Byla 2A-110/2014
Dėl sutarties ir vekselių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AGRORODEO“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo ir 2012 m. lapkričio 12 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-2330-302/2012 pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AGRORODEO“ dėl sutarties ir vekselių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas D. Š. ieškiniu prašė ieškovo ir atsakovo 2010 m. balandžio 7 d. sudarytą grūdų pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ab initio, kaip sudarytą pažeidus imperatyvias įstatymo normas, pripažinti negaliojančiais 2010 m. liepos 22 d. ir 2010 m. rugsėjo 17 d. ieškovo išrašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir taikyti restituciją, įpareigojant ieškovą grąžinti atsakovui pagal ginčijamą sandorį gautą 130 000 Lt dydžio avansą, o atsakovą – grąžinti jo naudai ieškovo išrašytų ir ginčijamų vekselių originalius egzempliorius.

5Ieškovas nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d. su atsakovu sudarė grūdų pirkimo - pardavimo sutartį Nr. IS10/2/8, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais pristatyti atsakovui sutartyje nurodytą atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų kiekį, o atsakovas įsipareigojo šiuos grūdus priimti ir už juos atsiskaityti sutartyje numatytomis kainomis ir terminais. Pagal sutarties 4.4.1 punktą ieškovas gavo iš atsakovo 130 000 Lt avansą, kurio užtikrinimui sutarties sudarymo dieną ieškovas išrašė atsakovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 130 000 Lt sumos. Pasak ieškovo, dėl ypač nepalankių žemės ūkiui klimato sąlygų – neužaugus pakankamam grūdinių kultūrų kiekiui šalys bendru 2010 m. rugsėjo 15 d. sutarimu pratęsė grūdų pristatymo terminą iki 2010 m. spalio 10 d., tačiau ieškovas nesugebėjo pristatyti atsakovui sutartyje numatyto grūdų kiekio. Ieškovas prašė 2010 m. balandžio 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sandorį, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti sau labai nenaudingomis sąlygomis. Ieškovas taip pat akcentavo sutarties sąlygų prieštaringumą. Pasak ieškovo, nors sutarties 5.8 punkte įtvirtinta nuostata, kad pardavėjas ir pirkėjas atleidžiami nuo atsakomybės, jei įsipareigojimų neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, tačiau šiame punkte taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius. Pastarąją sutarties sąlygą ieškovas laiko esmine, kadangi jis protingai vertindamas specifinį veiklos pobūdį (prekyba žemės ūkio produkcija) ir jos vykdymo riziką bei žinodamas apie minėtą sąlygą, sutarties nebūtų pasirašęs. Anot ieškovo, ginčijamos sutarties 5.3 punkte numatytos netesybos – bauda 20 procentų dydžio nuo sutartyje numatytos nepristatytų grūdų kainos su PVM – yra aiškiai per didelės atsižvelgiant į veiklos, kuria ieškovas verčiasi, pobūdį. Pagal sutarties sąlygas atsakovas gali reikalauti ne tik nuostolių atlyginimo, tačiau ir netesybų. Tokiomis sąlygomis pažeidžiami esminiai sutarčių principai bei šalių interesų pusiausvyra. Ieškovo vertinimu, sutarties nuostata, numatanti jo pareigą grąžinti avansą su priskaičiuotomis palūkanomis, prieštarauja įstatymo nuostatai, kad tokio pobūdžio palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kurią pardavėjas privalo perduoti daiktus, o ne nuo išankstinės įmokos sumokėjimo momento. Be to, ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. šalims pasirašant sutarties priedą, kuriuo buvo pratęstas jos vykdymo terminas, atsakovo reikalavimu ieškovas pasirašė naują vekselį, manydamas, kad pasirašo pakartotinį vekselį pagal sutartį 130 000 Lt avanso grąžinimui užtikrinti. Ieškovas tvirtino neatkreipęs dėmesio į atsakovo išrašytame vekselyje nurodytą sumą – vekselį pasirašęs manydamas, jog jo suma yra 130 000 Lt. Pasak ieškovo, pasirašydamas vekselį už jame įrašytą 255 000 Lt sumą jis suklydo, buvo sąmoningai suklaidintas atsakovo, kuris įrašė tokią sumą vietoje pirmame vekselyje nurodytos 130 000 Lt sumos, todėl vekselį dėl 255 000 Lt ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu kaip pasirašytą dėl suklydimo. Pratęsus sutartį, ieškovas neketino prisiimti jokių naujų finansinių įsipareigojimų, o tik norėjo iš naujo užtikrinti jam sumokėto avanso grąžinimą. Tą darė suprasdamas, kad pirmasis vekselis yra pasibaigęs, be to, atsakovas pirmą vekselį žadėjęs grąžinti. Ieškovas taip pat prašė pripažinti negaliojančiu 2010 m. liepos 22 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuris turėjo užtikrinti atsakovo mokėtiną ieškovui 50 000 Lt dydžio avansą pagal 2010 m. liepos 7 d. miežių pirkimo - pardavimo sutartį. Kadangi toji sutartis abiejų šalių nebuvo pradėta vykdyti ir atsakovas nemokėjo pagal sutartį avanso, tokiu būdu ieškovui neatsirado pareiga vekseliu užtikrinti negauto avanso grąžinimą. Pasak ieškovo, atsakovui negali atsirasti jokia reikalavimo teisė, todėl vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu.

6Atsakovas UAB „AGRORODEO“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas, ginčydamas šalių sudarytą grūdų pirkimo - pardavimo sutartį, išskiria tik atskirus sutarties punktus, kurie esą neatitinka ieškovo valios bei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismui pripažinus, kad nurodyti sutarties punktai neatitinka ieškovo valios ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, visos sutarties pripažinimas negaliojančia prieštarautų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.96 straipsnio nuostatai. Atsakovas nurodė, kad ieškovas yra verslininkas, vykdantis ūkinę - komercinę veiklą. Jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Jis privalo įvertinti ir prisiimti visą su sutarties sudarymu ir jos vykdymu susijusią riziką. Atsakovas nesutiko, kad ieškovui buvo nepriimtinos ar nežinomos sutarties sąlygos, kadangi ieškovas su atsakovu ir anksčiau buvo sudarę grūdų pirkimo - pardavimo sutartis analogiškomis sąlygomis. Visos sutarties sąlygos yra teisėtos ir neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Pasak atsakovo, sutartyje numatytos netesybos nėra per didelės. Be to, šalims nėra draudžiama susitarti dėl nuostolių atlyginimo būdo, o sutartyje numatytas nuostolių apskaičiavimo būdas yra įtvirtintas ir CK 6.258 straipsnio 5 dalyje. Atsakovas nurodė, jog ginčijamoje sutartyje numatyta alternatyva taikant netesybų ir nuostolių atlyginimo institutus. Pasak atsakovo, ieškovas netinkamai aiškina sutarties 5.8 punktą. Ieškovas, sudarydamas sutartį, žinojo apie ankstyvą žiemą, turėjo numatyti ir neabejotinai numatė, kad tokios oro sąlygos gali lemti prastesnį derlių. Atsakovas nesutiko su reikalavimu pripažinti negaliojančiais ieškovo išrašytus vekselius. Pasak atsakovo, pagal vekselį už 130 000 Lt sumą ieškovas užtikrino avanso grąžinimą, antruoju vekseliu už 255 000 Lt sumą – įsipareigojo atlyginti nuostolius dėl sutarties neįvykdymo. Dėl trečiojo 50 000 Lt sumos vekselio atsakovas nurodė, jog šis vekselis yra grąžintas ieškovui, kadangi 2010 m. liepos 7 d. miežių grūdų pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pradėta vykdyti.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia 2010 m. balandžio 7 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties 5.8 punkto sąlygą „force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius“; pripažino negaliojančiais ieškovo 2010 m. liepos 22 d. ir 2010 m. rugsėjo 17 d. išduotus paprastuosius neprotestuotinus vekselius; proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteisė ieškovui šio patirtas bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo nurodytu argumentu, kad ginčijamos sutarties 5.8 punkte esanti sąlyga „force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius“ prieštarauja CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas pažymėjo, jog minėta sutarties sąlyga dviprasmiška, be to, sukelia neigiamas pasekmes tik vienai iš šalių – ieškovui; kita šalis gali ją naudoti aiškindama, kad šalys susitarė nelaikyti prasto derliaus force majeure aplinkybe, jeigu toks derlius netgi ir būtų dėl šios aplinkybės, todėl teismas sprendė, kad ši sutarties sąlyga ieškovo atžvilgiu yra nesąžininga ir prieštaraujanti CK 6.253 straipsnio 1 daliai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė argumento, kad sutarties 5.3 punkte numatyta bauda (kaip netesybos) yra nepagrįstai didelė. Be to, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė negalėjęs numatyti tokių netesybų pasekmių dėl to, jog negalėjo numatyti klimatinių sąlygų ir būsimo derliaus. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas vykdo ūkinę - komercinę veiklą ne vienerius metus, yra sudaręs ne vieną panašų grūdų pirkimo - pardavimo sandorį (taip pat ir su atsakovu) analogiškomis aplinkybėmis. Būdamas ūkininku jis taip pat turi suprasti, jog klimatinės sąlygos turi įtakos derliui (jo kiekiui ir kokybei). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šioje byloje nėra sprendžiamas netesybų priteisimo klausimas, todėl sprendė neturįs pagrindo vertinti, ar konkreti bauda yra neprotingai didelė, o nustačius, kad yra per didelė – ar reikia ją mažinti. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sutarties sąlygų prieštaravimo CK 6.245 straipsnio 3 daliai. Teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendė, jog atitinkama sutarties nuostata suprantama taip, kad atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti visus nuostolius dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo, įskaitant palūkanas, atsakovo sumokėtas tretiesiems asmenims, o ne ginčo sutartyje numatytas netesybas. Teismas sprendė, jog pripažinus, kad vienas iš ginčijamos sutarties punktų prieštarauja įstatymo nuostatoms, nėra pagrindo visą sutartį pripažinti negaliojančia. Teismas pripažino negaliojančia vieną sutarties punkto sąlygą: „force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius“ ir ją iš ginčijamo sutarties 5.8 punkto pašalino.

10Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų vekselių išdavimo aplinkybes, sprendė, jog ieškovas neįrodė nesupratęs vekselio dėl 130 000 Lt sumos išdavimo esminių sąlygų. Teismas sprendė, kad šį vekselį ieškovas išdavė avanso grąžinimui užtikrinti, todėl jo valios išraiška atitiko sandorio turinį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo vekselio už 255 000 Lt sumą išdavimo aplinkybes, sprendė, jog vekselyje nurodyta suma apima tiek ieškovui išmokėtą 130 000 Lt avansą, tiek sumą galimiems dėl sutarties neįvykdymo atsakovo nuostoliams padengti. Teismas aiškino, jog šio vekselio turinys neatitinka ieškovo valios, jog atsakovas šiuo atveju elgėsi nesąžiningai, o ieškovas, išduodamas tokio turinio vekselį, suklydo. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas siekė tik perkelti iš pirmojo vekselio savo įsipareigojimą dėl avanso užtikrinimo ir papildomai užtikrinti galimų nuostolių dėl sutarties nevykdymo atlyginimą. Ieškovas neketino prisiimti dar vieno įsipareigojimo, t. y. esant galiojančiam mokėjimo įsipareigojimui pagal pirmą vekselį už 130 000 Lt sumą, dar pakartotinai tokią pačią sumą įtraukti į naują ginčytiną vekselį, todėl teismas šį sandorį pripažino negaliojančiu. Vertindamas ieškovo išduoto vekselio dėl 50 000 Lt sumos teisėtumą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tai buvo priemonė užtikrinti avanso pagal kitą (2010 m. liepos 7 d.) grūdų pirkimo - pardavimo sutartį grąžinimą. Kaip nustatė teismas, avansas ieškovui nebuvo išmokėtas, o sutartis nebuvo vykdoma. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šio vekselio išdavimo aplinkybes, sprendė, jog ieškovas jį išduodamas suklydo, jog ieškovo valia neatitiko vekselio turinio, todėl šį vekselį pripažino negaliojančiu.

11Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. papildomu sprendimu tenkino atsakovo prašymą bei priteisė iš ieškovo 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo naudai.

12III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo atsakovas UAB „AGRORODEO“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2010 m. balandžio 7 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties 5.8 punkto sąlyga, jog „force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius“, panaikinant sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselis už 255 000 Lt sumą, panaikinant sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2010 m. liepos 22 d. vekselis už 50 000 Lt sumą, taip pat panaikinant sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pirkimo - pardavimo sutarties 5.8 punkto prieštaravimo CK 6.253 straipsnio 1 daliai. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ši sutarties nuostata dviprasmiška. Teismo pateiktas sutarties nuostatos aiškinimas nesudaro pagrindo šios nuostatos šalinimui iš sutarties.
  2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio teisėtumą, padarė nepagrįstą išvadą, jog į šio vekselio sumą įskaičiuota avanso suma. Avanso grąžinimą užtikrino 2010 m. balandžio 7 d. vekselis, o 2010 m. rugsėjo 17 d. vekseliu šalys susitarė dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovo apsisprendimas reikalauti, kad būtų atlyginta dalis jo realiai patirtų nuostolių, yra teisėtas.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog vekselio dėl 255 000 Lt sumos turinys neatitinka ieškovo valios, jog ieškovas suklydo išduodamas šį vekselį. Aplinkybę, jog atsakovo realūs nuostoliai sudaro 257 364,76 Lt, patvirtina su tripliku byloje pateikti įrodymai.
  4. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselį ieškovas pradėjo ginčyti tik praėjus metams nuo atsakovo reikalavimo ieškovui pateikimo. Teismas nepagrįstai sprendė, jog šalys šiuo vekseliu susitarė dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Avanso grąžinimas buvo užtikrintas ankstesniu vekseliu.
  5. Ieškovas neįrodinėjo, jog pasirašant 2010 m. liepos 22 d. vekselį už 50 000 Lt sumą egzistavo kokie nors ieškovo valios trūkumai. Ieškovui nenurodžius tokio reikalavimo pagrindo, reikalavimas negalėjo būti nagrinėjamas, o toks vekselis negalėjo būti pripažintas negaliojančiu.
  6. Pirmosios instancijos teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų maksimalių priteistinų sumų dydžių.

14Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo ieškovas D. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl 2010 m. balandžio 7 d. paprastojo neprotestuotino vekselio dėl 130 000 Lt sumos ir 2010 m. balandžio 7 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti visiškai. Skundo motyvai:

    1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl 130 000 Lt sumos vekselio teisėtumo. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovo atstovė teismo posėdžio metu teigė neturinti ieškovui turtinių pretenzijų pagal šį vekselį, todėl teismas šį vekselį turėjo pripažinti negaliojančiu.
    2. Ieškovas, išduodamas vekselį už 130 000 Lt sumą, neturėjo tikslo sukurti naujos prievolės. Kadangi išduodant vekselį grūdų pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo nutraukta, šalių prievolė nebuvo modifikuota, todėl susidarė situacija, kuomet atsakovas gali pareikalauti apmokėjimo tiek pagal sutartį, tiek pagal vekselį. Šie atsakovo veiksmai, buvę ginčijamo vekselio išdavimo metu, patvirtina jo apgaulę ir nesąžiningumą.
    3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog vekselis negali būti prievolių užtikrinimo priemone.
    4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl grūdų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų teisėtumo. Sutarties 5.3.2 punkto sąlyga, numatantį visišką pirkėjo nuostolių, patirtų pardavėjui tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu pristatyti tam tikrą kiekį atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų, atlyginimą, neatitinka privalomojo pobūdžio Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (toliau – Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas) nuostatų ir Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintoje tipinėje sutartyje numatytos šalių atsakomybės formos, todėl turėtų būti laikoma niekine ir negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas dėl byloje vyraujančio viešojo intereso turėjo pagrindą peržengti ieškinio ribas.
    5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino sutarties sąlygą, kurioje įtvirtinta atsakovo teisė pasirinkti sutartinės atsakomybės formą. Sutartyje numatyto dydžio netesybos, atsižvelgiant į ieškovo vykdomos veiklos pobūdį, yra aiškiai per didelės. Kitas alternatyvus būdas – reikalavimas atlyginti atsakovo patirtus nuostolius – yra negaliojantis, kadangi neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei sudaro galimybę atsakovo nepagrįstam praturtėjimui.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo nurodytų argumentų, susijusių su sutarties 5.4 punkte įtvirtinta sąlyga, kurioje numatyta ieškovo pareiga grąžinti avansą su palūkanomis, priskaičiuotomis nuo avanso išmokėjimo dienos. Ši sąlyga prieštarauja CK 6.315 straipsnio 4 dalyje numatytai avansinių palūkanų skaičiavimo tvarkai.
    7. Pirmosios instancijos teismas nevertino sutarties teisėtumo CK 1.91 straipsnio 1 dalies aspektu. Turėdamas pagrindą peržengti ieškinio ribas pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareigą ginti silpnesnės šalies interesus.

15Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodine apeliacinio proceso tvarka.

16Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. papildomo sprendimo ieškovas D. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą ir atmesti atsakovo prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. 2012 m. spalio 19 d. sprendimu buvo patenkinta daugiau nei pusė ieškovo ieškinio reikalavimų, todėl teismo papildomas sprendimas, kuriuo atsakovui priteisiama pusė civilinės bylos nagrinėjimo metu jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

182. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, turėjo vertinti ne tik atmestų turtinių reikalavimų sumą, bet ir patenkintus neturtinius reikalavimus.

193. Papildomas sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus, o tai sudaro absoliutų jo negaliojimo pagrindą.

20Ieškovas D. Š. atsiliepimu į atsakovo UAB „AGRORODEO“ apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas grūdų pirkimo - pardavimo sutarties 5.8 punkto prieštaravimas CK 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatai. Ieškovas nurodė ginčijamos sutarties neįvykdęs dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, buvusių sutarties galiojimo laikotarpiu. Ieškovas teigė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio neteisėtumo. Šio vekselio išdavimo metu ieškovas suklydo, manydamas, jog išrašo vekselį dėl 130 000 Lt sumos, t. y. užtikrindamas avanso grąžinimą. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio teisėtumo, nurodė, jog vekselis negali būti prievolės užtikrinimo priemone, o gali pakeisti vieną prievolę kita. Nenutraukus sutarties, nebuvo pagrindo naujos prievolės sukūrimui. Ieškovas svarbia laiko aplinkybę, jog šį vekselį ruošė atsakovo atstovas, kas sudarė pagrindą ieškovo suklaidinimui. Ieškovas nurodė nesutinkantis su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl 2010 m. liepos 22 d. vekselio už 50 000 Lt sumą teisėtumo. Pasak ieškovo, aplinkybė jog šis vekselis buvo pateiktas vykdyti, pakankamai patvirtina atsakovo nesąžiningumą šį vekselį įgyjant. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pastarąją aplinkybę, pagrįstai sandorį pripažino negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi šių išlaidų dydį lėmė byloje sprendžiamo ginčo sudėtingumas.

21Atsakovas atsiliepimais į ieškovo apeliacinius skundus prašo ieškovo skundus atmesti. Atsakovas nurodė, jog ginčijama sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovas nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino dėl ginčijamos sutarties sąlygų derėjęsis, o 2010 m. balandžio 7 d. vekselį išdavęs niekieno neverčiamas. Šio vekselio išdavimo tikslas buvo ieškovo siekis gauti avansą. Pasak atsakovo, 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselis neturėjo ryšio su pirmuoju vekseliu, o šalys sukūrė naują prievolę. Atsakovas nesutiko su ieškovo argumentais dėl sutarties prieštaravimo patvirtintai pavyzdinei (tipinei) tokios rūšies sutarties formai. Pasak atsakovo, šalys yra laisvos susitarti dėl jų atsakomybės ribų. Atsakovas nurodė, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties 5.4 punkto prieštaravimo įstatymui yra nepagrįsti, kadangi šalys turėjo teisę susitarti dėl situacijos, kuomet ieškovas naudojasi atsakovo lėšomis ir nevykdo sutarties. Atsakovas nesutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl grūdų pirkimo - pardavimo sutarties nenaudingumo ieškovui. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas turėjo patirties sudarant ir vykdant analogiškas sutartis. Atsakovas nurodė, jog ieškovas sutartį vykdė, todėl neteko teisės ją ginčyti. Nesutikdamas su ieškovo apeliaciniu skundu dėl papildomo teismo sprendimo atsakovas nurodė, jog papildomas teismo sprendimas yra aiškus ir motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, vertino ne tik patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, bet ir atliktus konkrečius procesinius veiksmus. Atsakovas nurodė, jog ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas.

22Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. birželio 10 d. gautas atsakovo UAB „AGRORODEO“ prašymas priimti naują įrodymą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties kopiją.

23Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. lapkričio 21 d. gautas ieškovo D. Š. prašymas priimti naujus įrodymus: UAB „AGRORODEO“ 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškinio ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties kopijas.

24Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. sausio 6 d. gauti atsakovo UAB „AGRORODEO“ rašytiniai paaiškinimai dėl D. Š. prašymo priimti papildomus įrodymus.

25IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

27Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

28Kaip minėta, šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: atsakovas UAB „AGRORODEO“ – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties kopiją, ieškovas D. Š. - UAB „AGRORODEO“ 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškinio ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties kopijas. Šiuo įrodymus šalys prašo priimti. Atsakovas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pateikimo būtinybę grindžia šioje nutartyje išdėstyto materialinių teisės normų aiškinimo reikšmingumu sprendžiamam ginčui. Atsakovas tvirtino šios nutarties negalėjęs pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi ji buvo priimta tik po šios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso įstatymas numato teismo teisę priimti nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Šiuo atveju akivaizdu, jog teikiamas įrodymas neturi įtakos faktinių bylos aplinkybių nustatymui, neturi ryšio su nagrinėjama byla. Kolegija pažymi, jog teismų procesiniai sprendimai, priimti kitose (su nagrinėjama byla nesusijusiose) bylose nėra laikomi įrodymais CPK 177 straipsnio prasme. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo pateiktą įrodymą – administracinio teismo nutarties kopiją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo priimti ir ieškovo pateiktų įrodymų – UAB „AGRORODEO“ 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškinio ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties kopijų. Nors šiuo atveju sutiktina, jog ieškovas neturėjo objektyvios galimybės jų pateikimu pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi juos gavo pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi teikiamų įrodymų turinį, konstatuoja jų ryšio su byla nebuvimą. Kaip matyti iš ieškovo argumentų, šiais įrodymais jis siekia pagrįsti netinkamus ir nesąžiningus atsakovo veiksmus po skundžiamojo sprendimo priėmimo, inicijavus kitą teisminį ginčą su ieškovu. Ieškovo vertinimu, tokiu būdu atsakovas nesąžiningai siekia prisiteisti tą patį įsiskolinimą tiek šioje byloje ginčijamų vekselių, tiek ir šalių sudarytos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas šalies (ieškovo) valios, buvusios ginčijamų sandorių sudarymo, o ne jų vykdymo metu klausimas. Kitos ginčijamų sandorių šalies (atsakovo) veiksmai, atlikti praėjus keliems metams po tų sandorių sudarymo, neturi ryšio su nagrinėjama byla, be to, tokių įrodymų priėmimas ir vertinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija ieškovo pateiktų naujų įrodymų nepriima ir jų nevertina (CPK 180, 181 straipsniai).

292014 m. sausio 7 d. atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos jis taip pat įvardija ir atsiliepimu į ieškovo prašymą dėl teikiamų naujų įrodymų, kuriuos ankstesne šios nutarties dalimi atsisakyta priimti. Kartu su šiuo procesiniu dokumentu atsakovas taip pat pateikė ir naują įrodymą – ieškovo D. Š. kitoje civilinėje byloje pateikto prašymo kopiją. Susipažinus su atsakovo rašytinių paaiškinimų turiniu nustatyta, jog jais atsakovas grindžia savo poziciją dėl ieškovo pateikto 2013 m. lapkričio 21 d. prašymo priimti naujus įrodymus, kuriais ieškovas argumentuoja atsakovo nesąžiningumą. Tuo tarpu nauju įrodymu – D. Š. 2013 m. lapkričio 18 d. prašymu, pateiktu kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-5526-661/2013), bandoma įrodinėti rašytinių paaiškinimų pagrįstumą. Kadangi ieškovo 2013 m. lapkričio 21 d. pateiktus naujus įrodymus, dėl kurių atsakovas ir teikia šiuos rašytinius paaiškinimus, atsisakyta priimti, teisėjų kolegija neturi pagrindo priimti atsakovo pateiktų rašytinių paaiškinimų bei juos pagrindžiančio įrodymo – 2013 m. lapkričio 18 d. prašymo. Šioje nutarties dalyje išvardinti šalių pateikti (nauji) įrodymai ir atsakovo rašytiniai paaiškinimai procesiškai grąžintini juos pateikusiems asmenims.

30Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

31Ieškovas (apeliantas) D. Š. pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, jog sudėtingas ir pakankamai komplikuotas ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes tinkamai išdėstyti įmanoma tik žodžiu. Be to, pasak ieškovo, žodinio proceso poreikį lemia ir bylos sudėtingumas. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Aplinkybė, jog tinkamas bylos išnagrinėjimas reikalauja ne tik išsamaus faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, bet ir sudėtingos teisinės analizės, kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl ieškovo prašymą atmeta.

32Dėl grūdų pirkimo - pardavimo sutarties ginčijimo

33Kaip minėta, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas D. Š. laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamos grūdų pirkimo - pardavimo sutarties turinys neatitinka jo tikrosios valios, kadangi šią sutartį dėl susidėjusių aplinkybių jis buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Be to, ieškovo vertinimu, tam tikros sutarties nuostatos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kas lemia visos sutarties negaliojimą. Ieškovo teigimu, tinkamai supratęs tam tikrų sutarties sąlygų esmę, tokiomis sąlygomis sutarties nebūtų sudaręs. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamos sutarties 5.8 punkto sąlygos, jog „force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius“, nesąžiningumą ir prieštaravimą CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatai, ją (sąlygą) pašalino iš ginčijamos sutarties. Ieškovo argumentus dėl kitų ginčytinų sutarties nuostatų, reglamentuojančių atsakovo teisę pasirinkti ieškovui taikytinos civilinės atsakomybės formą, netesybų dydį, nuostolių apskaičiavimo tvarką, teismas atmetė.

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį vienas iš sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų yra buvimas tokio sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis. Sandoris, kuris sudarytas susidėjus sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, pripažintinas negaliojančiu, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė ginčijamą sutartį sudaręs dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir sau ypač nenaudingomis sąlygomis. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovas iš esmės šiuo klausimu neargumentavo savo pozicijos, t. y. neįrodinėjo, jog ginčijamos sutarties sudarymą lėmė itin sunkios aplinkybės (tokių aplinkybių ieškovas net neįvardijo). Be to, atmestini ir ieškovo teiginiai, esą sutarties sąlygos jam buvo akivaizdžiai nenaudingos.

35Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė ieškovo pozicijai dėl ginčijamos sutarties 5.8 punkto dalies, kurioje numatyta sąlyga, jog „force majeure aplinkybe nelaikomas prastas derlius“, prieštaravimo CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat tokios sąlygos nesąžiningumo. Visgi teismas sprendė, jog ieškovo interesams apginti pakankama priemonė yra ne visos sutarties pripažinimas negaliojančia, o tik šios nuostatos (sąlygos) pašalinimas iš sutarties. Tačiau apeliantas (atsakovas) UAB „AGRORODEO“ su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčijamos sutarties 5.8 punkto nesąžiningumo ir prieštaravimo CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis atsakovo apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas. Ginčijama grūdų pirkimo - pardavimo sutartimi šalys susitarė, jog „Pardavėjas ir pirkėjas atleidžiami nuo atsakomybės, jei įsipareigojimų neįvykdė dėl nenugalimos jėgos (force majeure), kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius, bloga ekonominė padėtis, negalėjimas įvykdyti savo pareigų dėl prisiimtų įsipareigojimų tretiesiems asmenims, teisinio reglamentavimo pasikeitimas ir pan.“ Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies pritaręs ieškovo pozicijai, sprendė, jog šios sutartinės sąlygos dalis, kad „force majeure aplinkybėmis nelaikomas prastas derlius“, yra dviprasmiška ir suteikianti galimybę atsakovui ją aiškinti sau naudinga linkme – visais be išimties atvejais šios aplinkybės nelaikant force majeure aplinkybe. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ginčijamos sutarties turinio šią nuostatą (sąlygą) pašalino. Kolegija sutinka, jog nagrinėjama sutarties nuostata iš tikrųjų gali būti aiškinama dviprasmiškai. Tačiau svarbu pažymėti, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, jog nagrinėjamoje byloje ieškovui nebuvo pareikšti reikalavimai atlyginti nuostolius (žalą), todėl akivaizdu, jog nebuvo sprendžiamas ir sutarties šalies atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimas. Tuo tarpu hipotetinis šios sutartinės sąlygos aiškinimas ir vertinimas byloje tiriamų klausimų aspektu nesudaro pagrindo spręsti dėl jos (sąlygos) prieštaravimo materialinės teisės normoms bei nesuponuoja teismo pareigos koreguoti šalių susitarimo sąlygas. Net ir vertinant šią sutarties sąlygą teoriškai (hipotetiškai), teisėjų kolegija sprendžia, kad ta aplinkybė, jog šalys numatė force majeure instituto taikymo išimtis (sukonkretino šio instituto taikymo atvejus), nesudaro pagrindo manyti, jog tokios išimtys savaime prieštarauja šį institutą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog pašalintoji sutarties nuostata teismų praktikoje nelaikoma force majeure aplinkybe. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jos (sąlygos) pašalinimas pats savaime sutarties šalims negalėjo sukelti realių teisinių padarinių, toks sąlygos pašalinimas atitiko labiau procesinę paskirtį, nes juo koreguojama kitoje galimoje byloje, kurioje būtų sprendžiamos šio instituto (force majeure) taikymo klausimas, įrodinėtinų aplinkybių apimtis. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamą sutarties 5.8 punkto sąlygą pašalinti iš sutarties, todėl ši skundžiamo teismo sprendimo dalis naikintina.

36Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog ginčijamos sutarties 5.3 punktas prieštarauja CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatai. Teisėjų kolegija pastebi, jog pagal ginčijamos sutarties 5.3 punktą pirkėjas (atsakovas) vienu atveju gali pasirinkti netesybas – 20 procentų dydžio baudą, skaičiuojamą nuo nepristatytų grūdų kainos, kitu atveju – nuostolių atlyginimą. Ieškovo manymu, šios nuostatos ydingumą lemia tai, jog į nuostolių sudėtį įeina ir netesybos, tokiu būdu sutarties pažeidimo atveju pardavėjui (ieškovui) gali būti taikoma dviguba sutartinė atsakomybė. Kolegija pažymi, jog apeliantas teisus teigdamas, jog atsakovas neturi teisės tuo pačiu reikalauti ir nuostolių, ir netesybų, kadangi priešingas šio dalyko vertinimas prieštarautų CK 6.245 straipsnio 3 dalies nuostatai. Gi nagrinėjamu atveju ginčijamos sutarties sąlygų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog šalys susitarė dėl civilinės atsakomybės taikymo alternatyvos: baudos mokėjimo (5.3.1 punktas) arba nuostolių, kuriuos atsakovas realiai patirs ieškovui nevykdant arba netinkamai vykdant ginčijamą sutartį, atlyginimo (5.3.2 punktas). Todėl aplinkybė, jog pastarąja sutarties nuostata šalys, susitardamos dėl nuostolių apskaičiavimo tvarkos, numatė į galimų nuostolių sudėtį (sumą), be kita ko, įtraukti ir atsakovo nuostolius, kuriuos jis patirtų tretiesiems asmenims (savo kontrahentams) sumokėjęs netesybas (kadangi atsakovas negalėtų įvykdyti prievolių tretiesiems asmenims dėl ieškovo kaltės neįvykdžius ginčijamos sutarties sąlygų), nesudaro pagrindo konstatuoti esant civilinės atsakomybės institutų (netesybų ir nuostolių atlyginimo) dvigubinimo situaciją.

37Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia laikė aplinkybę, jog aptariamu atveju ieškovui nėra pareikšti reikalavimai dėl netesybų (baudos) priteisimo, t. y. nėra žinomas jų dydis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ši aplinkybė neleidžia įvertinti sutartinių netesybų dydžio protingumo kriterijaus kontekste (CK 6.258 straipsnio 3 dalis).

38Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovo apeliacinio skundo argumentui, jog ginčijamos sutarties 5.4 punkto sąlyga dėl palūkanų skaičiavimo prieštarauja CK 6.315 straipsnio nuostatoms. Kolegija pastebi, jog sutarties 5.4 punktu šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu ieškovas iki sutartyje numatyto termino nepristatys atsakovui sutartyje numatyto kiekio grūdų, privalės grąžinti avansą su 0,2 proc. dydžio palūkanomis nuo negrąžintos sumos už kiekvieną dieną, skaičiuojamomis nuo avanso sumokėjimo iki jo grąžinimo dienos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog CK 6.315 straipsnio 4 dalies struktūrinis aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, jog šalys aptariamu atveju buvo laisvos susitarti dėl kitokios, nei nurodyta šioje teisės normoje, palūkanų už gautą avansinę įmoką skaičiavimo tvarkos.

39Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog ginčijamą sutartį ieškovas sudarė nenaudingomis sau sąlygomis dėl akivaizdžios sandorio šalių nelygybės. Ieškovo manymu, aplinkybę, jog atsakovas yra stipresnioji šalis, patvirtina tai, kad sutartyje nėra numatyta jo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, kas suteikia perdėtą pranašumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinė atsakovo (pirkėjo) prievolė pagal sutartį yra atsiskaityti už ieškovo pristatytus grūdus. Už šios ieškovo prievolės nevykdymą ar netinkamą vykdymą sutarties 5.7 punkte yra numatytos netesybos. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius; sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pažymėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje nėra aptarta atsakovo (pirkėjo) atsakomybė tuo atveju, jei šis atsisakytų supirkti nustatyta tvarka ir terminais pristatytą sutartyje nurodytos rūšies ir kokybės grūdų kiekį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju atsakovui (pirkėjui) už sutarties pažeidimą galėtų būti taikoma teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Dėl to nelaikytini pagrįstais ieškovo skundo argumentai dėl ieškovo, kaip pardavėjo pagal sutartį, diskriminavimo sutartinės atsakomybės taikymo atžvilgiu.

40Ieškovo teigimu, ginčijamos sutarties 5.3.2 punkto sąlyga, numatanti visišką pirkėjo nuostolių, patirtų pardavėjui tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu pristatyti tam tikrą kiekį atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų, atlyginimą, neatitinka imperatyvaus pobūdžio teisės aktais patvirtintoje tipinėje sutartyje numatytos šalių atsakomybės formos, todėl turėtų būti laikoma niekine ir negaliojančia taikant CK 1.80 straipsnio pagrindą. Pasak ieškovo, nors tokie argumentai ieškinyje ir nenurodyti, tačiau dėl byloje vyraujančio viešojo intereso teismas turėjo pagrindą peržengti ieškinio ribas ir ginčijamos sutarties teisėtumą įvertinti nurodytu aspektu. Kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo apeliacinio skundo motyvais.

41Teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto (ieškovo) keliamos problemos įvertinimui, t. y. grūdų pirkimo - pardavimo sutarties pobūdžio nustatymui esminę reikšmę turi klausimas, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos (toliau – Pavyzdinės grūdų pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos) yra privalomos, t. y. turi imperatyvaus taikymo pobūdį visiems tokio turinio sutartis sudarantiems asmenims. Atsiskaitymo už žemės produkciją įstatymo 3 straipsnyje yra aiškiai nustatyti du reikalavimai rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje išvardytas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutarties sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog tam tikrai žemės ūkio produkcijai (pienui) Vyriausybė patvirtino tipines sutarties sąlygas (Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 726), panaikindama prieš tai nustatytas pavyzdines sutarties sąlygas ir nurodydama, kad tipinės sutarties sąlygos yra privalomos sutarties šalims. Taigi pati Vyriausybė diferencijavo pavyzdines ir tipines sutarties sąlygas bei jų privalomumą. Tuo tarpu grūdų pirkimo - pardavimo atveju yra nustatytos tik pavyzdinės sutarties sąlygos, kurios yra kaip pagalbinė priemonė žemės ūkio produkcijos gamintojams, tam tikri bendrieji teisiniai standartai, į kuriuos turėtų atsižvelgti sutartį sudarantys asmenys. Visgi pavyzdinės sutarties sąlygos nėra imperatyvios ir sutarties šalys gali nusistatyti kitokias tarpusavio teises bei pareigas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad į ginčijamą sutartį yra įtrauktos Atsiskaitymo už žemės produkciją įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos (produkcijos pavadinimas, numatomas pirkti produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina, pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, reguliariai parduodamos produkcijos tiekimo laikotarpio trukmė, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė bei, šalims susitarus, tiekimo grafikas), atsiskaitymo už patiektą produkciją ir komercinio kredito palūkanų bei pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygos ir tvarka, šalių atsakomybė už pirkimo -pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą, šalių rekvizitai) sprendžia, jog ginčijama sutartis atitiko imperatyviąsias Atsiskaitymo už žemės produkciją įstatymo nuostatas.

42Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, šalims sudarant grūdų pirkimo - pardavimo sutartį, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nenustatė CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių. Nuostata dėl ribotos atsakomybės taikymo grūdų pardavėjui įtvirtinta tik Pavyzdinėse grūdų pirkimo - pardavimo sutarties sąlygose, kuriose numatyta, kad sutarties šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą yra netesybos (bauda), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1 punktas). CK 6.251 straipsnyje nustatyta, kad ribota atsakomybė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai įstatymai ar sutartis nustato tokią atsakomybę. Pažymėtina, jog Pavyzdinė grūdų pirkimo - pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas, privalomas tokio pobūdžio sutartis sudarantiems asmenims, todėl ir joje nurodyta atsakomybės forma – netesybos yra rekomenduojamojo, bet ne įpareigojamojo pobūdžio. Nurodytame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys, sudarydamos ginčijamą grūdų pirkimo - pardavimo sutartį, galėjo susitarti, kad ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų būtų taikoma ne tik bauda, kaip tai numatyta Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo - pardavimo sutarties 5.1 punkte, bet ir alternatyvi atsakomybė – pirkėjo patirtų nuostolių atlyginimas, nustatomas kompensuojant iš kitų asmenų įsigyjamų grūdų ir atsakovo nepristatytų grūdų kainų skirtumą (šalių sudarytos sutarties 5.3.2 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas aukščiau nurodytą civilinę bylą pagal kasacinį skundą, kuriame buvo keliamas klausimas, analogiškas šioje nutarties dalyje aptartam, sprendė, jog tokia šalių sutarčių nuostata neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Teisėjų kolegija pastebi, jog tokios pačios nuostatos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I858-7/2013. Šio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje nurodytoje byloje, konstatuota, kad Pavyzdinė grūdų pirkimo - pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas, o pavyzdinio pobūdžio, todėl neprivaloma tokią sutartį sudarančioms šalims (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju šalys buvo laisvos susitarti dėl ginčijamos sutarties sąlygų, be kita ko, ir dėl sąlygos, numatančios visišką pirkėjo nuostolių, patirtų pardavėjui tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu pristatyti tam tikrą kiekį atitinkamos rūšies ir kokybės grūdų, atlyginimą.

43Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijamą grūdų pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti sau nenaudingomis sąlygomis. Ginčijamo sandorio turinys ir sudarymo aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ginčijamos sutarties pašalino nuostatą, numatančią, jog force majeure aplinkybe nėra laikomas prastas derlius, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama.

44Dėl 2010 m. balandžio 7 d. vekselio ginčijimo

45Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2010 m. balandžio 7 d. vekselį dėl 130 000 Lt sumos ieškovas išdavė jam atsakovo išmokėto avanso grąžinimui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą pagrindžiančiomis aplinkybėmis laikė tai, jog vekselio suma sutapo su išmokėto avanso suma, kuri buvo aptarta grūdų pirkimo - pardavimo sutartyje. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, neigė buvus jo valią sudaryti tokį vienašalį sandorį. Nurodė, jog teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu tvirtino neturinti ieškovui turtinių pretenzijų pagal šį vekselį. Be to, ieškovas teigė, kad išduodamas šį vekselį jis neturėjęs tikslo sukurti naujos prievolės. Ieškovas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog grūdų pirkimo - pardavimo sutartis nėra nutraukta, todėl atsakovas gali reikalauti iš ieškovo vykdyti prievolę tiek pagal sutartį, tiek pagal vekselį. Be to, ieškovo manymu, vekselis negali būti prievolių užtikrinimo priemone. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais.

46Teisėjų kolegija pažymi, jog iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 3, 4 punktai). Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias vekselio savybes, nurodė, jog vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).

47Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas pirmiau pateiktą kasacinę praktiką, pažymėjo, kad CK 6.70 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (netesybos, laidavimas ir kt.) Kitos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos reglamentuoja šių priemonių taikymo tvarką, tačiau nurodytame CK 6.70 straipsnyje išvardytų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sąrašas nėra baigtinis; jame nustatyta, kad sutartinė prievolė gali būti užtikrinta ir kitais sutartyje numatytais būdais. Pažymėtina, kad atskiruose įstatymuose tiesiogiai nustatyta, jog vekseliai gali būti naudojami kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (gali atlikti prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją). Pavyzdžiui, Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, jog vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Taigi vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo prievolė negali būti sutapatinama su CK šeštosios knygos penktajame skyriuje išvardytomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis ir jam netaikytinos šio skyriaus normos, nes tiek vekselio išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja atskiras teisės aktas – ĮPVĮ, ir vekselio kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Šiame kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamas 2010 m. balandžio 7 d. vekselis nagrinėjamu atveju galėjo būti naudojamas kaip prievolės pagal pirkimo - pardavimo sutartį užtikrinimo priemonė, t. y. priemonė, užtikrinanti ieškovui išmokėto avanso grąžinimą. Išdėstyta vekselio teisinių savybių analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovui sukūrus naują prievolę pagal šį vekselį, jo prievolė pagal pirkimo - pardavimo sutartį išnyko, ar ji turėjo būti panaikinta, ar šis vekselis galėjo būti išrašytas tik nutraukus sutartį. Kolegijos įsitikinimu, byloje susiklostė teisėta situacija, kuomet atsakovas įgijo teisę savo reikalavimą patenkinti arba pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, arba pasinaudodamas ginčijamo vekselio, kaip vertybinio popieriaus, privalumais. Teisėjų kolegija pažymi, jog šio vekselio galiojimą ieškovas ginčija bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (suklydimu ir (arba) suklaidinimu). Aptariamu atveju sandorį (vekselio išdavimą) ginčijant, kaip sudarytą dėl asmens valios ydingumo ar trūkumo, yra svarbi valia, buvusi būtent sandorio sudarymo (o ne vykdymo) metu. Todėl apelianto akcentuojama aplinkybė, jog atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino neturinti turtinių reikalavimų 2010 m. balandžio 7 d. vekselio pagrindu (nors vėliau savo poziciją pakeitė), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra reikšminga vertinant ieškovo valią išduoti šį vekselį. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus ir byloje esančius duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo 2010 m. balandžio 7 d. vekselio dėl 130 000 Lt sumos teisėtumo faktą.

48Dėl 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio ginčijimo

49Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio už 255 000 Lt sumą išdavimo aplinkybes, sprendė, jog šalys sutarė dėl vekselio tokiai sumai, kuri apima tiek ieškovui išmokėtą 130 000 Lt avansą (kurio grąžinimą ieškovas jau buvo užtikrinęs 2010 m. balandžio 7 d. vekseliu), tiek galimų (sandorio sudarymo metu dar nepatirtų) dėl sutarties neįvykdymo atsakovo nuostolių padengimą. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovas į 2010 m. rugsėjo 17 d. išduodamą vekselį siekė tik perkelti iš 2010 m. balandžio 7 d. vekselio savo įsipareigojimą dėl avanso užtikrinimo ir papildomai užtikrinti galimų nuostolių dėl sutarties nevykdymo atlyginimą, sprendė, jog šis vekselis neatitiko ieškovo valios, todėl šį sandorį (vekselį) pripažino negaliojančiu. Apeliantas UAB „AGRORODEO“, nesutikdamas su tokia teismo išvada, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio sudarymo aplinkybes. Pasak atsakovo, ieškovas neturėjo tikslo į šį vekselį perkelti įsipareigojimą grąžinti avansą, kadangi avanso grąžinimas buvo užtikrintas galiojančiu 2010 m. balandžio 7 d. vekseliu. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio suma atitinka realius atsakovo patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

50Įvertinusi byloje esančius duomenis, patvirtinančius ginčijamo vekselio išdavimo aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselį ieškovas pasirašė ir atsakovui išdavė suklydęs dėl esminių jo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių susirašinėjimas (t. 1, b. l. 17, 63-71) patvirtina, kad šalys tarėsi dėl ieškovo finansinio įsipareigojimo pagal 2010 m. balandžio 7 d. vekselį perkėlimo į 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselį. Gi aplinkybė, jog, atsakovo skaičiavimu, jo realūs patirti nuostoliai dėl sutarties neįvykdymo sudaro 257 364,76 Lt, nepaneigia buvus derybas ir susitarimą dėl prievolinio įsipareigojimo pagal ankstesnį vekselį perkėlimo į kitą vėliau išrašytą vekselį. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant ginčijamo 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio teisėtumą jį išrašiusio asmens valios pasireiškimo prasme, duomenys apie atsakovo patirtus nuostolius nėra reikšmingi sprendžiamam klausimui – šalies vidinei valiai, buvusiai sandorio sudarymo metu. Atsakovo teikiama aplinkybė, jog dėl netinkamo sutarties vykdymo (praėjus tam tikram laiko tarpui po ginčijamo vekselio išrašymo) atsakovas patyrė 257 364,76 Lt dydžio nuostolių, nepaneigia to, jog vekselio išdavimo momentu šalys sutarė dėl ieškovo įsipareigojimo atlyginti tokius nuostolius, kurie kartu su grąžintinu avansu sudarytų 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselyje įrašytą sumą. Taigi ieškovas, manydamas, jog šio vėlesnio vekselio suma apima ir 2010 m. balandžio 7 d. vekseliu prisiimtą įsipareigojimą užtikrinti 130 000 Lt avanso grąžinimą, t. y. manydamas, jog pasirašius vekselį dėl 255 000 Lt sumos, jo įsipareigojimas pagal 2010 m. balandžio 7 d. vekselį dėl 130 000 Lt sumos neteks galios, iš esmės klydo. Pažymėtina, jog šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą netiesiogiai patvirtina ir aplinkybės, jog atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesilaikė nuoseklios pozicijos (pradžioje teigė neturįs reikalavimų ieškovui pagal 2010 m. balandžio 7 d. vekselį, kadangi įsipareigojimas pagal šį vekselį buvo įtrauktas į 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselį, bet vėliau jau teigė, jog į pastarąjį vekselį nėra įtrauktas ieškovo įsipareigojimas grąžinti avansą), be to, pasibaigus vekselių apmokėjimo terminams, vykdymo procesą atsakovas inicijavo tik vekselio dėl 255 000 Lt sumos pagrindu. Tuo tarpu vekselio dėl 130 000 Lt sumos atsakovas nepateikė privestinai vykdyti (t. 2, b. l. 121), nors jo pagrindu taip pat buvo išduotas vykdomasis įrašas (t. 2, b. l. 35).

51Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamą 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselį pagrįstai pripažino negaliojančiu. Atsakovo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

52Dėl 2010 m. liepos 22 d. vekselio ginčijimo

53Pirmosios instancijos teismas 2010 m. liepos 22 d. vekselį pripažino negaliojančiu. Teismas sprendė, jog ieškovas, sudarydamas šį sandorį suklydo, kadangi pasirašė vekselį dėl 50 000 Lt avanso, mokėtino pagal 2010 m. liepos 7 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutartį, grąžinimo užtikrinimo, nors iš tikrųjų šis avansas nebuvo sumokėtas. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde teigė, jog ieškovas nenurodė, o teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų, buvusios šio sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo atsakovo argumentu.

54Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog avansas pagal 2010 m. liepos 7 d. grūdų pirkimo - pardavimo sutartį ieškovui nebuvo išmokėtas. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl šios aplinkybės tarp šalių ginčo nėra, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas visgi inicijavo vykdymo procesą ir šio vekselio pagrindu, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vekselis buvo grąžintas ieškovui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ieškovas, sudarydamas šį sandorį (išduodamas 2010 m. liepos 22 d. vekselį) suklydo, kadangi jį išdavė be jokio pagrindo, realiai neatsiradus vekselyje nurodyto dydžio finansiniam įsipareigojimui atsakovo atžvilgiu. Kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, esą ieškovui nenurodžius jo valios, buvusios šio sandorio sudarymo metu, trūkumų, pirmosios instancijos teismas neturėjęs pagrindo šį vekselį pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog ginčijamo vekselio egzistavimo faktas jam tapo žinomas tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, ieškovas įvardijo faktines aplinkybes, dėl kurių šis vertybinis popierius negalėjo atsirasti apyvartoje – nebuvo (neatsirado) įsipareigojimo, kuriam užtikrinti vekselis buvo išduotas. Taigi minėtos aplinkybės akivaizdžiai paneigia atsakovo poziciją dėl ieškovo pateiktų argumentų nepakankamumo ar trūkumų. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008). Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino 2010 m. liepos 22 d. vekselio išdavimo aplinkybes bei pagrįstai konstatavo šio vekselio negaliojimo pagrindą; atsakovo apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

55Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

56Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu iš atsakovo priteisė 5 000 Lt išlaidų advokato, atstovavusio ieškovą, pagalbai apmokėti. Be to, teismas 2012 m. lapkričio 12 d. papildomu sprendimu iš ieškovo priteisė 3 025 Lt atsakovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų. Šalys nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų maksimalių priteistinų sumų dydžių. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu papildomu sprendimu, nurodė, jog teismas, nevertindamas patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijos, neteisingai paskirstė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismo priimtas papildomas sprendimas yra be motyvų.

