Byla e2A-574-330/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-4234-661/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. J. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, kuris vėliau buvo tikslinamas, ieškovė BUAB „Izobara“ prašė priteisti iš atsakovo ūkininko A. J. 47 043 Eur žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais technologiniais vamzdynais.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. sausio 30 d. šalys sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 5 MW (megavatų) katilinės montažo sutartį Nr. 60130. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo per metus iš ieškovės nupirkti šilumos energijos kiekį, kuris apskaičiuotas sutartyje nurodyto kainos skaičiavimo algoritmo būdu, ir už nupirktą šilumos energiją mokėti sutartyje nustatytą kainą.
  3. 2006 metais ieškovė, pasitelkdama finansuojančią bendrovę AB DNB lizingą ir partnerius, atsakovo ūkyje sumontavo dujinės katilinės komplektą bei prie jo priskirtą įrangą, savo lėšomis įrengė technologinius vamzdynus ir, juos sujungdama į bendrą sistemą, sukūrė pilnai funkcionuojančią katilinę su visais tinklais, gebančią užtikrinti atsakovo šiluminės energijos ir karšto vandens poreikius.
  4. 2008 m. sausio 1 d. ieškovė ir atsakovas sudarė papildomą susitarimą prie sutarties, kuriuo sutarė pakeisti šilumos energijos pardavimo kainą. Šalims sudarius minėtą susitarimą bei patvirtinus naują šilumos ir karšto vandens kainos skaičiavimo algoritmą, kitos sutarties sąlygos keičiamos nebuvo, taigi atsakovo įsipareigojimas dėl perkamo energijos kiekio nebuvo pakeistas.
  5. Ieškovė nurodė iki 2012 metų nusiskundimų dėl sutarties vykdymo negavusi, tačiau 2013-2014 metų šildymo sezono metu atsakovas nupirko žymiai mažiau šilumos energijos nei įprastai, o nuo 2014 metų pavasario šilumos energijos pirkimą jis nutraukė. 2012-2014 metais atsakovas įsirengė ir pradėjo eksploatuoti naują 2 MW galios biokuro katilinę, skirtą savo šilumos poreikiams tenkinti, nors pagal sudarytą sutartį buvo įsipareigojęs šiluminę energiją pirkti iš ieškovės. Atsakovas be ieškovės leidimo prijungė biokuro katilinę prie ieškovės technologinių vamzdynų ir tokiu būdu neteisėtai bei neatlygintinai naudoja ieškovei priklausantį turtą ir gauna iš to naudą. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė patyrė žalą negautų pajamų pavidalu, be to, ieškovės teisės pažeidžiamos neteisėtai naudojant jai priklausantį turtą.
  6. Atsakovas A. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė 2016 m. birželio 1 d. nusipirkęs ginčo katilinę, todėl laikytina, kad ieškovė neteko reikalavimo teisės. Atsakovas nurodė, jog nuo 2013 metų ieškovės teikiamos šilumos energijos tiekimas sutriko ir vėliau buvo visiškai nutrauktas. Pasak atsakovo, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių neva turimą BUAB „Izobara“ nuosavybės teisę į šilumos energijos tiekimo tinklus. Ieškovės pateiktas darbo projektas patvirtina, kad inžineriniai tinklai yra katilinės priklausinys. Atsakovas nurodė, kad šilumos energijos pirkimo sumažėjimą nuo 2013 metų, o vėliau ir visišką katilinės neeksploatavimą lėmė tik ieškovės neteisėtas elgesys – katilinės priežiūros prievolės nevykdymas. Nors atsakovas kreipėsi į ieškovę, ši dėl blogos finansinės padėties nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų. Atsakovas paaiškino, kad nuosavos biokuro katilinės poreikį lėmė ūkio plėtra ir tai, jog dėl prastos būklės ieškovės katilinę tapo pavojinga eksploatuoti. Pasak atsakovo, naujos katilinės galingumas nėra pakankamas atsakovo ūkio poreikiams, todėl atsakovas iš AB DNB banko įsigijo ieškovės sumontuotą katilinę.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, akcentavo, jog teisingam ginčo išsprendimui tikslinga nustatyti, kas lėmė netinkamą sutarties vykdymą. Pažymėjo, kad šalys sutartimi įsipareigojo vadovautis Energetikos sistemos šilumos ūkio eksploatavimo ir energijos tiekimo taisyklėmis bei priešgaisrinės ir darbo saugos reikalavimais, o pagal sutarties sąlygas planinius šilumos ūkio remontus tiekėjas derina su užsakovu. Įvertinęs sutarties sąlygas teismas padarė išvadą, kad ieškovė privalėjo rūpintis tinkama katilinės eksploatacija, jos remontu, privalomomis patikromis.
