Byla 1A-605-594/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei, nuteistojo T. L. gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. (toliau – T. L.) apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant T. L. sumažintą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu T. L. paskirta bausmė buvo subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu T. L. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiriant jam galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. BK 66 straipsnio pagrindu į T. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. birželio 6 d. ir pagal Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendį T. L. išbūtas suėmimo laikas nuo 2016 m. spalio 12 d. iki 2017 m. sausio 11 d.

3Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. T. L. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. kovo 15 d., apie 24.00 val., savo namuose, esančiuose ( - ), paprašytas mažametės M. P., gim. ( - ), kuri žaidė žaidime „Mėlynasis banginis“ ir gavusi užduotį persipjauti riešus pati to padaryti neišdrįso, peilio ašmenimis tyčia 2 kartus perpjovė kairės rankos dilbį mažametei M. P., tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas fizinį skausmą.
  2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. nuosprendį, sušvelninant jam paskirtą galutinę bausmę, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą BK 75 straipsnio pagrindu.
    1. Apeliantas nurodo, kad pripažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo, nukentėjusiosios ir jos artimųjų atsiprašė, jie jam atleido. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas jo ir nukentėjusiosios mamos susitaikymo protokolas, kuriuo buvo prašoma atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Galutinė subendrinta bausmė jam paskirta per griežta. Nors jis ir padarė nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau, apelianto įsitikinimu, įstatymas nedraudžia BK 75 straipsnio nuostatų jam taikyti pakartotinai.
  3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo T. L. gynėjas pritarė nuteistojo apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir jį pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, teigdama, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašė jį atmesti.
  4. Nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmetamas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su T. L. paskirta bausme, prašant ją sušvelninti, remiantis jo apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis.
    1. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam T. L. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.
  6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę T. L., atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), stadiją (nusikaltimas baigtas) ir kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia). Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad praeityje T. L. buvo ne kartą baustas administracine tvarka (b. t. 2, b. l. 71-74), teistas už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų padarymą, o jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdė esant neišnykusiam ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė esant nusikaltimų recidyvą (BK 27 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas T. L. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika sunkių pasekmių nesukėlė, įvertino ir pačios nukentėjusios elgesį, įstatyminės atstovės poziciją bausmės klausimu, vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą įvykdė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nuskalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
  7. Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas T. L. skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 3 dalies (aktuali teisės akto redakcija) sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir rodo, kad T. L. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad T. L. inkriminuotas nusikaltimas buvo įvykdytas mažametės nukentėjusiosios prašymu, žaidžiant žaidimą „Mėlynasis banginis“, tačiau T. L., būdamas pilnametis ir suvokdamas galimas tokio neigiamo savo elgesio mažametės atžvilgiu pasekmes, sustabdyti nukentėjusiosios nuo pavojų jos sveikatai keliančio žaidimo nesistengė, priešingai – padėjo jai įgyvendinti gautą užduotį. Toks atsainus ir gan ciniškas nuteistojo požiūris į labiausiai pažeidžiamos socialinės grupės narės – mažametės mergaitės prašymą, iš esmės jį charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai pritarti apylinkės teismo išvadai, jog bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, taikant nuteistajam švelnesnio pobūdžio bausmę, negali būti pasiekti.
    1. Šios aplinkybės, vertinant jas buvusių nuteistojo teistumų kontekste, teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, jog išvadų iš savo elgesio T. L. nedaro, jokių pastangų siekiant koreguoti savo elgesį teigiama linkme nededa. Net ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (taikytas ne kartą) laikotarpiu jis negeba prisitaikyti prie bendrųjų elgesio normų, toliau pažeidinėja įstatymus. Aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo T. L. pripažino ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, susitaikė su nukentėjusiosios įstatymine atstove, atsižvelgiant į tai, jog jos jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę – jos rūšį ar dydį, taip pat nesudaro. Juo labiau, kad apylinkės teismas nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailestį dėl jos įvykdymo skundžiamu nuosprendžiu pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o baudžiamąją bylą išnagrinėjo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, vadovaudamasis BK 641 straipsnio nuostatomis, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, bendrindamas skirtingais nuosprendžiais T. L. paskirtas bausmes, teismas parinko nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą - prie Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu jam paskirtos ir neatliktos bausmės (2 metų laisvės atėmimo), pridėjo tik dalį skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės (2 mėnesius). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą, pagrindo nėra.
  8. BK 75 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai traktuoja nuteistasis, nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo taikytos pagrįstai.
    1. Pagal BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tokiu būdu, nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-449-942/2016). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, jog nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-56/2014, 2K-449-942/2016). Priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-457-677/2015, 2K-449-942/2016).
    2. Aptartos teismų praktikos kontekste įvertinus tiek T. L. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, baustumus administracine tvarka, teigti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teisinio pagrindo nėra. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau įvertinus tai, kad praeityje T. L. jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus savo elgesio išlaikyti ilgesį laikotarpį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. L., 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžiu buvo nuteistas subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas taikant BK 75 straipsnio nuostatas buvo atidėtas 2 metams, tačiau netrukus po teismo jam parodyto pasitikėjimo, t. y. jau 2017 m. kovo 15 d. įvykdė naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Be to, kaip matyti iš 2017 m. sausio 11 d. nuosprendžio, šiuo nuosprendžiu jis buvo nuteistas už nusikaltimą, kurį vėlgi įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo metu pagal 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį, kuriuo buvo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 180 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų imperatyvų ne tik jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Iš aukščiau aptarto nusikalstamo nuteistojo elgesio akivaizdu, kad šio reikalavimo T. L. nevykdo. Tokiu būdu, nepaisant to, jog pakartotinis laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nėra draudžiamas, tačiau įvertinus tai, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu T. L. galima būtų atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pakartotinai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, neabejotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniu skundu, BK 75 straipsnio nuostatų T. L. netaikė pagrįstai.
  9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas T. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Skirtingais nuosprendžiais T. L. paskirtų bausmių bendrinimo klaidų aukštesnysis teismas taip pat neįžvelgia. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Nutarė

7nuteistojo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

8Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Ryšiai