Byla e2A-592-258/2017
Dėl paprastojo neprotestuotino vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui A. O. dėl paprastojo neprotestuotino vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais ,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Byloje kilo ginčas dėl dėl paprastojo neprotestuotino vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais. Ieškovo vadovaujama įmonė UAB „Sodžiaus būstas“ 2013 metais vykdė statybos rangos darbus Kazokiškių pagrindinėje mokykloje ir kaip generalinis rangovas samdė subrangovus. 2012 m. rugpjūčio 1d. ieškovas, atstovaudamas UAB „Sodžiaus būstas“, sudarė subrangos sutartį Nr. 2012/08/001 su UAB „Tinkasas“, kuriam vadovavo atsakovas. Užsakovė - Elektrėnų savivaldybės administracija vėlavo atsiskaityti su bendrove „Sodžiaus būstas“, o pastaroji dėl to vėlavo atsiskaityti su Kazokiškių pradinėje mokykloje subrangos darbus vykdžiusia bendrove „Tinkasas“, dėl to A. R. asmeniškai išdavė A. O. paprastą neprotestuotiną vekselį 107039,27 Lt sumai kaip atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus užtikrinimą. Ieškovas nurodo, kad jokių teisinių santykių su atsakovu neturėjo, todėl atsakovas nepagrįstai reikalavo ieškovo išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį jam asmeniškai, o ne jo vadovaujamai įmonei, sandoris sudarytas ieškovui nenaudingomis sąlygomis, atsakovui panaudojus ekonominį spaudimą. Dėl šių priežasčių ieškovas prašo teismo vekselį pripažinti negaliojančiu dėl vienos šalies – vekselio davėjo valios trūkumo, kaip tai numato CK 1.91 str. 1 dalis.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu A. R. ieškinį atsakovui A. O. atmetė. Teismas nustatė, kad vekselio išdavimo tikslas buvo užtikrinti įvykdymą turtinės prievolės bendrovės „Sodžiaus būstas“, kurios savininku bei vadovu buvo ieškovas. Ieškovo ginčijamas vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė keičiama kita, daugiau formalia, be to, vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Nors ieškovas teigia, kad vekselį pasirašė dėl to, jog atsakovas grasino kreiptis į teismą dėl UAB „Sodžiaus būstas“ skolos išieškojimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, verslo ryšių nutraukimu, tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus veiksmai, siekiant teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ir apsiginti nuo savo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės įvykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Nors ieškovas teigė, kad sandoris sudarytas sudarytas akivaizdžiai ieškovui nenaudingomis sąlygomis, tačiau teismas nustatė, kad vekselyje nurodyta suma tiksliai atitinka UAB „Sodžiaus būstas“ skolos dydį bendrovei „Tinkasas“ už atliktus rangos darbus, todėl spręstina, kad dėl vekselio pasirašymo skolos mokėjimas buvo atidėtas, o tai tuo metu atitiko UAB „Sodžiaus būstas“ interesus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pirmos instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.
  1. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu apeliantas A. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – apelianto ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas sekančiais argumentais;
  1. Ginčo vekselis sudarytas esant atsakovo panaudotam ekonominiam spaudimui, kadangi atsakovas buvo stipresne sandorio šalimi, grasino ir primygtinai reikalavo, kad ieškovas asmeniškai atsakytų atsakovo įmonei už UAB “Sodžiaus būstas” prievoles. A. O. nepagrįstai reikalavo A. R. išduoti vekselį būtent jam asmeniškai, o ne jo vadovaujamai bendrovei. Šias aplinkybes ieškovas patvirtino posėdžio metu tiek įrodymais tiek duodamas parodymus, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių šias aplinkybes. Teismas visiškai nepasisakė dėl nurodytų motyvų ir įrodymų.
  2. Vekselis yra sudarytas ieškovui nenaudingomis sąlygomis, kadangi terminas sumokėti vekselyje nurodytą, didelę pinigų sumą yra nustatytas neprotingai trumpas. Ieškovas nėra turtingas asmuo, nedisponuoja didelėmis pinigų sumomis, santaupų neturi ir per tokį trumpą laikotarpį tokio dydžio sumą jam išmokėti yra neįmanoma.
  3. Teismas Sprendimo motyvuojamojoje dalyje deklaratyviai konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta, kad Ieškovo Atsakovui išduotas vekselis būtų sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar kitais įstatymo nustatytais pagrindais, dėl ko šis vekselis galėtų būti teismo pripažintas negaliojančiu. Teismas Sprendime tik nurodė bendras vekselio išdavimą bei jo vykdymo tvarką reglamentuojančias teisės normas ir tuo pagrindu konstatavo, kad vekselis turi būti vykdomas, tuo pačiu nepaneigdamas Ieškovo ieškinyje bei teismo posėdyje nurodytas aplinkybes apie tai, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas Atsakovo dominuojančios padėties, piktnaudžiavimo prieš Ieškovą bei Atsakovo ekonominio spaudimo pasekoje. Teismas sprendime nemotyvavo esminio Sprendimo teiginio, t. y. kodėl jis nesivadovavo Ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jo pateiktais įrodymais.
  4. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto byloje Nr. B2-4456-603/2013 yra patvirtintas kreditorius UAB „Tinkasas“ kreditorinis reikalavimas pagal statybos rangos sutartį Nr. 2012/08/001. Taip pat byloje yra nustatyta, kad ginčijamas vekselis buvo išduotas užtikrinti UAB „Sodžiaus būstas“ statybos rangos sutarties Nr. 2012/08/001 vykdymą. Atsakovas reikalaudamas vekselyje nurodytų sumų taip pat reikšdamas kreditorinį reikalavimą UAB „Sodžiaus būstas“ bankroto byloje Nr. B2-4456-603/2013 piktnaudžiauja jo kaip vekselio turėtojo teisėmis, nes pretenduoja į dvigubą prievolės įvykdymą: pagal kreditorinį reikalavimą iš UAB “Sodžiaus būstas” ir asmeninį reikalavimą ieškovui, todėl vekselis yra negaliojantis.
  5. Atsakovas tik pranešė vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas, tačiau vekselio apmokėjimui nepateikė, šiuo pažeisdamas imperatyvias Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme nustatytas normas. Dėl šios priežasties vekselis prarado vertybinio popieriaus bei civilinių tesinių objekto teisinį statusą. Kadangi teismas apskritai nepasisakė dėl šių ieškovo išvardintų aplinkybių, pirmos instancijos teismo sprendimas naikintinas esant absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui.
  1. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4Bendru atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. O. ir tretysis asmuo UAB “Tinkasas”, atstovaujamas atsakovo A. O., prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas sekančiais argumentais:

  1. Ginčo vekselis nebuvo sudarytas naudojant ekonominį spaudimą. Priešingai – vekselio išdavimas sudarė galimybę UAB “Sodžiaus būstas” atidėti mokėjimo terminą už tai nemokant jokių netesybų ar palūkanų. Tai, kad tretysis asmuo reikalavo sumokėti už tinkamai atliktus darbus, o to nepadarius žadėjo kreiptis į teismą, nelaikytina ekonominiu spaudimu, nes tai yra teisėtas UAB “Tinkasas” teisių gynimo būdas.
  2. Nustatyta, kad UAB “Tinkasas” pareikšti kreditoriniai reikalavimai UAB “Sodžiaus būstas” nebuvo patenkinti. Kadangi vekselis, atlikdamas prievolės užtikrinimo funkciją, netampa garantija ar laidavimu, nėra pagrindo teigti, kad pasibaigus juridiniam asmeniui, prievolė pasibaigia.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5.1 Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublik?s Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). 5.2 Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad apelianto vadovaujama įmonė UAB „Sodžiaus būstas“ 2013 metais vykdė statybos rangos darbus Kazokiškių pagrindinėje mokykloje ir kaip generalinis rangovas samdė subrangovus. 2012 m. rugpjūčio 1 d. ieškovas, atstovaudamas UAB „Sodžiaus būstas“, sudarė subrangos sutartį Nr. 2012/08/001 su UAB „Tinkasas“, kuriam vadovavo atsakovas. Užsakovė - Elektrėnų savivaldybės administracija vėlavo atsiskaityti su bendrove „Sodžiaus būstas“, o pastaroji dėl to vėlavo atsiskaityti su Kazokiškių pradinėje mokykloje subrangos darbus vykdžiusia bendrove „Tinkasas“, dėl to A. R. asmeniškai išdavė A. O. paprastą neprotestuotiną vekselį 107039,27 Lt sumai kaip atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus užtikrinimą. Ieškovas nurodo, kad sudarė ginčo vekselį dėl atsakovo taikyto ekonominio spaudimo, sudarytas ginčo vekselis jam buvo nenaudingas, pažeidė jo interesus. Dėl vekselio išdavimo pagrindo 5.3 Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. Nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). 5.4 Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015). Teismų praktikoje laikoma, jog kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007) 5.5 Nagrinėjamu atveju nors apeliantas ir nurodo, kad tarp vekselio davėjo ir vekselio turėtojo nebuvo susiklostę jokie santykiai bei nebuvo sudaryti jokie sandoriai, tačiau sprendžiant iš byloje esančių duomenų bei apelianto ir atsakovo paaiškinimų, teisėjų kolegijos vertinimu, vekselis buvo išduotas būtent apelianto valdomos UAB „Sodžiaus būstas”, kurios vadovu buvo apeliantas, prievolių užtikrinimui. Nagrinėjamas atvejis vertintinas kaip įprasta verslo praktika, kai juridinio asmens vadovas asmeniškai užtikrina savo valdomo juridinio asmens prievolių įvykdymą. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas, būdamas UAB „Sodžiaus būstas” vadovu bei akcininku, buvo tiesiogiai suinteresuotas UAB „Sodžiaus būstas” prievolių įvykdymu prieš atsakovo bendrovę. Nors vekselio davėjas ir turėtojas bei šalys pagal subrangos sutartį Nr. 2012/08/001 ir nesutampa, tačiau pats apeliantas, pateikdamas teismui savo poziciją, nurodo, kad vekselis buvo išduotas pasunkėjus jo valdomos bendrovės UAB “Sodžiaus būstas” galimybėms laiku atsiskaityti su atsakovo įmone ir atsakovui pagrasinus stabdyti darbus, imtis teisminio skolų išiešojimo ir kitų atsakovo teisių gynimo priemonių. Kadangi apeliantas ne tik neįrodė vekselio išdavimo pagrindo nebuvimą, bet ir pats patvirtino, jog vekselis buvo išduotas užtikrinant apelianto valdomo juridinio asmens prievoles, apelianto argumentai dėl vekselio išdavimo pagrindo nebuvimo yra atmestini. Dėl sandorio negaliojimo esant vienos iš šalių valios trūkumui 5.6 Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013; kt.). 5.7 Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Tuo tarpu grasinimas ekonominiais padariniais suprantamas kaip kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-283-236/2016). 5.8 Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad kreditoriaus veiksmai, siekiant teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ir apsiginti nuo savo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės įvykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad išdavė vekselį dėl to, jog atsakovas pagrasino kreiptis į teismą dėl apelianto bendrovės įsiskolinimo išieškojimo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutraukti verslo ryšius. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi neteisėtais ir nepateisinamais, kadangi atsakovo įmonė, turėdama reikalavimo teisę į apelianto įmonę, turėjo teisę naudoti aukščiau paminėtus savo teisių gynimo būdus, tuo tarpu apeliantas atsakovo įmonės reikalavimo teisės į apelianto įmonę apskritai neginčijo. Ginčo vekselis taip pat negali būti pripažįstamas kaip sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis apeliantui sąlygomis, kadangi apelianto išduotas vekselis užtikrino apelianto vadovaujamos įmonės prievolių įvykdymo atidėjimą, taip pat užkirto kelią apeliantui patirti papildomas bylinėjimosi ir teismo sprendimo vykdymo išlaidas bei kitus nepatogumus, kurie galėjo atsirasti, jeigu apeliantas nebūtų išdavęs vekselio bei asmeniškai prisiėmęs atsakomybę už savo valdomo juridinio asmens prievoles, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad sandorio sudarymas neatnešė apeliantui jokios naudos. Kaip minėta, teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantas turėjo suinteresuotumą asmeniškai atsakyti už savo valdomo juridinio asmens prievoles, šis sandoris yra ekonomiškai pagrįstas ir negali būti suprantamas kaip sandoris, kuris buvo sudarytas esant apelianto valios trūkumams. Dėl dvigubo prievolės įvykdymo 5.9 Apeliantas nurodo, kad atsakovas piktnaudžiauja jo kaip vekselio turėtojo teisėmis, nes pretenduoja į dvigubą prievolės įvykdymą: pagal kreditorinį reikalavimą iš UAB “Sodžiaus būstas” ir asmeninį reikalavimą ieškovui, todėl vekselis yra negaliojantis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-55-3-01448-2012-7). Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). 5.10 Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, konstatuoja, kad ginčo vekselio turėtojo piktnaudžiavimo aplinkybę, jeigu tokia buvo, privalėjo įrodyti būtent apeliantas. Tačiau apeliantas apeliaciniame skunde tik nurodo, jog atsakovas įgyja teorinę galimybę pretenduoti į dvigubą prievolės įvykdymą, tačiau apeliantas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar atsakovo bendrovė būtų gavusi pilną ar dalinį prievolės įvykdymą ar kitaip nesąžiningai pasinaudotų dėl vekselio išdavimo susiklosčiusia teisine situacija. Kaip minėta, dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Taigi apeliantas iš esmės atkartoja situaciją, kuri neišvengiamai susiklosto išduodant vekselį šioje byloje nustatytu pagrindu, tačiau būtent apeliantas turi pareigą įrodyti, kad atsakovas piktnaudžiavo šia situacija, tačiau apeliantas šios aplinkybės neįrodė ir apskritai neįrodinėjo. Dėl vykdomojo įrašo galiojimo 5.11 Apeliantas taip pat nurodo, kad notaras negalėjo išduoti vykdomojo įrašo atsakovui, kadangi nebuvo įvykdyta būtina sąlyga, vekselis nebuvo pateiktas apmokėjimui, o vekselio turėtojas tik pranešė vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neapmokėtas, kuo buvo pažeistas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 str.1 d. bei 47 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad buvo įvykdyta tik viena ĮPVĮ 81 straipsnyje nustatyta sąlyga, t. y. buvo atsiradusi reikalavimo teisė, bet pagal vekselį įsipareigojusiam asmeniui vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, todėl vėlesnis pranešimas, kad vekselis neapmokėtas, kaip reikalauja ĮPVĮ 47 str. 1 d. nesąlygoja teisės atlikti vykdomąjį įrašą. 5.12 Pagal ĮPVĮ 81 straipsnio nuostatas, kai atsiranda reikalavimo teisė pagal neprotestuotiną vekselį, vekselio turėtojas, pranešęs visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims nustatytu terminu, kad vekselis neapmokėtas, pateikia notarui rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko ir notaras Vyriausybės patvirtinta tvarka atlieka vykdomąjį įrašą. Notarų vykdomųjų įrašų atlikimą reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka. Jos 3 punkte nustatyta, kad notaras daro vykdomuosius įrašus pagal vekselio turėtojo rašytinį prašymą išieškoti pinigus iš skolininko. Kartu su prašymu turi būti pateikiamas vekselis (vekselio nuorašas). Prašyme inter alia turi būti nurodyta, ar vekselis, kuriam neprivalomas protestas, nustatytu laiku pateiktas vekselio davėjui ir iš jo pareikalauta apmokėti vekselį (Tvarkos 4.7 punktas), taip pat ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas (Tvarkos 4.8 punktas). 5.13 Atsižvelgiant į ĮPVĮ įtvirtintą reglamentavimą, vekselio turėtojas, prieš įgyvendindamas savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesą pagal jam išduotus vekselius, t. y. prieš kreipdamasis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, turi atlikti du savarankiškus veiksmus: pateikti vekselį apmokėti (šiuo atveju – ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis) ir pranešti apie jo neapmokėjimą (ĮPVĮ 47 straipsnis). Šiuos veiksmus privalo atlikti visi reikalavimų, atsirandančių vekselių pagrindu, patenkinimo siekiantys vekselių turėtojai, nepriklausomai nuo vekseliuose nustatyto termino ar jų rūšies (ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnis, 48 straipsnio 2 dalis). Tokių privalomų įstatyme nustatytų procedūrų atlikimo tikslas – apsaugoti vekselio davėjo ir kitų pagal vekselį įsipareigojusių asmenų interesus, užtikrinant, kad jie bus informuoti apie vekselio pateikimą apmokėti ir, tuo atveju, jeigu jis neapmokėtas, – apie jo neapmokėjimą, taip apribojant galimybę, jog vekselio turėtojui pagal tą patį vekselį bus sumokėta daugiau nei vieną kartą, taip pat sudarant prielaidas įvykdyti pagal vekselį atsiradusią prievolę iki priverstinio vykdymo pradžios ir išvengti papildomų išlaidų (Lietuvos Aukščiauciojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2014). 5.14 Remiantis pateiktu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad vekselio turėtojas, teikdamas notarui prašymą atlikti vykdomąjį įrašą, turi prašyme nurodyti, ar jis įvykdė ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą pateikti vekselį apmokėti, tačiau nereikalaujama, jog jis kartu pateiktų tokios pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus (žr. ten pat). 5.15 Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas konstatavo, jog vekselio turėtojui pakanka pateikti notarui įrodymus, patvirtinančius, kad pranešė visiems įsipareigojusiems asmenims. Nepaisant to, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino įstatymo normas dėl reikalavimo pagal veksleį patenkinimo ne ginčo tvarka, teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo suformuota praktika bei įvertinusi visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovo reikalavimo teisė į apeliantą pagal ginčo vekselį yra galiojanti, apeliantas vekselyje nurodytos sumos iš esmės neginčija (t.y. neįrodinėja, kad būtų vekselį ar jo dalį apmokėjęs), apeliantas buvo informuotas apie pareigą ginčo vekselį apmokėti, todėl šiuo atveju atsakovo įpareigojimas iš naujo atlikti ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatytą procedūrą būtų tik formalus, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises gauti savo reikalavimo patenkinimą ne ginčo tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2014). Šiuo atveju byloje nustatyti formalūs vekselio pateikimo apmokėjimui tvarkos pažeidimai nesudaro pagrindo konstatuoti notaro veiksmų, išduodant ginčo vykdomuosius įrašus, neteisėtumo. Remdamasi pateiktų teisinių argumentų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nors ir priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius vekselių pateikimą apmokėti reglamentuojančias teisės normas, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl šioje nutartyje nurodytais motyvais paliktinas galioti. Dėl bylinėjimosi išlaidų 5.16 CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Iš byloje pateikto ieškovo prašymo dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo matyti, jog atsakovas patyrė 300 eurų atstovavimo išlaidų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas vertina, jog atsakovo patirtos 300 Eur advokato atstovavimo išlaidos šioje civilinėje byloje atitinka 2015-03-19 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas aukščiau paminėtas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) ir neviršija nustatyto maksimalaus dydžio, todėl nėra teisinio pagrindo jas mažinti. 5.17 Kiti apeliacinio skundo argumentai įtakos teismo sprendimo teisėtumui neturi. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Tuo remiantis apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. paliekamas nepakeistas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  2. Priteisti iš A. R. (a.k. ( - ) 300 Eur bylinėjimosi išlaidas A. O. (a.k. ( - ) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai