Byla 2A-85-178/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. M

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1130-603/2014 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. M..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų regreso teisės apimties.

5Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV) prašė priteisti iš atsakovo 148 800 Lt žalos atlyginimo. Nurodo, kad 2009 m. lapkričio 5 d. ( - ), nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje automobilis ,,VW Polo“, v/n Nr. ( - ) vairuojamas trečiojo asmens V. M., parbloškė ir sužalojo pėsčiąją K. Š., gim. ( - ), kuri nuo patirtų traumų 2009 m. lapkričio 17 d. mirė. Automobilio vairuotojas V. M. baudžiamojoje byloje pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje padarymo, pažeidus KET 37 punkto reikalavimus. Eismo įvykio metu trečiojo asmens vairuojamas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas AAS ,,Gjensidige Baltic“. VSDFV 2010 m. sausio 29 d. sprendimu minėtas įvykis pripažintas draudiminiu. Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) 27 straipsniu, ieškovas 2010 m. kovo 26 d. sprendimu žuvusiosios sutuoktiniui E. Š. paskyrė 148 800 Lt vienkartinę draudimo išmoką, lygią 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį. E. Š. išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką VSDFV padaryta 148 800 Lt dydžio žala. VSDFV kreipusis į atsakovą dėl 148 800 Lt žalos atlyginimo, atsakovas žalą atlyginti atsisakė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškovo naudai 148 800 Lt žalos atlyginimo (b.l. 159-164). Teismas nurodė, kad ieškovas įrodinėjo aplinkybes, jog žuvusiosios K. Š. sutuoktinio E. Š. patirta žala yra didesnė nei jo gauta 148 800 Lt socialinio draudimo išmoka. K. Š. žuvo būdama 56 metų ir 5 mėnesių amžiaus, todėl teismas sutiko su ieškovo paskaičiavimu, kad pagal vidutinę tikėtiną Lietuvos Respublikos gyventojų trukmę, K. Š. dar galėjo gyventi 22 metus ir 5 mėnesius (pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis Kauno apskrityje gyvenančių moterų vidutinė gyvenimo trukmė 2009 m. buvo 78,80 m.). Žuvusiosios K. Š. 2008 m. gegužės 14 d. darbo sutartis patvirtina, jog jos darbo užmokestis buvo 1650 Lt per mėnesį, taip pat šias aplinkybes patvirtina ir UAB ,,Pirmasis žingsnis“ pateikta 2013 m. lapkričio 12 d. pažyma. Teismas sprendė, kad K. Š. darbo užmokestis jos mirties dieną sudarė 1650 Lt ir E. Š. patirta turtinė žala dėl sutuoktinės mirties per mėnesį sudaro pusę jos pajamų – 825 Lt. Todėl bendra E. Š. patirta žala sudarytų 221 925 Lt (825 Lt x 269 mėnesiai). E. Š. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, apdraustajai mirus, neviršija jam padarytos turtinės žalos dydžio, todėl, teismo vertinimu, ieškovo išmokėta vienkartinė draudimo išmoka atliko kompensacinę funkciją. Remiantis išdėstytu, teismas ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo 148 800 Lt ieškovo naudai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1161/2013).

8Dėl sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125 str. 7 d.) teismas nurodė, kad 2010 m. gegužės 4 d. raštu atsakovui neatsisakius atlyginti ieškovo patirtą 148‘800 Lt žalą, bet šio klausimo išsprendimą atidėjus iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, ieškovas nesužinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Todėl nepagrįstas atsakovo reikalavimas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo draudimo bendrovės 2010 m. gegužės 4 d. atsakymo į VSDFV pretenziją pateikimo dienos. Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 11 d., todėl teismas sprendė, kad taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti ieškinį nėra teisinio pagrindo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b.l. 178-182). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nustatant, ar K. Š. prieš įvykį išlaikė sutuoktinį E. Š., būtina įvertinti sutuoktinų vidutines pajamas. Vidutinės K. Š. pajamos iki eismo įvykio buvo 1122,20 Lt atskaičius mokesčius, o E. Š. per mėnesį vidutiniškai gaudavo 862 Lt. Apelianto vertinimu, nepagrįsti ir deklaratyvūs argumentai, jog E. Š. buvo reikalingas išlaikymas, nes jis gaudavo savarankiškas pajamas, kurios ženkliai nesiskyrė nuo sutuoktinės pajamų. Be to, išlaikytiniais galima laikyti tik nedarbingus, labai mažai ar apskritai negaunančius pajamų asmenis.
  2. E. Š. 2012 metais sulaukė senatvės pensijos amžiaus, gauna senatvės pensiją, kuri preziumuojama visiškai patenkina jo poreikius, nes pati valstybė nustatė jam skirtinos pensijos dydį.
  3. Dar prieš E. Š. pensinį amžių jo sutuoktinė (jei būtų buvusi gyva) dar anksčiau būtų sulaukusi senatvės pensijos amžiaus, dėl ko ieškovo skaičiavimas, kad ji dar 22 metus būtų galėjusi skirti pusę prieš eismo įvykį gautos algos sutuoktiniui, prasilenkia su elementaria logika.
  4. Aplinkybę, jog E. Š. nebuvo sutuoktinės išlaikomas, patvirtina ir tai, jog jis baudžiamojoje byloje reikalavimo dėl negautų pajamų nereiškė. Apie kitokio dydžio padarytą ir atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) neatlygintą negautų pajamų pavidalu ar kitokią turtinę žalą byloje įrodymų nėra. Nesant teisės aktuose numatytos draudimo išmokai mokėti būtinos sąlygos, draudimo išmoka šioje byloje negali būti priteista.
  5. Byloje esančių įrodymų visuma paneigia prezumpciją, jog socialinio draudimo įstaigos išmokos dydis atitinka padarytos žalos dydį, tuo labiau, jog apskaičiuojant kompensaciją apskritai nebuvo atsižvelgiama į E. Š. ar K. Š. pajamas, o buvo vadovautasi abstrakčiais skaičiais.
  6. Teismas neteisingai ir nepagrįstai skaičiavo E. Š. tenkančią sutuoktinės pajamų dalį. Bendros vidutinės iki eismo įvykio sutuoktinių pajamos buvo 2 161 Lt, todėl kiekvienam iš sutuoktinių tekdavo po 1 080,50 Lt (CK 3.117 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad tiek esant santuokoje, tiek po eismo įvykio E. Š. gavo 862 Lt savarankiškų pajamų, jo negautų pajamų dalis galėtų būti lygi tik 218,50 Lt (CK 3.118 str.). Jei sutikti su teismo skaičiavimu, gautųsi, jog iki eismo įvykio E. Š. gaudavo 862 Lt pajamų, o po jo – 1687 Lt, o tai prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui. Be to, teismas E. Š. negautas pajamas apskaičiavo dalindamas jo sutuoktinės draudžiamąsias pajamas ir iš jų neminusavo valstybės biudžetui mokėtinos mokesčių dalies. Tokiu būdu teismas, ieškovo naudai priteisęs negautas pajamas neatskaičius mokesčių, sudarė prielaidas ieškovui gauti daugiau negu realiai padaryta žalos.
  7. Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios datą. Ieškovas apelianto 2010 m. gegužės 4 d. raštą gavo 2010 m. gegužės 5 d., kuriame nurodoma, kad pretenzijos (ne)tenkinimo klausimas bus sprendžiamas tuomet, kai Konstitucinis Teismas priims nutarimą. Pažymėtina, kad šis nutarimas priimtas 2012 m. balandžio 18 d. Taigi, iš 2010 m. gegužės 4 d. rašto ieškovui tapo akivaizdu, kad apeliantas draudimo išmokos neišmokės, todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina data, kai ieškovas gavo minėtą raštą, o pabaiga – 2011 m. gegužės 5 d. Ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl ieškinys turi būti atmestas.

11Ieškovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 186-194). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nors CK nėra nuostatos, kurioje būtų numatyta pareiga sutuoktiniui išlaikyti kitą sutuoktinį santuokos metu, tačiau su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais prasilenktų apelianto reikalavimas įrodyti buvus tokius išlaikymo santykius mirus vienam iš sutuoktinių. Apeliantas nepagrįstai remiasi sutuoktinių pareigomis po santuokos nutraukimo ir be pagrindo ignoruoja CK sutuoktiniams numatytas tarpusavio prievoles santuokos metu.
  2. Byloje pateikti įrodymai, jog E. Š. iki K. Š. mirties buvo bedarbis, dėl ko jo pajamos ženkliai skyrėsi nuo sutuoktinės iki mirties gautų pajamų. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. E. Š. turėjo 1 440 Lt, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 613,18 Lt, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – 2 058,65 Lt draudžiamųjų pajamų, nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. jam mokama nedarbo draudimo išmoka. Net jeigu sutuoktinio teisę į žalos atlyginimą sietina su jo išlaikymo faktu, atmestinas apelianto argumentas, kad E. Š. turtinė padėtis įrodo, jog jam nebuvo reikalingas išlaikymas. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad K. Š. nebūtų galėjusi dirbti sulaukusi pensinio amžiaus.
  3. Nepaisant E. Š. iki sutuoktinės mirties turėtų ir vėliau gaunamų pajamų dydžio bei žuvusiosios K. Š. pajamų dydžio, E. Š. turi teisę į žalos atlyginimą dėl sutuoktinės mirties.
  4. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog faktas, kad E. Š. baudžiamojoje byloje reikalavimo dėl negautų pajamų nereiškė patvirtina aplinkybę, jog jis nebuvo sutuoktinės išlaikomas. E. Š. ieškovo išmokėta 148 800 Lt vienkartinė draudimo išmoka kompensavo jo dėl sutuoktinės mirties negautas pajamas, todėl E. Š. reikalavimų dėl žalos priteisimo nereiškė baudžiamojoje byloje.
  5. CK 3.118 straipsnis numato santuokos nutraukimo teisines pasekmes bei bendro turto padalinimo klausimus po santuokos nutraukimo, dėl ko minėta sutuoktinių turto balanso sudarymo ir padalinimo tvarka pagal analogiją negali būti taikoma esant žalos atlyginimo teisiniams santykiams. Apeliantas apskaičiavo, jog E. Š. dėl sutuoktinės negautų pajamų dalis per mėnesį galėtų sudaryti 218,50 Lt, tačiau nepateikė įrodymų, jog E. Š. tiek iki eismo įvykio, tiek po jo turėjo po 862 Lt pajamų per mėnesį.
  6. K. Š. darbo užmokestis iki jos mirties sudarė 1 650 Lt, o atskaičius mokesčius – 1 299 Lt per mėnesį. Todėl net ir skaičiuojant E. Š. patirtą žalą pagal K. Š. darbo užmokestį (atskaičius mokesčius), akivaizdu, jog E. Š. patirta žala viršijo jam išmokėtą 148 800 Lt vienkartinę draudimo išmoką (1299 Lt/2x269 mėnesių=174 715,50 Lt).
  7. CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo apelianto 2010 m. gegužės 4 d. atsakymo ieškovui pateikimo dienos, bet nuo to momento, kai apeliantas atsisako tenkinti ieškovo reikalavimus ir šis subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisių pažeidimą. 2010 m. gegužės 4 d. raštu apeliantas neatsisakė tenkinti ieškovo reikalavimo dėl 148 800 Lt žalos atlyginimo regreso teise, bet atidėjo šio klausimo išsprendimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Ieškovas, 2010 m. gegužės 5 d. gavęs apelianto raštą, nesužinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl nepagrįstas apelianto reikalavimas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo 2010 m. gegužės 5 d.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14Byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 5 d. Kaune, Raudondvario pl., ties namu Nr. 131, nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje automobilis vairuojamas trečiojo asmens V. M., parbloškė ir sužalojo pėsčiąją K. Š., g. ( - ), kuri nuo patirtų traumų 2009 m. lapkričio 17 d. mirė. Automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustas AAS ,,Gjensidige Baltic“. Ieškovas 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 8.40-633 žuvusiosios sutuoktiniui E. Š. paskyrė 148 800 Lt vienkartinę draudimo išmoką, lygią 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe mėnesį (b.l. 9). Ieškovo teigimu, E. Š. išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką, padaryta 148 800 Lt dydžio žala, kurios apeliantas neatlygino. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, su tokiu sprendimu apeliantas nesutinka.

15Taigi, byloje sprendžiamas ginčas dėl transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudiko (apelianto) pareigos kompensuoti socialinio draudimo įstaigai jos išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe žuvusiosios sutuoktiniui.

16Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

17Dėl ieškinio senaties taikymo

18Apelianto teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes iš 2010 m. gegužės 4 d. apelianto rašto ieškovui tapo žinoma, kad draudimo išmoka nebus išmokėta. Todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina data, kai ieškovas gavo minėtą raštą, o pabaiga – 2011 m. gegužės 5 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nepagrįstas apelianto reikalavimas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo draudimo bendrovės 2010 m. gegužės 4 d. atsakymo į ieškovo pretenziją pateikimo dienos, nes 2010 m. gegužės 4 d. raštu apeliantas neatsisakė atlyginti 148 800 Lt žalą, bet šio klausimo išsprendimą atidėjo iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad taikyti ieškinio senatį ir dėl to atmesti ieškinį nėra teisinio pagrindo.

19Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas draudikui, apdraudusiam transporto priemonę pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau - TPVCAPDĮ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2012). Šis išaiškinimas taikytinas ir nukentėjusiajam žalą atlyginusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisei į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybes draudiką įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2013).

20Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į apeliantą dėl žalos atlyginimo, tačiau pastarasis 2010 m. gegužės 4 d. rašte nurodė, kad reikalavimas sumokėti draudimo išmoką nebus tenkinamas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (b.l. 12, 13). Teisėjų kolegija sutinka tiek su ieškovo, tiek su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovas, gavęs apelianto 2010 m. gegužės 4 d. raštą, nesužinojo ir negalėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes iš šio rašto negalima spręsti, kad apeliantas ieškovui neketina atlyginti patirtos žalos. Apeliantas šiuo raštu tik nurodė lauksiąs Konstitucinio Teismo išaiškinimų, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad ieškovas jau tuomet žinojo ar turėjo žinoti (CK 1.127 str. 1 d.), jog apeliantas atlyginti žalos apskritai nesutinka. Todėl nepagrįstas apelianto reikalavimas skaičiuoti ieškinio senaties terminą nuo 2010 m. gegužės 5 d. (CK 1.125 str. 7 d.). Tai, kad ieškinys teismui pareikštas 2011 m. rugpjūčio 11 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (2012 m. balandžio 18 d.), neturi teisinės reikšmės teisingam šio klausimo išsprendimui.

21Dėl pagal NADPLSDĮ išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos

22CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

23Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. Taip pat konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

24Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos sąvoka apima asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Nagrinėjamai bylai aktuali NADPLSD 11 straipsnio 2 dalis - apdraustajam mirus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio įstatymo 27 straipsnį. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalį mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui.

25Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo kasacinio teismo praktikoje yra pakankamai nuosekliai pripažįstama, kad pozicija, jog pagal NADPLSDĮ išmokėtų išmokų dydis nekvestionuotinas ir atgręžtiniai reikalavimai turi būti tenkinami visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014). Aptariamos vienkartinės draudimo išmokos aspektu kasacinės instancijos teismas jau ne vienoje byloje yra sprendęs dėl jos paskirties, jos ir asmenų, kuriems ji išmokėta, patirtos žalos dydžio santykio, ir faktiškai konstatuota, jog ši žuvusiojo šeimai socialinio draudimo įstaigų mokama išmoka savaime ne visais atvejais visa apimtimi reiškia žalos atlyginimą, kurį atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti socialinio draudimo įstaigai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2015, kt.). Todėl minėtose nutartyse nurodytų motyvų teisėjų kolegija išsamiau nekartoja.

26Taigi, nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, kuri vienkartinės išmokos dalis (ar visa išmoka), apdraustajai K. Š. mirus, kompensuoja jos sutuoktinio E. Š. patirtą žalą (dėl šios dalies socialinio draudimo įstaiga gali įgyvendinti regreso teisę į žalą padariusį asmenį ar jo draudiką), o kuri viršija patirtą žalos atlyginimo sumą (dėl šios dalies regreso teisės neatsiranda). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, įvertinus vidutinę moterų gyvenimo trukmę šalyje, netekta žuvusiosios sutuoktinio pajamų dalis viršija ginčo sumą, todėl visa vienkartinė draudimo išmoka atlieka žalos atlyginimo funkciją, dėl ko ieškinį tenkino visa apimtimi.

27Apeliantas nesutinka su sprendimu dėl to, kad žuvusiosios sutuoktinis nebuvo išlaikomas ir neturėjo teisės į išlaikymą; nuo 2012 m. gauna jo poreikius patenkinančią senatvės pensiją; nėra pagrindo pripažinti, kad žuvusioji būtų dirbusi iki pat moterų vidutinės gyvenimo trukmės amžiaus; neteisingai nustatytas žuvusiosios vidutinės pajamos, nepagrįstai žalos atlyginimas apskaičiuotas nuo darbo užmokesčio sumos neatskaičius mokesčių, žalos atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas įvertinus žuvusiosios sutuoktinio gaunamas pajamas. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai yra pagrįsti tik toje dalyje, kuria ginčijamas žalos dydžio apskaičiavimas nustatant žuvusiosios darbo užmokestį ir E. Š. netektą šio užmokesčio (pajamų) dalį. Kiti apelianto argumentai atmestini.

28Visų pirma pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme šalys ne tik neįrodinėjo, bet ir nenurodė argumentų, kad nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitokių nei jos darbo užmokesčio žuvusiosios pajamų rūšių pagrindu. Į bylą šalys neteikė jokių įrodymų ir argumentų, kad vienkartine draudimo išmoka kompensuotina kitokio pobūdžio žala, pavyzdžiui, laidojimo ar kitos su gyvybės atėmimu susijusios išlaidos. Šiame kontekste paminėtina, kad iš prijungtos Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-174-2010 duomenų matyti, jog apeliantas kompensavo E. Š. visą eilę išlaidų inter alia laidojimo, paminklo pastatymo, gydymo ir kt. išlaidų (baudž. b. l. 108-134), kas šioje byloje paneigtų būtinumą pripažinti, kad vienkartinės draudimo išmokos paskirties vertinime reiktų spręsti dėl turtinės žalos kompensavimo šia išmoka didesne apimtimi nei netekta žuvusiosios darbo užmokesčio dalis. Todėl ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pačiu ginčo išsprendimo principu, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, t.y. nustatinėti žalos dydį pagal žuvusiosios gautą darbo užmokestį.

29Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį (kaip ir pagal CK 6.284 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas) teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Taigi, gauti žalos – pajamų dalies, kurią gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam, pavidalu - atlyginimą turi teisę ne tik tie asmenys, kurie buvo išlaikomi realiai, bet ir tie, kurie nebuvo išlaikomi, bet yra nurodyti įstatyme kaip turintys teisę gauti išlaikymą nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, t.y. nesiejant jų su faktiniu išlaikymo poreikiu, o būtent pagal savo statusą: nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai. Akivaizdu, kad žuvus asmeniui, jie netenka žuvusio asmens pajamų dalies nepriklausomai nuo kitų jų gaunamų pajamų fakto ir dydžio. Kitoks aiškinimas reikštų, kad minėtų konkrečių asmenų, turinčių teisę į išlaikymą ir į reikalavimą dėl netektų pajamų dalies atlyginimo, įvardijimas įstatyme apskritai nebūtų prasmingas, be to, įvykį sukėlęs asmuo tokio pobūdžio žalos neprivalėtų atlyginti remtasis tuo, kad paminėtų asmenų turtinė padėtis buvusi pakankamai gera. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su žuvusiosios sutuoktinio teisės gauti žalos atlyginimą nebuvimu. Beje, šiame kontekste pastebėtina, kad pats apeliantas nurodo, jog sutuoktinio pajamos iki eismo įvykio ir tebuvo vos 862 Lt, dėl ko ir nebūtų pakankamo pripažinti, kad jo turtinė padėtis buvo pakankamai gera.

30Atmestini apelianto argumentai, kad tai, jog E. Š. baudžiamojoje byloje neprašė žalos atlyginimo, rodo, jog jis nepatyrė žalos – jam buvo išmokėta aptariama 148 800 Lt išmoka, todėl jis būtų galėjęs reikalauti atlyginti žalą tik tuo atveju, jei žala viršytų šią sumą. Tuo tarpu iš Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-174-2010 duomenų matyti, kad būtent dėl šios priežasties ir buvo pasirašytas E. Š. ir trečiojo asmens V. M. 2010 m. balandžio 6 d. susitaikymo aktas (baudž. b. l. 152). Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais apelianto argumentų, kad nuo 2012 m. E. Š. gauna senatvės pensiją - šio pobūdžio pensija nėra susijusi su žalos kompensavimu, todėl ji neturi įtakos ginčo išsprendimui. Nesutiktina su apeliantu ir dėl to, kad, nustatant žalos dydį, sutuoktinių pajamos turėtų būti sumuojamos ir pagal tai sprendžiama, ar pergyvenęs sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą - minėta, pagal įstatymą pergyvenęs sutuoktinis pagal savo statusą turi teisę reikalauti jam tenkančios prarastos žuvusio sutuoktinio pajamų dalies.

31Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai ieškinį, vadovavosi tuo, kad žuvusiosios ½ darbo užmokesčio dalis (825 Lt), įvertinus vidutinę moterų gyvenimo trukmę, žymiai viršytų išmokėtą vienkartinę draudimo išmoką ir sudarytų 221 925 Lt. Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai apskaičiavo tokį žalos dydį, nes netikėtina, kad žuvusioji visą laikotarpį iki pat 79 metų būtų dirbusi, be to, reikia įvertinti, jog iš jos darbo užmokesčio turėtų būti išskaičiuoti privalomi mokesčiai. Iš dalies su tuo sutiktina.

32Akivaizdu, kad žuvusiajai esant gyvai jos sutuoktinis galėtų gauti tik dalį to žuvusiosios darbo užmokesčio, kurią ši gaudavo realiai („į rankas“). Pagal Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 11 punktą mirusiojo pajamų dalis apskaičiuojama, be kita ko, taikant šių taisyklių 8 punktą, t.y. atskaičius gyventojų pajamų mokestį. Pastebėtina, kad ieškovas, pritardamas teismo atliktam apskaičiavimo pagrįstumui, nurodo į tai, jog nuo 2008 m. gruodžio 30 d. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 31 punktą negautos pajamos nebėra priskiriamos prie neapmokestinamųjų pajamų, todėl yra pajamų mokesčio objektas. Tačiau šiuo atveju žalą – aptariamą draudimo išmoką moka socialinio draudimo įstaiga ir reikalauja jos iš atsakingo už žalą asmens draudiko. Tuo tarpu minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad ne gyvybės draudimo išmokos išlaidoms, nuostoliams ar žalai visiškai ar iš dalies kompensuoti (kaip yra nagrinėjamu atveju) yra priskirtos neapmokestinamoms pajamoms. Be to, pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju įstatymas (TPVCAPDĮ 15 str. 5 d., CK 6.284 str. 1, 2 d.) žalos atlyginimą sieja ne su negautomis pajamomis bendrąja prasme, o būtent su išlaikymo faktu ar teisės į išlaikymą turėjimu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apskaičiuojant netektą pajamų dalį žuvusiosios sutuoktiniui, reikėtų vadovautis realiai netekta suma.

33Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau-Aprašas) 6.1 punktą apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Iš į bylą pateiktos pažymos apie žuvusiosios darbo užmokestį matyti, kad jai 2009 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais buvo priskaičiuota 3 450 Lt darbo užmokesčio (b.l. 102). Atmetus 10 dienų apmokamų ir 10 dienų neapmokamų atostogų dienų (Aprašo 5.1 p.), žuvusioji per šį laikotarpį dirbo 45 dienas. Vadinasi, jos vidutinis vienos dienos darbo užmokestis 76,67 Lt (3450/45). Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytas metinis darbo dienų koeficientas (Aprašo 8, 9 p. p.) 2009 m. buvo 21,1. Todėl žuvusiosios mėnesinis vidutinis darbo užmokestis būtų 1 617,74 Lt (76,67 x 21,1). Nuo šios sumos atskaičius 3 proc. socialinio draudimo (48,53 Lt), 6 proc. sveikatos draudimo (97,06 Lt), 15 proc. gyventojų pajamų (242,66 Lt) mokesčius, žuvusiosios gautina suma būtų 1 229, 47 Lt, o tokiu atveju netekta (1/2) sutuoktinio pajamų dalis būtų 614,73 Lt.

34Apeliantas ginčija ieškovo ir teismo nurodomą 22 metų laikotarpį, kurio metu žuvusioji, būdama gyva, būtų galėjusi skirti sutuoktiniui savo darbo užmokesčio dalį. Jo nuomone, tai prasilenkia su elementaria logika – net darant prielaidą, kad žuvusioji, net ir sulaukusi pensinio amžiaus, dar tam tikrą laiką būtų dirbusi, netikėtina, kad ji būtų dirbusi iki pat 79 metų amžiaus. Savo rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas nurodo, kad, vadovaujantis ginčų sprendime vidutinės gyvenimo trukmės kriterijumi, dėl vyrų gyvenimo trukmės (67,12 m.) vėliau jau išnyktų sutuokinio poreikis gauti žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija visiškai nevertinti tokių argumentų ar juos atmesti neturi pakankamo pagrindo.

35Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, iš tiesų buvo pripažintas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo pergyvenusiam sutuoktiniui. Kartu kasacinis teismas toje byloje konstatavo, kad šalys gali įrodinėti ir siūlyti teismui taikyti tikslesnius statistikos duomenis (pavyzdžiui, remtis vidutine gyvenimo trukme, nustatyta ne tik pagal lyties ir gyvenamosios vietos požymius, bet ir atsižvelgiant į amžiaus grupę, kuriai priklausė žuvusysis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Tuo pačiu principu žalos atlyginimas buvo skaičiuotas ir kasacinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014. Tačiau pažymėtina, kad tiek vienu, tiek kitu atveju kasacinis teismas tokį skaičiavimo principą pritaikė kartu nurodydamas, kad šalys arba neskundė tokio kriterijaus, arba kitokio neįrodinėjo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad teisminė praktika šiuo aspektu yra aiškiai suformuota, juo labiau, kai ir pats kasacinis teismas, minėta, neatmetė galimybės taikyti kitokius kriterijus nustatant žalos dydį šios kategorijos bylose.

36Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai įtikinami apelianto teiginiai, kad itin menkai tikėtina, kad žuvusioji būtų dirbusi iki pat tikėtino vidutinės gyvenimo trukmės amžiaus (79 m.), juo labiau atsižvelgiant į pakankamai atsakingą su materialinėmis vertybėmis susijusį darbą (sandėlininkė). Tokia išvada darytina iš ir viešų Sodros teikiamų duomenų – iš jų matyti, kad eilę metų dirbančių pensinio amžiaus asmenų dalis nežymiai svyruoja apie dešimtadalį visų šios kategorijos asmenų. Todėl, kolegijos nuomone, žymiai labiau tikėtina, kad žuvusioji būtų dirbusi iki pensinio amžiaus (2014 m. birželio 17 d.), t.y. dar 55 mėnesius nei iki 79 metų. Tokiu atveju sutuoktiniui tenkanti jos darbo užmokesčio dalis būtų 33 810,15 Lt (55 x 614,73). Dar vėliau, gaunant 643,40 Lt senatvės pensiją (tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš ieškovo duomenys), pusė jos per 216 mėn. (iki 79 m.) sudarytų 69 487 Lt sumą (643,40/2 x 216). Tačiau, pasirinkus žalos atlyginimo apskaičiavimą remiantis vidutinės gyvenimo trukmės kriterijumi, negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kokiam laikotarpiui išlieka išlaikymo poreikis arba teisė į išlaikymą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju tikslinga vertinti, kas yra labiau tikėtina – ar kad toks išlaikymas būtų teikiamas (tebeegzistuotų teisė į išlaikymą) iki žuvusiojo asmens vidutinės gyvenimo trukmės, ar iki išlaikymo poreikio (teisės į išlaikymą) išlikimo, kitaip tariant - ar sutuoktinio patirta turtinė žala dėl kito sutuoktinio mirties galėtų būti priteisiama iki mirusiojo tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos ar iki pergyvenusio sutuoktinio tikėtinos gyvenimo trukmės. Tačiau pažymėtina, kad, taikant tokio pobūdžio ginčams vidutinės gyvenimo trukmės kriterijų ir turint galvoje trumpesnę vyrų vidutinę gyvenimo trukmę, akivaizdu, jog sutuoktinis (vyras) negalėtų ilgiau negu vidutinė gyvenimo trukmės laikotarpiu nei teikti išlaikymo kitam sutuoktiniui, nei gauti išlaikymą savo sutuoktinės žūties atveju. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bet kuriuo atveju šioje byloje realiai labiau tikėtina ir pagrįsta vadovautis būtent pergyvenusio sutuoktinio vidutinės gyvenimo mieste trukmės kriterijumi, kuris šiuo metu turimais paskutiniais duomenimis iš oficialiosios statistikos portalo yra 70,38 m. (pridedama į bylą).

37Minėta, iki žuvusiosios pensinio amžiaus pergyvenusiam sutuoktiniui tenkanti jos darbo užmokesčio dalis - 33 810,15 Lt. Po to ji būtų gavusi 643,40 Lt senatvės pensiją, iš kurios pergyvenęs sutuoktinis savo tikėtinos gyvenimo trukmės ribose 78,5 mėn. būtų gavęs po 321,70 Lt, t.y. iš viso 25 253,45 Lt. Todėl teisėjų sprendžia, kad ieškovui priteistina 59 063,60 Lt.

38Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė žalos dydį, dėl ko sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai, pakeisti.

41Ieškinį tenkinti iš dalies. Sumažinti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistą ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui žalos atlyginimo sumą iki 17 106 Eur (59 063,60 Lt) ir žyminį mokestį valstybei iki 513,18 Eur (1 771,91 Lt).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos išmokėtų... 5. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Dėl sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu... 11. Ieškovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 14. Byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 5 d. Kaune, Raudondvario pl., ties... 15. Taigi, byloje sprendžiamas ginčas dėl transporto priemonių valdytojo... 16. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 17. Dėl ieškinio senaties taikymo... 18. Apelianto teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes iš 2010... 19. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas draudikui, apdraudusiam transporto... 20. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į... 21. Dėl pagal NADPLSDĮ išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos... 22. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos,... 23. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK... 24. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žalos sąvoka apima asmens turto netekimą... 25. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo kasacinio teismo praktikoje yra... 26. Taigi, nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, kuri vienkartinės išmokos dalis... 27. Apeliantas nesutinka su sprendimu dėl to, kad žuvusiosios sutuoktinis nebuvo... 28. Visų pirma pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei... 29. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį (kaip ir pagal CK 6.284 straipsnio 1, 2... 30. Atmestini apelianto argumentai, kad tai, jog E. Š. baudžiamojoje byloje... 31. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas visiškai ieškinį, vadovavosi tuo,... 32. Akivaizdu, kad žuvusiajai esant gyvai jos sutuoktinis galėtų gauti tik dalį... 33. Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto... 34. Apeliantas ginčija ieškovo ir teismo nurodomą 22 metų laikotarpį, kurio... 35. Kasacinio teismo praktikoje teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant... 36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai įtikinami apelianto teiginiai, kad... 37. Minėta, iki žuvusiosios pensinio amžiaus pergyvenusiam sutuoktiniui tenkanti... 38. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 40. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškinys... 41. Ieškinį tenkinti iš dalies. Sumažinti iš atsakovo AAS „Gjensidige...