas, o ne kiti šaltiniai. Įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieškovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.
  5. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi netinkamai taikytos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos, neatsižvelgta į atsakovo argumentus, jog jis tinkamai atliko visus nuo jo priklausančius darbus prižiūrėdamas pastato inžinerinius įrenginius ir nėra atsakingas už vandens šildytuvo vidinės talpos trūkimą, todėl teismas priėjo nepagrįstos išvados, jog yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  6. Pažymėtina, jog civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).
  7. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti žalą iš atsakovo, pateikė įrodymus, jog 2011-06-23 d. Eksploatavimo sutarties pagrindu atsakovas UAB „Inservis“ laikytinas pastato Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 11 inžinerinių sistemų valdytoju ir jam pagal CK 6.266 str. kyla pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad žala atsirado trūkus vandens šildytuvui, už kurio priežiūrą buvo atsakingas atsakovas. Taigi, esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis kasacinio teismo praktika atsakovo atsakomybė šiuo atveju kyla be kaltės, o neteisėti statinio valdytojo veiksmai pasireiškia kaip nesugebėjimas prižiūrėti valdomą turtą taip, kad nebūtų padaryta žala kitiems.
  8. Kaip minėta, tokio pobūdžio bylose žalą atlyginti privalo objekto savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl force majeure (nenugalimos jėgos) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovas šiuo atveju teigia, kad jam nekyla pareiga atlyginti žalą, kadangi vandens šildytuvas galėjo trūkti dėl hidrosmūgio, gamyklinio broko. Šiems teiginiams pagrįsti atsakovas pateikė savo paties sudarytą 2012 m. liepos 24 d. Defektinį aktą Nr. 12-177, kuriame nurodyta, kad užkalkėjimo požymių nenustatyta; galima vidinės vandens talpos trūkimo priežastis – hidrosmūgis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien šio įrodymo nepakanka tiksliai boilerio trūkimo priežasčiai nustatyti. Tuo tarpu atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi aktai, į kuriuos, apelianto nuomone, turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas taip pat neįrodo atsakovo teiginių dėl boilerio trūkimo priežasties. Pažymėtina, kad ieškovo priimtame pranešime apie įvykį tik nurodoma, kad žalos atsiradimo priežastis yra trūkęs vandens šildytuvas. Tuo tarpu Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. (46) – 19198, surašytas remiantis tuo pačiu atsakovo sudarytu defektiniu aktu. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas utilizavo ginčo boilerį praėjus dviem dienoms po įvykio taip prisiimdamas riziką ir užkirsdamas kelią nustatyti tikslią boilerio trūkimo priežastį ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į ieškinį. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, jog boileris nuosavybės teise priklausė Valstybinei mokesčių inspekcijai, o ne atsakovui, šiame kontekste neturi teisinės reikšmės.
  9. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).
  10. Taigi, įvertinęs bylos medžiagą, kasacinio teismo praktiką bei apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei remdamasis įrodymų pakankamo taisykle, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamos bylos atveju yra visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, o atsakovas neįrodė, kad žala kilo ne dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė atsakovui neužtikrinus, kad jo valdomas objektas nesukeltų žalos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai