Byla 1A-549-594/2016
Dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį būti namuose (duomenys neskelbtini), nuo 22.00 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei nesiartinti prie nukentėjusiosios D. S

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Karpienei, dalyvaujant prokurorei Raimondai Jačiauskienei, nukentėjusiajai D. S., nuteistajam P. S., nuteistojo gynėjui advokatui Valdui Venckūnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. (toliau – P. S.) ir nukentėjusiosios D. S. (toliau – D. S.) apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį būti namuose ( - ), nuo 22.00 val. iki 06 val., jeigu tai nesusiję su darbu bei nesiartinti prie nukentėjusiosios D. S..

3Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo P. S. nukentėjusiosios D. S. naudai priteista 300 (trys šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui ir 1200 (vienas tūkstantis du šimtai) eurų bylinėjimosi išlaidų.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5

  1. 2016 m. birželio 15 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu P. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 m. liepos 3 d., apie 19.00 val., namo, esančio ( - ), kieme, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sugyventine D. S. metu, tyčia metė į ją šaldytą varškės pakelį, kuriuo pataikė jai į galvą. Tokiais savo veiksmais P. S. padarė nukentėjusiajai pažeidimą dešinio smilkinio srityje, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios D. S. sveikatą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

62.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. S. nustatytas sužalojimas buvo padarytas kaltais nuteistojo veiksmais – metus šaldytą varškės pakelį į nukentėjusiąją, pažeidė įrodymų leistinumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 dalyje ir numatantį, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Konstatuodamas šią išvadą nuteistasis pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje 2015 m. liepos 3 d. apžiūrą atlikęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ( - ) tyrėjas R. G. apžiūros protokole užfiksavo sušalusį varškės gabalą, jį nufotografavo, tačiau nefiksavo jokių tiesiogiai suvokiamų daikto individualių požymių (dydis, forma, svoris, spalva, kietumas, galima deformacija, ledo pėdsakai ant jos ir pan.), pažeidžiant BPK 92 straipsnio 3 dalies bei 207 straipsnio reikalavimus, varškės pakelis iš įvykio vietos nebuvo paimtas ir įformintas kaip daiktas, turintis reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką.

72.2. Pabrėžiama, kad iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visiškai neaišku, kada ir kas atliko įvykio vietos apžiūrą. Nors protokole nurodoma, kad 2015 m. liepos 3 d., nuo 20.50 val. iki 22.05 val. ją atliko ( - ) komisariato tyrėjas R. G., tačiau liudytoju apklaustas E. Š. nurodė, kad į įvykio vietą nagrinėjamu atveju vyko tik jis ir T. M., kas leidžia pagrįstai teigti, jog jie 21.02 val. išvykę iš įvykio vietos, surinktą informaciją perdavė ( - ) komisariato tyrėjui R. G., kuris, nebuvęs įvykio vietoje, ( - ) komisariato patalpose užpildė įvykio vietos apžiūros protokolą (protokole dalyvaujančių asmenų skyriuje net neįrašyti T. M. ir E. Š., buvę įvykio vietoje). Nors apžiūros protokole nurodoma, kad ją atlikęs R. G. 2015 m. liepos 3 d. nuo 20.50 val. iki 22.05 val. buvo ( - ), kur buvo atliekama įvykio vietos apžiūra, tačiau, bylos duomenimis nustatyta, kad tas pats tyrėjas R. G. beveik tuo pačiu metu atliko nukentėjusiosios D. S. apklausą policijos komisariato patalpose: 2015 m. liepos 3 d. 21.05 val. D. S. išaiškinamos jos teisės ir pareigos, 21.07 val. – 21.25 val. atliekama jos apklausa. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad tiriamu atveju R. G. vienu metu sugebėjo būti dvejose skirtingose vietose ir atlikti du skirtingus procesinius veiksmus. Analogiškai, pasak P. S., vertintinas ir D. S. buvimas vienu metu dvejose vietose: 2015 m. liepos 3 d. nuo 20.50 val. iki 22.05 val. ji dalyvauja įvykio vietos apžiūroje, pasirašo apžiūros protokolą kaip dalyvavęs asmuo ir tuo pačiu metu - 2015 m. liepos 3 d. nuo 21.05 val. iki 21.25 val. ji ( - ) komisariato patalpose apklausiama liudytoja. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintos, tuo tarpu, paties apelianto įsitikinimu, tokie R. G. bei D. S. veiksmai, turėjo būti traktuojami kaip nusikalstami BK 228 ir 300 straipsnių prasme.

82.3. Apeliaciniu skundu akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad P. S. į D. S. metė šaldytą varškės pakelį visiškai nevertino, jog namas, esantis ( - ), nėra jo gyvenamoji vieta, dėl ko jame nėra ir veikiančio šaldytuvo ar šaldiklio. Negana to, siekdami paneigti šią aplinkybę, policijos pareigūnai analizuojamo įvykio metu atvykę į įvykio vietą, šio namo neapžiūrėjo. P. S. teigimu, neįtikėtina, kaip įvykio vietos apžiūros metu, t. y. praėjus beveik 2 val. po tariamo nusikaltimo padarymo, buvo galima matyti ir užfiksuoti sušalusį gabalą varškės, kadangi, akivaizdu, jog per tiek laiko, įvertinus galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką, bet koks ledas būtų ištirpęs.

92.4. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir D. S. parodymus dėl jai padarytų sužalojimų, kas neabejotinai turėjo įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui. Darydamas šią išvadą P. S. pažymi, kad nors apylinkės teismas iš jam pareikšto kaltinimo ir pašalino aplinkybę dėl D. S. dešinės kojos sumušimo bei kraujosruvos kairėje blauzdoje, šioje dalyje nukentėjusiosios parodymus vertindamas kritiškai, tačiau dėl visiškai neaiškių priežasčių jos parodymus dėl jai padaryto galvos sužalojimo teismas vertino kaip patikimus ir jų pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Juk 2015 m. liepos 3 d. apklausiama liudytoja D. S. nurodė, kad P. S. į ją paleido sušalusį varškės gabalą ir praskėlė odą galvoje, dėl ko ėmė bėgti kraujas, po ko ji iškvietė policijos pareigūnus ir išvažiavo iš kiemo. Tačiau telefoninių pokalbių suvestinėje tarp jos ir bendrojo pagalbos centro darbuotojos matyti, kad apie nukentėjusiosios atžvilgiu pavartotą smurtą ji nieko nemini, teigia, kad greitoji pagalba jai nereikalinga, atvykus medikams, ji jų pagalbos atsisakė, kas leidžia pagrįstai teigti, jog jokių objektyvių medicininių duomenų apie tos dienos galimai padarytus sužalojimus D. S. nagrinėjamu atveju vis tik nėra. Pats apeliantas pabrėžia, kad praskeltos nukentėjusiosios galvos analizuojamo įvykio dieną nematė, tačiau mano, kad galvą ji galėjo prasiskelti ir kliudydama ūkinio pastato žemo stogo kampą – toks jos galimo galvos sužalojimo mechanizmas neprieštarauja ir teismo medicinos eksperto išvadai.

102.5. Nepagrįstai, P. S. įsitikinimu, apylinkės teismas nukentėjusiąją D. S. įvertino kaip jo šeimos narę. Juk sutinkamai su 2011 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Tuo tarpu pats nuteistasis su nukentėjusiąja niekuomet kartu negyveno, savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ), jis visą laiką gyvena vienas, ką patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas nuteistojo kaimynas K. G.. Apeliantas pažymi, kad jis ir D. S. dirba toje pačioje darbovietėje ir leido jai savo žemės sklype pasisodinti daržovių. Tačiau, kai 2015 m. sausio mėnesį iš jo sodybos pradėjo dingti daiktai, jis paprašė D. S. jo sodyboje nebesilankyti. Nepaisydama nuteistojo prašymų, ji vis atvažiuodavo ir šeimininkaudavo P. S. sodyboje be jo leidimo. Bendro ūkio jie niekada nevedė, bendro turto neturi, apeliantas ją nuveždavo į bažnyčią, grybauti, tačiau jie visą laiką buvo tik draugai, o ne sugyventiniai.

112.6. Vertindamas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliantas nurodo, kad nors nuosprendžio motyvuojamoje dalyje remiamasi liudytojo E. Š. parodymais, tačiau jie apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, neaptarti.

  1. Nesutikdama su P. S. apeliaciniu skundu, nukentėjusioji D. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo nuteistojo P. S. apeliacinį skundą atmesti.
  2. Nukentėjusioji D. S. šioje baudžiamojoje byloje pateikė ir apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, bylinėjimosi išlaidas priteisti iš nuteistojo P. S..

124.1. Nukentėjusiosios teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai laikė neįrodytomis aplinkybes, kuriomis jai buvo sužalota dešinės kojos čiurna bei atsirado kraujosruva kairėje blauzdoje. Atmesdamas šiuos sužalojimus, teismas nepagrįstai atmetė ir civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo. Skundu nesutinkama ir su apylinkės teismo sprendimu atmesti nukentėjusiosios įrodymus dėl jos patirto skrandžio polipo šalinimo, kurį išprovokavo patirtas stresas dėl P. S. nusikalstamos veikos. Šiuo aspektu teismas nevertino gydytojos N. G. pažymos, kurios duomenimis, iki 2015 m. liepos 3 d. nukentėjusiajai nebuvo diagnozuoti virškinamojo trakto susirgimai.

134.2. Apeliantės vertinimu, teismas galėjo savo iniciatyva pakeisti kaltinimą ir nustatyti, kokiomis aplinkybėmis buvo sužalota nukentėjusiosios dešinės kojos čiurna bei kokiu būdu atsirado kraujosruva kairėje blauzdoje, tačiau jokių veiksmų siekiant nustatyti nukentėjusiosios atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, vis tik nesiėmė. D. S. įsitikinimu, nagrinėjamu atveju teismui būtų pakakę patikslinti P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nekeičiant jo veiksmų kvalifikacijos. Šiame kontekste pabrėžiama, kad viso proceso metu tai vis tik nebuvo esminis klausimas, nuo kurio priklausytų kaltinimo ar gynybos pozicija byloje, todėl pakeičiant P. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nebūtų suvaržyta jo teisė gintis, nebūtų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą bei rungimosi principai. Todėl, toks Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimas (pašalinti iš kaltinimo P. S. aplinkybę, jog jis moliniu gėlės vazonu pataikė D. S. į koją ir padarė jai kraujosruvą kairėje blauzdoje) yra neteisėtas, vertintinas kaip teismo šališkumas, sudarantis pakankamą pagrindą nuosprendžio panaikinimui.

144.3. Nesutikdama su apylinkės teismo sprendimu atmesti jos civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo, nukentėjusioji pažymi, kad priimdamas tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios gydymas nėra baigtas, po sužalojimo ji vis dar vartoja vaistus, o apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, bus pateikti ir jos gydymui patirtas išlaidas patvirtinantys įrodymai.

154.4. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodant, kad dėl patirto fizinio smurto ji patyrė išgąstį, stresą, juto didžiulį fizinį skausmą dėl sužalojimo į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, patyrė ir tebejaučia nepatogumus, kurie turi esminės reikšmės jos gyvenimo kokybei, dėl ko pirmosios instancijos teismo priteistas 300 eurų neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per mažas. Be to, būtina įvertinti ir į tai, kad patikslinus kaltinimą ir teismui pripažinus jog buvo sužalota ne tik nukentėjusiosios galva, bet ir dešinės kojos čiurna bei padaryta kairės kojos blauzdos kraujosruva, neturtinės žalos dydis atitinkamai turėtų būti didinamas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nukentėjusiosios įsitikinimu, jos prašomas neturtinės žalos dydis (30000 eurų) visiškai atitinka jos patirtus dvasinius išgyvenimus, patirtas kančias ir skausmą, taip pat yra proporcingas nuteistojo P. S. turtinei padėčiai, kadangi jis turi nekilnojamojo turto, yra deklaravęs ūkį, gauna pajamų iš Sodros ir darbo užmokesčio.

  1. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis P. S. bei jo gynėjas advokatas V. Venckūnas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios D. S. apeliacinį skundą – atmesti. Nukentėjusioji D. S. pritarė savo apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir teismo posėdžio metu prašė jos skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti. Prokurorė, nesutikdama nei su nuteistojo, nei su nukentėjusiosios apeliacinių skundų reikalavimais, prašė juos atmesti.
  2. Nuteistojo P. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliaciniai skundai atmetami.
  3. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

167.1. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas P. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį P. S. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliantų (nuteistojo bei nukentėjusiosios) savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo P. S. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, bei nukentėjusiosios D. S. teiginiai dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti iš P. S. pareikštų kaltinimų tam tikras jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes (kad P. S. moliniu gėlės vazonu pataikė D. S. į dešinę koją ir, kad nukentėjusiajai padarė kraujosruvą kairėje blauzdoje) yra nepagrįsti ir atmetami.

177.2. Atsižvelgiant į tai, kad P. S. ir D. S. apeliaciniais skundais reiškiami iš esmės skirtingi reikalavimai – P. S. prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o D. S. – grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo, apeliantų skundų argumentai nagrinėtini atsietai vienas nuo kito.

18Dėl nuteistojo P. S. apeliacinio skundo argumentų.

  1. BK 140 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas prieš savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, sukėlė jam fizinį skausmą arba nežymiai sužalojo ar trumpam jį susargdino.

198.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad P. S. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarpusavio konflikto su sugyventine D. S. metu, tyčia metė į ją šaldytą varškės pakelį, kuriuo pataikė jai į galvą, tuo nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Ir nors savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme P. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nepripažino, ją neigia ir apeliaciniu skundu, nurodydamas eilę, jo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo metu padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau abejoti neteisėtų P. S. veiksmų atlikimu D. S. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

  1. Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik P. S. ir jo sugyventinė, jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, atsižvelgiant į vieningą teismų poziciją, jog remtis vien tik įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, nes, siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, jis gali nuslėpti esmines analizuojamo įvykio aplinkybes (juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), aptartinos nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos D. S. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės.

209.1. Nukentėjusios teigimu, įvykio dieną P. S. metė į ją puodą su makaronais, kibirą su kopūstais, bet nepataikė, metė vazoną su pelargonijomis, šis pataikė jai į dešinės kojos krumplį, metė 3 litrų aliejaus butelį, pataikė į kairę blauzdą, dėl to liko kraujosruva. Apie tai ji pranešė policijos pareigūnams, po ko, P. S. į ją metė kažkokį sunkų daiktą, kuriuo pataikė jai į galvos sritį. Kuo jai buvo pataikyta į galvos sritį, iš pradžių ji nesuprato, tačiau pievoje pamačiusi šaldytą varškės pakelį, suprato, kad smūgis į galvą jai buvo suduotas būtent šiuo daiktu. Galva buvo prakirsta, sruvo kraujas. Netikėti šiais D. S. parodymais dalyje dėl į ją P. S. mesto šaldyto varškės pakelio, kuriuo jai buvo praskelta galva, priešingai nei savo apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, teisinio pagrindo nėra. Tai, kad analizuojamo įvykio metu D. S. buvo padarytas sužalojimas galvoje (priešingai nei nukentėjusiosios apeliaciniame skunde įvardijamus dešinės ir kairės kojų pažeidimus) analizuojamu atveju patvirtina ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.

219.2. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada, D. S. nustatyti pažeidimai dešinio smilkinio srityje bei kraujosruva kairėje blauzdoje, kurie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (b. t. 1, b. l. 27). Išvadą pateikęs ekspertas šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, papildomai paaiškindamas, kad D. S. dešinio smilkinio srityje nustatytas sužalojimas apžiūros metu buvo padengtas apdžiūvusiu krauju, todėl nustatyti ar tai buvo žaizda, ar nubrozdinimas, jis negalėjo (b. t. 2, b. l. 42-43). Aptariamas sužalojimas dešinio nukentėjusiosios smilkinio srityje buvo užfiksuotas ir ( - ) komisariato pareigūno E. Š. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, pažymint, kad pažeidimas padarytas į nukentėjusiąją metant kietą daiktą (b. t. 1, b. l. 1-4). Šias aplinkybes pareigūnas E. Š. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas, kad jam, kartu su pareigūnu T. M., atvykus į įvykio vietą, juos pasitiko D. S., paaiškinusi, kad jos sugyventinis P. S. metė į ją kažkokį sunkų daiktą, kuriuo jai praskėlė galvą, matėsi žaizda galvos srityje, bėgo kraujas (b. t. 1, b. l. 36). Analogiškas aplinkybes pareigūnas išdėstė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (b. t. 1, b. l. 162).

229.3. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu D. S. parodymų, jog galva jai buvo sužalota neteisėtais P. S. veiksmais – metus į ją šaldytą varškės pakelį, vertinimu, o tuo pačiu ir P. S. kalte jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, teisinio pagrindo nėra. Nors P. S. apeliaciniu skundu teigiama, kad D. S. išdėstytos aplinkybės prieštarauja byloje esančiam jos ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo telefoniniam pokalbiui, tačiau tokie nuteistojo teiginiai, įvertinus tiek šio pokalbio turinį, tiek D. S. parodymus aukščiau aptartų duomenų kontekste, laikytini nepagrįstais. Analizuojant minėto nukentėjusiosios ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo telefoninio pokalbio turinį matyti, jog D. S. greitoji medicinos pagalba nereikalinga, sužaloti jos P. S. nespėjo, nes ji pabėgo (b. t. 1, b. l. 34). Tuo tarpu remiantis D. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, po to, kai P. S. metė į ją puodą su makaronais, kibirą su kopūstais, vazoną su pelargonijomis bei 3 litrų aliejaus butelį, ji automobiliu pasitraukė iš P. S. namo kiemo ir nuvažiavo prie miško, kur paskambino policijos pareigūnams, kas neabejotinai atitinka aukščiau aptarto nukentėjusiosios ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojo telefoninio pokalbio turinį (pokalbio metu D. S. paaiškina, kad P. S. girtas išmėtė jos daiktus, neleidžia nieko pasiimti, kaltina, kad trūksta gyvulių). Po aptariamo skambučio, D. S., jos pačios teigimu, grįžo atgal į P. S. namo kiemą, norėdama pasiimti kompiuterį, svyrančių gėlių ir braškių vazonus ir būtent tuo metu, jai išlipus iš automobilio, ji pajuto stiprų smūgį į galvą, o pievoje pamačiusi varškės pakelį, suprato, kad būtent juo jai ir buvo pataikyta. Pajuto iš galvos bėgantį kraują, dėl ko, iš P. S. namo kiemo pasitraukė ir policijos pareigūnų sulaukė būdama prie miško (b. t. 2, b. l. 16-19). Iš aptartų duomenų seka, kad D. S. galva buvo sužalota jau po skambučio Bendrajam pagalbos centrui, nukentėjusiajai laukiant į įvykio vietą atvykstančių pareigūnų, todėl abejoti D. S. parodymų patikimumu ir objektyvumu dėl sužalojimo dešiniame smilkinyje aplinkybių, įvertinus jos pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju turinį, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus tai, kad, sutinkamai su į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno E. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, analizuojamo įvykio metu, pastebėjus, jog D. S. kraujuoja, į įvykio vietą buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, aprišusi nukentėjusiosios galvą siekiant sustabdyti kraujavimą (b. t. 1, b. l. 162).

  1. Nors apeliaciniu skundu keliamos abejonės ir dėl liudytoju pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto E. Š. parodymų patikimumo, tačiau tikėti šiomis abejonėmis ir jų pagrindu atmesti liudytojo parodymus kaip nepatikimus, nėra pagrindo.

2310.1. Liudytojas E. Š. apklausiamas teisme parodė, kad nuvykus į įvykio vietą pasitiko nukentėjusioji, kuriai buvo praskelta galva. Nukentėjusioji laukė lauke, prie automobilio, apie 20-30 metrų atstumu nuo namo. Atvykusi greitoji medicininė pagalba nukentėjusiajai suteikė pagalbą - aprišo galvą, kad nekraujuotų. Moteris paaiškino, kad jai metė iš sunkaus daikto. Kokio daikto - tiksliai nenurodė. Kieme, buvo sudaužytas vazonas, todėl jis pagalvojo, kad galbūt vazonu. Kai jie atvyko P. S. tolumoje grėbė šieną, pakviestas priėjo, sulaikomas nesipriešino (b. l. 162, t. 1). Kaip matyti iš išdėstytų parodymų, juos sugretinus ir su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, E. Š. viso proceso metu (tiek apklausiant jį ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek pateikiant tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto) buvo nuoseklus, detaliai atpasakojo jam žinomas analizuojamo įvykio aplinkybes, kurios iš esmės sutapo su nukentėjusiosios parodymais, neprieštaravo ir aukščiau aptartai rašytinei bylos medžiagai, jo suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas. Vertinant P. S. apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors E. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodė, kokiu konkrečiu daiktu analizuojamo įvykio metu buvo sužalota D. S. (paaiškindamas, kad į nukentėjusiąją buvo mestas sunkus daiktas, prie namo jis matė sudaužytą gėlių vazoną), tačiau aplinkybės, jog moteris buvo sužalota šaldytu varškės pakeliu, E. Š. nepatvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Jo teigimu, pamatęs P. S. namo kieme esantį sudužusį gėlių vazoną ir kraujuojančią D. S., jis pamanė, kad jos galva galėjo būti praskelta šiuo vazonu, šios aplinkybės (dėl varškės pakelio) nei patvirtindamas, nei paneigdamas. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. S. sužalojimo būdo ir aplinkybių buvo grindžiama ne E. Š. parodymais, bet kitais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir aukščiau aptartais įrodymais, todėl vien tai, kad liudytojas nenurodė, kokiu daiktu buvo sužalota D. S., apie tai pateikdamas tik savo asmeninę nuomonę, analizuojamu atveju nelaikytina pagrindu atmesti jo parodymus kaip nepatikimus.

2410.2. Visgi, įvertinus skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį, abejonių tuo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje E. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai neaprašyti, aukštesniajam teismui nekyla. Tai neabejotinai pažeidžia BPK 305 straipsnio, reglamentuojančio aprašomąją nuosprendžio dalį, nuostatas, tačiau toks apylinkės teismo pažeidimas šiuo atveju pripažintinas viso labo rašymo apsirikimu, nesudarančiu pakankamo pagrindo teisėto ir pagrįsto nuosprendžio panaikinimui. Darant šią išvadą, pažymėtina, jog esminė nuosprendžio motyvavimo taisyklė yra įtvirtinta BPK 301 straipsnio 1 dalyje, remiantis kuria, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Sprendžiant iš pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, E. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas. Šiame teisiamajame posėdyje dalyvavo tiek P. S., tiek ir jo gynėjas, galėję liudytojui užduoti jiems rūpimus klausimus, todėl atmesti jo parodymus vien tik dėl to, jog jie nebuvo aprašyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, įvertinus BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų prasmę, priešingai nei tai suvokia apeliantas, nėra jokio objektyvaus pagrindo, juolab, kad esminiai šio liudytojo parodymai išdėstomi šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, tuo pašalinant pirmos instancijos teismo padarytą pažeidimą.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl P. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 140 straipsnio 2 dalyje, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. S. pripažino jo sugyventine, dėl ko priėmė neteistą ir nepagrįstą sprendimą.

2511.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti, būtina nustatyti, jog fizinio skausmo sukėlimas arba nežymus sveikatos sutrikdymas kaltais kaltinamo asmens veiksmais buvo atlikti savo artimojo giminaičio ar šeimos nario atžvilgiu. Priešingu atveju analogiški asmens veiksmai gali būti vertinami tik kaip nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o byla nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka BPK 407-417 straipsnių pagrindu. Artimojo giminaičio bei šeimos nario sąvokos yra apibrėžtos BK 248 straipsnyje, remiantis kuriuo, artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai; šeimos nariai – kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Iš esmės analogiškai asmens šeimos narius ar artimuosius giminaičius apibrėžia ir Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 1 punktu, artimą aplinką sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.

2611.2. D. S. teigimu, kartu su P. S. ji gyveno ir vedė bendrą ūkį apie 12 metų. D. S. ir P. S. gyvenimo kartu faktą patvirtino ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta L. M., paaiškinusi, kad iš kalbų ( - ) ji žinojo, jog P. S. ir D. S. draugauja, pats P. S. jai buvo pasakojęs apie D. S., kaip apie labai darbščią, gerą ir tvarkingą moterį, su kuria šiam gerai, pasakojo, jog jie gyvena kartu, o D. S. savo lėšomis net sudėjo namo langus ir duris. Liudytojos G. B. teigimu, kartais su D. S. ir P. S. ji važiuodavo iš darbo į namus (visi jie dirbo ( - )), žinojo, jog jie gyvena kartu apie 10 metų, ką žino visas jų darbo kolektyvas, kelionių namo metu ji girdėdavo, kaip D. S. ir P. S. aptarinėja savo buitį, planus. Bendrą D. S. bei P. S. gyvenimą patvirtino ir liudytojas Č. B., paaiškinęs, kad šie asmenys kartu gyvena apie penkerius metus, D. S. gyveno P. S. namuose ( - ), matydavo juos kelis kartus per savaitę, jie visada būdavo kartu. Papildomai liudytojas paaiškino, kad dalyvaudavo ir jų namuose rengiamuose šventėse (teko dalyvauti 4-5 kartus), kurių metu šventinį stalą suruošdavo D. S.. Liudytojo A. Š. teigimu, jis žino, kad P. S. ir D. S. statėsi namą, D. S. paskutiniu metu prašydavo jo žiemos metu toje vietoje (prie P. S. namo, ( - )) apvalyti kelius, pačią D. S. minėtame name matydavo dažnai. Šių asmenų parodymus patvirtina ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. J., paaiškinęs, kad pats P. S. jam yra sakęs, kad jie su D. S. yra vyras ir žmona, jog visus turtus po savo mirties jis paliks būtent jai.

2711.3. Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, jog nukentėjusioji ir nuteistasis iki analizuojamo įvykio gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, kas neabejotinai atitinka sugyventinių sąvoką, teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija neabejoja aukščiau aptartų asmenų parodymais. Visi aukščiau aprašyti ir liudytojais pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti asmenys betarpiškai patvirtino D. S. ir P. S. gyvenimo kartu faktą, paaiškino, kad adresu ( - ), jie kartu vedė bendrą ūkį, prižiūrėjo jį, augino gyvuliukus, švęsdavo kartu ir šventes, kurių metu dalyvaudavo ir jų kaimynai. Šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi aukštesnysis teismas taip pat neįžvelgia. Visi liudytojai, išskyrus A. J. (paaiškino, kad P. S. jį kaltina visokiomis vagystėmis), betarpiškai patvirtino savo draugiškus santykius tiek su D. S., tiek su P. S., todėl manyti, jog aukščiau aptartais parodymais jie siekia apkalbėti P. S., nėra jokio objektyvaus pagrindo.

2811.4. Šių duomenų kontekste P. S. teiginiai, jog jis visą laiką gyveno vienas ( - ), esančiame jam nuosavybės teise priklausančiame bute, ką, jo teigimu, patvirtina ir liudytojas K. G., atmestini kaip deklaratyvūs. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad be K. G. teiginių, jog jis pas P. S. namuose nėra matęs jokių moteriškų daiktų, su moterimi jo taip pat niekada nėra matęs, D. S. nepažįsta, šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys. Tuo tarpu vertinant K. G. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumą, svarbu paminėti ir tai, kad, jo paties teigimu, pas P. S. namuose, adresu ( - ), per 10 metų jis yra lankęsis vos 5 kartus, todėl teigti, jog šio asmens parodymai betarpiškai patvirtina, jog P. S. ir D. S. kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo gali gyventi keliose vietose, todėl vien tai, kad D. S. liudytojo nebuvo pastebėta gyvenanti aptariamu adresu, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji su P. S. negyveno name, esančiame ( - ).

2911.5. Pripažinti, jog įvykio dieną, t. y. 2015 m. liepos 3 d. P. S. ir D. S. santykiai jau buvo nutrūkę, kaip kad apeliaciniu skundu teigia nuteistasis, teisinio pagrindo taip pat nėra. Remiantis D. S. parodymais, 2015 m. liepos 3 d. (įvykio dieną) ryte, išleidusi avis ir pasirūpinusi geriamu vandeniu gyvuliams, ji išėjo į darbą. Dieną prieš, ji gražiai pasišnekėjo su P. S., nekonfliktavo. Grįždama iš darbo, ji užsuko į parduotuvę, kur jiems abiem nupirko maisto – jų laukė trys nedarbo dienos. Tokiu būdu, akivaizdu, kad vertinamo įvykio dieną D. S. elgėsi taip, kaip įprasta sugyventinei – tvarkė jų su P. S. bendrą ūkį, jiems abiem pirko maisto, kas jų, kaip sugyventinių, santykius analizuojamo įvykio dieną patvirtina visiškai. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir apelianto teiginiai, jog įvykio dieną D. S. į jo sodybą atvyko atsiimti tik joje buvusių savo daiktų, kadangi bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog po to, kai įvykio dieną P. S. į nukentėjusiąją svaidė visokius daiktus, ji apie tai pranešė policijai ir laukdama jų, pabandė grįžti į sodybą ir atsiimti joje buvusius savo daiktus – kompiuterį bei gėles, kadangi po šio įvykio kategoriškai nusprendė daugiau P. S. nebeatleisti (bylos duomenimis, tarp sugyventinių jau buvo kilęs konfliktas vasarį, po kurio jie buvo susipykę, tačiau, P. S. atsiprašius, D. S. jam atleido).

3011.6. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, P. S. argumentai, jog jis D. S. savo sklype leido tik pasisodinti bulvių bei pelargonijų, vertintini kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį. Darant šią išvadą, paminėtina, jog tarp P. S. ir D. S. nenustačius jokių artimų santykių, esant kuriems, juos galima būtų laikyti sugyventiniais, šios nutarties 1 punkte aprašyti P. S. veiksmai galėtų būti vertinami tik BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kontekste. Tuo tarpu atsakomybė už šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, yra kur kas švelnesnė lyginant ją su BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija, o tai tik patvirtina teismo padarytą išvadą, jog sugyventinių statuso neigimas yra P. S. gynybinė versija, paneigta aukščiau paminėtais liudytojų parodymais.

  1. Vertinant BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius P. S. veiksmuose, pažymėtina, kad komentuojama nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia (tiesiogine ar netiesiogine), siekiant sukelti fizinį skausmą, kankinti, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti, ar sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams. Nenustačius šio požymio kaltininko veiksmuose, jo baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, kaip teisingai tai pažymėta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, negalima.

3112.1. Kaip matyti iš P. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, D. S. iš jo sodybos vogdavo įvairius daiktus, dėl ko, jis jai buvo liepęs į jo sodybą nebevažiuoti, tačiau ši jo neklausė ir toliau atvažinėdavo. Ši aplinkybė (nepatvirtina jokiais objektyviais duomenimis) neabejotinai patvirtina ypatingą P. S. priešiškumą nukentėjusiosios atžvilgiu ir leidžia pagrįstai teigti, jog šios nutarties 1 punkte išdėstytus veiksmus D. S. atžvilgiu jis atliko tyčia. Konstatuojant šią išvadą, įvertintini ir paties nukentėjusiosios parodymai, kad įvykio metu P. S. buvo labai piktas, rėkė ant jos, kaltino ją nebūtais dalykais (vagystėmis). Įvertinus tokius P. S. veiksmus, atsižvelgiant į tai, kad D. S. įvardinti ir įvykio vietos apžiūros metu šalia P. S. namo rasti daiktai buvo mėtomi bet kaip, neįvertinus aplinkybės, jog jie gali pataikyti ir į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas (galvą), manyti, jog tokie P. S. veiksmai buvo netyčiniai, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus ir tai, kad policijos pareigūnai dėl neadekvataus P. S. elgesio, į įvykio vietą buvo kviesti ir naktį (P. S. grįžus iš ligoninės), o analizuojamo įvykio metu nuteistasis buvo neblaivus (b. t. 1, b. l. 71).

  1. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad P. S. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų leistinumo, sąsajumo ir patikimumo taisykles.

3213.1. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados, o teismas priėmęs tokį sprendimą buvo šališkas. Nors galima sutikti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti 2002 m. sausio 27 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 38 „Dėl nekvalifikuotų nusikaltimų įvykio vietų apžiūros metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ bei 2006 m. liepos 24 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-454 patvirtinta „Teritorinių policijos įstaigų veikos apžiūrint ir tiriant įvykio vietas tobulinimo koncepcija“, tačiau bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo rasti daiktiniai įrodymai – sušalęs varškės gabalas, molinio vazono šukės, makaronai, kopūstai. Nors nagrinėjamu atveju šie objektai kaip daiktiniai įrodymai tinkamai apžiūrėti nebuvo, vazono šukės prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos nepridėtos, o klausimas dėl greitai gendančių daiktinių įrodymų (varškės, makaronų, kopūstų) nespręstas, dėl ko, su išvardintais daiktiniais įrodymais P. S. nesusipažino ir jų neapžiūrėjo, tačiau šie pažeidimai, priešingai nei apeliaciniu skundu tai suvokia apeliantas, nelaikytini esminiais BPK pažeidimais, kurių pagrindu skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas. Konstatuojant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad minėti įrodymai – sušalusios varškės gabalas, sudaužytas vazonas bei išpilti kopūstai ir makaronai, buvo užfiksuoti vaizdinėmis priemonėmis (fotoaparatu), jie aprašyti 2015 m. liepos 3 d. apžiūros protokole (b. t. 1, b. l. 5-9), nurodant ir tam tikrus jų individualius požymius (savybes). Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, P. S. namo kieme rasta varškė buvo aprašyta kaip sušalusi, esanti 1 cm atstumu nuo namo laiptų, todėl sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog šiuo atveju nebuvo nustatyti jokie įvykio vietoje rastos varškės požymiai, turintys reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

3313.2. Analogiškai vertintini ir P. S. apeliacinio skundo argumentai, jog jo namuose nebuvo šaldytuvo, tačiau ši aplinkybė, galinti patvirtinti, jog aukščiau aprašytas varškės pakelis negalėjo būti sušalęs, nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinta taip ir nebuvo. D. S., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, ne tik betarpiškai patvirtino, jog 2015 m. liepos 3 d. įvykio vietoje veikiantis šaldytuvas, kuriame ir buvo įvykio vietoje rastas varškės pakelis, buvo, bet ir nurodė jo modelį. Šių duomenų plotmėje įvertintina ir tai, kad įvykio dieną, nukentėjusiosios teigimu, iš darbo ji grįžo nupirkusi maisto trims dienoms, o remiantis liudytojų parodymais, sodyboje tiek P. S., tiek D. S. būdavo pakankamai dažnai, ten organizuodavo ir įvairias šventes, važiuodami iš darbo jie užsukdavo nusipirkti maisto produktų, kuriuos veždavosi į šią sodybą. Šių duomenų kontekste įvertinus apžiūros protokole aprašyto varškės gabalo savybes (sušalęs) bei, vadovaujantis elementaria logika, jog asmenims, gyvenantiems sodyboje (kaip nurodė D. S., praktiškai vienkiemyje) kad ir ne visą laiką, joje organizuojant šventes, vežant į ją maisto produktus, šaldytuvas yra būtinas, abejonių apylinkės teismo išvadomis dėl D. S. sužalojimo įrankio – sušalusio varškės gabalo, aukštesniajam teismui nekyla. Jos nepaneigia ir tai, kad P. S. namas, siekiant įsitikinti šaldytuvo buvimo jame faktu, apžiūrėtas taip ir nebuvo. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad nurodomas įvykis buvo kieme, todėl pareigūnams nebuvo jokio pagrindo kaip įvykio vietą apžiūrėti ir namo vidų. Ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad šiuo atveju buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti P. S. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, todėl tokių papildomų procesinių veiksmų atlikimas, kaip vėlesnė P. S. namo apžiūra, šiuo atveju būtų perteklinis ir niekaip neatspindėtų faktinės situacijos buvusios įvykio metu.

3413.3. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, abejonių dėl įvykio vietoje rasto sušalusio varškės pakelio, kuriuo analizuojamo įvykio metu ir buvo padarytas D. S. nustatytas sužalojimas dešiniame smilkinyje, aukštesniajam teismui nekyla. Šios išvados nepaneigia ir apelianto pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kadangi varškės atitirpimo sąlygos ir aplinkybės buvo kitos ir jų realiai atkurti nebegalima, o pagrindo netikėti įvykio vietoje objektyviai užfiksuotais duomenimis, nėra. Tuo tarpu paties P. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstyti teiginiai, jog varškės pakelio jis nematė, D. S. su policijos pareigūnais tą varškę suvalgė, kiek vėliau nurodydamas, jog nesuvalgė bet paslėpė, atmestini kaip visiškai nelogiški.

3513.4. Keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį remiantis nuteistojo teiginiais, jog analizuojamu atveju įvykio vietos apžiūra ir D. S. apklausa ( - ) komisariato patalpose vyko vienu metu, teisinio pagrindo taip pat nėra. Šie P. S. argumentai neatitinka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nelaikytini objektyviais ir patikimais. Darant šią išvadą pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūra, atlikta ( - ) komisariato tyrėjo R. G., nagrinėjamo ikiteisminio tyrimo metu vyko 2015 m. liepos 3 d., nuo 20.50 val. iki 21.05 val. (P. S. apeliaciniame skunde nurodytas apžiūros pabaigos laikas – 22.05 val.) (b. t. 1, b. l. 5-9). Įvertinus komentuojamo apžiūros protokolo turinį, priešingai nei konstatuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, visiškai aišku kas atliko įvykio vietos apžiūrą – R. G., kas joje dalyvavo – D. S., bei kiek laiko ji truko – nuo 20.50 val. iki 21.05 val., bet ne iki 22.05 val., kaip kad nurodoma P. S. apeliaciniame skunde. Tuo tarpu D. S. apklausa ( - ) komisariato patalpose vyko 2015 m. liepos 3 d., nuo 21.07 val. iki 21.25 val.. Ją atliko tas pats ( - ) komisariato tyrėjas R. G. (b. t. 1, b. l. 21-21). Atsižvelgiant į šių dviejų skirtingų procesinių veiksmų atlikimo laiką – įvykio vietos apžiūra atliekama nuo 20.50 val. iki 21.05 val., D. S. apklausa atliekama laikotarpiu nuo 21.07 val. iki 21.25 val., sutikti su P. S. teiginiais, jog analizuojamu atveju D. S. ir ( - ) komisariato tyrėjas R. G. vienu metu buvo dvejose vietose, kas, apelianto vertinimu, sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu ir spręsti jų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 228 ir 300 straipsnius klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad įvykio vietos apžiūros protokolas nebūtinai turi būti surašytas ir pasirašytas išimtinai įvykio vietoje.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, P. S. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų duomenų, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas P. S. kaltę padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams pritaria.

36Dėl nukentėjusiosios D. S. apeliacinio skundo argumentų.

  1. Analizuojant nukentėjusiosios apeliacinio skundo turinį nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste matyti, jog D. S. nesutinka su galutiniu P. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimu, teismo nustatytomis aplinkybėmis, tačiau įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų visumą, abejoti apylinkės teismo išvadomis ir naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nukentėjusios apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ar bylą grąžinti pirmos instancijos teismui, teisinio pagrindo nėra.
  2. Šios išvados plotmėje analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad kaltinimai P. S. dėl D. S. nustatyto nežymaus sveikatos sutrikdymo kaltinamuoju aktu buvo pareikšti dėl dviejų nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų – dešinio smilkinio srities sužalojimo ir kraujosruvos kairėje blauzdoje, tuo tarpu kaltinimai dėl dešinės kojos sužalojimo ar fizinio skausmo sukėlimo, P. S. nebuvo pateikti. Sutinkamai su 2015 m. liepos 7 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1826/15(02), D. S. po analizuojamo įvykio taip pat buvo nustatyti tik du sužalojimai – dešinio nukentėjusiosios smilkinio srities sužalojimas ir kraujosruva kairėje blauzdoje (b. t. 1, b. l. 17), apie dešinės kojos sužalojimą neužsimenant. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad P. S. šios nutarties 1 punkte išdėstytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, padarė D. S. sužalojimus ne tik dešinio smilkinio srityje, bet ir dešinės kojos čiurnoje bei kairės kojos blauzdoje, pirmosios instancijos teismas iš P. S. pareikšto kaltinimo pašalino D. S. nustatytą kairės kojos sužalojimą bei tai, kad P. S. moliniu gėlės vazonu pataikė D. S. į dešinę koją ir nurodė išsamius motyvus, kuriais remiantis nekeitė kaltinimo teismo iniciatyva. Abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu įvertinus itin prieštaringus nukentėjusiosios parodymus šioje dalyje, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

3716.1. Šiuo aspektu analizuojant nukentėjusiosios D. S. parodymų visumą matyti, jog vertinamo baudžiamojo proceso pradžioje nukentėjusioji nurodė, jog analizuojamo jos ir P. S. konflikto pradžioje į ją P. S. sviesti daiktai – kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo molinis vazonas, kibiras su raugintais kopūstais ir 3 litrų talpos aliejaus butelis, nepataikė, nuo jų jai pavyko išsisukti, ką neabejotinai patvirtina ir nukentėjusiosios telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju suvestinė. Komentuojamo telefoninio pokalbio metu nukentėjusioji patvirtino, jog girtas vyras išmėtė jos daiktus ir neleidžia jų susirinkti, o Bendrojo pagalbos centro darbuotojui paklausus, ar jai reikia greitosios medicinos pagalbos, nukentėjusioji jos atsisakė, papildydama, jog vyras jos sužaloti nespėjo, ji pabėgo. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusioji taip pat nurodė tik sužalojimą galvos srityje, nei apie dešinės, nei apie kairės kojos sužalojimus ar sumušimus neužsimindama. 2015 m. liepos 9 d. apklausos metu D. S. parodė, kad į ją P. S. sviedė 5 litrų kibirėlį su jame buvusiais raugintais kopūstais, 3 litrų aliejaus butelį, tačiau ji spėjo tai pamatyti ir pasitraukti, dėl ko šie į ją mesti daiktai jos nekliudė. Po to, P. S. sviedė į ją molinį vazoną, kuriuo pataikė jai į dešinės kojos čiurną. Tokiu būdu akivaizdu, kad šios apklausos metu D. S., nors ir paminėjo apie daikto pataikymą į dešinę koją, tačiau aplinkybių, kuriomis jai buvo padaryta kraujosruva kairės kojos blauzdoje, nenurodė (b. t. 1, b. l. 24). 2015 m. spalio 29 d. akistatos su P. S. metu, savo parodymus dėl jai padarytų sužalojimų D. S. ir vėl pakeitė, nurodydama, kad 2015 m. liepos 3 d. P. S. į ją svaidė parankinius daiktus, metė suledėjusį daiktą (kaip nustatyta vėliau, tai buvo sušalęs varškės gabalas), dėl ko buvo sutrenkta jos galva, sumušta kairės kojos blauzda, dešinės kojos čiurna buvo sutraumuota nuo molinio vazono, kurį nuteistasis į ją metė ir pataikė (b. t. 1, b. l. 80-82). Tokios versijos dėl jai padarytų sužalojimų, įskaitant tiek galvos sumušimą, tiek dešinės ir kairės kojų pažeidimus, D. S. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindama, kad įvykio metu P. S. į ją metė puodą su makaronų sriuba, kibirą su kopūstais, kuo ją aptaškė, metė vazoną su pelargonijomis, kuriuo pataikė į dešinės kojos krumplį, 3 litrų aliejaus butelį, kuriuo pataikė į kairės kojos blauzdą. Tačiau tai neatitinka jos pirminių parodymų, be to, remiantis D. S. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, po šių P. S. veiksmų – į ją sviestų daiktų, kuriais jai buvo padaryti dešinės ir kairės kojos sumušimai, iš P. S. namo kiemo ji pabėgo ir paskambino Bendruoju pagalbos telefonu, prašydama policijos pagalbos, tačiau, kaip minėta, bendraudama su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju D. S. apie jai padarytus kojų sužalojimus neužsiminė, priešingai, nurodė, kad P. S. jos sužaloti nespėjo, nes ji pabėgo.

3816.2. Esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiosios parodymams dėl kitų (ne galvos sumušimo) jai padarytų sužalojimų – kairės kojos blauzdos ir dešinės kojos čiurnos, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad paminėti kojų sužalojimai jai buvo padaryti kaltais P. S. veiksmais analizuojamo įvykio metu, pripažinti P. S. kaltu dėl aptartų veiksmų atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus ir specialisto išvadoje nustatytas aplinkybes, kad kraujosruva ant D. S. kairės kojos blauzdos galėjo atsirasti ne tik daiktu judant ir kontaktuojant su kūnu (t. y. metant kokį nors daiktą į žmogų), bet ir kūnui judant bei atsitrenkiant į daiktą.

3916.3. Atmetant nukentėjusiosios apeliacinį skundą šioje dalyje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, sutinkamai su jos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, dėl jai padarytų sužalojimų ji kreipėsi į ortopedus, kadangi teismo ekspertas išorinių jos sužalojimo požymių (dešinės kojos čiurnoje) nematė. Apžiūros metu buvo padaryta nuotrauka, tačiau nukentėjusioji patikino, kad jokių dokumentų ji nekels, nes jai gėdinga kreiptis į žmones dėl to, kad ją vyras muša ir ji patyrė sumušimą. Papildomai ji paaiškino, kad dešinės kojos čiurnos sąnarį ji gydėsi klinikose, po įvykio iki jos kreipimosi į medikus buvo praėję apie porą savaičių, pažymėdama ir tai, kad medicininius dokumentus ar išrašą ji galėtų surasti. Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenų, 2016 m. gegužės 17 d. teisiamojo posėdžio metu D. S. pateikė medicinos dokumentų išrašą, patvirtinantį jai nustatytą dešinės kojos čiurnos sąnario sumušimą, tačiau, įvertinus jos kreipimosi į medikus laiką – 2015 m. liepos 16 d., bei tai, kad skausmo, juntamo dešinės kojos čiurnoje 2015 m. liepos 7 d. ją apžiūrėjusiam specialistui ji nenurodė, kyla pagrįstų abejonių ar aptariamas pažeidimas yra susijęs su analizuojamu įvykiu bei P. S. veiksmais.

4016.4. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, sutinkamai su BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

  1. Tokiu būdu, nors ir neabejojama apygardos teismo galimybėmis pakeisti nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tačiau, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, atsižvelgiant į itin prieštaringus nukentėjusiosios parodymus dėl analizuojamo įvykio metu neva jai padarytų kojų sužalojimų ar sumušimo, nesant jokių kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų, keisti P. S. pareikštą kaltinimą į jį įtraukiant ir D. S. prašomas aplinkybes, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  2. Apeliaciniu skundu D. S. nesutinka ir su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jos pareikšto civilinio ieškinio, nurodydama, kad skundžiamu procesiniu sprendimu jai priteistas 300 eurų neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į kaltais P. S. veiksmais jai sukeltas pasekmes, yra neadekvačiai per mažas.

4118.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

4218.2. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajai priteistiną neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiosios atžvilgiu buvo padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų D. S. patyrė fizinį skausmą, jai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl įvykio ji patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, tačiau įvertino ir tai, kad nukentėjusiajai tiriamu atveju dideli sužalojimai nenustatyti, jos sveikata nebuvo sutrikdyta ilgam laikui, nenustatyti ir liekamieji reiškiniai jos sveikatai.

4318.3. Nesutikti su tokia apylinkės teismo argumentacija bei keisti D. S. priteistos neturtinės žalos dydį, teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, jog apeliaciniu skundu D. S. neturtinė žala yra siejama ne tik su nagrinėjamu atveju kaltais P. S. veiksmais jai padarytu galvos srities sužalojimu, bet ir su jos kairės ir dešinės kojų sužeidimais, kas analizuojamu atveju nepasitvirtino, bei virškinimo trakto sutrikimais, kuriuos itin išsamiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas. Nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad analizuojamo įvykio metu D. S. be galvos sumušimo (pažeidimo dešinio smilkinio srityje) buvo padarytos ir dešinės bei kairės kojos traumos, ar būtent dėl šio įvykio metu patirto streso nukentėjusiajai buvo diagnozuotas skrandžio polipas (bylos duomenimis, problemų dėl virškinimo apeliantė turėjo ir ankščiau), didinti D. S. priteistos neturtinės žalos dydį tais pačiais motyvais, kurie jau buvo įvertinti apylinkės teismo, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

  1. Analogiškai vertintini ir nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginiai dėl apylinkės teismo sprendimo nepriteisti 155,68 eurų turtinės žalos atlyginimo. Pritariant tokiam pirmosios instancijos teismo sprendimui, pažymėtina, kad, sutinkamai su BPK 115 straipsniu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia civilinio ieškinio klausimą tik remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Šiuo atveju jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtent tokią nukentėjusios patirtą turtinę žalą, apeliantė nepateikė (kartu su civiliniu ieškiniu buvo pateiktas viso labo atspausdintas lapas, su jame įrašytais skirtingų vaistų pavadinimais, nurodant jų kainas ir įsigijimo datas) nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui, nurodydama tik tiek, kad jos gydymas vis dar nėra baigtas, dėl ko, pateikti prašomų dokumentų ji neturi jokios galimybės. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje P. S. buvo pripažintas kaltu tik dėl D. S. padaryto galvos sumušimo, duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji vis dar gydosi šio sužalojimo pasekmes, nėra. Šių duomenų kontekste vėlgi atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad duomenų, patvirtinančių, jog jai nustatyti virškinimo trakto sutrikimai kilo dėl kaltų P. S. veiksmų, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra, todėl šio gydymo tąsa jokios esminės reikšmės, sprendžiant nukentėjusiajai priteistinos turtinės ar neturtinės žalos dydžio klausimą šioje baudžiamojoje byloje, neturi.
  2. Nukentėjusiosios apeliacinio skundo prašymas iš P. S. priteisti jai 820 (aštuonis šimtus dvidešimt) eurų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, taipogi atmetamas.

4420.1. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, būtina įvertinti ir tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).

4520.2. Analizuojamu atveju baudžiamoji byla P. S. atžvilgiu Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama tiek pagal nuteistojo, tiek pagal nukentėjusiosios apeliacinius skundus. Abu apeliaciniai skundai šia nutartimi atmetami. Byloje esanti 2016 m. liepos 4 d. sąskaita už teisines paslaugas (b. t. 2, b. l. 70) bei 2016 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitas, (b. t. 2, b. l. 63), patvirtina nukentėjusiosios 820 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato K. J. teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendžio. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nuosprendis paliekamas be pakeitimų, nukentėjusiosios turėtos išlaidos teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme iš P. S. nepriteistinos.

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

47nuteistojo P. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus atmesti.

48Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo P. S. nukentėjusiosios D. S. naudai... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5.
  1. 2016 m. birželio 15 d. Jonavos rajono apylinkės teismo... 6. 2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D.... 7. 2.2. Pabrėžiama, kad iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų... 8. 2.3. Apeliaciniu skundu akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas... 9. 2.4. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir D. S.... 10. 2.5. Nepagrįstai, P. S. įsitikinimu, apylinkės teismas nukentėjusiąją D.... 11. 2.6. Vertindamas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą,... 12. 4.1. Nukentėjusiosios teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai... 13. 4.2. Apeliantės vertinimu, teismas galėjo savo iniciatyva pakeisti kaltinimą... 14. 4.3. Nesutikdama su apylinkės teismo sprendimu atmesti jos civilinį ieškinį... 15. 4.4. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nukentėjusiajai priteistos... 16. 7.1. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo... 17. 7.2. Atsižvelgiant į tai, kad P. S. ir D. S. apeliaciniais skundais... 18. Dėl nuteistojo P. S. apeliacinio skundo argumentų.
      19. 8.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad P. S. šios... 20. 9.1. Nukentėjusios teigimu, įvykio dieną P. S. metė į ją puodą su... 21. 9.2. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus... 22. 9.3. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes abejoti pirmosios instancijos... 23. 10.1. Liudytojas E. Š. apklausiamas teisme parodė, kad nuvykus į įvykio... 24. 10.2. Visgi, įvertinus skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį,... 25. 11.1. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad... 26. 11.2. D. S. teigimu, kartu su P. S. ji gyveno ir vedė bendrą ūkį apie 12... 27. 11.3. Esant šioms aplinkybėms, abejoti tuo, jog nukentėjusioji ir... 28. 11.4. Šių duomenų kontekste P. S. teiginiai, jog jis visą laiką gyveno... 29. 11.5. Pripažinti, jog įvykio dieną, t. y. 2015 m. liepos 3 d. P. S. ir D. S.... 30. 11.6. Atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų visumą, P. S. argumentai,... 31. 12.1. Kaip matyti iš P. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu... 32. 13.1. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad įrodymų... 33. 13.2. Analogiškai vertintini ir P. S. apeliacinio skundo argumentai, jog jo... 34. 13.3. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, abejonių dėl įvykio vietoje rasto... 35. 13.4. Keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį remiantis... 36. Dėl nukentėjusiosios D. S. apeliacinio skundo argumentų.
        37. 16.1. Šiuo aspektu analizuojant nukentėjusiosios D. S. parodymų visumą... 38. 16.2. Esant tokiems prieštaringiems nukentėjusiosios parodymams dėl kitų... 39. 16.3. Atmetant nukentėjusiosios apeliacinį skundą šioje dalyje,... 40. 16.4. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad, sutinkamai su... 41. 18.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje... 42. 18.2. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo... 43. 18.3. Nesutikti su tokia apylinkės teismo argumentacija bei keisti D. S.... 44. 20.1. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 45. 20.2. Analizuojamu atveju baudžiamoji byla P. S. atžvilgiu Kauno apygardos... 46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 47. nuteistojo P. S. ir nukentėjusiosios D. S. apeliacinius skundus atmesti.... 48. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną....