Byla 3K-3-7/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), sekretoriaujant Viktorijai Valienei, dalyvaujant kasatoriai O. N. , kasatorės atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui, atsakovo S. P. atstovui advokatui Stasiui Zabitai, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. N. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. N. ieškinį atsakovui S. P. dėl žalos atlyginimo ir delspinigių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė O. N. nurodė, kad 1996 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. 5-ajame notarų biure sudarė su J. A. ir Z. J. paskolos sutartis Nr. 10-5109 ir Nr. 10-5110, pagal kurias ji turėjusi gauti 5296 Lt ir 39 700 Lt paskolas. Sutartyje ji pasirašiusi, kad pinigus gavo, tačiau faktiškai pinigai buvo perduoti jos bendradarbiui – atsakovui S. P. . Aplinkybę, kad S. P. gavo šiuos pinigus, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-785-22/2003, ir šios bylos medžiaga. Minėtos paskolos sutartys buvo visiškai įvykdytos. Visus pinigus pagal šias sutartis J. A. ir Z. J. sumokėjo S. P., ir tą patvirtina minėtos civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiaga. 1999 m. lapkričio 12 d. tame pačiame notarų biure buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 2-8148 su Z. J. ir M. B. . Pagal šią sutartį ji (ieškovė) turėjusi gauti 62 444 Lt paskolą. Sutartyje ji pasirašiusi, kad gavo pinigus, tačiau faktiškai minėtą pinigų sumą gavo ir grąžinti ją įsipareigojo atsakovas S. P.. Aplinkybę, kad S. P. buvo tikrasis skolininkas pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį, patvirtina civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiaga (S. P. paaiškinimai teismui), taip pat 1999 m. lapkričio 12 d. raštu jos ir S. P. sudaryta paskolos sutartis (64 000 Lt sumai), kuri, ieškovės teigimu, buvo sudaryta ne kaip nauja paskolos sutartis (naujų pinigų pagal šią sutartį S. P. negavo), o kaip sutartis, patvirtinanti pinigų gavimą pagal 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, sudarytą su Z. J. ir M. B. Dalį paskolos, 2000 m. rugpjūčio 28 d. sumokėdamas J. A. 13 266 Lt, atsakovas S. P. grąžino. Dėl likusios paskolos dalies (60 000 Lt) kreditoriai inicijavo jos (ieškovės) buto varžytynes. Hipotekos teisėjos 2001 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo nutarta priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą daiktą – jai (ieškovei) nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių butą, esantį Vilniuje, Didlaukio g. 62-12. Ieškovės teigimu, iš viso už faktiškai atsakovo S. P. gautą kreditą ji sumokėjo kreditoriams 60 000 Lt sumą, gautą priverstinai pardavus jos butą, 417,92 Lt palūkanų ir 20,90 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias iš jos 2004 m. kovo 18 d. priteisė Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-174/2004), 3050 Lt nuostolių atlyginimo ir 92 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistus iš jos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8175-06/2004. Taip ji patyrė 63 580,82 Lt žalos, kurią turi atlyginti atsakovas S. P., nes būtent jis tvarkė visus paskolos gavimo klausimus ir pats faktiškai šiuos pinigus gavo, o ji tik pasirašiusi dokumentus. Realūs nuostoliai, ieškovės teigimu, yra gerokai didesni, nes ji prarado butą, kurio rinkos vertė buvo daug didesnė, o už reikalaujamą žalos atlyginimą analogiško buto ji negali įsigyti. Dėl delspinigių ieškovė nurodė, kad skolininkas, praleidęs terminą piniginei prievolei įvykdyti, privalo mokėti sutartyje arba įstatyme nustatyto dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (1964 m. CK 236 straipsnis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Dėl atsakovo S. P. prievolės neįvykdymo už 6 mėnesių laikotarpį (1964 m. CK 84 straipsnio 2 dalies 1 punktas, CK 6.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas) susidarė 953,71 Lt delspinigių (63 580,82 Lt x 3 proc./12 mėn. x 6 mėn.). Be to, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas (atsakovas) turi pareigą mokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė prašė teismo priteisti jai iš atsakovo 63 580,82 Lt žalos atlyginimo, 953,71 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas privalo atlyginti jai žalą, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 1999 m. lapkričio 12 d. atsakovas būtų gavęs 62 444 Lt paskolą iš ieškovės ar kitų asmenų. Ieškovė nepateikė jokio rašytinės formos reikalavimus atitinkančio paskolos dokumento (CK 6.871 straipsnio 1, 3 dalys), patvirtinančio paskolos dalyko perdavimą jos nurodytam paskolos gavėjui, o kitokių įrodymų ji negali teikti (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Nustatęs, kad civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003 konstatuota, jog būtent O. N. skolinosi pinigus pagal 1996 m. gruodžio 20 d. bei 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartis ir faktiškai ji gavo pinigus, o jos priešieškinis dėl 1999 m. lapkričio 12 d. sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas, teismas laikė, jog ir minėtoje civilinėje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad atsakovas S. P., o ne ieškovė O. N., būtų gavęs paskolą pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį. Pažymėjęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) būtų padaręs jai žalą, bei kad jokių neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyta, taip pat įvertinus civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiagą, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo deliktinei civilinei atsakomybei (CK 6.263 straipsnis) atsakovui taikyti. Ieškovė jai priklausantį butą prarado ne dėl atsakovo S. P. veiksmų, o dėl savo paskolinės prievolės neįvykdymo, ir tą, teismo vertinimu, patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. vasario 11 d. sprendimas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsakovui prašant taikyti ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo ieškinio senaties terminą, teismas, spręsdamas šį klausimą, laikė, kad ieškovės reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2001 m. gruodžio 6 d., kai antstolis perdavė ieškovės butą išieškotojams, ir baigėsi 2004 m. gruodžio 6 d. Konstatavęs, kad ieškovė, ieškinį teismui pareiškusi 2005 m. liepos 21 d., praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, teismas atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu. Netenkinęs ieškovės pagrindinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, teismas netenkino ir su juo susijusių papildomų reikalavimų dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybę, jog ieškovė gavo pinigus (46 600 Lt iš M. B. ir 15 844 Lt iš Z. J. , iš viso – 62444 Lt), patvirtinta 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartyje, kuri nėra nuginčyta ir kuri atitinka jos formai keliamus reikalavimus bei yra patvirtinta notariškai, esantis jos parašas. Aplinkybės, kad tikroji 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties šalis yra O. N. ir kad ji gavo pagal šią sutartį skolinamus pinigus, be to, yra nustatytos ir anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003, kurioje dalyvavo tie patys, kaip ir šioje byloje asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Pažymėjusi, kad tai, jog S. P. minėtoje civilinėje byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo, neeliminuoja CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo nagrinėjamam atvejui, teisėjų kolegija sprendė, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties su Z. J. ir M. B. šalis buvo O. N., kuri ir gavo paskolos pinigus. Įvertinusi ieškovės pateiktą 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, kuria ji įsipareigojo paskolinti atsakovui S. P. 64 000 Lt, teisėjų kolegija laikė, kad atsakovo ketinimas skolintis pinigus iš ieškovės ir šį jo ketinimą patvirtinanti sutartis negali būti vertinami kaip neginčijami faktai, rodantys, kad ieškovė perdavė, o atsakovas priėmė ir naudojo sutartą pinigų sumą. Ši sutartis, teisėjų kolegijos manymu, galėtų būti vertinama tik kaip preliminarioji sutartis. Tokiu atveju, jeigu per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinė sutartis nesudaroma, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susiklostę kokie nors sutartiniai santykiai, dėl kurių ieškovė patyrė nuostolių (žalą). Ieškinyje nurodytas išlaidas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė patyrė dėl jos asmeninės prievolės nevykdymo. Pritardama atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentams, kad buto netekimas yra ne ieškovės nuostoliai, o priverstinio teismo sprendimo vykdymo pasekmės, kurias ji patyrė dėl savo kaltės, nes nevykdė savo prisiimtos prievolės, teisėjų kolegija konstatavo, kad nebuvo įrodyta viena iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – žala, taip pat kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės nurodytos žalos. Pažymėjusi, kad iš ieškovės apeliacinio skundo matyti, jog ji neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškinio senaties termino taikymo, teisėjų kolegija sprendė, kad apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti, negali būti tenkinamas ir dėl to, jog ieškovė neginčijo teismo nustatytų aplinkybių dėl senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti praleidimo.

8III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovė O. N. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 6.5 punkte duotų išaiškinimų, ir tai lėmė netinkamą paskolos sutartinius teisinius santykius bei deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymą, taip pat nepagrįstas teismų išvadas dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių nebuvimo ir atsakovo pareigos atlyginti ieškovei patirtą žalą neturėjimo. Atsakovo S. P. paaiškinimai, duoti civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003 ir šioje byloje, kasatorės teigimu, neginčijamai patvirtina, kad kreditorių suteiktos paskolos pinigus gavo būtent atsakovas S. P.. Paskolos teisiniai santykiai tarp jos ir atsakovo susiklostė tiek po 1996 m. gruodžio 20 d., tiek po 1999 m. lapkričio 12 d. sutarties sudarymo. CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Minėti atsakovo paaiškinimai, kasatorės teigimu, ir yra tie rašytiniai įrodymai bei dokumentai, kurie patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, kaip to reikalaujama CK 6.871 straipsnyje, taigi – ir faktinių sutartinių paskolos santykių tarp jos ir atsakovo susiklostymą. Be to, kadangi pinigų gavimo faktą minėtais paaiškinimais patvirtino pats atsakovas, tai ši aplinkybė, kaip šalies pripažintas faktas, nebeįrodinėtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 6.5 punktas). Įrodžius civilinio teisinio santykio tarp šalių buvimą, yra pagrindas civilinei atsakomybei taikyti. Jeigu byloje nėra pakankamai įrodymų dėl sutartinės atsakomybės, tai įrodymų dėl deliktinės atsakomybės, kasatorės teigimu, yra pakankamai. Atsakovui įgijus paskolintus pinigus ir jų negrąžinus, jis praturtėjo jos (kasatorės) sąskaita (CK 6.237, 6.242 straipsniai). Toks atsakovo veiksmas yra neteisėtas ir iš jo kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Byloje esančiais įrodymais, kasatorės teigimu, yra įrodyta, kad dėl atsakovo veiksmų (paskolos negrąžinimo) (CK 6.247 straipsnis) ji patyrė žalą – prarado butą ir turėjo kitų išlaidų (CK 6.249 straipsnis), ir šie atsakovo veiksmai yra kalti bei neteisėti veiksmai (CK 6.246, 6.248 straipsniai), todėl, esant minėtiems pagrindams, atsakovo deliktinė atsakomybė laikytina visiškai įrodyta.

112. Apeliacinis skundas buvo pateiktas dėl viso pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl senaties termino taikymo nėra ginčijamas. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 1.125, 1.127, 1.129 straipsniai). Jos priešieškinio dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003 pateikimas, kasatorės teigimu, sustabdė ieškinio senaties terminą (CK 1.129 straipsnis), todėl šis terminas nepraleistas. Be to, žalą ji (kasatorė) realiai patyrė ir apie savo praradimus sužinojo bei suprato tik tada, kai buvo iškeldinta iš buto (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi iškeldinta ji buvo 2004 m. vasario 12 d., tai, kreipusis su ieškiniu į teismą 2005 m. liepos 14 d., ieškinio senaties termino ji nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

12Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. P. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad pagal civilinės bylos Nr. 2-758-22/2003 medžiagą akivaizdu, jog paskolos santykiai buvo susiklostę tarp ieškovės ir jos kreditorių, o ne tarp jo ir ieškovės. Bylą nagrinėję teismai visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino tiek šioje, tiek pridėtoje civilinėje byloje esančius įrodymus pagal CPK 185 straipsnio nuostatas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šios teisės normos netinkamo taikymo yra nepagrįsti ir prieštarauja res judicata principui. Kasatorė, tvirtindama dėl faktinių sutartinių paskolos santykių tarp jos ir jo (atsakovo) buvimo, remiasi naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo pateikti ir nagrinėti žemesniųjų instancijų teismuose, tai prieštarauja CPK 346 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Jokių duomenų, kad jis (atsakovas) būtų pripažinęs faktą, jog gavo pinigus pagal 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo taikyti kasatorės nurodomą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 6.5 punktą. Dėl šios priežasties nepagrįstu laikytinas ir kasatorės teiginys, kad byloje yra įrodytas civilinis santykis tarp jo ir atsakovo, todėl yra taikytina civilinė atsakomybė. Kasatorės minimame CK 1.129 straipsnyje nenustatyta, kad ieškinio senaties terminą sustabdo priešieškinio (ieškinio) padavimas. Šioje teisės normoje reglamentuoti visiškai kiti atvejai. Pagal CK 1.130 straipsnį ieškinio pareiškimas ne sustabdo, o nutraukia ieškinio senaties terminą, tačiau tik dėl tų asmenų, kurie ieškinyje nurodyti kaip atsakovai. Kasatorės minimame priešieškinyje, pateiktame civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003, atsakovais nurodyti kiti asmenys – ieškovės kreditoriai, o ne jis (S. P.). Ieškovė savo apeliaciniame skunde privalėjo nurodyti visus savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus ir juos pagrįsti (CPK 306 straipsnis). Jeigu ji manė, kad teismo sprendimas, be kitų jos išdėstytų motyvų, yra nepagrįstas ir dėl netinkamo ieškinio senaties termino taikymo, ji turėjo apie tai pasisakyti savo apeliaciniame skunde. Kadangi dėl šio ieškinio netenkinimo pagrindo ieškovė apeliaciniame skunde nepareiškė jokių prieštaravimų ir šios sprendimo dalies neginčijo, tai yra pagrindas laikyti, kad su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi ji sutiko.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

15O. N. pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį, kuri nėra nuginčyta, atitinka jos formai keliamus reikalavimus, yra patvirtinta notariškai, pasirašyta O. N., gavo 46 600 Lt iš M. B. ir 15 844 Lt iš Z. J. , iš viso – 62 444 Lt. Aplinkybės, kad tikroji 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties šalis yra O. N. ir kad ji gavo pagal šią sutartį skolinamus pinigus, yra nustatytos ir anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003, kurioje dalyvavo tie patys, kaip ir šioje byloje asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina faktinių bylos aplinkybių, pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, sutarčių formos reikalavimus bei jų nesilaikymo teisines pasekmes, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

18Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005, kt.).

19Nagrinėjamu atveju kaip ieškinio faktinis pagrindas išdėstytos aplinkybės, kad pagal O. N. pasirašytas paskolos sutartis, kuriose nurodyta, jog ji gavo pinigus, iš tiesų pinigus gavo S. P.; S. P. iki galo neatsiskaičius pagal šias sutartis su kreditoriais, O. N. prarado butą, kuris buvo įkeistas paskolos grąžinimui užtikrinti, taip pat patyrė išlaidų, bylinėdamasi su kreditoriais.

20Ieškinio dalykas O. N. suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovo pinigų sumą, kurią daugiausia sudaro dėl atsakovo netinkamo skolinių įsipareigojimų vykdymo varžytynėse parduoto O. N. buto kaina 60 000 Lt, kuri atiteko kreditoriams, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos, kurias priteisė teismai kreditorių iškeltoje byloje.

21Dėl ginčo šalių skolinių įsipareigojimų pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartis

22Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi šiai bylai prejudicinę galią turinčiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003, nustatė, kad O. N. pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį gavo 46 600 Lt iš M. B. ir 15 844 Lt iš Z. J. , iš viso – 62 444 Lt. 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, kuria O. N. įsipareigojo S. P. paskolinti 64 000 Lt, teismai įvertino tik kaip preliminariąją, ir todėl sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo susiklostę kokie nors sutartiniai santykiai, dėl kurių ieškovė patyrė nuostolių (žalą).

23Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovės sutartinių santykių su atsakovu, dėl kurių, ieškovės teigimu, ji patyrė nuostolių (žalą), nenustatinėjo reikšmingų aplinkybių, kurios būtinos tam, kad būtų galima teisingai kvalifikuoti tarp ieškovės ir atsakovo po 1999 m. lapkričio 12 d. susiklosčiusius teisinius santykius. Teisėjų kolegija šią išvadą daro įvertinusi tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnio normas, pagal kurias įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį tik tuo atveju, kada tokia pasekmė buvo įsakmiai nurodyta įstatyme, taip pat šio kodekso dvidešimt aštuntojo skirsnio normas, pagal kurias nebuvo laikoma negaliojančia paskolos sutartis, sudaryta nesilaikant rašytinės formos, bei atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, kurias turėjo įvertinti teismai spręsdami, ar tarp ieškovės ir atsakovo laikotarpiais po 1996 m. gruodžio 20 d. ir 1999 m. lapkričio 12 d. sudarytų sutarčių galėjo būti susiklostę sutartiniai santykiai. Pagal 1964 m. CK galiojimo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas” v. UAB „Vaidluvė”, Nr. 3K-3-406/2000), esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

24Bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo ir nevertino 1996-1999 metais buvusių ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykių, nors iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovė ne kartą nurodė, kad su atsakovu jie buvo bendradarbiai, juo pasitikėjo, gailėjosi dėl sunkios jo finansinės padėties, nes pati neseniai buvo netekusi artimų žmonių (tuo metu kiti žmonės jai padėjo), augino našlaitį vaikaitį, todėl gerai suprato atsakovo išgyvenimus ir, norėdama jam padėti, sutiko pasirašyti sutartis, pagal kurias atsakovas gavo pinigus. Teismai nenustatinėjo ir nevertino atsakovo finansinės padėties 1996-1999 metais, jo galimybių gauti paskolas savo vardu, ar turėjo ir ar galėjo ieškovė turėti tikslą gauti dešimčių tūkstančių litų paskolas savo poreikiams tenkinti. Teismai taip pat nenustatinėjo ir nevertino ieškovės nurodomų aplinkybių, kad būtent atsakovas, tačiau tik jos vardu, atsiskaitinėjo su kreditoriais pagal 1996-1996 metais sudarytas sutartis, nes atsakovas teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kuriuos dėl šios priežasties jis ir turėjo.

25Dėl ieškinio senaties termino

26Atsakovui prašant taikyti ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, laikė, kad ieškovės reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2001 m. gruodžio 6 d., kai antstolis perdavė ieškovės butą išieškotojams, ir baigėsi 2004 m. gruodžio 6 d. Konstatavęs, kad ieškovė, ieškinį teismui pareiškusi 2005 m. liepos 21 d., praleido įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, teismas atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu.

27Vertindama šiuos bylą nagrinėjusių teismų motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliacinio skundo bei ieškovės prašymų, pareikštų apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą, matyti, jog ieškovė teigė, kad ieškinio senaties termino nėra praleidusi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, tačiau šioje byloje jis gali būti nustatytas tik teisingai kvalifikavus teisinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovės ir atsakovo po 1999 m. lapkričio 12 d.; o įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimas. Minėta, kad reikšminga nustatyti aplinkybes, ar atsakovas, tačiau tik ieškovės vardu, atsiskaitinėjo su kreditoriais pagal 1996-1999 metais sudarytas sutartis, taip pripažindamas savo prievolę ieškovei. Ši aplinkybė reikšminga nustatant ir ieškinio senaties pradžią, nes pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę, nutraukia ieškinio senaties terminą; pagal CK 6.63 straipsnio 3 dalį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę nuo to momento, kai kreditorius raštu pareikalavo įvykdyti prievolę ir nustatė įvykdymo terminą, o skolininkas per šį terminą prievolės neįvykdė.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatytos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, atsižvelgdama į šių aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, siekiant užtikrinti šalių teisę į teisingą procesą, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

30Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

31Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė O. N. nurodė, kad 1996 m. gruodžio 20 d. Vilniaus m. 5-ajame... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Varėnos rajono apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m.... 8. III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą... 9. Kasaciniu skundu ieškovė O. N. prašo Varėnos rajono apylinkės teismo 2005... 10. 1. Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą... 11. 2. Apeliacinis skundas buvo pateiktas dėl viso pirmosios instancijos teismo... 12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. P. prašo ieškovės kasacinį... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės... 15. O. N. pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį, kuri nėra nuginčyta,... 16. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima... 18. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą... 19. Nagrinėjamu atveju kaip ieškinio faktinis pagrindas išdėstytos aplinkybės,... 20. Ieškinio dalykas O. N. suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovo... 21. Dėl ginčo šalių skolinių įsipareigojimų pagal 1999 m. lapkričio 12 d.... 22. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi šiai bylai prejudicinę galią turinčiu... 23. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl... 24. Bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo ir nevertino 1996-1999 metais buvusių... 25. Dėl ieškinio senaties termino... 26. Atsakovui prašant taikyti ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo... 27. Vertindama šiuos bylą nagrinėjusių teismų motyvus, teisėjų kolegija... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d.... 31. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...