Byla 3K-3-195/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams I. V., S. V., G. V., J. V. dėl žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; tretieji asmenys: G. M., VĮ Registrų centro Alytaus filialas, Alytaus miesto 3-iojo notarų biuro notarė Elena Jachimavičienė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas 2005 m. gruodžio 19 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad 2002 m. gruodžio 11 d. AB „Šiaulių bankas“ Alytaus filialas, kurio direktorė buvo atsakovė I. V., suteikė ieškovui 14 480 eurų paskolą, kurią šis įsipareigojo grąžinti iki 2004 m. gruodžio 30 d. Užtikrindamas paskolos grąžinimą, ieškovas įkeitė žemės sklypo dalį, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini). Vėliau ieškovui atsirado finansinių sunkumų, todėl atsakovė I. V. pasiūlė iš savo asmeninių lėšų ieškovui suteikti paskolą, kurios grąžinimo terminas nustatytas iki 2004 m. gegužės 1 d. Tam, kad ieškovas užtikrintų atsakovei paskolos grąžinimą, atsakovė pasiūlė ieškovui pasirašyti nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartį, nustatant apribojimus pirkėjui disponuoti įsigytu turtu. Dėl to ieškovas ir atsakovė 2003 m. spalio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodyto turto pardavimo už 65 tūkst. Lt. Ieškovas nurodė, kad pagal šią sutartį jis pinigų negavo, bet atsakovė I. V. už ieškovą grąžino paskolą bankui. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis 2004 m. kovo 25 d., nesuėjus paskolos grąžinimo terminui, gavo atsakovės I. V. raginimą iki 2004 m. balandžio 1 d. išsikelti iš tariamai parduoto namo. Ieškovas teigė, kad jis pasiūlė atsakovei grąžinti paskolą, bet ši atsisakė priimti pinigus. Atsakovai I. ir S. V. bei G. ir J. V. 2004 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl pirmiau nurodyto žemės sklypo su pastatais pardavimo. Ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti, nes pardavėjai neturėjo teisės perleisti ginčijamo turto. Tai, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę paskolos, bet ne pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovo nuomone, patvirtina turto vertė, lygi 130 tūkst. Lt, atsakovės I. V. paaiškinimai, kad ji būtų grąžinusi ieškovui ginčijamą turtą, jeigu šis iki 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyto termino, t. y. iki 2004 m. balandžio 1 d. būtų grąžinęs paskolą.

5Ieškovas, remdamasis CK 1.5, 1.80, 1.80, 1.136, 1.138, 4.95 straipsniais, 4.96 straipsnio 1 dalimi, 6.145 straipsnio 2 dalimi, 6.305 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovės I. V. 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo su pastatais Alytuje, Basanavičiaus g. 13, pripažįstant, kad šia sutartimi buvo sudaryta turto įkeitimo sutartis, kuria buvo užtikrintas paskolos grąžinimas; 2) pripažinti negaliojančia atsakovų I. ir S. V. bei G. ir J. V. 2004 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl to paties turto; 3) taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui ginčijamą turtą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

7Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: 1) pripažino negaliojančia ieškovo ir atsakovės I. V. 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl žemės sklypo dalies su pastatais; 2) pripažino, kad nurodyta sutartimi buvo sudaryta ginčijamo turto įkeitimo sutartis, užtikrinant paskolos grąžinimą; 3) pripažino negaliojančia atsakovų I. ir S. V. bei G. ir J. V. 2004 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl to paties turto; 3) taikė restituciją ir priteisė atsakovams G. ir J. V. iš atsakovų I. ir S. V. 65 tūkst. Lt, ieškovui grąžino ginčijamą turtą. Teismas sprendime nurodė, kad sudarant 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo tikroji šalių valia buvo įkeisti ginčijamą turtą. Teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje esančio 2004 m. rugsėjo 30 d. atsakovės I. V., kaip liudytojos, apklausos protokolo duomenimis, t. y. atsakovės parodymais, kad ji ir ieškovas susitarė, jog ieškovas pinigus turi grąžinti iki 2004 m. balandžio 1 d., ir kad ji ginčijama sutartimi norėjo užsitikrinti paskolos grąžinimą. Teismas pažymėjo, kad vėliau atsakovė I. V. pakeitė parodymus ir tvirtino, jog ginčijamą sutartį sudarė, norėdama padėti ieškovui, kad namas nebūtų parduotas iš varžytynių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė I. V., būdama banko, kuris suteikė ieškovui kreditą, filialo direktorė, žinojo visą ieškovo situaciją, sprendė, kada ir kaip elgtis bankui su įkeistu turtu. Teismo nuomone, svarbu tai, kad atsakovė yra pripažinusi, jog turto pirkimo kaina buvo susieta su ieškovo negrąžintos paskolos, palūkanų ir delspinigių suma. Teismas nurodė, kad ieškovas ginčijamą turtą valdė ir valdo kaip savininkas, neišreiškė valios parduoti ginčijamą turtą atsakovams G. ir J. V. Teismas nurodytus atsakovus pripažino nesąžiningais, nes jie, įsigydami ginčijamą turtą nerealiai maža kaina (dvigubai mažesne negu rinkos kaina), neapžiūrėję perkamo namo vidaus, nesidomėję jame gyvenančiais asmenimis, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, kaip analogiškoje situacijoje būtų pasielgęs bet kuris nuovokus žmogus.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 23 d. sprendimu patenkino atsakovų I. V., G. V. ir J. V. apeliacinius skundus ir Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino: ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovėms I. V. ir G. V. po 3950 Lt bylinėjimosi išlaidų, į valstybės biudžetą 114,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu ir dengiančiu įkeitimo sandorį. Teismo nuomone, nurodytos sutarties šalys faktiškai siekė ne įkeisti ginčijamus nekilnojamuosius daiktus, bet juos parduoti, numatant pardavėjo atpirkimo teisę, kuri turėjo būti įgyvendinta per šalių nustatytą terminą. Teismas tvirtino, kad ginčijamos sutarties negalima pripažinti įkeitimo sutartimi, kuria užtikrintas paskolos grąžinimas, nes byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ieškovas ir atsakovė I. V. buvo sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurios nesilaikymas daro paskolos sutartį negaliojančią (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad CK normose, reglamentuojančiose pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise, nenustatyta, jog tiesioginis atpirkimo teisės ir jos įgyvendinimo sąlygų neįrašymas į pirkimo–pardavimo sutartį daro ją negaliojančią. Teismo manymu, tokių sąlygų buvimą nagrinėjamo ginčo atveju patvirtina faktinės aplinkybės ir 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties tekstas. Teismas nurodė, kad ginčijamos sutarties 9 punkte nustatyta ieškovo ir jo sutuoktinio teisė gyventi name iki 2004 m. balandžio 1 d., 5.2 punkte – pirkėjo pareiga be raštiško pardavėjo sutikimo neperleisti, neįkeisti ar kitaip suvaržyti savo teises į įgyjamą turtą iki 2003 m. balandžio 1 d. Teismas padarė išvadą, kad šios dvi ginčijamos sutarties sąlygos atitinka CK 6.417 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties šalių teises ir pareigas. Vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 5 dalimi, teismas nurodė, kad šalių pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise civilinius teisinius santykius patvirtina šalių elgesys iki ir po sutarties sudarymo, taip pat pradėjus spręsti ginčą teisme. Štai iki sutarties sudarymo šalių santykiai buvo labai geri, ieškovas ir jo sutuoktinė 2003 m. rugpjūčio 29 d. gavo teismo leidimą parduoti šeimos gyvenamąją patalpą, ieškovas 2003 m. rugsėjo 3 d. per notarą teikė žemės sklypo bendraturčiui pareiškimą dėl pirmumo teisės pirkti žemės sklypą. Be to, pats ieškovas kitoje civilinėje byloje, ginčydamas sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo, nurodė, kad tai pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartis. Vis dėlto teismas nurodė, kad ieškovas nepasinaudojo daiktų atpirkimo teise iki ginčijamoje sutartyje nustatyto termino pabaigos, neįrodė, kad siūlė atsakovei I. V. parduoti ginčijamą turtą įstatymų nustatyta tvarka ir kad turėjo pakankamai lėšų daiktams atpirkti (Notariato įstatymo 26 straipsnio 10 punktas, CK 6.56 straipsnis). Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovai I. ir S. V. bei G. ir J. V. 2004 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta ir galiojanti, nes pardavėjai teisės disponuoti turtu apribojimas buvo pasibaigęs 2004 m. balandžio 1 d.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 13, 12 straipsnius, nes peržengė apeliacinio skundo ribas, savo iniciatyva pradėjo analizuoti tokius argumentus ir faktus, kuriais apeliaciniame skunde nebuvo remiamasi. Šį pažeidimą įrodo tai, kad teismas įkeitimo sutarties negalimumą grindė, remdamasis tuo, jog ieškovas ir atsakovė I. V. nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties. Be to, teismas, neprašomas bylos šalių, nustatinėjo faktą, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalys joje susitarė dėl pardavėjo atpirkimo teisės, nors netgi atsakovė I. V. apeliaciniame skunde nurodė, jog šalys nesitarė dėl atpirkimo teisės.
  2. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nemotyvavo savo išvados, kodėl negalima sutikti su tuo, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi faktiškai buvo užslėptas įkeitimo sandoris. Teismas taip pat nesigilino į tai, kad nebuvo šalių valios sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, neįvertino to, jog atsakovė I. V. apeliaciniame skunde nurodė įsigijusi ginčijamą turtą pasipelnymo tikslu.
  3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, CK 6.305 straipsnį ir negalėjo taikyti šios materialiosios teisės normos, nes ginčijama sutartis neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratos: ginčijama sutartimi pardavėjas neperdavė daikto pirkėjui, o pinigų suma buvo siejama ne su daikto verte, bet su pardavėjo paskoliniais įsipareigojimais bankui. Taigi teismas šalių nurodytas aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 4.25 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai pripažino, kad atsakovė I. V. turėjo ginčijamo turto valdymo ir disponavimo juo teises. Iš tikrųjų valdymo teisę visada turėjo ir turi ne atsakovė, bet ieškovas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas paneigė Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame kitoje byloje, nustatytas aplinkybes, kad ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra sąlygos dėl pastato ir žemės sklypo atpirkimo.
  6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam, nes, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą dėl atpirkimo teisės, kai šalys byloje tokia aplinkybe nesirėmė, ieškovui nebuvo sudaryta galimybė dėl jos pasisakyti ir pateikti argumentų.
  7. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalį, nes padaręs išvadą, kad ginčijamos sutarties sudarymą lėmė ieškovo paskolos negrąžinimas bankui, bet ne noras parduoti ginčijamą turtą, neatsižvelgė į šalių ketinimus ir ginčijamą sutartį pripažino pirkimo–pardavimo sutartimi su atpirkimo teise.
  8. Lietuvos apeliacinis teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovai G. ir J. V. elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Kasatoriaus nuomone, priešingai, pirkdami pastatus ir žemę bei neapžiūrėję jų iš vidaus, nepasidomėję, kas juose gyvena, elgėsi nerūpestingai ir nesąžiningai.

11Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai I. ir S. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai tvirtina, jog teismas peržengė apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Atsakovų nuomone, apeliaciniame skunde jie iškėlė hipotezę dėl pirkimo–pardavimo sutarties su atpirkimo teise sudarymo. Be to, atsakovų teigimu, negalima naikinti kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo vien formaliu pagrindu. Atsakovai akcentavo tai, kad nagrinėjamoje byloje svarbiausia tai, kad teismas konstatavo, jog ginčijama sutartis nėra įkeitimo sutartis. Atsiliepime nurodoma, kad teismas turi teisę pasisakyti dėl ginčijamo sandorio kvalifikavimo. Atsakovų manymu, apskųstas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, atitinka CPK 331 straipsnį. Atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl šalių valios pirkti–parduoti turtą pagrįsti, nes ikisutartiniai šalių veiksmai įrodo būtent tokią valią. Be to, atsiliepime nurodyta, kad atsakovė I. V. leido ieškovui gyventi ginčijamame name iki 2004 m. balandžio 1 d., o tai įrodo, jog ji perėmė ieškovo parduotą turtą. Atsiliepime teigiama, kad atsakovai G. ir J. V. buvo sąžiningi ir apdairūs turto įgijėjai, vien turto kaina neįrodo jų nesąžiningumo, jie vadovavosi viešo registro duomenimis.

12Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. ir J. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovai G. ir J. V. apie ieškovo ir I. V. santykius sužinojo tik pradėjus bylą nagrinėti teisme. Atsakovų nuomone, apeliacinio skundo dalykas apeliacinės instancijos teismo nesaisto (CK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), jis vertintinas kaip pasiūlymas apeliacinės instancijos teismui. Atsiliepime nurodoma, kad teismas nepažeidė CK 6.193 straipsnio 5 dalies, kvalifikuodamas ginčijamą sutartį, atsižvelgė į šalių elgesį.

13Teisėjų kolegija konstatuoja:

14IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

15Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2002 m. gruodžio 11 d. AB „Šiaulių bankas“ Alytaus filialas, kurio direktorė buvo atsakovė I. V., suteikė ieškovui 14 480 eurų paskolą, kurią šis įsipareigojo grąžinti iki 2004 m. gruodžio 30 d. Dėl to ieškovas įkeitė žemės sklypo dalį, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir atsakovė I. V. 2003 m. spalio 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl nurodyto turto pardavimo už 65 tūkst. Lt, nustatydami sąlygą, kad pirkėja leidžia pardavėjui gyventi parduotame name iki 2004 m. balandžio 1 d., iki kurios pardavėjas gali atpirkti parduotą turtą. Pagal šią sutartį atsakovė grąžino bankui paskolą už ieškovą. Ieškovas 2004 m. kovo 25 d. gavo atsakovės I. V. raginimą iki 2004 m. balandžio 1 d. išsikelti iš parduoto namo. Po to atsakovai I. ir S. V. bei G. ir J. V. 2004 m. balandžio 9 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl pirmiau nurodyto žemės sklypo su pastatais pardavimo.

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nes įkeitimo sutarties negalimumą grindė tuo, jog ieškovas ir atsakovė I. V. nebuvo sudarę rašytinės paskolos sutarties, ir, neprašomas bylos šalių, nustatinėjo pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties faktą. Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, nustatęs, kad konkretus sandoris yra apsimestinis, ex officio (savo iniciatyva) konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., byla Nr. 3K-3-653/2006). Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą pagrįstumą, įvertindamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, ir kvalifikuoja ginčo šalių teisinius santykius (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas atsakovų apeliaciniuose skunduose ir ieškovo atsiliepime į juos nurodytas, taip pat byloje nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į apeliacinių skundų teisinį pagrindą, aiškinosi, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.87 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinio sandorio negaliojimą, ir kokį iš tikrųjų sandorį ieškovas ir atsakovė I. V. siekė sudaryti bei pridengė 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo ginčo šalių civilinius teisinius santykius. Toks ginčo šalių civilinių teisinių santykių kvalifikavimas nelaikytinas bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų CPK 320 straipsnyje, peržengimu, nes teismas turi pareigą nustatyti tikrąją apsimestinio sandorio šalių valią. Atsakovė I. V. apeliaciniame skunde ir ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundus kėlė argumentus dėl paskolinių civilinių teisinių santykių buvimo (nebuvimo), todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą dėl jų pasisakyti. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo ieškovą ir atsakovę I. V. siejusius civilinius teisinius santykius kaip atsiradusius pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė pervedė sutartyje nurodytą kainą (65 tūkst. Lt) į ieškovo sąskaitą. Be to, ieškovo ir atsakovės 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties 9 punkte nustatyta pardavėjo ir jo sutuoktinės teisė gyventi parduotame gyvenamajame name iki 2004 m. balandžio 1 d., 5.2 punkte – pirkėjo pareiga neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti savo teisių į įsigyjamą turtą iki 2004 m. balandžio 1 d. be raštiško buvusio savininko sutikimo. Iš šių nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nors atpirkimo teisė tiesiogiai nenustatyta 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, bet tikrieji ieškovo ir atsakovės I. V. santykiai ir iš ginčijamos sutarties atsiradusios šalių teisės bei pareigos atitinka CK 6.417 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties šalių teises ir pareigas.

18Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nemotyvavo savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi faktiškai buvo užslėptas įkeitimo sandoris. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje turi nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, teismo išvadas pagrindžiančius įrodymus, argumentus, dėl kurių atmetami įrodymai ir teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Iš bylos duomenų ir kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas teisiškai pagrindė, kodėl negalima ginčijama sutartimi nebuvo užtikrintas paskolos atsakovei I. V. grąžinimas: ieškovai nepateikė rašytinės formos paskolos sutarties, kaip nustatyta CK 6.871 straipsnio 1 dalyje, taip pat byloje kitais įrodymais neįrodytas paskolinių santykių faktas. Teisėjų kolegijos nuomone, kasatorius taip pat neteisingai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į tai, kad nebuvo šalių valios sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, neįvertino to, jog atsakovė I. V. apeliaciniame skunde nurodė įsigijusi ginčijamą turtą pasipelnymo tikslu. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis CK 6.193 straipsniu, nagrinėjo tikruosius ginčijamos sutarties šalių ketinimus, atsižvelgė į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką ir elgesį po sutarties sudarymo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies.

19Kasatorius nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime negalėjo taikyti CK 6.305 straipsnio, nes ginčijama sutartis neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratos: ginčijama sutartimi pardavėjas neperdavė daikto pirkėjui, o pinigų suma buvo siejama ne su daikto verte, bet su pardavėjo paskoliniais įsipareigojimais bankui. Teisėjų kolegija nurodo, kad šis kasacinio skundo argumentas yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmetamas. Vadovaujantis ginčijama sutartimi, ieškovas ir atsakovė I. V. pasirašė žemės sklypo su pastatais perdavimo–priėmimo aktą, kurį patvirtino notarė (T. 1, b. l. 12). Toks nekilnojamųjų daiktų perdavimas atitinka CK 6.398 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir patvirtina, kad nuosavybės teisė į juos perėjo pirkėjai – atsakovei I. V. (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas įvykdė savo pareigą perduoti, o atsakovė I. V. – priimti nekilnojamuosius daiktus ir šios pardavėjo ir pirkėjo pareigos atitinka CK 6.305, 6.317, 6.344 straipsnių nuostatas. CK 6.397 straipsnyje reglamentuojama nekilnojamojo daikto kaina. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims netaikomos CK 6.313 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos taisyklės. Taigi nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims taikoma CK 6.313 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ir atsakovė I. V. laisva valia pasirinko parduodamo turto kainos nustatymo kriterijumi negrąžinto banko kredito ieškovui dydį, bet ne turto rinkos vertę, ir nustatė nekilnojamojo turto kainą ginčijamoje sutartyje. Tokia sutarties šalių nustatyta nekilnojamojo turto kaina atitinka CK 6.397 straipsnio 1 dalies ir 6.313 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl ieškovas neteisingai teigia, kad ši sutarties sąlyga neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sampratos, nustatytos CK 6.305 straipsnyje. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kainos nustatymas šiuo atveju yra priskirtinas prie faktinių bylos aplinkybių, kurių vertinimas iš naujo nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 358 straipsnio 1 dalis).

20Remdamasis CK 4.25 straipsnio 1 dalimi, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pripažino, kad po 2003 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovė I. V., bet ne ieškovas turėjo ginčijamo turto valdymo ir disponavimo juo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodyta CK 4.25 straipsnio 1 dalis yra CK ketvirtosios knygos II dalies IV skyriuje, kuriame reglamentuojamas valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnį). Pirmiau nurodyta, kad ieškovas tinkamai perdavė atsakovei I. V. nuosavybės teisę į ginčijamus nekilnojamuosius daiktus, todėl atsakovė įgijo visas tris nuosavybės teisės sudėtines dalis: nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Susitardama ginčijamoje sutartyje dėl ieškovo ir jo šeimos gyvenimo parduodamame gyvenamajame name iki konkretaus termino, atsakovė I. V. perdavė ieškovui tik namo naudojimo ir valdymo teises, bet ne namo valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę. Tokia ginčijamos sutarties sąlyga atitinka CK 4.37 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas leidimas savininkui perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisę ar konkrečias jos dalis, ir 6.156 straipsnį, kuriame įtvirtintas sutarčių laisvės principas.

21Kasatoriaus nuomone, skundžiamoje teismo nutartyje paneigtos aplinkybės, kurias nustatė Alytaus rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 29 d. sprendime, priimtame kitoje byloje: kad ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra sąlygos dėl pastato ir žemės sklypo atpirkimo. Civilinėje byloje Nr. 2-1422-04/04 Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimą dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasatoriaus nurodytame sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje tiesiogiai nenustatyta pardavėjo atpirkimo teisė. Tai atitinka Alytaus rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 29 d. sprendime nustatytą aplinkybę, kad sutartyje nėra sąlygos dėl pastato ir žemės sklypo atpirkimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepaneigė kitoje byloje teismo nustatytos aplinkybės, bet, aiškindamasis tikruosius sutarties šalių ketinimus ir valią, nustatė, kad nors ginčijamoje sutartyje nėra įrašytos sąlygos apie atpirkimo teisę, vis dėlto iš kitų bylos aplinkybių matyti, jog šalys ketino įgyti atitinkamas teises ir pareigas, taip pat atpirkimo teisę. Dėl to teisėjų kolegija atmeta penktąjį kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

22Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam, nes šis negalėjo pateikti argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados apie atpirkimo teisę. Šis kasatoriaus argumentas taip pat yra nepagrįstas, nes pirmiau nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo ieškovo ir atsakovės I. V. civilinius teisinius santykius, kaip atsiradusius pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties pagrindu, remdamasi byloje nustatytomis ir įvertinomis aplinkybėmis, dėl kurių visi byloje dalyvaujantys asmenys turėjo teisę pasisakyti nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose.

23Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į šalių ketinimus ir ginčijamą sutartį pripažino pirkimo–pardavimo sutartimi su atpirkimo teise, nors padarė išvadą, jog sutarties sudarymą lėmė ieškovo paskolos negrąžinimas bankui, bet ne noras parduoti ginčijamą turtą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog ginčijamai sutarčiai sudaryti turėjo įtakos ieškovo ir banko paskoliniai teisiniai santykiai. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė, kad ieškovas nenorėjo ir nesiekė sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties. Priešingai, teismas nustatė, kad ieškovas siekė parduoti nekilnojamuosius daiktus. Vien tai, kad ieškovas pardavė nekilnojamuosius daiktus, norėdamas grąžinti banko kreditą, nėra pagrindas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, pridengiančiu įkeitimo sutartį, kuria užtikrinta pirkėjos I. V. paskola ieškovui.

24Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovų G. ir J. V. sąžiningumo yra neteisinga, nes jų elgesys iki pirkimo–pardavimo sutarties su I. V. sudarymo yra nerūpestingas ir nesąžiningas. Šis kasacinio skundo argumentas galėtų būti teisiškai reikšmingas tik pripažintus ieškovo ir atsakovės I. V. pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį negaliojančia, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl paskutiniojo kasacinio skundo argumento.

25Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

27Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas 2005 m. gruodžio 19 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir... 5. Ieškovas, remdamasis CK 1.5, 1.80, 1.80, 1.136, 1.138, 4.95 straipsniais, 4.96... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006... 9. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 11. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai I. ir S. V. prašo kasacinį skundą... 12. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. ir J. V. prašo kasacinį skundą... 13. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 14. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 15. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2002 m. gruodžio 11 d. AB „Šiaulių... 16. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio... 18. Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nemotyvavo savo... 19. Kasatorius nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime negalėjo taikyti CK... 20. Remdamasis CK 4.25 straipsnio 1 dalimi, kasatorius teigia, kad apeliacinės... 21. Kasatoriaus nuomone, skundžiamoje teismo nutartyje paneigtos aplinkybės,... 22. Kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam,... 23. Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į šalių... 24. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovų... 25. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...