Byla A-4805-756/2017
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 98 atsisakyti išduoti vienkartinę Šengeno vizą (toliau – ir viza) pareiškėjai (toliau – ir sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjai vizą.
  2. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) nurodomi duomenys apie pareiškėjos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes surinkti vien tik iš neturinčių atitinkamos juridinės galios ir abejotino patikimumo šaltinių. Sprendime vartojamos ne juridinę reikšmę turinčios sąvokos. Pareiškėjos atžvilgiu tendencingai taikomi neteisėti diskriminaciniai metodai – administraciniais veiksmais ir nurodymais bandoma kištis į jos asmeninio gyvenimo, asmens judėjimo laisvės ir privataus verslo vykdymo reikalus.
  3. Pareiškėja pažymėjo, kad tik įstatymų nustatyta tvarka galima riboti fizinio asmens judėjimą ir jo veiklą. Sprendimo teiginiai apie pareiškėjos nepatikimumą, santuokos fiktyvumą, socialinių ryšių nebuvimą turėjo būti pagrįsti. Pareiškėjos nuomone, ji nagrinėjamu atveju yra diskriminuojama ir jos atžvilgiu pažeidžiamas principas „viskas leidžiama, kas nėra uždrausta“. Sprendimą priėmę pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Sprendime remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik tendencingu, neteisėtais būdais gautų ir nepatikimų dokumentų vertinimu ir subjektyvia nuomone.
  4. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2016 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Ambasadą dėl vizos vykti į Lietuvą išdavimo, pateikdama specialios formos prašymą išduoti Šengeno vizą, galiojančią nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. balandžio 18 d. Minėtame prašyme pažymėjo, kad prašoma buvimo trukmė – 88 dienos, kelionės tikslas – šeimos lankymas. Pareiškėja pateikė ir santuokos registravimo dokumentą, kuriame nurodyta, kad 2016 m. gruodžio 22 d. sudaryta santuoka su Lietuvos piliečiu V. V. Pareiškėja kartu pateikė prašymus išduoti Šengeno vizas savo dukroms. Ambasadoje vykusio konsulo pokalbio-interviu su pareiškėja, dalyvaujant V. V., metu, pareiškėja paaiškino, kad ji prieš 1,5 metų pažinčių svetainėje susipažino su V. V. (V. V. pažinties pradžią nurodė prieš 2,5 metų), 2016 m. gruodžio 20 d. V. V. atvyko į (duomenys neskelbtini) ir jie 2016 m. gruodžio 22 d. susituokė, sutuoktuvėse abiejų giminės nedalyvavo, santuoka Lietuvos Respublikoje neįregistruota. Ministerijos konsulinis pareigūnas (duomenys neskelbtini), nagrinėdamas prašymą, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus bei kitą gautą informaciją, priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjai Šengeno vizą Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (toliau – ir Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu – informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.
  6. Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjos prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl jos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, dėl jos ketinimo išvykti iš Lietuvos teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą. Pareiškėja neteisi teigdama, kad ji pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o Ministerijos konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Atsakovo nuomone, pareiškėja nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos valstybėje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas, patvirtinančius, kad asmuo turi tiek pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog minėtas sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog neaišku, kiek yra realios pareiškėjos skyrybos su buvusiu vyru, kadangi pareiškėja Ambasados darbuotojams teigė, kad ji su vaikais gyvena buvusio vyro bute, o buvęs vyras – pareiškėjos bute. 2016 m. buvo gauti trys neigiami atsakymai dėl vizų išdavimų iš (duomenys neskelbtini) ambasadų, o 2017 m. sausio mėn. Ambasada atsisakė išduoti vizas, nes abejotina informacija dėl pareiškėjos sudarytos santuokos, t. y. pareiškėja pirmą kartą susitikusi su dabartiniu sutuoktiniu su juo susituokė, iškart susituokusi, kreipėsi dėl vizų jai ir jos vaikams, tuoktuvėse nedalyvavo giminės, santuoka Lietuvoje neregistruota, gyveno su naujuoju vyru buvusio vyro būste. Pareiškėja pateikė banko pažymą, kurioje pateikti vienos dienos duomenys, nors vizos prašė prieš vieną mėnesį, o pati pareiškėja dirba valstybės įstaigoje, todėl atlyginimą turėtų gauti į banko sąskaitą. Teismo vertinimu, išdėstytos priežastys sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kompetentinga institucija, priimdama ginčijamą sprendimą, vertino ne tik pareiškėjos teisinį statusą, jos pačios pateiktus dokumentus, tačiau buvo konsultuotasi ir su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu, kuris pateikė neigiamą išvadą dėl pareiškėjos. Todėl nagrinėjamu atveju buvo nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjai ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakyta išduoti Šengeno vizą.
  3. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jog pažeidžia pareiškėjos teises. Nors sprendime tik pateikiama nuoroda į Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punktą, šis trūkumas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, nėra esminis. Ginčijamas sprendimas neturi esminių trūkumų, todėl gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

8III.

9

  1. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
  2. Pareiškėja nurodė, kad pokalbis su konsulu vyko rusų kalba, kuri pareiškėjai nėra gimtoji ir kurią ji moka tik buitiniu lygiu. Todėl ją labai sutrikdė apklausa pas konsulą, nedalyvaujant jokiam vertėjui. Savo ruožtu konsulas negavo deramų atsakymų į pateiktus klausimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo iškviestas Lietuvoje gyvenantis pareiškėjos sutuoktinis, kuris būtų galėjęs detaliau paaiškinti su byla susijusias aplinkybes.
  3. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamento nurodomi duomenys apie jos buvimo ir verslo vykdymo Lietuvoje aplinkybes yra surinkti vien iš neturinčių atitinkamos juridinės galios ir abejotino patikimumo šaltinių. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, teikiant prioritetą tiems įrodymams, kurie yra nenaudingi pareiškėjai.
  4. Pareiškėja pažymi, kad sprendimą priėmęs Ministerijos konsulinis pareigūnas šiurkščiai pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – individualiame teisės akte remiamasi ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis, o tik tendencingu jų turimų, neteisėtais būdais gautų ir nepatikimų duomenų įvertinimu, subjektyvia nuomone. Todėl sprendimas turi būti panaikintas, o Ambasada turi būti įpareigota pareiškėjai suteikti vizą.
  5. Atsakovas Ministerija atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  6. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad nei pareiškėja skunde, nei jos atstovas teismo posėdyje, nei sutuoktinis V. V. pirmosios instancijos teismui neteikė prašymo dėl V. V. apklausos nagrinėjamos bylos klausimais. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečias svarbias faktines aplinkybes V. V. galėjo ar galėtų teismui paaiškinti. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodė naują byloje aplinkybę, kad ją sutrikdė pokalbis su konsulu, nes pareiškėja rusų kalbą moka tik buitiniu lygiu. Pareiškėja šios aplinkybės nenurodė konsului interviu metu, neprašė pokalbį-interviu vykdyti dalyvaujant vertėjui. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurias dėl rusų kalbos prasto žinojimo neteisingai atskleidė konsului arba konsulas neteisingai pareiškėją suprato. Atsakovas pastebėjo, kad interviu su konsulu metu dalyvavo V. V., kuris padėjo pareiškėjai (lietuvių kalba) teikti paaiškinimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 98, kuriuo atsisakyta išduoti vienkartinę Šengeno vizą pareiškėjai Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) 32 straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Sprendimas dėl atsisakymo, nurodant priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.).
  3. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), pareiškėjai apie atsisakymą pranešė standartine forma, nurodžiusi, kad vizą atsisakyta išduoti, nes informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima. Ginčijamame 2017 m. balandžio 18 d. sprendime konstatuota, kad patikrinus pareiškėjos pateiktus dokumentus, kilo abejonių dėl jų patikimumo ir dėl pareiškėjos ketinimų vykti į Lietuvą ir grįžti iš jos į (duomenys neskelbtini) tikrumo. Nurodyta, kad pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti vienkartinę Šengeno vizą (prašyme nurodytas pagrindinis kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas) kartu pateikė sutuoktinio Lietuvos piliečio paso kopiją, santuokos liudijimo kopiją, skrydžio rezervaciją, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, pažymą iš darbovietės, pažymą iš banko apie turimas finansines lėšas (b. l. 29).
  4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz., 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d.).
  5. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjos pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėja susijusios turimos informacijos visumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais ir teismo vertinimu, jog ginčijamame sprendime išdėstytos priežastys yra pakankamos pripažinti skundžiamą sprendimą pagrįstu ir teisėtu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nei pareiškėjos Ambasadai pateiktų dokumentų, nei atsakovo nurodyto Ambasadoje vykusio konsulo pokalbio-interviu su pareiškėja neišreikalavo, šių įrodymų netyrė, jų visumos neanalizavo. Pats teismas jokių byloje esančiais įrodymais pagrįstų išvadų nedarė, iš esmės pakartodamas tik atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas.
  6. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015; 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2039/13). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2300/14). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Ši procesinė norma įpareigoja ginčą nagrinėjantį administracinį teismą, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neapsiriboti vien tik šalių paaiškinimais bei jų pateiktais įrodymais, tačiau suponuoja jo pareigą atlikti visus būtinus procesinius veiksmus, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015). Teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės ir patikrintas atsakovo priimto administracinio akto pagrįstumas, nagrinėjamu atveju buvo pažeistos ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos.
  7. Nors pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi, įpareigodamas atsakovą Užsienio reikalų ministeriją pateikti atsiliepimą į skundą, kartu nustatė terminą pateikti ir visą su skundu susijusią medžiagą, tačiau jos negavęs, siekdamas nustatyti byloje reikšmingas aplinkybes, turėjo dar kartą pasiūlyti trečiajam suinteresuotam asmeniui ir atsakovui pateikti visą jų turimą medžiagą, susijusią su pareiškėjos kreipimusi į Ambasadą dėl Šengeno vizos išdavimo bei apie pareiškėjos asmenį, ir ją atitinkamai įvertinti kartu su jau byloje esama informacija.
  8. Ginčijamame 2017 m. balandžio 18 d. sprendime Nr. 98 užsimenama apie neigiamą VSD išvadą, tačiau Valstybės saugumo departamento rekomendacijos motyvai byloje neatskleisti, pirmosios instancijos teismas nesiėmė atitinkamų priemonių tai padaryti, nesikreipė į minėtą, šiuo atveju, konsultavimosi įstaigą, dėl papildomos informacijos pateikimo.
  9. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesurinkęs visų reikalingų nagrinėjamoje byloje įrodymų bei nenustatęs ir neįvertinęs visų ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16Nutartis neskundžiama

Proceso dalyviai
Ryšiai