Byla 2K-532/2012
Dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

2sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

3dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,

4gynėjui advokatui Tomui Ivanauskui,

5civilinių ieškovų atstovei Rūtai Andriulevičiūtei,

6teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio bei civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos ir „Symantec“ korporacijos atstovės Rūtos Andriulevičiūtės kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžio.

7Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda.

8Civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos ir „Symantec“ korporacijos civiliniai ieškiniai patenkinti: iš civilinio atsakovo UAB „U“ priteista 21 353,14 Lt „Microsoft“ korporacijai turtinei žalai atlyginti ir 102 Lt „Symantec“ korporacijai turtinei žalai atlyginti.

9Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu A. M. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 192 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos ir „Symantec“ korporacijos civilinis ieškinys atmestas.

10Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorės ir civilinių ieškovų atstovės, pašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo gynėjo ir civilinio atsakovo atstovo T. Ivanausko, prašiusio kasacinius skundus atmesti,

Nustatė

11Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendžiu A. M. buvo išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad jis neteisėtai komercijos tikslais laikė kompiuterių programas, o būtent: pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, neteisėtai laikė kūrinius komercijos tikslais, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydį, 15 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus), t. y., dirbdamas nuo 2004 m. birželio 4 d., UAB „U“, įmonės kodas ( - ), direktoriumi, neturėdamas kompiuterių programų autorių teisių turėtojų leidimo, panaudodamas juos įmonės komercijos tikslams atliekant darbus, sudarančius įmonės veiklą, nuo 2007 m. spalio 11 d. UAB „U“ įgytame serveryje neteisėtai laikė komercijos tikslais įdiegtas į kompiuterio (tarnybinės stoties), vardu „Serveris“, sisteminio bloko DELL Power Edge 2400, serija Nr. DRWF10J (procesorius Pentium (R) III,728 MHz) kietąjį diską neteisėtas kompiuterių programų „Microsoft Windows Server 2003 Datacenter Edition 32-Bit“, „Microsoft SQL Server 2000“, ir „Symantec AntiVirus“ kopijas, kurių teisėtų kopijų mažmeninės kainos sudaro atitinkamai 10187,12 Lt, 11166,02 Lt, 102,00 Lt, iš viso – 21 455,14 Lt, UAB „U“ buveinėje iki 2010 m. gegužės 13 d.

12Išteisindamas A. M. dėl šio kaltinimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, vertinant byloje surinktą įrodymų visetą, nėra neginčytinų įrodymų, jog A. M., žinodamas, kad jo įmonės įsigytame serveryje yra įdiegtos neteisėtos kompiuterių programų kopijos, jas neteisėtai laikė komercijos tikslais. A. M. parodė, kad apie jo vadovaujamos įmonės tarnybinėje stotyje įdiegtas neteisėtas kompiuterių programų kopijas jam nebuvo žinoma. Iš liudytojų G. J., V. V. parodymų matyti, kad pats A. M. į tarnybinę stotį nėra įdiegęs neteisėtų kompiuterių programų kopijų ir dėl apsaugos slaptažodžių bei specialių įgūdžių stokos pats negalėjo to padaryti. Be to, A. M. nėra davęs nurodymo įdiegti tokias kompiuterių programų kopijas ir UAB „U“ kompiuterius prižiūrėjusios G. J. IĮ įmonės „A“ darbuotojams. Iš liudytojos UAB „U“ buhalterės A. T. parodymų matyti, kad A. M. niekada nėra jai minėjęs apie nelegalias kompiuterių programų kopijas. Nors liudytojas G. J. parodė, kad A. M. raštu buvo informavęs apie tai, kad tarnybinėje stotyje įdiegtos neteisėtos kompiuterių programų kopijos, tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teisme liudytojas nurodė, kad jo minimame rašte, kuris nėra pas jį išlikęs, buvo surašyta tik kokios programos reikalingos ir jų kainos, tačiau nebuvo nurodyta, kad tai yra nelegali programinė įranga. Visų anksčiau nurodytų aplinkybių visuma paneigia A. M. veiksmus ir jo tyčią laikyti UAB „U“ tarnybinėje stotyje neteisėtas kompiuterių programų kopijas. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, UAB „U“ tarnybinėje stotyje buvusios neteisėtos kompiuterių programų kopijos nebuvo laikomos komerciniais tikslais. Iš liudytojo V. V. parodymų matyti, kad kompiuterių programa „Microsoft Windows Server 2003 Datacenter Edition 32-Bit“ bendrovei „U“ yra per daug galinga, skirta labai dideliam vartotojų kiekiui, tokia versija naudojama ne tokio lygio įmonėse, tuo tarpu liudytojas G. J. parodė, kad be „Windows SQL Server 2000“ UAB „U“ visiškai galėjo vykdyti savo veiklą.

13Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl esminių BPK pažeidimų, nes apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, todėl padarė išvadas, nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti A. M. iš esmės pagrindė tuo, kad nenustatyta, jog jis neteisėtai įdiegė kompiuterių programų kopijas į tarnybinę stotį, tuo tarpu A. M. buvo kaltinamas ne neteisėtu kompiuterių programų įdiegimu, bet neteisėtu šių programų laikymu. Neteisėtas kompiuterių programų kopijų laikymas komerciniais tikslais yra savarankiška alternatyvi BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, todėl jos nevertindamas apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visas reikšmingas bylos aplinkybes.

15Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis padarydamas išvadą, kad UAB „U“ tarnybinėje stotyje neteisėtos kompiuterių programų kopijos laikytos neturint komercinių tikslų. Kasacinės instancijos teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, yra nurodęs, kad komercijos tikslai yra ne tik tada, kai vykdant veiklą, numatytą BK 192 straipsnio 1 dalyje, siekiama gauti ekonominės ar komercinės naudos, bet ir tada, kai ši veikla vykdoma ir netiesioginei ekonominei ar komercinei naudai gauti, pavyzdžiui, bendrovės darbuotojai neteisėtas kompiuterių programų kopijas naudoja darbui ir taip gauna ekonominės naudos, nes šios programos padeda operatyviau atlikti pavestus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. spalio 7 d. konsultacija; kasacinės bylos Nr. 2K-7-201/2008, 2K-7-35/2011). Nors byloje nustatyta, kad neteisėtos kompiuterių programos buvo įdiegtos įmonės tarnybinėje stotyje, tačiau apeliacinės instancijos teismas darydamas išvadą, kad jos laikytos be komercinių tikslų, nesiaiškino, ar šios programos nebuvo naudojamos netiesioginiai ekonominei ar komercinei naudai gauti.

16Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad A. M. nebuvo žinoma apie tai, jog jo vadovaujamos įmonės tarnybinėje stotyje įdiegtos neteisėtos kompiuterių programų kopijos, rėmėsi tik jį teisinančiais įrodymais, nevertindamas kaltinančių įrodymų. A. M. pats parodė, kad jo vadovaujama įmonė yra anksčiau įsigijusi kompiuterių programų ir apie reikalavimą turėti licencijas programoms jam yra žinoma. Byloje nustatyta, kad A. M., kaip įmonės vadovas, spręsdavo dėl kompiuterių įgijimo ir programų pirkimo, o byloje esantys buhalterinės apskaitos dokumentai rodo, kad UAB „U“ kompiuterius ir jų programas pirko nuo 2000 metų. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, parodymus, kad raštu informavo A. M. apie būtinybę licencijuoti įmonės tarnybinėje stotyje įdiegtas kompiuterių programas, davė liudytojas G. J. Tai, kad liudytojas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atsisakė šių parodymų, turėjo būti įvertinta kritiškai, nes liudytojas kitoje byloje yra kaltinamas išplatinęs neteisėtas kompiuterių programų kopijas, kurių neteisėtu laikymu komerciniais tikslais šioje byloje yra kaltinamas A. M., todėl jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

17Prokuroras pažymi, kad BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodyti išteisinimo pagrindai yra skirtingi, todėl nuosprendyje turi būti tiksliai ir aiškiai nurodyti. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad A. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o tai leidžia teigti, jog teismas nustatė, kad padaryta nusikalstama veika, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog tokią veiką padarė A. M., nepakanka. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, kad nuosprendis nėra grindžiamas įrodymų nepakankamumu ar abejonėmis, kurių, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko pašalinti, tačiau priešingai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje analizuojami BK 192 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kurių A. M. veika neatitinka. Dėl to darytina išvada, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatydamas, jog yra abejonių ir neaiškumų, tačiau pats nesiimdamas visų galimybių juos pašalinti, neatliko išsamaus tyrimo, todėl iš esmės pažeidė BPK, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas).

18Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, kad teismas, laikydamasis tiesioginio bei žodinio bylos ir joje esančių įrodymų nagrinėjimo teisme, privalo ištirti visus įrodymus (BPK 241 straipsnio 2 dalis, 242 straipsnio 1 dalis), jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), jog byloje turi būti motyvuotai pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir tai turi būti nurodyta teismo nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Visi kasaciniame skunde nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

19Kasaciniu skundu civilinių ieškovų atstovė R. Andriulevičiūtė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

20Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 192 straipsnio 1 dalį, nes, esant sąlygoms taikyti šią baudžiamojo įstatymo normą, jos netaikė. Byloje nustatyta, kad UAB „U“ priklausančioje tarnybinėje stotyje buvo laikomos kaltinime nurodytų kompiuterių programų kopijos. Taip pat nustatyta, kad UAB „U“ neturėjo ir nepateikė licencijų ir (ar) kitų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti teisėtą kaltinime nurodytų kompiuterių programų kopijų laikymą, t.y. byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytos kompiuterių programų kopijos buvo laikomos pažeidžiant Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo reikalavimus. Šias kompiuterių programas įmonė (civilinis atsakovas) naudojo savo ūkinėje veikloje, o patikrinimo metu ir iki jo civilinio atsakovo direktoriumi buvo A. M. Atsižvelgiant į tai, kad A. M., kaip vienasmenis įmonės valdymo organas, būdamas tiesiogiai atsakingas už įmonės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalies 1 punktas), nevykdydamas pareigos veikti sąžiningai ir protingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1 dalis), atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 1 dalis), taip pat pareigos savo veikloje vadovautis įstatymais (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalis), pasinaudojęs įstatymų suteikta teise veikti ir priimti sprendimus civilinio atsakovo UAB „U“ vardu, atstovauti civiliniam atsakovui bei kontroliuoti jo veiklą, privalėjo imtis tinkamų ir teisėtų priemonių tam, kad civiliniam atsakovui priklausančioje ir jo veikloje naudojamoje tarnybinėje stotyje būtų laikomos tik teisėtos kompiuterinių programų kopijos. Įmonės vadovo veikla, kuria jis organizuoja įmonės veiklą, o ši veikla yra vykdoma (kartu neteisėtos kompiuterių programos naudojamos) juridinio asmens interesais, pagal kasacinio teismo praktiką visiškai atitinka tiek fizinio, tiek juridinio asmens atsakomybės už šią veiklą sąlygas (kasacinė byla Nr. 2K-538/2009). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad A. M. nelaikė neteisėtų kompiuterių programų kopijų, nes byloje nėra duomenų, jog A. M. įdiegė ar davė nurodymą įdiegti neteisėtas kompiuterių programų kopijas. Šis motyvas nepagrįstas, nes neteisėtų kompiuterių programų laikymas yra neteisėtų kopijų faktinis turėjimas savo žinioje tam tikroje vietoje, įskaitant ir turėjimą mechaninėse, magnetinėse ar elektroninėse laikmenose, todėl neteisėtam programų laikymui nustatyti nereikia įdiegti kompiuterių programų pačiam ar per tarpininkus. Kasatorės manymu, nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. M. nežinojo apie tai, jog tarnybinės stoties programinę įrangą būtina licencijuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad A. M. pasirašydavo sutartis dėl programinės įrangos licencijų pirkimo, o jo vadovaujama įmonė savo veikloje naudojo net šešiolika kompiuterių, kurių visa programinė įranga buvo tinkamai licencijuota. Jei A. M. suvokė, kad būtina licencijuoti įmonės veikloje naudojamų šešiolikos kompiuterių programinę įrangą, šis suvokimas turėjo apimti ir tarnybinę stotį, kuri yra specialios paskirties kompiuteris. Šiai aplinkybei suvokti nėra reikalingas specialus išsilavinimas informacinių technologijų srityje, tam užtenka vadovautis sąžiningumo, protingumo, atidumo ir rūpestingumo principais savo veikloje. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad kaltinime nurodytos kompiuterinės programos laikytos be komercinių tikslų. Iš kasacinio teismo praktikos išplaukia, kad sąvoka komerciniai tikslai BK 192 straipsnio 1 dalyje turi būti suvokiama plačiai, t. y. komerciniais tikslais reikėtų laikyti veiklą, vykdomą ne tik tiesiogiai pajamoms, pelnui ar kitokiai turtinei naudai gauti (pvz., neteisėtai parduodant ar kitaip platinant kūrinį), bet ir veiklą, kuri netiesiogiai susijusi su pajamu gavimu (komercinė-ūkinė veikla), pvz., kai įmonė naudoja šiuos objektus pirkėjams, lankytojams pritraukti, didesnėms pajamoms gauti, t.y. kai iš objekto tiesiogiai pajamos nėra gaunamos, tačiau jo panaudojimas yra susijęs su komercine veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. spalio 7 d. konsultacija; kasacinės bylos Nr. 2K-265/2008, 2K-7-201/2008). Atsižvelgus į tai, kad neteisėtos kompiuterių programos buvo naudojamos įmonės veikloje, darytina išvada, kad civilinis atsakovas gavo netiesioginę komercinę naudą, t.y. neteisėtos kompiuterių programos buvo laikomos komerciniais tikslais. Šios išvados nepaneigia apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kai kurios kompiuterių programos UAB „U“ buvo per daug galingos, jog įmonė visiškai galėjo vykdyti veiklą be kai kurių kaltinime nurodytų kompiuterių programų, nes šios aplinkybės nepaneigia paties fakto, kad kaltinime nurodytos neteisėtos kompiuterių programų kopijos buvo laikomos UAB „U“ komerciniais tikslais. Dėl to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. M. veika atitinka visus BK 192 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 109 straipsnį, 111 straipsnio 1 dalį atsakyti už žalą baudžiamojoje byloje gali kaltinamasis ar už jo veikas materialiai atsakingas asmuo, jeigu šis asmuo pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, todėl civiliniams ieškovams žalą turėtų atlyginti UAB „U“.

21Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes nuosprendyje visiškai nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, kad UAB „U“ priklausančioje tarnybinėje stotyje buvo laikomos kaltinime nurodytos kompiuterių programų kopijos, jog UAB „U“ neturėjo ir nepateikė licencijų ir (ar) kitų dokumentų, kurie patvirtintų teisėtą šių kompiuterių programų kopijų laikymą, jog kompiuterių programas bendrovė (civilinis atsakovas) naudojo savo ūkinėje veikloje, kad patikrinimo metu ir iki jo bendrovės direktorius buvo A. M., nors šios aplinkybės akivaizdžiai pagrindžia neteisėtą kompiuterių programų laikymą bendrovės tarnybinėje stotyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalį, nes nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl atmeta ar kitaip vertina pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, kuriais grindžiama A. M. kaltė dėl neteisėto kompiuterių programų laikymo komerciniais tikslais.

22Prokuroro ir civilinių ieškovų atstovės kasaciniai skundai netenkinti.

23Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių taikymo

24Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar A. M. laikė neteisėtas kompiuterių programų kopijas, ar neteisėtos kompiuterių programų kopijos laikytos komerciniais tikslais, todėl neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Iš esmės tokius pat argumentus paduotame kasaciniame skunde nurodo ir civilinių ieškovų atstovė. Kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas tyrė nurodomas aplinkybes ir apie tai byloja apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, apklausdamas liudytojus A. T., G. J., V. V., aiškinosi aplinkybes, kuriomis neteisėta programinė įranga atsidūrė į UAB „U“ tarnybinėje stotyje, ar šios programos buvo naudojamos įmonės veikloje, taip pat kitas bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti. Pažymėtina ir tai, kad prokuroras ir civilinių ieškovų atstovė nenurodo, kokios dar aplinkybės, kokie dar įrodymai turėjo būti ištirti apeliacinės instancijos teismo, siekiant išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog baudžiamojo proceso normos nenustato privalomo imperatyvo, kad, kiekvienoje byloje paneigiant arba patvirtinant kaltinimus ar nuteistųjų keliamas įvykio versijas, turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi galimi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiama įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-157/2012, 2K-339/2011, 2K-509/2010, 2K-463/2011). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad bylos aplinkybės nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo ištirtos neišsamiai ir kad taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, 242 straipsnio 1 dalis.

25Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė kaltinamąjį kaltinančių įrodymų, o rėmėsi tik jį teisinančiais įrodymais. Kolegija pažymi, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, tiek kaltinamąjį kaltinančius, tiek kaltinamąjį teisinančius. Aplinkybė, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas detaliau aptarė teisinančių įrodymų turinį, nesuteikia pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė kaltinamąjį kaltinančių įrodymų. Reikšminga ir tai, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, tuo tarpu kiti proceso dalyviai gali tik teikti pasiūlymus dėl byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais, atskirų įrodymų ir jų viseto įvertinimo. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas apie faktines bylos aplinkybes nei tikėjosi prokuroras, nesuteikia pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas pagrindė ne įrodymu visetu, o vertindamas vienus įrodymus atskirai nuo kitų. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas apie faktines aplinkybes padarė vertindamas ne įrodymų visetą, t. y. pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį.

26Prokuroras jo nurodomą apeliacinio teismo padarytą BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimą sieja su apeliacinės instancijos teismo padarytais BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimais, todėl, konstatavus, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo pažeistos, nėra pagrindo ir pripažinti, kad buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai. Pažymėtina ir tai, kad, kolegijos nuomone, BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo pareigas, kurios nėra susijusios su byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl apeliacinės instancijos teismas, tariamai netinkamai ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, ir negalėjo šių teisės normų pažeisti.

27Dėl BPK 305 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

28Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomoje dalyje neišdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Civilinių ieškovų atstovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvų, kodėl atmeta ar kitaip vertina pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad joje aiškiai, atskleidžiant įrodymus, kuriais remiantis daromos išvados apie faktines bylos aplinkybes, nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo padaryti neginčijamą išvadą dėl A. M. kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką, tuo tarpu papildomai ištirti liudytojų A. T., G. J., V. V. parodymai patvirtina kaltinamojo gynybos versiją apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie įmonės tarnybinėje stotyje laikomas neteisėtas kompiuterių programų kopijas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nutarė vadovautis G. J. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, nes jie atitinka kitų byloje surinktų įrodymų visetą (T. 4, b.l. 42-43). Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė motyvus dėl įrodymų vertinimo, o kasacinių skundų teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumus yra nepagrįsti.

29Dėl BK 192 straipsnio 1 dalies taikymo

30BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012). Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad, nesant patikimų įrodymų dėl A. M. kaltės neteisėtai, komercijos tikslais laikius kompiuterių programas, yra procesinis pagrindas jį išteisinti dėl šios veikos padarymo.

31Apie kaltės turinį sprendžiama pagal kaltininko parodymus, taip pat objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Iš BK 16 straipsnio 4 dalies išplaukia, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tik veikiant tyčia, todėl nagrinėdamas bylą teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, jog kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, kitaip tariant, suvokė objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Kolegijos nuomone, byloje nėra pagrindo išvadai, kad A. M. suvokė visas objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į keletą iš jų – į patį A. M. suvokimą, kad tarnybinėje stotyje jis laiko neteisėtas kompiuterių programų kopijas, taip pat į tai, kad jam buvo žinoma apie faktą, jog tarnybinėje stotyje laikomų neteisėtų kompiuterių programų kopijų bendra vertė viršija 100 MGL.

32Kaip teisingai pažymi kasatoriai, byloje nustatyta, kad UAB „U“ tarnybinėje stotyje buvo laikoma kaltinime nurodyta programinė įranga ir bendrovė negalėjo pateikti dokumentų ar kitų įrodymų, kurie leistų pagrįsti šios įrangos laikymo teisėtumą, tačiau šie faktai nesuteikia pagrindo vienareikšmei išvadai, kad A. M., kaip UAB „U“ vadovas būdamas atsakingas už jos veiklą, suvokė aplinkybę, jog įmonės tarnybinėje stotyje laiko neteisėtas kompiuterių programų kopijas. Byloje nustatyta, kad A. M. tarnybinių stočių valdymo įgūdžių neturėjo, nežinojo tarnybinės stoties slaptažodžio, todėl pats įdiegti ar apžiūrėti įmonės tarnybinėje stotyje esančių programų negalėjo. UAB „U“ nebuvo darbuotojo, atsakingo už kompiuterių priežiūrą ir jų tinklo administravimą, todėl jam pavaldūs darbuotojai taip pat negalėjo žinoti šios aplinkybės ir apie tai informuoti įmonės vadovą. Byloje nustatyta, kad UAB „U“ tarnybinę stotį ir kompiuterių tinklą prižiūrėjo G. J. IĮ „A“, tačiau byloje nėra patikimų, įrodymų visetui neprieštaraujančių duomenų, kad šios įmonės darbuotojai būtų informavę A. M. apie tai, jog tarnybinėje stotyje yra laikomos neteisėtos kompiuterių programų kopijos. Civilinių ieškovų atstovė teisingai pastebi, kad UAB „U“ buvo šešiolika kompiuterių, kurių programinė įranga buvo laikoma teisėtai, t. y. turint kompiuterių programų licencijas, tačiau tik tarnybinėje stotyje naudotai programinei įrangai UAB „U“ licencijų nepateikė. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad A. M. suvokė, jog įmonės tarnybinėje stotyje buvo laikomos neteisėtos kompiuterių programų kopijos, nes ši stotis buvo įsigyta siekiant pagerinti techninę, o ne programinę įrangą, ir į ją, kaip aiškino pats A. M., turėjo būti perkelta programinė įranga iš anksčiau veikusios UAB „U“ tarnybinės stoties. Byloje nėra duomenų apie tai, kad naujoje įmonės tarnybinėje stotyje įdiegta neteisėta programinė įranga būtų buvusi perkelta iš senos tarnybinės stoties. Pažymėtina ir tai, kad neteisėta programinė įranga UAB „U“ tarnybinėje stotyje įdiegta anksčiau, nei tarnybinė stotis įtraukta į UAB „U“ balansą, o tai suponuoja tikėtiną prielaidą, kad ši programinė įranga buvo įdiegta tarnybinėje stotyje anksčiau nei tarnybinė stotis perduota UAB „U“ (T. 1, b.l. 176, T. 2, b.l. 82). Aptartų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra patikimai nustatyta, jog A. M. buvo žinoma apie įmonės tarnybinėje stotyje esančias neteisėtas kompiuterių programas.

33Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad A. M. turėtų kokių nors žinių apie įmonės tarnybinėje stotyje laikytų neteisėtų kompiuterių programų kopijų kainą, nors tai svarbus subjektyvusis veikos požymis, sudarantis prielaidas atriboti baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 12410 straipsnio 1 dalyje.

34Aptartų duomenų visuma leidžia teigti, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyta, jog A. M. neteisėtas kompiuterių programų kopijas neteisėtai laikė veikdamas tyčia. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. M. veika neatitinka BK 192 straipsnio 1 dalies požymių ir jis dėl šio kaltinimo išteisintinas.

35Visa tai, kas išdėstyta, leidžia teigti, kad kasaciniai skundai yra nepagrįsti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, yra teisėtas ir pagrįstas.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio bei civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos ir „Symantec“ korporacijos atstovės Rūtos Andriulevičiūtės kasacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,... 3. dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,... 4. gynėjui advokatui Tomui Ivanauskui,... 5. civilinių ieškovų atstovei Rūtai Andriulevičiūtei,... 6. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 7. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu A. M.... 8. Civilinių ieškovų „Microsoft“ korporacijos ir „Symantec“... 9. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 10. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorės... 11. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 12. Išteisindamas A. M. dėl šio kaltinimo apeliacinės instancijos teismas... 13. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo... 14. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas... 15. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi prielaidomis... 16. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad... 17. Prokuroras pažymi, kad BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodyti išteisinimo... 18. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas... 19. Kasaciniu skundu civilinių ieškovų atstovė R. Andriulevičiūtė prašo... 20. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 192... 21. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20... 22. Prokuroro ir civilinių ieškovų atstovės kasaciniai skundai netenkinti.... 23. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir... 24. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar A. M.... 25. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė kaltinamąjį... 26. Prokuroras jo nurodomą apeliacinio teismo padarytą BPK 20 straipsnio 5... 27. Dėl BPK 305 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2... 28. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo... 29. Dėl BK 192 straipsnio 1 dalies taikymo... 30. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo... 31. Apie kaltės turinį sprendžiama pagal kaltininko parodymus, taip pat... 32. Kaip teisingai pažymi kasatoriai, byloje nustatyta, kad UAB „U“... 33. Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad A. M.... 34. Aptartų duomenų visuma leidžia teigti, kad byloje surinktais įrodymais... 35. Visa tai, kas išdėstyta, leidžia teigti, kad kasaciniai skundai yra... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro...