Byla 1A-563-317/2015
Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorei Inesai Gulbinienei, išteisintajam A. L., jo gynėjai advokatei Jelenai Koltakovai, nukentėjusiajai I. A., jos atstovui advokatui Mindaugui Vagoniui, nukentėjusiajam V. S., jo atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, specialistei M. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. bei prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

2Nukentėjusiųjų prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ir nukentėjusiųjų V. S., I. A., Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Kauno skyriaus civilinius ieškinius nuspręsta atmesti.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 9 d., apie 18 val., Kaune, ( - ) kieme, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. S. du kartus į galvą bei du kartus į kaktą, padarydamas kraujosruvas viršugalvyje, kaktos kairėje pusėje, t. y. tokiu būdu nežymiai sutrikdė V. S. sveikatą.

5Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje (Kaune, ( - )) tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai I. A. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame žande, pereinant į pažandę, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairiame žaste, dešinio smilkininio–apatinio žandikaulio sąnario panirimą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė I. A. sveikatą.

6Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl, nesant A. L. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamąją bylą nutraukė.

7Nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu, prokurorė apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti A. L. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą – 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą – 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Prokurorė taip pat prašo bausmes subendrinti apėmimo būdu esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir paskirti A. L. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Pripažinus A. L. kaltu, prokurorė paršo iš dalies tenkinti I. A. bei V. S. civilinius ieškinius, priteisiant iš A. L. I. A. naudai 1113,86 Eur turtinei žalai ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. S. naudai – 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Prokurorė prašo Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš A. L. 111,6 Eur Kauno teritorinei ligonių kasai; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį palikti nenagrinėtą. Nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidas, kurias sudaro 347,5 Eur, pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti: iš A. L. 260,7 Eur I. A. naudai, o 86,9 Eur – V. S. naudai. A. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

8Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir nepagrįstai rėmėsi išimtinai kaltinamojo A. L. bei liudytojo A. S. parodymais, atmesdamas nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus. Prokurorės nuomone, teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas itin nuodugniai aiškinosi pranešimo apie įvykį aplinkybes, jo turinį, laikydamas, kad pirminis pranešimas labiausiai atspindi tikrąsias įvykio aplinkybes ir nepagrįstai šiuos duomenis laikė neginčytinais. Juolab, kad liudytojais apklausti pareigūnai parodė, jog telefoniniai pranešimai paprastai būna netikslūs ir įvykio aplinkybes jie aiškinasi nuvykę į įvykio vietą, o šiuo konkrečiu atveju, atvykus – I. A. paaiškino, kad A. L. sudavė smūgį iš pykčio. Anot apeliantės, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo A. S. parodymai patvirtina kaltinamojo parodymus, jog šis nebuvo įėjęs į namo kiemą, kuriame kilo konfliktas, nes, kaip teigia A. S., jis į namus žmonių nesiveda. Prokurorė akcentuoja, kad A. S. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jam nustatytas 5,7 promilių girtumas, jis parodė, kad buvo praradęs sąmonę ir išsamių parodymų apie įvykio aplinkybes dėl girtumo duoti negalėjo. Todėl A. S. parodymai negali būti pripažinti objektyviais duomenimis, pagrindžiančiais kaltinamojo nekaltumą. Be to, prokurorės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai ir Ž. S. parodymus įvertino kaip objektyvius ir A. L. teisinančius. Ši liudytoja, apklausta praėjus metams po įvykio, duodama parodymus, teigė, kad, būdama gatvėje, tamsiu paros metu matė daug konfliktuojančių asmenų, o kas vyko kieme, nematė. Taigi, Ž. S. galimai matė kas vyko po įvykio, kuomet buvo susirinkę ne tik įvykio dalyviai, bet ir kaimynai. Tačiau tokie šios liudytojos parodymai nesuteikia informacijos apie patį įvykį ir negalėjo būti vertinami kaip A. L. teisinantys.

9Apeliaciniame skunde pažymima, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. L. neigė kam nors sudavęs tiesioginius smūgius, tačiau parodė, jog nuo savęs kažką atstūmė gindamasis. Taigi, iš to matyti, kad A. L. neneigia kontaktavęs su kažkokiu asmeniu, tik, siekdamas išvengti atsakomybės, tiksliai nenurodo tokio kontakto turinio. Kita vertus, akivaizdu, kad I. A. neatliko jokių veiksmų, nuo kurių būtų galima gynyba ar kiltų grėsmė A. L.. Atvirkščiai, R. A. patvirtino, kad A. L., žiūrėdamas į I. A., sudavė jai smūgi, taigi – A. L. veikė tyčia. Be to, specialisto išvadoje konstatuota, o specialistės pateiktais paaiškinimais teisme nustatyta, kad nukentėjusiajai I. A. buvo padarytas dešinio smilkininio–apatinio žandikaulio sąnario panirimas vieno smūgio pasėkoje ir nebūdingas griuvimui ar stūmimui.

10Prokurorės teigimu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji I. A., V. S., liudytojas R. A. davė nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius parodymus, kad V. S. ir I. A. smūgius A. L. sudavė, būdamas ant laiptelių tarp vartelių, ribojančių namo kiemą su gatve. V. S. parodė, kad išėjęs į kiemą, ties varteliais pamatė neblaivų savo tėvą A. S. su A. L.. Tuomet jis liepė A. L. išeiti, nes nenorėjo, kad būtų girtaujama jų namuose, ir pavedė A. L. link gatvės, tačiau A. L. sugrįžo. A. S. suklupo ties varteliais, sugriebė V. S. ties lytiniais organais, o tuo metu A. L. sudavė V. S. du smūgius į galvos sritį ir du smūgius į kaktos sritį, jis užsidengė veidą ir išgirdo sesers I. A. riksmą. I. A. parodė, kad, išgirdusi triukšmą, išbėgo į kiemą ir matė, jog kieme, ties varteliais A. L. sudavė smūgius broliui V. S. į galvos sritį, ji bėgo link brolio jo ginti, tačiau jai priartėjus, A. L. jai sudavė kumščiu vieną smūgį į kairę veido pusę. Liudytojas R. A. parodė, kad girdėjo močiutę sakant, kad nesivesi į namus, o išėjęs į kiemą pamatė, jog senelis A. S. laiko dėdę V. S., o A. L. kumščiais daužė V. S. veidą. Tuomet pribėgo mama, o A. L. kumščiu jai sudavė į veidą. Prokurorė skunde nurodo, kad šiuos parodymus patvirtina teismo medicinos specialisto išvados, kuriose konstatuota, jog V. S. buvo nustatytos kraujosruvos kaktoje bei viršugalvyje, o I. A. – kraujosruva kairiame skruoste ir žandikaulio sąnario panirimas. Be to, išgirdę triukšmą į kiemą atbėgo kaimynai D. J. Š., V. J., S. J., kurie parodė, kad įvykio nematė, tačiau, išgirdę triukšmą, atėjo, ir jiems I. A. sakė, kad skauda ir kad smūgį sudavė A. L.. Taigi, specialistų išvados, minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs, vienas kitą papildo, todėl išanalizuoti duomenys laikytini įrodymais ir jais remiantis A. L. pripažintinas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.

11Prokurorė, pasisakydama dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų atlyginimo, nurodo, kad Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai, o nukentėjusiųjų ieškiniai – iš dalies, atsižvelgiant į padarytą sužalojimo mąstą, paties A. L. turtinę padėtį bei turtinės žalos pagrindimą dokumentais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Nukentėjusiųjų patirtos atstovavimo išlaidos laikytinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš A. L..

12Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio apeliacinį skundą taip pat pateikė nukentėjusieji I. A. ir V. S., prašydami panaikinti šį išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje; civilinius ieškinius tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepaskyrė ekspertinio tyrimo ir neatliko objektyvaus specialisto išvados vertinimo, analizės, nepalygino jos su kitais byloje esančiais įrodymais, juolab, kad yra pagrįstos abejonės dėl specialisto išvados, nes nevisapusiškai, neobjektyviai įvertinti sužalojimų sukelti padariniai, gydymosi procesas, jo užsitęsimo priežastys. Be to, apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neobjektyviai ir šališkai A. L. naudai vertino liudytojų parodymus bei kitus bylos įrodymus, kas lėmė baudžiamojo įstatymo netinkamą taikymą bei neteisingų teismo išvadų padarymą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad I. A. sumušimo faktą patvirtina ne tik liudytojo R. A. ir pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir liudytojo D. V., kaimynų parodymai. Anot nukentėjusiųjų, iš liudytojo D. V. parodymų bei surašytų paaiškinimų matyti, kad jam būtent pats A. L. nurodė, jog konflikto metu jis sudavė nukentėjusiajai. O visi kaimynai patvirtino, kad išgirdus I. A. šauksmą ir atbėgus, ji buvo susiėmusi veidą, buvo nurodyta, kad būtent A. L. sudavė, kuriam dėl to neleido pasišalinti nuo namų valdos, jis buvo „išprašytas“ į gatvę ir visi laukė policijos. Apeliantų teigimu, jeigu būtų kaltas A. S., logiška ir dėsninga, kad tiek policijos pareigūnams, tiek kaimynams būtų nurodyta ši aplinkybė ir niekas nebūtų stengęsis sulaikyti nekaltą A. L. prie namų valdos gatvėje. Kadangi konfliktas buvo kilęs tarp I. A. ir A. L. ginant V. S., o tėvui sėdint ant laiptelių, teigti, kad tai buvo smurtas artimoje aplinkoje –neįtikėtina. Be to, tai, kad A. L. sudavė nukentėjusiajai, patvirtino faktiškai ir jo paties pirminiai parodymai, kuriuose jis pripažino sudavimą, tačiau netyčinį. O įrašas policijos sistemoje apie smurtą artimoje aplinkoje, nukentėjusiųjų manymu, buvo klaidingas, nes nei I. A. tėvas A. S., nei I. A. brolis V. S., nei nukentėjusiosios sūnus R. A. nesmurtavo I. A. atžvilgiu. Kita vertus, vien tai, kad policijos budinčioje dalyje buvo užregistruotas iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, nesant jokių kitų įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti apie smurto artimoje aplinkoje buvimo faktą. Priešingai, visuma aptartų įrodymų patvirtina, kad būtent A. L. nesunkiai sutrikdė I. A. sveikatą. Pasisakydami dėl V. S. sužalojimo, apeliantai teigia, kad teismas taip pat padarė niekuo nepagrįstą išvadą. Anot jų, V. S. sužalojimą patvirtino I. A., kuri atbėgo gelbėti brolio ir vėliau pati nukentėjo. Be to, A. S. buvo labai girtas ir jis įvykio metu, atėjus V. S. ir vėliau konfliktuojant prisėdęs ant laipto tarpuvartėje laikė sūnų, kad pastarąjį galėtų mušti A. L.. Sėdint ant žemės lygyje esančio laipto ir laikant sūnų už apatinės kūno dalies, jis neturėjo jokios galimybės suduoti smūgius sūnui į galvą. Anot nukentėjusiųjų, šios aplinkybės patvirtina, kad būtent A. L. nežymiai sutrikdė ir V. S. sveikatą.

13Atsiliepimuose į apeliacinius skundus išteisintasis A. L. prašo atmesti tiek prokurorės, tiek nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. apeliacinius skundus kaip nepagrįstus ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. išteisinamąjį nuosprendį. Išteisintasis taip pat prašo priteisti solidariai iš I. A. ir V. S. jo turėtas advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

14Apeliacinių skundų nagrinėjimo teismo posėdyje metu prokurorė, nukentėjusieji ir jų atstovai prašė pateiktus apeliacinius skundus tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.

15Nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.

16Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje negali būti grindžiama prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

17Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir pati įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

18Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu teigdami, kad išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai kaltinamojo A. L. bei liudytojo A. S., kuriam po įvykio nustatytas 5,7 promilių girtumas, parodymais, juos pripažindamas įrodymais, o nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus atmesdamas, taip pat neatliko objektyvaus specialisto išvados vertinimo ir nepalygino jos su kitais byloje esančiais įrodymais.

19BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

20Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, t. y. 2013 m. lapkričio 9 d., apie 18 val., Kaune, prie ( - ), tarp A. L., A. S. ir jo šeimos narių įvyko konfliktas, po kurio, praėjus kelioms dienoms A. S. sūnui V. S., šioje byloje pripažintam nukentėjusiuoju, buvo nustatytos kraujosruvos viršugalvyje, kaktos kairėje pusėje, t. y. sužalojimai, nežymiai sutrikdę nukentėjusiojo sveikatą (T. 1, b. l. 78), o A. S. dukrai I. A., šioje byloje taip pat pripažintai nukentėjusiąja, konstatuotos poodinės kraujosruvos kairiame skruoste, kairiame žande, pereinant į pažandę, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairiame žaste, dešinio smilkininio–apatinio žandikaulio sąnario panirimas, t. y. sužalojimai, nesunkiai sutrikdę nukentėjusiosios sveikatą (T. 1, b. l. 80-81, 88-89). Tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, nors ir nėra pagrindo abejoti specialisto išvadomis dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, tačiau byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad šiuos sužalojimus padarė būtent A. L..

21Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad tiek nukentėjusieji I. A. ir V. S., tiek liudytojas R. A. davė nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius parodymus apie tai, kad V. S. ir I. A. smūgius sudavė A. L., tačiau, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, šie parodymai nėra nuoseklūs, nesutampa su kitų proceso dalyvių parodymais, todėl negali būti laikomi neabejotinais įrodymais, leidžiančiais pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmiausia pastebėtina, kad pati nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduotas vienas smūgis, tačiau iš specialisto išvados akivaizdu, kad jai konstatuoti sužalojimai tiek kairėje veido pusėje, tiek dešinėje, o taip pat ir žasto srityje, kas verčia abejoti, kad visi šie sužalojimai buvo padaryti vieno smūgio metu. Tai, neabejotinai, kelia abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Be to, liudytojas R. A. teisme aiškino, kad kol atvyko pareigūnai, kaltinamasis daug stumdėsi, priešinosi, galimai norėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Tačiau tokie parodymai prieštarauja liudytojos D. J. Š. parodymams, kuri teisme paaiškino, kad, kai ji atėjo į įvykio vietą, kaltinamasis stovėjo prie tvoros su šuniuku, tylėjo ir nieko nesakė. Anot šios liudytojos, gatvėje kaltinamąjį buvo apstoję žmonės, varė jį, kad jis pasitrauktų iš ten.

22Kita vertus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti išteisintojo pateikta nuoseklia ir logiška įvykių seka apie tai, kad konflikto dieną, apie 18 valandą, vedžiodamas gatve šuniuką, sutiko iš žvejybos grįžtantį savo pažįstamą A. S., su kuriuo kartais žvejoja. Kartu su juo ėjo link jo namų, nes buvo pakeliui. A. S. įėjus į savo namo kiemą, jis su šuniuku buvo viduryje Linksmosios gatvės, apie tris metrus nuo ( - ), kiemo vartelių. Kieme tuo metu buvo daug žmonių, kurie puolė namo sugrįžusį A. S.. Pamatęs, kad žmonės puola A. S., jis paklausė ar nesigėdija visi pulti vieno žmogaus. Kai jis tai pasakė, į gatvę išbėgo V. S., kuris jį pastūmė, pasakydamas, kad dingtų iš ten. Trinktelėjo, nuo V. S. smūgio jis nukrito ant gatvės, o kai nukrito, gatvėje buvo sumuštas iš minėto kiemo išbėgusių asmenų. Jis, atsistodamas ir besigindamas, kažką nustūmė ir tiek. Smūgių nesudavė, tik pastūmė V. S. ar kažkurį kitą asmenį, buvusį arčiausiai jo, po to, kai buvo pargriautas gatvėje. Pripažįsta, kad įvykio metu jis buvo vartojęs alkoholio, tačiau kategoriškai neigia, kad buvo įėjęs į kiemą. Jis laukė policijos, nes jautėsi pats nukentėjęs, tačiau, kai atvyko policija, jį kartu su A. S. išvežė į nuovadą.

23A. L. versiją, kad būtent jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina ir visiškai nešališka liudytoja Ž. S.. Ši liudytoja parodė, kad kaltinamojo nepažįsta ir neturi jokio intereso liudyti jo naudai. Teigia, kad pamatė skelbimą, kuriame ieškoma žmonių, mačiusių šioje byloje analizuojamą įvykį, todėl ir atsiliepė. Nurodo, kad įvykio metu ir vietoje ji vaikščiojo su šuniuku ir matė kaltinamąjį, gulintį gatvėje ant žemės, kurį buvo užpuolę 4-5 žmonės. Tvirtina, kad tikrai matė, jog kaltinamasis gulėjo ant žemės, o jį mušė vyrai ir moterys. Mano, kad visi asmenys buvo neblaivūs, nes jie visi elgėsi neadekvačiai. Šiais liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, kadangi liudytoja tiesiogiai matė įvykį, apie kurį parodymus teisme davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

24Liudytojas A. S. taip pat patvirtino A. L. nurodomą įvykių seką. Parodė, kad kaltinamąjį pažįsta iš matymo. Su juo kartais žvejoja, susitinka prie Neries, tačiau jis niekada nėra buvęs pas jį namuose. Tą dieną, kai buvo įvykis, jis susitiko su A. L. prie Panerių gatvės. Jis ėjo iš žvejybos, o kaltinamasis vedžiojo šuniuką. Kaltinamasis iki jo namų ėjo kartu su juo. Jie kalbėjo apie žvejybą. Atėjus iki jo namų, kaltinamasis su šuniuku nuėjo tolyn link savo namų, o jo žmona I. S., dukra I. A., sūnus V. S., anūkas R. A. neleido į namus jam įeiti sakydami ,,eik į katilinę miegoti“. Tačiau jis nesutiko, sakydamas, kad yra namo savininkas ir niekas negali jo neleisti namo. Dėl to kieme įvyko susistumdymas tarp jo ir jo šeimos narių. Nors jis pripažįsta, kad įvykio metu buvo neblaivus ir dėl girtumo nepamena kai kurių aplinkybių, tačiau teigia, jog matė kaip kaltinamasis A. L. su šuniuku ėjo ir nuėjo, kai jis įėjo į savo kiemą. Vis dėlto, ar kaltinamasis vėliau sugrįžo atgal, jis nebematė, nes jam dingo sąmonė. Kadangi po šio įvykio jam apie mėnesį laiko skaudėjo šonkaulį, A. S. mano, kad sąmonės jis neteko, jo sūnui V. S. panaudojus smurtą jo atžvilgiu. Taigi, nors pats A. S. tam tikrą laiko tarpą buvo be sąmonės ir nematė visų aplinkybių, tačiau jo parodymai bet kuriuo atveju patvirtina, kad konflikto tarp šeimos narių metu jis pats taip pat buvo sužalotas. O tai sutampa su A. L. parodymais, kad jis bandė sugėdinti A. S. šeimos narius, smurtaujančius prieš A. S.. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, būtent dėl smurto artimoje aplinkoje ir buvo kviečiami policijos pareigūnai.

25Šiame kontekste pažymėtina, kad nors tiek prokurorė, tiek nukentėjusieji apeliaciniuose skunde nurodo, kad šių liudytojų parodymai nelaikytini patikimais, o pats A. L., neneigdamas, kad kontaktavo su kažkokiu asmeniu, tačiau siekdamas išvengti atsakomybės, tiksliai nenurodo tokio kontakto turinio, vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, tokie apeliantų argumentai vertintini kritiškai.

26Pažymėtina, jog konfliktas, kurio metu nukentėjo I. A. bei V. S. kilo ne dėl A. L. veiksmų, o dėl neteisėtų pačių nukentėjusiųjų veiksmų, kuomet šie neleido į namus girto A. S., jį užsipuolė, išstūmė jį iš savo namo kiemo bei reikalavo eiti toliau išgėrinėti su A. L. kur nors kitur, o A. L. tokiems jų veiksmams prieštaravo. Teismas visiškai pagrįstai nuosprendyje konstatavo, jog nėra pagrindo tikėti nenuosekliais suinteresuotų nukentėjusiųjų ir bei jų naudai liudijusių asmenų parodymais, kadangi jie prieštaringi ne tik tarpusavyje, bet ir prieštarauja tiek A. S., A. L., tiek ir visiškai nesuinteresuoto asmens - liudytojos Ž. S. parodymams, jog nukentėjusieji bei kartu su jais buvę asmenys gatvėje, o ne namo kieme, kaip kad teisme teigė I. A., V. S., mušė A. L., o ne A. L. mušė nukentėjusiuosius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konflikte, pasibaigusiame smurtu dalyvavo ir A. S., kuris teisme parodė, jog jo atžvilgiu sūnus bei dukra naudojo smurtą, neleido į namus, stūmė iš kiemo, dėl ko jie susistumdė. Šias aplinkybes patvirtina ir A. L., kuris stebėjo įvykį iš šalies ir prieštaravo tokiems nukentėjusiųjų veiksmams. Tiesa, jis neneigia, jog galėjo kažkam iš nukentėjusiųjų ir suduoti, kuomet jo paties atžvilgiu gatvėje buvo panaudotas smurtas t.y. smurto jo atžvilgiu panaudojimo metu galėjo priešindamasis suduoti kuriam nors iš nukentėjusių asmenų, tačiau tai padarė ne siekdamas juos sužaloti, o gindamasis nuo jų neteisėtų veiksmų. Tai, kad A. L. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina ne tik jis pats, bet ir Ž. S., kuri įvykio vietoje atsidūrė visiškai atsitiktinai ir neturi jokio pagrindo apkalbėti nukentėjusius.

27LR BK 28 str. yra nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi. LR BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

28Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius.

29Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ne A. L. pradėjo konfliktą ir ne jis pradėjo smurtinius veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, o priešingai – nukentėjusieji panaudojo jo atžvilgiu smurtą, siekdami A. S. bei A. L. neįleisti į A. S. namus, o A. L. tik priešinosi tokiems jų veiksmams ir galėjo sužaloti nokentėjusius tokio priešinimosi metu. Negalima nepažymėti ir tos aplinkybės, jog A. L. įvykio metu buvo stipriai girtas, o jo amžius jau artėja prie 60 metų. Gi nukentėjusieji įvykio metu buvo blaivūs, abu yra beveik 20 metų jaunesni, o V. S. savo fiziniais duomenimis gerokai pranašesnis už išteisintąjį. Susidariusioje konkrečioje situacijoje jėgų santykis buvo akivaizdžiai nukentėjusiųjų pusėje. Besiginančiojo fiziniai duomenys bei veiksmai negalėjo būti tokie efektyvūs, kad sukelti nukentėjusiems būtent jų nurodytus sužalojimus. Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Tai, kad A. L., siekdamas išvengti jo atžvilgiu panaudoto kelių asmenų smurto, ir galėjo padaryti bent kokius sužalojimus V. S. bei I. A., leidžia pripažinti, jog savo veiksmais jis neviršijo savo teisės į būtiną gintį. Todėl ir dėl šios priežasties jo veiksmai negali būti pripažinti nusikalstamais.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.

32Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nukentėjusiųjų prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo ir... 3. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio... 5. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje... 6. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad,... 7. Nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu, prokurorė apeliaciniame skunde... 8. Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai... 9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. L.... 10. Prokurorės teigimu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo... 11. Prokurorė, pasisakydama dėl civilinių ieškinių ir proceso išlaidų... 12. Dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio apeliacinį... 13. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus išteisintasis A. L. prašo atmesti tiek... 14. Apeliacinių skundų nagrinėjimo teismo posėdyje metu prokurorė,... 15. Nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.... 16. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio... 17. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, susipažinusi su visa baudžiamosios... 18. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai iš esmės nesutinka su... 19. BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra... 20. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neginčytinai yra nustatytas tik... 21. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad tiek nukentėjusieji I. A. ir V.... 22. Kita vertus, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti išteisintojo... 23. A. L. versiją, kad būtent jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina... 24. Liudytojas A. S. taip pat patvirtino A. L. nurodomą įvykių seką. Parodė,... 25. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors tiek prokurorė, tiek nukentėjusieji... 26. Pažymėtina, jog konfliktas, kurio metu nukentėjo I. A. bei V. S. kilo ne... 27. LR BK 28 str. yra nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją... 28. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam... 29. Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog ne A. L. pradėjo konfliktą ir ne jis... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 31. nukentėjusiųjų I. A. ir V. S. bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno... 32. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos....