Byla I-401-596/2019
Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

2viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir B. B. skundus atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4Pareiškėjai A. B., E. B., S. B. ir B. B. kreipėsi į teismą su skundais (1 t., b. l. 1–14, 90–96), prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. A51-48603/18 (3.3.12.1-EM4) (toliau – ir Departamento raštas); 2) panaikinti Departamento 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) peržiūrėti pareiškėjos S. B. finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d., toliau – ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 6 dalies nuostatos, taip pat Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (toliau – Socialinių paslaugų įstatymas ) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog socialinių paslaugų kaina priklauso nuo asmens pajamų dydžio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija); 4) priteisti iš valstybės biudžeto atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SADM) neteisėtų veiksmų; 5) priteisti iš savivaldybės biudžeto turtinę žalą ir neturinę žalą dėl Administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) neteisėtų veiksmų.

5Remiasi: 1) Konstitucijos 21 straipsniu; 2) Konstitucinio Teismo jurisprudencija, draudžiančia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose; nustatančia, kad valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą; valstybė turi pareigą, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išgales, padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu ir tokios paramos teikimas neturėtų būti nutraukiamas, jeigu asmuo (šeima) negali apsirūpinusi kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu); 3) Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos fakultatyviu protokolu (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija); 4) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija); 5) Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nustatančia, kad valstybės pareiga užtikrinti būstą itin pažeidžiamiems asmenims išimtinais atvejais gali būti kildinama iš Konvencijos; 6) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nustatančia, kad Lietuvos teisės sistema grindžiama teises aktų hierarchijos principu; nustačius, jog tam tikras individualus administracinis aktas prieštarauja Konstitucijai ir (arba) įstatymams, jis laikytinas neteisėtu; įtvirtinančia būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo, akcentuojant, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais; 7) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1–9 punktuose nurodytais viešojo administravimo principais, 8 straipsnio 1 dalimi; 8) Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 2, 6, 10 12 punktais, 6 straipsnio 12, 14, 15 punktais, 16 straipsnio 2 dalies 31 punktu, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis; 9) Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 ir 13 dalimis, 3 straipsniu, 4 straipsnio 5 dalies 3 ir 4 punktais, 6 dalies 1 ir 3 punktais, 9 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 11 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 11 dalimi, 20 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi.

6Dėl Departamento rašto

7Paaiškina, kad pareiškėjai nuo 2005 m. spalio 10 d. buvo įrašyti į neįgaliųjų socialinio būsto eilės sąrašus. Tuo metu pareiškėjų vaikai buvo dar mažamečiai (nepilnamečiai) ir jie turėjo šeimos statusą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 dalį. 2015 m. rugsėjo 23 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. 1-176 suteikti socialinį būstą (4 asmenų šeimai) adresu: ( - ) (sutartis pasirašyta 2015 m. spalio 5 d. Nr. 1.39-N15/1610).

8Nurodo, kad sūnaus B. B. neteisėtas ir nepagrįstas įtraukimas 2015 m. į pareiškėjų šeimos narius neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 dalies ir sūnus pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą 2015–2017 metais nebuvo šeimos nariu.

9Mano, jog atsakovai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, t. y. Administracija – pateikdama klaidinančius duomenis Tarybai, o Taryba – veikdama kaip teisėkūros subjektas, neturėjo teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 ir 13 punktai) nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą ir neatsižvelgti į tai, kad sūnus B. B., laukdamas eilėje su tėvais 10 metų teisės į socialinį būstą, tapo pilnamečiu ir jo teisinis statusas pasikeitė, dėl ko jis neatitiko Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 punkte nustatytos „šeimos“ sąvokos, bet atitiko šio straipsnio 7 punkte nustatytą teisinį statusą, t. y. sąvoką „jaunas žmogus“, kuri yra apibrėžta ir Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme, kuris taip pat suteikia teisę šiems asmenims į valstybės paramą bei dalyvauti valstybės aprūpinimo būsto programoje.

10Daro išvadą, jog ginčo atveju Taryba priėmė individualų 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-176, pažeisdama įstatymo viršenybės principą (teisinį hierarchijos reikalavimą) bei viršijo savo įgaliojimus, kas suponuoja situaciją, kad Taryba, veikdama kaip teisėkūros subjektas, neatsižvelgė į aukštesnę galią turintį teisės aktą (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 ir 13 punktai), pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo, socialinio teisingumo, proporcingumo principus ir konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, pablogino pareiškėjų padėtį, apribojo jų konstitucines teises ir laisves bei pažeidė neatsiejamus teisinės valstybės principų elementus, t. y. teisėtus lūkesčius ir jų apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Akcentuoja, kad sūnaus B. B. įtraukimas į šeimos narius neatitiko Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 punkto reikalavimų, bet atitiko Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 punkto reikalavimus, kurie nebuvo realizuoti jo atžvilgiu. Teigia, kad asmens pajamos buvo skaičiuojamos neteisėtai pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Neteisėtai nustatytas sūnaus teisinis statusas bei skaičiavimas šeimos pajamų, teigiant, kad pareiškėjai viršijo (pažeidė) Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius (nagrinėjamu atveju už 2016–2017 m.), suponuoja, kad pareiškėjams padaryta turtinė ir neturtinė žala (moralinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimai).

11Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), keletą metų specialiai vilkindama atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (nepriimdama teisės akto), kuris atitiktų Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas, neteisėtai ir nepagrįstai ėmė iš pareiškėjų nuomos mokestį, neperrašydama iš socialinio būsto sąrašų į Savivaldybės būsto sąrašus, dėl ko kilo turtinė žala.

12Dėl Administracijos veiksmų, išskaičiuojant už socialines paslaugas iš visų pareiškėjos S. B. gaunamų pajamų 20 proc.

13Mano, jog Administracija, vadovaudamasi Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu, neteisėtai išskaičiuoja iš visų pareiškėjos S. B. gaunamų pajamų, taip pat ir neįgalumo šalpos pensijos ir tikslinės slaugos (pagalbos) kompensacijos, 20 proc., kas sudaro 110,08 Eur. Remdamasi Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teigia, jog akivaizdu, kad slaugos (pagalbos) tikslinės kompensacijos, kurios yra skiriamos siekiant neįgaliems asmenims kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas, neturi būti įskaičiuojamos į asmens pajamas. Priešingas traktavimas prieštarautų Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, konstitucinės teisinės valstybės principui. Pažymi, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas taip pat nenumato nuostatos, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) tikslinės kompensacijos ar neįgalumo gaunamos išmokos būtų įskaitomos į asmens (šeimos) pajamas.

14Pareiškėjų teigimu, Savivaldybė, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, neturėjo diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą ir pažeidė savo kompetencijos ribas bei konstitucinės teisinės valstybės įstatymo viršenybės, teisėtumo principą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principus, nes neatsižvelgė į aukštesnę teisinę galią turintį teisės aktą (Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), klaidina pareiškėjus ir vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. nėra realiai atsižvelgiama į asmens pajamas ir galimybę mokėti, nes neįgaliam asmeniui nėra paliekama pajamų tenkinti bent minimalius poreikius pragyventi.

15Pažymi, kad Savivaldybė nustatė socialiai neteisingą mokėjimą ir rinkimą už socialinių paslaugų teikimą (pagrindus), t. y. nesvarbu, ar lankymo dienos sudaro 19 ar 22 dienas per mėnesį, neįgalūs asmenys vis tiek moką tą pačią pinigų sumą (20 proc. iš visų gaunamų pajamų). Be to, šventinės dienos, kuriomis neįgalūs asmenys negauna socialinių paslaugų, taip pat yra apmokestinamos.

16Dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo iš Savivaldybės biudžeto dėl Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų

17Nurodo, jog, kaip jau buvo minėta, Administracija pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, prieštaraujančius Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 punktui, ir ignoravo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 punktą, nes pareiškėją B. B. priskyrė prie pareiškėjų E. B. ir A. B. šeimos narių, o Taryba priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr.1-176, pažeisdama konstitucinės teisinės valstybės įstatymo viršenybės, teisėtumo, proporcingumo, socialinio teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principus, dėl ko buvo atliktas kitas neteisėtas veiksmas – pareiškėjų šeimos pajamų skaičiavimas pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kas lėmė trečią neteisėtą veiksmą – buvo teigiama, kad šeima viršijo nustatytus metinius pajamų dydžius ir prarado teisę į socialinį būstą. Pastaruoju pagrindu buvo nustatytas Savivaldybės būsto statusas ir mokėjimas pagal nustatytus Savivaldybės būsto mokesčius, bet būstas taip ir nebuvo perrašytas iš socialinio būsto sąrašų į Savivaldybės būsto sąrašus ir Taryba vilkino atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. priimti sprendimą šiuo klausimu.

18Taip pat nurodo, kad Administracija, teikdama Tarybai teikimus (2015–2018 metais), nenurodė ir nuslėpė esminį Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą, kad pareiškėjai neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise turto ir šeimoje yra trys neįgalūs asmenys, du iš kurių serga lėtinėmis ligomis, įrašytomis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) ar jos įgaliotos institucijos patvirtinta sąrašą, sunkia forma, ir šiems neįgaliems asmenims yra nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis (atitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir 11 dalį).

19Atsakovai, pažeisdami įstatymo viršenybės, teisėtumo, socialinio teisingumo, proporcingumo, asmenų konstitucinį lygiateisiškumo principus, nustatė ir Savivaldybės būsto nuomos mokestį, nors socialinio būsto sąrašas nebuvo pakeistas, kas sudaro pagrindą pripažinti neteisėtus atsakovų veiksmus, kuriais nuo 2016 m. iki skundo padavimo į teismą padaryta pareiškėjams turtinė ir neturtinė žala.

20Pažymi ir tai, kad Savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus (veikimą ar neveikimą) neįgalios S. B. atžvilgiu, nustatydama mokėjimą už socialines paslaugas iš visų jos gaunamų pajamų 20 proc., kai tuo tarpu slaugos ar priežiūros (pagalbos) tikslinės kompensacijos nėra įskaičiuojamos į pajamas ir tai prieštarauja įstatymams ir jų paskirčiai. Savivaldybė atsisako peržiūrėti savo neteisėtus veiksmus, kuriais ji nustatė tvarką, neatitinkančią aukštesnės galios teisės aktams: Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų istatymo11–14 straipsniams, Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 7 punktui, ir savo neteisėtais veiksmais pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo, socialinio teisingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principus ir padarė pareiškėjams turtinę ir neturtinę žalą.

21Teigia, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų nuostolius (tiesioginius nuostolius) sudaro piniginė išraiška, kurią pareiškėjai moka dėl neteisėtų veiksmų ir vilkinimo atlikti Savivaldybės kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. už neteisėtą nuomos skaičiavimą – 1 583,91 Eur ir už neteisėtą socialinių paslaugų skaičiavimą – 2 912 Eur (iš viso 4 495,91 Eur).

22Nurodo, jog kadangi Savivaldybė pažeidė konstitucinius imperatyvus, Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktus, piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi, tikėdamasi neteisėtai praturtėti, ir darė sistemingą, nuoseklų bei intensyvų žalingą psichologinį poveikį pareiškėjams, siekdama pabloginti neįgalių asmenų padėtį žmogaus teisių ir laisvių srityje, ignoruodama pareiškėjų prigimtinį žmogaus orumą, kuris saugomas ir ginamas Konstitucijos, Lietuvos įstatymų, Europos Sąjungos bei Jungtinių tautų teisės aktų, ir tai nėra mažareikšmiai ar smulkmeniški veiksniai, kurie buvo ir yra pakankamai intensyvūs, ir jie nėra priimtini teigiamos reputacijos ar neįgalaus asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą (tikslingai skurdinant ir darant žalingą psichologinį poveikį), trukmę ir kt., neturtinė žala turi būti įvertinta pinigais.

23Neturtinę žala pareiškėjai kildina ir žalingo psichologinio poveikio darymo (tai yra dvasinio bei moralinio pobūdžio žala). Atsakovai tikslingai, sistemingai, nuosekliai, siekdami neteisėtai pelnytis, skurdino pareiškėjus, darydami sistemingą ir nuoseklų psichologinį žalingą poveikį, dėl ko pablogėjo pareiškėjos E. B. sveikata. Mano, jog teismas moralinio pobūdžio žalą turėtų įvertinti ne tik Lietuvos įstatymų kontekste, bet ir tarptautinių teisių aktų kontekste, nes 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamentas savo rezoliucijoje, kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi, konstatavo ir pabrėžė, kad „skurdas ir socialinė atskirtis yra žmogaus orumo ir pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai“.

24Prašo priteisti iš Savivaldybės biudžeto neturtines žalos atlyginimą pareiškėjams: E. B. – 15 000 Eur, A. B. – 10 000 Eur, S. B. – 10 000 Eur, B. B. – 10 000 Eur.

25Dėl neturtinės žalos priteisimo iš valstybės biudžeto dėl neteisėtų SADM veiksmų

26Nurodo, jog SADM rengė ir pateikė Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą ir jo pakeitimus, kuris 2017 m. gegužės 3 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto (vykdant parlamentinę kontrolę) buvo pripažintas kaip neužtikrinantis, kad būtų veiksmingai įgyvendinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 dalis ir Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnis, ir prieštaraujančiu Konstitucinio Teismo nutartims. Daro išvadą, kad SADM, rengdama įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutartims, Lygių galimybių įstatymui ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams, apribojo pareiškėjams teisę įsigyti ar išsinuomoti būstą dėl nustatytų neadekvačių pajamų, kurios prieštarauja teisėtumo ir protingumo kriterijams ir neatitinka Konstitucinio Teismo nutartims (išaiškinimams).

27Nurodo, jog E. B. yra ribojama teisė į darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), nes, gaudama neįgalumo pensiją (195 Eur / mėn.), ji negali pragyventi, o pradėjusi dirbti, yra baudžiama ne tik ji, bet visi pareiškėjai, dėl to, kad jos pajamos didesnės, nei nustatytos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

28S. B. valstybės nustatyta ir mokama neįgalumo pensijos šalpa (270 Eur / mėn.) viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą, dėl ko yra apribojama jos teisė įsigyti ar išsinuomoti būstą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas ir prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams (pareiškėja S. B. netenka teisės į valstybės paramą, netenka teisės dalyvauti valstybės paramos aprūpinimo būsto programoje, kurią numato ir Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnį).

29A. B. mokama neįgalumo šalpa (120 Eur) neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto dydžio, dėl ko jis net negali pretenduoti į valstybės paramą išsinuomoti būstą dėl itin mažų pajamų, o įsigyti būstą dėl itin mažų pajamų net nėra galimybės.

30Teigia, kad minėtos pareiškėjų teisės ribojimas dėl socialinės padėties, neįgalumo, turtinės padėties yra netoleruotinas konstitucinėje demokratinėje teisinėje valstybėje, nes Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta valstybės priedermė saugoti ir ginti žmogaus orumą, taip pat yra įtvirtintas žmogaus orumo, kaip ypatingos konstitucinės vertybės, apsaugos ir gynimo imperatyvas ir valstybės socialinė orientacija lemia valstybės pareigą užtikrinti neįgalių asmenų, kurie visuotinai yra pripažinti pažeidžiamiausia ir jautriausia asmenų grupe, teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Mano, jog SADM atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą ar veikimą),vilkinimą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir tai prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių ši institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Šiuo pagrindu atsirado valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. laikytis tokio elgesio taisyklių, kad nepadarytų kitiems asmenims žalos (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis).

31Pareiškėjai prašo teismo pripažinti neteisėtais SADM veiksmus, rengiant ir pateikiant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto nuostatas, ir priteisti atlyginti iš valstybės biudžeto 50 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl valstybinio administravimo subjekto (SADM) neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), neatlikus bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

32Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

33Pareiškėjai prašo teismo apsvarstyti galimybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Socialinių paslaugų įstatymas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog socialinių paslaugų kaina priklauso nuo asmens pajamų dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

34Taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyti pajamų ir turto metiniai dydžiai, neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 21, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai bei 52 straipsniui ir atitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimus.

35Administracija, atstovaudama Savivaldybę, taip pat nurodydama, kad Departamentas yra Administracijos padalinys, pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo atmesti juos kaip nepagrįstus (2 t., b. l. 60–70).

36Paaiškina, kad pareiškėjų E. B. ir A. B. šeima 2015 m. sausio mėnesį pateikė Savivaldybei prašymą išnuomoti 3–4 kambarių socialinį būstą ne eilės tvarka, kadangi šeimoje yra du neįgalūs asmenys, kuriems nustatytas 20 proc. ir 10 proc. darbingumo lygis. Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176 E. B. keturių asmenų šeimai (ji, vyras A. B., pilnametis sūnus B. B. ir pilnametė dukra S. B.) buvo išnuomotas socialinis būstas, esantis ( - ).

37Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. E. B. šeimai nėra patvirtinta teisė į socialinio būsto nuomą, nes šeimos pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė 12 311 Eur ir tai 1 089 Eur viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius, įvertinus leistiną 25 proc. perviršį. Šeimai viršijus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus pajamų dydžius, pareiškėjai buvo informuoti dėl teisės socialinį būstą nuomoti kaip Savivaldybės būstą rinkos kainomis. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ parengė Tarybos sprendimo projektą dėl socialinio būsto, esančio ( - ), įrašymo į Savivaldybės būsto fondą ir neterminuotos nuomos sutarties sudarymo, tačiau Socialinių reikalų komitetas nepritarė siūlomam projektui ir siūlė su E. B. sudaryti terminuotą vienerių metų Savivaldybės būsto nuomos sutartį. Taryba pritarė komiteto siūlymui, tačiau Tarybos sprendimas jau yra netekęs galios, o Savivaldybės būsto nuomos sutarties E. B. nepasirašė. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. pakartotinai teikė Tarybai svarstyti projektą „Dėl socialinio būsto ( - ) nuomos sutarties, sudarytos su E. B., pakeitimo“. Projekte buvo numatyta pakeisti 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610, sudarytą su E. B., į neterminuotą Savivaldybės būsto nuomos sutartį, tačiau 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tarybos posėdyje projektui nebuvo pritarta. Apie priimtą sprendimą E. B. buvo informuota 2018 m. gegužės 21 d.

382018 m. birželio 12 d. Departamentas pateikė pareiškėjams atsakymą „Dėl pateikto skundo“ Nr. A51-48603/18 (3.3.12.1-EM4), kuriame nurodė, jog butas, esantis ( - ), Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176 išnuomotas keturių asmenų šeimai, todėl, nustatant pareiškėjų šeimos teisę į paramą būstui išsinuomoti ir skaičiuojant pajamas, turi būti vadovaujamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytais dydžiais (keturių ar daugiau asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto ar rajono, Kauno miesto ar rajono, Klaipėdos miesto ar rajono, Palangos miesto ar Neringos savivaldybėje, grynosios metinės pajamos vienam asmeniui neturi viršyti 22 VRP dydžių ir turtas vienam asmeniui – 75 VRP dydžių; keturių ar daugiau asmenų šeimos, gyvenančios kitoje savivaldybėje, grynosios metinės pajamos vienam asmeniui neturi viršyti 19 VRP dydžių ir turtas vienam asmeniui – 56 VRP dydžių). Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

39Nurodo, jog pareiškėjai, prašydami teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 6 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, savo prašymą grindžia tuo, jog nustatytų pajamų dydžiai suponuoja situaciją, kad pareiškėjai negali įsigyti būsto dėl itin mažų gaunamų neįgalumo šalpos pensijų, o išsinuomoti būstą negali, nes pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą jų metinės pajamos viršija nustatytus dydžius.

40Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tikslinga, ar ne. Mano, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų išdėstytą poziciją bei pateiktus duomenis, jų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir turėtų būti netenkinamas.

41Dėl Departamento rašto

42Nurodo, jog pareiškėjai, nesutikdami su Departamento raštu, teigė, kad B. B. įtraukimas į šeimos narius neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 punkto reikalavimų ir pajamos pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo skaičiuojamos neteistai. Atkreipia dėmesį į tai, kad Departamento Socialinio būsto skyrius, teikdami pareiškėjams pasiūlymą nuomotis socialinį būstą, esantį ( - ), arba ( - ), paaiškino, kad B. B., vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 punktu, negali būti įskaitomas į šeimos sudėtį. Tačiau E. B., A. B. ir B. B. 2015 m. kovo 24 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. raštais Socialinio būsto skyriui pažymėjo, kad B. B. nuo 2005 m. buvo įrašytas su tėvais į eilę socialinio būsto nuomai, jis nėra vedęs, neturi vaikų ir gyvena su tėvais, padeda prižiūrėti ir slaugyti savo šeimos neįgaliuosius narius ir vien tai, kad sūnus dirba ir jam suėjo 24 metai ir tuo pagrindu jo išbraukimas iš socialinio būsto eilės bei neįskaitymas į šeimos sudėtį, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijams. Socialinio būsto skyrius 2015 m. balandžio 21 d. raštu Nr. A51-39821/15 (2.11.3.5-SR3) ir 2015 m. gegužės 12 d. raštu Nr. A51-48489/15 (2.11.3.5-SR3) informavo pareiškėjus, kad B. B. neįskaitomas į šeimos sudėtį ir jam buvo pasiūlyta įsirašyti į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašą, įskaitant buvimo kartu su tėvais sąraše laiką, tačiau jis siūloma galimybe nepasinaudojo.

43Nurodo, kad E. B. 2015 m. liepos 17 d. pateikė sutikimą apsigyventi socialiniame būste, kurį pasirašė visi šeimos nariai. Pabrėžia, jog pareiškėjai ne tik kad neprieštaravo, jog B. B. būtų įtrauktas į šeimos sudėtį, bet ir atkakliai Socialinio būsto skyriui įrodinėjo, kad jis yra laikytinas šeimos nariu. Nors vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu, suaugusieji šeimos vaikai (nestudijuojantys, dirbantys ir vyresni nei 24 metų amžiaus) neįskaitomi į šeimos sudėtį, tačiau Socialinio būsto skyrius į rengiamą Tarybos sprendimo projektą įrašė B. B., palikdamas būsto išnuomojimo jam klausimą spręsti Tarybai. Minėta, jog Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176 E. B. keturių asmenų šeimai (ji, vyras A. B., pilnametis sūnus B. B. ir pilnametė dukra S. B.) buvo išnuomotas socialinis būstas, esantis ( - ). Pažymi, kad šeima minėto Tarybos sprendimo dalies dėl B. B. priskyrimo E. B. šeimai neskundė ir iš esmės sutiko, kad socialinis būstas adresu: ( - ), būtų išnuomotas visiems šeimos nariams, taip pat ir pilnamečiui B. B., priskiriant jį prie E. B. šeimos.

44Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų šeimai nėra patvirtinta teisė į socialinio būsto nuomą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., nes šeimos pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė 12 311 Eur ir tai 1 089 Eur viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius, įvertinus leistiną 25 proc. perviršį. Viršiję įstatyme nustatytus pajamų dydžius, pareiškėjai 2017 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Departamentą ir prašė ištaisyti Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-176, patikslinti B. B. statusą ne kaip šeimos nario, o kaip jauno asmens, kaip tai apibrėžia Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, ir jų nuomojamą socialinį būstą prašė neterminuotam laikotarpiui perkelti į Savivaldybės būsto fondo sąrašą ir nuomoti rinkos kaina, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi.

45Pažymi, kad 2017 m. balandžio 11 d. Savivaldybėje buvo nutarta rengti Tarybos sprendimų projektus dėl terminuotos vienerių metų savivaldybės būsto nuomos sutarties sudarymo ne tik su tais asmenimis ir šeimomis, kuriose yra neįgalus asmuo, arba vyresnis nei 60 metų, arba šeimomis, kurios augina tris ar daugiau vaikų iki 18 metų, bet ir asmenimis ir šeimomis, kurių pajamos (įskaitant turtą) per 2016 kalendorinius metus daugiau nei 25 proc. viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius, bet per metus kiekvienam šeimos nariui viršijanti (tenkanti) papildoma suma, atėmus 25 proc. leidžiamą perviršį, neviršija 1 200 Eur. Įvertinus pareiškėjų šeimos situaciją, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalis, Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-809 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašas) 42.4. punktas), pareiškėjai buvo informuoti, kad Savivaldybės būsto nuomos sutartis Tarybos nustatyta tvarka galėtų būti sudaroma ne ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui.

46Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog B. B. nebeveda bendro ūkio su šeima, t. y. nebėra E. B. šeimos narys, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Savivaldybė raštu buvo informuoti tik 2017 m. balandžio 18 d., todėl mano, kad nėra pagrindo iki nurodyto laikotarpio B. B. nepripažinti E. B. šeimos nariu. Šiuo metu B. B. socialiniame būste gyvena ir juo naudojasi kaip buvęs pagrindinio buto nuomininko šeimos narys, kuris, vadovaudamasis CK 6.589 straipsnio 2 dalimi, turi tokias pat teises ir pareigas, atsirandančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas bei jo šeimos nariai. Atsižvelgiant į tai, kad B. B. teisinis statusas pasikeitė, o socialinio būsto savininkas ir nuomotojas apie tai buvo informuoti tik 2017 m. balandžio 18 d., vertinant visų šeimos narių turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas už 2016 metus, buvo vadovaujamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

47Mano, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad E. B. ir A. B. gautos pajamos per 2017 metus yra 9 086 Eur, B. B. – 4 528 Eur, o S. B. – 2 688 Eur, pareiškėjai privalomo registruoti turto neturi. Vertinant pareiškėjų pajamas pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jos sudaro 16 302 Eur, o tai 2 882 Eur viršija keturių asmenų šeimai nustatytą dydį su 25 proc. perviršiu, todėl Savivaldybės mero pavaduotojo 2018 m. liepos 19 d. pasitarimo Departamento klausimais SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pavesta rengti dar vieną projektą dėl neterminuotos Savivaldybės būsto nuomos sutarties su E. B. sudarymo. 2018 m. rugpjūčio 21 d. Socialinių reikalų komitetas pakartotinai nepritarė Tarybos sprendimo projektui ir siūlė būstą nuomoti vieneriems metams. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu nei B. B., nei S. B. nėra E. B. šeimos nariais pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą.

48Teigia, kad pareiškėjai, prašydami panaikinti Departamento raštą, nenurodo jokių jo panaikinimo pagrindų. Daro išvadą, kad Departamento raštas yra pagrįstas, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

49Dėl įpareigojimo peržiūrėti S. B. finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas

50Nurodo, kad S. B. yra teikiama dienos socialinė globa, kuri priskiriama prie specialiųjų socialinių paslaugų. Pažymi, kad mokėjimas už dienos socialinę globą nustatomas ir finansinių galimybių mokėti už socialinės globos paslaugas vertinimas vykdomas vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymu, be kita ko, 29 straipsnio 5 punktu, 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu.

51Nurodo, kad S. B. 20 proc. mokama dalis per mėnesį sudaro 110,08 Eur, t. y. 20 proc. jos gaunamos šalpos neįgalumo pensijos (270,40 Eur) ir slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos (280 Eur). Valstybės mokama dalis už S. B. teikimas dienos socialinės globos paslaugas sudaro 595,05 Eur. BĮ Vilniaus Verkių specialiosios mokyklos–daugiafunkcinio centro (toliau – ir Centras) patvirtinta dienos socialinės globos kaina vienam gavėjui per mėnesį – 705,13 Eur. Teigia, kad S. B. finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas yra įvertintos, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

52Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

53Teigia, kad pareiškėjams viršijus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus pajamų dydžius, nėra patvirtinta jų teisė į socialinio būsto nuomą, todėl nuomos mokestis už naudojimąsi butu, esančiu ( - ), apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1487 „Dėl savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodikos ir bazinio būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio perskaičiavimo koeficiento patvirtinimo“ patvirtintą metodiką ir toks nuomos mokesčio skaičiavimas negali būti laikomas neteisėtais Savivaldybės veiksmais.

54Nurodo, jog Departamentas jo kompetencijai priskirtus veiksmus atlieka vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, be kita ko, Socialinių paslaugų įstatymo 29 straipsnio 5 punktu, 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu, todėl laikytina, kad S. B. finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas yra tinkamai įvertintos, o pareiškėjai nepateikė duomenų, įrodančių netinkamą socialinių paslaugų mokėjimų apskaičiavimą, kas sąlygotų reikalaujamos turtinės žalos atsiradimą.

55Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindžia ne tik neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų, bet ir žalos realumo, nors pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka būtent pareiškėjams. Vadovaudamasi LVAT praktika dėl neturtinės žalos priteisimo nurodo, kad pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą, neigiamų išgyvenimų, sąlygojusių neturtinę žalą, ryšį su atsakovės atstovų atliktais veiksmais bei kitas aplinkybes, leidžiančias teigti esant neturtinei žalai.

56Vadovaudamasi CK 6.271 straipsnio 4 dalies, 6.247, 6.249, 6.250 straipsnių nuostatomis daro išvadą, kad Savivaldybė ir Administracija jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjams būtų atsiradusi žala, neatliko, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Savivaldybės bei Administracijos veiksmų ir tariamai atsiradusios žalos.

57SADM atsiliepime į pareiškėjų skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (2 t., b. l. 160–167).

58Dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai ir SADM neteisėtų veiksmų, rengiant ir pateikiant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą

59Nurodo, jog teisės į socialinę paramą pagrindas įtvirtintas Konstitucijos 52 straipsnyje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį straipsnį, yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas. Taigi socialinės paramos paskirtis – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra ribotas.

60Nurodo, jog Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtinti pajamų ir turto, kuriais vadovaujantis nustatoma asmenų ir šeimų teisė į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, dydžiai, atsižvelgiant į valstybės finansinės galimybes, buvo perkelti iš Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 670 „Dėl metinių pajamų ir turto dydžių, pagal kuriuos nustatoma teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, nustatymo“, kurio rengėja buvo Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Atkreipia dėmesį į tai, kad pajamų ir turto dydžiai, vadovaujantis kuriais nustatoma asmenų ir šeimų teisė į paramą būstui įsigyti, atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento pateiktą statistinę informaciją apie pasikeitusį vartotojų kainų indeksą, buvo padidinti 11,9 proc. Be to, siekiant, kad minėti pajamų ir turto dydžiai būtų susieti su kintančiomis valstybės finansinėmis galimybėmis remti mažas pajamas gaunančius asmenis ir šeimas, jie buvo susieti su valstybės remiamų pajamų dydžiu. Pažymi, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 923 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“, vertinant asmenų ir šeimų už 2017 metus deklaruotas pajamas ir turtą, suteikiančias teisę asmenims ir šeimoms gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti 2018 metais, taikomas padidintas valstybės remiamų pajamų dydis, galiojantis nuo 2018 m. sausio 1 d., t. y. 122 Eur.

61SADM, vykdydama Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo stebėseną, parengė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo XII-1215 pakeitimo projektą, kuriame, be kita ko, įvertinus tai, kad periodiškai didinama minimalioji mėnesinė alga ir pragyvenimo lygis pagal bendrąjį vidaus produktą Lietuvoje kyla, bei atsižvelgiant į Asmens (šeimos) minimalių vartojimo poreikių dydžio skaičiavimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro (toliau – ir SAD ministras) 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. Al-236 „Dėl Asmens (šeimos) minimalių vartojimo poreikių dydžio skaičiavimo metodikos patvirtinimo“, pagal kurią apskaičiuotas asmens ir šeimos minimalių poreikių lygis, pajamų dydžius siūloma padidinti 20 proc., Vyriausybė 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 618 „Dėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo Nr. XII-1215 pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ šiam įstatymo projektui nutarė pritarti ir pateikti Seimui (registracijos Seime Nr. XIIIP-2393). Pažymi, kad dėl Seime užregistruotų teisės aktų projektų visuomenė gali teikti komentarus su savo pastebėjimais.

62Atkreipia dėmesį į tai, kad, rengdama Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio 2015 m. sausio 1 d., projektą, SADM vadovavosi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymu (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) ir Vyriausybės darbo reglamentu, patvirtintu 1994 m. rugpjūčio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 728 (toliau – ir Vyriausybės darbo reglamentas). Vyriausybės darbo reglamente numatyta, kad dėl Vyriausybei teikiamų teisės aktų projektų turi būti gautos išvados pagal kompetenciją iš ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų ar organizacijų, todėl SADM parengtą Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo projektą siuntė derinti suinteresuotoms institucijoms. Minėtas įstatymo projektas ne kartą buvo skelbtas Seimo teisės aktų informacinės sistemos (toliau – ir TAIS) Teisės aktų projektų posistemėje, kur visuomenė, taip pat ir pareiškėjai, galėjo teikti pastabas ir pasiūlymus, kurie būtų svarstomi Seime, nes įstatymus Lietuvos Respublikoje leidžia Seimas. Atsižvelgdama į tai, kad iš Teisingumo ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos Teisės grupės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, kurie privalomai teikia teisines išvadas dėl teisės aktų projektų, nebuvo gauta pastabų dėl galimo 11 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai, daro išvadą, kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

63Pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti gauti didesnių pajamų, nesistengti ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad pagal Konstituciją, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokius socialinės paramos teikimo pagrindus ir sąlygas, socialinės paramos rūšis ir dydžius, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pagal išgales stengtis pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove, prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

64Vykdant Europos Bendrijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, Europos socialinės chartijos nuostatas, valstybei nustatyta pareiga užtikrinti, kad kiekvienam žmogui, kuris yra išnaudojęs visas galimybes savarankiškai pasirūpinti savimi ir gauti pragyventi reikalingų lėšų, atitinkamos valstybinės tarnybos galėtų teikti tokią pagalbą, kokios gali prireikti, siekiant išvengti nepritekliaus, jį pašalinti arba palengvinti.

65Vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tikslinga, ar ne. Mano, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų poziciją bei pateiktus duomenis, pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas ir turėtų būti netenkinamas.

66Dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies prieštaravimo šio įstatymo 3 straipsniui

67Atsižvelgdama į tai, kad savivaldybės būsto nuoma, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 6 straipsniu, nėra paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti forma, daro išvadą, jog Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja šio įstatymo 3 straipsniui. Pažymi, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 punktu, yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija, kurią vykdydama savivaldybė turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakinga už savarankiškosios funkcijos atlikimą.

68Dėl neturtinės žalos atlyginimo

69Mano, kad esminis šios administracinės bylos elementas – nustatyti, taip pat įrodyti, kad SADM darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, t. y. įrodyti SADM pareigą nustatyti pareiškėjų pageidaujamą teisinį reguliavimą jų pageidaujamu metu.

70Nurodo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir SADM nuostatai), ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentas, patvirtintas SAD ministro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. Al-213 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir SADM darbo reglamentas), apibrėžia SADM kompetenciją ir darbo procesus, tačiau patys savaime nėra įpareigojantys rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Dėl teisės aktų turinio sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju pagal esamas faktines aplinkybes, Vyriausybės pasirinktus prioritetus, valstybės finansines išgales ir kitus konkrečiu atveju svarbius faktorius.

71Atkreipia dėmesį į tai, kad padidinus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nurodytus dydžius, labai išaugtų asmenų, pretenduojančių į paramą, skaičius. Atitinkamai, tai pareikalautų didesnių finansinių išteklių, o Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „<...> įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai“, be to, kad „teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, <...> turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais“.

72Teigia, kad iš pareiškėjų skundo nėra aišku, kokie konkretūs valstybės institucijų veiksmai lėmė pareiškėjams padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjai nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jų prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjų skunde nurodomos aplinkybės nekonkrečios, deklaratyvios, o prašymas priteisti neturtinę žalą – nepagrįstas.

73Pareiškėjai atsikirtime į Administracijos ir SADM atsiliepimus nurodo, kad atsiliepimai yra įprastinis gynimosi būdas, mėginant pateisinti savo neteisėtą neveikimą (ar neteisėtą veikimą), vilkinimą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ir įstatymų pažeidimus. Mano, kad pareiškėjų skundas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl turi būti tenkintinas (3 t., b. l. 39–49).

74Pabrėžia, kad Savivaldybė pažeidė vieno asmens (be šeimos) ir šeimos sąvokas, nustatytas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 ir 13 punktuose, todėl neteisėtai skaičiavo sūnaus B. B. (asmens be šeimos) pajamas prie kitų E. B. šeimos asmenų pajamų. Nurodo, kad pareiškėjai sutiko, jog B. B. būtų priskirtas prie šeimos, t. y. gyventų kartu, nes šeimoje yra du neįgalus asmenys, pripažinti nedarbingais su slaugos ir priežiūros nustatytais poreikiais, kuriems reikalinga ypatinga socialinė pagalba, nes jie serga sunkiomis lėtinėmis progresuojančiomis ligomis, ir apie tai buvo informuota atsakovė, tačiau jokiu būdu nei buvę šeimos nariai, nei pats B. B. nesutiko, kad jo gaunamos darbo pajamos būtų skaičiuojamos prie šeimos pajamų.

75Mano, jog Savivaldybė nevertino aplinkybių, kad neįgalių asmenų teisių diskriminacija dėl negalios yra draudžiama tiek Lietuvos, tiek tarptautiniais teisės aktais ir atsakovė nenurodo teisinių pagrindų (teisės aktų), kuriais yra pabloginta neįgalių asmenų teisinė, socialinė padėtis, buvusi iki 2016 m.

76Konstatuoja, kad Savivaldybė, įgyvendama jai pavestas funkcijas, neturėjo diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą, veikdama kaip teisėkūros subjektas, neatsižvelgė į aukštesnę teisinę galią turintį teisės aktą (valstybės paramos įstatymą), todėl pažeidė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 ir 13 punktus, 3 ir 11 straipsnius, neįgalių asmenų konstitucines teises, numatytas Konstitucijos 5, 18, 21, 22, 23, 29 straipsniuose bei 48 straipsnio 1 dalyje, Neįgaliųjų teisių konvencijos 5, 12, 15, 22 straipsniuose bei 23 straipsnio 1 dalyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 4, 7, 8, 17, 20, 21, 34, 41 straipsniuose, ir, priimdama norminį teisės aktą, taip pat ir individualų teisės aktą juridinės technikos prasme, pasielgė netinkamai, t. y. pažeidė įstatymo viršenybės principą ir neteisėtai kišosi į asmenų privatų gyvenimą ir nuosavybę ir tuo pagrindu darė neteisėtą psichologinį poveikį ir savavališkai, be nenustatytų teisinių aplinkybių (duomenų), nusprendė, kad pareiškėjų šeima veda bendrą ūkį ir viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą pajamų dydį, neteisėtai nustatė Savivaldybės būsto mokestį rinkos kaina, kas akivaizdžiai pablogino pareiškėjų finansinę, teisinę ir socialinę padėtį pagal Lietuvos ir tarptautinius teisės aktus.

77Dėl S. B. finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas pažymi, kad Administracija nė karto nėra perskaičiavusi jos – vieno gyvenančio asmens – finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos (trumpalaikės priežiūros) institucijoje teikiamas paslaugas ir galėjimą mokėti, nors įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir atsakovės priimti sprendimai (tvarkos aprašas) tai įpareigoja.

78Pažymi, kad nustatytas mokėjimas už teikiamas socialines paslaugas 20 proc. yra konstituciškai nepagrįstas ir nesuprantamas (kodėl ne 5, 10 ar 15 proc.). Taip pat nėra konstituciškai pagrįsta, kodėl neįgalūs asmenys su sunkesniais neįgalumo lygiais ir spec. poreikiais ir tam skirtomis neįgalumo didesnėmis išmokomis turi mokėti daugiau (pagal pajamas) už tokios pat apimties teikiamas socialines paslaugas, kuriomis naudojasi tie neįgalūs asmenys, kurių gaunamos pajamos yra mažesnės dėl nustatytos neįgalumo būklės ir kt. priežasčių.

79Mano, kad SADM, mažindama skurdą ir socialinę atskirtį, užmiršo visuotinai pripažintą pačia pažeidžiamiausia ir jautriausia atskirų žmonių grupę – neįgalius asmenis, kurie pripažinti nedarbingais su nustatytais slaugos ar priežiūros (pagalbos) spec. poreikiais, tokiu būdu neįgyvendindama Neįgaliųjų teisių konvencijos ir neužtikrindama neįgalių asmenų konstitucinių teisinės valstybės principų elementų, t. y. teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nors yra įpareigota Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1739.

80Pažymi, kad SADM 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. (32.9-31) SD-518 įrodo de jure (lot. teisiškai; pagal teisę) ir de fakto (lot. faktiškai; iš tikrųjų), kad Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas yra parengtas diskriminacinio pobūdžio ir įgyvendina socialinio apartheido politiką, nes neįgalūs asmenys ir jų šeimos nariai negali gauti iš komercinių bankų paskolos įsigyti būstą dėl neįgalumo, socialinės kilmės ir turtinės padėties, todėl yra pažeistas konstitucinis lygiateisiškumo, proporcingumo, socialinio teisingumo, teisėtumo principas.

81Prašo teismo apsvarstyti galimybę pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas ta apimtimi, kuria įvirtinama, kad neįgalus asmuo (šeima) turi teisę į dvi valstybės paramos formas (įsigyti ar išsinuomoti būstą), nustatant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse metinius pajamų ir turto dydžius, neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 21, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos socialinei orientacijai pagal Konstituciją, socialinės apsaugos ir, inter alia, socialinės paramos oficialiajai doktrinai, konstitucinio solidarumo principui, Konstitucinio Teismo nutartims ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams (Konvencijoms), kurias ratifikavo Seimas.

82Taip pat pareiškėjai prašo teismo inicijuoti ir pradėti norminę bylą dėl Socialinių paslaugų įstatymo ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo bei poįstatyminių norminių teisės aktų: Tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-2160 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 1-809,, Dėl Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto išnuomojimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 42.4 punkte nustatytų terminų, teisėtumo.

83Teismas

konstatuoja:

84Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro: 1) Departamento rašto pagrįstumas ir teisėtumas; 2) reikalavimo panaikinti Departamento 2018 m. birželio 12 d. raštą Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) ir įpareigoti Administraciją peržiūrėti pareiškėjos S. B. finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas pagrįstumas; 3) reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas. Pareiškėjai taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar: 1) Socialinių paslaugų įstatymas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, jog socialinių paslaugų kaina priklauso nuo asmens pajamų dydžio, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; 2) Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nustatyti pajamų ir turto metiniai dydžiai, neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 21, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai bei 52 straipsniui ir atitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimus, neprieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 2 dalies d punktui ir Europos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 daliai bei yra nediskriminacinis dėl negalios, socialinės ir turtinės padėties; 3) Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas ta apimtimi, kuria įvirtinama, kad neįgalus asmuo (šeima) turi teisę į dvi valstybės paramos formas (įsigyti ar išsinuomoti būstą), nustatant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse metinius pajamų ir turto dydžius, neprieštarauja Konstitucijos 5, 18, 21, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, Lietuvos socialinei orientacijai pagal Konstituciją, socialinės apsaugos ir, inter alia, socialinės paramos oficialiajai doktrinai, konstitucinio solidarumo principui, Konstitucinio Teismo nutartims ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams.

85Dėl Departamento rašto

86Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Administracija, gavusi pareiškėjo A. B. ir jo šeimos narių skundą dėl SĮ „Vilniaus miesto būstas“ veiksmų, susijusių su socialinio būsto, esančio ( - ), nuomos teisiniais santykiais, jam atsakė Departamento raštu (1 t., b. l. 31–34).

87Departamento rašto dalyje dėl šeimos sąvokos ir pajamų skaičiavimo nurodyta, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (toliau – ir Kontrolierius) dėl šeimos sąvokos, jei konkretus asmuo, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 dalies nuostatomis, neturėtų būti įskaitomas į šeimos sudėtį, tada turėtų būti vertinama, ar atskiro asmens, kuris nepriskirtinas šeimai, apgyvendinimas šeimai išnuomotame socialiniame būste atitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nustatytus reikalavimus. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad butas adresu: ( - ), vadovaujantis Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176, išnuomotas keturių asmenų šeimai, padarė išvadą, jog, nustatant pareiškėjų šeimos teisę į paramą būstui išsinuomoti ir skaičiuojant pajamas, turi būti vadovaujamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytais dydžiais, todėl teigė, kad, vadovaujantis Kontrolieriaus 2018 m. sausio 5 d. pažymos ir rekomendacijų Nr. 4D-2017/2-791/3D-52 21.3.3. punktu, nustatant pareiškėjų teisę į paramą būstui išsinuomoti ir skaičiuojant pajamas, buvo pagrįstai vadovaujamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte (keturių asmenų šeimos pajamos) nustatytais dydžiais.

88Departamento rašto dalyje dėl socialinio būsto nuomos Savivaldybės būsto nuomos sąlygomis nurodyta, jog šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas suteikia galimybę Tarybai įvertinti asmenų ar šeimų padėtį ir kiekvienu atveju priimti individualų sprendimą. Įvertinusi pareiškėjų šeimoje susiklosčiusią situaciją, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktu, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ į 2017 m. rugsėjo 25 d. vykusį Tarybos posėdį teikė svarstyti klausimą dėl 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutarties Nr. 1.39-N15/1610, sudarytos su E. B., pakeitimo į neterminuotą Savivaldybės būsto nuomos sutartį, tačiau Taryba nepritarė teikiamam projektui ir nusprendė 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610 pakeisti į Savivaldybės būsto nuomos sutartį ir nustatyti Savivaldybės būsto adresu: ( - ), nuomos terminą vieneriems metams. Minėtas Tarybos sprendimas jau yra netekęs galios, o Savivaldybės būsto nuomos sutarties pareiškėjai nepasirašė.

89Departamento rašte taip pat nurodyta, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. pakartotinai teikė Tarybai svarstyti projektą „Dėl socialinio būsto ( - ) nuomos sutarties, sudarytos su E. B., pakeitimo“. Projekte buvo numatyta pakeisti 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610, sudarytą su E. B., į neterminuotą Savivaldybės būsto nuomos sutartį, tačiau 2018 m. balandžio 25 d. vykusiame Tarybos posėdyje projektui nebuvo pritarta. Pareiškėjai apie priimtą sprendimą informuoti 2018 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 2372.

90Pareiškėjai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė 2017 metų pajamų deklaracijas, iš kurių nustatyta, kad pareiškėjų pajamos, gautos per 2017 metus, viršija Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius. Pažymėta, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ iš kitų institucijų papildomai surinks informaciją apie pareiškėjų pajamas, kurios, vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, galėtų būti neįskaitomos į pajamas; jeigu pareiškėjai per 2017 metus gavo pajamų, kurios neįskaitomos į vertinamas pajamas, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ minėtas pajamas pagal gautus institucijų duomenis išskaičiuos.

91Departamento rašto dalyje dėl namo, esančio ( - ), nusidėvėjimo nurodyta, jog VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis, buto, esančio ( - ), fizinio nusidėvėjimo procentas 2018 m. vasario 13 d. apskaičiuotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis, VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. B-002 įregistruotais Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais, taikant nustatytą kasmetinį vertės mažinimo procentą, sudaro 32 proc. Be to, nurodyta, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2018 m. gegužės 23 d. raštu kreipėsi į UAB „Antakalnio būstas“ su prašymu išaiškinti, ar UAB „Antakalnio būstas“ atlikta ekspertizė bei apžiūros aktas (2018 m. kovo 7 d. Nr. DA133714) patvirtina, jog buto adresu: ( - ), nusidėvėjimas yra 65 proc.

92Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Departamento rašto teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles (žr., pvz., 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-341/2009, 2009 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-404/2009, 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-54/2012, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-119-968/2019). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

93Ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Pagal LVAT praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2019 m. sausio 9 d. nutartį adminstracinėje byloje Nr. eA-74-629/2019). LVAT ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

94Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento raštas negali būti administracinės bylos dalyku, nes jis nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių. Įvertinus Departamento rašto turinį, matyti, kad jame pareiškėjų atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jiems privalomų elgesio taisyklių, teisių ir pareigų, šiuo Departamento raštu pareiškėjų atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės ir jis yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjams teisinių pasekmių, todėl teisminis procesas pagal pareiškėjų suformuluotą skundo dalyką dėl Departamento rašto, kaip individualaus akto panaikinimo, yra negalimas. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Vien tai, kad pareiškėjai nesutinka su Departamento rašte padaryta išvada, jog, nustatant pareiškėjų teisę į paramą būstui išsinuomoti ir skaičiuojant pajamas, buvo pagrįstai remtasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytais dydžiais (skaičiuotos keturių asmenų šeimos pajamos), nėra pagrindas pripažinti, kad Departamento raštas sukelia pareiškėjams teisines pasekmes, nes konkrečias teisines pasekmes pareiškėjams sukelia konkretūs pareiškėjų atžvilgiu priimti Tarybos sprendimai dėl socialinio būsto nuomos. Šiuo aspektu nurodytina, jog teisėjų kolegija dėl pareiškėjų argumento, kad B. B. neteisėtai priskyrus E. B. šeimos nariams, nepagrįstai, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo vertinamos keturių asmenų šeimos už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas), pasisakys, nagrinėdama pareiškėjų reikalavimo priteisti iš Savivaldybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą.

95ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Nustačius, kad Departamento raštas pareiškėjams materialinių teisinių pasekmių nesukelia, konstatuotina, kad šios bylos dalis dėl Departamento rašto teisėtumo ir pagrįstumo turi būti nutraukta ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

96Dėl Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) ir S. B. finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas

97Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas A. B. su 2018 m. vasario 26 d. skundu kreipėsi į Departamentą, be kita ko, prašydamas perskaičiuoti S. B. „permokėjimus“ už visą laikotarpį nuo Centro įkūrimo, nes „jos pajamos ir nustatyti Jūsų įkainiai, skaičiuojant nuo visų gaunamų pajamų 20 proc., buvo ir yra nepagrįsti ir neteisėti“ (1 t., b. l. 23).

98Departamentas 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. A51-23250/18 (2.11.2.4-SR2) informavo pareiškėją A. B., kad pagal Centro pateiktą informaciją, S. B. teikiamos individualios transporto paslaugos, paimant ją iš namų adresu: ( - ), 7.30 val. ir parvežant į namus 16.30 val. Nurodė, jog dienos socialinės globos paslaugos teikiamos 8 val. per dieną, mokama dalis už suteiktas paslaugas yra 20 proc. visų S. B. pajamų. Pažymėjo, kad Centro patvirtinta dienos socialinės globos kaina vienam gavėjui per mėnesį – 705,13 Eur. Taip pat informavo, kad Centro administracijai pavesta atlikti S. B. finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos paslaugas vertinimą pagal galiojančius teisės aktus bei suteikti paslaugų gavėjams išsamią informaciją apie mokėjimo už suteiktas paslaugas tvarką (1 t., b. l. 21–22).

99Kontrolierius, 2018 m. gegužės 9 d. gavęs A. B. skundą, be kita ko, dėl Savivaldybės atsakingų pareigūnų veiksmų (neveikimo), susijusių su pateiktu atsakymu dėl Savivaldybės kontroliuojamos įstaigos A. B. neįgaliai dukrai teikiamų socialinių paslaugų ir jų apmokėjimu, 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 4D-2018/2-595/3D-1376 6 punktu atsisakė tirti skundą. Minėto sprendimo 7.1 punktu paprašė Administracijos direktoriaus išnagrinėti skundą ir pateikti A. B. motyvuotą atsakymą, išsamiai paaiškinant, kokios socialinės paslaugos yra teikiamos (ji realiai naudojasi) jo dukrai; kokie yra šių teikiamų socialinių paslaugų įkainiai, ar yra numatytos lengvatos, jeigu taip – paaiškinti kokios ir jų suteikimo tvarką; ar socialines paslaugas teikia kvalifikuoti specialistai; paaiškinti, kuo vadovaujantis (nurodyti teisinį pagrindą) yra įvertintos A. B. dukros finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas; imtis priemonių pažeidimams pašalinti, jeigu tokie būtų nustatyti (1 t., b. l. 18–20).

100Departamentas, išnagrinėjęs Kontrolieriaus persiųstą A. B. skundą, 2018 m. birželio 12 d. rašte Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) pažymėjo, kad Departamento Socialinės paramos skyrius 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. A51-23250/18 (2.11.2.4-SR2) atsakė į A. B. skunde išdėstytas aplinkybes. Pakartotinai informavo, jog mokėjimas už dienos socialinę globą nustatomas ir finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimas vykdomas, vadovaujantis Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimu patvirtintas aprašas), be kita ko, 30 punktu, bei Socialinių paslaugų įstatymu, be kita ko, 30 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2018 m. gegužės 31 d. atlikus mokėjimo už teikiamas dienos socialinės globos paslaugas Centre perskaičiavimą, S. B. 20 proc. mokama dalis per mėnesį sudaro 110,08 Eur, t. y. 20 proc. jos gaunamos šalpos neįgalumo pensijos (270,40 Eur) ir slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos (280 Eur). Valstybės mokama dalis už S. B. teikiamas dienos socialinės globos paslaugas sudaro 595,05 Eur. Centro patvirtinta dienos socialinės globos kaina vienam gavėjui per mėnesį – 705,13 Eur.

101Departamentas, vadovaudamasis Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 33 punktu, nurodė, kad S. B. mokama dalis už suteiktas dienos socialinės globos paslaugas per mėnesį gali keistis priklausomai nuo lankytų dienų skaičiaus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 58 punktą, finansinės galimybės mokėti už socialinės globos paslaugas nevertinamos, jei asmuo Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nustatyta tvarka gauna socialinę pašalpą.

102Priminė, kad asmenys, kuriems yra skirtos dienos socialinės globos paslaugos socialinių paslaugų įstaigoje, už transporto paslaugas (pagal patvirtintus grafikus ir maršrutą) moka mėnesinį 80 proc. transporto išlaidų tikslinės kompensacijos dydžio, patvirtinto SAD ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. A1-234 „Dėl Transporto išlaidų kompensacijų mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, mokestį – 7,60 Eur.

103Nurodė, jog pareiškėjas A. B. 2014 m. kovo 10 d. pasirašė sutartį dėl S. B. Centro lankymo ir yra susipažinęs su dienos socialinės globos ir transporto paslaugų teikimo bei apmokėjimo tvarka, bei pasiūlė dėl iškylančių paslaugų teikimo klausimų glaudžiau bendradarbiauti su Centro administracija ir socialiniais darbuotojais (1 t., b. l. 15–16).

104Pareiškėjai, nepateikdami konkrečių nesutikimo su Departamento 2018 m. birželio 12 d. raštu Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) argumentų, skunduose teismui teigia, kad Administracija neteisėtai išskaičiuoja iš visų S. B. gaunamų pajamų, taip pat ir neįgalumo šalpos pensijos ir tikslinės slaugos (pagalbos) kompensacijos, 20 proc., nes slaugos (pagalbos) tikslinės kompensacijos neturi būti įskaičiuojamos į asmens pajamas, be to, už socialines paslaugas mokamas vienodas mokestis, neatsižvelgiant į tai, kad skiriasi Centro lankytinų dienų skaičius per mėnesį. Todėl prašo teismo įpareigoti Administraciją peržiūrėti pareiškėjos S. B. finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas.

105Socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis apibrėžia, socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, mokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.; 1 straipsnis).

106Mokėjimą už socialines paslaugas nustato Socialinių paslaugų įstatymo septintasis skirsnis. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnio nuostatas, mokėjimo už socialines paslaugas dydis nustatomas atsižvelgiant į teikiamų asmeniui (šeimai) socialinių paslaugų rūšį ir į asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas (1 dalis). Asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu (3 dalis). Mokėjimo šaltiniai yra asmens (šeimos) pajamos, turtas, išreikštas pinigais, asmens suaugusių vaikų, kitų suinteresuotų asmenų piniginės lėšos, skirtos asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų išlaidoms apmokėti (6 dalis). Asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos dėl mokėjimo už socialines paslaugas reglamentuojamos rašytine sutartimi (7 dalis).

107Socialinių paslaugų įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių), pageidaujantis gauti socialines paslaugas, ar jo globėjas, rūpintojas turi pateikti informaciją apie asmens (šeimos) turimas pajamas, išvardytas šio įstatymo 30 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 4 dalį, asmens (šeimos) finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas vertinamos asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybės, kurioje buvo nustatytas asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikis, institucijos nustatyta tvarka.

108Mokėjimo už specialiąsias socialines paslaugas dydžiai nustatyti Socialinių paslaugų įstatymo 29 straipsnyje, kurio 4 dalyje nustatyta, kad mokėjimo už dienos ar trumpalaikę socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas; 5 dalyje – jei asmuo gyvena vienas arba šeimoje, kurios pajamos vienam šeimos nariui neviršija 3 valstybės remiamų pajamų (toliau – ir VRP) dydžio, mokėjimo už jam teikiamą dienos socialinę globą dydis neturi viršyti 20 proc. asmens pajamų.

109Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, nustatant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, įskaitomos šios asmens gaunamos pajamos, inter alia, šalpos išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą, ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos bei tikslinis priedas, mokami pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą (7 punktas (2016 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XIII-175 redakcija)).

110Vadovaudamasi Socialinių paslaugų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybė 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą, reglamentuojantį asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžių nustatymą, pagalbos pinigų mokėjimą, asmens (šeimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimą (1 punktas).

111Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 29 punkte nustatyta, kad mokėjimo už dienos socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas; 30 punkte – kad vieno gyvenančio asmens mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą dydis neturi viršyti 20 proc. asmens pajamų; 31 punkte – kad asmens, gyvenančio šeimoje, kurios pajamos vienam šeimos nariui neviršija VRP trigubo dydžio, mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą dydis neturi viršyti 20 proc. asmens pajamų.

112Pagal Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 33 punktą, mokėjimo už trumpiau nei vieną kalendorinį mėnesį ar ne visą dieną teikiamą dienos socialinę globą dydis nustatomas proporcingai teikiamos dienos socialinės globos trukmei.

113Asmens (šeimos narių) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas vertina asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybė, kuri nustato asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį (Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 54 punktas).

114Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 70 punkte numatyta, kad nustatant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, įskaitomos Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens gaunamos pajamos.

115Iš esmės analogiškos mokėjimo už socialines paslaugas nuostatos įtvirtintos ir Tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-2160 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos apraše (toliau – ir Tarybos sprendimu patvirtintas aprašas), kurio 37 punkte nustatyta, kad mokėjimo už dienos socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas; 39 punkte – kad vieno gyvenančio asmens mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą dydis yra 20 proc. asmens pajamų; 40 punkte – kad asmens, gyvenančio šeimoje, kurios pajamos vienam šeimos nariui neviršija VRP trigubo dydžio, mokėjimo už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą dydis yra 20 proc. asmens pajamų.

116Tarybos sprendimu patvirtinto aprašo 42 punkte nustatyta, kad mokėjimo dydis už trumpiau nei visą dieną teikiamą dienos socialinę globą institucijoje yra nustatomas proporcingai teikiamos dienos socialinės globos trukmei. Mokėjimo už trumpiau nei vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą institucijoje dydis nustatomas proporcingai teikiamos dienos socialinės globos trukmei (43 punktas).

117Pagal Tarybos sprendimu patvirtinto aprašo 83 punktą, nustatant asmens finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas, įskaitomos, be kita ko, šalpos išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą, ir slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos bei tikslinis priedas mokami pagal Tikslinių kompensacijų įstatymą (7 punktas (2018 m. gegužės 3 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-1508 redakcija)).

118Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) turinį, taip pat Kontrolieriaus 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 4D-2018/2-595/3D-1376, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog atsakovas tinkamai, nepažeisdamas VAĮ nustatytų administracinės procedūros nagrinėjimo terminų, išnagrinėjo A. B. skundą, pateikė jam atsakymą, kuriame paaiškino, kokios socialinės paslaugos yra teikiamos dukrai S. B., kokie teikiamų socialinių paslaugų įkainiai, nurodė teisinį reglamentavimą, kuriuo vadovaujantis yra vertinamos S. B. finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas. Pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, pareiškėjai skunduose teismui nepateikė nesutikimo argumentų dėl Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašte Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) pateiktų duomenų (neprieštaravo pateiktai informacijai), todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo 2018 m. birželio 12 d. raštas Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

119Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes išdėstyto teisinio reglamentavimo kontekste, neturi pagrindo pripažinti, kad Administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, nustatydama pareiškėjos S. B., kuriai teikiama dienos socialinė globa, priskiriama prie specialiųjų socialinių paslaugų, finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas. Nustatant pareiškėjos S. B. finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas teisėtai ir pagrįstai į jos gaunamas pajamas įskaičiuotos šalpos išmokos ir slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos.

120Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad nesvarbu, ar Centro lankymo dienos sudaro 19 dienų per mėnesį, ar 22 dienas per mėnesį, neįgalūs asmenys vis tiek moka tą pačią pinigų sumą (20 proc. iš visų gaunamų pajamų), tačiau pažymėtina, jog tiek Vyriausybės nutarimu patvirtintame apraše, tiek Tarybos sprendimu patvirtintame apraše yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, jog mokėjimas apskaičiuojamas už vieną kalendorinį mėnesį teikiamą dienos socialinę globą, t. y. konkretaus kalendorinio mėnesio dienų skaičius neturi įtakos, nustatant mokėjimo už socialines paslaugas dydį. Taip pat pastebėtina, jog minėti teisės aktai nustato, kad teikiant dienos socialinę globą institucijoje trumpiau nei vieną kalendorinį mėnesį, mokėjimo dydis nustatomas proporcingai teikiamos dienos socialinės globos trukmei. Todėl jei pareiškėjai S. B. Centre yra teikiama dienos socialinė globa trumpiau nei vieną kalendorinį mėnesį, ji turi teisę kreiptis į Centrą, kad jai mokėjimo dydis būtų nustatytas proporcingai teikiamos dienos socialinės globos trukmei.

121Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjos S. B. reikalavimas įpareigoti Administraciją peržiūrėti jos finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas yra nepagrįstas, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo jo tenkinti.

122Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

123Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nurodytina, jog žalos, padarytos neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti“. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime akcentavo, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia, su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre (pranc. pagrindas; paskirtis; prasmė; esmė)“.

124Vadovaujantis VAĮ 42 straipsniu, dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų atsiradusi turtinė ir neturtinė žala atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

125CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

126CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

127CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, jog nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Be to, nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Būtina pažymėti, kad tam, jog būtų konstatuotas priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti atsakovų veiksmus ir bylos faktines aplinkybes, turi būti įvertinta deliktinės atsakomybės apimtis, kurią sudaro pirmiau nurodytos ir kitos konkrečioje situacijoje reikšmingos aplinkybės.

128Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos (nuostolių) atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, būtent kuris turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (žr., pvz., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. gegužės 22 d. nutartį administracinbėje byloje Nr. eA-1740-756/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2321-662/2018).

129Pareiškėjai reikalavimą priteisti iš valstybės biudžeto 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą kildina iš, jų teigimu, neteisėtų SADM veiksmų, rengiant ir pateikiant Vyriausybei ir Seimui Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 3 punkto nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutartims (išaiškinimams), Lygių galimybių įstatymui ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams, apribojusių pareiškėjų teisę įsigyti ar išsinuomoti būstą dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytų neadekvačių pajamų, projektą.

130Prieš pasisakant ginčijamu aspektu pažymėtina, jog įstatymų leidyba yra viena sudėtingiausių ir atsakingiausių valstybės funkcijų, kurią įgyvendinant yra kuriama valstybės teisinė tvarka, modeliuojamas politinis, socialinis, ūkinis ir kultūrinis šalies gyvenimas. Įstatymus Lietuvos Respublikoje leidžia Seimas. Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas, 69 straipsnio 1 dalis, 70 straipsnio 1 dalis).

131Teisėkūros (proceso, apimančio teisėkūros iniciatyvų pareiškimą, teisės aktų projektų rengimą, teisės aktų priėmimą, pasirašymą ir skelbimą) principus, teisėkūros stadijas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas nustato Teisėkūros pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos įstaigos (be kita ko, iš valstybės biudžeto išlaikoma įstaiga, turinti teisės aktuose nustatytus įgaliojimus rengti teisės aktų projektus) teisėkūros iniciatyvas planuoja ir pareiškia teisės aktų nustatyta tvarka rengiamuose strateginio planavimo dokumentuose ir jas paskelbia TAIS, nurodydamos siūlomo nustatyti naujo ar keičiamo esamo teisinio reguliavimo pagrindinius principus ir motyvus, preliminarų teisės akto projekto pavadinimą, teisės akto projekto rengimo priežastis ir tikslą, taip pat gali nurodyti teisės akto projekto rengimo pradžios ir pabaigos terminus, teisės akto projekto rengėją. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, atsižvelgdamos į visuomenės ar atskirų asmenų pasiūlymus, taip pat reaguodamos į pasikeitusias teisines, ekonomines, socialines, finansines ar kitokias svarbias aplinkybes, šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos įstaigos gali parengti ir šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka TAIS paskelbti teisėkūros iniciatyvas, kurios nėra numatytos strateginio planavimo dokumentuose. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos įstaigos privalo užtikrinti, kad TAIS būtų skelbiama aktuali informacija apie numatomas įgyvendinti teisėkūros iniciatyvas (Teisėkūros pagrindų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis).

132SADM, inter alia, formuodama socialinės paramos politiką, organizuodama, koordinuodama ir kontroliuodama jos įgyvendinimą, analizuoja piniginės socialinės paramos būklę, rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl jos tobulinimo, dėl bazinės socialinės išmokos ir VRP dydžių (SADM nuostatų 7.3, 8.3.2, 8.3.3 papunčiai). Įstatymų ir kitų teisės aktų projektų rengimo procedūra apibrėžta SADM darbo reglamento IV skyriuje.

133Įvertinus teisinį reglamentavimą, spręstina, jog Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo projektų rengimas yra viena iš SADM funkcijų. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų (jų su skundais teismui nepateikė ir pareiškėjai), kad SADM, rengdama Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio 2015 m. sausio 1 d., kurio 11 straipsnyje nustatyti asmenų ir šeimų vertinamų pajamų ir turto metiniai dydžiai, pagal kuriuos nustatoma teisė į paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti, projektą, pažeidė įstatymų projektų rengimo procedūrą, nustatytą Teisėkūros pagrindų įstatyme, detalizuotą SADM darbo reglamente. Pabrėžtina, jog pareiškėjai dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio 2015 m. sausio 1 d., projekto, paskelbto TAIS, turėjo teisę teikti pastabas ir pasiūlymus, tačiau byloje nėra duomenų, kad jie teikė savo pastabas ir pasiūlymus dėl minėto įstatymo 11 straipsnyje nustatytų dydžių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisės aktą priimantis subjektas gali tobulinti teisės akto projektą. Po tokio tobulinimo teisės akto projektas gali netgi iš esmės skirtis nuo rengėjo parengto projekto. Tik priimtas teisės aktas negali būti taisomas, išskyrus po teisės akto priėmimo pastebėtas rašybos ir gramatines klaidas, nekeičiančias teisės akto turinio ir prasmės (Teisėkūros pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 1 ir 2 dalys). Akcentuotina, jog būtent Seimas priėmė Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, įsigaliojusį 2015 m. sausio 1 d. Šis įstatymas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nustatytų dydžių, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 7/2013, 2015 m. gegužės 26 d. nutarime Nr. KT16-N10/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 670 „Dėl metinių pajamų ir turto dydžių, pagal kuriuos nustatoma teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, nustatymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, tirdamas minėtoje byloje ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, kuriame nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai, taip pat 5 straipsnio 1, 2 dalims, kuriose įtvirtintas konstitucinis valdžių padalijimo principas, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad didžiausi šeimų ir asmenų turimo turto ir gautų pajamų dydžiai pagal Konstituciją turi būti nustatyti įstatymu (V dalies 4.2 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nustačius konkrečius asmenų ir šeimų vertinamų pajamų ir turto metinius dydžius, Konstitucijos nuostatos ir konstitucinis teisinės valstybės principas pažeisti nebuvo.

134Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo pripažinti, kad SADM, rengdama ir pateikdama Vyriausybei ir Seimui Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio 2015 m. sausio 1 d., projektą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sutiktina su SADM atsiliepime teismui išdėstyta pozicija, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė, kokie konkretūs SADM veiksmai lėmė pareiškėjų nurodomą neturtinę žalą. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasi teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus dėl kilusios neturtinės žalos dėl neteisėtų SADM veiksmų, rengiant ir pateikiant Vyriausybei ir Seimui Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo projektą, atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.

135Pareiškėjai taip pat prašo teismo priteisti iš Savivaldybės biudžeto 45 000 Eur neturtinės žalos ir 4 495,91 Eur turtinės žalos, jų teigimu, kilusios dėl Administracijos ir Tarybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nustatant Savivaldybės būsto statusą ir mokėjimą pagal nustatytus Savivaldybės būsto mokesčius, bei Administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), S. B. atžvilgiu nustatant mokėjimą už socialines paslaugas, atlyginimą.

136Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl pareiškėjos S. B. finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas, daro išvadą, jog šiuo aspektu Administracijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumas nenustatytas. Minėta, jog nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos, jų teigimu, kilusios dėl Administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), S. B. atžvilgiu nustatant mokėjimą už socialines paslaugas, atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

137Pareiškėjai reikalavimą priteisti iš Savivaldybės biudžeto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą grindžia ir tuo, kad Administracija ir Taryba atliko neteisėtus veiksmus, nustatydamos Savivaldybės būsto statusą ir mokėjimą pagal nustatytus Savivaldybės būsto mokesčius, t. y. Administracija pateikė Tarybai tikrovės neatitinkančius duomenis, pareiškėją B. B. nepagrįstai priskirdama prie pareiškėjų E. B. ir A. B. šeimos narių, o Taryba priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr.1-176, dėl ko pareiškėjų šeimos pajamos buvo skaičiuojamos pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kas lėmė, kad šeima viršijo nustatytus metinius pajamų dydžius ir prarado teisę į socialinį būstą. Pastaruoju pagrindu buvo nustatytas Savivaldybės būsto statusas ir mokėjimas pagal nustatytus Savivaldybės būsto mokesčius, bet būstas taip ir nebuvo perrašytas iš socialinio būsto sąrašų į Savivaldybės būsto sąrašus ir Taryba vilkino atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. priimti sprendimą šiuo klausimu.

138Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjai su 2015 m. sausio 21 d. prašymu kreipėsi į Departamento Socialinio būsto skyrių išnuomoti 3–4 kambarių socialinį būstą ne eilės tvarka, kadangi šeimoje yra du neįgalūs asmenys, kuriems nustatytas 20 proc. ir 10 proc. darbingumo lygis (2 t., b. l. 74–75).

139Taryba, vadovaudamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 straipsnio 11 dalimi, 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176 išnuomojo E. B. keturių asmenų šeimai (ji, vyras A. B., sūnus B. B. ir dukra S. B.) socialinį būstą adresu: ( - ) (2 t., b. l. 87). Pareiškėja E. B. su SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pasirašė 2015 m. spalio 5 d. Savivaldybės socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610 (2 t., b. l. 88–92), o 2015 m. spalio 9 d. – Savivaldybės socialinio būsto perdavimo–priėmimo aktą Nr. N.5.22-1610 (2 t., b. l. 93).

140Tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu iš Savivaldybės socialinio būsto fondo sąrašo išbrauktas būstas, esantis ( - ), jį įrašant į Savivaldybės būsto fondo sąrašą. Taip pat nuspręsta pakeisti 2015 m. spalio 5 d. socialinio būsto nuomos sutartį Nr. 1.39-N15/1610, sudarytą su E. B., jos keturių asmenų šeimai (ji, vyras A. B., sūnus B. B., dukra S. B.) apgyvendinti Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-176 pagrindu, į Savivaldybės būsto nuomos sutartį su E. B. dviejų asmenų šeimai (ji ir vyras A. B.) ir buvusiems šeimos nariams – sūnui B. B. ir dukrai S. B. apgyvendinti ir nustatyti Savivaldybės būsto adresu: ( - ), nuomos terminą vieneriems metams nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos (2 t., b. l. 97–98).

141Pasisakant dėl pareiškėjų argumento, kad, priimant Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-176, pareiškėjas B. B. nepagrįstai buvo priskirtas prie pareiškėjų E. B. ir A. B. šeimos narių, nurodytina, jog pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, šeima – sutuoktiniai ir, jeigu turi, jų vaikas (įvaikis) (vaikai (įvaikiai), taip pat susituokęs asmuo, su kuriuo teismo sprendimu dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium yra likęs (likę) gyventi jų vaikas (įvaikis) (vaikai (įvaikai), arba vienas iš tėvų ir jo vaikas (įvaikis) (vaikai (įvaikai) iki 18 metų. Į šeimos sudėtį taip pat įskaitomi nedirbantys ir savarankiškos veiklos nevykdantys nesusituokę ir savo vaikų (įvaikių) neauginantys pilnamečiai vaikai (įvaikiai) iki 24 metų, kurie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose ir kitose formaliojo švietimo įstaigose, aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas (studentai), taip pat bendrojo ugdymo mokyklas baigę pilnamečiai vaikai (įvaikiai) laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, taip pat asmenys, teismo tvarka pripažinti šeimos nariais, arba asmenys, teismo pripažinti neveiksniais ir likę gyventi su savo tėvais, jeigu jiems nustatyta globa. Šeimos nariais gali būti laikomi sutuoktinių ar asmens kartu gyvenantys tėvai (įtėviai).

142Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-176 priėmimo metu B. B. buvo nepriskirtinas šeimai pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, tą patvirtino ir Departamento Socialinio būsto skyrius 2015 m. balandžio 21 d. ir 2015 m. gegužės 12 d. raštuose E. B. ir A. B. (2 t., b. l. 81–84). Tačiau, neatsižvelgdama į tai, Taryba 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1-176 B. B. priskyrė E. B. šeimai. Kadangi tai neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatų, B. B. laikymas E. B. šeimos nariu negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

143Tačiau nagrinėjamu aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė yra tai, kad būtent pareiškėjai tiek 2015 m. sausio 21 d. prašyme išnuomoti socialinį būstą, tiek vėliau teiktuose skunduose Departamento Socialinio būsto skyriui (2 t., b. l. 76–80), taip pat 2015 m. liepos 17 d. prašyme ir sutikime apsigyventi socialiniame būste (2 t., b. l. 85–86) B. B. laikė šeimos nariu, be kita ko, nurodydami, kad sūnaus „išmetimas iš šeimos sudėties – sveiku protu nesuvokiami veiksmai, prieštaraujantys teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijams ir teisinės valstybės konstituciniams principams“ (2 t., b. l. 78). Pareiškėjai neginčijo Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-176, priešingai, 2017 m. balandžio 17 d. prašyme nurodė, jog Savivaldybė, priimdama minėtą sprendimą, pasielgė teisėtai ir pagrįstai (1 t., b. l. 42–44). Taigi būtent pareiškėjų reikalavimu B. B. priskyrus E. B. šeimos nariams ir keturių asmenų šeimai išnuomojus būstą, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu, už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) pagrįstai buvo vertintas kaip keturių asmenų šeimos. Savivaldybei nustačius, kad šeimos pajamos, gautos per 2016 metus, sudarė 12 311 Eur ir tai 1 089 Eur viršijo Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatytus dydžius, įvertinus leistiną 25 proc. perviršį, pagrįstai pripažinta, kad 2017 m. sausio 1 d. – 2017 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu E. B. šeimai nėra patvirtinta teisė į socialinio būsto nuomą. Atsižvelgiant į tai, kad apie B. B. statuso pasikeitimą socialinio būsto savininkas ir nuomotojas buvo informuoti tik 2017 m. balandžio 18 d., vertinant E. B. šeimos narių turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijas už 2016 metus, pagrįstai buvo vadovaujamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

144Kadangi pareiškėjai kilusią žalą iš esmės sieja su Administracijos veiksmais, nustačius, kad E. B. šeima 2016–2017 m. viršijo nustatytus metinius pajamų dydžius ir prarado teisę į socialinį būstą, dėl ko buvo nustatytas Savivaldybės būsto statusas ir mokėjimas pagal nustatytus Savivaldybės būsto mokesčius, teismui pripažinus, kad už kalendorinius metus pareiškėjų deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) pagrįstai buvo vertintas kaip keturių asmenų šeimos, darytina išvada, jog nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovų veiksmų neteisėtais. Nenustačius veiksmų neteisėtumo, plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nėra pagrindo pasisakyti. Todėl pareiškėjų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

145Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. LVAT, aiškindamas šią proceso teisės normą, ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012, 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2121-520/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-216/2019).

146Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

147Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Taigi iš šios nuostatos kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

148Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės aktų nuostatas, be kita ko, atsižvelgus į, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimą Nr. KT16-N10/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 670 „Dėl metinių pajamų ir turto dydžių, pagal kuriuos nustatoma teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, nustatymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Socialinių paslaugų įstatymo (jo dalies) ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal pareiškėjų išdėstytus teiginius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Socialinių paslaugų įstatyme, taip pat Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, atitinkamai, nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Socialinių paslaugų įstatymo (jo dalies) bei Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

149Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

150Administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr. A51-48603/18 (3.3.12.1-EM4) panaikinimo nutraukti.

