Byla 2S-1339-392/2013
Dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiau, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. N2-5298-131/2012, pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas T. M. 2011 m. balandžio 18 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, prašydamas nutraukti šalių santuoką dėl sutuoktinės kaltės ir nustatyti nepilnamečio vaiko M. M. S. (M. M. S.) gyvenamąją vietą su ieškovu – vaiko tėvu. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje. Ieškovas nurodė, kad atsakovės, gyvenamasis adresas nežinomas, paskutiniai ieškovui žinomi jos adresai: ( - ); ( - ); ( - ).

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi, nepranešęs atsakovei, patenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo dienos nustatė šalių nepilnamečio vaiko laikinąją gyvenamąją vietą su tėvu. Taip pat teismas pavedė ieškovo parinktam antstoliui vykdyti šią nutartį įstatymo nustatyta tvarka.

5Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi iki teismo sprendimo priėmimo dienos taikytą laikinąją apsaugos priemonę – nepilnamečio vaiko M. M. S. gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu T. M. ieškovo gyvenamoje vietoje. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, kuria buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė naikintina, nes neatitiko ir iki šiol neatitinka faktinės šeimos situacijos ir nesuderinama su vaiko interesų apsauga. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2011 m. balandžio 28 d. nutartį dėl laikinosios šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, rėmėsi ieškovo pateikta tikrovės neatitinkančia informacija, kad šalių vaikas ir ieškovas gyveno Lietuvoje. Nurodytos teismo nutarties priėmimo metu teismas neturėjo duomenų apie tai, kad tikroji vaiko gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu buvo su motina Kanadoje. Todėl liko visapusiškai neįvertinti vaiko interesai. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė, kad ieškinio teismui pateikimo momentu šeimos ir paties ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta vis dar buvo Kanadoje. Ieškovas Kanadoje nutraukė darbo santykius 2011 m. liepos 8 d. ir tik po to, atsakovei su nepilnamečiu vaiku likus gyventi Kanadoje, vienas grįžo gyventi į Lietuvą (T. 5, b. l. 125–127). Taigi 2011 m. balandžio 18 d. ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pateiktas tuomet, kai šalys ir jų nepilnametis vaikas gyveno Kanadoje. Dėl šios aplinkybės teismas pripažino, kad 2011 m. balandžio 28 d. teismo nutartis naikintina, nes ją priimant neįvertinti šalių nepilnamečio vaiko interesai (CPK 149 str. 2 d.). Be to, pažymėjo, kad nei ieškinio pateikimo momentu, nei po bylos iškėlimo teisme nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių grėsmės ieškovo ar vaiko interesams buvimą. Nuo ieškovo kreipimosi į teismą dienos (t. y. 2011 m. balandžio 18 d.) ir analizuojamų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo dienos (t. y. 2011 m. balandžio 28 d.) iki dabar situacija yra pasikeitusi. Laikinosios apsaugos priemonės 2011 m. balandžio 28 d. pritaikytos atsakovei ir šalių nepilnamečiui vaikui buvus Kanadoje, kuri nėra Europos Sąjungos narė, o šiuo metu atsakovė ir nepilnametis vaikas gyvena Nyderlanduose. Šią aplinkybę patvirtina Nyderlandų miesto Almelo apylinkės teismo nutartys, kuriomis nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko priežiūra, paskirta vaiką prižiūrinti šeimos rūpybos institucija, nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta su motina ir pratęstas šių laikinųjų priemonių taikymo terminas iki 2013 m. gruodžio 10 d. Paaiškėjus aplinkybei, kad nepilnamečio šalių vaiko gyvenamoji vieta šiuo metu yra Nyderlanduose, o ši valstybė yra Europos Sąjungos narė, kurioje galioja Reglamento „Briuselis II“ nuostatos, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad yra tikslinga panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

6Ieškovas T. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį kaip nepagrįstą ir neteisėtą nuo jos priėmimo dienos. Taip pat ieškovas prašo 2011-04-28 nutarčiai dėl gyvenamosios vietos nustatymo įvykdyti, taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti atsakovę grąžinti vaiką į jo gyvenamą vietą su tėvu, o šiai priemonei vykdyti išduoti Reglamento Briuselis II 42 str. pažymėjimą. Apeliantas pažymi, kad padavus šį atskirąjį skundą, automatiškai sustabdomas 2013-04-12 skundžiamos nutarties galiojimas, todėl lieka galioti įsiteisėjusi ir vykdytina 2011-04-28 nutartis dėl gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu (ieškovu), kuriai ieškovas šiuo atskiruoju skundu pakartotinai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti atsakovę grąžinti vaiką i jo gyvenamą vieta su tėvu Lietuvoje., o šiai papildomai priemonei vykdyti išduoti Reglamento Briuselis II 42 str. pažymėjimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas buvo visiškai pagrįstas, nes atsakovė, sužinojusi apie Lietuvoje prasidėjusią bylą ir pritaikytas apsaugos priemones, pagrobė vaiką: be tėvo leidimo ir pažeisdama teismo nutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu išvežė berniuką į Italiją, o Italijai pareikalavus sugrąžinti vaiką tėvui, įvykdė dar vieną pagrobimą - neteisėtai perkėlė vaiką į Olandiją, kur neteisėtai laiko vaiką iki pat šios dienos. Nuo pagrobimo laiko jau beveik dvejus metus atsakovė atima iš vaiko teisę turėti tėvą, netgi telefonu neleidžia bendrauti su tėvu ir kitais šeimos nariais, draudžia kalbėti gimtąja kalba (lietuviškai). Dar daugiau, atsakovė tyčia fiziškai žaloja sūnų ir trikdo jo fizinę raidą, drausdama atlikti jam būtiną skubią chirurginę operaciją. Be to, atsakovė neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, visiškai neužtikrina vaiko teisės augti ramioje šeimos aplinkoje, nes Nyderlanduose negyvena nei vienas pagrobtojo berniuko šeimos naiys, vaikas neturi jokių ryšių su šia jam svetima valstybe. Atsakovė piktybiškai nevykdė teismo 2011-04-28 nutarties, o jis deda visas pastangas, kad minėta nutartis būtų įvykdyta. Nyderlandų centrinė įstaiga dėl vaikų grobimo nuo 2011-11-15 vykdo vaiko sugrąžinimo bylą, teisme Nyderlanduose vyksta byla dėl pagrobto vaiko sugrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir Reglamentą Briuselis II. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas panaikino laikinąsias apsaugos priemones, skundžiamoje nutartyje nenurodęs nei vieno CPK numatyto pagrindo, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Nesant prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos tik tais atvejais, kai siekiama apginti viešąjį interesą ir, nepanaikinus šių priemonių, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, tačiau nutartyje nėra pateikti jokie motyvai, kokį viešą interesą siekia apginti teismas ir kokių asmenų, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai bus pažeisti nepanaikinus šių priemonių, ir dar skubos tvarka. Nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nėra skubaus vykdymo. Pirmos instancijos teismas nenustatė jokių esminių pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių laikinųjų apsaugos priemonių nebereiktų taikyti ir jas reiktų panaikinti. Teismas apskritai netyrė jokių aplinkybių, leidžiančių įvertinti dabartines vaiko gyvenimo sąlygas ir nevertino byloje jau esančių įrodymų dėl vaiko pagrobimo, dėl atsakovės vykdomos vaiko nepriežiūros, fizinio vaiko žalojimo, nemotyvavo, kodėl ieškovas negalėtų piržiūrėti vaiko. Be to, teismas, panaikindamas su tėvu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, paliko vaiką be jokios nustatytos gyvenamosios vietos, o tai iš esmės pažeidžia vaiko saugumą, gerovę, teises ir interesus. Ieškovo nuomone, naikindamas 2011-04-28 nutartį, teismas neteisėtai ir nepagrįstai rėmėsi Nyderlandų teismo nutartimis dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, tuo pačiu de facto pripažindamas šiam Olandijos teismui jurisdikciją spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tuo pažeisdamas išimtinę Lietuvos jurisdikciją spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Atsakovės tyčinis nutarties nevykdymas ir dėl teismų beveik dvejus metus vilkinamo proceso užsitęsęs neteisėtas pagrobto vaiko laikymas negali būti laikomas „pasikeitusia aplinkybe“. Europos Teisingumo teismo praktika nustato, kad kalbant apie vaiko „nuolatinę gyvenamąją vietą“, svarbu buvimo šalyje teisėtumas. Ieškovo įsitikinimu, akivaizdu, kad pagrobto vaiko atgabenimas į šalį ir priverstinis laikymas toje šalyje negali būti teisėtas pagrindas pripažinti, jog pagrobėjo prieglobsčio šalis, net jei pagrobimas ir neteisėtas laikymas ilgai trunka, tampa pagrobtojo vaiko „teisėta gyvenamoji vieta“. Be to, teismas nenustatė, kokiomis sąlygoms gyvena vaiką pagrobusi atsakovė, kur yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta, kokios jos pajamos, ar vaikui sudarytos tinkamos sąlygos, ar jam užtikrinamas bendravimas su abiem tėvais. Teismas visiškai neatsižvelgė į vaiko interesus, gerovę ir esminius ryšius su Lietuva, kur yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

7Atskirasis skundas atmestinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

9Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi iki teismo sprendimo priėmimo dienos taikytą laikinąją apsaugos priemonę – nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu ieškovo gyvenamojoje vietoje.

10Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.

11Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nei ieškinio pateikimo metu, nei po bylos iškėlimo teisme ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių realios grėsmės vaiko interesams buvimą. Ieškovo teiginiai apie grėsmę nepilnamečio sūnaus interesams motyvuojami vien tik ieškovo prielaidomis. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo apriboti priešingos šalies veiksmų laisvę pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeis ginčo šalių interesų pusiausvyros, bus pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

12Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje, privalėjo atsižvelgti į tai, kad nepilnamečio vaiko realioji gyvenamoji vieta ieškinio padavimo momentu buvo su motina Kanadoje. Kaip pastebėjo ir pats pirmos instancijos teismas, ieškinio teismui pateikimo momentu šeimos bei paties ieškovo reali gyvenamoji vieta vis dar buvo Kanadoje. Ieškovas darbo santykius Kanadoje nutraukė tik 2011 m. liepos 8 d. o, atsakovei su nepilnamečiu vaiku likus gyventi Kanadoje, vienas grįžo į Lietuvą. Taigi tuo metu, kai ieškovas pateikė ieškinį teismui, šalys ir jų nepilnametis vaikas realiai gyveno Kanadoje. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytos teismo nutarties priėmimo metu teismas neturėjo duomenų apie tai, kad realioji vaiko gyvenamoji vieta ieškinio padavimo metu buvo su motina Kanadoje. Taigi pirmos instancijos teismas, nežinodamas svarbių nagrinėjimo klausimo išsprendimui aplinkybių viseto, neturėjo realios galimybės visapusiškai įvertinti vaiko interesus siedamas juos su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių nepilnametis vaikas yra gimęs Olandijoje, Lietuvos Respublikoje nė karto nėra buvęs, visą laiką iki ginčo pradžios ir atsakovo išvykimo į Lietuvą gyveno su abiem tėvais ne Lietuvos teritorijoje.

13Akivaizdu, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, šių aplinkybių nevertino, taip pat nevertino, ar būtinas ir vaikui naudingas jo aplinkos pakeitimas, iki ginčas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo bus išspręstas iš esmės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkos keitimas gali vaikui padaryti tam tikrą socialinę, psichologinę žalą, sukelti emocinių išgyvenimų, ypač nagrinėjamu atveju, kai vaikas Lietuvoje per savo gyvenimą nė karto nėra lankęsis. Vienas iš kriterijų, lemiančių sprendimą nekeisti vaiko aplinkos - laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius tenkinančioje aplinkoje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju vaikas gyvena tik su atsakove jau nuo 2011 m. vidurio, t.y. dvejus metus. Pažymėtina, kad tarptautinė ir Lietuvos teismų praktika orientuota į ilgesnį nei vienerių metų gyvenimą vaiko poreikius atitinkančioje aplinkoje. Jei vaikas daugiau nei metus gyvena jo poreikius atitinkančioje aplinkoje, tokios aplinkos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Tokią poziciją šiuo klausimu ne kartą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-320/2006, Nr. 3K-3-506/2008, Nr. 3K-3-411/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, preliminariai įvertinus bylos medžiagą, akivaizdžių įrodymų dėl to, kad aplinka, kurioje dabar gyvena nepilnametis šalių vaikas, tapo nesaugi, nebeatitinkanti reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, kol kas byloje nėra. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra suformuota nuostata, kad mažamečiam vaikui ypač reikalinga motinos globa, todėl motina, esant kitoms tėvų sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę vaiką auklėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2000).

14Sutiktina su apelianto argumentu, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas, tačiau šias faktines aplinkybes teismas visapusiškai ištiria tik bylą nagrinėdamas iš esmės. Pagal CPK 144-148 str. teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti ir vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus iš esmės išspręsti ieškinio reikalavimai. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas tik tikrina, ar yra pagrindas šias priemones pritaikyti iki teismo sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad pareikštų reikalavimų pagrįstumas bus sprendžiamas tik išnagrinėjus bylą iš esmės, išklausus šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei visapusiškai įvertinus kitus į bylą visus pateiktus įrodymus. Todėl ieškovo 2013-07-05 pareiškime išdėstyti prašymai dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir įrodymų rinkimo apeliacinės instancijos teisme netenkintini. Be to skirti bylos žodinį nagrinėjimą netikslinga ir todėl, kad teismo posėdyje būtų išklausyti tik vienos šalies argumentai, kurie ir taip labai plačiai yra išdėstyti raštu.

15Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos apsaugą ir nesant būtino reikalingumo bei aiškaus, pakankamo pagrindo, nenumato vaiko aplinkos keitimo net ir tais atvejais, kai vaikui aplinka buvo sukurta pažeidžiant tam tikrus teisės normų reikalavimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimas byloje M. v. Bulgarija). Taigi tam tikros abejonės dėl vaiko aplinkos, kurioje vaikas gyvena, negali būti objektyvus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, kol bus priimtas galutinis sprendimas byloje. Išvežus vaiką gyventi į kitą šalį ir skubiai iš esmės pakeitus jo gyevnamąją, kultūrinę ir kalbinę aplinką, taip pat apribojus vaiko bendravimo su motina galimybes, tikėtina, kad būtų pažeisti nepilnamečio vaiko interesai.

16Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo metu atsakovė ir šalių nepilnametis vaikas gyvena Nyderlanduose. Šią aplinkybę patvirtina Nyderlandų miesto Almelo apylinkės teismo nutartys, kuriomis nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko priežiūra, paskirta vaiką prižiūrinti šeimos rūpybos institucija, nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta su motina ir pratęstas šių laikinųjų priemonių taikymo terminas iki 2013 m. gruodžio 10 d. (Almelo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d., 2011 m. gruodžio 23 d., 2012 m. kovo 14 d., 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. rugpjūčio 29 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutartys, Rytų Nyderlandų apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis). Nors šios nutartys nepripažintos Lietuvoje, bet jose nustatyti faktai ir aplinkybės negali būti ignoruojami. Manytina, kad šalių nepilnamečio vaiko esminiams interesams pavojus negresia, nes minėtų nutarčių pagrindu yra nustatyta laikina šalių nepilnamečio vaiko priežiūra, paskirta vaiką prižiūrinti šeimos rūpybos institucija. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia priežasčių tam, kad iki bylos išnagrinėjimo nepilnametis vaikas turėtų būti atskirtas nuo motinos, nustatant jo gyvenamąją vietą tėvu.

17Kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, kad teismas tinkamai nemotyvavo savo priimtos nutarties. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmos instancijos nutartis yra motyvuota, teismas priimdamas nutartį vertino faktines bylos aplinkybes ir dėl jų pasisakė. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; V. de H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

18Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta, nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to, apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

19Netenkinus skundo neatsiranda pagrindo tenkinti ir ieškovo prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones - įpareigoti atsakovę grąžinti vaiką į jo gyvenamą vietą su tėvu, o šiai priemonei vykdyti išduoti Reglamento Briuselis II 42 str. pažymėjimą.

20Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p. kolegija

Nutarė

21Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. Ieškovas T. M. 2011 m. balandžio 18 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto 1... 4. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi,... 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi nutarė... 6. Ieškovas T. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 7. Atskirasis skundas atmestinas.... 8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 9. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl to, ar pirmosios... 10. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose... 11. Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nei... 12. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas,... 13. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, priimdamas 2011 m.... 14. Sutiktina su apelianto argumentu, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko... 15. Tarptautinės ir nacionalinės teisės normos užtikrina vaiko šeimos aplinkos... 16. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo metu atsakovė ir šalių nepilnametis... 17. Kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, kad teismas tinkamai nemotyvavo... 18. Kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą,... 19. Netenkinus skundo neatsiranda pagrindo tenkinti ir ieškovo prašymo taikyti... 20. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.... 21. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį palikti...