Byla 3K-3-428/2014
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovui Z. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir statinių teisinės registracijos panaikinimo; tretieji asmenys – valstybinė įmonė Registrų centras, uždaroji akcinė bendrovė Nekilnojamojo turto fondas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.
3Teisėjų kolegija
Nustatė
4I. Ginčo esmė
5Byloje sprendžiamas ginčas, ar asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, turi teisę teismine tvarka ginčyti varžytynių aktą, kurio pagrindu žemės sklype, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, kito asmens nuosavybe įregistruoti statiniai, bei šių statinių teisinę registraciją, taip pat ar statiniai buvo perleisti varžytynių aktu ir ar jie atitinka nekilnojamojo daikto požymius.
6Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 16 dalį, kurios pagrindu atsakovas įregistravo nuosavybės teises į
740 vnt. antžeminių rezervuarų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų c1–c40, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), ir panaikinti šių statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre. Jis nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra į tėvo J. Ž. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Šiuo metu žemė užimta statiniais – rezervuarais, kurie Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčijamo varžytynių akto pagrindu kaip atsakovo nuosavybė. Ieškovo teigimu, 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akte antžeminiai rezervuarai neįvardyti, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo įregistruoti į juos nuosavybės teisės. 2001 m. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimo 4.13 punkte nurodyta, kad ginčo rezervuarai – AB „Vievio melioracija“ priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio kadastro duomenys nustatyti 1997 m.; atsakovo vardu šie rezervuarai įregistruoti tik 2005 m. nurodant, jog jų kadastro duomenys nustatyti 2005 m. rugpjūčio 22 d., tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad iki 2005 m. atsakovas žinojo, jog jis rezervuarų varžytynių akto pagrindu neįgijo. Ieškovas pažymėjo, kad varžytynių metu rezervuarų, kaip nekilnojamojo turto objektų, jau nebuvo, nes AB „Vievio melioracija“ bankroto procese jų cisternos parduotos ir žemės sklype liko tik cisternų atramos.
8Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinys netenkintas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartimi nurodytas sprendimas panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
10Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino kiemo statinių – rezervuarų – 13 vnt. (25 kub. m), 9 vnt. (10 kub. m), 7 vnt. (50 kub. m),
111 vnt. (70 kub. m), 5 vnt. (3 kub. m), 5 vnt. (5 kub. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovo vardu; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
12Pasisakydamas, ar ieškovas turi teisę ginčyti atsakovo nuosavybės teisę į ginčo rezervuarus ir jų teisinę registraciją, teismas nustatė, kad ieškovas 1991 m. spalio 17 d. valstybės įgaliotai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. Ž. (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu – (duomenys neskelbtini) mieste) turėtą žemę. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 13 d. sprendimu atkurta ieškovo nuosavybės teisė į dalį jo tėvo turėtos žemės, nurodant, kad į kitą žemės dalį (2,3413 ha) nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Elektrėnų savivaldybės administracija 2007 m. gegužės 2 d. raštu informavo ieškovą, kad (duomenys neskelbtini) mieste nėra laisvos (neužstatytos) žemės, todėl negali tenkinti jo prašymo atkurti nuosavybės teises natūra. Komisijos, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 1 d. įsakymu, 2009 m. rugsėjo 23 d. išvadoje konstatuota, kad ieškovas su kitais pretendentais siekia susigrąžinti likusią žemę, kuri yra 6,9161 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Dalyje šio sklypo įregistruota 40 antžeminių rezervuarų, priklausančių atsakovui. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas turi teisę ginti savo teisę atkurti nuosavybės teises natūra, ginčydamas atsakovo nuosavybės teises į rezervuarus ir jų teisinę registraciją.
13Teismas, remdamasis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės 2001 m. liepos 27 d. pažymėjimo 4.13 punktu, nustatė, kad, be kitų statinių, AB „Vievio melioracija“ vardu buvo įregistruoti kiemo statiniai: kaminas, rezervuarai – 25 vnt. 13 kub. m,
149 vnt. 10 kub. m, 7 vnt. 50 kub. m, 1 vnt. 70 kub. m, 3 vnt. 5 kub. m, 5 vnt. 5 kub. m, požeminiai rezervuarai – 25 vnt. 4 kub. m, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys nustatyti 1997 m. rugsėjo 19 d. Į ginčijamu varžytynių aktu atsakovui parduoto nekilnojamojo turto sąrašą įtraukti visi registro pažymėjime nurodyti AB „Vievio melioracija“ priklausę objektai, be kita ko, nurodant jų unikalius numerius, išskyrus dispečerinę (4.7 punktas) ir rezervuarus (4.13 punktas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas nuosavybės teises įgijo tik į tą turtą, kuris buvo nurodytas varžytynių akte, t. y. į jį ginčo rezervuarai nepatenka. Teismo nuomone, tokią išvadą, be kita ko, pagrindžia ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų B. S. ir A. V. parodymai, kuriais remiantis, likviduojant AB „Vievio melioracija“, jos teritorijoje buvusios cisternos, naudotos degalams ir tepalams laikyti, buvo pardavinėjamos: dalis jų parduota kaip metalo laužas, dvi – AB Vievio paukštynui. A. V. nurodė, kad visos teritorijoje buvusios cisternos parduotos iki 2002 m. Dėl to teismas sprendė, kad varžytynių metu rezervuarų, kaip nekilnojamojo turto objektų, nebuvo. Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas sprendė, kad atsakovas negalėjo įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo rezervuarus 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu.
15Pasisakydamas dėl rezervuarų kaip savarankiškų nekilnojamojo turto objektų, teismas nurodė, kad jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip statiniai, todėl turi atitikti Statybos įstatyme nustatytus statinio požymius ir paskirtį. Rezervuaras – tai talpykla skysčiams ar dujoms laikyti. Žemės sklypo dalyje, į kurią ieškovas siekia atkurti nuosavybės teises, išliko betoninės antžeminių cisternų atramos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2009 m. balandžio 28 d. atlikto žemės patikrinimo akte, Komisijos, sudarytos Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. liepos 1 d. įsakymu, 2009 m. rugsėjo 23 d. išvadoje konstatuota, kad faktiškai nėra statinių, kurių eksploatacijai išnuomota valstybinė žemė, likę tik jų pamatai, kurie apaugę samanomis, pavieniais medžiais ir krūmais. Byloje atlikta statinių ekspertizė, kurios išvadose nurodyta kad tik du iš keturiasdešimties Nekilnojamojo turto registre įregistruotų rezervuarų, pažymėti indeksais c-12 ir c-27, turi talpyklas ir atitinka nekilnojamųjų daiktų požymius. Kiti rezervuarai negali būti laikomi statiniais, kartu nekilnojamaisiais daiktais. Taigi, teismo vertinimu, ir dėl šios priežasties žemės sklypo dalis, į kurią pretenduoja ieškovas, negalėtų būti laikoma užimta atsakovo nekilnojamuoju turtu – 38 antžeminiais rezervuarais net tuo atveju, jeigu šie objektai būtų buvę parduoti pagal ginčijamą varžytynių aktą. Teismas, atsižvelgdamas į CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą išeiti už ieškinio ribų, nepasisakė dėl VĮ Registrų centro veiksmų registruojant ginčo rezervuarus Nekilnojamojo turto registre ir keičiant kadastro duomenis 2005 m. bei šių duomenų teisingumo.
16Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 29 d. nutartimi pakeitė Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą: ieškinį atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria panaikinta ginčo rezervuarų teisinė registracija atsakovo vardu; panaikino sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovo 4542 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
17Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo varžytynių akto. Pirma, varžytynių akto šalys – pirkėjas ir pardavėjas. CK 6.227 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė. Nagrinėjamu atveju nė viena sandorio šalių neginčijo varžytynių akto. Antra, pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių aktą iš dalies negaliojančiu, žemės sklypas negalėtų būti pripažintas laisvu (neužstatytu), nes jis užstatytas statiniais ir jų pamatais, todėl ieškovas neturėtų teisinio pagrindo reikalauti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra. Trečia, ieškovas, prašydamas panaikinti ginčo rezervuarų registraciją, nesilaikė ikiteisminės registrų įrašų apskundimo tvarkos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kurio priimti sprendimai skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškiniu skundžiamas teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas įregistruoti atsakovo nuosavybės teises į ginčo statinius – rezervuarus; šis teritorinio registratoriaus sprendimas ieškovo įstatymų nustatyta tvarka nepaskųstas, teisėtas ir galiojantis. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas rezervuarų registraciją, pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo
1830 straipsnio nuostatas. Ketvirta, teisėjų kolegija nustatė, kad iki varžytynių žemės sklypo dalyje, į kurią ieškovas siekia atkurti nuosavybės teises, buvę statiniai, tarp jų – požeminiai ir antžeminiai rezervuarai, nuosavybės teise priklausė AB „Vievio melioracija“. Jų kadastriniai matavimai atlikti 1997 m. rugsėjo 19 d.; vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinąja tvarka, statiniai 1997 m. gruodžio 15 d. įregistruoti nurodytos bendrovės nuosavybe; 2001 m. liepos 27 d. registro duomenys patikslinti. Ištyrusi ginčijamo varžytynių akto turinį, teisėjų kolegija nurodė, kad akte nurodyti pagrindinių parduodamų statinių unikalūs numeriai ir jų priklausiniai, o varžytynių akto skiltis „Katilinė“ su kiemo statiniais (kaminas ir katilinės įrengimai, švaraus vandens rezervuaras) atitinka šių statinių 1997 m. rugsėjo 19 d. kadastrinių matavimų ir 2001 m. liepos 27 d. registro pažymėjimo 4.13 punkte pateiktus duomenis apie šiuos statinius (kaminas ir 1 vnt. 70 kub. m švaraus vandens rezervuaras), o varžytynių akto skiltis „Požeminiai rezervuarai skystam kurui“ – 4 vnt. po 25 kub. m taip pat atitinka nurodyto pažymėjimo 4.13 punkte įrašytus duomenis apie šiuos statinius (požeminiai rezervuarai – 25 vnt. po 4 kub. m (dėl rašybos klaidos vienetų skaičius sukeistas su tūrio dydžiu). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo statiniai – 40 vnt. antžeminių rezervuarų ginčijamame varžytynių akte buvo pakankamai aiškiai apibūdinti kaip kiemo statiniai ir katilinės įrengimai; be to, įvertinusi tai, jog ginčo statiniai įregistruoti kaip kiemo statiniai ir jų paskirtis – tarnauti kitam – pagrindiniam daiktui ar daiktams, sprendė, kad aplinkybė, ar jie detaliai aprašyti varžytynių akte, neturi esminės reikšmės: pagal CK 4.19 straipsnį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, o CK 4.14 straipsnyje – kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios CK nuostatos paneigia ieškovo argumentus, kad ginčo statiniai nebuvo sandorio, įforminto 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių aktu, dalykas ir kad ginčo statiniai įregistruoti neteisėtai ir nepagrįstai. Penkta, ekspertizės akte nurodyta, kad ekspertizės atlikimo metu ginčo žemės sklype rasti du rezervuarai, kurie atitinka nekilnojamojo turto požymius; kiti dėl nedidelių matmenų šių požymių neatitinka. Teisėjų kolegijos teigimu, ekspertas vertino dabartinę situaciją, tačiau neatsižvelgė į tai, kad turtas buvo parduotas 2003 m. ir kad tada jo būklė galėjo būti kitokia.
19II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
211. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius neturi teisės ginčyti 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akto, netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 23 straipsnį, CK 6.227 straipsnio 3 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalį, 5 straipsnio l dalį, 2 dalies l punktą, nukrypo nuo ginčijamu klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“ v. Emmelev A/S ir kt., bylos Nr. 3K-3-700/2013; 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. RUAB ,,Statybos linija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2014; kt.). Ginčijamas varžytynių aktas pažeidžia kasatoriaus teises. Kasatorius pretenduoja atkurti nuosavybės teises į tėvo
22J. Ž. turėtą žemę natūra. Kasatoriaus prašymas tenkintas tik iš dalies, nes žemės sklypo dalyje, į kurią kasatorius pretenduoja atkurti nuosavybės teises, 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių akto pagrindu atsakovo vardu registruoti nekilnojamojo turto objektai – rezervuarai. Nacionalinės žemės tarnybos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad jeigu atsakovas nebūtų įregistravęs rezervuarų, valstybinės žemės sklypas būtų laisvas ir galėtų būti grąžinimas kasatoriui: 1) 2004 m. sausio 21 d. priimtas sprendimas, kad žemės sklypas laisvas ir į jį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės natūra; 2) 2005 m. atsakovas įregistravo ginčo rezervuarus pagal 2005 m. rugpjūčio 22 d. nustatytus kadastro duomenis; 3) 2006 m. gegužės 18 d. su atsakovu sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis rezervuarams naudoti; 4) 2007 m. gegužės 2 d. atsisakyta grąžinti kasatoriui žemę natūra. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo veiksmai lėmė kasatoriaus teisių pažeidimą, todėl jis turi teisę ginčyti 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių aktą ir jo pagrindu atliktą ginčo rezervuarų teisinę registraciją.
232. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių akto pagrindu atsakovas, be kita ko, įsigijo 40 vnt. antžeminių rezervuarų, padaryta pažeidžiant CK 6.196, 6.396, 6.393 straipsnių normas, taip pat netinkamai taikant įrodinėjimą, įrodymų pakankamumą, tikimybių pusiausvyros principą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 12, 17, 176, 177, 178, 180, 185, 187, 197, 265 straipsniai, kt.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad varžytynių metu atsakovui rezervuarai neperleisti: 1) nei varžytynių akte, nei jo priede Nr. 1, kuriame išvardytas atsakovo įsigytas nekilnojamasis turtas, nei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2003 m. liepos 28 d. išraše (atsakovas varžytynių akto pagrindu atsiradusias nuosavybės teises įregistravo 2003 m. birželio 19 d.) ginčo rezervuarai nenurodyti; 2) UAB „Torlina“,
24AB „Vievio paukštynas“ dokumentai, liudytojų G. P. , A. M. , B. S. ir A. V. parodymai patvirtina, kad rezervuarai parduoti iki varžytynių; 3) atsakovo 2003 m. spalio 14 d. prašymas Elektrėnų žemėtvarkos skyriui dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn; jame antžeminiai rezervuarai nenurodyti; 3) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 14 d., 2009 m. balandžio 28 d. žemės naudojimo patikrinimo aktai, 2009 m. gegužės 5 d. raštas, komisijos 2009 m. rugsėjo 23 d. išvada, kuriuose nurodyta, kad antžeminių patalpų rezervuarų nėra, pamatai apaugę samanomis, medžiais ir krūmais, žemės sklypas pagal paskirtį nenaudojamas; 4) Elektrėnų savivaldybės 2004 m. sausio 21 d. sprendimas pripažinti kasatoriaus prašomą grąžinti teritoriją laisva neužstatyta žeme. Kasatoriaus teigimu, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2003 m. liepos 28 d. ir 2010 m. spalio 19 d. išrašų 2.20 punktuose nurodytų kiemo statinių eksplikacija skiriasi: 2003 m. liepos 28 d. išraše nėra ginčo rezervuarų, be to, visų statinių, esančių ginčo dalyko adresu, kadastro duomenys nustatyti 1997 m. rugsėjo 19 d., o kitų statinių, išraše nurodytų 2.13–2.20 punktuose, – 2005 m. rugpjūčio 22 d. Kasatoriaus įsitikinimu, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad varžytynių metu ginčo rezervuarai atsakovui neperleisti; atsakovas tai suprato ir tik tada, kai sužinojo, jog kasatorius siekia atkurti nuosavybės teise į žemės sklypą natūra, nepagrįstai varžytynių akto pagrindu kreipėsi dėl ginčo rezervuarų kadastro duomenų nustatymo bei jų teisinės registracijos. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų netyrė, nesirėmė jų visuma, todėl, pažeisdamas pirmiau nurodytas proceso teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
253. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktą, 15 straipsnio 11 punktą, todėl nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės panaikinti ginčo statinių teisinės registracijos. Viešajame registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai – įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktas, 15 straipsnio 11 punktas). Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra inter alia teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas). Taigi teismas turi teisę sprendimu įpareigoti centrinį registratorių atlikti konkrečius su teisine registracija susijusius veiksmus. Nagrinėjamu atveju registratorius atliko teisinę nuosavybės teisių objektų registraciją, netirdamas statinių bei jų įsigijimo teisėtumo. Teismas, nustatęs imperatyviųjų teisės normų pažeidimų ir gindamas valstybės nuosavybės teisę, t. y. kad nebūtų sudaryta neteisėtų valstybinės žemės nuomos sandorių, turėjo pagrindą įpareigoti panaikinti ginčo statinių teisinę registraciją.
264. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nemotyvuodamas atsisakymo vadovautis ekspertizės išvada, pažeidė CPK 216, 218 straipsnių reikalavimus. Byloje atliktos ekspertizės išvada atitinka prima facie įrodymui keliamus reikalavimus. Joje nustatyta, kad ginčo objektai neatitinka nekilnojamųjų daiktų požymių, nors jie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, taip pat kad, net ir pripažinus ginčo rezervuarus nekilnojamaisiais daiktais, jie negalėtų būti įregistruoti, nes varžytynių metu jų jau nebuvo.
275. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti priimamą procesinį sprendimą.
28Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
291. Atsakovo teigimu, kasatoriaus nurodytų kasacinio teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovo nuomone, kasatorius neįrodė, kad ginčijama varžytynių akto dalis pažeidė jo teises ir interesus. Tai, kad ginčo rezervuarai, kuriuos atsakovas įsijo varžytynių metu, yra žemėje, į kurią kasatorius pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, savaime negali būti pripažįstama kasatoriaus teisių pažeidimu. Byloje nustatyta, kad rezervuarai ginčo žemės sklype buvo iki varžytynių, tai reiškia, jog po varžytynių pasikeitė tik statinių savininkas, todėl kasatoriaus teisės ir teisėti interesai nepažeisti, be to, ginčo žemės sklypo dalyje yra ne tik atsakovui, bet ir UAB Nekilnojamojo turto fondui priklausančių statinių. Net ir panaikinus rezervuarų teisinę registraciją atsakovo vardu ir pašalinus ginčo rezervuarus iš žemės sklypo dalies, į kurią kasatorius pretenduoja atkurti nuosavybės teises, ji vis tiek būtų užstatyta kitais statiniais. Taigi, varžytynių akto pripažinimas iš dalies negaliojančiu neturėtų įtakos kasatoriaus teisėms ir interesams, nes žemės sklypas netaptų laisvas ir neatsirastų teisinio pagrindo kasatoriui atkurti nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį natūra. Atsakovas pažymi, kad atskiro žemės sklypo, skirto tik rezervuarams eksploatuoti, nesuformuota; panaikinus rezervuarų teisinę registraciją jo vardu, rezervuarų eksploatacijai skirta sklypo dalis proporcingai būtų paskirstyta kitiems žemės sklypo nuomininkams. Be to, byloje pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 6 d. raštas patvirtina, kad valstybinės žemės sklypas, į kurio dalį kasatorius pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Taigi šiuo atveju kasatoriui negalėtų būti atkurtos nuosavybės teisės natūra ir dėl šios priežasties.
302. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamo varžytynių akto turinys sudaro pagrindą spręsti, jog rezervuarai perleisti atsakovo nuosavybėn. Iš byloje pateiktos AB „Vievio melioracija“ namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, kad nurodyta bendrovė nuosavybės teise valdė 40 antžeminių rezervuarų. Jie buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nurodant jų kiekį ir cisternų tūrį. Didžiausias jų – 70 kub. m švaraus vandens rezervuaras. AB „Vievio melioracija“ varžytynių metu parduotas ir varžytynių akte nurodytas turtas įvardijamas kaip katilinė su kiemo statiniais (kaminas, asfalto aikštelė) ir katilinės įrengimai, švaraus vandens rezervuaras. Nors varžytynių akte konkrečiai nenurodyti kiti rezervuarai, tačiau, atsakovo nuomone, akivaizdu, kad varžytynių akte aiškiai neapibūdinti 39 rezervuarai pavadinti katilinės įrengimais, o 70 kub. m rezervuaras – švaraus vandens rezervuaru. Kito turto, kuris galėtų būti įvardytas kaip katilinės įrengimai, nėra. Remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašo 2.20 punktu, kaminui ir rezervuarams suteiktas vienas unikalus numeris. Priede prie varžytynių akto taip pat nurodyta, kad parduodamas švaraus vandens rezervuaras, įregistruotas tuo pačiu unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir kaminas bei kiti rezervuarai. Tai, kad 2001 m. spalio 2 d. parduota AB „Vievio melioracija“ priklausanti cisterna, 2001 m. spalio 31 d. – juodasis metalas (gamybos atliekos), nereiškia, jog buvo perleisti atsakovo įsigyti rezervuarai. Rezervuarus sudaro dvi dalys: rezervuaro talpa ir rezervuaro pamatas. Atsakovas Nekilnojamojo turto registre įregistravo rezervuarų pamatus, dėl kurių buvimo byloje ginčo nėra. Atsakovo teigimu, jis rezervuarus įsigijo, šiais naudojosi, jų eksploatacijai sudaryta žemės nuomos sutartis, atsakovas mokėjo žemės nuomos mokestį.
313. Atsakovo nuomone, kasatoriaus nurodytos Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo apskritai netaikytos, nes tam nebuvo pagrindo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 9.1, 9.4 punktus registro duomenis tvarko – šių nuostatų nustatyta tvarka juos įrašo, pakeičia, panaikina, pataiso (raštu informuodami suinteresuotus asmenis), perkelia į archyvinių nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro duomenų bazę; priima sprendimus dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų, įmonių dovanojimo, pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių įregistravimo, pakeitimo ir išregistravimo – teritorinis registratorius. Nekilnojamojo turto teisinė registracija –administracinis aktas, kurio negali įgyvendinti teismas, nagrinėdamas šalių ginčą.
324. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad ekspertizės aktas – prima facie įrodymas, toks aiškinimas neatitinka formuojamos kasacinio teismo praktikos. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą pabrėžė, kad ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. H. P. B. , bylos Nr. 3K-3-503/2009). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba daryti atitinkamas išvadas kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. IĮ „Asaga“ v. antstolė D. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-469/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas ekspertizės aktą vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tyrė situaciją ginčo sandorio sudarymo metu, todėl ekspertizės išvadas, kuriose pasisakyta apie sklype esančius daiktus praėjus beveik dešimt metų po sandorio sudarymo, pagrįstai vertino kritiškai ir jomis nesivadovavo. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, kad rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, jog rezervuarų 2003 m. gegužės 2 d. jau nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu jie buvo ir teisėtai perleisti atsakovui bei įregistruoti jo vardu.
335. Atsakovo nuomone, atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, jog jos motyvai neišsamūs, o visi bylos duomenys sudaro pagrindą daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė
34D. M. , bylos Nr. 3K-3-452/2008; kt.). Taigi reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis nereiškia, kad teismas privalo tirti ir pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Iš skundžiamos apeliacinės teismo nutarties motyvų matyti, kad atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus.
356. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir visapusiškai neištyrė byloje esančių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas bei pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl visų byloje esančių dokumentų įrodomosios reikšmės, jie motyvuotai įvertinti ir pateiktos pagrįstos tokio vertinimo išvados. Teismas ne tik išsamiai ištyrė rašytinius įrodymus, bet ir šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą kaip nepagrįstą, nesudaro pagrindo spręsti, jog skundžiama nutartis neteisėta.
36Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.
37Teisėjų kolegija
konstatuoja:
38IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai Dėl asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra, teisės ginčyti statinių pardavimo iš varžytynių aktą Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu kasatorius siekia įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teisę į jo tėvui priklausiusią žemę grąžinant ją natūra. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, net ir pripažinus 2003 m. gegužės 2 d. varžytynių aktą iš dalies negaliojančiu, žemės sklypas negalėtų būti pripažintas laisvu (neužstatytu), nes jis užstatytas statiniais ir jų pamatais, todėl ieškovas neturėtų teisinio pagrindo reikalauti atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatorius neturi reikalavimo teisės ginčyti varžytynių aktą. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad jis, siekdamas apginti savo teisę atkurti nuosavybės teisę į tėvui priklausiusią žemę, turi teisę ginčyti atsakovo nuosavybės teisę į rezervuarus bei jų egzistavimo faktą, taip pat jų, kaip nekilnojamųjų daiktų registraciją Nekilnojamojo turto registre. Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas pirkimo–pardavimo sutarčiai. CK 6.227 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė.
39Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. UAB ,,Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Esveras“ v. UAB ,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; ir kt.).
40CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą.
41Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CPK normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami; tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006).
42Jau minėta, kad, ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių aktą, kasatorius siekia įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Taigi, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą natūra turėtoje vietoje žemė grąžinama, jei ji neužstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais statiniais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei kitais pagrindais, išvardytais 12 straipsnyje. Nei nurodytame Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nei kitose šio įstatymo nuostatose nepateikta neužstatytos žemės sampratos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas naudojamas. Ši taisyklė turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. M. v. UAB „Lankava“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2011; 2012 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. J. v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-80/2012).
43Taigi, kasatorius, kaip asmuo, pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant žemę natūra, apskritai turi teisinį suinteresuotumą dėl ginčo dalyko. Manydamas, kad būtent ginčijamu turto pardavimo varžytynėse aktu yra pažeistos jo teisės, kasatorius gali pareikšti teisme ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant žemę natūra galėtų būti įgyvendinta tuo atveju, jeigu ginčo žemės sklypas būtų neužstatytas. Taigi, pareiškęs ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, kasatorius turėtų įrodyti, kad tokio ieškinio patenkinimo atveju žemės sklypas taptų neužstatytas ir nenaudojamas.
44Aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, kuri nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis). Spręsti apie tai, ar statinys egzistuoja, reikia iš faktinių aplinkybių visumos.
45Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iki varžytynių žemės sklypo dalyje, į kurią kasatorius siekia atkurti nuosavybės teises, buvę statiniai, tarp jų – požeminiai ir antžeminiai rezervuarai, nuosavybės teise priklausė AB „Vievio melioracija“. Jų kadastriniai matavimai atlikti 1997 m. rugsėjo 19 d.; vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinąja tvarka, statiniai 1997 m. gruodžio 15 d. įregistruoti nurodytos bendrovės nuosavybe; 2001 m. liepos 27 d. registro duomenys patikslinti; akte nurodyti pagrindinių parduodamų statinių unikalūs numeriai ir jų priklausiniai, o varžytynių akto skiltis „Katilinė“ su kiemo statiniais (kaminas ir katilinės įrengimai, švaraus vandens rezervuaras) atitinka šių statinių 1997 m. rugsėjo 19 d. kadastrinių matavimų ir 2001 m. liepos 27 d. registro pažymėjimo 4.13 punkte pateiktus duomenis apie šiuos statinius (kaminas ir 1 vnt. 70 kub. m švaraus vandens rezervuaras), o varžytynių akto skiltis „Požeminiai rezervuarai skystam kurui“ – 4 vnt. po 25 kub. m taip pat atitinka nurodyto pažymėjimo 4.13 punkte įrašytus duomenis apie šiuos statinius (požeminiai rezervuarai – 25 vnt. po 4 kub. m (dėl rašybos klaidos vienetų skaičius sukeistas su tūrio dydžiu). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo statiniai – 40 vnt. antžeminių rezervuarų ginčijamame varžytynių akte buvo pakankamai aiškiai apibūdinti kaip kiemo statiniai ir katilinės įrengimai; be to, įvertinusi tai, jog ginčo statiniai įregistruoti kaip kiemo statiniai ir jų paskirtis – tarnauti kitam – pagrindiniam daiktui ar daiktams, sprendė, kad aplinkybė, ar jie detaliai aprašyti varžytynių akte, neturi esminės reikšmės: pagal CK 4.19 straipsnį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, o CK 4.14 straipsnyje – kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip. Taigi, faktinė aplinkybė, kad ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo metu žemės sklype, į kurį atkurti nuosavybes teises pretenduoja kasatorius, ginčo statiniai egzistavo ir buvo sandorio dalykas, yra nustatyta. Byloje taip pat nustatyta, šiuo metu sklype rasti du rezervuarai, kurie atitinka nekilnojamojo turto požymius; kiti dėl nedidelių matmenų šių požymių neatitinka.
46Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu statiniai – antžeminiai rezervuarai egzistavo, jie buvo ginčijamo sandorio dalykas ir dalis šių statinių išlikę. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovui varžytynių aktu buvo perleisti ir ginčo statiniai yra pagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus, kaip asmens siekiančio atkurti nuosavybės teisę į žemę grąžinant ją natūra, teisių šioje žemėje esančių statinių perleidimas kitų asmenų nuosavybėn nepažeidė, nes prielaidas atkurti nuosavybės teises nurodytu būdu sudaro ne statinių priklausymas vienam ar kitam asmeniui (išskyrus statinius, priklausančius pačiam pretendentui), bet žemės neatitikties užstatyto sklypo kriterijams faktas, todėl kasatorius negali būti laikomas asmeniu, kurio interesai ginčo varžytynių aktu buvo pažeisti.
47Pažymėtina ir tai, kad žemės sklypo dalyje, į kurią kasatorius nori atkurti nuosavybės teises, egzistuoja ir kiti, ne tik atsakovui priklausantys, statiniai, kas leidžia daryti išvadą, jog netgi kasatoriaus reikalavimo patenkinimo atveju žemės sklypas netaptų laisvas ir kasatoriui neatsirastų teisinio pagrindo įgyvendinti savo teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
48Dėl nekilnojamojo daikto registro duomenų nuginčijimo
49Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, daiktinių teisių suvaržymai yra registruojami Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių ir jų suvaržymų registracija daugiau reikšminga išviešinimo tikslais. Aiškindamas ir taikydamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Seta“, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-412/2009).
50Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos esmę, tai reiškia, kad duomenys (turto pardavimo iš varžytynių aktas ir su juo susiję dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka. Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-249/2007; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. I. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009).
51Taigi, nagrinėjamos bylos atveju kasatorius, prašydamas panaikinti ginčo statinių teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, civilinėje byloje visų pirma turėjo įrodyti, kad dokumentas, kurio pagrindu atlikta teisinė registracija, – turto pardavimo iš varžytynių aktas – yra neteisėtas. Jau minėta, kad faktinė aplinkybė, jog 2003 m. gegužės 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu buvo parduoti ginčo statiniai – antžeminiai rezervuarai, byloje yra nustatyta. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir skundžiamą nutartį tikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad ginčo statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o šio registro duomenys, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, yra teisingi ir išsamūs, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šioje byloje statinių įregistravimo pagrindas nėra nuginčytas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo statiniai įregistruoti teisėtai.
52Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą
53Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nemotyvuodamas atsisakymo vadovautis ekspertizės išvada, pažeidė CPK 216, 218 straipsnių reikalavimus, taip pat nepasisakė dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
54CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. R. T. v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Detalizuodamas šį aspektą byloje Helle prieš Suomiją Teismas pabrėžė, kad teisingo proceso sąvoka reikalauja, kad nacionalinis teismas, pateikiantis glaustus, negausius savo sprendimo motyvus, į sprendimą inkorporuodamas žemesnės instancijos teismo motyvus, faktiškai atkreiptų dėmesį į esminius jo nagrinėjimui pateiktus klausimus, problemas, o ne iš karto paprasčiausiai pritartų žemesnės instancijos teismo išvadoms. Šis reikalavimas yra ypač aktualus, kai bylos šalys neturėjo galimybės dalyvauti žodiniame bylos nagrinėjimo procese pagal vietos teisę (Helle v. Finland, par. 60). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. cituotą R. T. v. Spain, par. 29-30). Taigi kasatoriaus argumentas dėl būtinybės pasisakyti dėl visų skundo argumentų nėra teisingas.
55Teisėjų kolegija iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio daro išvadą, kad dėl tam tikrų reikšmingų bylos klausimų apeliacinės instancijos teismas pateikė negausius, lakoniškus motyvus, pvz., dėl nesirėmimo ekspertizės akto išvadomis. Tačiau pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; kt.).
56Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus, visa bylos medžiaga leidžia spręsti, kokiais teisiniais argumentais teismas priėmė skundžiamą nutartį, todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
57Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
58Dėl bylinėjimosi išlaidų
59Kasacinis teismas patyrė 57,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).
60Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis sumokėjo advokatui 2000 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Tai neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, netenkinus kasacinio skundo, atsakovui iš ieškovo priteistina 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
61Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
62Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
63Priteisti atsakovui Z. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2000 (du tūkstančius) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.
64Priteisti valstybei iš ieškovo V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 57,13 Lt (penkiasdešimt septynis Lt 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
65Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.