151Likusioje bylos dalyje pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir B. B. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

152Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teismas... 4. Pareiškėjai A. B., E. B., S. B. ir B. B. kreipėsi į teismą su skundais (1... 5. Remiasi: 1) Konstitucijos 21 straipsniu; 2) Konstitucinio Teismo... 6. Dėl Departamento rašto... 7. Paaiškina, kad pareiškėjai nuo 2005 m. spalio 10 d. buvo įrašyti į... 8. Nurodo, kad sūnaus B. B. neteisėtas ir nepagrįstas įtraukimas 2015 m. į... 9. Mano, jog atsakovai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, t. y.... 10. Daro išvadą, jog ginčo atveju Taryba priėmė individualų 2015 m. rugsėjo... 11. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), keletą... 12. Dėl Administracijos veiksmų, išskaičiuojant už socialines paslaugas iš... 13. Mano, jog Administracija, vadovaudamasi Socialinių paslaugų įstatymo 30... 14. Pareiškėjų teigimu, Savivaldybė, įgyvendindama jai pavestas funkcijas,... 15. Pažymi, kad Savivaldybė nustatė socialiai neteisingą mokėjimą ir rinkimą... 16. Dėl turtinės ir neturinės žalos priteisimo iš Savivaldybės biudžeto dėl... 17. Nurodo, jog, kaip jau buvo minėta, Administracija pateikė tikrovės... 18. Taip pat nurodo, kad Administracija, teikdama Tarybai teikimus (2015–2018... 19. Atsakovai, pažeisdami įstatymo viršenybės, teisėtumo, socialinio... 20. Pažymi ir tai, kad Savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus (veikimą ar... 21. Teigia, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjų nuostolius (tiesioginius... 22. Nurodo, jog kadangi Savivaldybė pažeidė konstitucinius imperatyvus, Lietuvos... 23. Neturtinę žala pareiškėjai kildina ir žalingo psichologinio poveikio... 24. Prašo priteisti iš Savivaldybės biudžeto neturtines žalos atlyginimą... 25. Dėl neturtinės žalos priteisimo iš valstybės biudžeto dėl neteisėtų... 26. Nurodo, jog SADM rengė ir pateikė Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimui... 27. Nurodo, jog E. B. yra ribojama teisė į darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1... 28. S. B. valstybės nustatyta ir mokama neįgalumo pensijos šalpa (270 Eur /... 29. A. B. mokama neįgalumo šalpa (120 Eur) neatitinka Paramos būstui įsigyti ar... 30. Teigia, kad minėtos pareiškėjų teisės ribojimas dėl socialinės... 31. Pareiškėjai prašo teismo pripažinti neteisėtais SADM veiksmus, rengiant ir... 32. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą... 33. Pareiškėjai prašo teismo apsvarstyti galimybę pagal Lietuvos Respublikos... 34. Taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,... 35. Administracija, atstovaudama Savivaldybę, taip pat nurodydama, kad... 36. Paaiškina, kad pareiškėjų E. B. ir A. B. šeima 2015 m. sausio mėnesį... 37. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. E. B. šeimai... 38. 2018 m. birželio 12 d. Departamentas pateikė pareiškėjams atsakymą „Dėl... 39. Nurodo, jog pareiškėjai, prašydami teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą... 40. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1... 41. Dėl Departamento rašto... 42. Nurodo, jog pareiškėjai, nesutikdami su Departamento raštu, teigė, kad B.... 43. Nurodo, kad E. B. 2015 m. liepos 17 d. pateikė sutikimą apsigyventi... 44. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjų šeimai nėra patvirtinta teisė... 45. Pažymi, kad 2017 m. balandžio 11 d. Savivaldybėje buvo nutarta rengti... 46. Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog B. B. nebeveda bendro ūkio su... 47. Mano, kad svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad E. B. ir A. B. gautos pajamos... 48. Teigia, kad pareiškėjai, prašydami panaikinti Departamento raštą, nenurodo... 49. Dėl įpareigojimo peržiūrėti S. B. finansines galimybes mokėti už... 50. Nurodo, kad S. B. yra teikiama dienos socialinė globa, kuri priskiriama prie... 51. Nurodo, kad S. B. 20 proc. mokama dalis per mėnesį sudaro 110,08 Eur, t. y.... 52. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo... 53. Teigia, kad pareiškėjams viršijus Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti... 54. Nurodo, jog Departamentas jo kompetencijai priskirtus veiksmus atlieka... 55. Pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindžia ne tik... 56. Vadovaudamasi CK 6.271 straipsnio 4 dalies, 6.247, 6.249, 6.250 straipsnių... 57. SADM atsiliepime į pareiškėjų skundus su jais nesutinka ir prašo juos... 58. Dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio... 59. Nurodo, jog teisės į socialinę paramą pagrindas įtvirtintas Konstitucijos... 60. Nurodo, jog Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme įtvirtinti... 61. SADM, vykdydama Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo stebėseną,... 62. Atkreipia dėmesį į tai, kad, rengdama Paramos būstui įsigyti ar... 63. Pažymi, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad... 64. Vykdant Europos Bendrijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, Europos... 65. Vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad teismas turi diskrecijos... 66. Dėl Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 20 straipsnio 6 dalies... 67. Atsižvelgdama į tai, kad savivaldybės būsto nuoma, vadovaujantis Paramos... 68. Dėl neturtinės žalos atlyginimo... 69. Mano, kad esminis šios administracinės bylos elementas – nustatyti, taip... 70. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos... 71. Atkreipia dėmesį į tai, kad padidinus Paramos būstui įsigyti ar... 72. Teigia, kad iš pareiškėjų skundo nėra aišku, kokie konkretūs valstybės... 73. Pareiškėjai atsikirtime į Administracijos ir SADM atsiliepimus nurodo, kad... 74. Pabrėžia, kad Savivaldybė pažeidė vieno asmens (be šeimos) ir šeimos... 75. Mano, jog Savivaldybė nevertino aplinkybių, kad neįgalių asmenų teisių... 76. Konstatuoja, kad Savivaldybė, įgyvendama jai pavestas funkcijas, neturėjo... 77. Dėl S. B. finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas pažymi, kad... 78. Pažymi, kad nustatytas mokėjimas už teikiamas socialines paslaugas 20 proc.... 79. Mano, kad SADM, mažindama skurdą ir socialinę atskirtį, užmiršo... 80. Pažymi, kad SADM 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. (32.9-31) SD-518 įrodo de... 81. Prašo teismo apsvarstyti galimybę pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį kreiptis... 82. Taip pat pareiškėjai prašo teismo inicijuoti ir pradėti norminę bylą dėl... 83. Teismas... 84. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro: 1) Departamento rašto... 85. Dėl Departamento rašto... 86. Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais,... 87. Departamento rašto dalyje dėl šeimos sąvokos ir pajamų skaičiavimo... 88. Departamento rašto dalyje dėl socialinio būsto nuomos Savivaldybės būsto... 89. Departamento rašte taip pat nurodyta, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“... 90. Pareiškėjai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė 2017 metų pajamų... 91. Departamento rašto dalyje dėl namo, esančio ( - ), nusidėvėjimo nurodyta,... 92. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Departamento rašto teisėtumo ir... 93. Ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti... 94. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčijamas Departamento... 95. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu... 96. Dėl Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr. A63-195/18 (3.2.1-EM4) ir... 97. Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais,... 98. Departamentas 2018 m. kovo 23 d. raštu Nr. A51-23250/18 (2.11.2.4-SR2)... 99. Kontrolierius, 2018 m. gegužės 9 d. gavęs A. B. skundą, be kita ko, dėl... 100. Departamentas, išnagrinėjęs Kontrolieriaus persiųstą A. B. skundą, 2018... 101. Departamentas, vadovaudamasis Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 33... 102. Priminė, kad asmenys, kuriems yra skirtos dienos socialinės globos paslaugos... 103. Nurodė, jog pareiškėjas A. B. 2014 m. kovo 10 d. pasirašė sutartį dėl S.... 104. Pareiškėjai, nepateikdami konkrečių nesutikimo su Departamento 2018 m.... 105. Socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis apibrėžia, socialinių... 106. Mokėjimą už socialines paslaugas nustato Socialinių paslaugų įstatymo... 107. Socialinių paslaugų įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo... 108. Mokėjimo už specialiąsias socialines paslaugas dydžiai nustatyti... 109. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, nustatant asmens... 110. Vadovaudamasi Socialinių paslaugų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 111. Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 29 punkte nustatyta, kad mokėjimo... 112. Pagal Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 33 punktą, mokėjimo už... 113. Asmens (šeimos narių) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas... 114. Vyriausybės nutarimu patvirtinto aprašo 70 punkte numatyta, kad nustatant... 115. Iš esmės analogiškos mokėjimo už socialines paslaugas nuostatos... 116. Tarybos sprendimu patvirtinto aprašo 42 punkte nustatyta, kad mokėjimo dydis... 117. Pagal Tarybos sprendimu patvirtinto aprašo 83 punktą, nustatant asmens... 118. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento 2018 m. birželio 12 d. rašto Nr.... 119. Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes... 120. Nors pareiškėjai skunde nurodo, kad nesvarbu, ar Centro lankymo dienos sudaro... 121. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjos S. B.... 122. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo... 123. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos... 124. Vadovaujantis VAĮ 42 straipsniu, dėl viešojo administravimo subjektų... 125. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės... 126. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas... 127. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie... 128. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar... 129. Pareiškėjai reikalavimą priteisti iš valstybės biudžeto 50 000 Eur... 130. Prieš pasisakant ginčijamu aspektu pažymėtina, jog įstatymų leidyba yra... 131. Teisėkūros (proceso, apimančio teisėkūros iniciatyvų pareiškimą,... 132. SADM, inter alia, formuodama socialinės paramos politiką, organizuodama,... 133. Įvertinus teisinį reglamentavimą, spręstina, jog Paramos būstui įsigyti... 134. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog... 135. Pareiškėjai taip pat prašo teismo priteisti iš Savivaldybės biudžeto 45... 136. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl... 137. Pareiškėjai reikalavimą priteisti iš Savivaldybės biudžeto turtinės ir... 138. Remiantis administracinėje byloje surinktais rašytiniais įrodymais,... 139. Taryba, vadovaudamasi Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16... 140. Tarybos 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu iš Savivaldybės socialinio būsto... 141. Pasisakant dėl pareiškėjų argumento, kad, priimant Tarybos 2015 m. rugsėjo... 142. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad Tarybos 2015 m.... 143. Tačiau nagrinėjamu aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė... 144. Kadangi pareiškėjai kilusią žalą iš esmės sieja su Administracijos... 145. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar... 146. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, pagrindas inicijuoti konstitucinės... 147. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2... 148. Nagrinėjamu atveju išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 149. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 150. Administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos... 151. Likusioje bylos dalyje pareiškėjų A. B., E. B., S. B. ir B. B. skundus... 152. Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali...