Byla 3K-3-258/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui Danijos AB Danske Bank A/S dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir atsakovo Danijos AB Danske Bank A/S priešieškinį ieškovui J. K. dėl skolos priteisimo; tretieji asmenys – UAB „Divide et impera“, D. T., L. T.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ginčas kilo dėl sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, pripažinimo negaliojančiu (CK 1.91 straipsnis).

52005 m. lapkričio 4 d. atsakovas Danijos AB Danske Bank A/S ir trečiasis asmuo UAB „Divide et impera“ sudarė faktoringo sutartį. 2005 m. lapkričio 7 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė overdrafto sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė trečiajam asmeniui 200 000 Lt overdrafto limitą. Overdrafto sutarties prievolės įvykdymas buvo užtikrintas trečiojo asmens lėšų, esančių jo atsiskaitomojoje sąskaitoje bei būsimų įplaukų į ją, įkeitimu.

62006 m. vasario 3 d. atsakovas ir ieškovas J. K., kuris yra trečiojo asmens akcininkas, sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-F200509-0960/O200511-1517, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakyti solidariai su trečiuoju asmeniu, jeigu jis neįvykdys visų prievolių ar jų dalies pagal faktoringo ir overdrafto sutartis ar bet kurią iš sutarčių.

7Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2006 m. vasario 3 d. laidavimo sutartį Nr. FA-F200509-0960/O200511-1517 negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Jis teigia, kad sutartį jis pasirašė tik dėl to, kad atsakovas prieš jį panaudojo realų grasinimą ir ekonominį spaudimą. Atsakovas pagrasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo jam ir trečiajam asmeniui dėl jų nusikalstamų veiksmų (dokumentų klastojimo) ir taip pakenks jų reputacijai, taip pat pareikalaus iš trečiojo asmens prieš terminą grąžinti visą skolą pagal overdrafto sutartį ir taip jį finansiškai sužlugdys.

8Priešieškiniu atsakovas prašė ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovo, kaip laiduotojo, 198 264,97 Lt skolos, palūkanų, delspinigių ir baudos pagal overdrafto sutartį bei 9 proc. metinių procesinių palūkanų. Jis teigia, kad trečiasis asmuo UAB „Divide et impera“ sukčiavimo būdu pagal suklastotus sandorius pasiskolino iš jo per 1 000 000 Lt. Trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis, kurias sudarė trečiojo asmens akcininkai. Ieškovas galėjo atsisakyti sudaryti laidavimo sutartį ir jokių teisinių ar ekonominių padarinių jam dėl to nekiltų.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sandoris, sudarytas dėl ekonominio spaudimo, pripažįstamas negaliojančiu, jei nustatomos šios aplinkybės: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sandorį; 2) jis grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Teismas pažymėjo, kad paprastai laidavimo sutartis pasirašoma kartu su sutartimi, iš kurios kyla pagrindinė prievolė. Teismas nustatė, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta 2006 m. vasario 3 d., t. y. praėjus trims mėnesiams nuo faktoringo ir overdrafto sutarčių sudarymo, bet dar nesuėjus terminui skolai pagal overdrafto sutartį padengti. Paskutinį kartą overdraftu trečiasis asmuo pasinaudojo 2006 m. sausio 30 d., todėl, teismo nuomone, laidavimo sutarties sudarymas 2006 m. vasario 3 d. ieškovui buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ir naudingas tik atsakovui. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog atsakovas, turėdamas informaciją apie galimus trečiojo asmens UAB „Divide et impera“ ir jos dalyvių nusikalstamus veiksmus, panaudojo ją tam, kad priverstų ieškovą sudaryti laidavimo sutartį. Tokios sutarties sudarymas neatitiko tikrosios ieškovo valios dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų. Nesant ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, tikėtina, kad ieškovas ginčijamos laidavimo sutarties būtų nepasirašęs. Teismas konstatavo, kad laidavimo sutartį ieškovas sudarė dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, todėl pripažino ją negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), o priešieškinį, kurio reikalavimai kildinami iš laidavimo sutarties, atmetė.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad laidavimo sutartį ieškovas ginčija tuo pagrindu, jog ją pasirašė dėl atsakovo darbuotojų panaudoto grasinimo ir ekonominio spaudimo. Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, todėl šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Laidavimo sutarties tikslas – atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Ieškovas, būdamas verslininkas ir trečiojo asmens akcininkas, žinojo ar turėjo žinoti apie trečiojo asmens finansinės veiklos sutrikimus, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, galėjo laisvai apsispręsti, ar sudaryti laidavimo sutartį. Sutartys, tarp jų ir laidavimo, sudaromos pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Teisėjų kolegija sprendė, kad pasiūlymas sudaryti sutartį bendrovės akcininkui, kurios atsiskaitymai su atsakovu pagal kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu ir būtų laikoma įrodyta aplinkybė, jog atsakovo darbuotojai informavo ieškovą apie trečiojo asmens neskaidrią veiklą ir ketinimą apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, ji nevertintina kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas ieškovui, nes teisėti veiksmai nelaikytini grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Be to, tokia informacija būtų teikiama tik apie trečiąjį asmenį, o ne apie ieškovą, todėl ji neatitinka CK 1.91 straipsnio 4 dalyje apibrėžtos realaus grasinimo sampratos. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmetė ieškinį. Teisėjų kolegija, tenkindama priešieškinį, nurodė, kad trečiasis asmuo neįvykdė įsipareigojimų pagal overdrafto sutartį ir atsakovas ją vienašališkai nutraukė. Pagal laidavimo sutartį ieškovo ir trečiojo asmens atsakomybė yra solidari, todėl atsakovas, pareikšdamas priešieškinį, įgyvendino savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš solidariojo skolininko – ieškovo. Atsakovas pateikė įrodymus, kad trečiasis asmuo yra jam skolingas 198 264,97 Lt (171 344, 97 Lt negrąžinto overdrafto, 4069,07 Lt palūkanų, 16,06 Lt įsipareigojimo mokesčio, 16 834,87 Lt delspinigių ir 6000 Lt baudos), todėl ši suma jam priteistina.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151. Dėl CK 1.91 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus nuomone, vertinant, ar sandoris sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, ar ekonominis spaudimas ar realūs grasinimai atliekami teisėtais ar neteisėtais veiksmais, bet ir nustatyti, ar šiais veiksmais buvo naudotasi sąžiningai. Atsakovas grasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo trečiajam asmeniui ir kasatoriui bei pareikalaus iš trečiojo asmens prieš terminą grąžinti skolą, jeigu kasatorius nepasirašys laidavimo sutarties. Kadangi laidavimo sutarties pasirašymo dieną ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas, o realus pagrindas tam egzistavo (po laidavimo sutarties sudarymo ikiteisminis tyrimas trečiajam asmeniui buvo pradėtas), be to, atsakovas grasino finansiškai sužlugdyti trečiąjį asmenį, tai kasatoriui, siekiant išvengti tokių neigiamų padarinių, neliko kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik pasirašyti laidavimo sutartį. Atsakovas nesąžiningai panaudojo informaciją apie trečiojo asmens galimą neteisėtą veiklą, ir, užuot iš karto kreipęsis į teisėsaugos institucijas, šią informaciją panaudojo savo ekonominiams interesams patenkinti, t. y. laidavimo sutarčiai sudaryti, kuri yra aiškiai nenaudinga kasatoriui, nes jos sudarymo dieną skolos pagal overdrafto sutartį grąžinimo terminas dar nebuvo suėjęs, o trečiasis asmuo jau buvo panaudojęs visą overdrafto limitą. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai spręndė, kad informacija ikiteisminiam tyrimui inicijuoti būtų teikiama tik apie trečiąjį asmenį. CK 1.91 straipsnio 4 dalyje nustatytas pavyzdinis (bet ne galutinis) asmenų, į kuriuos nukreiptas realus grasinimas turi teisinę reikšmę konstatuojant vienos iš sandorio šalių valios trūkumą sudarant sutartį, sąrašas. Kai realus grasinimas ir ekonominis spaudimas nukreipti prieš bendrovės akcininką, visi neigiami padariniai, susiję su bendrovės veikla, turi tiesioginę neigiamą įtaką ir jam. Atlikus CK 1.91 straipsnio 4 dalies normos analizę, darytina išvada, kad bendrovės akcininkas taip pat patenka į šioje normoje nurodytų asmenų sąrašą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius galėjo laisvai apsispręsti sudaryti ar nesudaryti laidavimo sutarties, yra teisiškai nepagrįsta, neparemta byloje esančiais įrodymais ir nelogiška. Byloje konstatuotinos visos keturios ekonominio spaudimo aplinkybės: 1) sudaryti laidavimo sutartį atsakovas siūlė ne derybų būdu, bet reikalavo ją pasirašyti, panaudojęs grasinimus ir ekonominį spaudimą; 2) atsakovas pagrasino, kad informuos teisėsaugos institucijas apie dokumentų klastojimą ir taip sužlugdys trečiojo asmens veiklą, kurio akcininkas yra kasatorius, pakenks trečiojo asmens ir kasatoriaus reputacijai, taip pat pareikalaus iš trečiojo asmens nedelsiant, prieš terminą, grąžinti visą skolą pagal overdrafto sutartį, taip finansiškai jį sužlugdys; tokių neigiamų padarinių atsiradimas priklausė tik nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų (šantažo) realaus įgyvendinimo; 3) laidavimo sutartis sudaryta itin nepalankiomis kasatoriui sąlygomis, laiduojant savo asmeniniu turtu už trečiojo asmens prievoles, kai jokios ekonominės naudos ar galimų teigiamų padarinių jam neatsiras; 4) nesant ekonominio spaudimo ir grasinimų, kasatorius sandorio nesudarytų, nes jis ne tik nesuteikia jokios ekonominės naudos, bet ir yra žalingas jo turtiniams interesams.

162. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino laidavimo sutartį negaliojančia, taip pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai), šalių procesinio lygiateisiškumo ir dispozityvumo principus (CPK 12, 17 straipsniai).

17Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame nurodoma, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas laidavimo sutarties sudarymo dieną ar iki jos sudarymo disponavo informacija apie kasatoriaus ir trečiojo asmens galimus nusikalstamus veiksmus bei grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės gali būti pateikiamos tiek finansavimo sutarčių sudarymo, tiek jų vykdymo metu. Atsakovas, matydamas, kad trečiasis asmuo nevykdo įsipareigojimų pagal overdrafto sutartį ir, kilus įtarimų, jog dėl finansinių sunkumų jis jų neįvykdys, kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl papildomų užtikrinimo priemonių pateikimo. Kaip papildoma priemonė jam buvo pateiktas trečiojo asmens akcininko laidavimas. Bendrovių, kurias kredituoja bankai, akcininkų laidavimas yra įprasta praktika užtikrinant kreditų grąžinimą, nes akcininkai suinteresuoti bendrovių veiklos finansavimu, ir tai atitinka jų interesus. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kasatorius, kaip trečiojo asmens akcininkas, turintis didžiąją dalį akcijų, buvo suinteresuotas laidavimo pateikimu, be to, laidavimo sutarties sudarymo metu pagal overdrafto sutartį trečiojo asmens įsipareigojimo įvykdymo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Šios aplinkybės pagrindžia, kad kasatoriaus laidavimas buvimo pagrįstas ir laidavimu jis garantavo trečiojo asmens ūkinės-komercinės veiklos stabilumą. Atsakovo teisių, nustatytų overdrafto sutartyje, įgyvendinimas ir teisėtus lūkesčius atitinkantis elgesys, siekiant užsitikrinti kontrahento veiklos patikimumą, negali būti vertinamas kaip nesąžiningi veiksmai.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinį skundą, laikosi pirmiau nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal kasatoriaus nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde iš esmės keliamas teisės klausimas dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pasisako.

21

22Dėl CK 1.91 straipsnio aiškinimo ir taikymo

23CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažįstamas sudarytu dėl ekonominio spaudimo tais atvejais, kai ne tik nustatomas tokio spaudimo faktas (realūs grasinimai), bet ir kai šalies valią sudaryti tokį sandorį nulemia grasinimas.

24Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt.., bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Novatoriška statyba“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006).

25Tam, kad būtų ginčijama laidavimo sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) kasatoriui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes.

26Laidavimo sutartį kasatorius ginčija tuo pagrindu, kad ją sudarė dėl atsakovo darbuotojų panaudoto prieš jį grasinimo ir ekonominio spaudimo: atsakovas grasino, kad kreipsis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo jam ir trečiajam asmeniui, kurio akcininkas jis yra, bei pareikalaus iš trečiojo asmens prieš terminą grąžinti skolą pagal 2005 m. lapkričio 7 d. overdrafto sutartį.

27Laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos. Tiek kasatorius, būdamas trečiojo asmens akcininkas, tiek atsakovas (bankas) yra verslo subjektai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius žinojo apie trečiojo asmens UAB „Divide et impera“ finansinės veiklos sutrikimus, nes įsipareigojimus bankui pagal sudarytas kreditavimo sutartis trečiasis asmuo vykdė netinkamai. Atsakovas, pasiūlydamas kasatoriui sudaryti laidavimo sutartį, siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo riziką, o kasatorius, sudarydamas laidavimo sutartį, siekė normalizuoti bendrovės, kurios akcininkas jis yra, veiklą. Dėl to pasiūlymas sudaryti laidavimo sutartį bendrovės akcininkui, kurios atsiskaitymai su banku pagal kreditavimo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad toks atsakovo darbuotojų pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. kasatoriui padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad jis prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį.

28Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti kasatorius (CPK 178 straipsnis). Tokių įrodymų jis nepateikė, todėl teiginys, kad laidavimo sutartį jis sudarė dėl atsakovo grasinimo, byloje neįrodytas. Atsakovo darbuotojų ketinimas kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo trečiajam asmeniui dėl jo neteisėtų veiksmų įvertinimo negali būti pripažįstamas psichologiniu spaudimu ar grasinimu, nes toks kreipimasis yra teisėta priemonė, kuria siekiama išsiaiškinti, ar skolininkas ir jo akcininkas savo veiksmais nedaro kreditoriui žalos. Byloje nustatyta, kad laidavimo sutartį šalys sudarė savanoriškai, ir tai atitiko abiejų šalių interesus: kasatorius siekė normalizuoti trečiojo asmens ūkinę-finansinę veiklą, o atsakovas – užtikrinti suteikto pagal overdrafto sutartį kredito grąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus dėl laidavimo sutarties sudarymo aplinkybių, tinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, o nenustatęs sąlygų šiai teisės normai taikyti, pagrįstai ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176, 177, 183, 185 straipsnius, neparemti jokiais duomenimis ir konkrečiais faktais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

29Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos tesimo sprendimą kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

30Netenkinus kasacinio skundo iš kasatoriaus valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

32

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti iš ieškovo J. K. į valstybės biudžetą 92,65 Lt (devyniasdešimt du litus 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.