Byla 2A-397/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo, kuriuo ieškovės S. G. ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-446-124/2012 pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ ir K. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė S. G. prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų K. J. ir UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ 2008 m. spalio 29 d sudarytas šešias nekilnojamojo turto (žemės sklypų) pirkimo - pardavimo sutartis, taikyti restituciją natūra, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2005 m. gegužės 24 d. ji išdavė atsakovui K. J. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo ieškovės vardu įteisinti Telšių apskrities viršininko 2005 m. gegužės 11 d. išvados pagrindu atkurtas nuosavybės teises į 94 ha žemės (miško), registruoti šią žemę ir ieškovės teises į ją Nekilnojamojo turto registre, šią žemę valdyti, parduoti už kainą ir sąlygas įgaliotinio nuožiūra, sudaryti sutartį su pirkėju, gauti priklausančius pinigus už parduotą turtą ir perduoti juos ieškovei. Atsakovui veikiant pagal įgaliojimą Telšių apskrities viršininko 2008 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į šešis žemės sklypus. Atsakovas (įgaliotinis) K. J. atkurtas nuosavybės teises į žemės sklypus ieškovės vardu įregistravo Nekilnojamojo turto registre. 2008 m. spalio 29 d. atsakovai K. J. ir UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ sudarė ginčijamas sklypų pirkimo - pardavimo sutartis, kuriomis įgaliotinis ieškovės vardu pardavė atsakovui UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ tuos žemės sklypus. Ieškovės teigimu, ginčijami sandoriai sudaryti esant akivaizdžiam interesų konfliktui, nes K. J. sandorius sudarė būdamas abiejų šalių atstovu. Atsakovas sutarčių pagrindu gautų lėšų ieškovei neperdavė. Be to, pirkėjas atsakovas UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ neturėjo galimybės sumokėti ieškovės atstovui 1 100 800 Lt kainą, nes šio atsakovo įstatinis kapitalas sandorių sudarymo metu siekė tik 10 000 Lt sumą.

4Atsakovas K. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčijamais sandoriais ieškovės interesai nebuvo pažeisti, nes dar iki nuosavybės atkūrimo ji jau buvo iš atsakovo gavusi visą pinigų sumą, atitinkančią tuometinę žemės sklypų rinkos vertę, buvusią preliminaraus šalių susitarimo dėl pagal išvadą priklausančios gauti žemės perleidimo atsakovui momentu. Ieškovė jos pasirašytu pakvitavimu, kuris savo esme buvo preliminarus susitarimas dėl žemės, į kurią ieškovės vardu bus atkurtos nuosavybės teisės, pardavimo atsakovui su išankstiniu apmokėjimu, patvirtino, kad gavo visus pinigus už atkuriamą nuosavybę. Atsakovas akcentavo poreikį įvertinti tikruosius šalių ketinimus. Teigė, jog nėra pagrindo sandorius naikinti vien formaliu pagrindu, t. y. nenustačius atsakovo veikimo prieš ieškovės interesus.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento atsakovų K. J. ir UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ 2008 m. spalio 29 d. sudarytas: 31 ha žemės sklypo, esančio ( - ) pirkimo - pardavimo sutartį; 20,6 ha žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį; 7,4 ha žemės sklypo, esančio ( - )pirkimo - pardavimo sutartį; 26,5 ha žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį; 12,4 ha žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį; 43,5 ha žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį. Teismas taip pat taikė restituciją natūra – ginčo sklypus grąžino ieškovei.

7Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės išduotą pakvitavimą (raštelį) nėra pagrindo laikyti preliminariąja sutartimi, nes jis neatitinka preliminariosios sutarties apibrėžimo, jame nėra nė vieno būtino preliminariosios sutarties elemento. Teismo vertinimu, K. J. neįrodė, kad ieškovė turėjo kokius nors įsipareigojimus atsakovui dėl žemės pardavimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog to pakvitavimo nėra pagrindo vertinti kaip daiktinių teisių į žemę perleidimą patvirtinančio dokumento, nes tarp šalių nebuvo sudaryta notarinės formos sutartis dėl daiktinių teisių į ieškovės žemę perleidimo atsakovui. Pakvitavimo surašymo metu žemės sklypų dar nebuvo rinkoje, nebuvo žinoma, kurioje konkrečioje vietovėje jie bus suformuoti, todėl nebuvo net galimybių spręsti apie tuometinę jų rinkos vertę. Teismas sutiko su ieškovės atstovo argumentais, kad atsižvelgiant į ieškovės senyvą amžių, pakvitavimo teisinės reikšmės nesupratimą, jos pasitikėjimą atsakovu kaip profesionalu, tikėtina, jog ieškovė atsakovo padiktuotą pakvitavimą apie tai, kad visus pinigus už išvadą gavo, kai realiai ji jokių pinigų iš atsakovo nebuvo gavusi, galėjo pasirašyti ir dėl to, jog pakvitavime nebuvo nurodyta konkreti pinigų suma. Teismas neįrodytu laikė pakvitavime nurodytų lėšų perdavimo faktą.

8Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamus sandorius atsakovas K. J. sudarė būdamas abiejų šalių atstovu, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.134 straipsnio 1 dalyje bei ieškovės išduotame įgaliojime nurodytą sąlygą, esant akivaizdžiam interesų konfliktui. Kadangi apie tokį interesų konfliktą atsakovams buvo žinoma, todėl teismas pripažino, kad ginčo sandorių šalys buvo nesąžiningos. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovė tokiems sandoriams būtų davusi sutikimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis sprendė, jog atsakovas K. J. ginčo sklypus perleido savo įmonei be jokio apmokėjimo. Apibendrindamas savo išvadas pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas sudarė priešingą ieškovės interesams fiktyvų sandorį.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovas K. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Tuo atveju, jeigu jo apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovas prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti šiuos motyvus „...Tai reiškia, kad ieškovės ranka surašytas pakvitavimas, priešingai nei aiškina atsakovas K. J. savo prašyme dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, nelaikytinas patvirtinančiu, kad ieškovė gavo visą sumą, atitinkančią tuometinę žemės sklypų rinkos vertę...“; „...Sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsižvelgiant į ieškovės senyvą amžių, pakvitavimo teisinės reikšmės nesupratimą, jos pasitikėjimą atsakovu K. J., kaip profesionalu, yra tikėtina, kad ieškovė atsakovo K. J. padiktuotą pakvitavimą apie tai, kad visus pinigus už išvadą gavo, kai realiai ji jokių pinigų iš jo nebuvo gavusi, galėjo pasirašyti ir dėl to, kad jame nebuvo nurodyta konkreti pinigų suma...“ Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė civilinio proceso taisykles, neteisingai įvertino ir nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, padarė nepagrįstas išvadas, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, nevertino ieškovės elgesio ir tikslų išduodant įgaliojimą.
  2. Ieškovė nepagrįstai teigė, jog nėra gavusi pakvitavime nurodytų lėšų. Šis pakvitavimas bei tą pačią dieną išduotas ypatingai platus įgaliojimas patvirtina buvus išankstinį susitarimą dėl žemės pardavimo atsakovui.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino lėšų perdavimo faktą.
  4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė galėjo nesuprasti pakvitavimo prasmės. Teismas nevertino ieškovės pripažinimo, jog ji supranta lietuvių kalbą ir iki pensijos dirbo buhaltere.
  5. Teismas nevertino aplinkybės, jog lėšų perdavimo faktą patvirtina ir ieškovės nesidomėjimas nuosavybės atkūrimo procesu. Teismas neatsižvelgė į ieškovės ir liudytojų paaiškinimus, jog ji siekė ne nuosavybės atkūrimo natūra, o kompensacijos.
  6. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. M. paaiškinimus, nepagrįstai konstatavo jo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi.
  7. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pagal pakvitavimą pinigai nebuvo išmokėti. Šis pakvitavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas.

11Ieškovė S. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, jog atsakovas nepaneigė jo veikimo priešingai ieškovės interesams sudarant ginčijamus sandorius ir neįrodė turėjęs leidimą veikti interesų konflikto įtakoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo CK 6.308 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo atsakovo pozicijos pakvitavimo reikšmės klausimu prieštaringumą. Be to, atsakovas neįrodė pakvitavimo reikšmės, lėšų perdavimo fakto bei nepagrindė savo finansinių galimybių tokią sumą sumokėti. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo atsakovo patirtį sudarant tokio pobūdžio nekilnojamojo turto sandorius. Atsakovas, turėdamas atitinkamos patirties, pakvitavime turėjo nurodyti konkrečią lėšų sumą bei atitinkama tvarka įteisinti ieškovės įsipareigojimus jam. Ieškovė nesutiko su apelianto argumentu dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Ieškovė teigė, jog pinigų perdavimo faktą turėjo įrodyti pats atsakovas. Šios aplinkybės neįrodžius, ieškovė neturėjo pareigos paneigti lėšų perdavimo faktą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė liudytojo V. M. parodymus.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

14Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo įgaliotojos interesams

15Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui, nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (CK 2.137 straipsnio 1 dalis). Pavedimo sampratą reglamentuojančio CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132 - 2.151 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovės S. G. ir atsakovo K. J. (apelianto) susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovas (įgaliotinis) įsipareigojo ieškovės (įgaliotojos) vardu atlikti tam tikrus veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Apeliantui suteiktos teisės (jų ribos) buvo apibrėžtos 2005 m. gegužės 24 d. įgaliojime (CK 6.756 straipsnio 2 dalis): atlikti veiksmus, susijusius su ieškovės senelei priklausiusios žemės (miško) įteisinimu, keičiant ją į kitoje vietovėje (( - )) esančią žemę, šią žemę valdyti ir parduoti (t. 1, b. l. 6). Bylos duomenys patvirtina, jog Telšių apskrities viršininko 2008 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į šešis žemės sklypus, kuriuos ieškovės išduoto įgaliojimo pagrindu atsakovas (įgaliotinis) K. J. 2008 m. spalio 29 d. sutartimis pardavė atsakovui UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ (t. 1, b. l. 7-29). Šias sutartis ieškovė teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis. Nagrinėjamoje byloje šalių keliamas klausimas, ar ieškovės įgaliotinis atsakovas K. J., sudarydamas ginčijamus sandorius, nepažeidė įstatyme numatyto apribojimo sudaryti sandorius su savimi (CK 2.134 straipsnis), ar ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti atstovo ir atstovaujamojo interesų konflikto įtakoje (CK 2.135 straipsnis). Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, konstatavo abiejų nurodytų teisinių pagrindų buvimą. Be to, teismas sprendė, jog sandoriai prieštaravo ir CK 6.308 straipsnio 1 dalies nuostatai, draudžiančiai asmeniui, kuriam pavesta parduoti kito asmens daiktą, šį daiktą tiesiogiai ar per tarpininkus pirkti. Pirmosios instancijos teismas išvardintų nuostatų pažeidimą laikė ginčijamų sandorių prieštaravimu imperatyvioms įstatymo normoms.

16Pažymėtina, jog atstovavimo teisinių santykių esmė – juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimas kito asmens vardu ir interesais; šie santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. jie grindžiami atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008). Reikalavimas vykdant pavedimą nepažeisti atstovaujamojo interesų yra bendroji įstatyminė atstovo pareiga, galiojanti nepriklausomai nuo to, ar yra expressis verbis įrašyta į įgaliojimo tekstą.

17CK 2.132 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės, kad asmuo gali sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). CK 2.134 straipsnyje įtvirtinta norma skirta atstovaujamojo interesų apsaugai. CK 2.135 straipsnyje netiesiogiai atskleidžiamas vienas iš pagrindinių atstovavimo santykių principų – atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais. Esminis atstovavimo santykių požymis yra jų fiduciarinis pobūdis, t.y. šie santykiai grindžiami abipusiu atstovo ir atstovaujamojo pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam, kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu. Todėl atstovas, norėdamas išsaugoti atstovaujamojo pasitikėjimą, turi veikti jo interesais, nepadaryti jam savo veiksmais žalos. Atstovo, veikiančio atstovaujamojo vardu, sudarytą sandorį, prieštaraujantį atstovaujamojo interesams, atstovaujamasis gali reikalauti pripažinti negaliojančiu. CK 2.134 straipsnio 1 dalis draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Šioje normoje yra įtvirtinta nuostata, kad tokie sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Draudžiamo sandorio sudarymas gali pažeisti atstovaujamojo interesus ir sukelti interesų konfliktą, todėl sandorį, sudarytą pažeidžiant numatytus ribojimus, gali ginčyti atstovaujamasis, kurio interesus jo vardu sudarytas sandoris pažeidžia. Taigi toks sandoris yra nuginčijamasis, todėl pagal CK 1.79 straipsnį atstovaujamasis tokį sandorį gali patvirtinti, kai kita sandorio šalis kreipiasi į atstovaujamąjį su prašymu patvirtinti sandorį per savo nustatytą terminą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas (apeliantas), veikdamas atstovaujamosios S. G. vardu, sudarė ginčo sandorius su juridiniu asmeniu, būdamas to asmens akcininku bei vadovu, taigi toks sandoris pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatas yra draudžiamas. Darytina išvada, kad siekiant nuginčyti draudžiamus sudaryti sandorius, būtina įrodyti ir nustatyti, kad tokie sandoriai pažeidė atstovaujamojo interesus.

18Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises (įgalinimus); trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą. Ar sandoris prieštarauja atstovaujamojo interesams ir ar atstovaujamojo interesų pažeidimas yra pakankamai reikšmingas, kad būtų sandorio pripažinimo negaliojančiu prielaida, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas faktines bylos aplinkybes bendrųjų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų kontekste (CK 1.5 straipsnis). Antroji įstatyminė atstovaujamojo interesams prieštaraujančio sandorio pripažinimo negaliojančiu prielaida – atstovo veikimas pažeidžiant atstovaujamojo jam suteiktas teises (įgalinimus). Atstovaujamasis, laisvai naudodamasis savo civilinėmis teisėmis (CK 1.137 straipsnis), gali sudaryti sandorį, kuris formaliai pažeidžia jo interesus arba leisti tokį sandorį sudaryti atstovui. Jeigu formaliai atstovaujamojo interesams prieštaraujantis sandoris sudarytas nepažeidžiant jo paties valios, buvusios sandorio sudarymo metu, tai toks sandoris negali būti ginčijamas CK 2.135 straipsnio pagrindu. Pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį atstovo sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo (kita sandorio šalis) žinojo ar turėjo žinoti apie tokį interesų konfliktą. Žinojimas ar turėjimas žinoti – tai bendrasis civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo kriterijus (pvz., CK 4.96 straipsnio 1 dalis, 4.97 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 2 dalis ir kt.). Taigi įstatymo ginami sąžiningo trečiojo asmens interesai – atstovo sudarytas sandoris dėl interesų konflikto gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tokiu atveju, kai kita sandorio šalis (trečiasis asmuo) yra nesąžininga.

19Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovas K. J., veikdamas pagal ieškovės jam išduotą įgaliojimą, sudarė šešias ginčijamas žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartis, kurių pagrindu ginčo sklypus, priklausančius ieškovei, pardavė jo paties kontroliuojamam juridiniam asmeniui. Bylos duomenys patvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas K. J. buvo juridinio asmens, kuriam parduotas ginčo turtas (UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“), akcininkas ir vadovas. Kaip minėta, apeliaciniu skundu šios aplinkybės nėra ginčijamos. Apeliantas neginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų sandorių neatlygintinumo, t. y. jog atsakovas UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ nemokėjo ginčijamose sutartyse nurodytos ginčo sklypų kainos. Taigi aptariamu atveju (situaciją vertinant formaliai) yra akivaizdu, jog atsakovas, veikdamas ieškovės vardu, sudarė sandorį su savimi, ką draudė, be kita ko, ir jam išduotame įgaliojime išaiškinta atitinkama Civilinio kodekso norma (CK 2.134 straipsnio 1 dalis). Apelianto pozicijos, nurodytos tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek išdėstytos apeliaciniame skunde, esmę sudaro jo pateiktas susiklosčiusios faktinės situacijos subjektyvus vertinimas, jog įgaliojimo išdavimo dieną ieškovė ir atsakovas sudarė preliminarų susitarimą dėl ieškovei priklausančių žemės sklypų pirkimo (su išankstiniu apmokėjimu), jog tą pačią dieną apeliantas sumokėjo ieškovei šalių sutartą žemės sklypų kainą. Apelianto teigimu, byloje esantis pakvitavimas (t. 2, b. l. 49), kuriuo ieškovė patvirtino gavusi pinigus už 2005 m. gegužės 11 d. išvadą Nr. V1-3690, esą patvirtina atsiskaitymą už nuosavybėn įgyjamus žemės sklypus. Pasak apelianto, ieškovė, gavusi sutartą žemės sklypų kainą, prarado interesą šiam turtui, todėl aplinkybė, jog sandorius įgaliotinis sudarė su savimi, negalėjo pažeisti įgaliotojos interesų, o tai eliminuoja CK 2.135 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės siekia įrodyti šalių valios ydingumą juos siejusiuose santykiuose, esą šalys faktiškai susitarė dėl kitokio pobūdžio santykių nei buvo nurodyta įgaliojime, t. y. jog išorinė šalių valia (vykdant pavedimą įteisinti žemės sklypų nuosavybės teises ir sklypus parduoti) neatitiko vidinės valios (įgaliotojai ir įgaliotiniui sudaryti sklypų pirkimo - pardavimo sutartį). Nagrinėjamu atveju atsakovas, argumentuodamas būtinybę įvertinti tikruosius šalių ketinimus, iš esmės savo poziciją grindžia įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio, fiktyvumu (apsimestinumu). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog ieškovės išrašytas pakvitavimas laikytinas šalių preliminariu susitarimu dėl žemės sklypų pardavimo atsakovui K. J..

20Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Sisteminis CK 6.165 straipsnio nuostatų aiškinimas įgalina išskirti tokius esminius preliminariosios sutarties ypatumus: įtvirtintas susitarimas šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; konkretus susitarimo objektas (ką įsipareigoja pirkti – parduoti šalys); konkretus terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; pasekmės, kurias sąlygoja pagrindinės sutarties nesudarymas. Nagrinėjamu atveju apelianto akcentuojamas ieškovės pakvitavimas visiškai nepasižymi išvardintais požymiais. Aplinkybė, jog ieškovė patvirtino gavusi pinigus už konkrečią išvadą, sudaro prielaidas šį dokumentą (pakvitavimą) sieti su ginčo turtu, kadangi nuosavybė atkurta ieškovės pakvitavime minimos Telšių apskrities viršininko administracijos pažymoje pateiktos išvados Nr. V1-3690 (t. 2, b. l. 49, t. 3, b. l. 66) pagrindu, tačiau nepatvirtina esant aiškią ir suderintą šalių valią ateityje sudaryti pagrindinę žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartį. Juolab, kad pakvitavime nenurodytas ir konkretus turtas, kurį apeliantas tvirtina įsipareigojęs pirkti, nenurodytos pagrindinės sutarties sąlygos ir pan. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog minėtas pakvitavimas turėtų būti vertinamas šalių preliminariu susitarimu dėl žemės sklypo (sklypų) pirkimo. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šis pinigų gavimo patvirtinimas (pakvitavimas) nesudaro pagrindo esamos situacijos vertinti ginčo žemės sklypų perleidimo atsakovui sutartimi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tokio pobūdžio sandoriams yra būtina notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, apeliaciniu skundu akcentuojant pakvitavimo reikšmę išorinės šalių valios modifikavimui, teisėjų kolegija mato pagrindą išsamesnei šio dokumento analizei.

