Byla 2S-917-881/2018
Dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys – AB Swedbank, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuria skundas atmestas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-27386-994/2017 pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys – AB Swedbank, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuria skundas atmestas.

3Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Pareiškėjas A. B. skundu dėl antstolio veiksmų prašė pripažinti neteisėtu antstolio R. V. 2017 m. balandžio 3 d. nurodymą priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo pareiškėjo sąskaitos ir jį panaikinti; įpareigoti antstolį grąžinti pareiškėjui nuo sąskaitos nurašytus 54 998,11 Eur. Nurodė, kad antstolio R. V. žinioje yra vykdomosios bylos Nr. 0179/12/00306 ir 0179/11/01338 dėl skolos išieškojimo kreditorių Swedbank, AB bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai iš skolininko A. B.. 2012 m. birželio 25 d. Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismo sprendimu byloje Nr. 0774/2012 skolininkas A. B. pripažintas bankrutavusiu. Užbaigus bankroto bylą, 2014 m. lapkričio 17 d. Kroidono apylinkės teismas išdavė A. B. pažymėjimą apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų (Certificate of Discharge) pradedant 2013 m. birželio 25 d. Pareiškėjo teigimu, pasibaigus bankroto procesui Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje pareiškėjo atžvilgiu pradėtas vykdomasis procesas taip pat privalo būti nutrauktas. Tačiau antstolis R. V. 2016 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovės advokatės A. M. 2016 m. gegužės 5 d. prašymą Nr. 16/25 dėl bylos nutraukimo ir atnaujino vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir 0179/11/01338 dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjo išieškotojų Swedbank AB ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai. Pareiškėjas nesutiko su 2016 m. birželio 3 d. antstolio patvarkymu ir apskundė jį teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. YT-29629-541/2016 antstolio vykdomieji veiksmai buvo sustabdyti iki įsiteisės sprendimas byloje. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą. Teismo posėdis nurodytoje byloje šio prašymo pateikimo dieną nėra paskirtas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 2S-488-653/2017, nepasisakė dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl suinteresuoti asmenys (kreditoriai), norėdami atnaujinti sustabdytą vykdomąjį procesą, turėjo pareigą rašyti atskirą prašymą teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismui išnagrinėjus tokį prašymą CPK 149, 150 straipsniuose nustatyta tvarka ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, sustabdytos vykdomosios bylos galėjo būti atnaujintos atskiru antstolio patvarkymu, su kuriuo teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo būti supažindintas pareiškėjas. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. YT-29629-541/2016 sustabdžius vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338, antstolis neturėjo teisės imtis priverstinio išieškojimo veiksmų iš pareiškėjo. Tačiau 2017 m. balandžio 3 d. antstolis priėmė nurodymą nurašyti pinigines lėšas nuo pareiškėjo sąskaitų. Vykdant šį nurodymą 2017 m. gegužės 8 d. nuo pareiškėjo sąskaitos buvo nurašyta

    554 998,11 Eur suma. Pareiškėjo teigimu, antstolio nurodymu nuo pareiškėjo sąskaitos nurašyti pinigai buvo skirti atsiskaitymui su verslo partneriu Italijos piliečiu M. P.. Dėl antstolio neteisėtų veiksmų nuo sąskaitos nurašytos trečiajam asmeniui skirtos piniginės lėšos yra nepagrįstai įšaldytos antstolio sąskaitoje, dėl ko tiek pareiškėjas, tiek M. P. patirs nuostolių. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis nesustabdė vykdomųjų bylų, t. y. nevykdė teismo nurodymo. Negavus iš antstolio patvarkymo dėl vykdomųjų bylų sustabdymo, 2016 m. liepos 1 d. pareiškėjo atstovė advokatė A. M. raštu kreipėsi į antstolį, prašydama pateikti patvarkymą, tačiau patvarkymas nebuvo priimtas. Antstolio žodiniai paaiškinimai dėl šios situacijos, kad jis nepriėmė patvarkymo dėl vykdomųjų bylų sustabdymo teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nes neturėjo bylų, neatitinka tikrovės ir liudija apie antstolio etikos nesilaikymą. Pareiškėjo skundas dėl antstolio atsisakymo užbaigti vykdymo procesą pareiškėjui bankrutavus Jungtinėje Karalystėje atmestas antstolio 2016 m. liepos 4 d. patvarkymu. Patvarkymo 2-ame punkte nurodoma, kad skundas ir vykdomosios bylos Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 persiunčiamos Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tai patvirtina, kad antstolis, gavęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir 2016 m. liepos 1 d. atstovės raštišką paklausimą, sąmoningai nevykdė teismo nutarties ir vykdomųjų bylų nesustabdė.

  2. Antstolis R. V. 2017 m. gegužės 23 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė jį nagrinėti teismui. Patvarkyme nurodė, kad gavus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį, kuria teismas patenkino pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nutarė sustabdyti vykdymo veiksmus antstolio vykdomose vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir 0179/11/01338, veiksmai de facto buvo sustabdyti. Nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties priėmimo dienos jokie vykdymo veiksmai vykdomosiose bylose nebuvo atliekami, kadangi vykdomosios bylos buvo persiųstos teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-31281-235/2016 pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmetė. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-488-653/2017 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčiai, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, vykdymo veiksmai vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 buvo tęsiami, kadangi išnagrinėjus skolininko skundą, antstolio patvarkymas atnaujinti vykdomąsias bylas buvo pripažintas teisėtu ir teismo nutartis šiuo klausimu įsiteisėjo. Vien ta aplinkybė, kad teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebuvo priimtas antstolio patvarkymas dėl vykdomųjų bylų sustabdymo, nesąlygoja vėlesnių antstolio veiksmų dėl skolos išieškojimo, kurie buvo atlikti jau išnykus vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindui (negaliojant teismo nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms), neteisėtumo. Pareiškėjo argumentas, kad piniginės lėšos buvo nurašytos galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nepagrįstas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aiškiai nurodytas šių laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikas, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra apibrėžtas konkrečiu įvykiu – teismo procesinio sprendimo pagal pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. skundą įsiteisėjimu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. skundas buvo atmestas, įsiteisėjo 2017 m. vasario 8 d., Vilniaus apygardos teismui atmetus skolininko atskirąjį skundą (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą, nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo teisinei galiai ir nestabdo įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo. Antstolis neprivalėjo kreiptis į teismą, kad teismas priimtų atskirą nutartį dėl jau negaliojančių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
  3. Suinteresuotasis asmuo išieškotojas AB Swedbank atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog antstolio R. V. 2017 m. balandžio 3 d. nurodymas priverstinai nurašyti lėšas buvo priimtas galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms. Vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir 0179/11/01338 atlikimas buvo sustabdytas iki procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo ir, be atskiro procesinio veiksmo, vykdymo veiksmų sustabdymo panaikinimas įvyko paskelbus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-488-653/2017. Vien ta aplinkybė, jog teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones antstolis nepriėmė atskiro procesinio sprendimo dėl vykdomųjų bylų sustabdymo, nesąlygoja vėlesnių antstolio veiksmų dėl skolos išieškojimo, kurie buvo atlikti jau išnykus vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindui, neteisėtumo. Aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-488-653/2017, nedaro įtakos skundžiamų antstolio veiksmų teisėtumui.
  4. Suinteresuotasis asmuo išieškotoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė šio skundo netenkinti.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad skunde dėstomi argumentai bei faktai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo antstolio nurodymo, ir nėra teisinio pagrindo iš skolininko sąskaitos nurašytas lėšas grąžinti skolininkui. Teismas nurodė, kad vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 esantys duomenys patvirtina, kad antstolis pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. skundą kartu su vykdomosiomis bylomis Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 išsiuntė 2016 m. liepos 4 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolis gavo 2016 m. liepos 7 d., t. y. po to, kai vykdomosios bylos jau buvo išsiųstos teismui. Taigi teismas sutiko su antstolio dėstomais argumentais, kad jis neturėjo galimybės priimti patvarkymo dėl vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 sustabdymo. Be to, teismas pažymėjo, kad vykdomosiose bylose Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 esanti medžiaga patvirtina, jog laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2017 m. vasario 8 d. jokie priverstinio vykdymo veiksmai nebuvo vykdomi. Antstolis patvarkymą priverstinai nurašyti lėšas priėmė tik 2017 m. balandžio 3 d., t. y. po to, kai išnyko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos taikymo pagrindas, t. y. įsiteisėjo procesinis sprendimas (priimta 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje bylioje Nr. 2S-488-653/2017) dėl pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. skundo dėl antstolio priimto 2016 m. birželio 3 d. patvarkymo. Iš pareiškėjui priklausančios sąskaitos piniginės lėšos 54 998,11 Eur buvo nurašytos 2017 m. gegužės 8 d.
  3. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad suinteresuoti asmenys (kreditoriai), norėdami atnaujinti sustabdytą vykdomąjį procesą, turėjo pareigą rašyti atskirą prašymą teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodytas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikas, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra apibrėžtas konkrečiu įvykiu (CPK 73 straipsnio 2 dalis) - teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimu pagal pareiškėjo A. B. 2016 m. birželio 23 d. skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-31281-235/2016, kuria buvo atmestas pareiškėjo 2016 m. birželio 23 d. skundas, įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui atmetus skolininko atskirąjį skundą, t. y. 2017 m. vasario 8 d. (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, teismo vertinimu, antstolis neturėjo pareigos kreiptis į teismą, jog teismas priimtų atskirą nutartį dėl jau negaliojančių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
  4. Teismas taip pat pažymėjo, kad civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios vykdymo veiksmų ir/ar vykdomosios bylos sustabdymą, nenumato antstoliui pareigos stabdyti vykdymo veiksmus, kai teismui teikiamas kasacinis skundas dėl įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog kasacinio skundo padavimo ir vėliau šio skundo priėmimo (CPK 350 straipsnio 1, 4, 6 dalys) faktas pats savaime nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisinei galiai, taigi ir nesustabdo šio sprendimo ar nutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2013). Todėl nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą, nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo teisinei galiai ir nestabdo įsiteisėjusios teismo nutarties vykdymo. Vykdomosiose bylose esanti medžiaga patvirtina, jog antstolis, 2017 m. gegužės 23 d. gavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, 2017 m. gegužės 23 d. priėmė patvarkymus dėl vykdomųjų bylų Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 sustabdymo.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Pareiškėjas A. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartyje, kuria atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl šioje situacijoje turėjo būti taikomos CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo. Teismo pritaikytos ir nuo sprendimo įsiteisėjimo nebegaliojančios laikinosios apsaugos priemonės savaime neišnyksta, dėl jų panaikinimo turi būti priimtas atskiras teismo sprendimas. Nebegaliojančių, tačiau nepanaikintų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tvarka yra reglamentuota CPK normomis, todėl jų privalu laikytis antstoliui, išieškotojams ir teismui. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju antstolis neturėjo pareigos kreiptis į teismą, kad teismas priimtų atskirą nutartį dėl jau negaliojančių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
    2. Kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, užbaigus bylą, turi būti išspręsti visi su ja susiję procesiniai klausimai, be kita ko, laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jos buvo taikytos, panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-922/2008). Kai teismas savo iniciatyva laiku neįvykdo prievolės panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, byloje dalyvaujantys ar suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą su prašymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-481/2010). Be to, peržiūrint kasacine tvarka įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti neišnykęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-194/2007) (kas pasitvirtino nagrinėjamu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi vėl pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdomąsias bylas). Dėl to CPK 144 straipsnio 1 bei 3 dalių ir 150 straipsnio 4 dalies normos aiškintinos sistemiškai.
    3. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo neišsprendė, suinteresuoti asmenys, norėdami atnaujinti sustabdytą vykdomąjį procesą, turėjo pareigą kreiptis į teismą su prašymu dėl 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Teismui išnagrinėjus tokį prašymą ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, sustabdytos vykdomosios bylos galėjo būti atnaujintos atskiru antstolio patvarkymu, su kuriuo teisės aktų nustatyta tvarka privalėjo būti supažindintas pareiškėjas. Tik tokia laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tvarka yra teisėta, ir teismas ar antstolis negali jos supaprastinti arba atsisakyti. Todėl teismo išvada, kad antstolis ar kiti suinteresuoti asmenys, turėdami tikslą atnaujinti vykdymo procesą, neturėjo pareigos kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka, vertintina kaip nepagrįsta ir neteisėta, formuojanti žalingą teismų praktiką.
    4. Antstolis, atnaujindamas vykdymo veiksmus, ne tik piktnaudžiavo teise, bet ir akivaizdžiai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013, kuria antstolis buvo įpareigotas sustabdyti vykdomąsias bylas skolininkui iškėlus bankroto bylą Jungtinėje Karalystėje.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo AB Swedbank prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų nurodytus argumentus.
  3. Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolis R. V. prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą pakartoja patvarkyme, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, išdėstytus argumentus.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Atskirasis skundas atmetamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas apelianto skundas dėl antstolio veiksmų – 2017 m. balandžio 3 d. nurodymo priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo apelianto sąskaitos.
  3. Apeliantas teigė, kad antstolis neturėjo teisės priimti ginčijamo nurodymo, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo sustabdyti vykdymo veiksmai antstolio vykdomose vykdomosiose bylose.
  4. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apelianto skundą, pažymėjo, kad minėta nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos apibrėžtam laikotarpiui – iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl apelianto skundo dėl antstolio veiksmų. Tokia nutartis (dėl apelianto skundo) įsiteisėjo 2017 m. vasario 8 d., o ginčijamas nurodymas buvo priimtas 2017 m. balandžio 3 d., t. y. jau išnykus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindui. Todėl teismas sprendė, kad teisinio pagrindo panaikinti antstolio nurodymą nėra.
  5. Atskirajame skunde apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus, neatskleidė bylos esmės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotos praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
  6. Pateiktame atskirajame skunde apeliantas dėsto argumentus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių galiojimu laike, šių priemonių panaikinimo tvarka, ir cituoja šiuos klausimus analizuojančią teismų praktiką. Anot apelianto, tam, kad antstolis būtų galėjęs imtis (tęsti) išieškojimo veiksmų (-us), 2016 m. birželio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti panaikintos atskira nutartimi, o kadangi tokio procesinio sprendimo nebuvo priimta, taip pat nebuvo priimtas antstolio patvarkymas atnaujinti vykdymo veiksmus, antstolio atlikti veiksmai – ginčijamas nurodymas, yra neteisėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas antstolio veiksmus ginčija pernelyg formaliais argumentais ir neteisėtų antstolio veiksmų bei realaus savo teisių pažeidimo, antstoliui priėmus ginčijamą nurodymą, neįrodo.
  7. Pirma, byloje nėra ginčo dėl to, kad apelianto minimos laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos iš anksto apibrėžtam, pačioje nutartyje nurodytam laikotarpiui – iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas dėl apelianto pateikto skundo dėl antstolio veiksmų. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpis buvo numatytas pačioje nutartyje, atsiradus nutartyje nurodytam įvykiui – įsiteisėjus procesiniam sprendimui dėl apelianto skundo dėl antstolio veiksmų, laikinosios apsaugos priemonės, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nustojo galioti net ir nesant priimto atskiro procesinio sprendimo šiuo klausimu. Kaip nustatyta byloje, apelianto ginčijamas antstolio nurodymas priimtas jau įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui dėl apelianto skundo dėl antstolio veiksmų, t. y. tuo metu, kai laikinosios apsaugos priemonės jau nebegaliojo.
  8. Antra, klausimas, ar antstolio vykdomas išieškojimas yra apskritai teisėtas dėl to, kad Jungtinėje Karalystėje apeliantui buvo iškelta ir išnagrinėta bankroto byla, yra nagrinėjamas kitose bylose, kuriose apeliantas ginčija kitus antstolio veiksmus, ir, kaip nurodo pats apeliantas, tose (-oje) bylose (-oje) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis vėl sustabdyti vykdymo veiksmai antstolio R. V. vykdomose vykdomosiose bylose. Taigi teismams minėtose (-oje) bylose (-oje) nutarus, kad vykdomosios bylos turi būti užbaigtos, antstolis turės spręsti ir ginčijamu nurodymu nurašytų lėšų grąžinimo apeliantui klausimą.
  9. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
  10. CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
  11. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apelianto 2018 m. sausio 25 d. teismui pateiktus naujus įrodymus ir tuo pagrindu atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, nes pateiktas prašymas ir pridėti nauji įrodymai nėra susiję su šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjama civilinė byla nėra nagrinėjama pakartotinai remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tokia byla yra Nr. 2S-389-781/2018, ir būtent joje yra nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su apelianto bankroto byla.

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai