Byla 2A-31/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, dalyvaujant ieškovo V. V. atstovui advokatui Ramūnui Kontrauskui, atsakovei V. B. , atsakovės V. B. atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos, atstovei Aleksandrai Bronickai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių T. M. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-51/2007 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, V. B. , 22-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai ir T. M. , dalyvaujant trečiajam asmeniui S. T. , dėl skolos priteisimo ir kreditoriaus teisių gynimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas V. V. prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiais 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartį; 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimą; 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimą; 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktą; 2) taikyti restituciją; 3) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, V. B. ir 22-osios GNSB solidariai ieškovui 153 237,50 Lt; 4) iš Lietuvos valstybės priteistų 153 237,50 Lt išieškojimą nukreipti į Vilniaus m. 22-osios GNSB 1/7 dalį pajaus, suteikiančio teisę įgyti butą, esantį ( - ).

4Ieškovas nurodė, kad 2001 m. sausio 10 d. buvo sudaryta paskolos sutartis su A. R. (mirusiu 2002 m. birželio 17 d.), pagal kurią pastarajam ieškovas paskolino 149 500 Lt, paskolos grąžinimo terminas nustatytas 2001 m. liepos 10 d.

5Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-290-369/05 medžiagos (2005 m. lapkričio 17 d. įsiteisėjusiu Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nuosprendžiu minėtoje baudžiamojoje byloje V. B. , A. R. sugyventinė, buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio pirmojoje dalyje, t. y. siekimas apgaule įgyti svetimą turtą) matyti, jog tikroji paskolos sutarties šalis buvo atsakovė V. B. . Sudarant paskolos sutartį, A. R. pateikė duomenis, jog jam nuosavybės teise priklauso visas piniginis pajus, įneštas į Vilniaus m. 22-ąją GNSB už buto, esančio( - ), Vilniuje, statybą. A. R. ir atsakovai 22-oji GNSB bei V. B. nuslėpė nuo ieškovo, kad A. R. priklausė tik 1/7 22-osios GNSB pajaus dalis, o 6/7 šio pajaus dalys nuosavybės teise priklausė atsakovei V. B. . Nei A. R. , nei V. B. prievolių iš paskolos sutarties nevykdė, todėl 22-oji GNSB, A. R. ir V. B. yra solidariai atsakingi ieškovui už 149 500 Lt perduotos paskolos sumą bei 3 737,50 Lt palūkanų, iš viso – 153 237,50 Lt. Kadangi mirusiojo A. R. palikimo (22-osios GNSB 1/7 pajaus dalis) jo įpėdiniai nepriėmė, šis turtas paveldėjimo teise turi pereiti valstybei (CK 5.62 str. 1 d. 3 p.), kuri atsako už palikėjo skolas, neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 str. 3 d.). Dėl to iš Lietuvos valstybės solidariai priteistina 153 237,50 Lt, o šios sumos išieškojimas nukreiptinas į 22-osios GNSB 1/7 pajaus dalį, suteikiančio teisę įgyti butą, esantį ( - ). 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė T. M. įgijo iš atsakovės V. B. visą 22-osios GNSB pajų. Tiek minėta sutartis, tiek 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimas bei 2002 m. gruodžio 30 d. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimas, tiek 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo atsakovas 22-oji GNSB perdavė T. M. butą bei garažą, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir yra niekiniai, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Atsakovė V. B. neturėjo teisės perleisti viso pajaus, kadangi jai priklausė tik 6/7 pajaus dalys, o 1/7 pajaus dalis priklausė A. R. .

6Atsakovė V. B. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal jos ir atsakovo 22-osios GNSB 1996 m. liepos 9 d. dalinio dalyvavimo sutartį ji tapo šios bendrijos pajininke, o jos vienos už butą mokėtino bendrijai pajaus dydis yra lygus sutartyje nurodytai buto kainai – 210 605 Lt. A. R. nėra nurodytas V. B. ir 22-osios GNSB 1996 m. liepos 9 d. dalinio dalyvavimo sutartyje kaip bendraskolis. Atsakovė nežinojo, kiek 2001 m. sausio 10 d. A. R. įnešė pinigų į 22-ąją GNSB, todėl ji negalėjo nuslėpti aplinkybės, kurios nežinojo. Nėra pagrindo, kuriuo galėtų būti pripažinta negaliojančia paskolos sutartis, todėl išvados dėl V. B. solidariosios atsakomybės pagal šią sutartį turi būti atmestos.

7Atsakovė T. M. ieškinio nepripažino, nurodė, kad 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartimi ji asmeninės nuosavybės teise nupirko iš V. B. , 22-osios GNSB 218 400 Lt vertės pajaus savininkės, šį pajų, suteikiantį teisę, baigus gyvenamojo namo, esančio ( - ), statybą, gauti natūra 141 kv. m bendro ploto butą Nr. 3 bei 29,94 kv. m garažą Nr. 2. Atsakovė T. M. , nupirkusi iš V. B. 218 400 Lt pajų ir tapusi vienintele 22-osios GNSB nare, 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimu nusprendė išstoti iš bendrijos, grąžinti įneštą 210 605 Lt vertės pajų, perduodant natūra turtą. Tokiu būdu 2002 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo-priėmimo aktu bendrija perdavė T. M. butą, ji tapo teisėta jo savininke.

8S. T. (buvęs 22-osios GNSB pirmininkas) nurodė, kad 1996 m. liepos 9 d. bendrija pasirašė dalinio dalyvavimo sutartį su A. R. , pagal kurią jis įsipareigojo finansuoti buto, esančio ( - ), statybą. Tą pačią dieną bendrija pasirašė tokią pačią sutartį su V. B. , pagal kurią ji įsipareigojo finansuoti prie nurodyto buto paskirto garažo statybą. Nors sutartys buvo sudarytos su A. R. ir V. B. , tačiau realiai buto ir garažo statybą finansavo V. B. , tai patvirtina finansiniai dokumentai, pagal kuriuos atsakovė įmokėjo pinigus. Kadangi šie asmenys santuokos įregistravę nebuvo, visi jos įmokėti piniginiai įnašai turi būti vertinami kaip jos asmeninė nuosavybė. Dėl to po A. R. mirties V. B. buvo išduota 2002 m. gruodžio 10 d. bendrijos pažyma apie jai priklausantį pajų ir šios pažymos pagrindu V. B. sudarė sandorius. Visi dokumentai, patvirtinantys aukščiau nurodytas aplinkybes, buvo perduoti V. B. , o po sandorio - atsakovei T. M. .

9Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), ieškovo reikalavimą jos atžvilgiu prašė atmesti. Nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – AVMI) iki šiol negavo jokios informacijos apie numatomą palikimo perėjimą valstybei ir todėl nesikreipė į teismą dėl turto aprašo sudarymo. Kadangi valstybė nepriėmė A. R. palikimo, todėl iš jos negali būti reikalaujama grąžinti turto, kurio ji neturi.

10Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies“ priteisė iš atsakovės V. B. ieškovui 153 237,50 Lt; pripažino negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties tarp V. B. ir T. M. dėl pajaus perleidimo dalį dėl A. R. priklausančio 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. paveldėtojams teisę į 1/7 dalį buto, esančio ( - ); priteisė iš V. B. 31 200 Lt T. M. ; pripažino negaliojančiais nuo priėmimo momento 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimą, 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimą, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktą, sudarytą tarp 22-osios GNSB ir T. M. . Kitą ieškinio dalį bei ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei teismas atmetė. Taip pat priteisė iš atsakovės V. B. 4 688,75 Lt žyminį mokestį ieškovui V. V. bei 25,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

11Teismas nustatė, kad prieš sudarant paskolos sutartį A. R. ieškovui pateikė 22-osios GNSB pirmininko S. T. pasirašytą 2001 m. sausio 10 d. pažymą apie tai, kad A. R. už buto ( - ), statybą yra sumokėjęs 227 118 Lt. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, 22-osios GNSB 6/7 pajaus dalys priklausė V. B. , o A. R. priklausė 1/7 dalis pajaus. Remdamasis ieškovo pateiktais paaiškinimais, susijusiais su paskolos inicijavimu bei pinigų investavimu, kurių neneigia ir V. B. , teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo faktinius paskolos sutartinius santykius ir su V. B. . Tai, kad ji dalyvavo sudarant paskolos sutartį, patvirtino ir liudytojų U. M. bei V. S. parodymai. Teismas pažymėjo, kad pati V. B. , 2003 m. balandžio 29 d., 2003 m. rugsėjo 22 d. apklausta baudžiamojoje byloje, irgi yra nurodžiusi, kad skolinosi pinigus kartu su A. R. . Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad tikrosios paskolos sutarties šalys buvo ieškovas kaip paskolos davėjas ir A. R. bei V. B. kaip paskolos gavėjai. Todėl šia prasme paskolos sutartį teismas laikė apsimestiniu, t. y niekiniu, sandoriu, taigi ir negaliojančiu, ir nurodė, kad jam taikytinos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.78 str. 1 d., 1.87 str. 1 d.). Teismo nuomone, iš paskolos gavėjų turėtų būti priteisiama negrąžinta paskolos suma (CK 6.870 str. 1 d., 6. 873 str. 1 d.). A. R. mirus, jo turto paveldėtojų neatsirado. Nors ieškovas šiuo atveju kaip A. R. turto paveldėtoją nurodo Lietuvos valstybę, teismas su tokiu ieškovo teiginiu nesutiko, nes valstybė pagal įstatymą nėra įstatyminė įpėdinė, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad kokį nors A. R. turtą valstybė būtų perėmusi, todėl ieškinį valstybei teismas atmetė. Teismo nuomone, ieškovo prašoma priteisti suma taip pat negali būti priteisiama ir iš 22-osios GNSB, nes dėl paskolos yra kilę sutartiniai santykiai, bendrija nėra paskolinių santykių šalis, pinigų ieškovas neatgauna ne dėl to, kad bendrija išdavė dokumentus apie A. R. priklausantį pajų, o dėl to, kad paskolos gavėjas jų negrąžina, taigi, iš jos negalima reikalauti pinigų ir delikto pagrindu. Teismas pažymėjo, kad dokumentą, patvirtinantį pajaus priklausomybę, t. y. 2001 m. sausio 10 d. pažymą, išdavė faktiškai ne bendrija, o S. T. , kuris, kaip matyti iš nuosprendžio baudžiamojoje byloje, jau nuo 2001 m. sausio 1 d. nebebuvo bendrijos pirmininkas, taigi ir išduoti pažymų bendrijos vardu neturėjo teisės. Dėl paminėtų aplinkybių paskolos sumą teismas priteisė iš V. B. . Teismas taip pat nurodė, kad pajaus perleidimo T. M. sutartį ieškovas grindžia 2002 m. gruodžio 10 d. pažyma, kuri dėl paminėtos aplinkybės faktiškai yra niekinė. Ginčijama sutartimi V. B. perleido visą pajų T. M. , nors ji, kaip savininkė, pagal imperatyvias teisės normas turėjo teisę perleisti tik jai priklausančią pajaus dalį (CK 4.37 str., 4.48 str. 1 d.). Todėl šios sutarties dalį dėl A. R. dalies pajaus perleidimo teismas pripažino niekine ir negaliojančia (CK 1.80 str. 1 d.). Teismas pripažino niekiniu bei negaliojančiu nuo priėmimo momento ir 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimą dėl T. M. priėmimo į bendrijos narius, nes tuo metu S. T. , nebūdamas bendrijos pirmininku, jokių sprendimų priimti neturėjo teisės. Atsižvelgiant į tai, niekiniai bei negaliojantys yra ir vėlesni sandoriai: 2002 m. gruodžio 30 d. vienintelio nario (T. M. ) sprendimas bei 22-osios GNSB vardu S. T. ir T. M. pasirašytas turto priėmimo-perdavimo aktas.

12Atsakovė T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimo pripažinimo negaliojančiu nuo priėmimo momento, dėl 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimo pripažinimo negaliojančiu nuo priėmimo momento, dėl pripažinimo negaliojančiu nuo priėmimo momento 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo akto, dėl 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties tarp V. B. ir T. M. dėl pajaus perleidimo dalies dėl A. R. priklausančio 1/7 dalies pajaus pripažinimo negaliojančia ir priimti dėl šių punktų naują sprendimą, paliekant nurodytus sandorius galioti. Apeliantė skundą grindžia tokiais argumentais:

  1. Teismas išnagrinėjo ieškovo reikalavimus, už kuriuos nebuvo sumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis. Kaip matyti iš paskutinio patikslinto ieškinio, ieškovas nurodė, kad ieškinio suma - 371 637,50 Lt. Šiame ieškinyje ieškovas suformulavo tris turtinio pobūdžio reikalavimus bei keturis neturtinio pobūdžio reikalavimus, tačiau sumokėjo žyminį mokestį tik už du turtinio pobūdžio reikalavimus bei už du neturtinius reikalavimus. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 80 ir 85 straipsnių imperatyviai suformuluotas nuostatas, kad už kiekvieną ieškinio reikalavimą turi būti mokamas žyminis mokestis.
  2. Teismas netinkamai surašė 2007 m. liepos 12 d. sprendimą šioje byloje. Kaip matyti iš šio sprendimo aprašomosios dalies, teismas tenkino ieškovo prašymą ir pripažino negaliojančiu (apsimestiniu) sandoriu 2001 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, tačiau to nenurodė šio sprendimo rezoliucinėje dalyje ir nenurodė, kokį sandorį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Todėl neaišku, koks iš tikrųjų buvo sandoris bei kokios jo teisinės pasekmės.
  3. Teismas nurodė, kad S. T. nuo 2001 m. sausio 1 d. nebebuvo bendrijos pirmininkas, taigi ir išduoti pažymų bendrijos vardu neturėjo teisės. Tačiau šiuo atveju teismas supainiojo dvi skirtingas aplinkybes - S. T. atleidimą iš apmokamų bendrijos pirmininko pareigų ,,Sodroje“ (2001 m. sausio 1 d.) ir S. T. atleidimą iš bendrijos pareigų gyvenamųjų namų statybos bendrijoje. Pagal galiojančius norminius aktus bei 22-osios GNSB įstatus, bendrijos pirmininkas iš pareigų atleidžiamas tik nustatyta tvarka priėmus sprendimą bendrijoje ir pirmininko pareigos siejamos būtent su šiuo faktu, o ne su pirmininko pareigų registravimu ,,Sodroje“. S. T. bendrijos primininko pareigas ėjo ir toliau, jis 22-osios GNSB įstatų numatyta tvarka iš pirmininko pareigų atšauktas nebuvo. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas šių aplinkybių net netyrė ir jų netikrino.
  4. Iš teismo sprendimo neaišku, ar teismas pripažino skolininkais pagal 2001 m. sausio 10 d. paskolos sutartį tik V. B. , ar ją ir A. R. kartu. Teismas, priteisdamas iš atsakovės V. B. 153 237,50 Lt ieškovui, skolininke pripažino tik V. B. . Priėmus tokį sprendimą, ieškovas apskritai neturi jokios reikalavimo teisės į A. R. turtą, taip pat ir į 1/7 dalį pajaus, todėl nebuvo jokio teisinio ir loginio pagrindo naikinti pajaus pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 1/7 pajaus. Be to, ši sprendimo dalis prieštarauja įstatymo normoms dėl restitucijos bei suformuotai Lietuvos teismų praktikai, kadangi tokio teismo sprendimo neįmanoma įvykdyti. Pažymėtina, kad 22-ojoje GNSB nėra nei pirmininko, nei narių, todėl nėra kam priimti tolimesnių sprendimų. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. R. palikimo niekas nepriėmė, o apklausiami baudžiamojoje byloje kaip liudytojai jo galimi turto paveldėtojai pareiškė, kad į A. R. pajaus dalį nepretenduoja, kadangi šis turtas yra įgytas iš V. B. lėšų ir turi priklausyti jai. Be to, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad apeliantė turi būti vertinama šioje byloje kaip sąžininga įgijėja ir jai turi būti taikomos atitinkamos nuostatos. Be to, teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad apeliantė jau yra sumokėjusi V. B. už 1/7 dalį pajaus 31 200 Lt ir šią sumą galima realiai išieškoti iš V. B. .

13Apeliaciniu skundu atsakovė V. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti V. V. teisę į pagal 2001 m. sausio 10 d. sudarytą paskolos sutartį gautinus iš A. R. 153 237,50 Lt; 2) pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. V. B. ir T. M. sudarytos 218 400 Lt pajaus pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl A. R. priklausančio 31 200 Lt vertės pajaus, sumokėto 22-ajai GNSB, ir taikyti šias teisines pasekmes - pripažinti T. M. teisę į 187 200 Lt pajų 22-ojoje GNSB, priteisti iš V. B. 31 200 Lt T. M. , pripažinti V. V. teisę tenkinti 153 237,50 Lt reikalavimą iš A. R. įmokėtų 22-ajai GNSB 31 200 Lt; 3) pripažinti negaliojančiu 22-osios GNSB pirmininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimą priimti į 22-osios GNSB narius T. M. ir taikyti restituciją - pripažinti V. B. 22-osios GNSB nare, o T. M. , kad ji nėra 22-osios GNSB narė; 4) pripažinti negaliojančiais 22-osios GNSB vienintelio nario T. M. 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimą dėl išstojimo iš 22-osios GNSB ir grąžinimo 218 400 Lt pajaus natūra, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo aktą ir taikyti restituciją - pripažinti butą, esantį ( - ) 22-osios GNSB nuosavybe. Skundui pagrįsti apeliantė nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pinigų perdavimo faktu (CK 6.870 str. 1, 2 d.), tačiau pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su paskolos panaudojimu. Nagrinėjamu atveju ginčo paskolos sutartis nėra tikslinė, todėl šioje byloje paskolos panaudojimas nėra juridiškai reikšminga aplinkybė.
  2. Pažymėtina, kad liudytoja notarė V. S. nurodė, kad ieškovas patvirtino, jog 149 500 Lt sumą jis perdavė asmeniškai A. R. , o ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl pinigų perdavimo fakto ir sutarties teisinių pasekmių suvokimo jis notarei pasakė tiesą. Be to, ieškovas ieškinyje nurodė, kad jeigu būtų žinojęs, jog A. R. priklauso tik 1/7 22-osios GNSB pajaus dalis, jis būtų sudaręs paskolos sutartį ne su A. R. , o su V. B. . Ši aplinkybė įrodo, kad sudarydamas paskolos sutartį ieškovas skolininku laikė būtent A. R. . Dėl teismo pasisakymų apie asmenų parodymus baudžiamojoje byloje pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai dėl paskolinių santykių šioje civilinėje byloje savaime neturi prejudicinės galios ir turi būti nagrinėjama, ar yra požymių, kad apeliantė skolinosi iš V. V. , ar U. M. nėra šališkas, ir pan. Teismas tokios analizės neatliko. Be to, teismo posėdyje liudytojas U. M. nurodė, kad nematė 149 500 Lt pinigų perdavimo momento. Todėl nėra pagrindo laikyti, jog apeliantė yra viena iš 2001 m. sausio 10 d. paskolos sutarties šalių.
  3. Teismo konstatuotas faktas, jog apeliantė stengėsi suteikti A. R. pagalbą gaunant paskolą, teisine prasme nereiškia, kad ji buvo ieškovo ir A. R. paskolinių santykių subjektas, o tik tai, kad apeliantė buvo faktine A. R. pagalbininke. Pažymėtina, kad padėti gauti paskolą A. R. stengėsi ir U. M. . Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo 2001 m. sausio 10 d. paskolos sutarties laikyti apsimestiniu sandoriu CK 1.87 straipsnio prasme ir todėl paskolos suma neturėtų būti priteistina iš V. B. .
  4. Teismas nepasisakė dėl kito ieškinio pagrindo - A. R. ir apeliantė nuslėpė nuo ieškovo, kad A. R. priklauso 1/7 dalis 22-osios GNSB pajaus, o A. R. pajaus 22-joje GNSB suma buvo esminė paskolos sąlyga. Pažymėtina, kad A. R. 22-osios GNSB pajaus suma nebuvo esminė paskolos sutarties sąlyga, nes suinteresuotas kreditorius paprastai užtikrina paskolos grąžinimą iki paskolos suteikimo. Tačiau ieškovas perdavė pinigus A. R. nesant jo pajaus įkeitimo sandorio, paskolos sutartyje nėra numatyta jokių nuostatų dėl pajaus įkeitimo, be to, ieškovas 1,5 metų (nuo paskolos sutarties sudarymo iki A. R. mirties) nesiėmė jokių veiksmų, galinčių užtikrinti jo interesus, nereikalavo nutraukti sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog V. B. nežinojo, kad A. R. pateikta ieškovui 2001 m. sausio 10 d. 22-osios GNSB pažyma dėl A. R. įneštų 227 118 Lt neatitinka tikrovės, nes apeliantė nekontroliavo A. R. atsiskaitymų su 22-ąja GNSB. Be to, apeliantei nesant paskolos sutarties šalimi, CK 1.91 straipsnio pagrindu ji negali būti laikoma atsakove.
  5. Kadangi A. R. yra miręs ir nėra jo turto paveldėtojų, priteisti 153 237,50 Lt iš A. R. negalima, tačiau nėra kliūčių priimti sprendimo dėl ieškovo teisės į gautinos 153 237,50 Lt sumos paskolos sutarties pagrindu pripažinimo. Pripažinus šią teisę ieškovas, atsiradus A. R. turto ir/ar paveldėtojų, turės teisę patenkinti savo interesą.
  6. Teismas nepagrįstai pripažino iš dalies negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl A. R. priklausančio 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. (jo turto paveldėtojams) teisę į 1/7 dalį buto ( - ). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pagal 22-osios GNSB įstatus nuosavybės teisę į butą, esantį ( - ), įgyja tik bendrijos narys, išmokėjęs pajų, vadinasi, tol, kol nėra visiškai išmokėti pajai, nei T. M. , nei A. R. (jo paveldėtojai) nėra 22-osios GNSB nariai, šie asmenys neturi teisės įgyti nuosavybės teisę (jos dalį) į minėtą butą.
  7. Restitucijos šalimis laikytinos pripažintino negaliojančiu sandorio šalys, todėl teismas, pripažinęs negaliojančia pajaus pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl A. R. priklausančio 31 200 Lt pajaus ir nenustatęs, kad abišalė restitucija negalima, privalėjo ex officio konstatuoti, kad apeliantei yra grąžintinos teisės ir pareigos, susijusios su 31 200 Lt pajumi, o T. M. grąžintina už šį pajų apeliantei sumokėta 31 200 Lt suma. Tokiu būdu teisingai pritaikius restituciją, apeliantė tampa asmeniu, be teisinio pagrindo turinčiu teises ir pareigas, susijusias su A. R. sumokėtais 22-ajai bendrijai 31 200 Lt.
  8. Teismas, pripažinęs negaliojančiu 22-osios GNSB pirmininko 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimą priimti į 22-osios GNSB narius T. M. , ex officio privalėjo konstatuoti, kad T. M. nėra 22-osios GNSB narė, o V. B. yra 22-osios GNSB narė. Be to, teismas, pripažinęs negaliojančiais T. M. 2002 m. gruodžio 30 d. sprendimą grąžinti 218 400 Lt pajų natūra - butu, esančiu ( - ), ir 2002 m. gruodžio 30 d. šio turto priėmimo-perdavimo aktą, ex officio privalėjo taikyti restituciją ir konstatuoti, kad butas, esantis ( - ), yra 22-osios GNSB nuosavybė.

14Atsileipimu į apeliacinius skundus ieškovas V. V. prašo juos atmesti kaip nepagrįstus ir neteisėtus. Nurodė, kad byloje nustatyta, jog V. B. apgaule pardavė A. R. priklausiusią 31 200 Lt pajaus dalį ir tokiu būdu šį turtą pasisavino savo naudai. Ieškovo teigimu, tikroji paskolos sutarties šalis buvo V. B. , nes A. R. , sudarydamas sutartį, pateikė duomenis, jog jam priklauso visas piniginis pajus butui, esančiam ( - ), statyti, tačiau vėliau paaiškėjo, jog A. R. priklausė tik 1/7 šio pajaus dalis, likusi dalis priklausė V. B. .

15Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VMI, prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų reikalavimų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tikrosios paskolos šalys yra paskolos davėjas ieškovas ir paskolos gavėjai A. R. ir V. B. . Taigi sutartis laikytina apsimestiniu, t. y. niekiniu sandoriu ir dėl to nepagrįsti V. B. argumentai, kad ji nebuvo su paskola susijusių santykių subjektas. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė CK 5.50 straipsnio 2 dalies pagrindu nepriėmė A. R. palikimo, todėl iš jos negali būti reikalaujama grąžinti skolą.

16Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

17Apeliacinės instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, taip pat patikrinti absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).

18Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.), tačiau priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, neteisingai įvertino įrodymus ir kvalifikavo šalių teisinius santykius, netinkamai taikė materialinės teisės normas (CPK 177 str., 185 str., 330 str.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas – ieškovo reikalavimai patenkinami iš dalies kita apimtimi nei nusprendė pirmosios instancijos teismas (CPK 326 str. 3 d.).

19Ginčas kilęs iš ieškovo V. V. ir skolininko A. R. 2001 m. sausio 10 d. sudarytos rašytinės, šalių pasirašytos ir notaro patvirtintos paskolos sutarties, pagal kurią A. R. gavo iš V. V. 149 500 Lt paskolą. Ją privalėjo grąžinti iki 2001 m. liepos 10 d. Paskola negrąžinta – 2002 m. birželio 17 d. A. R. mirė. Atsižvelgiant į sutartinės prievolės pažeidimo laiką, ginčui taikytinos 2000 m. liepos 1 d. redakcijos Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., normos dėl sutartinės civilinės atsakomybės (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, byloje nėra (CK 6.870 str.). Ieškovas, siekdamas susigrąžinti pinigus, prašo pripažinti šią sutartį niekine dėl to, kad ji sudaryta dėl apgaulės ir yra apsimestinė, t. y. dėl to, kad sudarant ginčo sandorį, buvo valios trūkumas (apgaulė) ir šis sandoris buvo apsimestinis esant netikrai sandorio šaliai (paskolos gavėjai), t. y. V. B. , todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį turi atsirasti skolininkei V. B. (CK 1.91, 1.87 str).

20Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tikrosios paskolos sutarties šalys buvo A. R. ir V. B. (paskolos gavėjai) bei V. V. (paskolos davėjas). Išvadą dėl V. B. , kaip vienos iš paskolos gavėjų, teismas grindė ieškovo V. V. paaiškinimu, liudytojų V. S., U. M. ir atsakovės V. B. parodymais baudžiamojoje byloje, apklausiant ją kaip liudytoją dėl pajaus, priklausančio A. R. , pardavimo, apie jos aktyvų dalyvavimą sudarant ginčo sutartį.

21Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

22Paskolos sutartis – tai susitarimas, kuriuo paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Tokia sutartis priskiriama prie realinių sutarčių, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vien šalių susitarimo dėl paskolos. Kad šis santykis atsirastų, jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus arba kitus rūšinius požymius turinčius daiktus. Taigi vien sutartis dėl sutarties dalyko, jo (dalyko) neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi. Tai, kad ši sutartis realinė, įtvirtina ir įstatymų leidėjas CK 6.870 straipsnio 2 dalyje. Iš to seka išvada, kad paskolos sutartis sudaroma ir iš jos atsiranda prievoliniai kredito santykiai tik tada, jei susitarimo dėl sutarties sąlygų momentas sutampa su sutarties dalyko perdavimo momentu. Šios aplinkybės reikšmingos ir nustatant tikrąją sandorio šalį – paskolos gavėją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką civilinėse bylose, yra pabrėžęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (LAT Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-7/2008, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-195/2007, 2000 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-406/2000).

23Atsakovė V. B. neigia esanti tikroji sandorio šalis ir neigia gavusi paskolą. Ji neneigia buvusi su A. R. notaro biure, tačiau tikina, kad paskoliniai santykiai buvo tarp A. R. ir V. V. , ir pinigus pagal šią sutartį gavo A. R.

24Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad tokie jos (V. B. ) teiginiai užfiksuoti ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-290-360/2005 (1 t., b. l. 69-78, 3 t., b. l. 96). Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo V. B. parodymus. Nė vienoje iš apklausų ji (V. B. ) neteigė, kad buvo tikroji ginčo sutarties šalis ar bent viena iš dviejų šios sutarties šalių, taip pat ir to, kad skolinosi pinigus kartu su A. R. . Priešingai, ji tvirtino, kad sutartis buvo sudaryta tarp A. R. ir V. V. , pagal kurią pinigus gavo A. R. . Šios pozicijos ji laikėsi ir nagrinėjant civilinę bylą.

25Iš sutarties (1 t., b. l. 9) turinio akivaizdu, kad 149 500 Lt pasiskolino iš V. V. A. R. , įsipareigodamas pinigus grąžinti iki sutartyje aptarto termino. Jokių duomenų apie bendraskolę V. B. sutartyje nėra. Tai, kad paskolos sutarties šalys buvo A. R. ir V. V. , patvirtino ir apklausta kaip liudytoja notarė V. S., teigdama, kad tik šie asmenys (A. R. ir V. V. ) pasirašė paskolos sutartį, o A. R. patvirtino, kad pinigus iš V. V. gavo (2 t., b. l. 201).

26Liudytojo U. M. parodymai apie V. B. dalyvavimą notaro biure, A. R. ir V. V. pasirašant ginčo sutartį, nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad V. B. buvo tikroji sandorio šalis. Jokių faktinių aplinkybių apie šalių derybas, iš kurių galima būtų spręsti apie sandorio šalių valią dėl tikrosios sandorio šalies, liudytojas nenurodė. Priešingai, jis patvirtino, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tarp A. R. ir V. V. ir abi šalys ją (sutartį) pasirašė. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į šias, teisėjų kolegijos įsitikinimu, reikšmingas faktines aplinkybes.

27Vertindama ieškovo V. V. paaiškinimus dėl sandorio sudarymo aplinkybių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas visą bylos nagrinėjimo procesą nebuvo nuoseklus, keitė savo poziciją (tikslino ieškinį penkis kartus), skirtingai aiškino sutarties sudarymo aplinkybes, nurodė skirtingus jos (sutarties) negaliojimo pagrindus. Į tai pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo pozicija nepakito.

28Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo sutartis buvo apsimestinė ir/ar sudaryta dėl apgaulės (CK 1.87 str., 1.91 str.).

29Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu 2003 m. sausio 7 d. (1 t., b. l. 3-8), ginčo paskolos sutarties šalimi įvardijo A. R. , teigdamas, kad būtent su juo sudarė ginčo sutartį ir jam (A. R. ) paskolino sutartyje nurodytą pinigų sumą. Pripažino, kad, prieš sudarydamas sutartį, domėjosi A. R. turimu turtu ir ketino skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinti A. R. 22-osios GNSB pajaus įkeitimu ir prašė paskolą su palūkanomis (153 237,50 Lt) priteisti iš atsakovo A. R. . V. B. , nors ir buvo nurodyta kaip atsakovė, tačiau jai reikalavimai dėl paskolos grąžinimo nebuvo pareikšti. Ieškovas neįrodinėjo, kad ji (V. B. ) buvo tikroji sandorio šalis, ją (V. B. ) paminėjo ieškinyje tik kaip A. R. suteiktos paskolos naudotoją verslo reikalams. Savo poziciją dėl sandorio šalies ieškovas pakeitė nagrinėjant bylą, paaiškėjus, kad skolininkas A. R. miręs. Patikslinęs ieškinį, ieškovas kaip atsakovę nurodė V. B. (2 t., b. l. 93-98, 3 t., b. l. 8-14, 23-24, 27-33 46-52), pripažindamas, kad sutarties šalis buvo A. R. , toliau teigdamas, kad ginčo sutartis buvo sudaryta V. B. iniciatyva, dėl jos įtakos nuslepiant, kad 1/7 ketinto įkeisti pajaus dalis priklauso V. B. , paskola naudota jos (V. B. ) bei A. R. bendroms reikmėms. Iš to ieškovas kildina V. B. paskolinę prievolę. Tai, kad V. B. dalyvavo sudarant ginčo sutartį ir kartu su A. R. naudojo gautus pinigus savo reikmėms, neįrodo ją (V. B. ) esant tikrąja sandorio šalimi. Nei ieškovas, nei V. B. , nei liudytojai nenurodė jokių faktinių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti apie šalių ketinimus sudaryti apsimestinį sandorį, vietoje tikrosios paskolos gavėjos V. B. sutartyje nurodant jos statytinį A. R. . Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės V. B. apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sandorio apsimestinumą nepagrįstai grindė vien tik gautos paskolos panaudojimo faktinėmis aplinkybėmis.

30CK 6.156 straipsnyje apibrėžtas sutarties laisvės principas reiškia šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. CK 1.5 straipsnio 1 dalis įpareigoja civilinių teisinių santykių subjektus, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas V. V. , prieš pasirašydamas ginčo sutartį ir atiduodamas pinigus skolininkui, privalėjo veikti apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir visais įmanomais būdais įsitikinti, kam iš tikrųjų perduoda pinigus – A. R. ar V. B. , ar abiems kartu. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo prisiminti, kam atidavė pinigus, ir tai įrodo, kad ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir taip prisiėmė riziką.

31Civiliniame procese galioja bendra įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė ginčo sandorio ydingumo, o byloje surinktų įrodymų viseto pakanka išvadai, kad paskolos sutartiniai santykiai buvo tarp A. R. ir V. V. .

32Byloje nustatyta, kad A. R. ir V. B. nebuvo sudarę santuokos ir neįregistravę partnerystės santykių. Įrodymų, kad jie vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą turtą, nėra (CK 3.7, 3.229, 3.230 str.). Taigi ir dėl šių aplinkybių V. B. neatsiranda pareigos atsakyti kreditoriui už A. R. skolą (CK 6.1 str.). Tokia pareiga išlieka A. R. , tačiau, kaip nustatyta, A. R. mirė ir prievolės grąžinti skolą neįvykdė (1 t., b. l. 71). Mirus asmeniui, atsiranda teisė paveldėti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais fizinio asmens turtines teises ir kai kurių asmenų neturtines teises pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (CK 5.1 str). Pagal CK 5.50 ir 5.60 straipsnius, įpėdinis, disponuodamas savo civilinėmis teisėmis, turi teisę laisva valia nuspręsti, ar atsiradusį palikimą priimti, ar jo atsisakyti. Teisę į paveldimą turtą įstatymas sieja su aktyviais įpėdinio veiksmais – faktiniu paveldimo turto valdymu ar pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimu palikimo atsiradimo vietos notarui (CK 5.50 str. 1-2 d.). Įstatymas nenumato, kad palikimo priėmimas gali būti atliekamas tylėjimu ar neveikimu. Jeigu per įstatymo nustatytą terminą dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių įpėdinis neįgyvendina savo paveldėjimo teisės, laikoma, kad jis (įpėdinis) palikimo nepriėmė ir jo paveldėjimo teisė pasibaigė (CK 5.50 str. 4 d., 5.51 str.). Byloje nustatyta, kad palikėjo A. R. įstatyminiai paveldėtojai buvo du jo nepilnamečiai sūnus A. R. ir O. R., gimę santuokoje su I. Š. (baudžiamoji byla Nr. 1-290-369/2005, 2 t., b. l. 82-83, 85), 3 t., b. l. 30). Santuoka nutraukta 1996 m. rugpjūčio 28 d. Iš liudytojos I. Š. parodymų akivaizdu, kad ji žinojo apie buvusio vyro mirtį ir vaikų (pirmos eilės įpėdinių) teisę paveldėti, tačiau jokių aktyvių veiksmų palikimui priimti nesiėmė ir palikimo nepriėmė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad, nepriėmus palikimo pirmos eilės paveldėtojams, įstatymo nustatyta teise paveldėti pasinaudojo kitų įstatyme nustatytų eilių įstatyminiai įpėdiniai (CK 5.11 str.). Esant tokiai situacijai, laikytina, kad nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, todėl mirusiojo skolininko A. R. turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.62 str. 1 d. 3 p.), kuri įgyja ir pareigą atsakyti už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Nepagrįstas atsakovo – valstybės atstovo Valstybinės mokesčių inspekcijos teiginys (3 t., b. l. 147), kad valstybė neturi atsakyti už A. R. skolas, nes ji nepriėmė palikimo, nesikreipė į teismą dėl turto apyrašo sudarymo ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Minėtos teisės normos, reglamentuojančios palikimo perėjimą valstybei, yra imperatyvios, ir tai reiškia, kad teisės subjektas negali pats pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai, nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Taigi valstybė negali atsisakyti paveldėti turto. Valstybės paveldėto nekilnojamojo ir kito turto tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse. Šių taisyklių V skyriuje „Valstybės paveldėto turto apskaitymas“ nurodytos procedūros, kurios turi būti atliktos, kad valstybės paveldėtas turtas būtų įtrauktas į apskaitą ir priimtas.

33Byloje nustatyta, kad ieškovo turtinės teisė pažeista ir turi būti ginama operatyviai. Jos neginti tik dėl to, kad valstybė iki šiol neatliko nustatytų procedūrų palikimui priimti, teismas neturi pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad neapibrėžta situacija negalima, sprendžia, kad valstybės pareigos paveldėti A. R. turtą ir atsakyti už jo skolą V. V. konstatavimas nekliudo valstybei vadovautis minėtu Vyriausybės nutarimu ir taikyti jame nustatytas valstybės paveldimo turto procedūras, t. y. valstybė turi nustatyta tvarka priimti palikimą ir perimti skolą remiantis įstatymu. Ieškovo reikalavimas turi būti tenkinamas, nukreipiant išieškojimą į tą palikėjo turtą, kuris dėl neteisėtais pripažintų sandorių tapo trečiojo asmens valdomas ir perėjo nuosavybėn (1/7 buto, esančio ( - )), taip pat ir iš kito valstybės paveldimo palikėjo turto. Byloje nustatyta, kad AB SEB banko sąskaitoje yra A. R. piniginis indėlis (baudžiamoji byla Nr. Nr. 1-290-369/2005, 2 t., b. l. 80). Tokios pozicijos laikosi ir ieškovas atsiliepime į apeliacinius skundus.

34Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. turėjo teisę parduoti atsakovei T. M. tik jai (V. B. ) priklausančią pajaus dalį, t. y. 6/7 dalį, tačiau kartu perleisdama ir A. R. priklausančią 1/7 dalį pajaus V. B. pažeidė CK 4.37 straipsnio ir 4.48 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu V. B. pripažinta kalta, padariusi nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, konstatuojant, kad ji, veikdama apgaule, pasinaudodama suklastotu dokumentu, savo naudai įgijo A. R. priklausančią 31 200 Lt pajaus dalį. Kadangi visas pajus įvertintas 218 400 Lt minėta A. R. priklausiusi pajaus dalis sudaro 1/7 visos pajaus masės dalį. Ginčo dėl to byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2002 m. gruodžio 17 d. pajaus perleidimo sutartis, sudaryta tarp V. B. ir T. M. , ir su šia sutartimi susiję vėlesni sandoriai yra niekiniai (CK 1.80 str.), tačiau teismas nepagrįstai šiuos sandorius pripažino niekiniais visa apimtimi, t. y. ir dėl V. B. pajaus dalies. Byloje nenustatyta, kad V. B. iš šią pajaus dalį užvaldė apgaule ir neturėjo teisės perleisti šios pajaus dalies trečiajam asmeniui. Be to, ginčo dėl V. B. priklausančio pajaus perleidimo byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta negaliojančiais ginčo sandorius iš dalies dėl 1/7 pajaus perleidimo. Kadangi, V. B. perleidus pajų T. M. , pastarajai atlikus atitinkamas procedūras (pajaus perdavimą bendrijai, įgyjant nekilnojamąjį turtą), pajus buvo pakeistas į nekilnojamąjį turtą (butą), kurį valdo nuosavybės teise T. M. , todėl valstybei paveldėjimo teisė pripažįstama į 1/7 dalį buto, A. R. prarasto dėl V. B. padaryto nusikaltimo. Šiuo atveju turtas gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš V. T. M. jos (V. B. ) gautą iš T. M. 1/7 A. R. pajaus dalies vertę – 31 200 Lt (CK 1.80 str. 2 d.).

35Į V. B. apeliacinio skundo 1-3, 5 punktus atsakyta, 6-o punkto argumentai nėra reikšmingi šiai bylai. Pastarajame punkte V. B. pasisako dėl A. R. ir T. M. teisių gynimo, tačiau ji neturi įgalinimų atstovauti šių asmenų interesams. Reikalavimas grąžinti jai teises, susijusias su 31 200 Lt vertės pajumi, nepagrįstas, nes, kaip jau pasisakyta, V. B. neturi jokių teisių į šią pajaus dalį, nes užvaldė jį apgaule. Ieškovas V. V. grindė ieškinį ne tik apsimestinio sandorio pagrindu, bet ir apgaule. Teismas konstatavo, kad ginčo sandoris –apsimestinis, ir nekonstatavo apgaulės. Apeliacinio skundo 4-ame punkte V. B. teigia, kad teismas nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo pastarojoje dalyje. Teisėjų kolegija teigia, kad dėl to, jog teismas nepasisakė apie tai, kad paskolos sandoris galėjo būti sudarytas dėl apgaulės, V. B. jokių teisių ir pareigų nesukuriama ir jos teisės nepažeidžiamos. Dėl šios aplinkybės turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą ieškovas V. V. . Tačiau jo apeliacinio skundo nėra.

36Į T. M. apeliacinio skundo 2-3 punktų argumentus atsakyta nutartyje. 1-ame apeliacinio skundo punkte keliamas žyminio mokesčio, kurį turėtų sumokėti ieškovas, paduodamas teismui ieškinį, pakankamumo klausimas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi įtakos. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šį klausimą svarstė ne kartą ir priėmė atitinkamus patvarkymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti šio klausimo kitaip.

37Teisėjų kolegija sutinka su T. M. 4-o punkto argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo taip, kaip jis suformuluotas rezoliucinėje dalyje, nebus įmanoma įvykdyti, todėl jis keičiamas. Sprendimo keitimo motyvai nurodyti šioje nutartyje. Dėl apeliantės, 1/7 buto dalies įgijėjos, taip pat pasisakyta.

38Keičiant teismo sprendimą, atitinkamai koreguojamos ir bylinėjimosi išlaidos.

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

40Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

41Ieškinį tenkinti iš dalies.

42Priteisti iš turto palikėjo A. R. turto paveldėtojo atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui V. V. A. R. skolą – pinigų sumą, neviršijant Lietuvos valstybei perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau ne didesnę negu 153 237,50 Lt. Išieškojimą nukreipti į A. R. priklausiusį turtą – į 1/7 dalį buto, esančio ( - ), pinigines lėšas, esančias AB SEB banke, sąskaitos Nr. LT937044060001208596, bei į kitą paaiškėjusį A. R. priklausiusį turtą.

43Pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties dėl pajaus perleidimo, sudarytos tarp V. B. ir T. M. , dalį dėl A. R. priklausiusio 1/7 dalies pajaus, suteikiančio A. R. (jo turto paveldėtojui - valstybei) teisę į 1/7 dalį buto, esančio ( - ).

44Priteisti iš V. B. 31 200 Lt T. M. .

45Pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento 2002 m. gruodžio 20 d. 22-osios GNSB pirmininko sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. 22-osios GNSB vienintelio nario sprendimo, 2002 m. gruodžio 30 d. turto priėmimo-perdavimo akto, sudaryto tarp 22-osios GNSB ir T. M. dalis dėl 1/7 dalies pajaus ir 1/7 dalies buto, esančio ( - ).

46Kitą ieškinio dalį atmesti.

47Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 4 688,75 Lt žyminį mokestį ieškovui V. V. .

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas V. V. prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiais 2002 m.... 4. Ieškovas nurodė, kad 2001 m. sausio 10 d. buvo sudaryta paskolos sutartis su... 5. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-290-369/05 medžiagos (2005 m. lapkričio 17 d.... 6. Atsakovė V. B. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal jos ir atsakovo... 7. Atsakovė T. M. ieškinio nepripažino, nurodė, kad 2002 m. gruodžio 17 d.... 8. S. T. (buvęs 22-osios GNSB pirmininkas) nurodė, kad 1996 m. liepos 9 d.... 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos... 10. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį patenkino... 11. Teismas nustatė, kad prieš sudarant paskolos sutartį A. R. ieškovui... 12. Atsakovė T. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį... 13. Apeliaciniu skundu atsakovė V. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo... 14. Atsileipimu į apeliacinius skundus ieškovas V. V. prašo juos atmesti kaip... 15. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama... 16. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.... 17. Apeliacinės instancijos teismo pareiga išnagrinėti bylą, neperžengiant... 18. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo... 19. Ginčas kilęs iš ieškovo V. V. ir skolininko A. R. 2001 m. sausio 10 d.... 20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tikrosios paskolos sutarties... 21. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.... 22. Paskolos sutartis – tai susitarimas, kuriuo paskolos davėjas perduoda... 23. Atsakovė V. B. neigia esanti tikroji sandorio šalis ir neigia gavusi... 24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja,... 25. Iš sutarties (1 t., b. l. 9) turinio akivaizdu, kad 149 500 Lt pasiskolino iš... 26. Liudytojo U. M. parodymai apie V. B. dalyvavimą notaro biure, A. R. ir V. V.... 27. Vertindama ieškovo V. V. paaiškinimus dėl sandorio sudarymo aplinkybių,... 28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo sutartis... 29. Ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu 2003 m. sausio 7 d. (1 t., b.... 30. CK 6.156 straipsnyje apibrėžtas sutarties laisvės principas reiškia šalių... 31. Civiliniame procese galioja bendra įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena... 32. Byloje nustatyta, kad A. R. ir V. B. nebuvo sudarę santuokos ir... 33. Byloje nustatyta, kad ieškovo turtinės teisė pažeista ir turi būti ginama... 34. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. turėjo... 35. Į V. B. apeliacinio skundo 1-3, 5 punktus atsakyta, 6-o punkto argumentai... 36. Į T. M. apeliacinio skundo 2-3 punktų argumentus atsakyta nutartyje. 1-ame... 37. Teisėjų kolegija sutinka su T. M. 4-o punkto argumentu, kad pirmosios... 38. Keičiant teismo sprendimą, atitinkamai koreguojamos ir bylinėjimosi... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 40. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą ir jį... 41. Ieškinį tenkinti iš dalies.... 42. Priteisti iš turto palikėjo A. R. turto paveldėtojo atsakovo Lietuvos... 43. Pripažinti negaliojančia 2002 m. gruodžio 17 d. sutarties dėl pajaus... 44. Priteisti iš V. B. 31 200 Lt T. M. .... 45. Pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo momento 2002 m. gruodžio 20 d.... 46. Kitą ieškinio dalį atmesti.... 47. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 4 688,75 Lt žyminį mokestį...