Byla 2A-620/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Vladislavai Tumas, dalyvaujant ieškovo atstovams R. T., advokatei Nijolei Pakalkienei, atsakovo atstovui R. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1113-565/2010 pagal ieškovo daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų bendrijos ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, Trakų rajono savivaldybei, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui dėl patalpų perdavimo akto, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais ir patalpų perdavimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5Ieškovas daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų bendrija, įregistruota 2007-06-29 (toliau – Bendrija) 2009-04-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybės atstovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė), Trakų rajono savivaldybei (toliau – Savivaldybė), VĮ Registrų centro Vilniaus filialui ir prašė pripažinti negaliojančiais 2002-12-03 priėmimo-perdavimo aktą Nr. 2093-79 (toliau – Perdavimo aktas), kuriuo 141 kv. m ploto negyvenamosios patalpos, esančios Vienuolyno g. 3, Trakuose, perduotos atsakovui Savivaldybei, taip pat ginčo patalpų teisinę registraciją šio atsakovo vardu ir įpareigoti perduoti ginčo patalpas ieškovui valdyti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas nurodė, kad 1993-1995 metais daugiabučio namo gyventojai privatizavo savo butus kartu su negyvenamosiomis butų pagalbinėmis 392,33 kv. m ploto patalpomis rūsiuose ir pusrūsiuose, nes pagal 1991-06-20 įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą ir 1964 m. CK 153 straipsnį, kartu privatizuojamas ir pagrindinio daikto priklausinys, susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Tačiau po 1997-11-17 atliktos daugiabučio namo inventorizacijos, gyventojams priklausančių pagalbinių patalpų plotas buvo nepagrįstai sumažintas nuo 392,33 kv. m iki 250,05 kv. m, 141,06 kv. m ūkinės paskirties patalpas paverčiant prekybinėmis patalpomis – sporto klubu. Tokie pakeitimai buvo atlikti nesant faktinio ir teisinio pagrindo. VĮ Registrų centras šių patalpų atsakovo Savivaldybės nuosavybės teisę įregistravo remdamasis Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 ir 2002-12-03 Perdavimo aktu, kuriuo Vyriausybės įgaliotas atstovas ginčo patalpas perdavė atsakovui Savivaldybei nepatikrinęs šių duomenų išsamumo, pagrįstumo ir teisingumo.

7Ieškovas teigė, kad ginčo patalpų paskirtis neteisėtai buvo pakeista ir dėl to, kad jose yra gyvenamojo namo šiluminis mazgas, nes nuo 1995-03-09 įsigaliojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnyje buvo nurodyta, kad bendro naudojimo patalpos, inžinerinė įranga, namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams.

8Atsakovas Vyriausybė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes ginčijamą Perdavimo aktą pasirašė Vilniaus apskrities viršininkas G. P..

9Atsakovas VĮ Registrų centras ieškinio pagrįstumo klausimą prašė teismą spręsti savo nuožiūra, nes reikalavimas panaikinti ginčijamo akto teisinę registraciją yra išvestinis. Pažymėjo, kad pagal Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-06-18 įsakymu Nr. 34 patvirtintos Žemės sklypų, pastatų, aplinkos tvarkymo objektų, inžinerinių tinklų techninio inventorizavimo metodikos 25 punktą, atliekant einamųjų pakitimų registravimą, namų valdoje buvo žymimi visi pakitimai, nepriklausomai nuo to, ar buvo leidimas jiems atlikti.

10Atsakovas Savivaldybė su ieškininiu nesutiko ir nurodė, kad Vyriausybės 2001-02-02 nutarimas Nr.125 nenumato galimybės neatlygintinai savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą perduoti Bendrijai. Teigė, kad ginčo patalpos kaip sporto klubas buvo naudojamos nuo 1994 m. Savivaldybės valdybos 1994-01-19 potvarkiu Nr.8v.

11Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiais Perdavimo aktą, šių patalpų teisinę registraciją atsakovo Savivaldybės vardu bei įpareigojo šį atsakovą nustatyta tvarka turtą perduoti ieškovui valdyti ir prižiūrėti. Teismas iš atsakovų Savivaldybės ir Vyriausybės priteisė bylinėjimosi išlaidas, o ieškovo prašomas priteisti 8 000 Lt išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti, sumažino iki 5 000 Lt. Teismas atmetė ieškinį atsakovui VĮ Registrų centrui, motyvuodamas tuo, kad byloje nenustatyti neteisėti šio atsakovo veiksmai. Teismas Vyriausybę šioje byloje laikė tinkamu atsakovu, nes pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą ir valstybei priklausantis turtas buvo perduodamas savivaldybėms, turto perdavimui įgaliojant konkrečius Vyriausybės įgaliotus asmenis.

12Teismas sprendė, jog ginčo patalpos yra namo butų priklausinys: jos yra rūsyje, buvo suprojektuotos ir pastatytos katilinei įrengti, kuri šildė namą, jose yra namo šilumos mazgas ir namo bendro naudojimo vamzdynai. Todėl, teismo nuomone, namo gyventojai, 1993 – 1995 metais privatizuodami butus, tapo ir namo bendrojo naudojimo patalpų, taip pat ir ginčo patalpų, savininkais bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių faktą, kad 1997 m. inventorizavus ginčo patalpas ir jų paskirtį nurodžius kaip sporto klubo patalpas, jos vis tiek buvo namo priklausiniu, taip pat nėra įrodymų, kad toks patalpų paskirties pakeitimas buvo pagrįstas. Teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad ginčo patalpos kurį laiką buvo naudojamos kaip sporto klubas, nekeičia jų kaip priklausinio statuso, nes jose yra namo bendrojo naudojimo įrengimai, o patalpos toliau naudojamos namo gyventojų bendriems interesams tenkinti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo butų savininkams, konstatavo, jog šių patalpų perdavimas atsakovui buvo neteisėtas ir pažeidžiantis imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 str.), todėl pagal 2001-02-02 Vyriausybės nutarimo Nr. 125 1.1.3 punktą jos turi būti grąžintos ieškovui.

13Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarnyba prašo šį teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį apelianto atžvilgiu atmesti. Skunde rašoma:

141. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad ginčo patalpos yra pagrindinio daikto priklausinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniais pripažįstami daiktai, kurie su pagrindiniu daiktu yra susiję ne fiziniu, o funkciniu ryšiu, tai yra skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius, o tai reiškia, kad daugiabučio namo savininkai, neturėdami ginčo patalpų rūsyje iš esmės netektų galimybės naudotis pagrindiniu daiktu – butais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-315/2008, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-566/2007). Nuo 1994 iki 2005 metų ginčo patalpos buvo naudojamos sporto tikslams, tačiau byloje nėra duomenų, kad gyventojai negalėjo naudotis jose esančia inžinerine įranga.

152. Teismas neturėjo pagrindo patenkinti ieškinį, nes Bendrija, kuri siekia apginti namo savininkų nuosavybės teises, nagrinėjamoje byloje yra netinkamas ieškovas ir neturi teisės reikšti tokio ieškinio. Be to, Bendrija buvo įsteigta tik 2007-06-29, o Savivaldybė nuosavybės teisę į ginčijamos patalpas įgijo po Perdavimo akto pasirašymo 2002-12-23, taigi patalpos buvo perduotos teisėtai ir pagrįstai, nes nebuvo subjekto, tai yra Bendrijos, kuriai būtų buvę galima jas perduoti.

163. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė yra netinkamas atsakovas, nes už turto perdavimo savivaldybei neteisėtumą turėtų atsakyti atitinkamus sprendimus priėmęs asmuo - apskrities viršininkas. Be to, tik atsakovui Savivaldybei buvo ar galėjo būti žinoma, kad ginčo patalpos gali būti namo bendrojo naudojimo patalpos.

174. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų lygiomis dalimis, nes atsakovo Vyriausybės neteisėti veiksmai byloje nenustatyti. Be to, atsakovo Savivaldybės atžvilgiu buvo patenkinti 3 ieškovo reikalavimai (Perdavimo akto, teisinės registracijos pripažinimas negaliojančiu bei įpareigojimu perduoti patalpas Bendrijai), tuo tarpu apelianto – tik 1 reikalavimas, tai yra pripažinti negaliojančiu Perdavimo aktą. Tuo labiau, kad teismas atmetė ieškinį atsakovui VĮ Registrų centras nurodęs, kad šio atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti. Be to, teismas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos nesudėtingumą, specialių žinių nereikalingumą, advokato neišvykimą į kitą vietovę, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, nepakankamai sumažino ieškovo prašomas priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai sumokėti.

18Atsiliepimu ieškovas Bendrija prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime rašoma:

191. Atmestini apelianto argumentai, susiję su netinkamo daikto priklausinį nustatančių materialinės teisės normų taikymu ir aiškinimu, pagrindinio daikto ir priklausinio ryšio išaiškinimo bei netinkamu ieškovu, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį draudžiama apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos.

202. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtomis nutartimis, nes šių bylų ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis bylos aplinkybėmis. Be to, apeliantas remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi Nr. 3K-3-315/2008, nors būtent šioje nutartyje padarytos išvados tik patvirtina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinis teismas nurodė, kad ne tik butų savininkų negalėjimas naudotis butais, bet ir esminis tokio naudojimosi apsunkinimas būtų esminis jų nuosavybės teisės į bendras namo konstrukcijas pažeidimas.

213. Apeliantas be pagrindo teigia, kad ieškovas šioje byloje yra netinkamas. Bendrijos įstatų 18.5 punkte nurodyta, kad ji privalo saugoti ir ginti narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Ginčo patalpos pagal savo paskirtį yra visų namo butų (ir kitų patalpų) priklausinys, todėl butų privatizavimo procese jos tapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe ir negalėjo būti perleistos kitiems asmenims, nepaisant vėlesnio Bendrijos įsteigimo fakto.

224. Teismas pagrįstai apeliantą laikė tinkamu atsakovu, nes pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 7 straipsnį teismas nagrinėja Vyriausybės įgaliotų asmenų ir savivaldybių ginčus dėl dalies valstybės turto perdavimo, tačiau ši teisės norma nereglamentuoja ginčų tarp valstybės ir trečiųjų asmenų, todėl byloje taikomas CPK 51 straipsnio 4 dalis, pagal kurią valstybei teisme atstovauja Vyriausybė.

235. Teismas sumažino ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apelianto teiginiai, susiję su jų priteisimu, yra nepagrįsti.

24Atsiliepime VĮ Registrų centras prašo palikti galioti kaip teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį, kuria buvo atmesti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo atžvilgiu kelti reikalavimai, o kitoje dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą prašome spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, jų suvaržymų, juridinių faktų registravimas atliekamas pateiktų dokumentų pagrindu, už kurių teisingumą ir pagrįstumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys arba institucijos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.).

25Apeliacinis skundas atmestinas.

26Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

27Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos nagrinėjamos kategorijos bylose ir, iš dalies patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

28Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir nepagrįstai sprendė, kad 141 kv. m ploto negyvenamosios ginčo patalpos, esančios Vienuolyno g. 3, Trakuose, 1993-1995 metais buvo privatizuotos kartu su butais ir jų pagalbinėmis negyvenamosiomis 392,33 kv. m ploto patalpomis rūsiuose ir pusrūsiuose. Nurodo, kad teismas be pagrindo jį byloje laikė tinkamu atsakovu ir pripažino, jog ieškovas turi teisę reikšti minėtus ieškininius reikalavimus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus (CPK 178 str.).

29Kaip žinoma, valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų daugiabučiuose namuose privatizavimas vyko pagal 1991 m. birželio 20 d. įsigaliojusį Butų privatizavimo įstatymą, kurio paskirtis – privatizuoti ne atskirus butus, o valstybinį ir visuomeninį butų fondą. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 153 straipsnyje buvo nustatyta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme, kuris įsigaliojo 1995 m. kovo 9 d., buvo jau tiesiogiai įtvirtinta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepaisant to, ar įkurta bendrija (Įstatymo 20 straipsnis). Analogiško turinio norma yra galiojančio CK 4.82 straipsnyje. Taigi nors Butų privatizavimo įstatyme nebuvo atskirų normų dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų teisinės priklausomybės, gyvenamųjų patalpų šiuose namuose privatizavimo teisiniai padariniai yra tokie, kad namo bendrojo naudojimo konstrukcijos, inžinerinė įranga ir patalpos tapo to namo butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė.

30Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad ginčo patalpas teismas pripažino daugiabučio namo visų butų ir kitų patalpų priklausiniu. Vadinasi, privatizuojant butus Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, jos tapo visų butų (ir kitų patalpų) savininkų bendroji dalinė nuosavybė ir negalėjo būti perleistos pagal kitus įstatymus kitų asmenų nuosavybėn.

31Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, kad ginčo patalpos nėra laikytinos pagrindinio daikto priklausiniu. Kaip žinoma, antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu ir naudojami bendrai ūkinei paskirčiai (CK 4.19 str. 1 d.). Apeliantas teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog priklausiniais pripažįstami daiktai, kurie su pagrindiniu daiktu yra susiję ne tik fiziniu, o funkciniu ryšiu, tai yra skirti tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas ginčo patalpas vertino kaip priklausinį tik pagal fizinį ryšį, tai yra, kad šios patalpos yra namo rūsyje. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas analizavo taip pat ir funkcinį ryšį bei remdamasis namo statybos projektine dokumentacija bei techninės apskaitos bylos duomenimis nustatė, kad 392,33 kv. m ploto ginčo patalpų paskirtis buvo skirta bendram (visų namo butų savininkų) naudojimui, kad iki 1981 m. 141,06 kv. m ploto patalpose, pažymėtose indeksais 52-1 – 52-9 buvo įrengta katilinė, du katilai, patalpa anglims laikyti, pagalbinės patalpos kūrikams. Teismas, remdamasis antstolio R. V. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis, nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu namas šildomas centralizuotai, ginčo patalpose yra namo šilumos mazgas, iš kurio tiekiamas karštas vanduo bendrai viso namo sistemai, šiose patalpose yra sumontuoti namo bendro naudojimo vamzdynai. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo patalpos laikytinos priklausiniu (CPK 185 str.). Teismo išvados dėl ginčo patalpų kaip priklausinio nepaneigia apelianto nurodoma aplinkybė, jog nuo 1994 iki 2005 metų ginčo patalpos buvo naudojamos sporto tikslams, nes akivaizdu, jog patalpų paskirties keitimas iš ūkinės paskirties į sporto paskirties, neduoda pagrindo išvadai, kad ankstesnis jų savininkas į šį turtą yra netekęs nuosavybės teisės (CPK 178 str., CK 4.47, 4.93 str.).

32Tokią išvadą patvirtina ir formuojama teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bendro naudojimo patalpų vertinimo kaip pagrindinio daikto priklausiniu, 2006 m. kovo 27 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad patalpų, kuriose yra būtina inžinerinė įranga namui eksploatuoti, paskirtis yra kitokio pobūdžio nei konkretaus buto savininko savo reikmėms naudojamų patalpų paskirtis, tačiau tokios patalpos taip pat yra visų to namo butų priklausinys (CK 4.19 str.). Taip pat nurodė, jog butai be inžinerinės įrangos, reikalingos tinklų priežiūrai ir eksploatacijai, neatitinka gyvenamosios patalpos reikalavimų (civilinės bylos Nr. 3K-3-219/2006 830-oji daugiabučio namo savininkų bendrija vs. UAB „Lazdynų būsas“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas). Pažymėtina, kad šios kasacinio teismo nagrinėtos bylos bei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra skirtingos, todėl teisėjų kolegija minima nutartimi nesiremia, kaip precedentu, tačiau mano, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyti kriterijai, kuriais remiantis bendro naudojimo patalpos gali būti apibūdinamos kaip pagrindinio daikto priklausiniai, yra naudingi šioje byloje svarstomais klausimais.

33Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, teigia, kad vien ta aplinkybė, jog patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo jas vertinti kaip bendro naudojimo (civilinė byla Nr. 3K-3-566/2007 91-oji gyvenamojo namo būtų savininkų bendrija vs. Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija). Tačiau, kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, apeliantas be pagrindo remiasi šia nutartimi, nes skiriasi nagrinėjamų bylų ratio decidendi. Minėtoje byloje kasacinis teismas konstatavęs, kad privatizavimo metu ginčo patalpos buvo gyvenamosios, nurodė, kad namo butų savininkai, jų negalėjo įgyti nei kaip priklausinių, nei kaip bendro naudojimo patalpų, remdamiesi vien ta aplinkybe, kad jose yra įrengti bendri inžineriniai tinklai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi – teismas nustatė, kad ginčo patalpos visą laiką buvo negyvenamosios, ir šalys šios aplinkybės neginčija.

34Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad šioje byloje Daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų bendrija yra netinkamas ieškovas. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad Bendrija negali visa apimtimi ginti namo savininkų pažeistų teisių. Nagrinėjamu atveju negyvenamųjų patalpų, kurios yra daugiabučio namo visų butų (ir kitų patalpų) priklausinys, perleidimas kitų asmenų nuosavybėn pažeidžia namo bendraturčių teises, todėl, kaip pagrįstai konstatavo teismas, jos turi būti ginamos CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą bendrija yra savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas, steigiama daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų bendroms teisėms ir interesams saugoti. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad bendrija įgyvendina namų patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendro naudojimo objektų ir priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Bendrija, įgyvendindama savo funkcijas ne kaip turto savininkė, o kaip jai patikėto turto valdytoja ir naudotoja, turi tiek teisių ir pareigų, kiek reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti, veikiant bendrijos narių naudai. Tai yra juridinis asmuo, turintis teisę kreiptis į teismą tais klausimais, kiek jai reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ieškovo Bendrijos įstatuose (Įstatų 10-11, 14, 18.5 punktai).

35Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina ieškovo argumentus, išdėstytus atsiliepime į apeliacinį skundą, jog ta apimtimi, kiek padarytas pažeidimas varžo, riboja ar kitaip trukdo Bendrijai vykdyti pareigas valdant ir naudojant daugiabučio namo savininkams nuosavybės teise priklausantį turtą, ji turi teisę pareikšti reikalavimus (CK 2.33 str. 1 d.). Todėl priešingai nei teigia apeliantas, teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrija yra tinkamas ieškovas (CPK 45 str.).

36Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priešingai nei nurodo apeliantas, ta aplinkybė, jog patalpų priėmimo – perdavimo metu 2002-12-03 Bendrija dar nebuvo įsteigta, todėl nebuvo subjekto, kuriam patalpos būtų perduotos, neturi įtakos patalpų perdavimo neteisėtumui, nes kaip minėta, nustačius, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo ir butų privatizavimo procese tapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, darytina išvada, kad jos valstybei šio akto pasirašymo metu nebepriklausė (CPK 185 str.).

37Apeliantas, prieštaraudamas teismo sprendimui, taip pat nurodo, kad Vyriausybė yra netinkamas atsakovas (CPK 45 str.), nes už turto perdavimo savivaldybei neteisėtumą turėtų atsakyti atitinkamus sprendimus priėmęs asmuo – Vilniaus apskrities viršininkas. Kaip minėta, ieškinys buvo pareikštas atsakovui Lietuvos valstybei, o pagal CPK 51 straipsnio 4 dalį valstybei teismuose atstovauja Vyriausybė. Taigi teisėjų, kolegijos nuomone, minimi apelianto argumentai iš esmės yra susiję ne su netinkamos šalies, o su netinkamo atstovavimo atsakovui valstybei klausimu. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti apelianto teiginiai yra nepagrįsti (CPK 178 str.). Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 įgaliojo apskričių viršininkus perduoti savivaldybėms valstybės turtą. Pažymėtina, kad ginčo patalpų priėmimo – perdavimo akto pasirašymo metu galiojusio Apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnyje buvo nurodyta, jog apskrities viršininkas yra atskaitingas Vyriausybei ir nustatyta tvarka jos įgaliotoms institucijoms. Šiuo atveju, kaip minėta, Vyriausybės įgaliotas atstovas perdavė atsakovui Savivaldybei patalpas, kurios kaip priklausinys buvo privatizuotos kartu su butais, todėl perduotas turtas valstybei nepriklausė. Taigi Vyriausybė – aukščiausius įgaliojimus turinti valstybės institucija šioje srityje, buvo perdavusi dalį funkcijų savo įgaliotiems asmenims – apskričių viršininkams, kurie, kaip minėta, buvo atskaitingi Vyriausybei, tačiau tai nepaneigia Vyriausybės dalyvavimo nagrinėjamoje byloje, atstovaujant atsakovo valstybės interesus. Taip pat nepagrįstas apelianto apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytas teiginys, kad byloje valstybės atstovu turėtų būti Aplinkos ministerija. Kaip žinoma, 2010-07-01 panaikinus apskričių viršininkų instituciją, dalis funkcijų iš tiesų buvo perduotos Aplinkos ministerijai, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas ieškinys yra pareikštas dar 2009-04-08, ginčo teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovų Savivaldybės ir Vyriausybės įgalioto atstovo, o Vyriausybės, kaip tiesioginės valstybės atstovės (CPK 51 str. 4 d.) dispozicijoje yra klausimas dėl kito valstybės atstovo - Aplinkos ministerijos dalyvavimo nagrinėjamoje byloje, apelianto nurodyta aplinkybė neduoda pagrindo spręsti, jog skundžiamas teismo sprendimas dėl šių motyvų yra neteisėtas ir naikintinas (CPK 185 str.).

38Apeliantas teigia, kad teismas, nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantas šiame kontekste netinkamai aiškina CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo principą, pagal kurį išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Šiuo atveju teismas patenkino pagrindinį ieškovo reikalavimą, tai yra, konstatavo, jog ginčo patalpos yra pagrindinio turto priklausinys, nepriklausė valstybei, todėl įgaliotos institucijos neturėjo teisinio pagrindo šias patalpas perduoti Savivaldybei, ir tuo pagrindu pripažino negaliojančiais Perdavimo aktą, ginčo patalpų teisinę registraciją atsakovo Savivaldybės vardu bei įpareigojo šį atsakovą nustatyta tvarka turtą perduoti ieškovui valdyti ir prižiūrėti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtą proporcingumo principą teismas galėjo taikyti ne formaliu pagrindu, tai yra ne pagal tai, kuris atsakovas yra įpareigojamas atlikti tam tikrus veiksmus, ar pagal patenkintų reikalavimų skaičių, bet pagal reikalavimų pobūdį ir tai, kurie atsakovai yra atsakingi dėl teismo sprendimu šalinamų neteisėtų pasekmių atsiradimo. Teisėjų kolegija, remdamasi visomis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindą proporcingumo principą taikyti tokiu aspektu ir bylinėjimosi išlaidas priteisti iš abiejų atsakovų po lygiai (CPK 185 str.).

39Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismas priteisė nepagrįstai didelį atlyginimą ieškovui jo turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl šių klausimų, yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, o taip pat mastą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šis ieškinys teisme nagrinėjamas nuo 2009-03-12, ieškovą atstovaujantis advokatas teikė paklausimus dėl duomenų pateikimo VĮ Registrų centrui, Trakų rajono savivaldybei, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, ruošė ir teikė atskirąjį skundą šiuo klausimu, ieškininį pareiškimą, kreipėsi į antstolius dėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymo, atstovavo ieškovą ne viename teismo posėdyje. Todėl teisėjų kolegija laiko, jog paminėtos aplinkybės suteikė teismui pagrindą spręsti, kad ieškovo prašomos priteisti 8 000 Lt išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti, sumažintos iki 5 000 Lt, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nuostatoms (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Pažymėtina tai, kad apeliantas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, nurodė tik bendro pobūdžio teiginius, jų neargumentuodamas ir nedetalizuodamas, kuo, jo nuomone, nagrinėjamos bylos ir teisinių paslaugų teikimo pobūdis šioje byloje neatitinka Rekomendacijose nurodytų kriterijų (CPK 178 str.).

40Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apelianto apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai neduoda pagrindo spręsti, kad teismas, iš dalies patenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

41Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Todėl iš apelianto ieškovui priteistina 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šių išlaidų santykį su turėtomis pirmosios instancijos teisme, o taip pat į bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį, prašomos priteisti išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas bei neprieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams (CPK 3 str. 1 d.).

42Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

43

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Priteisti ieškovui daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų bendrijai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1 500 Lt (tūkstantis penki šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 5. Ieškovas daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų bendrija,... 6. Ieškovas nurodė, kad 1993-1995 metais daugiabučio namo gyventojai... 7. Ieškovas teigė, kad ginčo patalpų paskirtis neteisėtai buvo pakeista ir... 8. Atsakovas Vyriausybė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jis nėra tinkamas... 9. Atsakovas VĮ Registrų centras ieškinio pagrįstumo klausimą prašė teismą... 10. Atsakovas Savivaldybė su ieškininiu nesutiko ir nurodė, kad Vyriausybės... 11. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino... 12. Teismas sprendė, jog ginčo patalpos yra namo butų priklausinys: jos yra... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko tarnyba... 14. 1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir... 15. 2. Teismas neturėjo pagrindo patenkinti ieškinį, nes Bendrija, kuri siekia... 16. 3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė yra netinkamas atsakovas, nes... 17. 4. Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų... 18. Atsiliepimu ieškovas Bendrija prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą... 19. 1. Atmestini apelianto argumentai, susiję su netinkamo daikto priklausinį... 20. 2. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtomis... 21. 3. Apeliantas be pagrindo teigia, kad ieškovas šioje byloje yra netinkamas.... 22. 4. Teismas pagrįstai apeliantą laikė tinkamu atsakovu, nes pagal Valstybės... 23. 5. Teismas sumažino ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl... 24. Atsiliepime VĮ Registrų centras prašo palikti galioti kaip teisėtą ir... 25. Apeliacinis skundas atmestinas.... 26. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad pirmosios instancijos teismo... 27. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje... 28. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, kad teismas... 29. Kaip žinoma, valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų patalpų... 30. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad ginčo patalpas teismas pripažino... 31. Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, kad... 32. Tokią išvadą patvirtina ir formuojama teismų praktika. Lietuvos... 33. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d.... 34. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad... 35. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina ieškovo argumentus,... 36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad priešingai nei nurodo apeliantas, ta... 37. Apeliantas, prieštaraudamas teismo... 38. Apeliantas teigia, kad teismas, nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas... 39. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad... 40. Teisėjų kolegijos nuomone, kiti apelianto apeliaciniame skunde nurodyti... 41. Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas... 42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 43. ... 45. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. ... 46. Priteisti ieškovui daugiabučio namo Vienuolyno g. 3, Trakuose savininkų...