Byla 2A-2144-619/2013
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto Air Baltic Corporation AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Europos ieškinį dėl nedidelių sumų atsakovui Air Baltic Corporation AS dėl skolos priteisimo,

3Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

4ieškovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Air Baltic Corporation AS 1 168,35 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl atsakovo kaltės du STT darbuotojai komandiruotėje papildomai praleido 14 valandų 50 minučių, todėl STT privalėjo savo darbuotojams sumokėti ir sumokėjo 1 168,35 Lt komandiruotpinigių ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Atsakovas ieškovo patirtų nuostolių t.y. 1 168,35 Lt geruoju nesutiko atlyginti. Kelionės lėktuvo bilietus ieškovas įsigijo per Baltijos kelionių agentūrą. Kelionės lėktuvu bilietuose buvo nurodyta, kad kelionė Lietuvos laiku prasidės 2011 m. sausio 16 d. 9.55 val. Vilniuje ir baigsis Baku 2011 m. sausio 16 d. 22.40 val.. Be to, numatyta, kad vežėjas maršrutu Vilnius-Ryga-Maskva bus „Air Baltic Corporation“. STT darbuotojai iš Vilniaus oro uosto į Rygos oro uostą „Air Baltic Corporation“ lėktuvu išvyko 2011 m. sausio 16 d. 9.55 val., Rygoje buvo 2011 m. sausio 16 d. 10:50 val.. Iš Rygos į Maskvą, vietoje numatyto išvykimo 2011 m. sausio 16 d. 12.15 val., atsakovo lėktuvu išvyko 2011 m. sausio 16 d. 18.10 val.. Vežėjas „Air Baltic Corporation“ jokių vėlavimo priežasčių nenurodė. Į Maskvos Šeremetjevo oro uostą atvyko 20.30 val., kur 20.40 val. turėjo lėktuvu vykti į Baku, tačiau lėktuvas dėl bendrų oro taisyklių nepalaukė. Maskvos Šeremetjevo oro uoste atsakingi už registraciją asmenys pakeitė STT darbuotojų skrydžio iš Maskvos į Baku datą į 2011 m. sausio 17 d. (Maskvos laiku). STT darbuotojai nuo 2011 m. sausio 16 d. 20.30 val. iki 2011 m. sausio 17 d. praleido Šeremetjevo oro uosto laukiamojoje salėje, nes atsakovas nesuteikė jiems viešbučio. Į Baku STT darbuotojai atvyko 2011 m. sausio 17 d. 14.30 val.

5Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 261/2004 2004 m. vasario 11 d. nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantį Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau reglamentas 261/2004) 6 straipsnio 1 pastraipos (i), (iii) ir 9 straipsnio 1 (a) ir 2 pastraipą, kai skrydį vykdantis oro vežėjas pagrįstai tikisi, kad tvarkaraštyje numatytas skrydžio išvykimo laikas bus atidėtas, keleiviams nemokamai pasiūlomas maistas ir gaivieji gėrimai, atsižvelgiant į laukimo laiką, keleiviams taip pat pasiūloma du kartus nemokamai paskambinti telefonu, išsiųsti telekso ar fakso pranešimus arba elektroninius laiškus. 2011 m. sausio 16 d. skrydis maršrutu Ryga-Maskva Nr. BT424 buvo atidėtas dėl techninių aplinkybių, todėl Air Baltic ryšių su klientais skyrius pasiūlė apmokėti STT darbuotojų išlaidas už gaiviuosius gėrimus Rygos oro uoste po 2 EUR kiekvienam darbuotojui ir 14 EUR kiekvieno darbuotojo išlaidas už maistą ir gaiviuosius gėrimus Maskvos oro uoste.

6Pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 861/2007 5 straipsnio 1 dalį byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

7II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, kad skrydis buvo atšauktas, nes STT darbuotojai iš Rygos į Maskvą turėjo išskristi 12.15 val., tačiau išskrido tik 18.10 val., t.y. praėjus beveik 6 valandoms, ir pasiekė galutinę paskirties vietą beveik 15 valandų vėliau. Nustatė, kad ieškovas neprašo kompensacijos pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 261/2004 nuostatas, tačiau atkreipė dėmesį, kad keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo reglamentuojama Reglamento Nr. 261/2004 5, 7 ir 12 straipsnių bei Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių. Pažymėjo, kad šiomis Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės yra skirtingo teisinio pobūdžio (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimas Rehder, C-204/08). Nurodė, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2006 m. sausio 10 d. sprendime IATA ir ELFAA, C-344/04, pasisakydamas dėl Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 261/2004 taikymo, yra pažymėjęs, kad dėl bet kokio vėlavimo keleivių vežimo oru atveju gali būti padaryta dviejų rūšių žalos: pirma, per didelis vėlavimas visiems keleiviams sukelia beveik tapačią žalą, kurią atlyginti galima standartiškai ir nedelsiant; antra, keleiviai gali patirti konkrečios su jų kelionę susijusios žalos, kurią norint atlyginti reikia kiekvienu atveju įvertinti padarytos žalos dydį, todėl jos atlyginimas gali būti tik a posteriori ir konkretus. Teismo vertinimu, Monrealio konvencijos 19, 22 ir 29 straipsnių taikymo sritis vertintina atsižvelgiant į konvencijos preambulėje įtvirtintą būtinybės užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybės pripažinimą. Padarė išvadą, kad iš nurodytų konvencijos straipsnių aiškiai matyti, kad jie reglamentuoja tik sąlygas, kuriomis, vėluojant skrydžiui, keleiviai gali pareikšti ieškinius vežėjams, atsakingiems už šio vėlavimo sukeltą žalą, dėl konkrečių nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintos standartiškai ir nedelsiant teiktinos žalos atlyginimo priemonės, kurios yra papildomos Monrealio konvencijoje įtvirtintų priemonių atžvilgiu. Todėl teismo vertinimu, ieškovas ieškinį grindžia Monrealio konvencijos 19 straipsniu, kuriame nurodyta, jog vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad skrydis vėlavo ne dėl atsakovo kaltės, neginčijo ieškovo patirtų nuostolių dydžio, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 1 168, 35 Lt nuostoliams atlyginti (CK 6.809, 6.817 straipsniais).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas Air Baltic Corporation AS prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012-11-30 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2347-872/2012 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą gavo 2013-01-07, t.y. jau suėjus sprendimo apskundimo terminui, todėl kartu su apeliaciniu skundu teikia prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

101. Nurodo, kad apeliacinio skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir ne dėl apelianto kaltės. Atkreipė dėmesį, kad teismo sprendimą gavo tik 2013-01-07, tai patvirtina voko kopija, o iš šios voko kopijos matyti, kad sprendimas buvo išsiųstas 2013-01-03 t.y. jau pasibaigus apskundimo terminui. Be to sprendimas surašytas lietuvių kalba, dėl šios priežastis apeliantui prireikė papildomai laiko padaryti sprendimo vertimą, teismo posėdis vyko rašytinio proceso tvarka, todėl jis neturėjo galimybės dalyvauti teismo posėdyje ir susipažinti su teismo sprendimu.

112. Mano, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją, teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys remiantis Monrealio konvencijos nuostatomis, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, kad nebuvo pagrindo remiantis Monrealio konvencijos 19 str. ieškovui priteisti žalos atlyginimą, nes vadovaujantis Monrealio konvencijos 19 str., „vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius“, t.y. už sutartinių įsipareigojimų keleiviams nevykdymą. Tačiau ieškovas neprašo atlyginti žalą, kilusią iš sutartinių įsipareigojimų keleiviams nevykdymo, o vietoje to prašo atlyginti ieškovo patirtą iš delikto kilusią žalą, kurios atlyginimo skrydžių vėlavimo atveju Monrealio konvencija nenumato.

123. Mano, kad ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo. Teigia, kad atsižvelgiant į vieną pagrindinių Varšuvos konvencijos (ir ją pakeitusios Monrealio konvencijos) tikslų - aiškių oro vežėjų civilinės atsakomybės ribų nustatymą - Monrealio konvencijos nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai oro vežėjų nenaudai.

134. Nurodė, kad Monrealio konvencijos preambulėje nurodoma, kad vienas iš konvencijos tikslų yra „būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę“. Pagal Monrealio konvencijos 1 str. 1 d., Monrealio konvencija taikoma „visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis“, o Monrealio konvencijos 29 str., kalba apie ieškinių pareiškimą „vežant keleivius, bagažą ir krovinį <...> tik pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas“. Galiausiai, Monrealio konvencijos 33 str. ieškinys dėl žalos atlyginimo pateikiamas „ieškovo nuožiūra“, teismingumą numatant tik keleivio arba oro vežėjo patogumui ((i) bilieto pirkimo (vežimo sutarties sudarymo) vieta arba skrydžio paskirties vieta; arba (ii) oro vežėjo verslo vykdymo arba buveinės vieta), tačiau nenumatant teismo vietos trečiųjų asmenų ieškinio atveju ar net tokio ieškinio pareiškimo galimybių. Teigia, kad visas Monrealio konvencijos tekstas kryptingai nurodo, kad yra ginami keleivių interesai, tačiau nieko nėra minima apie trečiųjų šalių interesus ir galimybes pareikšti ieškinį Monrealio konvencijos pagrindais.

145. Atkreipė dėmesį, kad Monrealio konvencijos nuostatos suteikia teisę reikalauti kompensacijos keleiviams, dėl skrydžio vėlavimo patyrusiems nepatogumų, o ne tretiesiems asmenims (kaip antai keleivių darbdaviams, patyrusiems išlaidų, susijusių su darbo užmokesčio mokėjimu). Monrealio konvencijoje nurodoma, kad konvencija skirta vežimo oru keleivių - vartotojų teisėms užtikrinti, nes Monrealio konvencijos preambulėje įtvirtinta, kad vienas iš konvencijos tikslų - būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 praktikos apžvalgoje išaiškinta, kad vartotoju pripažįstamas tik fizinis asmuo, veikiantis ne savo verslo ar profesijos tikslais, o tokį teismo išaiškinimą patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje formuojama siauroji vartotojo sampratos koncepcija. Todėl ieškovas negali būti laikomas vartotoju Monrealio konvencijos prasme, kadangi jis ne tik pats nesinaudojo apelianto paslaugomis (nėra vežimo sutarties šalimi), bet ieškovas nėra fizinis asmuo, ir išleisdamas darbuotojus į komandiruotę apelianto vykdomu skrydžiu, veikė tikslais, tiesiogiai susijusiais su savo vykdoma veikla.

156. Mano, kad ieškovo ieškinys tenkintas nepagrįstai, nes teismas, prilygindamas ieškovą keleiviams ir plečiamai aiškindamas Monrealio konvencijos tekstą, netinkamai taikė Monrealio konvencijos pamatinius principus bei nukrypo nuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei kitų valstybių Monrealio konvencijos šalių teismų Monrealio konvencijos aiškinimo praktikos. Todėl ieškovui suteikė teisių, kurios nėra numatytos konvencijoje.

167. Teigia, kad ieškovas neturi subjektinės reikalavimo teisės, nes ieškovas nėra nei vežimo sutarties, sudarytos su apeliantu, šalis, nei yra kitais pagrindais įgijęs teisę reikalauti žalos, susijusios su skrydžio vėlavimu, atlyginimo iš apelianto keleivių p. R. G. ir p. A. B., kurių skrydis vėlavo, vardu. Ieškovas apmokėjo minėtų keleivių bilietus vėlavusiam skrydžiui, tačiau tai nesuteikia teisės ieškovui reikalauti žalos atlyginimo remiantis specialiomis vartotojus (keleivius) ginančiomis teisės normomis. Atkreipė dėmesį, kad apeliantą su keleiviais p. R. G. ir p. A. B., sieja sutartiniai civiliniai santykiai, todėl net jeigu ieškovas ir būtų įgijęs teisę reikalauti žalos atlyginimo iš apelianto keleivių p. R. G. ir p. A. B. vardu, ieškovas turėtų įrodinėti visų sutartinės atsakomybės sąlygų buvimą. Tuo tarpu ieškovas ieškinį grindžia žala, kylančia iš apelianto deliktinės atsakomybės ir niekaip nepagrindžia visų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Mano, kad sprendimas turi būti panaikintas, ieškovo ieškinys atmestas, nes ieškovas, nesant jokių įrodymų apie ieškovo įgytą teisę keleivių R. G. ir A. B. vardu reikalauti atlyginti dėl skrydžio vėlavimo patirtus nuostolius, neturi subjektinės reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje.

178. Teigia, kad vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl skrydžio vėlavimo, nes apelianto organizuojamas skrydis Ryga-Maskva vėlavo dėl ypatingų aplinkybių-dėl netikėtai atsiradusio orlaivio techninio gedimo (aviacinio kuro tiekimo sistemos gedimo), kurių, kartu ir dėl jų kilusios žalos, nebūtų buvę įmanoma išvengti net jeigu apeliantas ir jo darbuotojai ir atstovai būtų ėmęsi visų prieinamų protingų priemonių. Mano, kad net ir įrodžius, kad ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, apeliantas būtų atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės Monrealio konvencijos 19 str. pagrindais. Nurodė, kad esant skrydžio saugumo trūkumams, orlaiviu negalima skristi, kol gedimas nėra pašalintas. Iškart pašalinus gedimą 14.20 val. universaliuoju koordinuotu laiku ir atgabenus orlaivį iš techninės apžiūros vietos, jau 16.10 val. universaliuoju koordinuotu laiku, skrydis buvo vykdomas toliau. Ieškovo darbuotojų laukimo Rygoje laiku, apeliantas negalėjo skirti kitų orlaivių šių keleivių pervežimui ir nebuvo galimybių pervežti keleivius p. R. G. ir p. A. B. į Maskvą, kitų oro vežėjų skrydžiais, nepatiriant neproporcingai ir neprotingai didelių keleivių pervežimo kaštų (kaip pavyzdžiui, naujo orlaivio skrydžiui į Maskvą samdymas).

189. Teigia, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004 nagrinėjamoje byloje netaikytinas, nes tiek Reglamento pavadinimas (Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91), tiek Reglamento 3 str. numatyta Reglamento taikymo sritis (taikomas keleiviams ir oro vežėjams), tiek ir Reglamento 4-10 str. numatytas kompensacijos ar rūpinimosi adresatas (keleiviai) aiškiai nurodo, kad Reglamentas taikomas oro vežėjo ir keleivių santykiams reguliuoti bei apsaugoti keleivių teises. Reglamente nenumatyta galimybė Reglamentą taikyti oro vežėjų ir trečiųjų šalių (pavyzdžiui, ieškovo) santykiams. Be to, ieškovas savo ieškinį grindžia žala, kuri atsirado dėl ieškovo darbuotojams išmokėtų didesnių komandiruotpinigių ir socialinio draudimo išmokų. Tačiau minėtos išmokos, priešingai, nei keleivių pervežimas oru ar oro vežėjo kompensacijų keleiviams mokėjimas, nėra minėto Reglamento reguliavimo dalykas. Pažymėjo, kad net jeigu ir būtų nustatyta, kad apeliantas vėlavo pervežti keleivius p. R. G. ir p. A. B. ir kompensacija pagal Reglamentą būtų mokėtina keleiviams, tokio fakto nustatymas neįrodytų ieškovo patirtos žalos.

19Ieškovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu, prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-30 sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Mano, kad apelianto nurodytos priežastys apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti nėra ir negalėjo būti laikomos svarbiomis, kad būtų atnaujintas apeliacinio skundo padavimo terminas. Apeliantas, žinodamas, kad sprendimas bus priimtas rašytinio proceso tvarka bei tai, kad apeliaciniam skundui paduoti yra nustatytas 30 dienų terminas, nesirūpino sprendimo gavimu, per įstatymo nustatytą terminą nepateikė apeliacinio skundo, be to, net ir gavęs sprendimą, kuris buvo pateiktas išverstas į latvių kalbą, ir turėdamas atstovą, nesant jokių svarbių priežasčių, delsė pasinaudoti apeliacijos teise, mano, kad apeliantas elgėsi nesąžiningai bei netinkamai ir aplaidžiai įgyvendino savo procesines teises.
  2. Atkreipė dėmesį, kad apeliantas prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodydamas aplinkybes, kad ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo pagal Monrealio konvenciją, šių aplinkybių neginčijo ir tokių reikalavimų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Todėl vadovaujantis CPK 306 str. 2 d. nuostata apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
  3. Mano, kad šioje byloje STT yra tinkamas ieškovas. Nurodė, kad STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo 2011 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. U K-1 „Dėl komandiruotės į Baku (Azerbaidžiano Respublika)“ STT Administravimo valdybos Teisės skyriaus viršininkas R. G. ir STT Korupcijos prevencijos skyriaus viršininkas A. B. buvo nuo 2011 m. sausio 16 d. iki 2011 m. sausio 22 d. komandiruoti į Baku (Azerbaidžiano Respublika). Kelionės lėktuvu bilietus įsigijo STT per Baltijos kelionių agentūrą. Pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnio nuostatą, vežėjas (šiuo atveju - apeliantas) atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. STT darbuotojai yra valstybės tarnautojai, todėl STT, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos Įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) 43 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas, privalėjo už STT darbuotojų papildomai kelionėje į tarnybinę komandiruotę išbūtą laiką, STT darbuotojams sumokėti (ir sumokėjo) (kartu su išlaidomis valstybiniam socialiniam draudimui) 1168.35 Lt (vieną tūkstantį šimtą šešiasdešimt aštuonis litus 35 centus), tokiu būdu patyrė žalą. Apeliantas nenurodė jokių Monrealio konvencijos 20 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis gali būti atleistas nuo atsakomybės pagal minėtą konvenciją.
  4. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog nagrinėjamoje byloje netaikytinos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 nuostatos. Nurodė, kad Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2012 m. spalio 23 d. sprendime (sujungtos bylos C-581/10 ir C-629/10) išaiškino, jog pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, 5, 6 ir 7 straipsnių nuostatas atidėtų/vėluojančių skrydžių keleiviai turi teisę į minėtame reglamente numatytą kompensaciją, kai dėl tokių skrydžių praranda tris ar daugiau valandų, t. y. kai galutinę paskirties vietą pasiekia trimis ar daugiau valandų vėliau, nei iš pradžių oro transporto vežėjo numatytas atvykimo laikas. Teigia, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad tokį vėlavimą lėmė ypatingos aplinkybės, kurių nebuvo galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, kurių negalėjo realiai kontroliuoti. Įrodymai, pagrindžiantys STT teisę reikalauti iš apelianto žalos atlyginimo, įrodantys jos atsiradimą ir dydį, buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir yra civilinėje byloje Nr. 2-2347-872/2012.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama remiantis 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančiu Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. Pagal minėto Reglamento 5 straipsnį byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Reglamento 17 straipsnyje numatyta, jog atsakovas turi teisę prašyti, kad priimtas teismo sprendimas būtų peržiūrėtas esant Reglamento 17 straipsnyje nurodytom sąlygom.

22Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 137-5366) 29 straipsnis numato, jog teismų sprendimai, priimti pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, gali būti skundžiami apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas Air Baltic Corporation AS Vilniaus 1 apylinkės teismo 2012-11-30 sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas 2013-02-11 teisėjos Faustos Vitkienės rezoliucija atnaujino apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinį skundą priėmė.

23Apeliacinis skundas atmestinas.

24Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

25Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

26Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – orlaivio techninį gedimą patvirtinantį dokumentą (b.l. 116). Apeliantas skunde nenurodo, kodėl šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

27Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrindžia, jog šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, neaišku, kodėl šio įrodymo negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nenustatyta nė viena iš sąlygų naujiems įrodymams priimti, todėl atsisakoma jį priimti. Pažymėtina, kad atsakovas turėjo galimybę prašyti, jog pirmosios instancijos teisme byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. 2007-07-11 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą 5 straipsnis numato, jog teismas surengia žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad tai yra reikalinga arba to prašo kuri nors šalis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakovas neprašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, įrodymų dėl orlaivio gedimo į bylą nepateikė.

28Ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Monrealio konvenciją ir priteisė ieškovui žalos atlyginimą, kadangi ieškovas negali būti pripažintas keleiviu pagal Monrealio konvenciją, nes jis nėra fizinis asmuo, o Monrealio konvencija skirta vežimo oru keleivių – vartotojų teisėms užtikrinti, Monrealio konvencijoje nėra numatytos trečiųjų asmenų, patyrusių žalą dėl skrydžių vėlavimo, teisės reikalauti atlyginti tokią žalą; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Monrealio konvencijos 19 str. ir priteisė ieškovui žalos atlyginimą, kadangi vežėjas neatsako už žalą, kilusią iš delikto, žalos atlyginimui ieškovas turėtų įrodinėti visų sutartinės atsakomybės sąlygų buvimą; 3) nagrinėjamoje byloje netaikytinas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr.261/2004, nes ieškovo prašoma priteisti išmoka nėra minėto reglamento reguliavimo dalykas; 4) skrydis buvo atidėtas dėl netikėtai atsiradusio orlaivio techninio gedimo, todėl apeliantas turi būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės Monrealio konvencijos 19 str. pagrindais.

29Apeliantas teigia, jog nebuvo pagrindo remiantis Monrealio konvencijos 19 str. ieškovui priteisti žalos atlyginimą, nes pagal minėtą nuostatą vežėjas atsako už sutartinių įsipareigojimų keleiviams nevykdymą, kai tuo tarpu ieškovas prašo atlyginti žalą, kilusią iš delikto. Be to ieškovas negali būti pripažintas keleiviu pagal Monrealio konvenciją, nes jis nėra fizinis asmuo ir pats nesinaudojo apelianto paslaugomis. Mano, kad Monrealio konvencijos nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai oro vežėjų nenaudai. Monrealio konvencijoje nėra numatytos trečiųjų asmenų, patyrusių žalą dėl skrydžių vėlavimo, teisės reikalauti atlyginti tokią žalą.

30Kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinį grindė: 1) Monrealio konvencijos 1, 19, 29, 33 straipsnių nuostatomis; 2) 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 261/2004; 3) 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentu (EB) Nr.44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo; 4) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-18 aprobuotais 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 taikymo aspektais (Teismų praktika Nr.32); 5) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; 6) LR civilinio kodekso 6.245 – 6.249, 6.251 str., 6.807 str. 1 d., 6.809 str., 6.817 str., 6.819 str. nuostatomis; 7) LR CPK 5 str., 26 str. 1 d., 42 str., VII dalies nuostatomis (b.l. 9-10).

31Atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį (b.l. 73-77) prašė atmesti ieškovo ieškinį remiantis reglamento 261/2004 6 straipsnio 1 pastraipa (i), (iii). Nurodė, kad remiantis reglamento 261/2004 nuostatomis, skrydis gali būti pripažintas atidėtu, o STT darbuotojai pasiekė kelionės tikslą (Maskvą), todėl STT darbuotojai neturi teisės gauti kompensaciją numatytą reglamento 261/2004 7 straipsnyje. Be to skrydis buvo atidėtas dėl techninių aplinkybių, todėl buvo pasiūlyta apmokėti STT darbuotojų išlaidas už gaiviuosius gėrimus Rygos oro uoste po 2 eurus kiekvienam darbuotojui ir po 14 eurų kiekvienam darbuotojui už išlaidas ir maistą, gaiviuosius gėrimus Maskvos oro uoste.

32Taigi, kaip nustatyta, atsakovas pirmosios instancijos teisme rėmėsi 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 nuostatomis, siekdamas, kad ieškinys būtų atmestas. Dėl Monrealio konvencijos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme atsakovas nepasisakė ir neginčijo, kad ieškovas grindžia reikalavimą remdamasis Monrealio konvencija, kai tuo tarpu apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog šios konvencijos nuostatos netaikytinos nagrinėjamam ginčui. LR CPK 306 str. 2 d. numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėse bylose bendra taisyklė yra ta, kad teismas nagrinėja bylą tik pareikštų reikalavimų ribose ir analizuoja bei vertina tik tas aplinkybes, kuriomis remiasi šalys. Kaip jau buvo minėta, ieškovas grindė savo reikalavimą Monrealio konvencijos nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ieškovo pareikšto reikalavimo ribose, o apeliacinės instancijos teismas, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Remiantis CPK 306 str. 2 d., 320 str. apeliacinės instancijos teismas nevertina apeliaciniame skunde nurodomų naujų aplinkybių, kuriomis apeliantas grindžia savo atsikirtimą.

33Nagrinėjamu atveju iš dalies sutiktina su apelianto apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovo prašoma priteisti išmoka nėra 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos (EB) Nr. 261/2004 reglamento 7 straipsnio reguliavimo dalykas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu konstatavo, kad Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintos standartiškai ir nedelsiant teiktinos žalos atlyginimo priemonės yra papildomos Monrealio konvencijoje įtvirtintų priemonių atžvilgiu. Toks aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką (LAT 2009-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-541/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovo kildinama teisė yra ne teisė į fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją atšaukus skrydį, o teisė susijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 str., kuriuo ieškovas ir grindė ieškinį (b.l. 9-10). Ieškovas ieškinyje aiškiai įvardino žalos atlyginimo pagrindus bei dydį ir tinkamai juos pagrindė. Monrealio konvencijos 19 str. nuostata numato vežėjo atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, kuri nepaneigia ieškovo teisės reikalauti žalos atlyginimo. Monrealio konvencijos 1 str. numato, kad ši konvencija taikoma visiems tarptautiniams keleivių vežimams. Nagrinėjamu atveju kelionės bilietų pirkėjas buvo ieškovas - Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (b.l. 24), jis apmokėjo už savo darbuotojų kelionę, tokiu atveju jis sudarė su atsakovu keleivio vežimo sutartį (CK 6.809 str.). Ieškovas patyrė nuostolius, nes kaip nustatyta iš bylos medžiagos (b.l. 38, 39-41), pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 5 d. 2 p. nuostatas už darbuotojų papildomai išbūtą kelionėje laiką, privalėjo jiems išmokėti papildomus komandiruotpinigius (kartu su išlaidomis socialiniam draudimui) – 1 168,35 Lt. Šių ieškovo patirtų nuostolių atsakovas nenuginčijo. Nagrinėjamu atveju ieškovas išmokėjo darbuotojams komandiruotpinigius, t.y. išmoką, kuri skiriama darbuotojui padengti išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje, dėl ko jam paprastai atsiranda didesnės nei įprasta išlaidos. Todėl pagal Monrealio konvencijos 19 str. ieškovas laikytinas turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Monrealio konvencijos 19,22, ir 29 straipsnių taikymo sritis vertintina atsižvelgiant į konvencijos preambulėje įtvirtintą būtinybės užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą, teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybės pripažinimą.

34Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog Monrealio konvencija nenumato žalos, kilusios iš delikto atlyginimo, nes šios Konvencijos 29 straipsnyje yra imperatyviai nustatyta, kad nepriklausomai nuo reikalavimo teisinio pagrindo žala dėl vėlavimo yra atlyginama pagal Konvencijos nuostatas, tačiau nėra atlyginami baudiniai nuostoliai arba kiti netiesioginiai nuostoliai. Konvencijos 29 straipsnis numato, kad bet koks ieškinys dėl žalos atlyginimo, nesvarbu koks jo pagrindas, ar tai būtų ši Konvencija, sutartis, teisės pažeidimas arba kas kita, gali būti pareiškiamas tik pagal šioje Konvencijoje numatytas sąlygas ir atsakomybės ribas, iš anksto nesprendžiant klausimo, kokie asmenys turi teisę pareikšti ieškinį bei kokios yra jų atitinkamos teisės.

35Apelianto teigimu, jis turi būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės Monrealio konvencijos 19 str. pagrindais.

36Kolegija pažymi, jog apeliantas atsiliepime į ieškovo ieškinį pirmosios instancijos teisme nurodė, kad skrydis buvo atidėtas dėl techninių aplinkybių (b.l. 76), tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Todėl laikytina, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, jog jis ar jo darbuotojai ir atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jam ar jiems buvo neįmanoma imtis šių priemonių, kaip tai yra numatyta Monrealio konvencijos 19 straipsnyje. Kolegijos vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad skrydis vėlavo ne dėl atsakovo kaltės, neginčijo ieškovo patirtų nuostolių dydžio, ieškovui iš atsakovo pagrįstai priteisė 1 168,35 Lt nuostoliams atlyginti. Dėl nurodyto apelianto argumentai dėl jo atleidimo nuo civilinės atsakomybės atmestini kaip nepagrįsti.

37Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Ieškovas atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.

40Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto... 3. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, n u s t a t ė :
    4. ieškovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba kreipėsi į... 5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime nurodė, kad pagal Europos... 6. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 861/2007 5 straipsnio 1... 7. II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 9. Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas Air Baltic Corporation AS prašo... 10. 1. Nurodo, kad apeliacinio skundo terminas buvo praleistas dėl svarbių... 11. 2. Mano, kad ieškovas neturi teisės į kompensaciją, teismo sprendimas,... 12. 3. Mano, kad ieškovas neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo. Teigia, kad... 13. 4. Nurodė, kad Monrealio konvencijos preambulėje nurodoma, kad vienas iš... 14. 5. Atkreipė dėmesį, kad Monrealio konvencijos nuostatos suteikia teisę... 15. 6. Mano, kad ieškovo ieškinys tenkintas nepagrįstai, nes teismas,... 16. 7. Teigia, kad ieškovas neturi subjektinės reikalavimo teisės, nes ieškovas... 17. 8. Teigia, kad vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl skrydžio... 18. 9. Teigia, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004... 19. Ieškovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepime į... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama remiantis 2007-07-11... 22. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos... 23. Apeliacinis skundas atmestinas.... 24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 25. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (2011-02-15 nutartis... 26. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – orlaivio... 27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog naujų... 28. Ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir... 29. Apeliantas teigia, jog nebuvo pagrindo remiantis Monrealio konvencijos 19 str.... 30. Kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinį grindė: 1) Monrealio konvencijos 1,... 31. Atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį (b.l. 73-77) prašė atmesti... 32. Taigi, kaip nustatyta, atsakovas pirmosios instancijos teisme rėmėsi 2004 m.... 33. Nagrinėjamu atveju iš dalies sutiktina su apelianto apeliacinio skundo... 34. Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog Monrealio konvencija nenumato... 35. Apelianto teigimu, jis turi būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės... 36. Kolegija pažymi, jog apeliantas atsiliepime į ieškovo ieškinį pirmosios... 37. Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 39. Ieškovas atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą neprašė priteisti... 40. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti...