Byla P-261-179-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų I. T. ir B. T. (B. T. teisių perėmėjai) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 pagal atsakovų B. T., I. T. ir A. T. (B. T. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.), Rokiškio rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, prašymu (T 1, b. l. 3–6), kurį patikslino (T 1. b. l. 89–93), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“; 2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. liepos 5 d. išduotą statybos leidimą Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius; 3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti pripažinimo statinius tinkamais naudoti aktą, išduotą 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos; 4) įpareigoti B. T. nugriauti statinius: pirtį, kurios unikalus Nr. ( - ), malkinę, kurios unikalus Nr. ( - ), kiemo statinius (šulinį, tvorą), kurių unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ); 5) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą panaikinti paminėtų statinių teisinę registraciją B. T. vardu.

5Nurodė, kad B. T. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo miško ūkio tikslinės paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad šiame sklype yra pastatyti ir teisiškai B. T. vardu įregistruoti: pirtis, malkinė, kiti kiemo statiniai. Manė, kad Rokiškio rajono meras, nesant juridinio pagrindo bei viršydamas jam nustatytos kompetencijos ribas, 2000 m. rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“, pagal kurį atsakovui B. T. buvo patvirtinta nuosavybės teisė į jo sklype buvusius pirties pamatus, nors duomenų apie B. T. priklausančiame sklype kada nors buvusius statinius neturėjo. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2001 m. liepos 5 d. B. T. išduotas statybos leidimas Nr. 12/1 minėtame sklype statyti pirtį su priklausiniais ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos įsakymu patvirtintos komisijos 2002 m. kovo 20 d. išduotas pripažinimo tinkamais naudoti pirtį, malkinę, šulinį ir tvorą aktas yra neteisėti, prieštaraujantys norminių aktų reikalavimams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas draudžia miškų ūkio paskirties žemėje statyti statinius, nesusijusius su mišku. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos), regioninių parkų teritorijose draudžia vykdyti bet kokius statybos darbus be nustatyta tvarka parengto projekto, kuris be kitų institucijų turi būti suderintas su Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija). Ginčo statinių projektas su Aplinkos ministerija nebuvo suderintas. Hidrografiniuose draustiniuose draudžiama statyti statinius ir įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi. Kadangi statyba buvo pradėta ir vykdoma, nesilaikant ją reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, neteisėtai pastatyti statiniai turi būti nugriauti bei panaikinta B. T. nuosavybės teisių į juos teisinė registracija. Nurodė, kad terminas prašymui paduoti nėra praleistas, kadangi Panevėžio apygardos prokuratūra gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį, kuria buvo atmestas B. T. apeliacinis skundas dėl sprendimų, įsakymų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo. Prokuroras 2007 m. gruodžio 10 d. kreipėsi su prašymu į Panevėžio apygardos teismą, 2008 m. sausio 31 d. specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, 2008 m. kovo 19 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui patikslintą prašymą.

6Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 69–70) prašė prokuroro prašymą atmesti.

7Nurodė, jog 2,17 ha žemės sklypą įgijo teisėtai iš tų savininkų, kuriems buvo žemė buvo grąžinta įstatymo nustatyta tvarka. Teigė, jog pirko žemės sklypo dalį, kurioje buvo pardavėjų pirtis, jos atstatymui (ar statybai) gavo visus leidimus. Pabrėžė, jog pirtis pastatyta ne miške. Teigė, kad jis žemę įgijo ir pirtį statė legaliai, todėl yra sąžiningas įgijėjas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.69 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog prašymas nugriauti legaliai įgytus daiktus prieštarauja sąžiningo įgijėjo nuosavybės apsaugos taisyklėms. Be to, atkreipė dėmesį, kad prokuroras nenurodo jo kaltės, o už kitų asmenų pažeidimus atsakyti jis negali.

8Atsakovas Rokiškio rajono savivaldybė atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 40–41) prašė atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti negaliojančiu Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 kaip nepagrįstą.

9Paaiškino, kad ginčijamas Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85, galiojusiu iki 2002 m. liepos 17 d., kuriuo buvo patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Šių nuostatų 27.3 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės taryba, meras arba jo įgalioti asmenys turi teisę įregistruoti nekilnojamąjį turtą ar teises į jį. Tų pačių nuostatų 28 ir 28.4 punktuose buvo nurodyta, kad juridinis pagrindas įregistruoti nekilnojamąjį turtą ir teises į jį yra savivaldybės tarybų ir valdybų sprendimai bei merų potvarkiai. Todėl manė, kad 2000 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajono mero potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ negali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

10Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 42–45) su prokuroro prašymu sutiko.

11Nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. liepos 7 d. išdavė statybos leidimą Nr. 12/1 atsakovui B. T. statyti pirtį su priklausiniais po to, kai buvo gauti visų reikalingų žinybų suderinimai. Pabrėžė, jog iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad Sartų regioninio parko direkcija nurodė neturinti duomenų apie tai, jog sklype, esančiame ( - ), priklausančiame atsakovui B. T., buvo ar yra sodybvietė (gyvenamasis namas su priklausiniais), tačiau 2000 m. rugsėjo 25 d., derindama statybos leidimą B. T. ant senų pamatų statyti pirtį, prieštaravimų nepareiškė, neatsižvelgė į tai, kad yra pažeidžiami Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV skyriaus 142.2 ir šių sąlygų XXXIX skyriaus 159.4 punktų reikalavimai, draudžiantys hidrografiniuose draustiniuose statyti vasarnamius ir kitus statinius bei įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi, bei XXXIX skyriaus 127.9.1 punkto antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus, kad esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendras plotas ne didesnis kaip 25 kv. m. ir kt.), jei projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos apsaugos ministerija. Rėmėsi Civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 27 sudaryta komisija 2002 m. kovo 20 d. išdavė pirties pripažinimo tinkama naudoti aktą, kuriuo remdamasis atsakovas B. T. Nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į šį pastatą. Kadangi 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį su priklausiniais buvo išduotas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, todėl 2002 m. kovo 20 d. aktas yra neteisėtas iš esmės.

12Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 73–74) pažymėjo, jog Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ ir 2002 m. kovo 20 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu Nekilnojamojo turto registre Nr. ( - ) 2002 m. gruodžio 11 d. yra įregistruota pirtis 1K1m (unikalus Nr. ( - )), malkinė 2I1m (unikalus Nr. ( - )) ir kiemo statiniai (šulinys, tvora), unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ), B. T. nuosavybės teise. Pabrėžė, jog teisinė registracija yra išvestinis veiksmais. Jeigu teismas naikina tam tikrus dokumentus, tai atitinkamai naikintina ir jų pagrindu atlikta statinių teisinė registracija.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 51–52) su prokuroro prašymu sutiko.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Panevėžio RAAD) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 47–50) su prokuroro prašymu sutiko.

15Rėmėsi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 7 dalimi, 7 straipsnio 5 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ 16 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1246 2.2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2 punktu, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXXIV skyriaus 142.2 punktu ir XXXIX skyriaus 159.4 punktu. Taip pat nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį. Pabrėžė, jog neteisėtas teisės aktas negali būti realizuojamas ar vykdomas, todėl yra naikintinas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu ir žemės sklypų, miškų savininkai bei naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepimu į prašymą

17(T 1, b. l. 81–83) prašė prokuroro prašymą patenkinti.

18Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi palikus galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą, atsirado teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo nurodytus reikalavimus. Teigė, jog 2000 m. rugpjūčio 23 d. Rokiškio rajono mero potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ yra neteisėtas, kadangi nei jo priėmimo metu, nei šiuo metu nėra galiojančių teisės aktų, suteikiančių teisę rajono merui tvirtinti nuosavybės teises į pastatus. Taip pat nurodė, jog 2001 m. liepos 5 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos leidimas Nr. 12/1 B. T. buvo išduotas neteisėtai, kadangi žemės sklypo paskirtis buvo miškų ūkio. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136, 159.4 punktais, Sartų regioninio parko zonavimo schemos pagrindinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 11 d. nutarimu 443, 3.6 punktu. Pabrėžė, jog esant neteisėtam statybos leidimui, neteisėtas yra ir 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu sudarytos komisijos išduotas pripažinimo tinkamais naudoti aktas bei ginčo statinių teisinė registracija B. T. vardu.

19II.

20Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimu

21(T 1, b. l. 216–222) pareiškėjo prašymą patenkino. Panaikino Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkį Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotą 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimą Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius. Panaikino pripažinimo statinius tinkamais naudoti aktą, išduotą 2002 m. kovo 20 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos. Įpareigojo valstybės įmonę Registrų centrą panaikinti statinių: pirties, kurios unikalus Nr. ( - ), malkinės, kurios unikalus Nr. ( - ), kiemo statinių (šulinio, tvoros), kurių unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), teisinę registraciją B. T. vardu. Įpareigojo statytoją B. T. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jam priklausančius statinius: pirtį, kurios unikalus Nr. ( - ), malkinę, kurios unikalus Nr. ( - ) kiemo statinius (šulinį, tvorą), kurių unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ).

22Teismas nustatė, kad B. T. pagal 2000 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo 2,17 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje. Rokiškio rajono meras 2000 m. rugpjūčio 23 d. priėmė potvarkį Nr. 245, kuriuo patvirtino B. T. nuosavybės teisę į pirties pamatus, esančius ( - ) Panevėžio apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2001 m. liepos 5 d. B. T. išdavė leidimą Nr. 12/1 vykdyti pirties ir jos priklausinio – malkinės statybos darbus. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu paskirta komisija 2002 m. kovo 20 d. aktu pripažino tinkamais naudoti pirtį, malkinę, šulinį ir tvorą. Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 245 ir 2002 m. kovo 20 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu valstybės įmonė Registrų centras atliko pirties, unikalus Nr. ( - ), malkinės, unikalus Nr. ( - )ir kitų kiemo statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ) teisinę registraciją. Teismas rėmėsi Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85, 28.4 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 272 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 273 straipsniu ir padarė išvadą, kad Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ priimtas nesilaikant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams. Teismas nustatė, kad B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, o antra, jis yra Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Taip pat nustatė, kad statybos leidimo statyti pirtį bei priklausinius B. T. išdavimo metu (2001 m. liepos 5 d.) jam priklausančio žemės sklypo tikslinė paskirtis buvo miško ūkio. Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu buvo pakeista žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio į kitos paskirties (namų valdos) žemę, tačiau šis įsakymas, kaip neatitinkantis galiojančių norminių aktų reikalavimų, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu buvo panaikintas. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 136 punktu. Pabrėžė, kad ginčo statinių projektas nebuvo suderintas su Aplinkos ministerija. Taip pat rėmėsi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 142.2 159.4 punktais ir nurodė, jog ginčo statiniai niekaip nėra susiję su Sartų draustinio paskirtimi, numatyta Sartų regioninio parko nuostatų 6 punkte. Teismas priėjo išvadą, kad Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkis Nr. 245, Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotas 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius ir 2002 m. kovo 20 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktas, išduotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 d. įsakymu patvirtintos komisijos yra priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus, todėl šiuos sprendimus, kaip neteisėtus, nusprendė panaikinti. Panaikinus minėtus sprendimus, nusprendė naikinti ir šių sprendimų pagrindu atliktą ginčo statinių teisinę registraciją. Teismas pažymėjo, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y., jei statybos procesas buvo teisėtas. Nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-224/1999, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-417/2005, 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-340/2007. Taip pat rėmėsi Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 1 ir 3 dalimis. B. T. įpareigojo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti šiuos statinius. Taip pat pabrėžė, jog kadangi statybos leidimas ir pripažinimo tinkamais naudoti aktas buvo išduoti pastatų statybai miškų ūkio paskirties žemėje, todėl šių neteisėtų aktų panaikinimas, teismo manymu, laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu, kurį ir gina pareiškėjas. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, bei aplinkybę, kad pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad pažeistas viešasis interesas, buvo surinkta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2007 m. lapkričio 5 d. priėmus nutartį, o prokuroras su prašymu į Panevėžio apygardos teismą kreipėsi 2007 m. gruodžio 10 d., Specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2008 m. sausio 31 d. nutartimi nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, 2008 m. kovo 19 d. pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui patikslintą prašymą. Todėl konstatavo, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui ir patikslintam prašymui paduoti šioje byloje nėra praleistas.

23III.

24Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) pateikė apeliacinį skundą (T 2, b. l. 2–5), prašydamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prokuroro prašymą atmesti.

25Atsakovo B. T. teisių perėmėjas I. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 148–153) prašė apeliacinį skundą tenkinti.

26Pareiškėjas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 54–56) prašė apeliacinį skundą atmesti.

27Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 68–72) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 57–61) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 75–78) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 81–82) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

31Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 83a–83e) prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 84–86) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

33Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi (T 2, b. l. 192–203) apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

34Teismas nustatė, jog šioje byloje būtina nustatyti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipėsi prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Nurodė, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pabrėžė, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje

35Nr. A146–335/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje

36Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502–283/2010). Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos prokuratūra nurodo gavusi pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. priėmė nutartį. Prokuroras 2007 m. gruodžio 10 d. kreipėsi su prašymu į Panevėžio apygardos teismą, o 2008 m. sausio 31 d. specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nustačius, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, su patikslintu skundu kreipėsi į administracinį teismą. Teismas darė išvadą, jog prokuroras, gindamas viešąjį interesą, nagrinėjamu atveju buvo atidus ir rūpestingas, operatyviai ėmėsi ginti viešąjį interesą. Nors ginčijamame Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkyje Nr. 245 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ nurodyta, kad meras, jį priimdamas, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, teismas sprendė, kad buvo padarytas rašymo apsirikimas ir iš tiesų meras vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 85 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“, kuriuo nėra numatyta mero teisė registruoti fizinio asmens nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Darė išvadą, kad konstatuodamas ginčijamo Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkio Nr. 243 „Dėl nuosavybės teisės į pastatus patvirtinimo“ neteisėtumą, pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės pagrįstą ir teisėtą išvadą.

37Vertino, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas turi (ir ginčijamų aktų priėmimo metu turėjo) dvejopo pobūdžio teisinį statusą: šis sklypas priskirtinas miško ūkio paskirties žemei, be to, jis yra Sartų regioninio parko teritorijoje, Sartų hidrografiniame draustinyje. Darė išvadą, kad pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų ūkiu susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-206/2008, 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-579/2009, 2010 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822–218/2010. Taip pat nurodė, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo aišku, kad miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Dėl statybos teisės miško ūkio paskirties žemėje pažymėjo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Vertino, jog nustatęs, kad statybos leidimo statyti pirtį bei priklausinius B. T. išdavimo metu (2001 m. liepos 5 d.) jam priklausančio žemės sklypo tikslinė paskirtis buvo miško ūkio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos išduotas 2001 m. liepos 5 d. statybos leidimas Nr. 12/1 B. T. statyti pirtį bei priklausinius ir 2002 m. kovo 20 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktas, išduotas Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 26 įsakymu patvirtintos komisijos, yra priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus. Darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

38IV.

39Atsakovai I. T. ir B. T. (B. T. teisių perėmėjai) (toliau – ir atsakovai) pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011. Savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

40Pažymi, kad tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sutiko, jog prokuroro skundas turėjo būti paduotas ne vėliau kaip per 1 (vieną) mėnesį nuo dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Byloje abiejų instancijų teismų nustatyta, kad prokuroras gavo pakankamai duomenų apie tai, kad pažeistas viešasis interesas, 2007 m. lapkričio 5 d., todėl termino prokurorui kreiptis į teismą šioje byloje eiga prasidėjo 2007 m. lapkričio 5 d., ir paskutinė diena, kurią pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, buvo 2007 m. gruodžio 5 d. Tuo tarpu prokuroras pareiškimą teismui pateikė tik 2007 m. gruodžio 10 d., t. y. 5 dienomis vėliau, nei buvo paskutinė termino diena. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, priimtais administracinėse bylose AS6-80/2007, AS556-838/2010. Teigia kad pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą administracinė byla turėjo būti nutraukta. Taip pat nurodo, kad teismai netaikė 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento, kurio 3 punktas leido sodybų atstatymą miško žemėje. Teigia, jog ši materialinės teisės normų taikymo klaida, t. y. nepagrįstas ir nemotyvuotas statybų ir ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusio teisės akto netaikymas įtakojo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą, nes teismai nepagrįstai laikė, kad joks teisės aktas neleido statyti su miškų ūkiu nesusijusių statinių miško paskirties žemėje. Taip pat teigia, kad šiame kontekste tampa reikšmingas ir sodybos buvimo faktas, kurio netyrė ir nesiaiškino teismai, nagrinėdami šį ginčą, nors turėjo tai aiškintis pagal bendrosios kompetencijos teismų formuojamą Civilinio kodekso 4.103 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2008. Taip pat nurodo, jog šioje byloje nagrinėjamų statybų teisėtumas jau buvo tikrintas valstybės institucijų dar 2001 m., buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas ir priimti imperatyvūs nurodymai statytojui, kuriuos jis įvykdė. Todėl nėra pagrindo pakartotinai bausti už tą patį pažeidimą. Pažymi, jog šioje byloje tiek pareiškėjas, tiek teismai vadovaujasi 2000 m. Civilinio kodekso 4.103 straipsniu, tačiau jis įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d., o iki to laiko galiojo ir ginčo santykius reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnis. Teigia, kad B. T. įvykdžius 2001 m. balandžio 9 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakyme Nr. 90V numatytą reikalavimą, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti 1964 m. Civilinio kodekso 114 straipsnio 5 dalį, priešingu atveju pažeidžiamas draudimas už tą patį pažeidimą bausti antrą kartą. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, liudijančius, kad 2001 m. vykdant savavališkos statybos pasekmių taikymo procedūrą, B. T. pilnai įvykdė pačių kontroliuojančių institucijų nustatytas sąlygas ir iš visų statinių, kurių statyba buvo fiksuota 2001 m., B. T. buvo leista įteisinti pirtį. Taip pat teigia, jog yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, šiuo tikslu buvo būtina vertinti tai, kada suinteresuotos institucijos sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą ir galėjo kreiptis į prokuratūrą, inicijuojant viešojo intereso gynimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-782/2009. Taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A556-782/2009, kurioje nurodyta, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias valstybe bei jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Pabrėžia, jog bylą nagrinėję teismai nevertino to, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą Civilinio kodekso 4.103 straipsnio taikymo praktiką ne dėl kiekvieno pažeidimo taikoma sankcija – statinio nugriovimas, o tik dėl tokio, kuris yra esminis. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje

41Nr. 3K-3-46/2007 ir nurodo, jog tai, ar pažeidimas yra esminis ar neesminis, sprendžia sankciją taikanti institucija, šiuo atveju – teismas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008 ir pabrėžia, kad teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi būti taikomos, laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų. Teigia, kad byloje nėra atskleista, kuo konkrečioje situacijoje pasireiškia esminis viešojo intereso pažeidimas, sudarantis pagrindą reikalauti, kad ant buvusių pamatų atstatyta statyba būtų nugriauta. Pabrėžia, kad nei pareiškėjas, nei kiti suinteresuoti asmenys, nei teismai nemotyvavo, kaip konkrečioje situacijoje, konkrečioje vietoje konkretus statinys daro žalą saugomiems gėriams, ir kad šis pažeidimas yra tokio pobūdžio, kad statinio nugriovimas padės užtikrinti, jog pažeidimas bus pašalintas. Taip pat teigia, jog teismai privalėjo vertinti, kad ginčo statiniai yra pastatyti būtent toje dalyje, kuri nėra ir niekada nebuvo apaugusi mišku. Teismai privalėjo vertinti, ar draudimo vykdyti statybas miške tikslas bus realiai pasiektas, nugriaunant plote, kuriame miškas niekada neaugo, ant buvusių pamatų atstatytą anksčiau buvusį statinį. Pabrėžia, jog bylos aplinkybių kontekste, net ir statybos procese nustačius norminių aktų pažeidimus, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismas turėjo atsisakyti taikyti griežčiausią sankciją – statinio nugriovimą, kadangi nurodomi pažeidimai tėra formalūs, realiai nesukeliantys jokių neigiamų pasekmių.

42Teisėjų kolegija

konstatuoja:

43V.

44Procesą atsisakytina atnaujinti.

45Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

46Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

47ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje, kurioje atsakovai I. T. ir B. T. prašo atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria atmestas atsakovų apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, yra priimta 2011 m. vasario 24 d. Kadangi atsakovai I. T. ir B. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2011 m. gegužės 24 d. (pagal spaudą ant voko), trijų mėnesių terminas nėra pasibaigęs (ABTĮ 66 str. 6 d.).

48ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad I. T. ir B. T. yra šios bylos šalys (atsakovo B. T. teisių perėmėjai), kurių teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis, kadangi šia nutartimi atmestas jų apeliacinis skundas. Atsižvelgiant į tai, I. T. ir B. T. yra tinkami subjektai šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

49ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Atsakovai I. T. ir B. T. prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

50Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

51Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

52Pažymėtina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo procesą atnaujinti pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą prašoma keliais pagrindais. Visų pirma, atsakovai teigia, jog pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą administracinė byla turėjo būti nutraukta, nes prokuroro prašymas buvo pateiktas po 5 dienų nuo termino kreiptis į teismą suėjimo dienos, o pareiškėjas neprašė šio termino atnaujinti. Jų nuomone, tai lėmė, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų, nustatančių terminą prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, pažeidimas jas taikant. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normos, numatančios terminą kreiptis į teismą, savo esme yra procesinės teisės normos. Tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovai nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

53Antra, atsakovai proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nurodo tai, jog, jų nuomone, teismas nepagrįstai byloje netaikė 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento, ir ši materialinės teisės normų taikymo klaida lėmė nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Atsakovų nuomone, šiame kontekste buvo būtina išaiškinti sodybos buvimo faktą, tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsisakė priimti ir tirti atsakovo I. T. teiktus įrodymus dėl sodybos buvimo fakto ištyrimo ir nustatymo, nepagrįstai atmetė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, iki bus išspręsta kita byla dėl sodybos buvimo fakto ginčo sklype nustatymo.

54Teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovai proceso atnaujinimo pagrindu nurodo materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, tačiau iš esmės yra keliamas faktų nustatymo ir vertinimo klausimas, t. y. dėl sodybos buvimo fakto nustatymo. Tam, kad įvertinti, ar byloje iš tiesų turėjo būti taikomas atsakovų nurodomas teisės aktas, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio atsakovų argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismo atsisakymas priimti ir tirti pateiktus įrodymus bei atsisakymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą yra susiję ne su ginčo išsprendimu iš esmės, bet laikytini bylos nagrinėjimo eigoje priimamais procesinio pobūdžio sprendimais. Teisėjų kolegijos nuomone, tai negali būti pripažįstama proceso atnaujinimo pagrindu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies prasme.

55Trečia, prašymą atnaujinti procesą pateikę atsakovai teigia, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų, reglamentuojančių savavališkos statybos teisinių pasekmių taikymą, pažeidimas, tuo pažeidžiant draudimą už tą patį pažeidimą bausti antrą kartą. Toks argumentas grindžiamas tuo, jog byloje neįvertinta, kad savavališko statybos pasekmių taikymo procedūra ginčo statinių atžvilgiu jau buvo taikoma, ir ši procedūra yra baigta. Atsakovai pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir įvertinti įrodymus, liudijančius apie 2001 m. vykdytą savavališkos statybos pasekmių taikymo procedūrą.

56Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtas atsakovų nurodytas proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindas taip pat yra susijęs su faktų nustatymu ir vertinimu, t. y. atsakovai siekia, jog būtų nustatomos aplinkybės, susijusios su jų nurodoma savavališkos statybos pasekmių taikymo procedūra 2001 m. Sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, faktai iš naujo negali būti vertinami. Minėta, kad teismo atsisakymas priimti tam tikrus įrodymus nesusijęs su bylos išnagrinėjimu iš esmės, bet laikytinas procesiniu sprendimu, kurio priėmimą reguliuoja ne materialinės, bet procesinės teisės normos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas kaip proceso atnaujinimo pagrindą nurodo tik esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad analizuojami atsakovų argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

57Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išnagrinėjus atsakovų prašymą, šiuo atveju pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą nenustatytas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančių teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą. Prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu grindžiamas galimu procesinės teisės normų pažeidimų bei siekiu iš naujo ištirti bei įvertinti bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, kurie ABTĮ nėra numatyti kaip proceso atnaujinimo pagrindai.

58Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

59Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

60Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų argumentus dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, pažymi, jog atsakovai nepateikia įrodymų, jog jų nurodomų bylų aplinkybės yra identiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms ir šioje byloje yra akivaizdžiai nukrypta nuo vieningos teismų formuojamos praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų nurodytose ir pacituotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra pateikti bendro pobūdžio aiškinimai, tačiau šią bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nėra pateikta kokių nors teisės aiškinimų, kurie prieštarautų teisės normų aiškinimui, pateiktam prašyme atnaujinti procesą nurodytose nutartyse. Rėmimasis vien bendro pobūdžio išaiškinimais, nesant įrodymų, kad bylą nagrinėję teismai akivaizdžiai nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, nelaikytinas proceso atnaujinimo pagrindu. Be to, pažymėtina, kad nors pareiškėjai remiasi ir cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, iš jų argumentų matyti, jog siekiama iš naujo nustatyti bylos faktines aplinkybes bei jas įvertinti nurodomos teismų praktikos kontekste. Kaip minėta, proceso atnaujinimo pagrindu galėtų būti tik galimai neteisingas bylos išsprendimas dėl skirtingo teisės normų aiškinimo, tačiau faktai, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, negali būti iš naujo vertinami. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje prašymą atnaujinti procesą pateikę atsakovai nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

61Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog atsakovų prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 nėra.

62Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

63atsakovų I. T. ir B. T. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

64Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 pagal atsakovų B. T., I. T. ir A. T. (B. T. teisių perėmėjai) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.), Rokiškio rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), valstybės įmonės Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras... 5. Nurodė, kad B. T. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijo miško ūkio... 6. Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) atsiliepimu į... 7. Nurodė, jog 2,17 ha žemės sklypą įgijo teisėtai iš tų savininkų,... 8. Atsakovas Rokiškio rajono savivaldybė atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l.... 9. Paaiškino, kad ginčijamas Rokiškio rajono mero 2000 m. rugpjūčio 23 d.... 10. Atsakovas Panevėžio apskrities viršininko administracija (teisių... 11. Nurodė, jog Panevėžio apskrities viršininko administracijos Valstybinės... 12. Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras atsiliepimu į prašymą (T 1,... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 15. Rėmėsi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 7... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie... 17. (T 1, b. l. 81–83) prašė prokuroro prašymą patenkinti.... 18. Nurodė, kad 2007 m. lapkričio 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio... 19. II.... 20. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimu... 21. (T 1, b. l. 216–222) pareiškėjo prašymą patenkino. Panaikino Rokiškio... 22. Teismas nustatė, kad B. T. pagal 2000 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo... 23. III.... 24. Atsakovas B. T. (teisių perėmėjai – B. T., I. T. ir A. T.) pateikė... 25. Atsakovo B. T. teisių perėmėjas I. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą (T... 26. Pareiškėjas Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į... 27. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį... 30. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras... 31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio RAAD atsiliepimu į apeliacinį... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Sartų regioninio parko direkcija atsiliepimu... 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi... 34. Teismas nustatė, jog šioje byloje būtina nustatyti ABTĮ 33 straipsnio 1... 35. Nr. A146–335/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje... 36. Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr.... 37. Vertino, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad B. T.... 38. IV.... 39. Atsakovai I. T. ir B. T. (B. T. teisių perėmėjai) (toliau – ir atsakovai)... 40. Pažymi, kad tiek Panevėžio apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos... 41. Nr. 3K-3-46/2007 ir nurodo, jog tai, ar pažeidimas yra esminis ar neesminis,... 42. Teisėjų kolegija... 43. V.... 44. Procesą atsisakytina atnaujinti.... 45. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 46. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl... 47. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo... 48. ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti... 49. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų,... 50. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu... 51. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti... 52. Pažymėtina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo procesą atnaujinti pagal... 53. Antra, atsakovai proceso atnaujinimo pagrindu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2... 54. Teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovai proceso atnaujinimo pagrindu nurodo... 55. Trečia, prašymą atnaujinti procesą pateikę atsakovai teigia, jog buvo... 56. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtas atsakovų nurodytas proceso atnaujinimo... 57. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išnagrinėjus atsakovų prašymą, šiuo... 58. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu... 59. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti... 60. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovų argumentus dėl proceso atnaujinimo... 61. Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog atsakovų prašymas nėra... 62. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 63. atsakovų I. T. ir B. T. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.... 64. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-169/2011 pagal... 65. Nutartis neskundžiama....