Byla A-3833-520/2016
Dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) ir J. N. skundus atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai V. V. ir J. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi bylas pagal pareiškėjų skundus sujungė į vieną bylą), prašydami: panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, Komisariatas, atsakovas) 2013 m. spalio 7 d. sprendimus Nr. 10-S-16604 ir Nr. 10-S-16612 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“, priteisti pareiškėjui V. V. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, ir Vilniaus AVPK nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (2 530,87 Lt) bei pareiškėjai J. N. solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Komisariato, ir Vilniaus AVPK nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 21 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

6Pareiškėjai paaiškino, kad jie Komisariate ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojų pareigas, jiems buvo suteikta kvalifikacinė kategorija / klasė. 2009 metais Lietuvoje susidarius itin sunkiai finansinei padėčiai, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), be kita ko, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas, VTĮ) pakeitimus, kuriais buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžiai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjų darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjų teigimu, jų darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam turi būti grąžinta.

7Atsakovai Komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepimuose į skundus prašė pripažinti Komisariatą netinkamu atsakovu ir skundus atmesti, be to, J. N. reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8Atsakovai nurodė, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsniu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas neturi teisės perimti teisėkūros subjektui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjams susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio. Tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, atsakovas neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėjai, todėl atsakovas pagrįstai skundžiamais sprendimais atsisakė spręsti pareiškėjų darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjų reikalaujama darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl Komisariato kaltės, kuris taikė galiojusias teisės normas, t. y. atsakovas veikė teisėtai. Šiuo atveju atsakovu turėtų būti valstybė, nes Seimas netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjų V. V. ir J. N. skundus atmetė.

11Teismas nustatė, kad pareiškėja J. N. nuo 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus AVPK ėjo 7 kategorijos pareigas, jai nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė; pareiškėjas V. V. ginčo laikotarpiu ėjo Vilniaus AVPK 12 kategorijos pareigas, nuo 2012 m. sausio 19 d. ėjo Vilniaus AVPK 14 kategorijos pareigas, jam buvo suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VTĮ 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35–38 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) bei konstatavo, jog dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų pareiškėjams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis: pareiškėjui V. V. – sumažinus pareiginės algos koeficientų dydžius, o pareiškėjai J. N. – sumažinus priedo už kvalifikacinę klasę dydį.

12Atsižvelgęs į Komisariato prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškėjos J. N. reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas darė išvadą, kad pareiškėja skundą teismui 2013 m. spalio 21 d. pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino prašyti priteisti nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, todėl pareiškėjos J. N. reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį senaties termino netaikė.

13Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pažymėjo, kad Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nes 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Kadangi teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

14Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Teismo vertinimu, praradimų kompensavimas nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

15Teismas konstatavo, kad Komisariatas, atsisakydamas pareiškėjams išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Komisariatas priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjų reikalavimus panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. spalio 7 d. sprendimus Nr. 10-S-16604 ir Nr. 10-S-16612 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ atmetė.

16III.

17Pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo neišmokėta dėl ginčo laikotarpiu sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją koeficiento, ir priimti naują sprendimą – šią skundo dalį patenkinti.

18Apeliantas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantas pažymi, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir tuo buvo pažeistas proporcingumo principas.

19Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis galbūt Konstitucijai prieštaraujančiu Grąžinimo įstatymu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, šiuo atveju išnagrinėjo administracinę bylą dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo iš esmės ir taip užkirto kelią pakartotinai kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų kompensuota Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais. Be to, daliai valstybės tarnautojų jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios yra artimos ar lygios 100 proc. negauto darbo užmokesčio.

20Atsakovai Komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21Atsakovų teigimu, apeliaciniame skunde apeliantas, kuris yra vidaus reikalų sistemos pareigūnas, savo reikalavimą dėl neteisėtai sumažinto atlyginimo grindžia jam netaikomu bausmių vykdymo sistemos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančiu teisės aktu – Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu. Apelianto reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam buvo neišmokėta ne dėl Vilniaus AVPK, kuris skaičiuodamas ir mokėdamas apeliantui darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, kaltės. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo valstybės tarnautojų užmokestį sumažinusios Valstybės tarnybos įstatymo pataisos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar nebuvo įsigaliojęs.

22Atsakovai nurodo, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu įstatymų leidėjui nurodyto įpareigojimo nustatyti teisingą teisinį kompensavimo mechanizmą, pagal kurį būtų kompensuoti patirti praradimai, kilę taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, esmę. Atsakovai pažymi, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas reglamentuoja neteisėtai sumažintų atlyginimų kompensavimą būtent tiems ir tik tiems valstybės tarnautojams, kuriems jie buvo neteisėtai sumažinti. Atsakovai akcentuoja, kad Grąžinimo įstatymas reglamentuoja ne tai, koks užmokestis apeliantui turėjo būti sumokėtas, o nustato dėl atlyginimo neteisėto sumažinimo patirtų praradimų kompensacinį mechanizmą. Atsakovai laikosi pozicijos, kad apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai yra deklaratyvūs, paremti tik apelianto subjektyvia nuomone ir savavališku teisės aktų interpretavimu apeliantui naudinga linkme.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

26Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams V. V. ir J. N. (valstybės tarnautojams) 2010–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedo už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo. Taip pat pareiškėjai yra pareiškę reikalavimus panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. spalio 7 d. sprendimus Nr. 10-S-16604 ir Nr. 10-S-16612 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“.

27Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja J. N. (karjeros valstybės tarnautoja) nuo 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus AVPK ėjo 7 kategorijos pareigas, jai nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė; apeliantas V. V. (statutinis valstybės tarnautojas) ginčo laikotarpiu (iki 2012 m. sausio 18 d.) ėjo Vilniaus AVPK 12 kategorijos pareigas, o nuo 2012 m. sausio 19 d. buvo perkeltas į 14 kategorijos pareigas, jam nuo 2005 m. kovo 17 d. buvo suteikta 1 kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjai skunduose, prašydami priteisti jiems darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Komisariatas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Vilniaus AVPK neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu susidarė pareiškėjų prašytos priteisti darbo užmokesčio nepriemokos sumos. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunduose nurodytus argumentus, pareiškėjų skundus atmetė. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik pareiškėjas V. V..

28Nors apeliantas skunde prašė priteisti iš atsakovo Komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas apeliaciniame skunde prašo panaikinti tą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas apelianto reikalavimas priteisti ginčo laikotarpiu dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, ir apeliaciniame skunde teigia, jog jam darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Įstatymu ir Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutu. Kaip teisingai pažymi atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantas yra vidaus reikalų sistemos pareigūnas, todėl jam ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis VTĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu. Pažymėtina, kad Statute nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją valstybėje susidarius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebuvo mažinami. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu apelianto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis nebuvo mažintas ir jokia darbo užmokesčio nepriemoka dėl to nesusidarė. Tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su pareiginės algos koeficientų mažinimu. Dėl to nepaisant netiksliai suformuluoto apelianto prašymo yra pagrindas apeliacine tvarka nagrinėti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė apeliantui dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos.

29Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Komisariato statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal Įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

30Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

31Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas apelianto darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą, tačiau apeliantas skunde prašė priteisti jam nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 530,87 Lt.

32Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. apeliantas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

33Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apelianto (statutinio valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, nustatė, jog apelianto darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, apelianto praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad apelianto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl šią skundo dalį atmetė.

34Apeliantas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad apeliantui darbo užmokesčio nepriemoka turi būti kompensuojama ne pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, bei priteista suma turi būti išmokama ne dalimis, o visa iš karto.

35Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto teisių negynė tiesiogiai taikydamas Konstituciją ir nepriteisė jam darbo užmokesčio nepriemokos.

36Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

37Vertindama apelianto ir atsakovų išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

38Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

39Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

40Dėl apelianto argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais sprendimais jau yra priteistos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantas nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

41Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

42Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

43Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškino, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.

44Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Taigi apelianto teiginiai, kad jam turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Pažymėtina, kad apeliantas be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju neturėtų būti remiamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei tokiu būdu daroma išimtis sprendžiant neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą apeliantui.

45Kaip jau minėta, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

46Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apelianto dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Vilniaus AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apelianto patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apelianto prašomo jo pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-323-552/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016; 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016; 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016; kt.).

47Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas užkirs jam kelią ateityje kreiptis į teismą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, jei neišmokėta darbo užmokesčio dalis nebus kompensuota pagal Grąžinimo įstatymą, nes apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

48Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį.

49Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus bylai reikšmingas aplinkybes ir netinkamai išaiškinus bei pritaikius teisės aktų reikalavimus, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, netinkamai vertino ir taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

50Apeliantas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo preambulėje nustatyto valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies mažinimo 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais, šio įstatymo 1 ir 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktai konstitucinei doktrinai, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

51Apeliantas paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus mažinimas (2 ir 4,5 proc.), tačiau jis taikomas ne visiems valstybės tarnautojams, o tik jų daliai. Seimas nustatė formulę, pagal kurią neišmokėta darbo užmokesčio dalis kai kuriais atvejais yra sumažinama iki nulio (nekompensuojama) ar net neigiamos reikšmės. Apelianto teigimu, Grąžinimo įstatyme yra nuspręsta ne dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimo, o dėl to, koks darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas 2009–2013 metais, taip pažeidžiant įstatymo negaliojimo atgal principą. Grąžinimo įstatymu nustatant, kad negauta pajamų dalis yra nekompensuojama arba kompensuojama itin nedidele apimtimi, taip pat buvo paneigtas ibi jus ubi remedium (suteikus teisę, turi būti suteikta ir jos gynimo priemonė) principas. Grąžinimo įstatymas neapgina pažeistų apelianto teisių efektyviai, nes kompensuojama suma ne tik kad sumažinama, bet ir dėl ilgo išmokėjimo termino nuvertėja dėl infliacijos, o nuvertėjimas nėra niekaip kompensuojamas. Apeliantas nurodo, kad įstatymų leidėjas nevertino ir nepagrindė poreikio mažinti darbo užmokestį būtent 11 ir aukštesnės kategorijos pareigas einantiems valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacines kategorijas. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas 2 procentais 2009 metais ir 4,5 procento 2010–2013 metais neatitinka tuo metu egzistavusios šalies ekonominės ir finansinės situacijos, kuri ginčo laikotarpiu keitėsi.

52Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

53Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

54Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

55Iš apelianto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad, apelianto nuomone, Grąžinimo įstatyme neteisėtai nustatyta valstybės tarnautojams grąžinti tik dalį, o ne visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį. Kaip jau minėta, apelianto skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame apeliantas prašė, jog jam būtų priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis, nes Komisariatas pažeidė apelianto teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantas skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Todėl Grąžinimo įstatymas šioje byloje tikrinant pirmosios instancijos teismo priimto skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą yra aktualus tuo aspektu, ar įstatymų leidėjas nustatė patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą be nepagrįsto delsimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Kaip jau minėta, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota).

56Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą proporcingumo aspektu, 2013 m. liepos 1 d. nutarime atsižvelgė į toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.

57Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliantas taip pat nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. kad apeliantui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia apelianto teises ir proporcingumo principą.

58Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Apelianto argumentus, jog daliai valstybės tarnautojų darbo užmokestis iš viso nebuvo mažintas ir dėl to jiems nekilo jokių neigiamų ekonomikos krizės finansinių pasekmių, jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apelianto teiginiai apie pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos ir įstatymo negaliojimo atgal bei ibi jus ubi remedium principų pažeidimą taip pat nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

59Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių apelianto apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

60Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

61Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.

62Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai V. V. ir J. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą... 6. Pareiškėjai paaiškino, kad jie Komisariate ginčo laikotarpiu ėjo... 7. Atsakovai Komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato,... 8. Atsakovai nurodė, kad Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėja J. N. nuo 2012 m. vasario 6 d. Vilniaus AVPK... 12. Atsižvelgęs į Komisariato prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškėjos... 13. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m.... 14. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad patirtų praradimų teisingas... 15. Teismas konstatavo, kad Komisariatas, atsisakydamas pareiškėjams išmokėti... 16. III.... 17. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo... 18. Apeliantas laikosi pozicijos, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo... 19. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą... 20. Atsakovai Komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato,... 21. Atsakovų teigimu, apeliaciniame skunde apeliantas, kuris yra vidaus reikalų... 22. Atsakovai nurodo, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas reguliavimas atitinka... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams V. V. ir J.... 27. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja J. N.... 28. Nors apeliantas skunde prašė priteisti iš atsakovo Komisariato neišmokėtą... 29. Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti,... 30. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo... 31. Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m.... 32. Byloje nėra ginčo, kad Komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia... 33. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aktualų teisinį reglamentavimą (jo... 34. Apeliantas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nepagrįstai... 35. Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio... 36. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų... 37. Vertindama apelianto ir atsakovų išdėstytus argumentus, susijusius su... 38. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 39. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 40. Dėl apelianto argumento, kad daliai valstybės tarnautojų įsiteisėjusiais... 41. Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo... 42. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas... 43. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d., 2015... 44. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime... 45. Kaip jau minėta, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d.... 46. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 47. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apelianto argumento, kad... 48. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir... 49. Teisėjų kolegija atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad... 50. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl... 51. Apeliantas paaiškina, kad nors Grąžinimo įstatyme nustatytas tolygus... 52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ... 53. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 54. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 55. Iš apelianto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą turinio matyti, kad,... 56. Konstitucinis Teismas, vertindamas atlyginimo už darbą mažinimą... 57. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas prašyme kreiptis... 58. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas... 59. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 60. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 61. Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.... 62. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą... 63. Nutartis neskundžiama....