Byla 2S-50-611/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski, kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Danutės Kutrienės,

2kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko UAB „Naujamiesčio būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB ,,Rytų skirstomieji tinklai” pareiškimą skolininkui UAB ,,Naujamiesčio būstas” dėl skolos priteisimo.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Kreditorius AB „Rytų skirstomieji tinklai“ kreipėsi į teismą su pareiškimu teismo įsakymo išdavimo tvarka dėl 27 159,84 Lt skolos, 21,74 Lt delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko UAB „Naujamiesčio būstas“. Kreditorius prašė areštuoti skolininkui priklausantį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises.

5Vilniaus miesto 3-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi nutarė areštuoti skolininko turtą, o jam nesant – pinigines lėšas, neviršijant kreditoriaus reikalavimo 27 181,58 Lt sumos. Teismas leido skolininkui naudoti areštuotas lėšas atsiskaitymui su kreditoriumi. Be to, siekdamas nesutrikdyti skolininko finansinės veiklos, teismas areštavo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir tik jo nesant – turimas lėšas.

6Skolininkas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje dalį, kuria teismas nusprendė uždėti areštą skolininko piniginėms lėšoms. Prašo leisti skolininkui iš visų bankuose ir/ar kitų kredito įstaigose esančių UAB „Naujamiesčio būstas“ sąskaitų atlikti privalomus mokėjimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai bei atlikti atsiskaitymus, susijusius su darbo užmokesčio UAB „Naujamiesčio būstas“ darbuotojam mokėjimus. Pažymi, jog areštavus skolininko lėšas, bendrovė neturi galimybės vykdyti jokios veiklos, atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įmokų ir mokesčių, tai sukelia neigiamas tiek socialines, tiek ekonomines pasekmes ne tik atsakovui ir jo darbuotojams, bet ir valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Todėl tokios ieškinio užtikrinimo priemonės – skolininko piniginių lėšų areštas, yra neproporcingas jos taikymu siekiamiems tikslams bei pažeidžia LR Konstitucijoje ir CK. 1.5 str. įtvirtintą teisingumo bei CK 1.2 str. įtvirtintus lygiateisiškumo bei proporcingumo principus ir prieštarauja viešajai tvarkai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad skolininko vykdomai veiklai būdinga tam tikra specifika, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-41 bendrovė paskirta daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administratore. Nevykdant administratoriaus funkcijų, gali kilti grėsmė žmonių sveikatai, jų nuosavybei, bei miesto estetiniam grožiui. Nurodė, kad šioje byloje dar nėra žinoma ar kreditoriaus reikalavimas bus patenkintas, todėl pritaikius apsaugos priemones ir nenustačius ar ieškovo reikalavimas yra pagrįstas, skolininkas patiria neigiamas ir akivaizdžiai neproporcingas pasekmes.

7Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, jog su atsakovo motyvais nesutinka. Remiantis 2007 sausio 23 d. sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 106936-20331/270041 atsakovas įsipareigojo be jokių išlygų nustatytais terminais sumokėti už gautas paslaugas, bei laikytis kitų sutartyje nurodytų įsipareigojimų. Ieškovas mano, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę, esant įrodytam skolos faktui.

8Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10LR CPK 144 straipsnis nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygas ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, siekiant apsaugoti ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų interesus. Kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas - tai preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir užtikrinti teismo sprendimo privalomumą. Be to, taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui bei užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą.

11Nagrinėjamu atveju kreditoriaus reikalaujama priteisti 27159,84 Lt suma yra ženkli abiems šalims ir jos netekimas (neturėjimas nesant realių galimybių išieškoti priteistą skolą) turėtų neigiamos įtakos kreditoriaus finansinei padėčiai. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju juridinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas egzistuoja, o bylą nagrinėjantis teismas adekvačiai parinko laikinųjų apsaugos priemonių rūšis (CPK 145 str. 1 d.), pasisakė dėl jų taikymo pirmenybę, pritaikytas areštas tiesiogiai yra susijęs su ieškinio dalyku (turtinio pobūdžio). Pirmosios instancijos teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę skolininko atžvilgiu, areštavo jo turtą, o jo nesant – pinigines lėšas, neviršijant kreditoriaus reikalavimo. Teismas skundžiama nutartimi areštavo skolininko turtą tik ieškinio sumai, aiškiai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumą, leisdamas skolininkui laisvai disponuoti savo nuožiūra likusiu turtu, įskaitant pinigines lėšas banko sąskaitoje, viršijančiu ieškinio kainą (LR CPK 145 str. 3 d.). Todėl teisėjų kolegija atmeta skolininko argumentą, jog piniginių lėšų areštas yra neproporcingas jo taikymu siekiamiems tikslams, bei pažeidžia LR Konstitucijoje ir CK 1.2 str., CK 1.5 str. įtvirtintus principus. Teismas atsižvelgė į atsakovo interesus ir nusprendė pirma eile areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovo pinigines lėšas ir kitą turtą ieškinio kainos ribose. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl teisinių santykių, kurie yra susiklostę tarp jo ir Vilniaus miesto administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-41 pagrindu, nėra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir yra neesminiai, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skolininko motyvas, jog nėra žinoma ar kreditoriaus reikalavimas bus patenkintas, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones skolininkas patiria neigiamas ir akivaizdžiai neproporcingas pasekmes, yra atmestinas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio pagrįstumas yra vertinamas bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme stadijos pabaigoje. Iki tol ginčo šalys yra laikomos tikėtinomis ginčo materialiojo santykio šalimis: kreditorius – tikėtinu kreditoriumi, skolininkas – tikėtinu skolininku. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones iki byla bus išspręsta iš esmės, vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės: grėsmė, jog galimas palankus kreditoriui teismo sprendimas, bus neįvykdytas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas ir parinko pakankamas galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo laikinąsias apsaugos priemones. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartimi uždėto arešto piniginėms lėšoms.

12Skolininkas atskirajame skunde nurodo, kad piniginių lėšų areštas suvaržo jo veiklą, dėl ko jis negali atsiskaityti su darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu ir Valstybine mokesčių inspekcija. Ši aplinkybė yra viena iš daugelio aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tačiau akivaizdu, kad piniginių lėšų areštas ekonominiu požiūriu yra itin varžanti subjekto ūkinę komercinę veiklą priemonė, kurią pritaikius galimas nuostolių atsiradimas ar skolininko nemokumo sukėlimas. Tokiu būdu, gali būti neproporcingai suvaržytos skolininko teisės. Be to, skolininkui negalint atsiskaityti su darbuotojais, nepagrįstai nukentėtų tretieji asmenys, nesusiję su šia byla, o varžymas sumokėti privalomus mokėjimus į valstybės ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus susijęs su valstybės tinkamo funkcionavimo užtikrinimu. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina, leidžiant skolininkui atsiskaitymus su valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais, kreditoriumi ir darbuotojais (LR CPK 337 str. 4 p.). Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

13Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 4 p., 338 str., kolegija

Nutarė

14Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartį pakeisti. Leisti skolininkui UAB „Naujamiesčio būstas“ iš visų jo turimų bankuose ir/ar kitų kredito įstaigose sąskaitų papildomai atlikti privalomus mokėjimus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai bei atlikti atsiskaitymus, susijusius su darbo užmokesčio skolininko UAB „Naujamiesčio būstas“ darbuotojams mokėjimu.

15Likusioje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

16.

Proceso dalyviai