57Iš teismo sprendimo ir papildomo sprendimo motyvų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš esmės sprendė, jog sprendimu buvo patenkinta pusė ieškovo pareikštų reikalavimų. Nors šalys iš esmės priešingais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, teigdamos, jog teismas patenkino (ir atitinkamai atmetė) ne pusę ieškinio reikalavimų, teisėjų kolegija tokių apeliacinių skundų argumentų nevertina, kadangi šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš dalies keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, jie tampa neaktualūs. Atsakovo UAB „AGRORODEO“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia grūdų pirkimo - pardavimo sutarties 5.8 punkto nuostata. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą perskirstyti pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų vertės proporciją. Nustatyta, jog ieškovas patyrė 10 000 Lt, o atsakovas 6 050 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į ieškinio sumos (816 280,28 Lt) ir patenkintų ieškinio reikalavimų vertės (255 000 Lt + 50 000 Lt) santykį (37 proc.), ieškovo naudai priteistina 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsižvelgiant į ieškinio sumos ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį (63 proc.) atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 3 800 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo ginčo esmės baigties (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys), o papildomas teismo sprendimas nėra autonomiškas, nes juo išsprendžiami tie klausimai, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo, nors turėjo būti, išspręsti priimant sprendimą (CPK 277 straipsnis). Todėl naikinant ar keičiant sprendimą dėl ginčo esmės, naikintinas ir jo pagrindu priimtas papildomas teismo sprendimas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aukščiau išdėstytos aplinkybės bei paminėtas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, o papildomą teismo sprendimą – panaikinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateiktos advokato suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos (t. 2., b. l. 56) turinį, sprendžia, jog ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentą šiuo klausimu atmeta. Kolegija taip pat nepagrįstu laiko ieškovo apeliacinio skundo argumentą, jog papildomas teismo sprendimas esąs nemotyvuotas. Pažymėtina, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu atveju konstatuoti sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą galima tik tuo atveju, jei teismo sprendimas (šiuo atveju – papildomas sprendimas) yra visiškai be motyvų. Dėl byloje priimto papildomo teismo sprendimo tokio pagrindo konstatuoti negalima, kadangi pirmosios instancijos teismas papildomą sprendimą tinkamai motyvavo (vertino ieškovo pareikštų ir teismo atmestų reikalavimų santykį, bylinėjimosi išlaidų dydžio atitikimą Rekomendacijoms).

58Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59Tiek ieškovas, tiek atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškė prašymus priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sutartinės sąlygos pašalinimo iš ginčijamos sutarties pagrįstumą sprendė, jog nei tos sąlygos galiojimas, nei jos negaliojimas savaime nesukelia realių materialiųjų teisinių padarinių, veikiau atlieka tik tam tikrą procesinę (įrodinėjimo kitoje galimoje byloje) funkciją. Įvertinusi aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas, panaikinant jo dalį, kuria pripažinta negaliojančia ginčijamos sutarties sąlyga, šalims nesukelia realių materialinių padarinių, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamo sprendimo pakeitimas negali būti laikomas iš esmės palankiu arba nepalankiu vienai iš bylos šalių, todėl šalių išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, joms neatlyginamos.

60Ieškovui D. Š. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 2 512, 80 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 216-217). Atmetus ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, ši mokesčio dalis iš ieškovo priteistina valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

61Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

62Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

63„Ieškinį tenkinti iš dalies.

64Pripažinti negaliojančiais ieškovo D. Š. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AGRORODEO“ išduotus 2010 m. liepos 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 50 000 Lt sumos ir 2010 m. rugsėjo 17 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 255 000 Lt sumos nuo jų išdavimo momento.

65Priteisti iš atsakovo UAB „AGRORODEO“ 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo D. Š. naudai ir 7 134,85 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

66Priteisti iš ieškovo D. Š. 3 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „AGRORODEO“ naudai.

67Kitoje dalyje ieškinį atmesti“.

68Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. papildomą sprendimą.

69Priteisti valstybei iš D. Š. 2 512, 80 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. ( - ) arba Nr. ( - ), įmokos kodas 5660).

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas D. Š. ieškiniu prašė ieškovo ir atsakovo 2010 m. balandžio 7 d.... 5. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d. su atsakovu sudarė grūdų... 6. Atsakovas UAB „AGRORODEO“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino... 9. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo nurodytu argumentu, kad... 10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų vekselių išdavimo... 11. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. papildomu sprendimu tenkino... 12. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 13. Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d.... 14. Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d.... 15. Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodine... 16. Apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d.... 17. 1. 2012 m. spalio 19 d. sprendimu buvo patenkinta daugiau nei pusė ieškovo... 18. 2. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinų bylinėjimosi... 19. 3. Papildomas sprendimas yra nemotyvuotas ir neaiškus, o tai sudaro absoliutų... 20. Ieškovas D. Š. atsiliepimu į atsakovo UAB „AGRORODEO“ apeliacinį... 21. Atsakovas atsiliepimais į ieškovo apeliacinius skundus prašo ieškovo... 22. Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. birželio 10 d. gautas atsakovo UAB... 23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2013 m. lapkričio 21 d. gautas ieškovo D. Š.... 24. Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. sausio 6 d. gauti atsakovo UAB... 25. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 27. Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo... 28. Kaip minėta, šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus... 29. 2014 m. sausio 7 d. atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė... 30. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 31. Ieškovas (apeliantas) D. Š. pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio... 32. Dėl grūdų pirkimo - pardavimo sutarties ginčijimo ... 33. Kaip minėta, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad pagal CK 1.91 straipsnio 1... 35. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė ieškovo... 36. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo... 37. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 38. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovo apeliacinio skundo... 39. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog... 40. Ieškovo teigimu, ginčijamos sutarties 5.3.2 punkto sąlyga, numatanti... 41. Teisėjų kolegija pastebi, jog apelianto (ieškovo) keliamos problemos... 42. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 9 straipsnyje nustatyta,... 43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 44. Dėl 2010 m. balandžio 7 d. vekselio ginčijimo... 45. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2010 m. balandžio 7 d. vekselį... 46. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip... 47. Teisėjų kolegija pažymi, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų... 48. Dėl 2010 m. rugsėjo 17 d. vekselio ginčijimo... 49. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2010 m. rugsėjo 17 d.... 50. Įvertinusi byloje esančius duomenis, patvirtinančius ginčijamo vekselio... 51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 52. Dėl 2010 m. liepos 22 d. vekselio ginčijimo ... 53. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. liepos 22 d. vekselį pripažino... 54. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo... 55. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme... 56. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu iš atsakovo... 57. Iš teismo sprendimo ir papildomo sprendimo motyvų darytina išvada, jog... 58. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 59. Tiek ieškovas, tiek atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose... 60. Ieškovui D. Š. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies – 2 512,... 61. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 62. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą, jo... 63. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 64. Pripažinti negaliojančiais ieškovo D. Š. atsakovui uždarajai akcinei... 65. Priteisti iš atsakovo UAB „AGRORODEO“ 3 700 Lt bylinėjimosi išlaidų... 66. Priteisti iš ieškovo D. Š. 3 800 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB... 67. Kitoje dalyje ieškinį atmesti“.... 68. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. papildomą... 69. Priteisti valstybei iš D. Š. 2 512, 80 Lt žyminio mokesčio už paduotą...