  3. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė 2006-2016 metų laikotarpiu būtų atlikusi katilinės apžiūras ir patikrinimus, nors pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo katilinė turi trūkumų, dėl kurių jos eksploatavimas nebuvo galimas. Teismo vertinimu, tikėtina, kad ieškovė negalėjo tinkamai vykdyti ginčo sutarties ir dėl to, jog ji turėjo finansinių sunkumų, ką patvirtina bankroto bylos iškėlimo jai faktas.
  4. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio tarp sutarties nevykdymo ir žalos, nes atsakovo sutarties nevykdymas (netinkamas vykdymas) pasireiškė tuo, jog jis negalėjo tinkamai įvykdyti sutarties dėl ieškovės nevykdomų įsipareigojimų. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog beveik visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovui dėl netinkamo sutarties vykdymo. Teismo vertinimu, pateiktu ieškiniu siekiama spręsti finansinių reikalavimų tenkinimo ieškovės bankroto procese klausimus. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovo neteisėto naujos katilinės įrengimo. Nurodė, kad tokio draudimo šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo, o naujos katilinės poreikis buvo objektyviai pagrįstas.
  5. 5Dėl ieškovės reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis technologiniais vamzdynais teismas pažymėjo, kad atsakovas nusipirko ginčo katilinę su specifikacijoje išvardintais daiktais. Nors specifikacijoje nėra nurodyti technologiniai vamzdynai, kurie yra prijungti tarp ginčo katilinės ir atsakovo šiltnamių, teismas šį turtą (vamzdynus) kvalifikavo kaip pagrindinio daikto – katilinės priklausinį (tarnaujantį daiktą). Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad technologinį vamzdyną ištiko pagrindinio daikto (katilinės) likimas – jis perėjo atsakovo nuosavybėn.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Izobara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Įrodymai patvirtina, kad atsakovo ūkyje buvo sukurti du daiktai: pagrindinis daiktas – katilinė ir antraeilis daiktas – technologiniai šilumos perdavimo vamzdynai. 2006 m. balandžio 7 d. lizingo sutarties sudarymo metu technologiniai vamzdynai, kaip objektas, neegzistavo. Tokiu būdu susidarė padėtis, kuomet pagrindinis daiktas (katilinė) nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei, o antraeilis daiktas (vamzdynai) – ieškovei. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. birželio 1 d. sutartimi atsakovas iš lizingo bendrovės nusipirko tik tą turtą, kuris buvo lizinguotas ieškovei, t. y. tik katilinės įrangą, o ne pilnai funkcionuojančią šilumos tiekimo sistemą.
    2. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė byloje nereiškė reikalavimo dėl inžinerinių tinklų nuosavybės teisės pripažinimo, todėl teismas nepagrįstai išsprendė šio daikto nuosavybės fakto klausimą.
    3. Teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos ir pažeidė ieškovės teisę į nuosavybę. Iš 2016 m. birželio 1 d. trečiojo asmens (lizingo bendrovės) ir atsakovo sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties aiškiai matyti, kad sutarties objektas yra ne katilinė, o katilinės įranga. Lizingo bendrovė niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į inžinerinius tinklus. Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo katilinės statybos darbų nefinansavo. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog inžineriniai tinklai nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre.
    4. Teismas netinkamai taikė sutartinę civilinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas. Sutartį pažeidė ne ieškovė, o atsakovas. Atsakovas pagal sutarties sąlygas turėjo nustatyti šildymo sezono pradžią ir pabaigą. Tinkamas šios pareigos vykdymas būtų leidęs ieškovei racionaliai susiplanuoti darbus. Atsakovo argumentai apie jo kreipimąsi į ieškovę dėl netinkamos katilinės būklės nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atsakovas neįrodė informavęs ieškovę dėl netinkamo sutarties vykdymo. Pats atsakovas nuo 2014 metų sąmoningai nustojo bendradarbiauti su ieškove, todėl nėra pagrindo išvadai, kad katilinės eksploatavimas būtų nutrūkęs dėl katilinės įrangos gedimų. Apie katilinės įrengimų gedimus tapo žinoma tik 2016 metais, todėl nėra pagrindo manyti, kad tie gedimai atsirado 2012-2014 metais.
    5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovas neturėjo teisės įsirengti naujos katilinės. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių papildomos energijos poreikį. Nuo 2014 metų atsakovas eksploatavo tik savo biokuro katilinę, o šalių sudarytos sutarties nevykdė sąmoningai, dėl ko ieškovė neteko suplanuotų pajamų.
  2. Atsakovas A. J. atsiliepime į ieškovės BUAB „Izobara“ apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės BUAB „Izobara“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovė apeliaciniame skunde neteisingai nurodo bylos faktines aplinkybes. Ieškovė ginčo inžinerinių tinklų nuosavybės faktui pagrįsti turėjo pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenis. Atsakovas nedavė sutikimo jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengti ieškovei priklausančių tinklų. Ieškovės pateikta PVM sąskaita faktūra dėl tinklų įrengimo nesukuria nuosavybės teisės. Šilumos tiekimo trasos yra neatskiriama katilinės dalis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad visa ieškovės sumontuota katilinė buvo perleista atsakovui. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso visa katilinė, o ne tik jos įranga.
