Byla 2A-240-553/2013
Dėl paskolos grąžinimo termino pakeitimo ir vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

3kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,

4kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) E. V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimo, priimto išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės E. V. G. ieškinį atsakovui AB DnB bankui dėl paskolos grąžinimo termino pakeitimo ir vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7Ieškovė E. V. G. kreipėsi į teismą (ieškinys gautas 2011-08-08) su ieškiniu reikalaudama nustatyti 289 620 EUR paskolos, atsakovo suteiktos ieškovei pagal 2007-11-09 paskolos sutartį Nr. K-2400-2007-819, grąžinimo terminą ir tvarką, nustatant, kad paskola turi būti grąžinama vienu mokėjimu per 3 metus (36 mėnesius), terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo skyrybų ir turto padalijimo byloje įsiteisėjimo dienos. Prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-11-09 sudarė su atsakovu kreditavimo sutartis dėl 289 620 EUR kredito suteikimo: 153 498 EUR suteiktas kreditas vartojimo reikmėms ir 136 122 EUR – būsto kreditas. 2008-09-16 ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama laikinai atidėti kredito grąžinimą dėl bendros ekonominės situacijos išprovokuotų staigių pasikeitimų nekilnojamojo turto pardavimų srityje. 2009-03-19 ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovą, prašydama atidėti mėnesines įmokas iki 2009-05-16. 2009-05-18, negaudama iš atsakovo jokio atsakymo, ieškovė vėl kreipėsi su prašymu atidėti priklausančias mokėti kasmėnesines įmokas. Nepaisant nedidelių gaunamų darbinių pajamų, ieškovė teigianti sistemingai mokėjusi įmokas bankui. 2009-07-09 ieškovė dar kartą kreipėsi į atsakovą prašydama atidėti kreditavimo sutartyje numatytus mėnesinius mokėjimus, nes teigė buvusi užklupta vaiko ligos, šeimyninių problemų, bylinėjimosi teisme dėl bendros jungtinės nuosavybės padalijimo, nebeturėjusi galimybės toliau mokėti įmokų iki bus baigtos bylos dėl turto dalybų. 2009-10-02 tarp šalių buvo sudarytas atskiras Susitarimas Nr. K-2400-2007-819/1 dėl 2007-11-09 kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo negrąžintas kredito likutis buvo padidintas iki 288 930,72 EUR. Galutinis kredito gražinimo terminas buvo nustatytas 2032-09-16. 2010-04-12 ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti paskolos įmokų mokėjimą, kol bus baigta nagrinėti sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia byla ir ieškovės ištuokos byla. Vietoj atsakymo į prašymą, 2010-07-14 ieškovė gavusi iš banko raštą dėl skolos valdymo perdavimo ir įsipareigojimų bankui nevykdymo, kuriuo buvo įspėta, jog neįvykdžius įsipareigojimų iki 2010-08-03, bankas vykdys priverstinį skolos išieškojimą. 2010-07-21 ieškovė gavo banko raštą dėl pradelstų sumų padengimo. 2010-12-14 ieškovė gavusi banko raštą dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo. Rašte buvo nurodyta, jog praėjus 10 dienų terminui nuo šio rašto išsiuntimo dienos ir ieškovei neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, bankas sekančią dieną po šio termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia 2007-11-09 kreditavimo sutartį. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas nutraukė sutartį nenustatęs, jog iš tikrųjų egzistuoja tokiam veiksmui atlikti būtinos sąlygos. Ieškovė nurodė, kad gali realiai įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus bankui, kadangi turėtų gauti ženklią lėšų skyrybų byloje sumą padalinus bendrą jungtinę nuosavybę. Ieškovė teigė, kad ji visą laiką prioritetu laikė tinkamą įsipareigojimų bankui vykdymą, ji siekė suderinti periodinių įmokų dydžio klausimą su banku, tačiau ji nesulaukė iš banko nei žodinio, nei rašytinio atsakymo, todėl pradėjo mokėti bankui periodines įmokas pagal savo galimybes. Šalims nėra galimybės suderinti paskolos grąžinimo termino bendru sutarimu (T. 1, b. l. 2-5).

8Atsakovas atsiliepimu prašė atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kreditavimo sutartis su ieškove nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Paskutinis ieškovės mokėjimas pagal kreditavimo sutartį iki jos nutraukimo buvo atliktas 2010-06-14, kitas ieškovės mokėjimas buvo atliktas beveik po metų (2011-04-28), jau esant nutrauktai kreditavimo sutarčiai. Bankas pagal 2007-11-09 kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-819 su vėlesniais pakeitimais jam tenkančias pareigas, iš kurių pagrindinė yra suteikti kredito gavėjui kreditą, vykdė tinkamai, tuo tarpu ieškovė savo įsipareigojimus, kurių pagrindinis yra kiekvieną mėnesį pagal sutarties sąlygas, pakeistas 2009-10-02 Susitarimu Nr. K-2400-2007-819/1, mokėti kredito įmokas ir palūkanas, vykdė netinkamai. Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad į pateikiamus prašymus iš atsakovo nebuvo gaunama jokių atsakymų. Šiuos ieškovės teiginius paneigia jau vien ta aplinkybė, kad su ieškove buvo sudarytas 2009-10-02 Susitarimas Nr. K-2400-2007-819/1 dėl 2007-11-09 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-819 sąlygų pakeitimo, pagal kurį ieškovei, atsižvelgiant į jos prašymus keisti kreditavimo sutarties sąlygas ir juose nurodomas aplinkybes, suteiktas kreditas buvo restruktūrizuotas. Be to, su ieškove banko darbuotojai bendravo telefonu, buvo rengiami susitikimai banke (su ieškove taip pat buvo susitikta iš karto gavus 2010-04-12 ieškovės prašymą atidėti paskolos įmokų mokėjimą, kuris pateiktas praėjus tik pusmečiui nuo 2009-10-02 Susitarimo Nr. K-2400-2007-819/1, kuriuo jau buvo keičiamos kreditavimo sutarties sąlygos, pasirašymo), o 2010-09-15 išduotas banko leidimas ieškovei parduoti prievolių pagal 2007-11-09 Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-819/1 įvykdymui įkeistą turtą, kad iš gautų lėšų būtų įvykdyti ieškovės skoliniai įsipareigojimai ir atsiskaityta su atsakovu. Kadangi ieškovė 2009-10-02 Susitarimu Nr. K-2400-2007-819/1 prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, o įkeistas turtas nebuvo parduotas ir su banku nebuvo atsiskaityta, tai bankui nematant galimybės toliau tęsti sutartinius santykius bei nesant duomenų, kad situacija artimiausiu metu galėtų iš esmės pasikeisti, t. y. kreditavimo sutarties pažeidimams tapus ilgalaikio pobūdžio, kreditavimo sutartis nutraukta. Iškovė, nesilaikydama Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio reikalavimų (nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų), neturi teisės reikalauti, kad šis straipsnis būtų taikomas atsakovo atžvilgiu. Ieškovė neįrodė CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų: ieškovės nurytos aplinkybės (sumažėjusi įkeisto turto vertė, vaiko liga, šeimyninės problemos, bylinėjimasis teisme dėl bendros jungtinės nuosavybės padalijimo), kuriomis ji grindžia reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas, nei padidino sutarties įvykdymo kainą, nei sumažino ieškovės gaunamą įvykdymą. Šalims vieną kartą jau įvertinus minėtas aplinkybes ir 2009-10-02 pakeitus sutarties sąlygas abiems šalims priimtinu būdu, antrą kartą reikalauti pakeisti sutartį tų pačių aplinkybių pagrindu nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovė sudarydama sutartį prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Ieškovės siūlomas kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo būdas iš esmės pažeidžia atsakovo interesus, nes atsakovas faktiškai net penkis metus negautų jokių pajamų. Ieškovės siūlomu pakeitimu ne būtų atkurta pusiausvyra, o ieškovės interesai banko sąskaita (T. 1, b. l. 73-78).

9Ieškovė 2011-11-18 pateikė teismui patikslintą ieškinį ir jame nurodė reikalavimą vienašališką kredito sutarties Nr. K-2400-2007-819 nutraukimą pripažinti neteisėtu, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Papildomai ieškovė nurodė, kad kreditavimo sutartimi mėnesinės įmokos turėjo būti mokamos 25 metus, o ieškovės pagal galimybes mokamos mažesnės įmokos buvo tik laikinos, lyginant su visu nustatytu kredito grąžinimo terminu, ir bankui tai buvo žinoma. Todėl toks trumpalaikis, ieškovei asmeniškai sudėtingų, o taip pat iš kitos pusės ir bendrų šalies ekonominio sunkmečio aplinkybių sąlygotas, dalies Sutarties prievolės neįvykdymas, t. y. kelių kredito įmokų nesumokėjimas negali būti laikomas kaip esminis sutarties pažeidimas, kadangi tokia situacija neduoda ir nedavė pagrindo bankui manyti, kad kreditas apskritai nebus grąžintas (T. 1, b. l. 115-122).

10Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškovės reikalavimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad po sutarties pakeitimo 2009-10-02 ieškovė bankui prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai (nustatytais naujai terminais nemokėjo kredito, palūkanų ir delspinigių). Paskutinis ieškovės mokėjimas pagal sutartį iki jos nutraukimo buvo atliktas 2010-06-14, kitas ieškovės mokėjimas buvo atliktas beveik po metų (2011-04-28). Ieškovė, reikalaudama pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu, teigia, kad sutarties įvykdymas jai pasidarė sunkesnis nei buvo sudarant sutartį, tačiau nepateikia jokių duomenų apie savo turtinės padėties pablogėjimą, tik nurodo, kad susiklostė jai nepalanki gyvenimiška situacija, nepaaiškindama nieko konkretaus. Ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą. Sutartis buvo nutraukta nuo 2011-02-09 (T. 1. b. l. 132-135).

112012-01-24 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad palaiko abu reikalavimus ir prašo teismo dėl jų pasisakyti sprendime (T. 2, b. l. 93).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-02-24 priėmė sprendimą ieškinį atmesti, priteisė iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad pati ieškovė pripažįsta, kad pažeidė kreditavimo sutartį, teigdama, kad susidėjo nepalankios šeiminio gyvenimo bei verslo aplinkybės, ir tai sutrukdė jai įvykdyti kreditavimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad šalių kreditavimo sutartis buvo nutraukta pagrįstai. Nustatė, kad negali būti patenkintas ir ieškinio reikalavimas nustatyti naują paskolos grąžinimo terminą ir tvarką. Vilniaus apygardos teismas 2011-08-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1460-520/2011 paliko galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-04-04 nutartį, kuria nutarta išieškoti iš ieškovės skolą – 287 010,83 EUR negrąžinto kredito, 20 250,38 EUR nesumokėtų palūkanų, 2 316,96 EUR delspinigių, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį daiktą - žemės sklypą Vilniaus rajone. Kadangi teismo sprendimu skola atsakovui jau yra priteista, šios skolos grąžinimo terminai ir tvarka nebegali būti keičiami atskiru teismo sprendimu.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Apeliantė (ieškovė) E. V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį ir apeliacinį skundą patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

  1. Teismas vienpusiškai ir formaliai įvertino bylos įrodymus. Teismas neatsižvelgė į apeliantės išskirtinę padėtį, kad jos laikinai pablogėjusi turtinė padėtis yra dėl ilgai trunkančio teisminio bylinėjimosi skyrybų byloje su sutuoktiniu, nuo kurio kentė smurtą ir prievartą, išnagrinėjus skyrybų bylą, apeliantė galės iš karto įvykdyti prievolę bankui. Apeliantė ne kartą informavo banką bei užtikrino, jog pasibaigus ištuokos bylai ir padalinus visą turtą, ji iškart įvykdys savo įsipareigojimus, kadangi dalintino turto masė neabejotinai didesnė nei atsakovo suteiktas kreditas.
  2. Sprendime teismas nurodė, kad po įspėjimų įsipareigojimai ir toliau nebuvo vykdomi, sutartis nutraukta vadovaujantis bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktų pagrindu. Apeliantė pažymėjo, kad aiškinant sutartis negalima vadovautis tik sutartiniu tekstu. Apeliantė dėjo visas pastangas sąžiningai vykdyti savo prievoles, stengėsi bendradarbiauti su atsakovu, tačiau negalėjo atgauti iš buvusio vyro savo turto, kuriuo galėtų atsiskaityti su atsakovu. Nuo kreditavimo sutarties sudarymo 2007-11-09 ieškovės įsipareigojimai buvo ilgą laiką vykdomi – iki pat 2009 m. birželio mėn. nepertraukiamai kiekvieną mėnesį buvo mokamos įmokos. Sudarius 2009-10-02 susitarimą apeliantė tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus iki pat 2010-06-14, po to kreipėsi dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau sutartis buvo nutraukta. Tik 2011-08-04 šalims pavyko pasiekti bendrą susitarimą ir apeliantei leista mokėti po 540 Lt kasmėnesinių įmokų. Mokėjimai atliekami ir dabar. Apeliantė tik dėl susiklosčiusių labai sunkių gyvenimiškų aplinkybių (nuo 2010-06-14 iki 2011-08-04) netinkamai vykdė kreditavimo sutartį ir neatliko kasmėnesinių įmokų, tačiau ji aktyviai siekė dar kartą pakeisti sutarties sąlygas bei banką informavo apie esamą laikiną nemokumo situaciją, dėl ko ji negali visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės egzistuoja, tačiau bankas, to nepaisydamas, grubiai pažeidė įstatymus.
  3. Byloje turėjo būti vertinami CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai. Teismas nepagrįstai nepaisė apeliantės interesų, vienpusiškai apgynė tik atsakovo pusę, neatsižvelgė, jog šalių sudaryta kreditavimo sutartis buvo ilgalaikė, o apeliantė tik laikinai pagal galimybes mokėjo mažesnes įmokas, lyginant su visu nustatytu kredito grąžinimo terminu ir atsakovui tai buvo žinoma, todėl tai negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu (T. 2, b. l. 104-111).

14Atsakovas AB DnB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

  1. Ieškovė sudarydama su banku kreditavimo sutartį ir jos sąlygas keičiantį susitarimą, žinojo apie apeliaciniame skunde nurodomas jos padėtį sunkinančias aplinkybes, įvertino šių aplinkybių galimą įtaką sutartinių įsipareigojimų vykdymui, taip pat įvertino kreditavimo sutarties ir susitarimo sąlygas, pasirašydama šiuose dokumentuose sutiko su jų vykdymo sąlygomis ir įsipareigojo tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Tačiau net ir po sutarties pakeitimo 2009-10-02 apeliantė netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o nuo 2010-06-14 iki 2011-04-28 apskritai nevykdė jokių mokėjimų bankui.
  2. Apeliantė, atsižvelgiant į dalies gauto kredito panaudojimą, negali būti laikoma vartotoja. Didžiąją dalį suteikto kredito apeliantė ketino panaudoti geodeziniams ir kadastriniams pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeisto sklypo matavimams atlikti. Apeliantė ketino padalinti minėtą sklypą, jį parduoti ir tokiu būdu gauti pajamų. Sutarčiai netaikomos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos, nes kredito suma viršija 75 000 EUR.
  3. Apeliantė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl bankas visiškai pagrįstai vadovavosi kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43, 46.1 p., t. y. esant vienam iš kreditavimo sutartyje numatytam jos nutraukimo pagrindų, kai kredito gavėjas kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui kredito dalies ir / arba nemoka palūkanų ir kitų kreditavimo sutartyje nustatytų mokėjimų, nutraukia su kredito gavėju sudarytą kreditavimo sutartį. Sutartis nutraukta ne iš karto, o tik po to, kai ji buvo šalių sutarimu pakeista ir po pakeitimo apeliantės sutarties pažeidimams tapus sistemingiems ir ilgalaikio pobūdžio bei bankui įsitikinus, kad apeliantė negalės pagal kreditavimo sutarties sąlygas tinkamai vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nematant galimybės toliau tęsti sutartinius santykius.
  4. Kreditavimo sutarties nutraukimas, esant kreditavimo sutartyje nustatytiems jos nutraukimo pagrindams, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šalių veiksmus ir kreditavimo sutarties sąlygas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), tačiau net jeigu vertinti kreditavimo sutarties nutraukimą pagal įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), nėra jokio pagrindo išvadai, kad kreditavimo sutarties pažeidimas nebuvo esminis.
  5. Apeliantė netinkamai aiškina banko 2011-08-04 raštą kaip tarp šalių pasiektą susitarimą dėl 540 Lt įmokų mokėjimo. Rašte nurodyta, kad 540 Lt įmokų mokėjimas yra sąlyga, kurią vykdant bankas sutiko kurį laiką (iki rašte nurodyto termino) nepradėti įkeisto turto pardavimo iš varžytinių ir kad pati apeliantė turi ieškoti pirkėjo įkeistam turtui, t. y. tokiu raštu siekiama kuo didesnio apeliantės skolos bankui parduodant įkeistą turtą padengimo. Jeigu tokie mokėjimai nebūtų atliekami, bankas kreiptųsi dėl skolos išieškojimo įstatymo nustatyta tvarka parduodant įkeistą turtą varžytinėse.
  6. Apeliantei patikslinus ieškinio reikalavimus ir reiškiant reikalavimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, reikalavimas dėl kreditavimo sutarties sąlygų keitimo nebuvo reiškiamas, todėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo klausimas apeliaciniame skunde netgi negali būti keliamas ir apeliacinėje instancijoje neturėtų būti svarstomas.
  7. Skola pagal kreditavimo sutartį jau yra priteista Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-04-04 nutartimi, todėl skolos grąžinimo tvarka ir terminai negali būti keičiami atskiru teismo sprendimu, o visi klausimai dėl skolos grąžinimo spręstini vykdymo procese (T. 2, b. l. 129-133).
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

16Ieškovė kreipėsi į teismą pateikdama du reikalavimus: 1) nustatyti 289 620 EUR paskolos, atsakovo suteiktos ieškovei pagal 2007-11-09 paskolos sutartį Nr. K-2400-2007-819, grąžinimo terminą ir tvarką, nustatant, kad paskola turi būti grąžinama vienu mokėjimu per 3 metus (36 mėnesius), terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo skyrybų ir turto padalijimo byloje įsiteisėjimo dienos, t. y. pakeisti tarp ginčo šalių 2007-11-09 sudarytos kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-819 (toliau – Sutartis) sąlygas; 2) pripažinti vienašališką Sutarties nutraukimą neteisėtu. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovei patikslinus ieškinio reikalavimus ir reiškiant reikalavimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, reikalavimas dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo nebuvo reiškiamas, todėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo klausimas apeliaciniame skunde netgi negali būti keliamas ir apeliacinėje instancijoje neturėtų būti svarstomas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė teismui 2011-08-08 pateikė ieškinį su pirmu reikalavimu dėl Sutarties pakeitimo, o 2011-11-18 – patikslintą ieškinį su antru reikalavimu dėl Sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Abu ieškiniai pirmosios instancijos teisme buvo priimti (T. 1, b. l. 2, 115), ieškovė šių reikalavimų neatsiėmė ir jų neatsisakė, o 2012-01-24 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad palaiko abu reikalavimus ir prašo teismo dėl jų pasisakyti sprendime (T. 2, b. l. 93). Tokiu būdu darytina išvada, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė dėl abiejų ieškovės reikalavimų, todėl ieškovė apeliaciniame skunde galėjo nurodyti savo argumentus, kodėl, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas atmesdamas abu reikalavimus.

17Nors apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nekelia klausimo dėl ginčo Sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi, tačiau egzistuojant teismo pareigai vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl to, ar tarp ginčo šalių sudaryta Sutartis gali būti pripažinta vartojimo sutartimi. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis šia vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; kt.). Nagrinėjamoje byloje Sutartis, t. y. paskolos sutartis, buvo sudaryta tarp fizinio asmens (ieškovės) ir juridinio asmens (atsakovo, kuris užsiima, be kita ko, paskolų teikimo verslu). Pažymėtina, kad nustatant, kokio tikslo siekia fizinis asmuo, sudarydamas prekės (paslaugos) įsigijimo sutartį, būtina analizuoti sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį ir kitus reikšmingus faktus. Sutartyje nurodyta, kad 289 620 EUR kredito paskirtis: vartojimo reikmėms (153 498 EUR); būsto kreditas (136 122 EUR butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti ir remontuoti) (T. 1, b. l. 17). Ieškovė dar 2009-07-09 prašyme atsakovui nurodė, kad Sutartį sudarė dėl sunkios asmeninės situacijos, kadangi dėl sutuoktinio elgesio ji buvo priversta kartu su neįgaliu vaiku skubiai susirasti atskirą gyvenamąją vietą, todėl tam tikslui buvo paimta būsto įsigijimui ir remontui skirta paskolos dalis, o kitą paskolos dalį ieškovė paėmė ketindama investuoti į paveldėtą žemę (atlikti geodezinius matavimus, pakeisti žemės paskirtį, padalinti ją į atskirus plotus). Ieškovė tai pat nurodė, kad planavo mažiau nei per 1 metus laiko nuo paskolos paėmimo pardavus žemę dalimis, visiškai atsiskaityti su banku (atsakovu) už suteiktą paskolą (T. 1, b. l. 22). Kiti į bylą pateikti ieškovės paaiškinimai ir dokumentai nepaneigia minėtos 2009-07-09 prašyme ieškovės išsakytos pozicijos dėl to, kokiu tikslu ji su atsakovu sudarė Sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės pavirtinta, kad Sutartis negali būti vertinama, kaip paskolos sutartis skirta tik ieškovės asmeninių, namų ūkio poreikių tenkinimui. Ieškovės pagal Sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo naudai įkeičiant ieškovei nuosavybės teisę priklausantį 83 ha žemės sklypą, į kurį ieškovė ir ketino investuoti daugiau nei pusę paimto kredito, kurio vertė Sutarties sudarymo metu, kaip teigia pati ieškovė, buvo 2 505 000 Lt (T. 1, b. l. 19) ir kurį pardavusi dalimis ieškovė ketino nelaukdama 2032 metų (Sutartis buvo sudaryta 25 metų laikotarpiui), o per 1 metus nuo paskolos paėmimo visiškai atsiskaityti su banku pagal Sutartį, t. y. grąžinti 289 620 EUR paskolą, sumokėti palūkanas ir tikėtina, be kita ko, mokestį už išankstinį kredito grąžinimą. Visi minėti argumentai patvirtina, kad ieškovė, sudarydama Sutartį su atsakovu, siekė daugiau ne asmeninių, t. y. su šeimos poreikiu įsigyti vienintelį gyvenamąjį būstą susijusių, tikslų, o verslo tikslų, t. y. siekė panaudoti paimtą paskolą, kad greitu metu gauti pajamų ne tik paskolos (paimtos investavimui į žemę ir būsto įsigijimui bei remontui) gražinimui, o ir kitoms reikmėms (2 505 000 Lt žemės klypo kainą apie 1,5 karto viršija paimtą 289 620 EUR kreditą). Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ginčo šalių sudaryta Sutartis nėra vartojimo sutartis, todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės, kaip vartotojos, teisių apsaugai turi būti taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas.

18Visų pirma teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovė reikalavimo pripažinti neteisėtu vienašališką Sutarties nutraukimą iš atsakovo pusės, kadangi prašymas pakeisti Sutarties sąlygas, nukeliant paskolos grąžinimo terminą, galėtų būti svarstomas tik jeigu Sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, t. y. Sutartis būtų galiojanti ir vykdytina. Pasibaigusios sutarties pakeisti negalima. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys 2007-11-09 sudarė Sutartį, kuria atsakovas (bankas) įsipareigojo ieškovei suteikti 289 620 EUR kreditą, o ieškovė įsipareigojo laiku grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus pagal Sutartį mokėtinus mokesčius. 2009-10-02 šalys pasirašė susitarimą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo ieškovei suteiktas kreditas buvo restruktūrizuotas, t. y. atsakovas atsižvelgė į ieškovės prašymą dėl ieškovės finansinės padėties pablogėjimo palengvinti kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimo tvarką, kuri buvo nustatyta 2007-11-09 pasirašant Sutartį. Taigi abi ginčo šalys sutarė, kad nuo 2009-10-02 Sutartis bus vykdoma ieškovei palankesnėmis sąlygomis, t. y. ieškovei papildomai suteikta 5 062,58 EUR kredito dalis pagal Sutartį pradelstų palūkanų ir delspinigių dengimui, pakeisti tarpiniai kredito grąžinimo terminai ir sumos, atidedant negrąžintos kredito dalies mokėjimus ir kreditą pradedant grąžinti nuo 2009-10-16 ir iki 2010-06-16 atidėtas visų palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo susitarimo pasirašymo iki 2010-05-31, mokėjimas (T. 1, b. l. 24-34). Iš ieškovės pateikto banko sąskaitos, atidarytos Sutartimi paimtos paskolos aptarnavimui (T. 1, 14-15), išrašo matyti, kad laikotarpyje nuo 2010-06-16 iki 2011-04-28 ieškovė atsakovui nemokėjo nei vienos įmokos pagal Sutartį (T. 2, 75, 78), t. y. negrąžino kredito, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. 2010-07-14 ir 2010-07-21 raštais ieškovė buvo įspėta apie vis didėjantį įsiskolinimą bankui (2010-07-14 skolos suma sudarė 9 745,05 EUR (T. 1, b. l. 51)) ir apie skolos valdymo perdavimą bei paraginta padengti įsiskolinimą. 2010-12-14 raštu atsakovas informavo ieškovę, kad pradelstas įsiskolinimas 2010-12-14 sudaro 27 932 EUR ir tai yra pagrindas atsakovui vienašališkai nutraukti su ieškove sudarytą Sutartį, todėl bankas pranešė, kad, vadovaujantis Sutartimi, praėjus 10 dienų terminui nuo rašto išsiuntimo dienos ir ieškovei neįvykdžius finansinių įsipareigojimų (negrąžinus pradelstos paskolos, nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių), bankas sekančią dieną po minėto termino pasibaigimo dienos vienašališkai nutraukia 2007-11-09 Sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą (T. 1, b. l. 54). Ieškovė nurodo, kad šį raštą gavo 2010-12-14 (T. 1, b. l. 4). Atsakovas nurodė, kad Sutartis buvo vienašališkai nutraukta 2011-02-09 vadovaujantis Sutarties bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktų pagrindu. Sutarties bendrosios dalies 46.1 punkte nurodyta, kad sutarties nutraukimo pagrindu yra sitaucija, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/ar nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Pagal Sutarties bendrosios dalies 43 punktą, esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį (T. 1, b. l. 31-32). Apeliantės nuomone, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Sutartį, kadangi ieškovė dėjo visas pastangas, kad sąžiningai vykdyti savo prievoles, stengėsi bendradarbiauti su atsakovu, tačiau negalėjo atgauti iš buvusio vyro savo turto, kuriuo galėtų atsiskaityti su atsakovu, todėl pašė pakeisti Sutartį ir atidėti kredito ir palūkanų mokėjimą iki įsiteisės sprendimas ieškovės ir jos sutuoktinio skyrybų ir turto padalijimo byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė su ieškove sudarytą Sutartį ir apeliantė argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą. Pažymėtina, kad bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prie 2009-10-02 susitarimo dėl Sutarties pakeitimo buvo pridėti paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikai (T. 1, b. l. 35-40), kuriuose nurodyta, kokiais terminai kokias sumas ieškovė turi mokėti atsakovui pradedant 2009-01-16 data. Kaip minėta, laikotarpyje nuo 2010-06-16 iki 2011-04-28 ieškovė atsakovui nemokėjo nei vienos įmokos pagal Sutartį (T. 2, 75, 78) ir šios aplinkybės ji neginčija. Nors ieškovė teigia, kad tuo metu siekė pakeisti Sutarties sąlygas ir atidėti pagal Sutartį bankui mokėtinų sumų grąžinimą, tačiau šios aplinkybės nepanaikina ieškovės pareigos tinkamai vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Situacija, kai pusę metų (nuo 2010-06-16 iki 2010-12-14) bankas iš kredito gavėjos negavo nei vienos įmokos pagal Sutartį, kredito gavėja nepateikė jokių papildomų garantijų (papildomas įkeitimas, laidavimas ir kt.), be to, nerealizavo savo teisės, bankui leidus (T. 1, b. l. 79), parduoti Sutartimi prisiimtų prievolių įvykdymui užtikrinti įkeistą turtą, suponuoja pagrįstą banko (atsakovo) poziciją, kad kredito gavėja (ieškovė) ir ateityje neketina (neturi galimybių) tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Sutartis nutraukta vadovaujantis Sutarties bendrosios dalies 46.1 punktu, kuris numato banko teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/ar nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų. Šiuo atveju ieškovė pusė metų iki banko informavimo apie ketinimą vienašališkai nutraukti Sutartį nei grąžino paskolą, nei mokėjo palūkanas ar delspinigius. Tokiu būdu darytina išvada, kad atsakovas turėjo teisę, vadovaudamasis Sutarties 46.1 ir 43 punktais, vienašališkai nutraukti su ieškove sudarytą Sutartį.

19Dėl apeliantės argumento, kad šiuo atveju turėjo būti vertinami CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai, pažymėtina, kad, kaip jau minėta, CK 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė šalims sutartyje susitarti dėl atvejų, kuriuos jos laikys vienašališko sutarties nutraukimo pagrindais, todėl šiuo atveju, kai šalys šia įstatymo suteikta teise pasinaudojo, t. y. susitarė, kokius atvejus laikys esminiais Sutarties pažeidimais, CK 6.217 straipsnio 2 dalis netaikytina, todėl teisėjų kolegija plaučiau nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su šios teisės normos taikymo sąlygomis.

20Apeliantės pozicija, kad aiškinant sutartis negalima vadovautis tik sutartiniu tekstu, ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo Sutarties aiškinimo atmestini kaip nepagrįsti. Sudarydamos Sutartį ir vėliau susitarimą dėl Sutarties pakeitimo abi ginčo šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, sutarė, kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti su ieškove sudarytą Sutartį, jei ji laiku nemokės įmokų pagal Sutartį (Sutarties bendros dalies 46.1 punktas). Kaip minėta, sutarties nutraukimas – tai vienas iš daugelio kitų bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo būdu. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, o teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į tai, kad su ieškove sudaryta paskolos sutartis buvo nutraukta ne po to, kai nebuvo sumokėta viena įmoka, o po žymiai ilgesnio laiko tarpo susidarius ženkliam įsiskolinimui (27 932 EUR), teisėjų kolegija nenustatė, kad Sutarties 46.1 punkto nuostata, prieštarautų bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo teigti nagrinėjamoje byloje šios sutartinės nuostatos negalima buvo taikyti ir ja vadovaujantis nutraukti Sutartį.

21Dėl apeliantės pozicijos, kad tik 2011-08-04 šalims pavyko pasiekti bendrą susitarimą ir apeliantei leista mokėti po 540 Lt kasmėnesinių įmokų, o mokėjimai atliekami ir dabar, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino (ir teisėjų kolegija sutinka su šia atsakovo pozicija), kad apeliantė netinkamai aiškina banko 2011-08-04 raštą (T. 1, b. l. 123), kuriame yra nurodyta, kad 540 Lt įmokų mokėjimas yra sąlyga, kurią vykdant bankas sutiko tam tikrą laiką (iki 2012-02-01) nepradėti įkeisto turto pardavimo iš varžytinių ir pasiūlė apeliantei rasti pirkėją įkeistam turtui. Taigi šis raštas negali būti vertinamas kaip pakartotinis Sutarties sąlygų pakeitimas, kadangi Sutartis jau 2011-02-09 buvo nutraukta ir, kaip minėta, teisėtai. 2011-08-04 rašto turinys tik patvirtina atsakovo poziciją laikinai nepradėti priverstinio pagal Sutartį susidariusios skolos išieškojimo bankui savarankiškai iš varžytinių parduodant įkeistą ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, jeigu ieškovė kas mėnesį bankui mokės ne mažesnes nei 540 Lt įmokas (tokiu būdu atitinkamai mažins susidariusią skolą) ir iki banko nustatyto termino ras bankui įkeistam žemės sklypui pirkėją už su banku suderintą kainą.

22Pažymėtina ir tai, kad bankas, nutraukęs Sutartį, kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui hipotekos lakštu įkeisto nekilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-02-18 nutartimi nutarė areštuoti įkeistą turtą, įspėti skolininkę, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių. Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Atlikdamas kreditoriaus pareiškime nurodytų reikšmingų teisės taikymui aplinkybių ir pateiktų dokumentų tyrimą hipotekos teisėjas nusprendžia dėl teisinio pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kai kreditorius prašo pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis) prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas – patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Vadinasi, Sutarties nutraukimo teisėtumas, kiek jis susijęs su Sutartyje nustatytos tvarkos laikymusi, jau buvo patikrintas teismo.

23Dėl ieškovės (apeliantės) reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygą atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto (CK 6.204 straipsnis) taikymo sąlygas, nurodė, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo, t. y. esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t. y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t. y. ją pakeisti ar nutraukti, nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė ir nurodo, kad ji kreipėsi į banką, prašydama pakeisti Sutarties sąlygas, t. y. motyvuoja, kad buvo aktyvi, o bankas nebendradarbiavo, pažymėtina, jog, siekdama operatyviai ginti savo interesus, apeliantė, matydama, kad bankas nesutinka pakeisti Sutarties sąlygų, turėjo nedelsdama kreiptis į teismą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, nelaukiant, kol bankas imsis vienašališko Sutarties nutraukimo veiksmų, t. y. netgi gavusi banko pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, banko pranešime nurodytu terminu prievolės įvykdymui, kol dar Sutartis nebuvo laikoma nutraukta, galėjo inicijuoti teisminį Sutarties sąlygų pakeitimą. To nepadariusi apeliantė prisiėmė savo neveikimo riziką.

24Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai (tik atsakovo naudai) ir formaliai įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai ir pateiktas jų įvertinimas nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo padarytas įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas.

25Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė vienašališko sutarties nutraukimo institutą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės E. V. G. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

26Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė 2012-07-04 mokėjimo pavedimą dėl 1 452 Lt apmokėjimo už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ) (T. 2, b. l. 139). CPK 98 straipsnis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbą ir laiko sąnaudas, yra priteisiamo ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, į suteiktos pagalbos pobūdį (atsiliepimas į apeliacinį skundą), bylos sudėtingumą daro išvadą, kad atsakovo prašoma priteisti advokato pagalbos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma (1 452Lt) yra mažintina ir iš ieškovo atsakovui priteistina 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 ir 98 straipsniai).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Apeliantės (ieškovės) E. V. G. apeliacinį skundą atmesti.

29Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimą palikti nepakeistą.

30Priteisti atsakovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) iš ieškovės E. V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini))1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,... 3. kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Liudos Uckienės,... 4. kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. Ieškovė E. V. G. kreipėsi į teismą (ieškinys gautas 2011-08-08) su... 8. Atsakovas atsiliepimu prašė atmesti ieškinį, priteisti bylinėjimosi... 9. Ieškovė 2011-11-18 pateikė teismui patikslintą ieškinį ir jame nurodė... 10. Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškovės... 11. 2012-01-24 teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad palaiko abu... 12. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-02-24 priėmė sprendimą ieškinį... 13. Apeliantė (ieškovė) E. V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 14. Atsakovas AB DnB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su... 15. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis... 16. Ieškovė kreipėsi į teismą pateikdama du reikalavimus: 1) nustatyti 289 620... 17. Nors apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nekelia klausimo dėl ginčo... 18. Visų pirma teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovė reikalavimo pripažinti... 19. Dėl apeliantės argumento, kad šiuo atveju turėjo būti vertinami CK 6.217... 20. Apeliantės pozicija, kad aiškinant sutartis negalima vadovautis tik... 21. Dėl apeliantės pozicijos, kad tik 2011-08-04 šalims pavyko pasiekti bendrą... 22. Pažymėtina ir tai, kad bankas, nutraukęs Sutartį, kreipėsi į Hipotekos... 23. Dėl ieškovės (apeliantės) reikalavimo pakeisti Sutarties sąlygą... 24. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai (tik... 25. Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios... 26. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 28. Apeliantės (ieškovės) E. V. G. apeliacinį skundą atmesti.... 29. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-24 sprendimą palikti nepakeistą.... 30. Priteisti atsakovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) iš ieškovės E. V. G....