Byla 3K-3-315/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ bei ieškovo UAB „Hansa lizingas“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ ieškinį atsakovams UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Hansa lizingas“, Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarui A. Gauliai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „Nikolika“ ir UAB „Sermeta“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo ir teisės pripažinimo bei ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ reikalavimus atsakovams UAB „Vilga“, UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ dėl teisinės registracijos panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisių pripažinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia (niekine) 2004 m. rugsėjo 23 d. UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, netaikant restitucijos; 2) panaikinti stoginės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre; 3) panaikinti kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros, duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinę registraciją nekilnojamojo turto registre ir pripažinti, kad šie yra pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai ir priklauso šių pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise; 4) pripažinti ieškovui UAB „City gate“ nuosavybės teisę į 19/100 dalių, o ieškovui G. I. – į 2/100 dalis kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros). Ieškovai nurodė, kad G. I. nuosavybės teise priklauso 63,29 kv. m ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), o UAB „City gate“ – 381,93 kv. m viešbučių paskirties pastatas/svečių namai su kavine (duomenys neskelbtini), 687,59 kv. m viešbučių paskirties pastatas/svečių namai su kavine (duomenys neskelbtini) ir 58,23 kv. m nebaigtas rekonstruoti pagalbinis viešbučio pastatas (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Šie statiniai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), išnuomotame atsakovui UAB „Vilga“. Vilniaus apskrities viršininkui 1999 m. sausio 25 d. sutikus, ieškovams priklausančiais statiniais užstatyta žemės sklypo dalis, t. y. 2000 kv. m, subnuomojama devyniasdešimt devyneriems metams ieškovui G. I. pagal 1999 m. sausio 25 d. valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį. Subnuomojamame žemės sklype nuo 1999 metų pagal suderintą projektinę dokumentaciją vykdomi statinių rekonstrukcijos ir statybos darbai. 1998 m. gruodžio 2 d. ieškovui G. I. įsigijus visus subnuomotame žemės sklypo plote buvusius pastatus, nekilnojamojo turto registre liko neišregistruotas prieš tai nugriautas pastatas – stoginė (duomenys neskelbtini). Atsakovas UAB „Vilga“ 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šią neegzistuojančią stoginę ir kiemo statinius (kiemo aikštelę ir tvorą), kurie buvo buvusio gamyklos komplekso pastatų priklausiniai, už 48 000 Lt pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“. Ieškovai teigė, kad ši pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė (prieštarauja CK 1.97, 1.98, 6.306 straipsniams, pagal kuriuos civilinės apyvartos objektu ir pirkimo–pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai), nes parduota stoginė realiai neegzistavo nei ginčijamo sandorio, nei 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sandorio, pagal kurį ieškovas G. I. įsigijo visus subnuomotame žemės sklype esančius statinius, sudarymo metu, o kiemo statiniai ankščiau buvo įregistruoti kaip atsakovui UAB „Vilga“ priklausančio gamybinio komplekso priklausiniai. Kiemo statinių kaip atskiro objekto įregistravimas yra neteisėtas, nes nebuvo priimta viešojo administravimo subjekto sprendimo suformuoti atskirą nekilnojamojo turto objektą. Ieškovų teigimu, atsakovai, sudarydami ginčijamą neegzistuojančios stoginės pirkimo–pardavimo sandorį, elgėsi nesąžiningai, tokie veiksmai prieštarauja teisingumo, protingumo principams, pažeidžia viešąjį interesą. Be to, šis sandoris pažeidžia ieškovų teises, nes jame aptariamas ieškovui G. I. subnuomoto žemės sklypo dalies pardavimo ar išnuomojimo pirkėjui klausimas. Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovų sudaryto sandorio tikslai – užvaldyti ieškovui subnuomotą žemės sklypo dalį ir sutrukdyti ieškovų planus pabaigti rekonstrukcijos ir statybos darbus – yra priešingi teisei, viešajai tvarkai ir gerai moralei, be to, atsakovai yra susiję juridiniai asmenys. Ieškovai jiems tenkančias kiemo statinių dalis apskaičiavo pagal jų nuosavybės teise valdomų pastatų užimamo žemės sklypo ploto santykį su bendru visų pastatų užimamu plotu (9677 kv. m). Ieškovai nurodė, kad stoginė neegzistuoja, todėl įrašas nekilnojamojo turto registre turi būti panaikintas, o tvora bei kiemo aikštelė nėra ir nebuvo savarankiški (pagrindiniai) daiktai, jie reikalingi tam, kad visi (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininkai galėtų tinkamai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Šių objektų kaip savarankiškų daiktų įregistravimas nekilnojamojo turto registre prieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui.

5Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ prašė: 1) panaikinti kiemo aikštelės ir tvoros (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), registraciją nekilnojamojo turto registre kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto ir tik pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinio; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties Nr. AG-2497, pagal kurią atsakovas UAB „Vilga“ pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), dalį dėl 31/100 dalies šių statinių ir taikyti restituciją – UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ iš UAB „Vilga“ priteisti 10 664 Lt; 3) pripažinti ieškovui UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teisę į 31/100 dalį kiemo aikštelės ir tvoros, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 23 d. lizingo sutartimi jis įsipareigojo nupirkti iš UAB „Vilga“ pastatus UAB „Nikolika“ veiklai vykdyti. Žemės sklypas, kuriame stovi pastatai, turi asfalto dangą ir apsuptas tvora. Pastarieji objektai skirti tik naudojimuisi pastatais, nes visi įėjimai ir įvažiavimai į pastatus ribojasi su kiemo aikštele, patekti prie pastatų įmanoma tik per vienintelį įvažiavimą tvoroje, dėl to kiemo statiniai pripažintini antraeiliais daiktais (pastatų priklausiniais). Ieškovas UAB „Hansa lizingas“, kaip protingas ir apdairus asmuo, galėjo nusipirkti pastatus tik kartu su nuosavybės teise į kiemo aikštelės ir tvoros dalį, proporcingą pastatų užimam žemės sklypo plotui. Sudarant pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „Vilga“ pateikė pažymas, kuriuose nebuvo pažymėta, kad kiemo statiniai nepriklauso pastatams. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kad kartu su pastatais pirkėjui pereina nuosavybės teisė į priklausinius, tačiau ši perėjo pirkėjui pagal įstatymą (CK 4.13 straipsnio 2 dalis, 4.14 straipsnio 1 dalis). Kiemo statinių kaip atskiro objekto ir atsakovo UAB „Vilga“ vienintelio pastato priklausinio registracija bei šios pagrindu sudaryta 2004 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą) ir ieškovo teises; ši atlikta nesant nei teisinio pagrindo, nei savininko prašymo, o UAB „Vilga“ neprieštaravimas neturi teisinės reikšmės. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties šalys yra nesąžiningos, todėl turtas turi būti iš jų išreikalautas.

6Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ prašė: 1) panaikinti kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros), esančių (duomenys neskelbtini), registraciją nekilnojamojo turto registre kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto ir tik pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausinio; 2) pripažinti negaliojančia 2004 m. rugsėjo 23 d. sutarties Nr. AG-2497, pagal kurią atsakovas UAB „Vilga“ pardavė atsakovui UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), dalį dėl 16/100 dalių šių statinių; 3) pripažinti trečiajam asmeniui UAB „Nikolika“ nuosavybės teisę į 16/100 dalių kiemo aikštelės ir tvoros, esančių (duomenys neskelbtini). Trečiasis asmuo pareikštus reikalavimus grindė tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir ieškovas UAB „Hansa lizingas“ ir papildomai nurodė, kad 2006 m. birželio 2 d. priėmimo–perdavimo aktu UAB „Hansa lizingas“ perdavė jam nuosavybėn dalį pastatų, įsigytų pagal lizingo sutartį, o kartu su jais – ir nuosavybės teisę į atitinkamą dalį (16/100) priklausinių (kiemo statinių).

7Atsakovai UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ nurodė, kad kiemo aikštelė ir tvora nuosavybės teise priklausė atsakovui UAB „Vilga“, nes buvo jam priklausančio pastato (duomenys neskelbtini) (o ne visų (duomenys neskelbtini) esančių pastatų) priklausiniai, vėliau teisėtai įregistruoti kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Nei CK, nei kituose teisės aktuose neuždrausta nekilnojamojo turto savininkui parduoti nekilnojamojo daikto priklausinius. Stoginė ginčijamo 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo–pardavimo sandorio metu realiai egzistavo, tačiau po to ieškovas ją savavališkai nugriovė. Be to, atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ yra sąžiningas kiemo statinių įgijėjas, todėl iš jo turtas negali būti išreikalautas.

8Trečiasis asmuo atsakovo pusėje VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad į pastatą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. buvo įregistruotos UAB „Vilga“ nuosavybės teisės, o kiemo statiniai įregistruoti kaip šio pastato priklausiniai. Pagal atsakovo UAB „Vilga“ 2004 m. liepos 30 d. prašymą 2004 m. liepos 30 d. vietoje buvusio pastato (duomenys neskelbtini) kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo suformuotos 4587,45 kv. m gamybos paskirties patalpos (duomenys neskelbtini) ir 724,42 kv. m prekybos patalpos (duomenys neskelbtini). 2004 m. rugpjūčio 4 d. nekilnojamojo turto registre įregistruotos šios patalpos bei atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į jas, o kiemo statiniai perregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, nuosavybės teise priklausantis taip pat UAB „Vilga“ (pagrindas – tie patys dokumentai, kurių pagrindu pirmiau buvo įregistruota nuosavybės teisė į pastatą (duomenys neskelbtini). Toks registro duomenų pakeitimas atitiko Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalį. Stoginės kadastro duomenys paskutinį kartą buvo užfiksuoti 2004 m. spalio 27 d., nustatant, kad ją sudaro pamatai. Kadangi šie yra statinio sudėtinė dalis, tai nėra pagrindo manyti, kad stoginė neegzistuoja. Be to, remiantis aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 3, 6 ir 38 punktais, negali būti laikoma, kad statinys buvo nugriautas.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovų G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hansa lizingas“ ieškinius bei trečiojo asmens UAB „Nikolika“ savarankiškus reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. ieškovas G. I. su atsakovu UAB „Vilga“ (tuo metu – AB „Vilga“) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo dalį (duomenys neskelbtini) esančių pastatų. 2003 m. kovo 7 d. akcijų pasirašymo sutartimi ieškovas G. I. beveik visus įsigytus statinius perleido ieškovui UAB „City gate“. Šių sutarčių pagrindu nekilnojamojo turto registre nuo 1998 m. gruodžio 2 d. įregistruota ieškovo G. I. nuosavybės teisė į pastatą (duomenys neskelbtini), o nuo 2003 m. kovo 31 d. – ieškovo UAB „City gate“ nuosavybės teisės į pastatą (duomenys neskelbtini), pastatą (duomenys neskelbtini) ir pastatą (duomenys neskelbtini). Šie pastatai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuris 1996 m. liepos 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi išnuomotas atsakovui UAB „Vilga“ iki 2095 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai leidus, 1999 m. sausio 25 d. atsakovas UAB „Vilga“ sudarė su ieškovu G. I. valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį dėl 2000 kv. m ploto žemės sklypo dalies. Joje ieškovai vykdo jiems priklausančių pastatų rekonstrukcijos darbus, pritaikydami pastatus svečių namų poreikiams. Tam buvo parengtas statinio architektūros projektas, suderinta projektinė dokumentacija, Vilniaus miesto valdybos 1999 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1615V patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detalusis planas.

11Dėl stoginės egzistavimo. Teismas nustatė, kad stoginės (duomenys neskelbtini), dėl kurios egzistavimo šioje byloje kilo ginčas, buvimo vieta yra ieškovų subnuomotoje žemės sklypo dalyje. 2004 m. rugsėjo 23 d. atsakovų UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi stoginė bei kiemo statiniai (kiemo aikštelė ir tvora) perleisti UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, pirkėjo nuosavybės teisės į įsigytus statinius nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2004 m. rugsėjo 30 d. Teismas nustatė, kad stoginės kadastro duomenys buvo užfiksuoti 1995 m. vasario 20 d., 1995 m. birželio 8 d. įregistruota atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į šį statinį, stoginės kadastro duomenys tikslinti 1998 m. rugsėjo 24 d., 2004 m. spalio 27 d. ir 2005 metais. Tuo metu nustatyta, kad stoginę sudaro akmenbetoniniai pamatai, pastatas yra fiziškai pažeistas. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, vaizdo įrašą, VĮ Registrų centro oficialiuosius rašytinius įrodymus, baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir atlikęs vietos apžiūrą, nustatė, kad ginčijamo 2004 m. rugsėjo 23 d. stoginės pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo momentu UAB „Vilga“, po to – UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ priklausanti stoginė realiai egzistavo, tačiau vėliau ji buvo fiziškai pažeista vykdant statybos darbus pagal užsakovo UAB „City gate“ projektą. Dėl to stoginės pirkimo–pardavimo sandoris negali būti pripažintas niekiniu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms ir gerai moralei. Nustatęs, kad šiuo metu yra užfiksuoti ir realiai egzistuoja stoginės pamatai, teismas, remdamasis aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punktu, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad stoginė yra nugriauta ir šiuo metu neegzistuoja. Tai, kad stoginė nebuvo pažymėta žemės sklypo detaliajame plane, teismo nuomone, nepatvirtina ieškovų reikalavimų pagrįstumo, nes detalusis planas nėra nekilnojamojo daikto buvimą ar nebuvimą patvirtinantis įrodymas ar nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 5 punktas, 18 straipsnis). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai iki projektinės dokumentacijos patvirtinimo žinojo apie atsakovo UAB „Vilga“ įregistruotas daiktines teises į stoginę, tačiau planuodami rekonstruoti jiems priklausančius statinius į tai sąmoningai neatsižvelgė. Tai, kad planas buvo suderintas su UAB „Vilga“, nereiškia, jog pasibaigė UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į stoginę. Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktą nekilnojamieji daiktai išregistruojami, kai pateikiamas teisės aktų nustatytas dokumentas – pastato nugriovimo (žuvimo) aktas. Tokių įrodymų ieškovai nepateikė, taigi neįrodė, kad stoginė neegzistuoja. Dėl to, teismo sprendimu, nėra pagrindo naikinti jos teisinę registraciją. Spręsdamas dėl ieškovų teisės naudotis žemės sklypu pažeidimo, teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimas dėl žemės sklypo nuomos ar pardavimo UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ iki šiol nepriimtas, o ateityje žemės sklypo nuomos (pardavimo) sutartis gali būti sudaryta tik įvertinus, kokią žemės sklypo dalį stoginė užima ir kokia yra būtina stoginei naudoti pagal paskirtį (CK 6.394 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.394 straipnio 3 dalį atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ įgytų teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi taip, kaip ja naudojosi UAB „Vilga“. Teismas padarė išvadą, kad stoginės pirkimo–pardavimo sandoris nepažeidė ieškovų teisių naudotis subnuomoto žemės sklypo dalimi, taip pat neprieštarauja viešajai tvarkai, protingumo ir teisingumo principams. Ieškovai taip pat neįrodė atsakovų nesąžiningumo.

12Dėl kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros). Teismas nustatė, kad į pastatą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota atsakovo UAB „Vilga“ nuosavybės teisė (registracijos pagrindas – 1992 m. birželio 12 d. akcijų pasirašymo sutartis Nr. 194, 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo–perdavimo aktas, 1995m. gegužės 23 d. steigėjo įsakymas Nr. 123, 2003 m. rugpjūčio 19 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)11.4-1279, 2003 m. gruodžio 29 d. susitarimas, reg. Nr. AG-3438). Kaip šio pastato priklausinys iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. buvo įregistruoti kiemo statiniai (kiemo aikštelė ir tvora, duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Vilga“ ir G. I. susitarė dėl konkrečiai įvardyto turto pardavimo, sutartyje nebuvo nurodyti nei pastatas (duomenys neskelbtini), nei jo priklausinys kiemo statiniai, nei stoginė. AB „Vilga“ prašymu 1998 m. lapkričio 23 d. išduotoje pažymoje pirkimui–pardavimui ginčo objektai taip pat nenurodyti. Ieškovas 1998 m. gruodžio 2 d. sutarties neginčijo. Ši sutartis buvo įregistruota nekilnojamojo turto registre, registracijos pagrindu atsirado ir buvo įregistruota ieškovo nuosavybės teisė tik į sutarties 1 punkte nurodytus objektus. Ieškovas nesikreipė į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl registro duomenų pakeitimo, nereiškė jokių pretenzijų dėl jų teisingumo. Ieškovui G. I. 2003 m. kovo 7 d. perleidus dalį pastatų ieškovui UAB „City gate“, nė vieno iš jų daiktinės teisės į kiemo statinius nekilnojamojo turto registre taip pat nebuvo įregistruotos, nebuvo reiškiama prašymų dėl registro duomenų pakeitimo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovui G. I. nepriklausė pastatas (duomenys neskelbtini), kurio priklausiniu buvo įregistruoti kiemo statiniai, 1998 m. gruodžio 2 d. sutartimi ieškovas G. I. taip pat neįsigijo nei pastato (duomenys neskelbtini), nei stoginės, nei kiemo statinių, todėl negalėjo jų perleisti ir neperleido UAB „City gate“, dėl to nėra pagrindo pripažinti ieškovų nuosavybės teisių į kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros) dalį. Teismas nurodė, kad ieškovų nurodyta aplinkybė, jog jie naudojasi ginčijamais statiniais, nes kiemo aikštelė yra šalia ieškovams priklausančių pastatų, o tvora atriboja žemės sklypą, sulaiko šlaitą ir atlieka viešbučio apsauginę funkciją, neįrodo jų bendrosios dalinės nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo (1964 m. CK 4, 149 straipsniai). Nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą atsirasti būtinasis pagrindas pagal 1964 m. CK buvo sandoris ir jo įregistravimas nekilnojamojo turto registre. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovai be jokių trukdymų nuo 1998 metų naudojasi jiems nuosavybės teise priklausančiais pastatais bei subnuomotu žemės sklypu, ir konstatavo, kad nei 2004 m. rugsėjo 23 d. sandoris, kurio pagrindu pasikeitė kiemo statinių savininkai, nei kiemo statinių teisinė registracija, atlikta šio turto savininko valia, nepažeidžia ieškovų teisių ir teisėtų interesų. Kiemo statiniai nuo 1995 m. birželio 8 d. iki 2004 m. liepos 30 d. buvo įregistruoti kaip pagrindinio pastato (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Vilga“, priklausinys. Pagal 1995 m. birželio 8 d. teisinę registraciją visi statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė AB „Vilga“. Teisinė registracija buvo atlikta remiantis VĮ „Vilga“ privatizavimo dokumentais pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo tvarką. Ieškovai nereiškė pretenzijų dėl 1995 metų teisinės registracijos. Pagal atsakovo UAB „Vilga“ prašymą buvusio pastato (duomenys neskelbtini) dalys – 4587,45 kv. m bendro naudojimo patalpos (duomenys neskelbtini) ir 724,42 kv. m bendro naudojimo patalpos (duomenys neskelbtini) – 2004 m. liepos 30 d. buvo suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto kadastro objektai, 2004 m. rugpjūčio 4 d. šie objektai bei UAB „Vilga“ nuosavybės teisės į juos įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Kiemo statiniai, buvę pastato (duomenys neskelbtini) priklausiniai, šio pastato savininko UAB „Vilga“ sutikimu bei remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi buvo įregistruoti kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o UAB „Vilga“ nuosavybės teisių į juos įregistravimo pagrindu nurodyti tie patys dokumentai, kurių pagrindu buvo įregistruota UAB „Vilga“ nuosavybės teisė į pastatą (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad ieškovai neįsigijo kiemo statinių, o 2004 metų teisinė registracija nepažeidžia jų teisių, todėl nėra pagrindo jos naikinti, taip pat pripažinti, jog kiemo statiniai yra visų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Ieškovų teisės naudotis jiems priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais nepažeistos, nėra šalių ginčo dėl naudojimosi kiemo aikštele. Tai, kad aikštelė yra šalia pastatų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), o 1950 metais pastatyta tvora apriboja šio žemės sklypo teritoriją, taip pat tai, kad ieškovai naudojasi šiais kiemo statiniais, teismo nuomone, neįrodo neatskiriamo funkcinio ryšio tarp visiems ieškovams bei trečiajam asmeniui priklausančių pastatų ir kiemo statinių, dėl to taip pat nėra pagrindo pripažinti kiemo statinių ieškovams priklausančių pastatų priklausiniais.

13Dėl ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinio. Teismas nustatė, kad 2002 m. spalio 7 d. AB „Vilga“ ir UAB „Hanza lizingas“ sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo gamybinį pastatą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), sandėlį (duomenys neskelbtini), gamybines dirbtuves (duomenys neskelbtini), kompresorinę (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre ieškovo daiktinės teisės į šiuos objektus įregistruotos 2002 m. spalio 30 d. Ieškovo teigimu, sutartyje neaptarus UAB „Hansa lizingas“ teisių į kiemo statinius, šie daiktai perėjo ieškovo nuosavybėn pagal įstatymą (CK 4.13 straipsnio 2 dalis, 4.14 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilio daikto likimą nulemia ne tik jo savybė tarnauti pagrindiniam daiktui, bet ir dėl jo sudaryti sandoriai. 2002 m. spalio 7 d. sutarties šalys, sudarydamos sutartį, žinojo, kad kiemo statiniai nuosavybės teise priklauso UAB „Vilga“, ir abipusiu susitarimu sąmoningai neįtraukė jų į parduodamo turto sąrašą, taigi UAB „Vilga“ jų nepardavė, o UAB „Hanza lizingas“ nepirko, už juos nemokėjo, kiemo statiniai nebuvo perduoti ieškovo nuosavybėn nei sutartimi, nei atskiru priėmimo–perdavimo aktu. Pagal CK 6.392-6.401 straipsnius sutartyje turi būti nurodyti duomenys apie parduodamą nekilnojamąjį daiktą, jo kaina, sudaromas šio daikto perdavimą nuosavybėn patvirtinantis dokumentas. Šalių sutartyje nurodytų reikalavimų buvo laikytasi tik dėl išvardytų nekilnojamųjų daiktų. 2002 m. spalio 7 d. sudarytos sutarties pagrindu ieškovo nuosavybės teisės buvo įregistruotos tik į sutartyje išvardytus daiktus, ieškovas nereiškė pretenzijų ar prašymų pakeisti registro duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, pažymos sandoriui sudaryti taip pat buvo užsakytos ir išduotos tik dėl sutartyje nurodyto turto. Teismas konstatavo, kad ieškovas UAB „Hansa lizingas“ nesudarė pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovu UAB „Vilga“ dėl kiemo statinių ir neįgijo nuosavybės teisės į juos pagal 2002 m. spalio 7 d. sutartį. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Vilga“, kaip savininkas, turėjo teisę parduoti nuosavybės teise turimus pagrindinį daiktą ir priklausinį kartu ar atskirai, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio statuso nekilnojamojo turto registre, taigi ginčijama teisinė registracija neturi įtakos nei atsakovų sudaryto sandorio teisėtumui, nei ieškovų teisėtiems interesams. Dėl ieškovo ginčijamos 1995 metų teisinės registracijos teismas nurodė, kad jos metu visi pastatai (duomenys neskelbtini) priklausė AB „Vilga“, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog kiemo statinių įregistravimas vieno iš pastatų priklausiniu buvo neteisėtas. Ieškovai G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hanza lizingas“ bei trečiasis asmuo UAB „Nikolika“ pastatus įsigijo vėliau, žinojo, kam priklauso kiemo statiniai, jų neįgijo, todėl neturi reikalavimo teisės dėl 1995 metų teisinės registracijos panaikinimo, o ši nepažeidžia jų teisių.

14Spręsdamas dėl trečiojo asmens UAB „Nikolika“ reikalavimų pagrįstumo, teismas nurodė, kad UAB „Hansa lizingas“ neįgijo nuosavybėn kiemo statinių, todėl negalėjo jų perduoti ir neperdavė UAB „Nikolika“ nuosavybėn, be to, šie statiniai nenurodyti 2006 m.birželio 2 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo akte, sudarytame remiantis 2002 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir 2002 m. rugsėjo 23 d. lizingo sutartimi su UAB „Hanza lizingas“. Dėl to UAB „Nikolika“ reikalavimai atmestini.

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų G. I. ir UAB „City gate“ bei ieškovo UAB „Hansa lizingas“ apeliacinius skundus, 2007 m. gruodžio 13 d. nutartimi skundus atmetė, o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei išvadomis ir papildomai nurodė, kad ieškovai G. I. ir UAB „City gate“, kaip verslininkai, sudarydami statinių (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorius, nebuvo pakankamai rūpestingi ir apdairūs. Kita vertus, atsakovo UAB „Vilga“ elgesys taip pat nebuvo visiškai tinkamas, nes šis atsakovas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu G. I., neaptarė stoginės klausimo, o prieš sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovu UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, nepasiūlė įsigyti stoginę žemės sklypo subnuomininkui. Tačiau toks atsakovo UAB „Vilga“ elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neprieštaravo teisės normų reikalavimams. Įstatyme savininkui nedraudžiama parduoti pastatą, esantį jo nuomojamame ir kitam asmeniui subnuomotame žemės sklype, taip pat nenustatyta subnuomininko pirmumo teisės jį pirkti. Taigi ieškinio reikalavimas dėl 2004 m. rugsėjo 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (niekine) kaip prieštaraujančios viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.) negali būti tenkinamas. Spręsdama dėl ieškovų reikalavimų, susijusių su kiemo statiniais (kiemo aikštele ir tvora), teisėjų kolegija nurodė, kad jų teisinė registracija gali būti pripažinta negaliojančia tik nustačius ieškovų teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Teisėjų kolegija atmetė apeliantų argumentą dėl Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto, kuriame nustatyta, kad atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinių ar patalpų, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai, pažeidimo, nurodžiusi, kad, 2004 m. rugpjūčio 4 d. kiemo statinius registruojant kaip savarankišką objektą, jie nei teisiškai, nei faktiškai nebuvo ieškovams ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais nuosavybės teise priklausančių pastatų priklausiniai, o pastatas (duomenys neskelbtini), kurio priklausiniais buvo įregistruoti kiemo statiniai, tuo metu buvo perregistruojamas, suformuojant dvi atskiras patalpas. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostata, jog antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip, šiuo atveju taip pat netaikytina. Priešingai, kadangi pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip kito pastato priklausinys, tai jų dalis ieškovų nuosavybėn galėjo pereiti tik tokiu atveju, jei tai būtų įrašyta sutartyse.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų pareikštą ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Teismai, pažeisdami CPK 183, 185 straipsnius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl stoginės egzistavimo ginčijamo 2004 m. rugsėjo 23 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu. Byloje esantys įrodymai paneigia realų stoginės, atitinkančios aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.11 punkte įtvirtintą stoginės apibrėžtį, egzistavimą bei teismų padarytas išvadas: 1) liudytojų R. T., V. Š., K. D. ir I. B. parodymai patvirtina, kad buvusios stoginės vieta yra niekuo neužstatyta, o pamatai yra ne stoginės, bet atraminės sienelės; 2) teismai nevertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad stoginės vietoje auga dvidešimties metų senumo medžiai; 3) pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų L. R. ir A. J. parodymais, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šie liudytojai stogine vadino prie ieškovui G. I. priklausančio ūkinės paskirties sandėlio prigludusį niekur neįregistruotą sandėliuką; 4) aplinkybę, kad AB „Vilga“ ir G. I. 19998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu stoginė jau neegzistavo, patvirtino tuometis AB „Vilga“ generalinis direktorius A. M., apklaustas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje Nr. 14-1-03728-04.

192. Teismai neįvertino tikrųjų AB „Vilga“ ir G. I. ketinimų sudarant 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, į kuriuos reikalaujama atsižvelgti tiek pagal CK 1.5, 6.193 straipsnius, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000). Teismai nustatė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pardavėjas AB „Vilga“ ieškovui G. I. pažadėjo operatyviai išregistruoti stoginę kaip neegzistuojančią. Tikroji šios sutarties šalių valia buvo nupirkti visus tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje esančius pastatus, siekiant sukurti vientisą viešbučio kompleksą, todėl rengiant subnuomojamo valstybinės žemės sklypo detalųjį planą nebuvo jokios prasmės palikti į viešbučio teritoriją įsiterpusios stoginės. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad šalių ginčas iš esmės yra kilęs dėl žemės naudojimo teisių, o ne dėl stoginės, kuria atsakovai (tai jie pripažino ir teisme) nesinaudoja.

203. Teismų išvada, kad stoginės pirkimo–pardavimo sandoris nepažeidžia ieškovų teisių, nepagrįsta. Pirma, neegzistuojančio objekto pardavimo sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl yra niekinis (CK 1.81 straipsnis). Antra, stoginė yra ieškovui G. I. subnuomotoje žemės sklypo dalyje, toje vietoje, kurioje pagal ieškovų parengtą ir su atsakovu UAB „Vilga“ suderintą planą turėjo būti pastatytas naujas viešbučio kompleksą užbaigiantis korpusas. Sudarydami ginčijamą sandorį dėl stoginės, kuri dar 1998 metais turėjo būti išregistruota, atsakovai siekė sutrukdyti ieškovų verslo plėtrai.

214. Teismai nepašalino Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo neteisėtų veiksmų, susijusių su stoginės registracija, pasekmių. Kiemo statiniai be pakankamo pagrindo buvo įregistruoti tik kaip vieno, o ne visų (duomenys neskelbtini) esančių pastatų priklausinys, vėliau neteisėtai įregistruoti kaip savarankiškas objektas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinių priklausiniai, be to, pagal CK 4.13 straipsnio 2 dalį ir 4.14 straipsnio 1 dalį priklausinius ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl kiemo statinių kaip savarankiškų (pagrindinių) daiktų įregistravimas pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas. Kiemo statinių kaip savarankiškų daiktų įregistravimo pagrindu nekilnojamojo turto registre nurodyti dokumentai, kurie buvo ir AB „Vilga“ nuosavybės teisių į visus (duomenys neskelbtini) esančius pastatus (taigi ir į tuos, kurie vėliau buvo parduoti ieškovams) įgijimo pagrindas. Teismų išvada, kad iki 2004 m. rugpjūčio 4 d. kiemo aikštelė ir tvora buvo pastato (duomenys neskelbtini) priklausinys, nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais, išskyrus trečiojo asmens VĮ Registrų centro atsiliepime nurodytą teiginį. UAB „Vilga“ nuosavybės teisės į pastatus, suformuotus pastato (duomenys neskelbtini) pagrindu, įregistruotos remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2004 m. rugpjūčio 3 d. pažyma Nr. (101)11.10-529 apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį ir 2004 m. rugpjūčio 3 d. pažyma Nr. (101)11.10.528, tačiau šie dokumentai tik patvirtina, kad statybos darbai vykdomi nenukrypstant nuo projekto, bet neįrodo UAB „Vilga“ nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo, todėl tai nebuvo pakankamas pagrindas UAB „Vilga“ nuosavybės teisei į kiemo statinius įregistruoti. Nė vieno iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų šiuo atveju nėra. Teismai, tikrindami nuosavybės teisių registracijos pagrįstumą, turėjo išsiaiškinti, ar pateiktų dokumentų pakako registracijai atlikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001 konstatuota, kad jeigu duomenų apie teisių perėmimą nepakanka ar jie netikslūs, teisinė registracija turi būti panaikinta kaip atlikta be pakankamo pagrindo. Kiemo statiniai yra ne savarankiški, bet skirti tarnauti visiems (duomenys neskelbtini) esantiems pastatams (savarankiškiems daiktams).

225. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad antraeilio daikto likimą nulemia ne tik jo savybė tarnauti pagrindiniam daiktui, bet ir dėl jo sudaryti sandoriai, prieštarauja imperatyviosioms CK 4.14 ir 4.19 straipsnių normoms. Sandoris, kuriuo antraeilis daiktas perleidžiamas tretiesiems asmenims, neatsižvelgiant į kitų bendraturčių interesus, prieštarauja įstatymui. Teismai, aiškindami AB „Vilga“ ir G. I. 1998 m. gruodžio 2 d. sudarytą sutartį, neatsižvelgė į tai, kad šios sutarties 3,4,5 punktuose nurodyta, jog parduodami gamybiniai pastatai su priklausiniais, nustatyta gamybinių pastatų su priklausiniais kaina. Žemės sklype nėra jokių kitų priklausinių, išskyrus kiemo aikštelę ir tvorą. Be to, teismai nepagrįstai nurodė, kad ieškovai neginčijo nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo, nes būtent toks ginčas ir nagrinėjamas šioje byloje.

236. Atsakovų sudaryto sandorio sąlygos (parduota tik stoginė bei kiemo statiniai, neparduodant daugiau jokio turto) patvirtina jų nesąžiningumą. Turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, 2004 m. rugsėjo 23 d. įgijęs turtą ir 2004 m. rugsėjo 30 d. įsiregistravęs nuosavybės teises, tą pačią dieną sudarė preliminariąją sutartį dėl to paties turto perleidimo kitai bendrovei. Įvertinus byloje esančius įrodymus akivaizdu, kad atsakovų veiksmai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo kriterijams ir apriboja ieškovų teises, dėl tokių veiksmų ieškovai negali užbaigti pagal visus reikalavimus (taip pat ir su atsakovu UAB „Vilga“) suderintoje projektinėje dokumentacijoje nustatytų rekonstrukcijos ir statybos darbų. Tokie atsakovų veiksmai patvirtina jų sudaryto sandorio tikslo (apriboti ieškovų galimybes naudotis žemės sklypu ir įgyvendinti verslo plėtros planą) priešingumą viešajai tvarkai ir gerai moralei.

24Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Hansa lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir šio ieškovo ieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde nurodyti tokie teisiniai argumentai:

251. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neturėjo teisės prašyti panaikinti tvoros ir kiemo aikštelės registracijos, nes įsigijo pastatus vėliau, nei ji buvo atlikta, prieštarauja tuo metu galiojusioms teisės normoms bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000 išaiškino, kad pastatų teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pastatų teisinės registracijos atlikimo faktas, kaip toks, nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, ji atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais. Kitose nutartyse taip pat pasisakyta, kad teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija, kai ji atlikta nepagrįstai (nesant dokumentų, kurie būtini jai atlikti, arba su tokiais dokumentais, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami) arba pažeidžiant nustatytą tvarką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2002, 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-704/2001). Byloje nustatyta, kad tvora ir kiemo aikštelė 1998 m. lapkričio 10 d. įregistruoti kaip vieno pastato priklausinys be savininko (UAB „Vilga“) prašymo ir dokumentų, patvirtinančių registruojamų daiktų statusą. Taip pat nustatyta, kad kasatoriui priklausantys pastatai negali būti naudojami nesinaudojant kiemo statiniais, t. y. faktiškai šie yra pastatų priklausiniai. Be to, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą (2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo redakcija) apskritai draudžiama registruoti tvoras ir žemės dangas kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus, pripažįstant, kad šie negali turėti savarankiškos paskirties. Dėl to kiemo aikštelės ir tvoros registracija yra niekinė ir negalioja ab initio (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis). Kasatorius, būdamas priklausinio bendraturtis, turi teisę ginti savo nuosavybės teisę, pareikšdamas ieškinį dėl jos pripažinimo (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4.95 straipsnis).

262. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisė į nekilnojamojo daikto priklausinius negali pereiti pagrindinio daikto įgijėjui, jeigu tai nepažymėta sutartyje, todėl ieškovui neperėjo nuosavybės teisė į kiemo statinius. Ši išvada yra neteisėta, prieštarauja daiktinės teisės normoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kadangi kiemo aikštelės ir tvoros registracija vieno pastato priklausiniu yra niekinė ir nesukėlė teisinių pasekmių, tai šie statiniai pripažintini visų pastatų priklausiniais. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą, net jeigu tai nenurodyta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006 pažymėta, kad tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neparduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas (tokią praktiką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-767/1999, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1051/2003, 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005, 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2005). Šiose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad priklausinio neįregistravimas ar neteisėtas, niekinis įregistravimas neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui – jis vis tiek pereina kartu su pagrindiniu daiktu. Šalys 2002 m. spalio 7 d. sutartyje nenurodė, kad pirkėjui pagrindinių daiktų priklausiniai nepereina, taigi konstatuotina, kad kasatorius pagal šią sutartį įsigijo ne tik pagrindinius daiktus, bet nuosavybės teisę į atitinkamą dalį priklausinių – kiemo aikštelės ir tvoros. Būdamas priklausinių bendraturtis, ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl 2004 m. rugsėjo 23 d. atsakovų sudarytos priklausinių perleidimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia (CK 6.307 straipsnio 1 dalis).

27Atsiliepimais į kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ bei UAB „Hansa lizingas“ kasacinius skundus atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniais skundais argumentus:

281. Teismai, išsamiai ištyrę įrodymus, nustatė, kad ginčijamo 2004 m. rugsėjo 23 d. sandorio sudarymo metu stoginė realiai egzistavo. Be liudytojų parodymų, kuriuos akcentavo kasatoriai G. I. ir UAB „City gate“, teismai rėmėsi ir kitais byloje esančiais (taip pat ir didesnę įrodomąją galią turinčiais oficialiaisiais rašytiniais) įrodymais ir padarė pagrįstas išvadas. Taigi stoginė nėra išnykusi, o į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys, priešingai nei teigia kasatoriai, visiškai atitinka faktinius duomenis, užfiksuotus remiantis atliktais kadastriniais matavimais. Be to, tokiems duomenims įstatymo suteikta teisingumo prezumpcija (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Kasacinio skundo teiginys, kad teismai pažeidė CPK 183 ir 185 straipsnius, nepagrįstas argumentais: nenurodyta, kokių įrodymų teismas iš viso netyrė ir kokią įtaką tai turėjo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasatoriai taip pat neatsižvelgė į tai, kad stoginės egzistavimas yra fakto klausimas, nenagrinėtinas kasaciniame teisme. Kasatorių teiginiai, kad išlikę pamatai negali būti laikomi stogine (t. y. nekilnojamojo turto registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu), nepagrįsti ir neatitinka aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.11 punkto bei CK 4.2 straipsnio 2 dalies ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų. Teismai taip pat tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias statinių nugriovimą ir išregistravimą (aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 38 punktą, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 36 punktą), ir padarė pagrįstą išvadą, kad stoginė nelaikytina nugriauta (išnykusia).

292. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kiemo statinių kaip atskiro nekilnojamojo daikto registracija atlikta nepažeidžiant teisės normų reikalavimų. Pastato (duomenys neskelbtini), kurio priklausiniais buvo įregistruoti kiemo aikštelė ir tvora, patalpas suformavus ir įregistravus kaip atskirus savarankiškus objektus, toks pats likimas ištiko ir jų priklausinius, t. y. jie buvo įregistruoti kaip savarankiški nekilnojamieji daiktai. Tokie Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai nepažeidžia CK 4.14 straipsnio 1 dalies nuostatų. Be to, kiemo statinių įregistravimas kaip savarankiškų neprieštarauja ir CK 4.19 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta priklausinio sąvoka, nes priklausiniai šioje normoje apibūdinti kaip savarankiški daiktai.

303. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuriuo grindžiamas kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ kasacinis skundas, atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti statinių, suformuotų kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, priklausiniai. Tačiau šiuo atveju nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. pasikeitė pastato (duomenys neskelbtini), kurio priklausiniais buvo įregistruoti kiemo statiniai, teisinis statusas – vietoje vieno pastato buvo suformuoti keli nekilnojamojo turto objektai, todėl kiemo statiniai galėjo būti įregistruoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Be to, tuo metu kiemo statiniai nebuvo ieškovams priklausančių pastatų priklausiniai, todėl tokia registracija negalėjo pažeisti jų teisių.

314. 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu buvo atlikta kasatoriaus G. I., o 2002 m. spalio 7 d. sutarties pagrindu – kasatoriaus UAB „Hansa lizingas“ įsigytų pastatų teisinė registracija, tačiau jų nuosavybės teisės į kiemo statinius neįregistruotos, nes šie statiniai nenurodyti pirkimo–pardavimo sutartyse. G. I. išduotame nuosavybės teisių registraciją patvirtinančiame pažymėjime nėra duomenų apie nuosavybės teisės į kiemo statinius registraciją, taigi ši aplinkybė jam buvo žinoma. Pagal tuo metu galiojusio CK 149 straipsnį nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas buvo siejamas su jų registracija, tačiau kasatoriaus G. I. nuosavybės teisės į kiemo statinius neįregistruotos. Kasatorius UAB „Hansa lizingas“, sudarydamas 2002 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sandorį, taip pat žinojo, kad kiemo statiniai priklauso UAB „Vilga“. Kaip šios sutarties dalykas kiemo statiniai nebuvo įvardyti (to reikalaujama pagal CK 6.397 ir 6.398 straipsnius), todėl teismai pagrįstai pripažino, kad pirkimo–pardavimo sutartis dėl kiemo statinių nebuvo sudaryta.

325. Teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, trukdančius įgyvendinti jo daiktinę teisę, turi tik asmuo, šią teisę įgijęs teisėtai, įstatymų nustatytu pagrindu (CK 4.47 straipsnis). Byloje nustatyta, kad kasatoriai neįgijo nuosavybės teisių į kiemo statinius, todėl jų teisė ginčyti kiemo statinių registraciją yra abejotina. Kiemo statinių teisinė registracija AB „Vilga“ vardu buvo atlikta teisėtai ir pagrįstai, esant tinkamiems dokumentams. Atsakovas UAB „Vilga“ šių statinių nebuvo niekam perleidęs ir turėjo teisę jais disponuoti savo nuožiūra, taip pat registruoti tiek kaip priklausinį, tiek kaip atskirą objektą.

33Atsiliepimu į kasatorių G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hansa lizingas“ kasacinius skundus atsakovai UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“ prašo skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovai remiasi tokiais argumentais:

341. Kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ argumentas, kad teismai pažeidė CPK 183 ir 185 straipsnius, grindžiamas klaidingai traktuojamais liudytojų parodymais ir neteisingu situacijos vertinimu. Byloje esančių įrodymų visuma akivaizdžiai paneigia kasatorių teiginį, kad stoginė faktiškai neegzistuoja. Teismai teisingai įvertino įrodymus, tinkamai taikė aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad stoginė egzistuoja, nes yra išlikę jos pamatai.

352. Priešingai, nei teigia kasatoriai G. I. ir UAB „City gate“, atsakovas UAB „Vilga“ niekada neturėjo ketinimų nei perleisti nuosavybės teises į stoginę, nei išregistruoti šį egzistuojantį pastatą.

363. Kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ argumentas, kad ginčijama stoginės ir kiemo statinių pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, neturi teisinio pagrindo. Byloje nustatyta, kad stoginė priklausė UAB „Vilga“, niekas kitas į ją jokių teisių neturėjo, taigi UAB „Vilga“ turėjo nevaržomą teisę valdyti, naudoti jam priklausantį turtą ir juo disponuoti. Atsakovas UAB „Kailių išdirbimo technologijų sistemos“, įsigijęs stoginę, įgijo teisių naudotis žemės sklypo dalimi ne daugiau, nei jų turėjo pirmesnis stoginės savininkas UAB „Vilga“, todėl kasatorių teisės į žemę stoginės pirkimo–pardavimo sandoriu negalėjo būti pažeistos.

374. Kiemo statinių įregistravimas vieno iš pastatų priklausiniu, atliktas 1995 metais, išreiškė tuomečio visų (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininko UAB „Vilga“ valią, todėl kasacinių skundų argumentas, kad ši registracija yra neteisėta, neturi pagrindo ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui bei CK 4.37 straipsnio 1 daliai, pagal kuriuos daikto savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Registracijos metu kitų savininkų nebuvo, todėl ir jų teisės negalėjo būti pažeistos. Pastatą, kurio priklausiniais buvo įregistruoti kiemo statiniai ir kuris priklausė UAB „Vilga“, padalijus, šie teisėtai suformuoti ir įregistruoti kaip savarankiški statiniai.

385. Kasaciniai skundai grindžiami CK 4.14 straipsnio nuostatomis, tačiau kasatoriai neįrodė, kad aikštelė ir tvora yra jiems priklausančių pastatų priklausiniai. Tai, kad pastatai stovi žemės sklype, apjuostame tvora, o šalia jų yra aikštelė, dar neįrodo neatskiriamo funkcinio ryšio tarp pastatų ir kiemo statinių ir nereiškia, jog pastarieji yra pastatų priklausiniai. Tam, kad būtų užtikrintas tinkamas naudojimasis daiktu pagal paskirtį, pakanka naudojimosi svetimais daiktais teisės. Byloje nustatyta, kad kasatoriai netrukdomai naudojasi atsakovams priklausančia tvora ir aikštele. Be to, pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilio daikto likimą nulemia ne tik jo savybės tarnauti pagrindiniam daiktui, bet ir dėl antraeilio daikto sudaryti sandoriai. UAB „Vilga“ vienašaliu aktu kiemo statiniai buvo priskirti pastatui (duomenys neskelbtini), vėliau teisėtai įregistruoti kaip savarankiški objektai. Byloje taip pat nustatyta, kad kasatoriai, sudarydami pastatų pirkimo–pardavimo sandorius su UAB „Vilga“, neįgijo kiemo statinių.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

41Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant pagrindinių daiktų daugetui

42Pagrindiniais daiktais įstatyme pripažįstami daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Tuo tarpu antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (CK 4.12-4.13 straipsniai). Tiek pagrindiniai, tiek antraeiliai daiktai fizine prasme vienais atvejais gali būti tiesiogiai susiję vieni su kitais, kitais atvejais tarp jų gali būti ir santykinis atskirumas, ir tai gali sukelti regimybę apie antraeilio daikto savarankiškumą, tapatų pagrindinio daikto statusui.

43Viena iš antraeilių daiktų rūšių yra pagrindinio daikto priklausiniai. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu reiškiasi per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant juridiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis (geografinė padėtis, buvimas greta vienas kito), bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikius. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006, 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008). Įstatyme taip pat nedraudžiama ir tokia situacija, kai priklausinys skirtas tarnauti ne vienam, bet keliems pagrindiniams daiktams. Tokiu atveju svarbu, kad su kiekvienu iš šių daiktų priklausinį sietų nuolatinis tokios pat paskirties funkcinis ryšys. Teisiškai yra galimas tokio priklausinio įregistravimas registre kaip vieno iš pagrindinių daiktų priklausinio, ypač jeigu visų daiktų savininkas yra tas pats asmuo. Tačiau daikto, kuris savo funkcine paskirtimi yra skirtas tarnauti keliems pagrindiniams daiktams, įregistravimas tik vieno pagrindinio daikto priklausiniu negali pakeisti priklausinio paskirties, toks įregistravimas gali būti teismine tvarka nuginčytas. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip. Taigi sutartimi kito asmens nuosavybėn gali būti perleidžiamas tik pagrindinis daiktas, bet tam, kad antraeilis daiktas liktų pirminio savininko nuosavybėje, tai turėtų būti konkrečiai aptarta šalių sudarytoje sutartyje. Tokio aptarimo nereikėtų tik tuo atveju, jeigu speciali įstatymo norma konkrečiu atveju dėl daiktų specifiškumo padarytų bendrosios taisyklės išimtį (CK 4.14 straipsnis).

44Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl kiemo aikštelės, esančios tarp pastatų komplekso (duomenys neskelbtini), ir prieinančios ne tik prie atsakovo UAB „Vilga“, bet ir prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių pastatų, taip pat dėl tvoros, fragmentiškai išsidėsčiusios įvairiose pastatų komplekso vietose. Bylą nagrinėję teismai apsiribojo nekilnojamojo turto registro ir kadastro duomenimis apie ginčijamų daiktų priskyrimą vienam iš nurodytoje teritorijoje esančių pagrindinių daiktų – atsakovui UAB „Vilga“ nuosavybės teise priklausančiam pastatui (duomenys neskelbtini), taip pat tuo, kad pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo duomenų apie kiemo aikštelės ir tvoros pardavimą ieškovams. Tačiau teismai netyrė ir nenustatinėjo klausimo, ar tarp antraeilių daiktų (priklausinių), t. y. kiemo aikštelės bei tvoros, ir (duomenys neskelbtini) esančių kitų pastatų yra šio ginčo sprendimui teisiškai reikšmingas nuolatinis funkcinis ryšys – ar priklausiniai savo ūkine paskirtimi tarnauja ieškovams nuosavybės teise priklausantiems ir iš atsakovo įsigytiems pagrindiniams daiktams. Tai yra fakto klausimai, nes susiję su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu, taigi nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamuose bylą nagrinėjusių teismų sprendimuose nebuvo tinkamai aiškinamas pagrindinių daiktų ir priklausinių, esant pagrindinių daiktų daugetui, santykis (CK 4.12-4.14 straipsniai, 4.19 straipsnis).

45Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad procesiniai įstatymai įpareigoja tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų priimamus sprendimus tinkamai motyvuoti, t. y. argumentuotai pasisakyti, dėl ko teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės naudotis žeme formaliai registre esančios įregistruotos stoginės teritorijoje (plote). Ginčijama stoginė yra ieškovui G. I. subnuomotoje žemės sklypo dalyje, kurioje pagal ieškovų parengtą planą turi būti statomas viešbučio kompleksas. Planas yra suderintas su atsakovu UAB „Vilga“. Sprendžiant ginčijamos stoginės (duomenys neskelbtini) teisinės registracijos panaikinimo klausimą ši bylai teisiškai reikšminga aplinkybė ginčijamuose teismų sprendime ir nutartyje tinkamai nemotyvuota.

46Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris neatitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, taip pat dėl aptarto civilinio proceso teisės normų reikalavimų netinkamo vykdymo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį naikina ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka.

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

49Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašė: 1) pripažinti negaliojančia... 5. Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ prašė: 1) panaikinti kiemo aikštelės ir... 6. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais UAB „Nikolika“ prašė:... 7. Atsakovai UAB „Vilga“ ir UAB „Kailių išdirbimo technologijų... 8. Trečiasis asmuo atsakovo pusėje VĮ Registrų centro Vilniaus filialas... 9. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 10. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu... 11. Dėl stoginės egzistavimo. Teismas nustatė, kad stoginės (duomenys... 12. Dėl kiemo statinių (kiemo aikštelės ir tvoros). Teismas nustatė, kad į... 13. Dėl ieškovo UAB „Hansa lizingas“ ieškinio. Teismas nustatė, kad 2002 m.... 14. Spręsdamas dėl trečiojo asmens UAB „Nikolika“ reikalavimų pagrįstumo,... 15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 17. Kasaciniu skundu ieškovai G. I. ir UAB „City gate“ prašo Vilniaus miesto... 18. 1. Teismai, pažeisdami CPK 183, 185 straipsnius, netinkamai įvertino byloje... 19. 2. Teismai neįvertino tikrųjų AB „Vilga“ ir G. I. ketinimų sudarant... 20. 3. Teismų išvada, kad stoginės pirkimo–pardavimo sandoris nepažeidžia... 21. 4. Teismai nepašalino Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo neteisėtų... 22. 5. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad antraeilio daikto likimą... 23. 6. Atsakovų sudaryto sandorio sąlygos (parduota tik stoginė bei kiemo... 24. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Hansa lizingas“ prašo Vilniaus apygardos... 25. 1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neturėjo teisės... 26. 2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisė į... 27. Atsiliepimais į kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ bei UAB „Hansa... 28. 1. Teismai, išsamiai ištyrę įrodymus, nustatė, kad ginčijamo 2004 m.... 29. 2. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad kiemo statinių kaip atskiro... 30. 3. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2... 31. 4. 1998 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu buvo atlikta... 32. 5. Teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, trukdančius... 33. Atsiliepimu į kasatorių G. I., UAB „City gate“ ir UAB „Hansa... 34. 1. Kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ argumentas, kad teismai pažeidė... 35. 2. Priešingai, nei teigia kasatoriai G. I. ir UAB „City gate“, atsakovas... 36. 3. Kasatorių G. I. ir UAB „City gate“ argumentas, kad ginčijama stoginės... 37. 4. Kiemo statinių įregistravimas vieno iš pastatų priklausiniu, atliktas... 38. 5. Kasaciniai skundai grindžiami CK 4.14 straipsnio nuostatomis, tačiau... 39. Teisėjų kolegija... 40. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 41. Dėl pagrindinio daikto ir antraeilio daikto (priklausinio) likimo esant... 42. Pagrindiniais daiktais įstatyme pripažįstami daiktai, galintys būti... 43. Viena iš antraeilių daiktų rūšių yra pagrindinio daikto priklausiniai.... 44. Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl kiemo aikštelės, esančios tarp... 45. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad... 46. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais dėl... 47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 48. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 49. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...