21Sutartiniams santykiams taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

22Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas K. J. neįrodė, jog įgaliojimo išdavimo dieną sumokėjo ieškovei sutartą ginčo sklypų kainą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, jog ieškovė negavo lėšų, kurias atsakovas tvirtino perdavęs ieškovei pakvitavimo išrašymo metu. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, esą atsakovas negalėjo pagrįsti disponavimo tokiomis jo nurodyto dydžio lėšomis (200 000 Lt). Apeliantas nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada bei pateiktu šalių tarpusavio santykių aiškinimu ir vertinimu. Minėta, jog apeliantas laikosi pozicijos, esą ieškovės pakvitavimas patvirtina jo išrašymo metu įvykusį atsiskaitymą už ginčo turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai apelianto pozicijai. Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo pateiktas ginčo šalis siejusių santykių vertinimas ir aiškinimas yra išsamus bei pagrįstas.

23Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos tvirtindama, jog neturėjo ketinimų perleisti ginčo sklypus atsakovui. Nurodė, kad pagal jos susitarimą su atsakovu, šis išduoto įgaliojimo pagrindu turėjo surasti pirkėjus, kuriems sklypai būtų parduoti. Šalių susitarimo sudarymo metu ieškovei dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo suformuoti konkretūs žemės sklypai, šalys negalėjo būti tikros, ar nuosavybės teisės bus atkurtos natūra, o net ir tuo atveju, jeigu būtų nuosavybė atkuriama natūra, šalys negalėjo žinoti konkrečios vietovės, kurioje bus suformuoti sklypai, koks jų plotas, vertė ir paklausa. Pasak ieškovės, atkūrus nuosavybės teises į konkretų turtą, jo pardavimo sąlygos turėjo būti šalių derinamos. Ieškovė tvirtino, jog šalys susitarė dėl atlyginimo įgaliotiniui, kuris sudarytų 10 procentų dalį nuo lėšų, gautų pardavus žemės sklypus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu ieškovės aiškinimu. Kolegija teisiškai nereikšmingais laiko skundo argumentus, jog ieškovę domino tik kompensacija už jos senelių nuosavybę, jog ji nesiekė nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, jog atsakovui sumokėjus sutartą kainą (ką esą patvirtina pakvitavimas), ieškovė nebesidomėjo tolesne nuosavybės atkūrimo proceso eiga, o atsakovo sudarytus sklypų perleidimo sandorius ėmėsi ginčyti tik kitoje byloje tarp šalių iškilus konfliktui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantas, jo apibūdintos ir akcentuotos aplinkybės papildomai patvirtina ieškovės pozicijos nuoseklumą. Išvardintos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nesiekė nuosavybės teisių atkūrimo į žemę tokiu būdu, kad vėliau galėtų realizuoti žemės valdymo ir naudojimosi ja teises (ieškovė neketino pati valdyti ir naudoti žemės sklypų pagal paskirtį). Šios aplinkybės neprieštarauja ir ieškovės išduoto įgaliojimo turiniui. Tokią poziciją pateisina ir tos aplinkybės, jog ieškovė yra senyvo amžiaus, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi užsienio valstybėje, taigi neturėjo tikslo Lietuvoje nuosavybės teise valdyti tokio pobūdžio nekilnojamojo turto. Aplinkybė, jog atsakovui buvo suteikti platūs įgalinimai, susiję su disponavimu ginčo turtu, pateisinama šalis siejusių santykių fiduciarumu bei įstatymuose įtvirtintais saugikliais, ribojančiais įgaliotinio teisę piktnaudžiauti. Todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo aptariamo įgaliojimo laikyti įrodymu, patvirtinančiu aplinkybę, jog ieškovė prarado suinteresuotumą ginčo turtu. Iš tiesų kyla abejonių dėl pakvitavimo apie pinigų gavimą išrašymo tikslo ir reikšmės šalis siejusiems pavedimo santykiams. Kita vertus, pakvitavime esant akivaizdžiam duomenų apie jame fiksuojamą faktą trūkumui (nenurodant pinigų sumos, pinigų gavimo-mokėjimo tikslo, konkrečių tokio veiksmo pasekmių ir pan.) nėra pagrindo pakvitavimą laikyti visišką atsakovo atsiskaitymą su ieškove patvirtinančiu dokumentu. Tuo tarpu pavedimo teisinių santykių apimtis (pagal įgaliojimą atsakovui buvo pavesta ne tik pasirūpinti ieškovės nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra procedūrų vykdymu, bet ir žemės pardavimu tretiesiems asmenims), kolegijos įsitikinimu, įgalina manyti, jog bent jau įgaliojimo išdavimo ir atitinkamai pakvitavimo išrašymo metu atsakovas K. J. neturėjo tikslo nusipirkti konkrečiai neapibrėžtus sklypus, į kuriuos bus atkuriamos ieškovės nuosavybės teisės (juolab, kad galutiniame rezultate sklypų savininku de jure tapo ne atsakovas K. J., o juridinis asmuo). Kolegija akcentuoja ir tai, jog byloje nėra ginčo dėl atsakovo K. J. profesionalumo, žinių, pakankamų atlikti įgaliotojo jam pavestą užduotį, turėjimo. Šalių ir liudytojų paaiškinimai byloje patvirtina, jog atsakovas K. J. ieškovei buvo pristatytas kaip šios srities specialistas. Atsakovas nagrinėjant bylą neneigė tokio pobūdžio veiklos vykdymo tęstinumo ir komercinio pobūdžio. Todėl akivaizdu, jog, ieškovei išreiškiant konkrečią valią atkūrus nuosavybės teises gauti pajamų iš tos nuosavybės pardavimo, konkrečių susitarimo sąlygų (be kita ko ir susitarimo formos prasme) iniciatorius buvo atsakovas K. J.. Bylos faktinių aplinkybių kontekste mažai tikėtina, jog tokio pobūdžio veikimo modelį inicijavo ieškovė, atsižvelgiant į jos asmenybę individualizuojančius požymius (amžių, gyvenamąją vietą ir pan.). Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo akcentuoto atsakovo profesionalumo, dėl aplinkybės, jog tokia veikla atsakovui iš esmės buvo įprasta profesinė - komercinė veikla. Aplinkybė, jog atsakovas K. J. teismo posėdžio metu tvirtino iš ieškovės „pirkęs išvadą“ (dėl nuosavybės teisių atkūrimo), sudaro prielaidas manyti, jog jis turėjo tokio pobūdžio sandorių patirties. Minėta aplinkybė patvirtina, jog atsakovas neabejotinai buvo pasiūlytas ieškovei kaip šios srities žinovas. Taigi teisėjų kolegija turi pagrindą apelianto poziciją ir veiksmus vertinti pagal profesionalumo ir protingumo kriterijus. Kolegija akcentuoja, jog teismui nėra žinomos ar nurodytos aplinkybės, trukdžiusios apeliantui sudaryti jo deklaruojamus tikslus atitinkantį sandorį (teisių pirkimo - pardavimo sutartį) jau šalis siejusių santykių (įskaitant ir ikisutartinius) pradžioje. Kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, nebuvo suformuoti nekilnojamojo turto objektai, negali būti laikoma akivaizdžia kliūtimi atitinkamais sandoriais įteisinti apelianto deklaruojamus valinius tikslus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ir aiškios pinigų sumos nenurodymas ieškovės pakvitavime verčia abejoti apelianto pozicijos pagrįstumu. Įvertinus sudaromo sandorio vertę, mokamų (apelianto teigimu) lėšų sumą, teisėjų kolegijos vertinimu, protingas ir apdairus asmuo (koks ir yra atsakovas) pakvitavime neabejotinai būtų nurodęs arba reikalavęs nurodyti sumokėtų lėšų sumą, konkrečiai identifikuojant šio dokumento tikslą, jo sukeliamas pasekmes ir pan. Kita vertus, net ir pritarimas apelianto pozicijai reikštų, kad apeliantas suvokė (arba turėjo suvokti) sudaromo sandorio (pavedimo) fiktyvumą, todėl turėtų prisiimti ir tokio fiktyvumo sukeltų pasekmių riziką. Be to, akcentuotina ir tai, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatytos priežastys, sąlygojusios tikslą apelianto nurodytu būdu iškreipti išorinę šalių valią, t. y., kokio tikslo šalys siekė pakvitavime nefiksuojant konkrečios pinigų sumos, tokio dokumento išrašymo pasekmių, kodėl šalys nesudarė preliminariosios sutarties, o apelianto deklaruojamus tikslus paslėpė nagrinėjamu atveju sukurdamos pavedimo teisinius santykius. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog aplinkybė, kad sandoriai, atspindintys apelianto deklaruojamus tikslus, visgi nebuvo sudaryti, nurodytų aplinkybių kontekste papildomai patvirtina, jog šalys jau įgaliojimo išdavimo ir pakvitavimo išrašymo nebuvo susitarusios dėl sklypų pardavimo atsakovui. Juolab, kad pats pakvitavimas pagal savo esmę bendrąja prasme galėtų patvirtinti įvykusį mokėjimą, piniginį atsiskaitymą, tačiau dėl tokių esminių požymių yra akivaizdu, jog jis negalėtų patvirtinti konkrečios valios sudaryti sandorį buvimo. Nenustačius aiškaus šalių susitarimo pirkti - parduoti būsimus žemės sklypus, nepagrįsta manyti, jog pakvitavimu patvirtinamas įvykęs pirkimo - pardavimo sandoris ir visiškas atsiskaitymas pagal tokį sandorį. Pažymėtina, jog pritarimas apelianto pozicijai, esą pakvitavimas patvirtina buvus preliminarų susitarimą, reikštų, kad atkūrus nuosavybės teises ieškovė ir atsakovas turėtų sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau aptariamu atveju ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog įgaliotiniui K. J. sudarant sutartis su atsakovu UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“, buvo bandoma paslėpti įgaliotinio ir įgaliotojo interesų konfliktą. Nes priešingu atveju, t. y. pritarus, jog šalys susitarė dėl turto perleidimo atsakovui, kuris susitarimo metu sumokėjo visą turto kainą, minėtą aplinkybę leidžianti nuostata būtų (turėtų būti) nurodyta įgaliojime, o pagrindinė sutartis būtų sudaryta būtent su atsakovu K. J.. Teisėjų kolegija nereikšmingais laiko apeliacinio skundo argumentus, kuriais akcentuojami ieškovės asmenybę individualizuojantys požymiai (išsilavinimas ir valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas). Tokios aplinkybės, atsižvelgiant į ankstesnėje šios nutarties dalyje akcentuotą apelianto profesionalumą, nesudaro pagrindo ieškovę priskirti apeliantui lygiaverčiu kontrahentu. Be to, atsižvelgiant į ieškovės senyvą amžių, pasitikėjimą atsakovu, ilgalaikį gyvenimą užsienio valstybėje, artimų ryšių Lietuvoje neturėjimą, nėra pagrindo manyti, jog ieškovė aiškiai suprato atsakovo deklaruojamas pakvitavimo išrašymo pasekmes. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis konstatuotas šalių susitarimo parduoti ginčo turtą atsakovui neįrodymo faktas bei paneigta atsakovo visiško atsiskaitymo už žemę (būsimus žemės sklypus) aplinkybė, pagrįstumu.

24CK 6.760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Atstovo pareigą veikti kuo naudingiausiu atstovaujamajam būdu ir draudimą atlikti veiksmus savo naudai konstatavo ir kasacinis teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2004). Minėta, jog sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises (įgalinimus); trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą. Aptariamu atveju nėra duomenų, patvirtinančių apelianto (įgaliotinio) atsiskaitymą su ieškove (įgaliotoja), t. y. jog apeliantas perdavė ginčijamose sklypų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytas lėšas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas iš esmės neatlygintinai perėmė ieškovei priklausiusį turtą, o tai sudaro pagrindą konstatuoti ginčijamų sandorių prieštaravimą ieškovės kaip įgaliotojos interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ginčijamus sandorius apeliantas ieškovės vardu sudarė su jo paties kontroliuojamu juridiniu asmeniu UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“, įgalina spręsti, kad apeliantas pažeidė įgaliojimo ribas (kadangi įgaliojimo turinyje, be kita ko, išaiškinta ir CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostata). Pastaroji aplinkybė paneigia įstatyme įtvirtintą sąžiningumo prezumpciją ir patvirtina, jog atsakovas UAB „Tikvaldos nekilnojamasis turtas“ ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nesąžiningas, kadangi žinojo apie interesų konfliktą. Bylos duomenų analizė neleidžia daryti išvados, jog ieškovė išduotu įgaliojimu būtų aiškiai išreiškusi valią, kad įgaliotinis (apeliantas) veiktų tuo pačiu metu dėl sandorių abiejų šalių interesų (CK 2.135 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuotas ginčijamų sandorių prieštaravimas tiek ieškovės interesams, tiek ir imperatyvioms teisės normoms. Įsitikinęs šio prieštaravimo buvimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismo nustatytas ginčijamų sandorių prieštaravimas CK 6.308 straipsnio 1 dalies nuostatai yra perteklinis, todėl neanalizuotinas.

25Dėl dalies teismo sprendimo motyvų šalinimo

26Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pakvitavimo apie pinigų gavimą surašymo aplinkybes, sprendė, jog ieškovė šio dokumento pagrindu negavo jokių lėšų, jog šis pakvitavimas nelaikytinas patvirtinančiu, kad ieškovė gavo visą sumą, atitinkančią tuometinę žemės sklypų vertę. Apeliantas skunde nurodė, jog minėti teismo sprendimo motyvai yra nepagrįsti, todėl tuo atveju, jeigu vis dėlto pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų panaikintas, prašė šiuo motyvus pašalinti. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu iš dalies sutinka. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama byla Nr. 2-154-154/2014 pagal K. J. ieškinį S. G. dėl skolos priteisimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytoje byloje pareikštu ieškiniu K. J. aptarto pakvitavimo pagrindu prašo priteisti lėšas, kurias, apelianto teigimu, jis sumokėjo ieškovei už ginčo sklypus. Kolegija pastebi, jog nagrinėjamoje byloje įsiteisėjus procesiniam sprendimui, pirmosios instancijos teismo motyvais paneigtas lėšų ieškovei perdavimo šio pakvitavimo pagrindu faktas įgytų prejudicinę reikšmę kitai nurodytai bylai dėl skolos priteisimo. Ankstesnėje šios nutarties dalyje pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pakvitavimas nepagrindžia tarp šalių buvus preliminarų (ar kitokį) susitarimą dėl ginčo sklypų pirkimo, bei nepagrindžia aplinkybės, jog apeliantas ieškovės pakvitavimo išrašymo metu visiškai atsiskaitė už ginčo sklypus, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo šalinti motyvo, kuriuo remiamasi konstatuojant, kad pakvitavimas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu, jog ieškovė gavo visą sumą, atitinkančią tuometinę žemės sklypų rinkos vertę. Kita vertus, pritartina apeliacinio skundo argumentui, jog nagrinėjamu atveju pakvitavimas turėjo būti vertinamas kaip įrodymas, pagrindžiantis (arba nepagrindžiantis) apelianto poziciją aiškinant šalis siejusių teisinių santykių turinį. Dėl nurodyto pakvitavimo šioje byloje nėra pareikšti materialiniai reikalavimai (ieškinio ar priešieškinio forma). Pritartina apelianto argumentui, jog tokiu atveju šis dokumentas turėjo būti vertinamas įrodymų visumos kontekste. Tačiau nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, esą pinigai išrašyto pakvitavimo pagrindu visiškai nebuvo mokami, sukelia realius materialinius padarinius. Pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė nepagrįstai suvaržo apelianto galimybę kitoje byloje įrodinėti lėšų perdavimo (pinigų mokėjimo) ieškovei faktą, nors lėšų perdavimo faktas ir (ar) pakvitavimo (ne) teisėtumas yra už šios nagrinėjamos bylos ribų. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalina išvadą, jog ieškovė S. G. iš atsakovo K. J. pagal išduotą pakvitavimą jokių pinigų (lėšų) realiai negavo.

27Dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo

28Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės išduoto pakvitavimo reikšme nagrinėjamam klausimui, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

29Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įrodymų vertinimo, įsitikino jų pagrįstumu. Kaip matyti iš skundžiamojo teismo sprendimo turinio, teismas išsamiai argumentavo atsisakymą vadovautis tam tikrais įrodymais (pvz., liudytojo paaiškinimais), įvertino visus kitus byloje esančius įrodymus, teismo išvados paremtos įrodymų visumos vertinimu. Teisėjų kolegija pritaria teismo nuostatai dėl liudytojo V. M. šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi. Aplinkybės, jog apeliantą ir šį liudytoją sieja draugiški santykiai, paties liudytojo pasisakymai, esą jis jautė kaltę, kad pasiūlė ieškovei kreiptis pagalbos į apeliantą, sudaro pakankamą pagrindą abejoti tokio liudytojo objektyvumu. Pritartina ir teismo argumentui, kuriuo konstatuotas šio liudytojo parodymų prieštaravimas notarinius veiksmus reguliuojančioms nuostatoms. Apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl minėto liudytojo nešališkumo. Kadangi iš apskųsto sprendimo pašalinamas pirmosios instancijos teismo išdėstytas motyvas, kuriuo paneigtas lėšų (pinigų) pagal pakvitavimą perdavimo ieškovei faktas, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti teismo veiksmų įrodymų vertinimo procese tiriant lėšų (pinigų) perdavimo faktą.

30Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

31Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pašalinant iš jo motyvą, kad ieškovė iš atsakovo K. J. pagal išduotą pakvitavimą realiai jokių pinigų negavo.

32Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

34Pašalinti iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą, kad pagal pasirašytą pakvitavimą ieškovė S. G. iš atsakovo K. J. realiai jokių pinigų nebuvo gavusi.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė S. G. prašė pripažinti negaliojančiomis atsakovų K. J. ir UAB... 4. Atsakovas K. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ginčijamais sandoriais... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį... 7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovės išduotą pakvitavimą... 8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamus sandorius atsakovas K.... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas K. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos... 11. Ieškovė S. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 14. Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo įgaliotojos interesams ... 15. Pagal CK 2.132 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmenys turi teisę sudaryti... 16. Pažymėtina, jog atstovavimo teisinių santykių esmė – juridinę reikšmę... 17. CK 2.132 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės, kad asmuo gali sudaryti... 18. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1... 19. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog atsakovas K. J., veikdamas pagal... 20. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą preliminariąja... 21. Sutartiniams santykiams taikomos sutarčių aiškinimo taisyklės... 22. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas K. J.... 23. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė laikėsi nuoseklios... 24. CK 6.760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įgaliotinis privalo įvykdyti jam... 25. Dėl dalies teismo sprendimo motyvų šalinimo... 26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pakvitavimo apie pinigų... 27. Dėl įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo... 28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad bylą... 29. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo išvadas dėl... 30. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 31. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos... 32. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti iš... 34. Pašalinti iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo...