Byla 2A-1026-232/2017
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kiti suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Ritos Kisielienės, Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos teisių perėmėjos Z. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens G. S. savarankišką reikalavimą pareiškėjai Z. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kiti suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos,

2Nustatė

3 I.Ginčo esmė

  1. Pareiškėja A. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. S. priėmė savo sutuoktinio J. S., mirusio 2009 m. birželio 3 d. palikimą, kuris susideda iš 1/2 sodo sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu ( - ), pradėjusi jį faktiškai valdyti.
  2. Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose neprieštaravo dėl pareiškimo tenkinimo.
  3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi pradinė pareiškėja A. S. buvo pakeista jos teisių perėmėja Z. P., paaiškėjus, kad pradinė pareiškėja 2015 m. kovo 1 d. mirė bei testamentu jai priklausančias dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio adresu ( - ), paliko Z. P., kuri palikimą priėmė, padavusi pareiškimą notarui.
  4. Suinteresuotas asmuo G. S. pateikė pareiškimą su savarankišku reikalavimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. S. priėmė savo tėvo J. S., mirusio 2009 m. birželio 3 d. palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti. Kaip juridinio fakto nustatymo tikslą suinteresuotas asmuo įvardina paveldėjimo teisės liudijimo gavimą. Nurodė, kad ji savo aktyviais veiksmais priėmė palikimą, nes būtent ji prižiūrėjo sodo sklypą, sodino ir laistė daržoves. Motina A. S. negalėjo to padaryti dėl silpnos sveikatos, nes 2008 m. gruodžio 16 d. susirgo išeminiu insultu ir tapo neįgali; nuo 2011 m. kovo 22 d. jai nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Suinteresuotas asmuo pastoviai prižiūrėjo savo motiną ir nuolat ją slaugė, nes ji neturėjo galimybių rūpintis žemės sklypu ar pačia savimi. Suinteresuotas asmuo aktyvius veiksmus įrodinėja, pateikdamas įrodymus apie 2009 m. spalio 7 d. atliktą įmoką pagal atsiskaitymo knygelę bei suinteresuoto asmens dalyvavimą 2009 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus regiono Vilniaus miesto pietinio skyriaus neapskaitinio elektros energijos vartojimo vietos apžiūros akto Nr. 012944 svarstymo komisijos posėdyje.
  5. Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose nurodė, kad neprieštarauja dėl suinteresuoto asmens G. S. savarankiško reikalavimo tenkinimo.
  6. P. Z. P. pateikė teismui rašytinį atsisakymą nuo pareiškimo, tačiau jame nenurodė pareiškimo atsisakymo priežasčių. Teismui du kartus išaiškinus pareiškimo atsisakymo pasekmes bei nustačius terminą patvirtinti pareiškimo atsisakymą, pareiškėja to nepadarė; į teismo posėdį neatvyko; prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė bei neatvykimo priežasčių neįvardino. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjos Z. P. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktas nenagrinėtas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu patenkino suinteresuoto asmens G. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po J. S. 2009 m. birželio 3 d. mirties J. S. palikimą priėmė dukra G. S., pradėjusi tą turtą faktiškai valdyti; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti suinteresuoto asmens G. S. paveldėjimo teisę; priteisė iš pareiškėjos Z. P. suinteresuotam asmeniui G. S. 41 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš pareiškėjos Z. P. į valstybės biudžetą 18,72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas įvertinęs suinteresuoto asmens G. S. paaiškinimus, liudytojų parodymus nustatė, kad būtent ji savo aktyviais veiksmais po tėvo mirties pradėjo naudotis ir prižiūrėti žemės sklypo dalį kaip savo nuosavą turtą; jame sodino daržoves, jas laistė, augino bei prižiūrėjo; į sodą veždavosi motiną A. S., kuri sunkiai vaikščiojo; į sodą kviesdavosi draugus; motina A. S. dėl sunkios sveikatos būklės nepajėgė pati savarankiškai rūpintis nei savimi, nei sodu. Pagal medicininius duomenis apie pareiškėjos A. S. sveikatos būklę pareiškėjai jau nuo 2008 m. pabaigos buvo reikalinga priežiūra, ji negalėjo būti visiškai savarankiška bei pati save pilnai apsitarnauti; buvo pusiau darbinga, turėjo sunkumų judant. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos sveikata nebuvo tokia gera, kad ji būtų galėjusi savarankiškai aktyviais veiksmais priimti mirusio sutuoktinio žemės sklypo dalį, pradėdama ja naudotis ir ją faktiškai valdyti, sodindama augalus, juos prižiūrėdama, nuimdama derlių. Tuo tarpu, G. S. aktyviais veiksmais, tiek fiziškai rūpindamasi paveldėta žemės sklypo dalimi, tiek ir mokėdama mokesčius už paveldėtą (bei motinai priklausiusią) žemės sklypo dalį kaip jos savininkė, patvirtino, kad ji aktyviais veiksmais pradėjo valdyti paveldėtą tėvui priklaususią žemės sklypo dalį, tokiu būdu priimdama mirusio tėvo J. S. palikimą, nepraleisdama 3 mėnesių termino palikimui priimti.
  3. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateikta 2013 m. Sodininkų bendrijos „Vairas“ pažyma, jog nario mokestį už 2009-2012 m. mokėjo pareiškėja A. S. visų šių įrodymų kontekste nepatvirtina, kad ji nario mokestį (būdama pati 1/2 žemės sklypo savininke) mokėjo tik todėl, kad laikė save viso sklypo savininke. Teismas, įvertinęs teismui kilusias abejones dėl tikrosios pareiškėjos valios pasirašant ir paduodant pareiškimą bei dėl pareiškime nurodyto pareiškėjos gyvenamosios vietos adreso teisingumo; taip pat įvertinęs aplinkybę, kad į bylą nebuvo pateikta jokių kitų įrodymų patvirtinančių pareiškėjos aktyvius veiksmus, priimant palikimą, įvertinus įrodymus, kad pareiškėja turėjo sveikatos problemų bei buvo nuolatos suinteresuoto asmens prižiūrima ir su juo gyveno, sprendė, kad vienintelis pareiškėjos pateiktas įrodymas apie nario mokesčio mokėjimą nėra pakankamas, norint paneigti būtent suinteresuoto asmens aktyvius veiksmus priimant paveldėtą turtą.
  4. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą pagal savo vidinį įsitikinimą bei remdamasis ne tik įrodymų vertinimo principais, bet ir logikos dėsniais, konstatavo, kad po J. S. mirties (2009 m. birželio 3 d.) jo dukra G. S. priėmė J. S. palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti. Todėl teismas tenkino suinteresuoto asmens G. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pastaroji priėmė J. S. palikimą.
  5. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje dalyvavusių asmenų interesai buvo priešingi, o pradinės pareiškėjos teisių perėmėja, kuri pradėjo šį procesą, nei karto neatvyko į teismo posėdžius, nusprendė tenkinus suinteresuoto asmens savarankišką reikalavimą (kas reiškia nepalankaus sprendimo pareiškėjai priėmimą), priteisti suinteresuotam asmeniui G. S. iš pareiškėjos Z. P. 41 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį. Taip pat priteisė iš pareiškėjos Z. P. į valstybės biudžetą 18,72 Eur teismo patirtų pašto išlaidų.

4III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Apeliaciniu skundu pareiškėjos teisių perėmėja Z. P. prašo panaikinti 2016-02-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą.
  2. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantės pateiktą pareiškimo atsisakymą, netenkino apeliantės prašymo nutraukti civilinę bylą. Nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėja nepaaiškino atsisakymo nuo pareiškimo priežasties. Apeliantės teigimu, ji tokios prievolės neturi, tai neįpareigoja CPK 140 str.
  3. Visi faktiniai įrodymai apie G. S. paveldėtą turtą yra naikintini, nes teismas neįvardijo turto, kurį galimai paveldėjo G. S.. Teismas turėjo įvardinti registro numerius, jei šis turtas neregistruojamas, aprašyti turtą, kurį tariamai paveldėjo G. S..
  4. Teismas šiurkščiai pažeisdamas CPK reikalavimus konstatavo ne juridinę reikšmę turintį faktą, o liudytojų ir suinteresuotojo asmens parodymus, neišreikalavęs iš suinteresuotojo asmens įrodymų, kad tariamai paveldimas turtas egzistuoja.
  5. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 str.
  6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti apeliantės Z. P. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus mieso apylinkės teismo 2016-02-17 sprendimą.
  7. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei tinkamai pritaikius materialines bei procesines teisės normas.
  8. Nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios intancijos teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas ir konstatavo ne juridinę reikšmę turintį faktą, o suinteresuoto asmens G. S. ir liudytojų parodymus. Pažymėjo, kad Lietuvos A. T. praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose byloje kyla ginčas dėl teisės, siekiant proceso ekononmiškumo ir koncentracijos, byla toliau nagrinėjama yrpatingosios teisenos tvarka pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 str. 7 d., bet bylą nagrinėjantis teismas vadovaujasi ginčo teisenos normomis. Sprendime nurodyta, kad pati apeliantė nedalyvavo teismo posėdyje ir nepateikė jokių žodinių paaiškinimų dėl pareiškime nurodytų aplinkybių, dėl to pirmosios intancijos teismas apeliantės pareiškimą paliko nenagrinėtą.
  9. Pažymėjo, kad nors žemės sklypas, esantis ( - ) Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip priklausantis nuosavybės teise apeliantės motinai A. S., kurios nuosavybės teisės į žemės sklypą atsiradimo pagrindas yra 1995-06-16 sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau vadovaujantis 1969 m. galiojusios Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1,3 dalimi turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir priklauso abiems, nors įregistruotas tik vieno iš jų vardu.
  10. Pažymėjo, kad šioje byloje teismas nagrinėjo tik juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą t.y. teismas spręsdamas palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos faktus, neturi aiškinti ir konstatuoti palikto turto kiekio, jo dalių.
  11. Nesutiko su apeliantės nuomone, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje civilinėje byloje apeliantės pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas, pirmosios intancijos teismas nustatęs, kad skiriasi apeliantės ir suinteresuoto asmens interesai siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo pagrįstai priteisė iš apeliantės žyminį mokestį suinteresuoto asmens G. S. naudai ir bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.

5IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, taip pat ir teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėja Z. P. pateikė teismui rašytinį atsisakymą nuo pareiškimo, tačiau jame nenurodė pareiškimo atsisakymo priežasčių, kad yra žinomos pareiškimo atsisakymo teisinės pasekmės. Teismui du kartus išaiškinus pareiškimo atsisakymo pasekmes bei nustačius terminą patvirtinti pareiškimo atsisakymą, pareiškėja to nepadarė; į teismo posėdį neatvyko; prašymo atidėti teismo posėdį nepateikė bei neatvykimo priežasčių neįvardino. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartimi pareiškėjos Z. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą. Pažymėtina, jog šios nutarties pareiškėja neskundė, minėta nutartis yra įsiteisėjusi, todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjos valią atsiakyti pareiškimo pagal CPK 140 str., šiuo atveju nereikšmingi, neįtakojantys ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl plačiau dėl minėto apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
  3. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu teismo sprendimu išnagrinėjo suinteresuoto asmens G. S. savarankišką reikalavimą pareiškėjai Z. P. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Apeliantės teigimu teismas šiurkščiai pažeisdamas CPK reikalavimus konstatavo ne juridinę reikšmę turintį faktą, o liudytojų ir suinteresuotojo asmens parodymus. Šie apeliantės teiginiai atmestini.
  5. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 str.) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad byloms dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo būdingi tam tikri įrodinėjimo ypatumai, kuriuos lemia tai, kad šiose bylose naudojami netiesioginiai įrodymai, nes jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 str.). Todėl tokio pobūdžio bylose, neišvengiamas prielaidų darymas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, ir atitinkamai būtų pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (pvz., Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008-06-16 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009-03-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2009). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.), o teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, įskaitant liudytojų ir suinteresuoto asmens parodymus, savo išvadas padarė įvertinęs visų surinktų byloje įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis).
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pareikštus reikalavimus teismas nagrinėjo bylą ypatingosios teisenos tvarka ir sprendė dėl palikimo priėmimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 442 str. 1 d. 1 p., 444 str. 2 d. 8 p.). Paveldimo turto kiekio nustatymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas šio klausimo neturėjo svarstyti.
  7. Kaip matyti iš bylos medžiagos byloje dalyvaujančių asmenų (pareiškėjos teisių perėmėjos ir suinteresuoto asmens G. S.) suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas, jų interesai priešingi. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-18 nutartimi apeliantės (pareiškėjos) pareiškimas paliktas nenagrinėtu, 2016-02-17 sprendimu suinteresuoto asmens pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, įvertinęs dalyvavusių asmenų procesinį elgesį, pagrįstai iš apeliantės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
  8. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos A. T. 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  9. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinys pagrįstas byloje surinktais įrodymais, liudytojų ir suinteresuoto asmens paaiškinimais. Apeliantės nurodyti argumentai teismo išvadų nepaneigia. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

6Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

7Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai