Byla 2A-1556-390/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko, Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovams E. B., D. B., S. B., K. G., G. L., jų atstovui advokatui Sauliui Brazauskui, atsakovo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, trečiojo asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui Ramūnui Šeškui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų I. A., E. B., D. B., G. B., S. B., E. D., K. G., G. L., S. P., R. P., G. V. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. A., E. B., D. B., G. B., S. B., E. D., K. G., K. K., G. K., N. K., H. K., G. L., S. P., R. P., D. S., G. V., S. V. patikslintą ieškinį atsakovui V. Ž., tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai ir AB „VST“ dėl kelio servituto nustatymo.

2Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Ieškovai patikslintu ieškiniu (t.2, b.l.32-44) prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis 296 kv. m keliu, esančiu atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. 79-1 (unikalus Nr. ( - )), bei jį remontuoti ar kitaip tinkamai išlaikyti tam, kad būtų galima normaliai naudotis servituto suteikiamomis teisėmis, taip pat įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovams juo naudotis ir ne vėliau kaip per 14 (keturiolika) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo patraukti kelio ribose esančią tvorą, o to nepadarius per nustatytą terminą - leisti ieškovams patraukti tvorą atsakovo lėšomis; taip pat priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas - 118 Lt dydžio žyminį mokestį ir 4 000 Lt išlaidas už advokato ir advokato padėjėjo pagalbą. Ieškinyje nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko 1997 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 05-2873 žemės sklypui Nr. 79, esančiam ( - ), kuris tuo metu nuosavybės teise priklausė E. A. (a. k. ( - ) buvo nustatytas 5 metrų pločio bendro naudojimo kelio servitutas: teisė naudotis 0,0273 ha keliu kitiems naudotojams. Servituto nustatymo tikslas - užtikrinti gretimų sklypų savininkams privažiavimą prie jiems priklausančių žemės sklypų. Gretimų žemės sklypų savininkai šiuo metu yra ieškovai. 2001 m. žemės sklypą Nr. 79 įsigijo atsakovas, kuris sklypą padalijo į du sklypus: Nr. 79-1 (unikalus Nr. ( - ) ) ir Nr. 79-2 (unikalus Nr. ( - )). 2001 m. gegužės 31 d. priimtu Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-4361, kuriuo atsakovo sklypas padalytas į sklypus Nr. 79-1 ir 79-2, buvo nustatytas servitutas tik vieno gretimo sklypo Nr. 123 savininkui ir be jokio pagrindo panaikintas iki tol galiojęs servitutas visiems gretimų sklypų savininkams. Atsakydamas į ieškovų prašymą, Kauno rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino, kad detaliuoju planu dalijant atsakovui priklausantį žemės sklypą Nr. 79, buvo padaryta klaida, kadangi vietoj anksčiau nustatyto kelio servituto kitiems sklypų savininkams buvo įrašytas servitutas tik sklypo Nr. 123 savininkui (t.1, b.l.83). Ieškovai paaiškino, kad gražiuoju susitarti su atsakovu dėl kelio servituto nepavyko, atsakovas nuolat trukdo ieškovams privažiuoti prie savo žemės sklypų, jokios kitos galimybės pateikti į jiems priklausančius žemės sklypus ieškovai neturi.

4Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklausantis 5504 kv. m žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo padalintas pakeičiant jį į 1000 kv. m kitos paskirties (komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija) žemės sklypą bei į 4504 kv. m kitos paskirties (sodybinio užstatymo) žemės sklypą (iš jo - 296 kv. m servituto teise kelias važiuoti į gretimą sklypą ir 300 kv. m servituto kelias važiuoti į gretimą komercinės paskirties sklypą) (t.3, b.l.118). Teismas nustatė, kad atsakovo žemės sklypo Nr. 79, esančio ( - ), padalijimo projekto specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose numatyta leisti sklypo Nr. 123 savininkui naudotis 296 kv. m keliu (t.1, b.l.81). Sklypą Nr. 123 padalijus į kelis sklypus, teismas sprendė, jog jų savininkams ieškovams G. K., N. K., H. K., K. K. ir D. S. prašomas nustatyti servitutas jau yra nustatytas. Teismas taip pat nustatė, kad pravažiavimo kelias (ginčo objektas) yra tarp dviejų tvorų. Nors pagal CK 4.119 str. reikalavimus kelio servituto plotis turėtų būti 4 m, tačiau teismas nustatė, jog kelio plotis nei viename taške nesiekia 4 ar daugiau metrų, o realus kelio plotas nesudaro prašomo nustatyti 296 kv. m servituto. Teismas nurodė, jog nustatant 296 kv. m ploto servitutą, jis turėtų užimti ir atsakovo žemės sklypo, esančio už servitutinio kelio šiaurinės ribos tvoros, dalį, tačiau tokio reikalavimo ieškovai nereiškė, taip pat nepateikė prašomo nustatyti servituto ribų nustatymo projekto, t.y. pilnai nepagrindė šio reikalavimo įrodymais. Be to, teismas nurodė, jog duomenų apie tai, kad atsakovo pietinėje servitutinio kelio dalyje esanti vielos tvora, kuri neženkliai pamato pločiu susiaurina pravažiavimą servitutiniu keliu, būtų pastatyta pažeidžiant tokio pobūdžio statinių statybą reglamentuojančius teisės aktus ar būtų savavališkas statinys, byloje nėra. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčo tvora pietinėje dalyje ribojasi su ieškovų K. G. ir G. L. žemės sklypais bei nežymia dalimi valstybinės žemės, todėl sprendė, jog ieškinio reikalavimas netrukdyti ieškovams naudotis kelio servituto teisėmis ir patraukti kelio ribose esančią tvorą negali būti tenkinamas ir dėl to, kad tvoros patraukimas reikštų besiribojančių sklypų dalies užėmimą, o skirti savo žemės kelio suformavimui besiribojančių žemės sklypų savininkai G. L. ir K. G. nesutinka (t.3, protokol. lapas 4, b.l.139). Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, jog padalijus atsakovo ir ieškovų žemės sklypus bei juos suprojektavus, tarp atsakovo ir ieškovų K. G. ir G. L. žemės sklypų, kurių tarpo dalyje yra nežymi dalis valstybinės žemės, neliko reikiamo pločio servitutinio kelio, ir ši situacija iš dalies neatitinka CK 4.115 str. reikalavimų. Kartu teismas pažymėjo, jog kai kurie ieškovai padalindami savo turėtus žemės ūkio paskirties žemės sklypus į namų valdų sklypus, nenumatė privažiavimų prie jų savo žemės sąskaita, todėl šiuo atveju kyla ieškovų ir atsakovo nuosavybės teisių ir teisės į servituto nustatymą interesų pusiausvyros klausimas.

5Apeliaciniu skundu ieškovai I. A., E. B., D. B., G. B., S. B., E. D., K. G., G. L., S. P., R. P., G. V., S. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei priteisti iš atsakovo apeliantų turėtas papildomas bylinėjimosi išlaidas: 132 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei 3 000 Lt išlaidas už advokato pagalbą. Apeliantų nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas iš esmės pažeidžiant materialinės teisės normas, nesiaiškinant svarbių bylai aplinkybių: kad ginčo kelias nuo senų laikų buvo bendrai naudojamas, ieškovai juo važiuodavo į savo žemės sklypus; kad 1997 m. atsakovui įsigijus žemės sklypą, jame buvo nustatytas kelio servitutas visiems naudotojams (t.1, b.l.14-15); kad situacija, kuomet atsakovui padalijus savo žemės sklypą į du sklypus, kelio servitutas buvo nustatytas tik vieno gretimo sklypo Nr. 123 savininkui, o kiti gretimų sklypų savininkai liko be privažiavimo, atsirado dėl klaidos, kurią pripažino Kauno apskrities viršininko administracija (t.1, b.l.83); kad servitutinio kelio buvimo faktą atsiliepime į ieškinį pripažino pats atsakovas, jį patvirtina atsakovo pateikti jo žemės sklypo detaliojo planavimo dokumentai ir vietos apžiūros protokolas; kad nėra jokio kito kelio, kuriuo ieškovai galėtų privažiuoti prie jiems priklausančių žemės sklypų ir normaliomis sąnaudomis naudotis savo nuosavybe pagal paskirtį; kad ieškovai prašo jiems nustatyti kelio servitutą lygiai toje pačioje vietoje, kurioje atsakovui jau yra nustatytas 296 kv. m kelio servitutas jo nuosavybės dokumentuose bei žemės sklypo plane, todėl, nustatant prašomą servitutą, atsakovo teisių ribojimas būtų pats mažiausias, atitiktų proporcingumo ir abiejų šalių interesų pusiausvyros principus. Ieškovų nuomone, nors teismas pripažino, jog atsakovo siūlomi pravažiavimai, kuriais, atsakovo manymu, ieškovai galėtų privažiuoti prie savo žemės sklypų, nėra suprojektuoti keliai iki ieškovų žemės sklypų, be to, jie baigiasi ties kitų namų valdų žemės sklypais, tačiau šiomis aplinkybėmis nepagrįstai nesivadovavo ir nesiaiškino, ar ieškovai, nenustačius kelio servituto per atsakovo žemės sklypą, galės privažiuoti prie nuosavybės teise turimų žemės sklypų ir naudotis jais pagal paskirtį. Tokiu būdu teismas ne tik iš esmės pažeidė CK 4.126 str. 1 d., bet ir visiškai neatsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką (Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-130-622/2008), į tai, kad kelio servitutas atsakovo žemės sklype yra nustatytas vieno gretimo sklypo savininkui, todėl nenustačius servituto kitiems gretimų sklypų savininkams, jų padėtis visiškai nepagrįstai skiriasi nuo padėties to vieno gretimo sklypo savininko, kuris gali nevaržomai patekti prie savo žemės sklypo, naudodamasis administraciniu aktu nustatytu servitutu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007). Teismo išvada, kad ieškovų prašomas nustatyti 296 kv. m ploto kelio servitutas negali būti nustatytas, kadangi tokio ploto kelio faktiškai nėra, prieštarauja sprendime nustatytoms aplinkybėms (4 ir 5 sprendimo psl.) bei byloje esantiems įrodymams (žr. Kauno rajono valdybos 2000-12-05 sprendimo Nr. 216 išrašą, t.3, b.l.118, Kauno apskrities viršininko 2001-05-31 įsakymo Nr. 02-05-4361 priedą, t.3, b.l.124, 2001-05-31 V. Ž. priklausančio žemės sklypo planą, 2001-10-16 pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį, t.1, b.l.124). 296 kv. m kelio buvimo faktą patvirtina oficialieji rašytiniai dokumentai, kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), kad jo žemės sklype yra 296 kv. m serviturtinis kelias, pripažįsta ir pats atsakovas savo atsiliepime į ieškinį, 296 kv. m servitutinis kelias nurodytas (t.y. įregistruotas) ir Nekilnojamojo turto registro pažymėjime, todėl ieškiniu ieškovai ir prašė suteikti jiems teisę naudotis atsakovo sklype esamu 296 kv. m keliu. Kadangi ieškovai prašė nustatyti lygiai tokį patį kelio servitutą, koks yra nustatytas atsakovo nuosavybės dokumentuose bei žemės sklypo plane kitiems asmenims, nebuvo teikiamas servituto ribų nustatymo projektas, kuris būtų būtinas tuo atveju, jeigu servituto ribos nebūtų nustatytos. Vadinasi, ieškovai savo reikalavimą pagrindė tinkamais įrodymais. Ieškovų nuomone, teismui nustačius, kad servitutinio kelio ribose pastatyta vielos tvora susiaurina servitutinio kelio ribas (ši aplinkybė nustatyta teismo sprendimo 5 puslapyje), atsakovas turėtų būti įpareigotas pašalinti kliūtis, trukdančias daiktinės teisės turėtojams pilna apimtimi naudotis turima daiktine teise. Teismas nepagrįstai nurodo, jog tenkinant ieškovų reikalavimą patraukti tvorą, būtų užimta dalis ieškovams K. G. ir G. L. nuosavybės teise priklausančių sklypų, besiribojančių su atsakovo sklypu. Ieškovai perkelti tvoros į kitą vietą, kaip interpretuoja teismas, neprašo, ieškovai tik siekia, kad tvora būtų patraukta nuo servitutinio kelio, kurio ribose tvora pastatyta ir susiaurina pravažiavimą keliu, tam, kad būtų galima netrukdomai naudotis servituto teisėmis. Teismo išvada, kad padalijus ieškovų ir atsakovo žemės sklypus, tarp atsakovo žemės sklypo ir ieškovų K. G. bei G. L. žemės sklypų neliko reikiamo pločio servitutinio kelio, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Atsakovui padalijus sklypą į du 0,1000 ha ir 0,4504 ha sklypus, sklypo bendras plotas nepakito (0,1000 ha + 0,4504 ha = 0,05504 ha), o palyginus 1997 m. sklypo planą ir 2001 m. sklypo planą, matyti, kad servitutinis kelias išliko toje pačioje vietoje ir tokio paties dydžio, koks buvo anksčiau (koordinatės nepakito). Po atsakovo žemės sklypo padalijimo pasikeitė tik tai, jog vietoj anksčiau buvusio bendro naudojimo kelio servituto buvo nustatytas servitutas tik sklypo Nr. 123 savininkui, tokiu būdu pažeidžiant CK 4.116 str. reikalavimus. Teismas visiškai nepagrįstai traktuoja ginčo kelią, kuris yra atsakovo žemės sklypo dalis, kaip atskirą objektą, esantį tarp atsakovo žemės sklypo ir kitų besiribojančių žemės sklypų. Teismo argumentas, kad ieškovai, padalindami savo žemės sklypus, nenumatė privažiavimų prie jų savo žemės sąskaita, yra visiškai nepagrįstas. Ieškovams įsirengti privažiavimą iš ( - ) gatvės iki savo žemės sklypų savo žemės sąskaita neįmanoma, kadangi tarp ( - ) gatvės ir ieškovų žemės sklypų yra įsiterpęs atsakovo žemės sklypas, be to, atsakovo žemės sklype esantis servitutinis kelias iki sklypo padalijimo 2001 m. buvo numatytas bendram naudojimui, todėl ieškovai bei ankstesni žemės sklypų savininkai nuo senų laikų naudojosi minėtu keliu ir pagrįstai tikėjosi, kad servitutas nebus panaikintas nesant tam priežasčių. Net ir atsakovui padalijus savo žemės sklypą, ieškovai ir toliau naudojosi ginčo keliu tol, kol atsakovas 2008 m. pastatė tvorą kelio ribose ir ėmė piktybiškai trukdyti pravažiuoti. Teismas iš byloje esančių įrodymų turėjo padaryti išvadą, kad privažiavimo nustatymas per atsakovui priklausantį žemės sklypą yra vienintelis būdas užtikrinti ieškovams teisę tinkamai naudotis jiems priklausančiais žemės sklypais, kadangi jokio kito alternatyvaus privažiavimo įsirengti nėra įmanoma, be to, šiuo pravažiavimu ieškovai naudojosi jau ilgą laiką (faktinis servitutas). Nepaisant to, teismas nepasisakė dėl alternatyvaus privažiavimo nebuvimo fakto reikšmės sprendžiant šią bylą. Atsižvelgiant į tai, kad 296 kv. m kelio servitutas yra nustatytas vieno gretimo sklypo Nr. 123 savininkui, o ieškovai prašo nustatyti servitutą, leidžiantį naudotis tuo pačiu 296 kv. m keliu, atsakovo teisių ribojimas atitiktų proporcingumo bei tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros principus.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. Ž. prašo palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad servitutas administraciniu aktu nustatytas sklypų Nr.529 savininkui G. K., (t.1, bl. 165,166), Nr.530 savininkams N. K. ir H. K. (t.1, bl. 163,164), Nr. 545 savininkui UAB „Lanlita" (t.1, bl.167,168), Nr. 546 savininkui K. K. (t.1, bl.169,170) ir Nr. 547 savininkui D. S. (t.1, bl. 171,172), todėl šių asmenų teisės nėra pažeistos, jie turi teisę naudotis ir naudojasi atsakovui priklausančia sklypo dalimi – keliu, dėl ko ieškinys jų atžvilgiu atmestas pagrįstai. Tuo tarpu kiti ieškovai turi kitas galimybes pateikti į jiems priklausančius žemės sklypus, pavyzdžiui, G. L. gali patekti į jam priklausantį sklypą Nr. 289, kuris padalintas į tris sklypus, per savo mamai K. L. priklausantį sklypą Nr. 290 (kadangi ji davė sutikimus savo vaikams patekti per jai priklausančią žemę servitutiniu keliu) bei broliui priklausančius sklypus. Atsakovas nurodo, jog G. L. parengtu detaliuoju planu nėra išspręstas įvažiavimo klausimas, nėra pažymėti būtini nustatyti servitutai, išskyrus parodytas rodykles kaip privažiavimą iš valstybinės žemės. Kadangi detalaus plano rengėju buvo pats G. L., žinodamas, kad jokio kelio valstybinėje žemėje nėra, o šalia esančio žemės sklypo savininkas yra atsakovas, jis privalėjo informuoti plano rengėją apie tai ir tinkamai spręsti įvažiavimo į tris padalintus žemės sklypus klausimą, t.y. projektuoti kelią savo sklypo sąskaita. Tačiau to lengvabūdiškai tikėjosi išvengti, tikėdamasis įvažiavimą įsirengti kito žemės savininko -atsakovo sąskaita. Atsakovas nurodo, kad ieškovai nesielgė kaip rūpestingi savininkai, kurie pirkdami sklypus įvertinta visas galimybes pasiekti savo nuosavybę. Kelių klausimas turėjo būti sprendžiamas rengiant ieškovėms E. B. ir D. B. priklausančio sklypo padalijimo į 25 sklypus detaliuosius planus, tačiau patekimo į sklypus klausimas detaliaisiais planais išspręstas nebuvo, ieškovams įgyjant sklypus jokio kelio taip pat nebuvo (ieškovai sklypus įgijo po nuosavybės teisių atsakovui atsiradimo ir turėjo žinoti, kokios yra jų įsigytų sklypų gretimybės ir sklypų naudojimo sąlygos). Byloje pateiktas 2009-05-05 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr.35 (t.3, b.l.85) patvirtina, kad į naujai statomą kvartalą galima patekti ir patenka keliomis iš ( - ) gatvės einančiomis gatvėmis - ( - ) gatve, ( - ) gatve, už ( - ) gatve esančiu pravažiavimu, plane pažymėtomis rausva spalva. Antstolis konstatavo, kad prie žemės sklypo Nr.889 stovėjo sunkvežimis su priekaba, kas patvirtina, jog ieškovai gali patekti į jiems priklausančius sklypus kitu keliu. Atsakovas nurodo, jog tarp dalies sklypų yra nutiestas kelias, tuo tarpu net ir nustačius ieškovų prašomą servitutą, patekimo klausimas į eilę sklypų išspręstas nebus, kadangi už atsakovui priklausančio žemės sklypo yra kitų žemės savininkų žemė, kur nėra nustatyti jokie servitutai. Atsakovo nuomone, ieškinio atmetimą sąlygoja ir tas faktas, kad ieškovai nesutinka vienas kitam duoti pravažiavo per jiems priklausančius sklypus, tačiau siekia naudotis atsakovo nuosavybe. Atsakovas teismo posėdyje pasiūlė, jog jis sutiktų duoti 3,5 metro įvažiavimo servitutą į K. G. priklausantį sklypą, o iš jo ir G. L. priklausančių sklypų būtų galima patekti ir į kitiems ieškovams priklausantį sklypą. Tačiau nei K. G., nei G. L. su šiuo pasiūlymo nesutiko. Priešingai nei teigia apeliantai, teismo sprendimas visiškai atitinka suformuotą teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-2/2009, 2009-04-03 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-157/2009, 2005-10-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-496/2005), kuriose yra išdėstyti išaiškinimai dėl CK 4.126 str. taikymo. Ieškinio patenkinimas pažeistų atsakovo teises, kadangi leidimas važiuoti per atsakovo žemę tokiam dideliam skaičiui savininkų, sudarytų nuolatinį transporto priemonių judėjimą ir triukšmą, kas pablogintų atsakovo gyvenimo sąlygas. Skundo argumentas, kad atsakovui priklausiančiame žemės sklype yra 296 kv. m kelias, yra visiškai nepagrįstas. Tai, kad administraciniame akte - įsakyme yra nustatytas 296 kv. m kelio servitutas, jokiu būdu nereiškia, kad realiai yra 296 kv. m žemės ploto kelias. Tai, kad tokio kelio ploto kelio nėra, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, 2008-09-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t.2, b.l.26), vietos apžiūros protokolas (t.3, b.l.100-102). Be to, net ir padauginus planuose pažymėtą kelio ilgį - 68,28 m iš 4 m. pločio, gaunamas 273,12 kv. m plotas, o ne 296 kv. m plotas. Nors ieškovai prašo nustatyti servitutą, tačiau nepateikė jokio žemės sklypo plano su pažymėtomis servituto koordinatėmis, iš kurio būtų galima nustatyti, kurioje vietoje yra prašoma nustatyti servitutą. Tokiu būdu ieškovai pažeidžia 2004-10-14 LR Vyriausybės nutarimo Nr.289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo" nuostatas, o ieškovams nepateikus žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėtas tikslus esamas servitutas, ieškinio reikalavimas negalėtų būti įgyvendintas, o teismo sprendimas – įvykdytas. Apeliacinio skundo argumentas dėl atsakovo tvoros, kuria jis yra apsitvėręs jam priklausantį žemės sklypą, perkėlimo taip pat nepagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų savavališkai aptvėręs jam priklausantį žemės sklypą, vielinės tvoros statybai nėra reikalingas nei leidimas, nei projektas, o privataus sklypo aptvėrimas yra galimas ir netgi privalomas pagal STR.2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai " 181 str. Servitutinis pravažiavimas nėra užvertas, tvora pastatyta ant sklypo ribos, servitutinis kelias pažymėtas tik atsakovo sklypo ribose, todėl nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą patraukti tvorą. Tvoros patraukimas reikštų jos iškėlimą į kitiems savininkams priklausančią žemę. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ginčo teritorijoje eina elektros kabelis, todėl būtina vertinti ir 1992-05-12 LR Vyriausybės nutarimu Nr.343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo" nuostatas bei 1998-04-24 LR ūkio ministerijos įsakymu Nr. 151 patvirtintas Elektros tinklų apsaugos taisykles. Atsakovo nuomone, šios imperatyvios nuostatos leidžia spręsti, kad normalaus pravažiavimo kelio įrengimas ginčo teritorijoje sunkiai įmanomas.

7Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

8Įstatymas (CPK 8 straipsnis) nustato, kad teismas šio kodekso nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Tai reiškia, kad tiek teismas, tiek šalys bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti siekdami CPK 2 ir 8 straipsniuose numatytų tikslų. Pagal CPK 2 str. teismas turi ginti asmenų, kurių materialinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, tinkamai taikyti įstatymus nagrinėjant civilines bylas ir priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti ir plėtoti teisę.

9Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė „Areex International Trading Co“ v. UAB „Santoveta“ bylos Nr. 3K-3-407/2004; 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. PĮ „RPBĮ“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. Aksiutič, bylos Nr. 3K-3-298/2006; ir kt.), aiškindamas CPK 327 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad pagal šią teisės normą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje įtvirtintos jos taikymo sąlygos: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

10Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas bylos esmės neatskleidė.

11Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2 dalį ieškovas turi nurodyti ieškinyje ir prie jo pridėti įrodymus, patvirtinančius faktinį ieškinio pagrindą.

12Iš ieškovų pateikto ieškinio ir patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovams važiuoti transporto priemonėmis 296 kv. m keliu, esančiu atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype Nr. 79-1 (unikalus Nr. ( - ) ), bei jį remontuoti ar kitaip tinkamai išlaikyti tam, kad būtų galima normaliai naudotis servituto suteikiamomis teisėmis, taip pat įpareigoti atsakovą netrukdyti ieškovams juo naudotis ir ne vėliau kaip per 14 (keturiolika) dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo patraukti kelio ribose esančią tvorą, o to nepadarius per nustatytą terminą - leisti ieškovams patraukti tvorą atsakovo lėšomis.

13Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai prie ieškinio pateikė žemės sklypo planus, tačiau ginčo žemės sklypo plano, kuriame būtų suprojektuota kelio servituto dydis, plotas ir ribos nepateikė. Kelio servituto planas yra rašytinis įrodymas, kuris patikslina, detalizuoja, sukonkretina aplinkybes apie prašomo nustatyti kelio servituto vietą ir duomenis, todėl jis yra pagrindinis įrodymas patvirtinantis faktinį ieškinio pagrindą. Taigi, nesant tinkamai parengto kelio servituto plano negalima nustatyti įrodinėjimo dalyko ir teisingai pritaikyti daiktinės teisės normas, reglamentuojančias, servituto nustatymo sąlygas bei teisingai išspręsti ginčą ( CK 4.111-4.129 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo nutartyse ne kartą yra išaiškinęs, kad servituto dėl žemės sklypo naudojimo apimtis turi būti nustatoma servituto konkrečiame žemės sklype planu. Plane turi atsispindėti esami ar numatomi tiesti centralizuoti ( bendro naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklai ( požeminės ir antžeminės komunikacijos).

14Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, jog ieškovai nepateikdami kelio servituto ribų nustatymo projekto pilnai nepagrindė savo reikalavimo įrodymais, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, teismas spręsdamas ginčą tarp šalių dėl servituto nustatymo iki galo neišsiaiškino visų bylos faktinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės ir tinkamai nepritaikė šį daiktinės teisės institutą reglamentuojančių teisės normų.

15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas dėl servituto nustatymo reglamentuojančias teisės normas savo nutartyse yra konstatavęs, kad servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), svarstyti ir konstatuoti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta S. P. v. V. M. byloje; bylos Nr. 3K-3-246/2005), (nutartis paskelbta „Teismų praktika“ Nr. 24, psl. 63-67). (žr. taip pat 2002 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. Z. V., bylos Nr. 3K-3-196/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.; bylos Nr. 3K-3-691/2006).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovei S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008 taip pat yra pažymėjusi, kad servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111 straipsnis), todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaitą. Kita vertus, nuosavybės teisės ribojimas reikalauja savininkų bendradarbiavimo nereikalingiems ginčams išvengti.

17Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Kauno apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2009m. lapkričio 16d. rašto Nr. S6-3182 ir jo priedų ( t 4., b.l. 41-52) matyti, kad servitutinis privažiavimo kelias į žemės sklypą Nr. 123, ( sklypo Nr. ( - ) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte) esantį ( - ), kurio aplinkinėje riboje detaliuoju planu suformuoti žemės sklypai individualiai statybai ( kad. Nr. ( - )) yra numatytas per žemės sklypus ( kad. Nr. ( - ) ). Šiame rašte pažymima, kad servitutinis 4 metrų pločio kelias, ( - ) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte apskaitytas bendro naudojimo keliu, todėl sklypams ( kad. Nr. ( - )) servitutas sklypuose ( kad Nr. ( - )) nebuvo numatytas, o kito kelio privažiavimui į išvardintus sklypus nėra. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms svarstytina ar sprendžiant ginčą nėra pagrindas taikyti CK 4. 129 straipsnio nuostatas. Tačiau teismo sprendimu nustačius servitutą lieka neišspręstas jo atlygintinumo klausimas, o pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančio daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009m. balandžio 3d. nutartis civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157-2009). Nagrinėjamoje byloje servituto atlygintinumo klausimai nebuvo nagrinėjami ir spręsti.

18Esant išdėstytų argumentų visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė, aukščiau nurodytos ginčo esmę sudarančios faktinės aplinkybės turi būti tiriamos ir vertinamos, taip pat servituto atlygintinumo klausimas turėjo būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme. Nustatyti trūkumai yra esminiai ir negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl apylinkės teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kolegija,

Nutarė

20Apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.

21Kauno rajono apylinkės teismo 2009m. liepos 3d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. Ieškovai patikslintu ieškiniu (t.2, b.l.32-44) prašė nustatyti kelio... 4. Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį... 5. Apeliaciniu skundu ieškovai I. A., E. B., D. B., G. B., S. B., E. D., K. G.,... 6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. Ž. prašo palikti galioti... 7. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 8. Įstatymas (CPK 8 straipsnis) nustato, kad teismas šio kodekso nustatyta... 9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos... 11. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 2 dalį ieškovas turi nurodyti... 12. Iš ieškovų pateikto ieškinio ir patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai... 13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai prie ieškinio pateikė žemės... 14. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, jog... 15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas dėl servituto nustatymo... 16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 17. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Kauno apskrities viršininko... 18. Esant išdėstytų argumentų visumai teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 19. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,... 20. Apeliacinį skundą iš dalies patenkinti.... 21. Kauno rajono apylinkės teismo 2009m. liepos 3d. sprendimą panaikinti ir bylą...