Byla eI-3810-596/2017
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant atsakovės atstovei Indrei Rulevičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovei Ramunei Lūžaitei,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“ dėl turtinės žalos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), priteisti 715,13 Eur turtinės žalos bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5Nurodė, kad portale www.grupinis.lt įsigijo du kuponus, kurių kiekvieno vertė buvo 1 299 Lt kelionei į Fuerteventūrą, turėjusiai vykti laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. Iš viso buvo sumokėta 2 598 Lt (752,43 Eur). Minėtuose kuponuose buvo nurodyta informacija, susijusi su kelione į Fuerteventūrą bei reikalavimas per 48 val. nuo kuponų įsigijimo užsiregistruoti kelionei nurodant asmens kodą. Pareiškėjai 2014 m. rugpjūčio 13 d. savo bei turisto V. J. (V. J.) vardu užregistravus kuponus, tą pačią dieną buvo gautas patvirtinimas. 2014 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjos elektroniniu paštu buvo gauta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002204, sudaryta su agentūra „Plius travel“, kuri priklausė kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“. 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja gavo du elektroninius lėktuvo bilietus skrydžiui į Fuerteventūrą savo ir V. J. vardu. Nesulakus 2014 m. lapkričio 29 d. turėjusios įvykti kelionės, pareiškėja per žiniasklaidą sužinojo, kad kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ kelionių nebevykdys. 2014 m. lapkričio 14 d. BUAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Už neįvykusias keliones turistams pinigai grąžinti nebuvo. 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi BUAB „Frestravel“ buvo iškelta bankroto byla.

6Teigė, kad pareiškėja dar 2014 m. lapkričio mėn., sužinojusi apie BUAB „Freshtravel“ nemokumą, dėl už kelionę sumokėtų pinigų grąžinimo kreipėsi visų pirma į UAB „Cherry media LT“, į kurios banko sąskaitą buvo pervesti pinigai, o iš UAB „Cherry media LT“, gavus informaciją, kad už kelionę sumokėti pinigai pervesti kelionių organizatoriui, kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas). Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 „Dėl kompensacijos už BUAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ informavo, kad dėl draudimo išmokų mokėjimo BUAB „Freshtravel“ turistams kreipėsi į draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, inicijuodamas BUAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo procedūrą pagal turistų pateiktas pretenzijas, nes faktinis draudimo išmokos mokėjimo klausimo nagrinėjimas patenka į draudimo bendrovės kompetenciją. Departamentas taip pat nurodė, kad tik gavus visus dokumentus bei turint galutinę bendrą turistų patirtų nuostolių sumą, buvo nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi draudimo bendrovė ERGO į pareiškėjos kreipimesi nurodytą banko sąskaitą pervedė 37,30 Eur, todėl liko negrąžinta 715,13 Eur suma.

7Pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas šiuo atveju neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, kad Lietuvos valstybė nevykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė. Pareiškėjai išmokėta kompensacijos suma neatitinka Direktyvoje numatytos kompensuojamos sumos. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad draudimo sumos, kuria buvo apdrausta BUAB „Freshtravel“ veikla, neužteko visiškai įgyvendinti Direktyvoje keliamus reikalavimus. Draudimo sumos nepakako dėl tos aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas užtikrinti prievoles ne mažesne, kaip 7 proc. kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų suma, yra nepakankamas ir neatitinka Direktyvos nuostatų. Todėl priimdama Turizmo įstatymą ir nustatydama tokią mažą reikalavimų užtikrinimų sumą, Lietuvos valstybė pažeidė minėtos Direktyvos nuostatas. Dėl tokių Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėja patyrė nuostolius, nes užuot pagal Direktyvą privalomos kompensuoti visos sumokėtos sumos, jai buvo kompensuota tik 4,96 proc. (el. t. 1, b. l. 1–7).

8Pareiškėja į teismo posėdį, apie kurį jai buvo pranešta tinkamai, neatvyko, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

9Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

10Nurodė, kad pareiškėja siekia įrodyti, kad Turizmo įstatyme nustatytas reglamentavimas buvo ekonomiškai netikslingas tuo aspektu, kad dėl jame nustatyto reglamentavimo nebuvo garantuotos pareiškėjos teisės į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Be to, pareiškėja siekia įrodyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai buvo politiškai nepakankami priimti tokios redakcijos Turizmo įstatymą, kad būtų garantuotos pareiškėjos teisės į visišką pinigų sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Tokiu būdu pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu ir prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje bei 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvus reglamentavimas.

11Pažymėjo, kad nei ABTĮ, nei Teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar Lietuvos valstybė, kaip ES narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal ES sutartis (įskaitant dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taigi taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Be to, teisės aktai nenustato apygardos administraciniam teismui kompetencijos spręsti dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų ar šiuo aspektu konstatuoti Lietuvos valstybės padarytus ES teisės pažeidimus. Taigi pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos valstybė, kaip ES narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą.

12Atkreipė dėmesį, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT). Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kad Europos Komisija Lietuvos valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad Lietuvos valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (įskaitant Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę). Be to, nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad ESTT būtų nustatęs, jog Lietuvos valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal ES sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę) ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Taigi akivaizdu, kad kompetentingos ES institucijos nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip ES narės, pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala.

13Atsakovės atstovo įsitikinimu, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės pareiškėjai patirtą turtinę žalą, atsiradusią dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, ir procesines palūkanas. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog Lietuvos valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus.

14Pabrėžė, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuojamas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Be to, lyginant Direktyvos 7 straipsnio ir Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškiai matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl kelionių organizatoriaus nemokumo atsirado dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp Lietuvos valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos.

15Taip pat nurodė, kad Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad jis įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, Lietuvos valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą, užtikrinant turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nenurodė, kuri konkreti Turizmo įstatymo norma neatitinka Direktyvos ar jai prieštarauja.

16Paaiškino, kad tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas bei Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai ginčui aktualiu momentu galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl konstatuoti, kad ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo ar šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos dėl kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimo, buvo neteisėtos, nėra pagrindo. Kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Įgyvendinant teisėto įstatymo ir/arba poįstatyminio teisės akto nuostatas valstybės institucijų atlikti veiksmai atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

17Pažymėjo, kad paslaugų teikimo sutartis, kuri yra pateikta teismui, nėra pasirašyta nė vienos iš joje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir BUAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Be to, yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu 752,43 Eur suma buvo pervedama į „Cherry Media LT„ sąskaitą, kadangi šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis. Mokėjimas buvo atliktas 2014 m. rugpjūčio 12 d., t. y. daugiau nei savaitę anksčiau nei paslaugų sutartyje nurodyta paslaugų sutarties sudarymo data.

18Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas užtikrina pareiškėjai teisę reikšti kreditorinį reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo, tačiau byloje nėra duomenų, kad šia teise pareiškėja būtų pasinaudojusi. Todėl akivaizdu, kad pati pareiškėja nedėjo jokių pastangų tam, kad bankroto procedūros metu pareiškėjai būtų atlyginta žala iš BUAB „Freshtravel“ bei su šia įmone susijusių asmenų. Atsakovės atstovo įsitikimu, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš atsakovės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų (el. t. 1, b. l. 76–84).

19Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

21Pažymėjo, kad Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis – iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje numatytu prievolių įvykdymo užtikrinimu, taikomu kelionių agentūroms ir kelionių pardavimo agentams, kai tuo tarpu BUAB „Freshtravel“ yra taikomos kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančios nuostatos.

22Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, tarp jų ir pareiškėjos reikalavimai (el. t. 1, b. l. 37–42).

23Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

24Teismas

konstatuoja:

25Skundas tenkintinas.

26Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos 715,13 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

27Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. kovo 24 d. Departamentas išdavė BUAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad BUAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas (el. t. 1, b. l. 43).

282014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas Kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisas Nr. 19040/8000029, kuriuo draudikas Compensa TU S.A. Vienna Insuranse Group Lietuvos filialas 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino BUAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (el. t. 1, b. l. 44), o 2014 m. rugsėjo 19 d. buvo išduotas Laidavimo draudimo liudijimas dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuriuo ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą 1 013,67 Eur draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino BUAB „Freshtravel“ prievolių įvykdymą (el. t. 1, b. l. 45).

292014 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėja ir „Plius travel“ (kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“) sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002204 dėl kelionės į Fuerteventūrą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d., kelionės kaina - 2 598 Lt (752,43 Eur) (el. t. 1, b. l. 22–24). Pareiškėja už šią kelionę 2014 m. rugpjūčio 12 d. UAB „Cherry Media LT“ pervedė 2 598 Lt (752,43 Eur) (el. t. 1, b. l. 26–27). 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja gavo 2 elektroninius kelionės į Fuerteventūrą bilietus (el. t. 1, b. l. 26 – 27).

302014 m. lapkričio 14 d. Departamento direktorius įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769 galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Buvo nustatytas 10 darbo dienų terminas pažeidimams pašalinti (el. t. 1, b. l. 46). 2014 m. lapkričio 28 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-274 buvo panaikintas BUAB „Freshtravel“ išduotas pažymėjimas Nr. 13769 galiojimas, nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimo (el. t. 1, b. l. 47).

31Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02502-2014-1) BUAB „Freshtravel“ iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirta UAB „Valdsita“.

32Pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl kompensacijos už nemokaus kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę išmokėjimo asmenis. Departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 „Dėl kompensacijos už BUAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ atsakydamas į pareiškėjos prašymą, nurodė, kad vadovaudamasis teisės aktais bei vykdydamas turistų patirtų nuostolių ir galimų kompensacijų dydžio apskaičiavimą, Departamentas įvertino bendrą visų turistų patirtų nuostolių dydį, pagrįstą turistų pateiktais dokumentais. Tik gavus visus dokumentus bei turint galutinę bendrą turistų patirtų nuostolių sumą, buvo nustatytas konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis, kuris sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi, draudimo bendrovė ERGO į prašyme nurodytą banko sąskaitą perves 37,30 Eur. Atkreipė dėmesį, kad dėl likusios už kelionę sumokėtos sumos dalies, kuri nebus kompensuojama panaudojant BUAB „Freshtravel“ turėto draudimo lėšas, pareiškėja turi teisę naudotis kitus savo teisių gynimo būdus (el. t. 1, b. l. 28–29).

33Dėl turtinės žalos atlyginimo.

34Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, jog įmokėti pinigai bus grąžinti, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą. Pareiškėja skunde reiškiamą reikalavimą, be kitų teisinių argumentų, grindžia teismų jau suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Paminėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 išnagrinėjęs iš esmės analogišką ginčą, 2017 m. gegužės 8 d. nutartyje padarė išvadą, jog „nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017. Šios apeliacinės instancijos teismo administracinės jurisprudencijos nuostatos iš esmės atkartojamos ir pirmosios instancijos teismo praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-3612-473/2017 ir kt.), teismui nagrinėjant kitas šiuo požiūriu vienarūšes individualias administracines bylas. Taigi, netinkamas 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos 90/314 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinių teismų. Teismai labai panašias arba analogiškas bylas privalo spręsti panašiai (lot. a similibus procedere ad similia). Todėl šia aplinkybe pareiškėja pagrįstai grindžia skunde reiškiamus reikalavimus, atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtus veiksmus ir kitas atsakovės civilinei atsakomybei nagrinėjamoje byloje kilti būtinas sąlygas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Taigi nors de jure tokio pobūdžio bylos ir neatitinka modelinių bylų sampratos ABTĮ 127 straipsnio prasme, tačiau de facto tokiomis gali būti traktuojamos ir valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos kiekvienoje tokio pobūdžio byloje naujai nebenustatinėtinos ir nebeįrodinėtinos.

35Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei konstitucinių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt. nutarimai), nei materialinio ar procesinio pobūdžio pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti aukščiau nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (lot. sprendimo esmė, teismo suformuluota abstrakti elgesio taisyklė, sprendimo pagrindas, kuriuo privalu vadovautis) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų esminio turinio (stare decisis doktrina, t. y. laikytis to, kas jau nuspręsta), teismas daro išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjai jų patirtą žalą.

36Dėl priteistino turtinės žalos dydžio.

37Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo asmens byloje atstovės Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjos į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jai prašomo priteisti dydžio turtinę žalą. Atsakovės atstovės įsitikinimu, be kita ko, esant šalių (UAB „Freshtravel“ ir pareiškėjos) nepasirašytai Paslaugų sutarčiai bei šios sutarties dalies kainos sumokėjimo ne į UAB „Freshtravel“, o į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą faktui, neegzistuoja ir pagrindas pareiškėjos skundui patenkinti. Tokiu būdu atsakovė apeliuoja į nagrinėjamos bylos atveju su kitomis bylomis nesutampančias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir prašo teismo jomis remtis priimant byloje sprendimą.

38Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m. rugpjūčio 21 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT002204 nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta. Ūkio ministerija savo nuomonei pagrįsti remiasi Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismo vertinimu, įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme, toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančią.

39Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartis laikytina nesudaryta (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.192 straipsnyje įtvirtinta, jog sutarties formai taikomos CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti paprasta rašytine forma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vienu iš tokių atvejų yra laikytina turizmo paslaugų teikimo sutartis, kurios formą reglamentuoja jau minėtas Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punktas. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), tačiau Turizmo įstatyme nėra tokio imperatyvaus nurodymo. Tai reiškia, jog nesant tokio imperatyvaus nurodymo, sandorio formos nesilaikymas reikštų tik tai, jog sudarytas sandoris lieka galioti, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjimu atveju, pastaroji įstatymo norma teisiškai nėra aktuali ginčui, todėl teismas daro išvadą, jog sandorio sudarymo faktą pareiškėja įrodė leistinais rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, jog pareiškėjai fiziškai pasirašyti Paslaugų sutarties objektyviai nebuvo reikalinga. Dėl to teismas pripažįsta nepagrįstu Ūkio ministerijos argumentą, kad ginčo Paslaugų sutarties šalys turėjo ginčo sutartį pasirašyti, o nesant rašytinės sutarties, ji traktuotina kaip nesudaryta, kas reikštų, jog tarp šalių nesusiklostė paslaugų teisiniai santykiai.

40Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima ignoruoti ir šalių suderintų tarpusavio ketinimų, valios tokią sutartį sudaryti, negalima neatsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Šių aplinkybių neigimas ir įrodinėjimas, kad Paslaugų sutartis nebuvo sudaryta, reikštų nesąžiningumą pareiškėjos atžvilgiu. Teismas vertina, kad byloje pakanka duomenų daryti išvadą, jog Paslaugų sutarties šalys aiškiai išreiškė valią sudaryti šią sutartį. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią. Bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą (suklydimas, apgaulė, spaudimas, grasinimas ir kt.), sukelia sutarties negaliojimą. Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Vertinti, jog Paslaugų sutarties šalys, savanoriškai nustatydamos sutarties formą, kaip nors pažeidė gerą moralę, viešąją tvarką ar kitus teisinius imperatyvus, teismas neturi jokio pagrindo.

41Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta UAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 12 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 752,43 Eur (2 598Lt) (mokėjimo paskirtis Grupinis.lt order # (523653366). Ši pareiškėjos pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina ir dėl to ginčo byloje nėra.

42Iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centras teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, jog juridinis asmuo UAB „Beta Media“ (kuriai priklauso portalas www.grupinis.lt) (juridinio asmens kodas 302527342) UAB „Beta.lt“ pavadinimu buvo įregistruotas 2010 m. liepos 9 d., o 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Chery Media LT“. 2015 m. rugsėjo 23 d. UAB „Chery Media LT“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“. Taigi, UAB „Beta.lt“ ir UAB „Chery Media LT“ istoriškai veikė kaip tas pats juridinis asmuo. Būtent todėl aukščiau minėtame pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo nurodyme Nr. 232 gavėju nurodyta UAB „Chery Media LT“, o mokėjimo paskirtyje nurodyta „Grupinis.lt order # (523653366)“.

43Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjos turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas Paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

44Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėja 2014 m. rugpjūčio 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. 232 pervedė 752,43 Eur (2 598 Lt) sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.grupinis.lt užsakytą kelionę į Fuerteventūrą.

45Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 752,43 Eur (2 598 Lt) dydžio turtinę žalą, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Pirmiausia paminėtina, jog Paslaugų sutarties sudarymo tinkamą formą bei pagal sutartį atlikto mokėjimo tinkamumą pagrindžia tai, jog pareiškėja kompetentingo teismo buvo įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

46Be to, pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas į L. A. banko sąskaitą pervedė 37,30 Eur. Iš pateiktų duomenų matyti, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką pareiškėjai dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, taip pat buvo pripažinta, kad Paslaugų sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos sąskaitą dėl to, jog pareiškėja už kelionę laikoma sumokėjusia tinkamu būdu bei tinkamam asmeniui.

47Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos reikalavimo priteisti jos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės žalos atlyginimą teisinis ir faktinis pagrįstumas laikytinas teismo nustatytu. Vertindamas, kokio dydžio materialinės žalos atlyginimas turėtų būti priteistas pareiškėjos naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, teismas konstatuoja, jog ERGO Insurance SE Lietuvos filialui pareiškėjai sumokėjus 37,30 Eur dydžio draudimo išmoką, laikytina, jog pareiškėjai liko negrąžinta 715,13 Eur suma.

48Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.

49Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, jos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

50Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

51Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. gegužės 24 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

52Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

53Pareiškėjos L. A. skundą tenkinti.

54Priteisti pareiškėjai L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 715,13 Eur (septynis šimtus penkiolika eurų ir 13 centų) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. gegužės 24 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

55Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Teismas... 4. Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš... 5. Nurodė, kad portale www.grupinis.lt įsigijo du kuponus, kurių kiekvieno... 6. Teigė, kad pareiškėja dar 2014 m. lapkričio mėn., sužinojusi apie BUAB... 7. Pažymėjo, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis... 8. Pareiškėja į teismo posėdį, apie kurį jai buvo pranešta tinkamai,... 9. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir... 10. Nurodė, kad pareiškėja siekia įrodyti, kad Turizmo įstatyme nustatytas... 11. Pažymėjo, kad nei ABTĮ, nei Teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai... 12. Atkreipė dėmesį, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę Lietuvos valstybė... 13. Atsakovės atstovo įsitikinimu, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo... 14. Pabrėžė, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, numatanti, jog kelionių... 15. Taip pat nurodė, kad Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad jis įgyvendina... 16. Paaiškino, kad tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje... 17. Pažymėjo, kad paslaugų teikimo sutartis, kuri yra pateikta teismui, nėra... 18. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas... 19. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į skundą... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos... 21. Pažymėjo, kad Turizmo įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo... 22. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi... 23. Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė... 24. Teismas... 25. Skundas tenkintinas.... 26. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos... 27. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. kovo 24 d.... 28. 2014 m. balandžio 4 d. buvo išduotas Kelionės organizatoriaus turizmo... 29. 2014 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėja ir „Plius travel“ (kelionių... 30. 2014 m. lapkričio 14 d. Departamento direktorius įsakymu Nr. V-256 sustabdė... 31. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad... 32. Pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu dėl kompensacijos už... 33. Dėl turtinės žalos atlyginimo.... 34. Pareiškėjos skundo pagrindas yra tai, jog atsakovė Lietuvos Respublika į... 35. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nemato nei... 36. Dėl priteistino turtinės žalos dydžio.... 37. Atsakovės Lietuvos valstybės ir trečiojo asmens byloje atstovės Ūkio... 38. Teismas kaip nepagrįstus atmeta Ūkio ministerijos argumentus, jog 2014 m.... 39. Iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėja tiek... 40. Priešingai, siekiant nustatyti Paslaugų sutarties sudarymo faktą, negalima... 41. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog pareiškėjos atlikti mokėjimai į UAB... 42. Iš viešai prieinamų valstybės įmonės Registrų centras teikiamų... 43. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog... 45. Pažymėtina, kad tai, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjai 752,43... 46. Be to, pagal Departamento reikalavimą ERGO Insuranse SE Lietuvos filialas į... 47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog... 48. Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų.... 49. Pareiškėja prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 51. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 52. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 53. Pareiškėjos L. A. skundą tenkinti.... 54. Priteisti pareiškėjai L. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 55. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...