Byla 3K-3-566/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 91-osios gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos (GNBSB) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 91-osios gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai dėl pažeistų teisių gynimo, sprendimų panaikinimo, nuosavybės pripažinimo bei patalpų perdavimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija nurodė, kad gyvenamojo namo, esančio Kaune, I. Kanto g. 5, gyventojai pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizavo savo butus su atitinkamais priklausiniais (rūsiais).

5Kauno miesto mero 1995 m. vasario 1 d. potvarkio Nr. 77 pagrindu buvo įregistruota 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija, o 1995 m. balandžio 25 d. aktu VĮ „Santakos butų ūkis“ perdavė bendrijai gyvenamąjį namą, esantį Kaune, I. Kanto g. 5, išskyrus negyvenamąsias patalpas (7-1, 7-2, 7-3, 8-1, 8-2), esančias namo rūsyje. Šios patalpos anksčiau buvo butai Nr. 7 ir Nr. 8 namo rūsyje, iš kurių gyventojai buvo iškeldinti. Šios patalpos yra namo priklausinys, tai bendro naudojimo patalpos, juose yra bendra namo inžinerinė įranga, todėl jos turėjo būti perduotos ieškovui. Atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – nuo 1986 m iki 2000 m. neteisėtai šias patalpas nuomojo kaip negyvenamąsias UAB „Signalizacija“.

6Ieškovas 1996 m. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo patalpų perdavimo bendrijai. Atsakovas 2000 m. nutraukė šių patalpų nuomos sutartį, žadėjo jas perduoti bendrijai, bet šio įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas sužinojo, kad atsakovas 2001 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 71 šias patalpas pripažino netinkamomis gyventi ir išbraukė jas iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Lietuvos Respublikos įgaliotas asmuo - Kauno apskrities viršininko administracija - 2002 m. vasario 15 d. aktu šias patalpas perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, jos viešame registre buvo įregistruotos kaip negyvenamosios patalpos. Atsakovas šias patalpas įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą.

7Akivaizdu, kad patalpų perdavimas atsakovo nuosavybėn ir jų paskirties pakeitimas į negyvenamąsias yra atlikti neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir ieškovo bei jo narių teises. Atsakovo nuosavybėn perduotos patalpos, kuriose yra bendra namo inžinerinė įranga. Šios patalpos yra namo rūsyje, jos negali funkcionuoti kaip atskiras vienetas, jų paskirtis negali būti keičiama į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas. Patalpų paskirtis į negyvenamąsias patalpas pakeista pažeidžiant Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Ginčo patalpos yra namo priklausinys, bendro naudojimo patalpos, jos turi būti perduotos bendrijai ir pripažintos jos nuosavybe.

8Ieškovas prašė:

91) panaikinti 2002 m. vasario 15 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Kauno apskrities viršininkas perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn pagalbines patalpas, esančias Kaune, I. Kanto g. 5 -7 ir 5 -8;

102) panaikinti Nekilnojamojo turto 2003 m. gruodžio 30 d. priėmimo-perdavimo akto 12 ir 13 punktus dėl negyvenamų patalpų, esančių Kaune, I. Kanto g. 5-7 ir 5-8, perdavimo Kauno miesto savivaldybės administracijai;

113) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. T-597 dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, I .Kanto g. 5-7 ir 5-8, įtraukimo į Kauno miesto privatizavimo objektų sąrašą;

124) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. T-628 dalį dėl patalpų, esančių Kaune, I. Kanto g. 5-7 ir 5-8, išnuomojimo konkurso būdu;

135) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti 91-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai patalpas, esančias Kaune, I. Kanto g. 5 – 7 ir 5- 8 ;

146) pripažinti 91-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai nuosavybės teisę į patalpas, esančias Kaune, I. Kanto g. 5 – 7 ir 5- 8.

15II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

16Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: patenkino 1, 2, 3, 4 ir 5 ieškinio reikalavimus, 6-ąjį ieškinio reikalavimą atmetė.

17Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Kauno apskrities viršininkas 2002 m. vasario 15 d. aktu perdavė atsakovui Kauno miesto savivaldybei nuosavybėn ginčo patalpas, nurodant, kad perduoda objektus su jiems priskirtais priklausiniais, t. y. pagalbines butų patalpas, esančias I .Kanto g. 5-8 ir 5-7. Taigi šiuo aktu pripažinta, kad ginčo patalpos yra pagalbinės butų patalpos; kadangi jos yra rūsyje, tai darytina išvada, jog jos perduotos kaip pagalbinės butų patalpos – rūsiai. Byloje nepateikta įrodymų, kad šių patalpų naudojimo paskirtis būtų kada nors pakeista įstatymų nustatyta tvarka į negyvenamąsias patalpas. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 7 straipsnį atsakovas, norėdamas pakeisti ginčo patalpų paskirtį į negyvenamąsias patalpas privalėjo kviesti namo gyventojų susirinkimą, pateikti jiems rekonstrukcijos projektą, kuris turi būti suderintas su namo gyventojais, patalpas rekonstruoti taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis rekonstravimas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkos apsaugos ir statybos techninius reikalavimus. Atsakovas šios tvarkos nesilaikė.

18Teismas taip pat nurodė, kad ginčo patalpos negali funkcionuoti kaip atskiri vienetai, jos nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje įvardytos kaip rūsiai, pagal padėtį namo atžvilgiu jos atitinka namo rūsio patalpų paskirtį, o rūsio patalpos negali būti keičiamos į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas. Teismas padarė išvadą, kad ginčo patalpos yra namo priklausinys, tai akivaizdžiai yra rūsiai, bendro naudojimo patalpos, o jose yra bendra namo inžinerinė įranga. Akivaizdu, kad jas išnuomojus ir perdavus tretiesiems asmenims, juolab privatizavus, patekimas į patalpas bus apsunkintas. Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savybes nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas (CK 4.14 straipsnis). Ginčo patalpos turėjo būti perduotos ieškovui 1995 m. balandžio 25 d., kai jam buvo perduotos visos kitos gyvenamojo namo patalpos.

19Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės sprendimai dėl ginčo patalpų įtraukimo į privatizuojamų objektų sąrašą ir išnuomojimo konkurso būdu yra neteisėti, priimti pažeidžiant teisės aktus ir bendrijos bei jos narių teises. Teismas panaikino ginčijamo priėmimo-perdavimo akto dalį dėl ginčo patalpų perdavimo atsakovui, taip pat šiuo akto pagrindu priimtus kitus ieškovo ginčijamus sprendimus.

20Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Teismas nurodė, kad ieškovas neturi jokios nuosavybės gyvenamajame name Kaune, I. Kanto g. 5, dėl to neaišku, kokiu pagrindu jis prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Pagal byloje esančius įrodymus ieškovas ginčo patalpas gali tik naudoti ir valdyti, bet ne įsigyti nuosavybėn.

21Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, šio termino pradžia skaičiuotina nuo tada, kai ieškovas galutinai suprato, jog ginčo patalpos jam nebus perduotos, t. y. kai 2005 m. gruodžio 15 d. sužinojo iš laikraščio apie patalpų išnuomojimą konkurso būdu bei įtraukimą į privatizavimo objektų sąrašą.

22Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2007 m. gegužės 29 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

23Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką techninis rūsio patalpų ir butų ryšys nėra besąlyginis pagrindas pripažinti rūsio patalpas priklausiniais. Tam reikalinga dar ir antra sąlyga – butų savininkai teisę į tas patalpas turi būti įgiję įstatymų nustatyta tvarka. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis ryšys su butu ar namu nesuteikia teisės pripažinti rūsio patalpas butų priklausiniu.

24Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo patalpos iki 2001 m. sausio 16 d. buvo laikomos gyvenamosiomis. Kauno miesto valdyba 2001 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 71 šias patalpas išbraukė iš gyvenamųjų patalpų apskaitos. Ginčo patalpose maždaug iki 1977–1980 m. gyveno gyventojai, vėliau (1996–2000 m.) savivaldybė jas nuomojo UAB „Signalizacija“ kaip negyvenamąsias. Šiuo metu ginčo patalpos nuosavybės teise įregistruotos Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu. Iš gyvenamojo namo, esančio Kaune, Kanto g. 5, butų ir kūrybinių dirbtuvių privatizavimo dokumentų matyti, kad nė viena iš ginčo patalpų Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo privatizuota ir už jas nebuvo sumokėta. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo patalpos bendrijai ar namo gyventojams būtų suteiktos naudotis įstatymų nustatyta tvarka.

25Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad nei ieškovas, nei butų bei kūrybinių dirbtuvių savininkai neturi jokių teisių į ginčo patalpas. Ieškovo skundžiami administraciniai aktai ir sprendimai jo teisių nepažeidžia, perduoti ginčo patalpas ieškovui nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, atmetus ieškinį dėl jo nepagrįstumo, apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties yra teisiškai nereikšmingi.

26III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

28Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.14 straipsnį, be pagrindo netaikė Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo, Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 125, aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos Statybos techninio reglamento nuostatas; pažeidė procesinės teisės normas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

291. Teisėjų kolegija, naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose, kurių ratio decidendi visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Šiose bylose buvo nagrinėjami namo gyventojų priklausiniai, kuriuos turėjo teisę įsigyti butų nuomininkai pagal Butų privatizavimo įstatymą.

30Ieškovas niekada neteigė, kad ginčo patalpos yra butų, kuriuos privatizavo namo gyventojai, priklausiniai. Priešingai, jis teigė ir įrodinėjo, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos, esančios daugiabučio namo rūsyje, tai namo priklausinys ir jos privalo būti perduotos bendrijai, vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos 1.1 ir 1.1.3 punktais. Teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis.

312. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu (STR 1.14.01:1999), Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtinta Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarka. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių teisės aktų taikymo visiškai nepasisakė.

32Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo patalpas įregistruoti negyvenamosiomis buvo galima tik įstatymų nustatyta tvarka ir ši tvarka buvo pažeista. Kas yra gyvenamojo namo negyvenamosios patalpos, rūsio patalpos, reglamentuoja Statybos techninis reglamentas (STR 1.14.01:1999). Ginčo patalpos – tai rūsio patalpos, rūsiai yra bendro naudojimo patalpos. Teisėjų kolegija turėjo vadovautis Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu ir Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 125 patvirtintos Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos nuostatomis. Daugiabučio namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kokiu būdu gali būti keičiama daugiabučio namo gyvenamųjų patalpų paskirtis. Jas keičiant į negyvenamąsias patalpas, būtina pertvarkyti taip, kad būtų įrengtas atskiras įėjimas iš lauko ir kad šis pertvarkymas atitiktų gyvenamojo namo architektūros, higienos, priešgaisrinės saugos, aplinkosaugos ir statybos techninius reikalavimus. Neužtenka tik pripažinti patalpas netinkamomis gyventi. Šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojama patalpų paskirties keitimo procedūra, pagal kurią gyvenamųjų patalpų paskirties keitimas turi būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos viešai aptartas su bendrijos nariais ir kitais butų bei kitų patalpų savininkais. Tokios aptarimo nebuvo. CK 4.14 straipsnyje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, o 4.19 straipsnyje – kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Kad ginčo patalpos yra antraeilis daiktas, rodo tokie požymiai: tai yra rūsys, be elementarių patogumų, turintis bendrą įėjimą, o šiame rūsyje dar yra ir viso namo techniniai įrengimai. Tai ne atskiras vienetas.

333. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 185 straipsnį, nes visiškai nepasisakė dėl ginčo patalpų paskirties ir šiuo klausimu nevertino įrodymų, esančių byloje. Teisėjų kolegijos išvada, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog ginčo patalpos bendrijai ar namo gyventojams būtų suteiktos įstatymų nustatyta tvarka, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kurių apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė.

344. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniu skundu buvo skundžiama tik teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkinti ieškinio reikalavimai. Teisėjų kolegija neturėjo teisės išeiti už apeliacinio skundo ribų ir naikinti visą teismo sprendimą, t. y. ir tą dalį, kuria ieškinys buvo atmestas.

35Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai taikė teisės normas. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjamos analogiškos aplinkybės, kaip ir ginčo atveju. Ginčo patalpos nėra nei namo, nei jame esančių butų priklausinys, jos nėra bendro naudojimo patalpos. Jos yra atskiras nekilnojamasis daiktas, suformuotas kaip atskiras turto vienetas, ir tinkamai įregistruotos. Ieškovas nepateikė įrodymų, įrodančių funkcinį arba teisinį ryšį su ginčo patalpomis. Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes namas bendrijai buvo perduotas 1995 m., priėmimo-perdavimo akto ieškovas neginčijo; nuo šio momento turėjo subjektyviai suvokti apie, jo manymu, esamą teisių pažeidimą. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis skundas paduotas neįgalioto asmens. Kasatorius nepateikė įrodymų, kad namo savininkai įgaliojo bendrijos pirmininką paduoti kasacinį skundą ir apskritai reikšti šioje byloje keliamus reikalavimus teisme.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

38Civilinėje byloje yra pareikštas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo, nes prašoma pripažinti ginčijamą nuosavybės teisę ir pašalinti trukdymus ja naudotis. Reikalavimo teisę pagal ieškinį dėl ginčijamos nuosavybės teisės pripažinimo turi savininkas. Kreipdamasis į teismą asmuo turi įrodyti, kad yra savininkas, bet jo teisės pažeidžiamos jas neigiant, asmens nepripažįstant kaip savininko. Ši teisė nustatyta CK 4.98 straipsnyje, pagal kurį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Savininkas taip pat turi teisę pagal CK 4.95 straipsnį išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo.

3991-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija buvo įsteigta 1995 m. vasario 1 d. įregistravus įstatus potvarkiu Nr. 77. Tuo pačiu potvarkiu nurodyta perduoti bendrijai gyvenamąjį namą, išskyrus ginčo patalpas. Bendrija buvo įsteigta dar negaliojant Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymui, kuris buvo priimtas 1995 m. vasario 21 d. įstatymu Nr. I-798 ir įsigaliojo nuo 1995 m. kovo 8 d. Įsteigtos bendrijos veikimo pagrindas – 1992 m. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas su pakeitimais, padarytais 1993 m. gruodžio 23 d. įstatymu, įsigaliojusiais nuo 1994 m. sausio 5 d. Byloje nustatyta, kad gyvenamajame name, kurio butų savininkai įsteigė bendriją, butai buvo privatizuoti, o įstatuose nustatyta, kad bendrijos tikslas –eksploatuoti ir remontuoti gyvenamąjį namą, jo dalį arba butus (toliau įstatuose vadinama gyvenamosiomis patalpomis). Pagal pirmiau nurodyto įstatymo 6 straipsnio 3 dalį galėjo būti sudaromos ir pastatytų ar kitokiu būdu įsigytų gyvenamųjų namų, butų eksploatavimo bendrijos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 buvo patvirtinti Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdiniai įstatai. Nutarimo Nr. 280 3 punkte nustatyta, kad „daugiabučiame gyvenamajame name, kurio visi butai bendrijos nariams priklauso nuosavybės teise, negyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, namo konstrukcijos bei inžinerinė įranga yra visų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė“. Šioje nuostatoje nenustatyta, kad bendrija yra eksploatuojamo namo ar jo dalių savininkė. Pagal minėtu nutarimu patvirtintų pavyzdinių įstatų nuostatas leidžiama bendrijai pirkti ar kitaip teisėtai įgyti žemės sklypą (10.4 p.), išpirkti buvusių bendrijos narių (išstojančių ar šalinamų iš jos) paliekamas gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, o pagal visuotinio bendrijos narių susirinkimo nutarimą bendrija gali įsigyti turto saviems poreikiams, atitinkantiems įstatus, tenkinti (13 punktas). Atitinkamos nuostatos perrašytos į ieškovo įstatus. Tai rodo, kad ieškovas buvo įsteigtas kaip specialųjį teisnumą turintis savarankiškas juridinis asmuo, privalantis veikti nustatytais tikslais ir jo teisnumas ribotas –tikslams, kuriems jis įkurtas, įgyvendinti. Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, pavyzdinių įstatų 1 straipsnyje nurodytą tikslą, 11.1 punkte nustatytą prievolę prižiūrėti ir remontuoti gyvenamąjį namą, jo inžinerinę įrangą bei teritoriją, galimybę įgyti turtą, darytina išvada, kad bendrija nebuvo jai eksploatuoti ir prižiūrėti perduodamo namo ar jo dalių savininkė, todėl neturi teisės reikšti ieškinio kaip savininkė dėl ginčijamos nuosavybės teisės pripažinimo. Bendrija buvo perregistruotas 1996 m. kovo 20 d. potvarkiu Nr. 185 (T. 1, b. l. 17), bet įstatai į bylą nepateikti. Tuo tarpu įstatymuose butų eksploatavimo bendrijų veikla reglamentuota taip. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas įsigaliojo 1995 m. kovo 8 d., o 1995 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos seimo nutarimu Nr. I-808 vyriausybei buvo pavesta patvirtinti daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatus. Jie buvo patvirtinti Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852. Šio nutarimo 2.2 punkte nurodyta, kad konkrečios bendrijos įstatuose gali būti nuostatų, kurių nėra tipiniuose įstatuose, bet jos turi neprieštarauti įstatymams ir kitiems teisės aktams; 2.3 punkte nustatyta kad iki Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įsigaliojimo dienos įsteigtos ir įregistruotos bendrijos privalo pakeisti ir papildyti savo įstatus, atsižvelgiant į šio įstatymo nuostatus, kad perregistravusi savo įstatus bendrija yra ankstesnės bendrijos teisių, pareigų ir prievolių perėmėja, o nepateikusios perregistruoti įstatų bendrijos netenka juridinio asmens teisių. Minėta, kad 1996 m. sausio 5 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu šios bendrijos įstatai perregistruoti, todėl ši bendrija yra 1995 m. įsteigtos bendrijos teisių, pareigų ir prievolių perėmėja, veikia pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą ir turi tiek teisių, kiek įtvirtinta įstatyme ir kituose teisės aktuose, nes įstatai neturi jiems prieštarauti. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui juridinių asmenų, įsteigtų ir įregistruotų iki jo įsigaliojimo, steigimo dokumentai galioja tiek, kiek neprieštarauja šio kodekso normoms (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis). Pagal CK 2.75 straipsnį juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

40Iš to išplaukia, kad dabartiniu metu gyvenamųjų namų eksploatavimo bendrijų teisinį statusą nustato Civilinis kodeksas tiek, kiek šio statuso neriboja įstatymai (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas ir kt.). Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą bendrija yra savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas. Bendrijos steigiamos ir veikia daugiabučių namų gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkų bendroms teisėms ir interesams saugoti. Šiuos tikslus bendrija įgyvendina ne kaip turto savininkė, o kaip daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės teisės valdytoja. Tokios nuostatos expressis verbis buvo įtvirtintos pradinėse Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijose (pvz., Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1995 m. vasario 21 d. redakcijos 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad bendrijos valdo bendrosios nuosavybės teise savininkams priklausantį turtą), tai nustatyta šiuo metu galiojančios Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kad bendrija įgyvendina namų patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendro naudojimo objektų ir priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995 m. vasario 21 d. redakcija) 20 straipsnyje įtvirtintas bendrijos ir jos nario turto atskyrimo principas, reglamentuotas bendrijos turtas (19 straipsnis) ir bendrijos valdomas ir naudojamas turtas (20 straipsnis). Pastarąjį sudarė visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį bendrija turėjo teisę valdyti ir naudoti. Šių nuostatų atitiktis Konstitucijai patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. ir 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarime nustatyta, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata dėl gyvenamojo namo perdavimo neturi būti suprantama kaip visų name esančių patalpų perdavimas bendrijai, o kaip namo perdavimas bendrijai, kad ši jį eksploatuotų, remontuotų, prižiūrėtų bendro naudojimo patalpas, bendro naudojimo inžinerinę įrangą, bendro naudojimo namo konstrukcijas. Name esančios gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos (t. y. ne bendro naudojimo patalpos), kurios nuosavybės teise priklauso savininkams, neperduodamos bendrijai. Teismų praktikoje ši nuostata buvo taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. lapkričio 21 d. sprendimas r. 2 civilinėje byloje Vilniaus m. 425-osios daugiabučių namų savininkų bendrija v. Vilniaus universitetas; Teismų praktika 8, p. 212-215). Nors vėlesnėse Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijose šių nuostatų neliko, bet bendrijos turto riboto valdymo ir naudojimo bei bendrijos ir jos narių turto atskirumo principas išliko. Iš to išplaukia, kad bendrija, įgyvendindama savo funkcijas kaip jai patikėto turto valdytoja ir naudotoja, turi tiek teisių ir pareigų, kiek reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti, veikiant bendrijos narių naudai. Bendrija, būdama juridinis asmuo, turi teisę kreiptis į teismą tais klausimais, kiek jai reikalinga šioms teisėms ir pareigoms įgyvendinti. Visa apimtimi ginti namo savininkų pažeistų teisių ji negali, bet ta apimtimi, kiek padarytas pažeidimas varžo, riboja ar kitaip trukdo bendrijai vykdyti pareigas valdant ir naudojant daugiabučio namo savininkams nuosavybės teise priklausantį turtą, ji turi teisę pareikšti reikalavimus (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata negali būti suprantama ar įgyvendinama tokiu būdu, kad veiktų prieš visus arba nors vieną patalpų ar bendrosios dalinės nuosavybės savininką, kuriam priklauso nuosavybės dalis daugiabučiame name, valdomame bendrijos.

41Ieškovas, nebūdamas ginčo patalpų savininkas, o tik ribotai valdydamas ir naudodamas namo bendro naudojimo patalpas ir įgyvendindamas kitas namo butų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, pareiškė reikalavimą, kuriuo nuosavybės teisę prašė ginti visa apimtimi – pripažinti nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į ieškovo ribotą teisnumą, teisė kreiptis į teismą gali būti pripažinta tik dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrųjų teisių apgynimo valdymo ir naudojimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismo sprendimo išvada, kad reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę turi būti visa apimtimi atmetamas, nepagrįsta, nes nesvarstyta, ar jis negali būti tenkinamas iš dalies, t. y. patenkinant reikalavimą dėl valdymo ar naudojimo trukdymo, pažeidimo ir gynimo, taip pat atsižvelgiant į tai, ar ieškinys nėra pareikštas asmeniui, kuris yra bendrosios nuosavybės teisės dalyvis ar nuosavybę daugiabučiame name turintis asmuo. Vien ši konstatacija nesudaro pagrindo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, nes turi būti atsakyta, ar ginčo patalpos gali būti traktuojamos kaip bendro naudojimo patalpos, taip pat kokia jų priklausomybė: ar jos priklauso nuosavybės teise bendrijos nariams, kurių bendruosius interesus įgyvendina bendrija, ar asmeniui, kuris nurodomas kaip pažeidėjas, bet turi nuosavybės teisę šiame name. Šiuo atveju tai būtų ginčas tarp savininkų, ir bendrija neturėtų teisės reikšti reikalavimų. Tai teisinio kvalifikavimo, t. y. teisės, klausimai.

42Ieškinio reikalavimo pagrindas – aplinkybės, kad gyvenamajame name visi butai buvo privatizuoti namo gyventojų, todėl rūsio patalpos yra bendro naudojimo patalpos. Minėta, kad dalis namo patalpų bendrijai buvo perduotos 1995 m. balandžio 25 d. (T. 1, b. l. 19) pagal 1995 m. vasario 1 d. potvarkį Nr. 77, kuriame nurodyta, kad ginčo patalpos neperduodamos. Byloje įrodyta, kad ginčo patalpos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos išbrauktos 2001 m. (T. 1, b. l. 28). Iš to išplaukia, kad privatizacijos metu šios patalpos buvo gyvenamosios ir namo butų savininkai, privatizavę savo butus su priklausiniais gyvenamajame name, jų negalėjo įgyti nei kaip priklausinių, nei kaip bendro naudojimo patalpų. Jos tuo metu buvo gyvenamosios, buvo naudojamos individualiai ir negalėjo būti vertinamos kaip bendro naudojimo patalpos. Pastato perdavimo bendrijai metu jau galiojo 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas. Pagal jo 1 straipsnį visos patalpos buvo skirstomos į gyvenamąsias ir negyvenamąsias, o bendro naudojimo patalpos buvo patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams, neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Gyvenamosios patalpos buvo butai, kambariai. Jau minėta, kad iki išbraukimo iš gyvenamųjų patalpų apskaitos 2001 m. ginčo patalpos buvo gyvenamosios ir dėl to negalėjo būti laikomos bendro naudojimo patalpomis. Tos aplinkybės, kad jose negyveno gyventojai, kad jos liko neprivatizuotos, kad jos buvo naudojamos ne pagal paskirtį (nuomojamos juridiniams asmenims), nesudaro pagrindo jas vertinti kaip bendro naudojimo patalpas, nes jos neprarado individualaus naudojimo požymio. Privatizacijos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojami butai su priklausiniais daugiabučiuose namuose, bet tai nereiškė, kad likus neprivatizuotų butų daugiabučiame name jie, kaip namo dalis, perėjo kaip bendro naudojimo patalpos, priklausiniai ar kitu pagrindu butus privačia nuosavybe įsigijusiems savininkams. Neprivatizuoti butai liko neprivatizuota valstybės nuosavybė (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria galėjo disponuoti valstybė. Kas yra valstybės turtas priskiriamas savivaldybių nuosavybėn, nustatyta 1994 m. įstatyme „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 4 d. ir galiojo turto daugiabučių namų savininkų bendrijai perdavimo metu. Šio įstatymo 3 straipsnio 3 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas – neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. Ginčo patalpos tuo metu buvo butų fondo dalis ir buvo neprivatizuotas, todėl šiuo įstatymu iš valstybės perėjo savivaldybei. Pagal Įstatymo 3 straipsnį nuosavybės teisė savivaldybei buvo nustatoma šiuo įstatymu, pagal 4 straipsnį – Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo perduoti priskirtą turtą savivaldybei, o savivaldybės nuosavybės teisė į perduotą turtą pagal 5 straipsnį įsigaliojo nuo turto perdavimo teisinio įregistravimo. Pažymėtina, kad šioje normoje nustatytas nuosavybės teisės atsiradimo momentas, bet ne atsiradimo pagrindas ar nuosavybės teisės atsiradimas. Nuosavybės teisės perdavimo terminai nustatyti 1994 m. gruodžio 20 d. įstatyme Nr. I-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybės įgyvendinimo“, bet terminų nebuvo laikomasi. Nuo 1995 m. liepos 19 d. įsigaliojo įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir jo įgyvendinimo įstatymo pakeitimai, kuriais minėti terminai pratęsti, o įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės jų nuosavybėn įstatymo priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą toliau valdo ir naudoja patikėjimo teise. Įgyvendinant šio įstatymo nuostatas ginčo patalpos 1999 m. buvo perduotos savivaldybei ir teisiškai įregistruotos. Tai atitiko pirmiau nurodytą įstatymą ir šias teisines nuostatas tinkamai taikė apeliacinės instancijos teismas. Iš to išplaukia, kad ginčo patalpos, esančios daugiabučiame name, nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, todėl nėra bendro naudojimo. Iš šio fakto taip pat matyti, kad bendrijos nurodomi pažeidimai yra daromi namo dalies patalpų savininko, bet, minėta, bendrija neturi reikalavimo teisės prieš namo patalpų savininką.

43Byloje buvo ginčijamas 2002 m. vasario 15 d. priėmimo–perdavimo aktas tuo pagrindu, kad patalpos yra bendro naudojimo, nes jose yra bendro naudojimo inžinerinė įranga. Tuo metu galiojo Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas su 2001 m. spalio 9 d. įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais 2001 m. spalio 26 d. Pagal juos bendro naudojimo objektai – bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė – yra bendros konstrukcijos, bendra inžinerinė įranga ir bendro naudojimo patalpos. Jos buvo apibrėžiamos kaip patalpos (galėjo būti rūsiai, bet tai ne vienintelis reikalavimas), jei jos nuosavybės teise nepriklausė atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Pagal butų privatizacijos šiame name eigą ir rezultatus, taip pat jau minėtą įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ neprivatizuoto butų fondo dalis, kaip buvusi valstybės nuosavybė, buvo priskirta nuosavybės teise savivaldybei, o 1999 m. ji buvo perduota nuosavybėn. Patalpos, kaip priklausančios nuosavybės teise trečiajam asmeniui, negalėjo būti laikomos bendro naudojimo patalpomis.

44Kaip reikalavimo pagrindas buvo nurodoma, kad patalpose yra bendro naudojimo inžinerinė įranga. Pagal ginčijamo akto metu galiojusią Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakciją bendra inžinerinė įranga gali būti bendro naudojimo patalpose ir konstrukcijose, taip pat įrengta atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose (2 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tai reiškia, kad vien ta aplinkybė, jog patalpose yra bendra inžinerinė įranga, nesudaro pagrindo vertinti patalpos kaip bendro naudojimo. Kasacinio skundo argumentais į tas įstatymo nuostatas neatsižvelgiama, todėl jie atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

45Reikalavimų pagrindas yra tai, kad patalpų paskirtis buvo pakeista iš gyvenamųjų į negyvenamąsias, o su tuo buvo siejama galimybė jas pripažinti bendro naudojimo patalpomis. Gyvenamojo namo patalpų paskirtis turi būti keičiama esant pagrindui ir laikantis nustatytos tvarkos. Sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo buvo priimtas 2001 m. sausio 16 d., tuo metu galiojo 1995 m. vasario 21 d. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 7 straipsni redakcija. Šis straipsnis reglamentavo bendrijos įstatus, bet ne patalpų paskirties pakeitimo pagrindus ir tvarką. Sprendimas dėl paskirties pakeitimo nėra ginčijamas, o jo atitiktis įstatymui turi būti tikrinama pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias nuostatas. Įstatymo nuostatos, kuriomis remiamasi kasaciniame skunde, buvo priimtos 2001 m. spalio 9 d. ir įsigaliojo nuo 2001 m. spalio 26 d., todėl negali būti taikomos patalpų paskirties teisėtumui įvertinti. Be to, patalpų paskirties pakeitimas yra savininko nuosavybės teisių reglamentavimas, bet nedaro įtakos nuosavybės teisei egzistuoti. Dėl to, kad keičiama ar nekeičiama patalpų paskirtis, kad jos iš gyvenamųjų patalpų paverčiamos negyvenamosiomis, nereiškia, kad ankstesnis savininkas neteko nuosavybės teisės. Sprendimo priėmimo metu ginčo patalpos nuosavybės teise pagal įstatymą buvo priskirtos savivaldybei ir dėl paskirties keitimo savivaldybė neprarado nuosavybės teisių į patalpas, dėl to jos netapo bendro naudojimo patalpomis ir negalėjo būti perduotos bendrųjų patalpų valdytojui. Taigi nebuvo atlikta nieko, kas varžytų ar pažeistų ieškovo, kaip turto valdytojo ir naudotojo teises, ar namo patalpų savininkų bendrąsias teises, kurias įgyvendina daugiabučio namo savininkų bendrija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau nurodytų įstatymų nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

46Sprendimo dėl gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo priėmimo metu galiojęs Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (su paskutiniais pakeitimais, įsigaliojusiais 2001 m. sausio 1 d.) 7 straipsnis reglamentavo gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimą ir jų išbraukimą iš apskaitos, bet su tuo nebuvo siejamas savininko nuosavybės teisės į ankstesne paskirtimi turėtas patalpas pasibaigimas. Ta aplinkybė, kad paskirtis buvo pakeista iš gyvenamųjų į negyvenamąsias ir patalpos buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų apskaitos, nepavertė šių patalpų bendro naudojimo patalpomis, nors jos buvo rūsyje, nors jose buvo bendro naudojimo inžinerinė įranga, nes šios toliau išliko savivaldybės turtu kaip negyvenamosios patalpos, kuriomis gali disponuoti savivaldybė pagal įstatymus (privatizuoti, perduoti kitiems asmenims ir kt.).

47Kasacinio skundo argumentai dėl priklausinio šioje byloje teisiškai nereikšmingi, nes tokios nuostatos neturėjo būti taikomos. Savininko turtas turėjo savarankišką statusą, paskirtį ir yra pagrindinis daiktas.

48STR 1.14.01:1999 byloje netaikomas, nes ginčo patalpos yra ne rūsio patalpos, o patalpos rūsyje. Jų paskirtis buvo gyvenamoji iki jos pakeitimo ir negyvenamoji po pakeitimo, bet ne rūsio reikmėms naudoti.

49Ginčo patalpų po įvykusio kitų namo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų privatizavimo priklausymas valstybei, jų priskyrimas nuosavybės teise savivaldybei išplaukia iš butų privatizavimą ir valstybės turto perdavimą reglamentavusių įstatymų analizės, todėl šioje byloje įrodymų pateikimas ir jų vertinimas dėl ginčo patalpų priskyrimo nuosavybės teise neaktualus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CPK 185 straipsnis nepažeistas.

50CPK 320 straipsnio pažeidimas argumentuojamas tuo, kad be pagrindo buvo panaikintas visas teismo sprendimas, nes dalis ieškinio jau buvo atmesta pirmosios instancijos teismo sprendimu. Galima konstatuoti, kad atmestos teismo sprendimo dalies nebuvo pagrindo naikinti ir vėl tą patį reikalavimą atmesti, nes tai yra perteklinis sprendimas, išeina už apeliacijos ribų ir neatitinka CPK 320 straipsnio. Pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka yra procesinės teisės pažeidimas, jeigu pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu išeinant už apeliacinio skundo ribų panaikinama teismo sprendimo dalis, kuria reikalavimas buvo atmestas, bet iš naujo sprendžiant apeliacine tvarka ši reikalavimo dalis vėl atmetama, o kasacine tvarka nagrinėjant padaroma išvada, kad reikalavimo atmetimas yra teisėtas, tai vien CPK 320 straipsnio pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį).

51Teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindų apeliacinės instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

53

54Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija nurodė, kad... 5. Kauno miesto mero 1995 m. vasario 1 d. potvarkio Nr. 77 pagrindu buvo... 6. Ieškovas 1996 m. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo patalpų perdavimo... 7. Akivaizdu, kad patalpų perdavimas atsakovo nuosavybėn ir jų paskirties... 8. Ieškovas prašė:... 9. 1) panaikinti 2002 m. vasario 15 d. perdavimo-priėmimo akto dalį, kuria... 10. 2) panaikinti Nekilnojamojo turto 2003 m. gruodžio 30 d. priėmimo-perdavimo... 11. 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d.... 12. 4) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d.... 13. 5) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę per vieną mėnesį nuo teismo... 14. 6) pripažinti 91-ajai gyvenamojo namo butų savininkų bendrijai nuosavybės... 15. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 16. Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį... 17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Kauno... 18. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo patalpos negali funkcionuoti kaip atskiri... 19. Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės sprendimai dėl ginčo... 20. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui nuosavybės teisę... 21. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino,... 22. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 24. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo patalpos iki 2001 m. sausio 16 d. buvo... 25. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad nei... 26. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 27. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 28. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai... 29. 1. Teisėjų kolegija, naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą,... 30. Ieškovas niekada neteigė, kad ginčo patalpos yra butų, kuriuos privatizavo... 31. 2. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, vadovavosi... 32. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčo patalpas... 33. 3. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 185 straipsnį, nes visiškai nepasisakė... 34. 4. Teisėjų kolegija pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniu skundu... 35. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo... 36. Teisėjų kolegija... 37. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 38. Civilinėje byloje yra pareikštas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo,... 39. 91-oji gyvenamojo namo butų savininkų bendrija buvo įsteigta 1995 m. vasario... 40. Iš to išplaukia, kad dabartiniu metu gyvenamųjų namų eksploatavimo... 41. Ieškovas, nebūdamas ginčo patalpų savininkas, o tik ribotai valdydamas ir... 42. Ieškinio reikalavimo pagrindas – aplinkybės, kad gyvenamajame name visi... 43. Byloje buvo ginčijamas 2002 m. vasario 15 d. priėmimo–perdavimo aktas tuo... 44. Kaip reikalavimo pagrindas buvo nurodoma, kad patalpose yra bendro naudojimo... 45. Reikalavimų pagrindas yra tai, kad patalpų paskirtis buvo pakeista iš... 46. Sprendimo dėl gyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo priėmimo metu... 47. Kasacinio skundo argumentai dėl priklausinio šioje byloje teisiškai... 48. STR 1.14.01:1999 byloje netaikomas, nes ginčo patalpos yra ne rūsio patalpos,... 49. Ginčo patalpų po įvykusio kitų namo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų... 50. CPK 320 straipsnio pažeidimas argumentuojamas tuo, kad be pagrindo buvo... 51. Teisėjų kolegija nekonstatavo pagrindų apeliacinės instancijos teismo... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. ... 54. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...