    2. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas pasibaigus 2013-2014 metų šildymo sezonui esą pareiškė iš ieškovės nebepirksiantis šilumos energijos, nepagrįstas bylos duomenimis. Nupirktos energijos kiekio mažėjimą, o vėliau ir visišką katilinės neeksploatavimą lėmė tai, jog ieškovė nevykdė sutarties. Šią aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai. Sutarties nevykdymas lėmė tai, kad katilinė tapo netinkama eksploatuoti.
    3. Teismo išvados dėl antraeilio daikto likimo pagrįstos aktualia kasacinio teismo praktika. Inžineriniai tinklai yra antraeilis daiktas, todėl jį ištiko pagrindinio daikto – katilinės likimas. Ieškovė nepateikė duomenų iš Nekilnojamojo turto registrų, kurie patvirtintų jos nuosavybės teises į katilinės inžinerinius tinklus. Ieškovės nurodyti dokumentai nepatvirtina tinklų nuosavybės fakto.
    4. Teismo sprendimu nebuvo pažeista ieškovės teisė į nuosavybę. Ieškovė, nebūdama atsakovo žemės sklype esančių šilumos tiekimo trasų savininke, neturi teisės remtis Konstitucijoje įtvirtinta teise į nuosavybės neliečiamumą ir kitų teisės aktų nuostatomis, ginančiomis savininko teises.
    5. Skundo argumentas, jog teismas, konstatuodamas faktą, kad antraeilį daiktą ištiko pagrindinio daikto likimas, esą peržengė ieškinio ribas, nepagrįstas. Teismas, atsakydamas į ieškinio argumentus, privalėjo pasisakyti dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su ginčo turto nuosavybės teisės turėjimu.
    6. Teismas pagrįstai konstatavo, jog aptariamu atveju nėra sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio sąlygos. Žalos atsiradimą sąlygojo tai, jog atsakovas negalėjo nupirkti sutarto kiekio energijos dėl ieškovės neveikimo – katilinės eksploatavimui tinkamos būklės neužtikrinimo. Nors atsakovas neteikė raštiškų pretenzijų dėl katilinės eksploatavimo trūkumų pašalinimo, ieškovė turėjo katilinės veikimą tikrinti teisės aktų nustatyta tvarka ir periodiškai. Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta aplinkybę, jog nuo 2013 metų faktiškai nebuvo pajėgi prižiūrėti katilinę.
    7. Teismo išvados dėl naujos biokuro katilinės poreikio yra pagrįstos. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad atsakovo ūkis 2013-2014 metais plėtėsi – buvo pastatyti 2 ha šiltnamių, todėl ieškovės pastatyta katilinė nebegalėjo patenkinti padidėjusių energijos poreikių.
  3. Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į ieškovės BUAB „Izobara“ apeliacinį skundą nurodė, kad lizingo davėjui priklausė tik katilinės įranga, kuri buvo perduota atsakovui 2016 m. gruodžio 6 d. perdavimo nuosavybėn aktu. Atsakovo ūkyje sumontuoti technologiniai vamzdynai lizingo davėjui nepriklausė ir atsakovui nebuvo perduoti.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

7Dėl esminių faktinių aplinkybių, ginčo esmės

  1. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Izobara“ ir atsakovas ūkininkas A. J. 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 5 MW katilinės montažo sutartį Nr. 6081. Šia sutartimi ieškovė įsipareigojo atsakovo ūkyje, esančiame ( - ), sumontuoti 5MW galios katilinę, rekonstruoti atsakovo šiltnamių šildymo sistemą, tiekti termofikacinį vandenį atsakovo patalpų šildymui, karštam vandeniui ruošti ir technologinėms reikmėms pagal šalių suderintą temperatūros ir šilumos tiekimo grafiką, parduoti šilumos energiją už kainą, paskaičiuotą pagal algoritmą, nurodytą šios sutarties priede. Atsakovas įsipareigojo per metus nupirkti 9 975 MW šilumos energijos, už nupirktą šilumos energiją sumokėti sutartyje aptartą kainą. Sutarties vykdymo metu atsakovui nupirkus 99 750 MW šilumos energijos, ieškovė įsipareigojo katilinę (sumontuotą katilinės įrangą) bei šilumos tiekimo energijos tinklus parduoti atsakovui už 1 Lt (0,29 Eur) kainą.
  2. 2006 metais ieškovė, pasitelkdama finansuojančią bendrovę – AB DNB lizingas (2006 m. balandžio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė lizingo bendrovei pardavė katilinės įrangą, o 2006 m. balandžio 7 d. lizingo sutartimi lizingo bendrovė šį turtą (lizingo objektą) perdavė ieškovei naudotis ir valdyti lizingo sutarties galiojimo laikotarpiu), kurios teises perėmė trečiasis asmuo AB DNB bankas, ir partnerius, atsakovo ūkyje sumontavo dujinės katilinės komplektą bei prie jo priskirtą įrangą, savo lėšomis įrengė technologinius vamzdynus ir, juos sujungdama į bendrą sistemą, sukūrė pilnai funkcionuojančią katilinę su visais tinklais, gebančią užtikrinti atsakovo šiluminės energijos ir karšto vandens poreikius.
  3. 2016 m. birželio 1 d. pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas nusipirko ginčo katilinę iš AB DNB banko. 2016 m. gruodžio 6 d. perdavimo nuosavybėn aktu ginčo katilinė (lizingo objektu buvusi katilinės įranga) buvo perduota atsakovo nuosavybėn.
  4. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė BUAB „Izobara“ prašė priteisti iš atsakovo ūkininko A. J. 47 043 Eur žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais technologiniais vamzdynais. Ieškovė ieškinį grindė netinkamu sutarties vykdymu, atsakovui pažeidus sutarties sąlygas, be to, grindė ieškovės, kaip turto savininkės, teisių pažeidimu atsakovui neteisėtai naudojantis ieškovei priklausančiu daiktu. Ieškovė nurodė, kad 2013-2014 metų šildymo sezono metu atsakovas nupirko daug mažiau šilumos energijos nei įprastai, o nuo 2014 metų pavasario šilumos energijos pirkimą nutraukė. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovė nurodė patyrusi žalą negautų pajamų pavidalu, be to, ieškovės teisės pažeidžiamos neteisėtai naudojant jai priklausantį turtą – atsakovas savo ūkyje pastatė naują biokuro katilinę, kurią prijungė prie tame ūkyje esančių šilumos energijos perdavimo tinklų, nuosavybės teise priklausančių ieškovei.
  5. Pirmosios instancijos teismas apskųstuoju sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, apibrėžtas apeliacinio skundo pagrindu, nurodo, jog byloje spręstina, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovės reikalavimai dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo bei daikto savininko teisių gynimo, yra teisėtas ir pagrįstas.

8Dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo

  1. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 3 dalis).
  2. Civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Taigi sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).
  3. Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys).
  4. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai; tai reiškia, kad neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).
  5. Sutartinės prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo aplinkybė, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojama (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju ją privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).
  6. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas iki 2012 metų (įskaitytinai) įsipareigojimus pagal šalių sudarytą sutartį vykdė tinkamai. Nors bylos duomenys patvirtina, kad viso sutarties galiojimo laikotarpiu iki 2012 metų atsakovas nebuvo suvartojęs sutartyje aptarto kasmetinio (metinio) šilumos energijos kiekio, ieškovė to nelaiko sutarties sąlygų pažeidimu ir nereikalauja atlyginti nurodytu laikotarpiu patirtų nuostolių (negautų pajamų). Byloje taipogi nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nuo 2013 metų atsakovo suvartojamos šilumos energijos kiekis smarkiai sumažėjo, o 2015 metais ieškovės tiekiamos šilumos energijos vartojimas atsakovo ūkyje visiškai nutrūko. Ieškovė šilumos energijos vartojimo žymų sumažėjimą 2013-2014 metais ir jos vartojimo atsakovo ūkyje visišką nutraukimą 2015 metais įvardijo kaip pagrindą atsakovo sutartinei civilinei atsakomybei. Ieškovės teigimu, tuo atveju, jeigu atsakovas 2013-2015 metų laikotarpiu kasmet būtų nupirkęs tokį šilumos energijos kiekį, kokį jis savo ūkyje sunaudojo 2012 metais, už nurodytą laikotarpį ieškovė būtų gavusi 47 043 Eur pajamų. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia tuo, jog ieškovės nurodytu laikotarpiu šilumos energijos vartojimo sumažėjimą, o vėliau ir visišką nutrūkimą lėmė ieškovės veiksmai tinkamai nevykdant sutarties, t. y. ieškovei neužtikrinant katilinės tinkamos techninės būklės, dėl ko energijos tiekimas tapo negalimas. Pirmosios instancijos teismas sutiko su šia atsakovo pozicija, todėl konstatavo nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (sutarties nevykdymo) ir ieškovės patirtos žalos.
  7. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu (pvz., Garo ir vandens šildymo katilų įrengimo ir saugaus eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2015 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1-102), konstatavo, kad ieškovė šalių sudarytos sutarties galiojimo laikotarpiu buvo atsakinga už atsakovo ūkyje sumontuotos katilinės priežiūrą ir tinkamą eksploatavimą. Iš bylos duomenų nustatęs, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė nurodytos pareigos nevykdė, teismas padarė išvadą, jog dėl šios priežasties atsakovas negalėjo tinkamai vykdyti sutartį ir įsigyti sutarto kiekio šilumos energijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys tokios išvados daryti neleidžia.
  8. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
  9. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata dėl ieškovės pareigos užtikrinti šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovo ūkyje sumontuotos katilinės priežiūrą ir eksploatavimą. Tokia ieškovės pareiga išplaukia ne tik iš teismo nurodyto teisinio reguliavimo, bet ir iš sutarties sąlygų (3.1., 3.2., 3.5, punktai). Tačiau šalių pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog būtent galimai netinkamas nurodytos pareigos vykdymas lėmė žalos ieškovei atsiradimą. Kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė (jos atstovai) reguliariai nesilankė atsakovo ūkyje ir neatliko veiksmų, susijusių su katilinės priežiūra, tai savaime ir nesuponuoja aplinkybės, jog atsakovo nupirktos šilumos energijos kiekis 2013-2014 metais smarkiai sumažėjo, o katilinės eksploatavimas 2015 metais visiškai nutrūko tik dėl tos priežasties, jog nurodytu laikotarpiu katilinės būklė neleido jos tinkamai eksploatuoti. Kaip matyti iš 2016 m. sausio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir jo priedų, katilinės būklė užfiksuota tų faktinių aplinkybių nustatymo metu, tai yra 2016 m. sausio 14 d. Tokio turinio įrodymas nepatvirtina katilinės faktinės būklės ginčui aktualiu metu (2013-2015 metais). Be to, tame protokole (kaip įrodyme) katilinės defektai identifikuoti tik remiantis paties atsakovo teiginiais. Ginčo katilinės įrangos būklės tikrinimo ataskaita, kurioje identifikuoti konkretūs įrangos trūkumai, parengta 2016 m. balandžio 8 d. (šios bylos nagrinėjimo metu). Atsakovas savo atsikirtimų pagrindu įvardindamas ieškovės elgesį nevykdant pareigos užtikrinti tinkamą katilinės priežiūrą ir jos eksploatavimą, nepateikė objektyvių duomenų, jog jau ginčui aktualiu laikotarpiu katilinės įrangos būklė nebuvo tinkama veikti. Taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių atsakovo kreipimąsi į ieškovę dėl katilinės įrangos defektų šalinimo ir ieškovės atsisakymą tokius reikalavimus vykdyti. Atsakovo argumentas ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė dėl blogos turtinės padėties (nemokumo, bankrutuojančio juridinio asmens statuso) esą nebūtų pajėgi užtikrinti katilinės eksploatavimo, grindžiami tik prielaida. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog sutarto šilumos energijos kiekio nesuvartojimas 2013-2015 metų laikotarpiu buvo nulemtas ar esmingai sąlygotas ieškovės neveikimo, pasireiškusio tinkamo katilinės įrangos eksploatavimo neužtikrinimu (CPK 178 straipsnis).
  10. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas savo ūkyje 2014 metais pradėjo eksploatuoti kitą 2 MW galios biokuro katilinę. Atsakovas tvirtino, kad šios katilinės poreikį lėmė ūkio plėtra (padidėjus šiltnamių plotui atsirado didesnio energijos kiekio poreikis). Atsakovo teigimu, padidėjusiems energijoms poreikiams užtikrinti be pradėtos eksploatuoti naujos biokuro katilinės jam buvo būtina ir ieškovės įrengta katilinė. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys tokios atsakovo išreikštos pozicijos nepatvirtina. Priešingai, kaip matyti iš ieškovės pateiktų energijos suvartojimo kiekių apskaičiavimo ir juos pagrindžiančių įrodymų, sutarties vykdymo eigoje suvartojamos energijos poreikis neviršijo ginčo katilinės techninių galimybių, bet nuosekliai mažėjo dar nuo 2010 metų, o nuo 2013 metų suvartojimo sumažėjimas buvo itin ryškus. Kita vertus, pritartina ieškovės argumentui, jog ir kitu aspektu atsakovas neįrodė papildomos energijos poreikio. Nekilnojamojo turto registro 2016 m. rugsėjo 16 d. išrašas patvirtina, kad atsakovo ūkyje yra du 2006 metais pastatyti šiltnamiai. Taigi argumentai dėl 2014 metais įvykusios didelės atsakovo ūkio plėtros, dėl kurios ieškovės įrengta katilinė tapo nepakankama užtikrinti ūkiui būtinos energijos poreikio, neįrodyti. Antra vertus, ta aplinkybė, jog atsakovas, deklaravęs papildomos energijos poreikį (kokio esą negalėjo užtikrinti vien tik ieškovės įrengta katilinė), nepateikė racionalaus paaiškinimo, kokiu būdu paskutiniais metais buvo išsiverčiama vien tik su dvigubai mažesnės galios biokuro katiline (kuomet ginčo katilinė jau nebeeksploatuota), leidžia abejoti atsakovo pozicijos pagrįstumu ir nuoseklumu. Atsakovas taip pat neįtaigiai dėstė naujos biokuro katilinės atsiradimo aplinkybes. Vienu atveju tvirtindamas, jog jos atsiradimą lėmė ryškus papildomos šilumos energijos poreikis, kitu gi atveju atsakovas aiškino, kad nauja katilinė buvo būtina dėl tos priežasties, jog ieškovė esą neužtikrino ginčo katilinės priežiūros ir eksploatavimo.
  11. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesurinkus byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad šilumos energijos vartojimo sumažėjimą ir visišką ginčo katilinės eksploatacijos nutraukimą ginčui aktualiu metu lėmė katilinės įrangos trūkumai ar ieškovės netinkamas elgesys vykdant sutartį, nesant įrodymų, kurie iliustruotų ryškaus energijos vartojimo sumažėjimo ginčui aktualiu metu priežastį, taipogi atsakovo pozicijos nenuoseklumas aiškinant naujos biokuro katilinės atsiradimo aplinkybes ir poreikį, aplinkybė, jog atsakovas, matydamas arba numanydamas, kad ginčo katilinės būklė neužtikrina (neužtikrins) tinkamo jos eksploatavimo, nesikreipė į ieškovę reikalaudamas vykdyti įsipareigojimus, o priėmė sprendimą apsirūpinti alternatyviu energijos šaltiniu, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iš ieškovės perkamos šilumos energijos kiekio žymų sumažėjimą ir ginčo katilinės eksploatacijos nutraukimą lėmė ne tos katilinės įrangos trūkumai, ne ieškovės neveikimas trūkumų nešalinant, bet sąmoningas atsakovo apsisprendimas nebenaudoti ūkyje ieškovės tiekiamos energijos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp atsakovo veiksmų nevykdant sutartinių įsipareigojimų (nesunaudojus sutarto kiekio energijos) ir ieškovės patirtos žalos yra nepagrįsta.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama tik dėl šios (vienos ) sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (atsakovo veiksmų nevykdant sutarties) ir žalos (ieškovės negautų pajamų). Kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas nebuvo ginčijamas. Atsakovas neneigė nevykdęs sutartinių įsipareigojimų, neginčijo ieškovės atlikto žalos dydžio apskaičiavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, egzistavimo. Byloje nustatytų aplinkybių analizė ir pakartotinai atliktas įrodymų vertinimas sudaro pagrindą teigti, jog nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto buvimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo buvo atmestas, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovo 47 043 Eur žalos atlyginimą.
  13. Patenkinus ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, spręstinas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Nagrinėjamu atveju tokios sąlygos egzistuoja. Abi šalys yra verslininkai, todėl taikytinas 6 procentų metinių palūkanų dydis, kuris skaičiuojamas nuo ieškovei priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

9 Dėl ieškovės nuosavybės teisės gynimo

  1. Ieškovė pateiktame ieškinyje prašė uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais technologiniais vamzdynais, esančiais ( - ). Ieškovės pozicijos dėl šio reikalavimo esmę sudaro tai, jog ginčo vamzdynas, skirtas į atsakovo ūkyje esančius objektus perduoti šilumos energiją, buvo sumontuotas ieškovės lėšomis, todėl nuosavybės teise priklauso jai. Atsakovo atsikirtimų pagrindą sudaro tai, jog jis, iš trečiojo asmens AB DNB banko įsigijęs ieškovei lizingo pagrindais anksčiau perduotą naudoti katilinę, nuosavybės teise įgijo ir ginčo vamzdyną – antraeilį daiktą, tarnaujantį katilinei, kaip pagrindiniam daiktui. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, todėl priėjęs prie išvados, jog ginčo vamzdyną ištiko pagrindinio daikto (iš trečiojo asmens nuosavybės teise atsakovo įsigytos katilinės) likimas, t. y. jog šis turtas perėjo atsakovo nuosavybėn, ieškovės reikalavimą atmetė.
  2. Ieškovė, nesutikdama su teismo išvadomis, apeliaciniame skunde akcentavo aplinkybę, jog ginčo vamzdynas lizingo bendrovei nepriklausė, šis turtas buvo sukurtas ieškovės lėšomis. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog trečiasis asmuo finansavo tik katilinės įrangos įsigijimą be ginčo vamzdyno. Taipogi ieškovės nuomone, teismas, formuluodamas išvadą, jog ginčo vamzdynas nuosavybės teise priklauso atsakovui, peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė ieškovės teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
  3. Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius, taip pat ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties bei likimo. CK 4.12 straipsnyje pagrindiniai daiktai apibūdinami kaip daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. Jie turi atitikti daiktams keliamus reikalavimus ir neturi būti draudimo jiems savarankiškai dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį antraeiliais daiktais laikomi trijų rūšių daiktai: 1) egzistuojantys tik su pagrindiniais daiktais; 2) pagrindiniams daiktams priklausantys; 3) kitaip su pagrindiniais daiktais susiję daiktai. Pastarosios, t. y. trečiosios rūšies daiktams nekeliama reikalavimų egzistuoti tik su pagrindiniu daiktu ir priklausyti tik pagrindiniam daiktui. Su pagrindiniu daiktu kitaip susiję daiktai gali būti ir savarankiški, ir pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai. Savarankišku daiktu laikytinas daiktas, kuris savo naudingomis savybėmis ar paskirtimi gali būti atskirai naudojamas ir gali atskirai būti civilinėje teisinėje apyvartoje. Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniai yra savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pagal bendrąją taisyklę antraeilio daikto likimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio daikto likimo, t. y. keičiantis pagrindinio daikto likimui, pvz., perleidžiant nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą kitam asmeniui, kartu perleidžiama nuosavybės teisė ir į antraeilį daiktą, išskyrus atvejus, kai sutartyje arba įstatyme nustatyta kitaip.
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir yra susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; kt.).
  5. Teisėjų kolegija, spręsdama pagrindinio ir antraeilio (tarnaujančio daikto) tarpusavio funkcinio ryšio nustatymo klausimą, konstatuoja būtinybę pirmiausia akcentuoti ginčo katilinės, kaip turto vieneto, požymius. Analizuojamu atveju pažymėtina, kad sąvoka „katilinė“ apibrėžiama kaip statinys bei kaip įrengimas arba įrenginių komplektas (visuma), skirtas gaminti šilumos energiją. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog katilinės pastatas, kaip nekilnojamojo turto objektas, nuosavybės teise priklausė (ir priklauso) atsakovui. Tą patvirtina byloje esantys duomenys iš nekilnojamojo turto registro. Nesant ginčo dėl šio fakto, nėra pagrindo vertinti šio turto vieneto ryšio su kitais daiktais. Nagrinėjamu atveju spręstina, ar katilinė, kaip sutarties pagrindu atsakovo ūkyje sumontuota technologinė įranga, yra funkciškai susijusi su taip pat sutarties pagrindu kitu ieškovės sukurtu objektu – vamzdynu, tai yra, ar pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog vamzdynas, kuris funkciškai susijęs su katiline (įranga), yra šiai tarnaujantis antraeilis daiktas.
  6. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas yra nustatymas faktų, ar tarp antraeilio daikto (priklausinio), t. y. vamzdyno, ir ten pat esančios katilinės (įrangos) buvo nuolatinis funkcinis ryšys, ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnavo atsakovui priklausančiam (įsigytam) pagrindiniam daiktui.
  7. Aplinkybė, ar daiktas yra tarnaujantis pagrindiniam, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje.

    10Bylos duomenys liudija, kad šalių sudarytos sutarties pagrindu ieškovė, finansuojama trečiojo asmens, atsakovo ūkyje sumontavo katilinės įrangos komplektą, skirtą šilumos energijai gaminti. Aplinkybę, jog ieškovės sumontuota katilinės įranga nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui (lizingo bendrovei), jog ji ieškovei buvo perduota naudotis bei valdyti lizingo pagrindais, patvirtina ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta lizingo sutartis. Po lizingo sutarties sudarymo ieškovė atsakovo ūkyje taip pat sumontavo šilumos energijos perdavimo vamzdynus. Taigi nėra pagrindo abejoti ieškovės argumentu, jog ginčo vamzdynas lizingo bendrovei nepriklausė. Tą aptvirtina ir trečiojo asmens paaiškinimai. Spręsdama dėl šių daiktų funkcinio ryšio teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, kuriame pateikiama šilumos tiekimo tinklų sąvoka ir požymiai. Šilumos tiekimo tinklai apibrėžiami kaip statinių ir įrenginių kompleksas, susidedantis iš vamzdynų, uždaromosios ir reguliuojamosios armatūros, siurblių, kontrolės ir matavimo prietaisų bei kitų elementų, kuriais šilumnešis (termofikacinis vanduo, garas ir pan.) iš šilumos šaltinio tiekiamas ir skirstomas vartotojams (Aplinkos apsaugos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 10.4 punktas).

  8. Nutarties 40 punkte nurodyto teisinio reguliavimo kontekste, iš bylos duomenų nustačius, kad atsakovo ūkyje sumontuota katilinė sudaro vieningą sistemą, skirtą šilumos energijai gaminti, o ginčo vamzdynas skirtas katilinėje pagamintą šilumos energiją perduoti į ūkyje esančius objektus (šiltnamius), teisėjų kolegija konstatuoja tarp šių daiktų esant funkcinį ryšį, pagal kurį katilinė yra pagrindinis daiktas, o ginčo vamzdynas – pagrindiniam daiktui tarnaujantis daiktas. Byloje surinkti duomenys, apibūdinantys šių objektų funkcinę reikšmę, nesukelia abejonių, jog vamzdyno egzistavimas (veikimas) savarankiškai nuo katilinės (įrangos komplekso) neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo vamzdyną pripažino katilinei (kaip įrenginių visumai) tarnaujančiu daiktu (CK 4.13 straipsnio 1 dalis).
  9. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta nutarties 41 punkte, teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčo vamzdyną (kaip tarnaujantį daiktą) ištiko katilinės (kaip pagrindinio daikto) teisinis likimas. 2016 m. birželio 1 d. su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties pagrindu atsakovo nuosavybėn perleidus katilinę (įrangą), atsakovo nuosavybėn perėjo ir jai (katilinei) tarnaujantis daiktas – vamzdynas (CK 4.14 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, pagal kurį tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, net ir tuomet, kai priklausinys nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).
  10. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ieškovės argumentą apeliaciniame skunde, kuriuo remiantis ginčo vamzdyno nuosavybės faktas grindžiamas tuo, jog vamzdynas buvo įrengtas ieškovės ištekliais (lėšomis). Kolegija konstatuoja, jog darbų atsakovo ūkyje finansavimo faktas nesukuria ieškovei nuosavybės į atsakovo žemės sklype esantį turtą, o tik sudaro prielaidas svarstyti patirtų išlaidų atlyginimo klausimą, kas pagal pareikštus ieškinio reikalavimus yra už šios bylos nagrinėjimo ribų. Nustačius aplinkybę, jog ieškovė, organizuodama ir finansuodama konkrečius darbus, neįgijo nuosavybės teisės į ginčo turtą, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis ginčo turtu (vamzdynu).
  11. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia ieškinys. Ieškovė tvirtino nereikalavusi nustatyti ginčo vamzdyno nuosavybės fakto. Kolegija pažymi, jog ieškovė pareiškė reikalavimą ginti jos, kaip ginčo turto savininkės, teises nuo atsakovo neteisėto valdymo. Todėl akivaizdu, jog nagrinėjant tokį reikalavimą, daikto nuosavybės faktas, nuosavybės įgijimo pagrindas sudaro įrodinėjimo dalyką. Tą patvirtina ir šalių pozicijos, pateiktos tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui skirtuose procesiniuose dokumentuose. Ieškovė, grįsdama ieškinį, tvirtino esanti ginčo turto savininkė, nurodė nuosavybės įgijimo pagrindą, o atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, pateikė argumentus, paneigiančius ieškovės poziciją ir pagrindžiančius jo teisę į ginčo turtą. Vadinasi, teismas, vertindamas šalių argumentus nagrinėjamu klausimu, ieškovės teisių gynimo tikslu privalėjo nustatyti ginčo turto nuosavybės faktą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl ieškovės teisių į ginčo vamzdyną, tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatant daiktų funkcinį ryšį, tinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų kvalifikavimo, o šioje dalyje atmesdamas ieškinį neperžengė bylos nagrinėjimo ribų. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji (sprendimo dalis) paliekama nepakeista.

11Dėl kitų argumentų ir bylos procesinės baigties

  1. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako. Apeliacine tvarka įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuojama, jog ieškovės ieškinio reikalavimas ginti jos nuosavybės teises atmestas pagrįstai. Toks procesinis sprendimas priimtas nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei pagrįstas ginčo santykiams aktualiu teisiniu reguliavimu bei jo aiškinimu teismų praktikoje. Tačiau išnagrinėjęs ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas, netinkamai nustatęs ir įvertinęs faktines aplinkybes, neteisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto. Šios aplinkybės lėmė, jog ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas nepagrįstai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, turi pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo bei išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje nepateikta bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pagrindžiančių įrodymų, todėl dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
  2. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo į valstybės biudžetą atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Apeliacinės instancijos teisme pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą (panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir šioje dalyje priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinti) žyminis mokestis, kurio dydis proporcingas patenkintai ieškinio reikalavimų daliai, priteistinas valstybei iš atsakovo. Pagal ginčui aktualios redakcijos CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas valstybės naudai iš atsakovo priteistina 1 230 Eur žyminio mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo įstatymo 95 straipsnio 3 dalis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

15„Ieškinį patenkinti iš dalies.

16Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“ (juridinio asmens kodas 183114189) iš atsakovo ūkininko A. J. (asmens kodas ( - ) 47 043 Eur žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 47 043 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

18Priteisti iš atsakovo ūkininko A. J. (asmens kodas ( - ) valstybei 1 230 Eur žyminį mokestį.“

Proceso dalyviai
Ryšiai