Byla eA-1415-492/2018
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės, Virginijos Volskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Mykolo Romerio universitetas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

51.

6Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2016 m. liepos 8 d. raštą Nr. SR-3125 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) bei įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – visą namą, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo ( - ), (toliau – ir Namas) atkuriant pareiškėjos nuosavybės teises į likusią ir iki šiol negrąžintą 1/2 šio Namo dalį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

71.1.

8Pareiškėja paaiškino, jog Ministerija 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. SR-78-08-51 atkūrė jai nuosavybės teises į 1/2 jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusio nekilnojamojo turto – Namo, dalį, tačiau likusi 1/2 Namo dalis, pareiškėjai nėra grąžinta iki šiol. Pareiškėja 2015 m. birželio 26 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktorių ir Ministeriją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį. Savivaldybės administracija 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 53-2-1371 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą ( - )“ informavo pareiškėją, kad Savivaldybės administracija nėra įgaliota priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ). Ministerija 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. SR-3646 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ nurodė, kad neturi jokių naujų dokumentų, dėl kurių turėtų pagrindą priimti kitokį nei 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą, t. y. atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį atsisakė. Nesutikdama su šiame rašte išdėstyta pozicija, pareiškėja jį apskundė teismui, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4070-815/2016 Ministerijos 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštą panaikino ir įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo bei priimti motyvuotą teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 Namo dalį natūra pareiškėjai neužkirto kelio reikalauti atkurti nuosavybės teises į likusią Namo dalį, ir kad bylos aplinkybės turėtų būti vertinamos palankiai pareiškėjai, nes visus dokumentus ji teikė nepraleidusi įstatyme nustatytų terminų. Nepaisant to, Ministerija skundžiamu sprendimu ir vėl atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį, nurodydama, kad Namas iki nacionalizacijos priklausė abiem pareiškėjos tėvams, o 1993 m. rugsėjo 2 d. motinos pareiškėjai išduotas įgaliojimas negalėjo būti taikomas Namui, nes jis dar nebuvo motinos nuosavybė.

91.2.

10Pareiškėjos nuomone, nepriklausomai nuo to, ar Namas priklausė vien tik tėvui, ar abiem sutuoktiniams (tėvui ir motinai) kartu, iki pareiškėjos motinos mirties ir po to pareiškėja buvo tinkamas nuosavybės teisių atkūrimo subjektas tiek kaip buvusio savininko (tėvo) vaikas, tiek kaip kito galimo savininko (motinos) teisių perėmėja, tiek kaip savininko sutuoktinės (motinos) teisių perėmėja, tiek kaip motinos (ar ji būtų laikoma savininke, ar savininko sutuoktine) notariškai įgaliotas asmuo ir teisių perėmėja – todėl visais atvejais pareiškėja turėjo teisę į nuosavybės atkūrimą į visą Namą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) redakcijos, galiojusios pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu, 2 str. 1 d. 1, 3 p., 2 str. 2, 3 d.). Pareiškėjai nebuvo būtina pateikti jokio naujo prašymo ir po motinos mirties (1999 m.), nes pareiškėja dar 1997 m. rugsėjo 23 d. Savivaldybės administracijai buvo pateikusi prašymą dėl viso Namo grąžinimo, ir šis prašymas nebuvo atšauktas bei po motinos mirties liko galioti. Aplinkybė dėl Namo priklausymo vien tik pareiškėjos tėvui, ar tėvui ir motinai kartu, turėtų būti vertinama pareiškėjos naudai, nes Ministerijos turimuose archyviniuose dokumentuose vienur minima, kad Namo savininkas yra vien tik tėvas, kitur – kad tėvas kartu su motina, o nacionalizacijos dokumentuose Namas buvo nacionalizuotas tik iš tėvo. Todėl ir pareiškėja savo 1993 m. liepos 29 d. prašyme nurodė prašanti atkurti nuosavybės teises į iš tėvo nacionalizuotą Namą. Taigi pareiškėja visą laiką siekė atkurti nuosavybės teises į visą Namą (o ne į pusę jo).

111.3.

12Pažymėjo, kad priimti Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. atkurtų nuosavybės teisių į 1/2 Namo neskubėjo, nes manė, jog jas priėmusi nebeteks galimybės reikalauti atkurti teises ir į likusią 1/2 Namo dalį. Pareiškėja nuolat Ministerijai kėlė klausimą dėl geranoriško nuosavybės teisių į likusią 1/2 Namo dalį atkūrimo, bendravo tiek su ministrais, tiek su atsakingais Ministerijos tarnautojais, tačiau pasikeitus ministrui (jų pasikeitė trys) visas procesas vėl prasidėdavo iš pradžių.

131.4.

14Atkreipė dėmesį į tai, kad tų pačių dokumentų pagrindu nuosavybės teisės į visą nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), pareiškėjai jau yra atkurtos (kaip, beje, ir į kitą Lietuvos Respublikoje esantį ir iš jos tėvo nacionalizuotą turtą), išskyrus likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį.

151.5.

16Pareiškėjos teigimu, susidariusi situacija jai kelia ypač didelius išgyvenimus dar ir dėl to, kad su šiuo tik pusiau grąžintu Namu yra susijusi skaudi pareiškėjos šeimos istorija (Name gyveno ir pareiškėjos senelis J. V., buvęs ilgametis Kauno miesto meras ir 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, pareiškėjos tėvas ir senelis buvo Vorkutos ir Butirkių kankiniai). Pareiškėjos įsitikinimu, toks nepagrįstai ilgas ir biurokratinėse tvarkose užstrigęs nuosavybės teisių į Namą atkūrimo procesas nedera su minėtų prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo svariai prisidėjusių asmenų puoselėtais idealais.

172.

18Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

192.1.

20Nurodė, kad turtas, esantis ( - ), 1993 m. ir vėliau nebuvo pareiškėjos motinos nuosavybė, jo savininkė – Lietuvos Respublika (turtą patikėjimo teise naudoja Mykolo Romerio universitetas), todėl ir jos 1993 m. įgaliojimas dukrai (pareiškėjai) tam turtui negali būti taikomas. Be to, nei pareiškėjos motinai, nei pareiškėjai Kauno miesto valdybos nebuvo suteikta teisė atkurti nuosavybės teisę į visą Namą. Taip pat 1991 m. gruodžio 31 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu pareiškėjos motina neturėjo nustatytos formos Lietuvos Respublikos piliečio paso, t. y. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, tai patvirtinančių dokumentų nepateikė ir iki pat mirties.

212.2.

22Pažymėjo, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažymą pastatą ( - ), (šiuo metu – ( - )) valdė du savininkai – E. ir M. D., nacionalizuotų namų sąraše įrašyta – D. Taip pat pareiškėja prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą pastatą (1993 m. ir 1997 m.) pateikė turto savininkei, jos motinai, dar esant gyvai, kai pati motina turėjo galimybę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo kartu su visais pagal įstatymus reikalingais dokumentais, tačiau tokio prašymo nepateikė Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) po jos mirties, nors tokią galimybę turėjo. Savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento atsiųstoje Ministerijai byloje nėra dokumentų, įrodančių, kad nuo motinos mirties (1999 m.) iki 2001 m. gruodžio 31 d. pareiškėja būtų vienintelė pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą į visą Namą.

232.3.

24Teigė, kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. el-4070-815/2016, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjos atstovų 2015 m. birželio 26 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, taip pat naujai pateiktą 2016 m. birželio 10 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, Ministerija pakartotinai paaiškino visas aplinkybes, kurios pareiškėjai jau buvo žinomos ir išaiškintos anksčiau. Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjai 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir Ministerija atkurti nuosavybės teises į visą Namą neturi teisinio pagrindo. Pareiškėja 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo neskundė. Taip pat 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo pagrindu pareiškėja įstatymu nustatytu terminu nesikreipė į valstybės nekilnojamojo turto valdytoją – Mykolo Romerio universitetą – dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalies pastato (Namo) įgyvendinimo natūra.

252.4.

26Atkreipė dėmesį į tai, kad neturi duomenų, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į kitą nekilnojamąjį turtą ( - ), ir remtis šiuo faktu atkuriant nuosavybės teises į visą pastatą (Namą), neturi teisinio pagrindo.

272.5.

28Atsakovo manymu, skundžiamu Ministerijos sprendimu nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės. Šis raštas (sprendimas) parengtas atsižvelgiant į Ministerijai teisės aktais suteiktą kompetenciją, faktines aplinkybes ir teisės normas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

293.

30Trečiasis suinteresuotas asmuo Mykolo Romerio universitetas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

313.1.

32Nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus teisinius argumentus bei motyvus ir kartu pažymėjo, kad skundžiamas Ministerijos sprendimas netenkinti pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą pastatą, esantį ( - ), yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis.

333.2.

34Atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerijai priėmus 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai į 1/2 pastato, esančio ( - ), natūra, pareiškėja per įstatymu nustatytą terminą nesikreipė į Mykolo Romerio universitetą, kaip nekilnojamo turto valdytoją, dėl savo atkurtos teisės įgyvendinimo, be to, minėto Ministerijos sprendimo teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė.

353.3.

36Pažymėjo, jog minėtas pastatas (Namas), kuriame yra įrengtas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentų bendrabutis, yra būtinas siekiant tinkamai įgyvendinti savo, kaip valstybinės aukštosios mokyklos, statute įtvirtintus veiklos tikslus ir principus. Be to, Mykolo Romerio universitetas, kaip valstybinė aukštoji mokykla, turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, kuri sukonkretinama Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatose įtvirtinant valstybinių aukštųjų mokyklų teritorijos ir pastatų neliečiamumo teisę (79 str.). Todėl, siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeistos tiek Mykolo Romerio universiteto, tiek jame studijuojančių studentų teisės bei teisėti interesai (Mykolo Romerio universitetas neturi jokios galimybės gyvenantiems ginčo objektu tapusiame pastate studentams suteikti kito, analogiško, gyvenamojo ploto), Mykolo Romerio universiteto nuomone, pareiškėjos skundas dėl Ministerijos 2016 m. liepos 8 d. rašto (sprendimo) panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, skundžiamu sprendimu Ministerija nepažeidė pareiškėjos teisių.

37II.

384.

39Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

405.

41Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. R4-3611 „Apie E. ir M. D. nekilnojamąjį turtą“, D. E. ir M. nuosavybės teise valdė 973 kv. m žemės sklypą ir 3 aukštų mūrinį namą ( - ). Pareiškėjos motina A. D. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą gyvenamą namą su žemės, esančiu sklypu ( - ) (dabar – ( - )) (prašymas gautas 1991 m. gruodžio 31 d.). Kauno miesto valdyba 1993 m. rugsėjo 1 d. potvarkyje Nr. 1078-V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nusprendė neatkurti nuosavybės teisių A. D.-G. į išlikusį nekilnojamąjį turtą, be kita ko, į turtą, esantį ( - ). Pareiškėja 1993 m. liepos 29 d. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. D. turėtą turtą, be kita ko, namą, esantį ( - ) (prašymas gautas 1993 m. liepos 29 d.). Taip pat pareiškėja 1997 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai (prašymas gautas 1997 m. spalio 30 d.) atkurti nuosavybės teises į tėvo M. D. turtą, be kita ko, namą, esantį ( - ) (240 kv. m), bei 1997 m. gruodžio 13 d. prašymą Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai (prašymas gautas 1997 m. gruodžio 15 d.) atkurti nuosavybės teises į tėvo M. D. turtą, be kita ko, namą, esantį ( - ), (grąžinti natūra) su ten gyvenančiais nuomininkais, nurodė, kad su Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytomis teisėmis ir pareigomis sutinka. Pareiškėjos atstovas advokatas pateikė Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui ir Savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyriui 2007 m. rugpjūčio 15 d. prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog pareiškėja teikė 1993 m. liepos 29 d. ir 1997 m. spalio 30 d. prašymus atkurti nuosavybės teises į visą namą bei žemės sklypą, esantį ( - ), kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėja yra tas asmuo, kuriam turi būti atkurtos nuosavybės teisės į visą turtą, t. y. pastatą ir žemės sklypą, esantį ( - ). Ministerija, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymu ir apsvarsčiusi pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Namą, garažą ir ūkinį pastatą, 2010 m. balandžio 9 d. sprendime Nr. SR-78-08-51 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į 1/2 gyvenamojo namo-bendrabučio dalį (unikalus Nr. ( - ), bendras plotas – 940,46 kv. m), esančio ( - ) (grąžino natūra). Pareiškėja 2015 m. birželio 26 d. prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių ir Ministeriją dėl nuosavybės teisės atkūrimo į likusią negrąžintą 1/2 namo dalį. Savivaldybės administracija 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 53-2-1371 informavo pareiškėją, kad nėra įgaliota priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ). Ministerija 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. SR-3646 nurodė pareiškėjai, kad jai Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. SR-78-08-51 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1/2 Namo dalį, grąžinant natūra, ir kad Ministerija neturi jokių naujų dokumentų, dėl kurių būtų pagrindas priimti kitokį sprendimą, t. y. atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį. Pareiškėja, nesutikdama su Ministerijos 2015 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. SR-3646 išdėstyta pozicija, apskundė šį raštą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4070-815/2016 Ministerijos raštą panaikino ir įpareigojo Ministeriją išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo, priimant motyvuotą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Ministerija 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. SR-3125 atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį, nurodydama, kad Namas iki nacionalizacijos priklausė abiem pareiškėjos tėvams, o 1993 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjai išduotas motinos įgaliojimas negalėjo būti taikomas Namui, nes jis tuo metu dar nebuvo motinos nuosavybė.

426.

43Pagal byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad iki nacionalizacijos nuosavybės teisė į 973 kv. m žemės sklypą ir 3 aukštų mūrinį namą, esantį ( - ) (dabartinis adresas ( - )), priklausė dviem asmenims: A. D. ir M. D. Nors pareiškėjos motina A. D. 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esančiu ( - ) (dabar – ( - )), ( - ), Kauno miesto valdyba 1993 m. rugsėjo 1 d. potvarkyje Nr. 1078-V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ nusprendė neatkurti nuosavybės teisių A. D.-G. į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nors pareiškėja teigia, kad 1993 m. rugsėjo 2 d. sudarytas notarinis įgaliojimas ir nekilnojamojo turto perdavimo pareiškimas įrodo, jog visas motinos turėtas turtas perleistas pareiškėjai, teismas pažymėjo, kad įgaliojimo pasirašymo metu teisės į Namą negalėjo būti perleistos, nes tuo metu Namas nuosavybės teise A. D. nepriklausė, nes nuosavybės teisės į Namo dalį jai nebuvo atkurtos. Atsižvelgiant į tai, įgaliojimas ginčijamam turtui negalėjo būti taikomas. Kadangi pareiškėja 1997 m. rugpjūčio 23 d. prašymu Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai prašė atkurti nuosavybės teises į tėvo M. D. turtą, nuosavybės teisės buvo atkurtos prašyme nurodyta apimtimi, t. y. pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į M. D. priklausiusią 1/2 Namo dalį (2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. SR-78-08-51). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja Atkūrimo įstatyme nurodytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į motinos A. D. turtą, t. y. likusią 1/2 Namo dalį, nors tokią teisę po motinos mirties turėjo.

447.

45Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad naujų duomenų dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjai į motinos A. D. turėtą turtą, nepateikta, o Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas Nr. SR-78-08-51 yra galiojantis, atsakovas Ministerija pagrįstai, pagal turimus duomenis, tinkamai įvertinusi bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, priėmė skundžiamą 2016 m. liepos 8 d. raštą Nr. SR-3125 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kurį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

46III.

478.

48Pareiškėja D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

498.1.

50Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai nustatė faktines aplinkybes bei netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir naikintiną sprendimą.

518.2.

52Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio, 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių, 87 straipsnio 4 dalies nuostatas, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, bylos iš esmės neišnagrinėjo, nepatikrino pareiškėjos skundžiamo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo.

538.3.

54Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, lėmusių išvadą, kad iki nacionalizacijos Namas priklausė dviem asmenims – A. D. ir M. D., o ne vienam pareiškėjos tėvui. Be to, byloje nėra vienareikšmiškų įrodymų, kurie leistų pagrįsti šią išvadą. Byloje surinkti tik netiesioginiai archyviniai dokumentai apie tai, kam konkrečiai iki nacionalizacijos galėjo priklausyti Namas (1940 m. Kauno miesto mokesčių mokėtojų registracijos knyga, Kauno miesto nekilnojamųjų turtų, kurių vertė virš 50 000 Lt, sąrašas (II t., b. l. 109, 110), tačiau vienareikšmiškai teigti, jog juose nurodyti tik savininkai – negalima. Jokio nuosavybės pažymėjimo ar išrašo iš Nekilnojamojo turto registro atitikmens archyvuose nebuvo rasta. Priešingai, net du Kauno miesto namų nacionalizavimo 1940–1941 m. sąrašai (II t., b. l. 106, 112) liudija, jog Namas buvo nacionalizuotas tik iš M. D. Taip pat 1992 m. birželio 12 d. Kauno valstybinio archyvo (II t., b. l. 103) bei 1992 m. liepos 27 d. Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro (II t., b. l. 113) pažymose buvo nurodyta, kad Namas iki nacionalizacijos priklausė tik M. D., o pirmieji archyviniai duomenys apie tai, jog namas galėjo priklausyti abiem sutuoktiniams, nuosavybės atkūrimo byloje buvo gauti jau tik 2005 m. (II t., b. l. 108). Pareiškėja visų savo prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Namą pateikimo metu (1993–1997 m.) nežinojo (o pati neturėdama išlikusių dokumentų – ir negalėjo žinoti), kam tiksliai iki nacionalizacijos priklausė Namas. Šį netikrumą pabrėžė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4070-815/2016, ir nurodė bylos aplinkybes vertinti palankiai pareiškėjai, nes visus dokumentus ji teikė nepraleidusi įstatyme nustatytų terminų.

558.4.

56Teismas netinkamai nustatė tikruosius pareiškėjos ketinimus. Pareiškėja visuomet siekė susigrąžinti visą Namą, o ne jo dalį. Iš tiesų byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja yra pateikusi ne tris, o keturis prašymus: 1993 m. liepos 29 d. (gautas 1993 m. liepos 29 d., registracijos Nr. B-1527, II t., b. l. 33–34), 1997 m. rugsėjo 23 d. (gautas 1997 m. spalio 30 d., registracijos Nr. 44-1517, II t., b. l. 35–36), 1997 m. rugsėjo 23 d. (gautas 1997 m. spalio 30 d., registracijos Nr. 44-1518, II t., b. l. 37), 1997 m. gruodžio 13 d. (gautas 1997 m. gruodžio 15 d., registracijos Nr. 44-2476, II t., b. l. 102). Tik pirmuosiuose dviejuose iš jų buvo nurodyta, kad prašoma atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo turėtą turtą, kadangi jų pateikimo metu pareiškėjai nebuvo žinoma, kad Namas galėjo priklausyti ne tik pareiškėjos tėvui, bet abiem pareiškėjos tėvams kartu. Tačiau paskutiniuosiuose dviejuose pareiškėjos prašymuose buvo nurodytas tik pareiškėjos prašymas atkurti jai nuosavybės teises į visą Namą, neįvardijant, jog prašoma atkurti nuosavybės teises būtent tik į tėvo dalį, ar būtent tik į 1/2 Namo. Taigi pareiškėja visuomet prašė atkurti jai nuosavybės teises į visą Namą, manydama, kad Namas iki nacionalizacijos priklausė tik vienam jos tėvui. Be to, po motinos mirties ji tapo ir jos turto (taigi ir Namo dalies) paveldėtoja ir teisių perėmėja. Todėl reikalavimas po motinos mirties pareiškėjai pateikti dar vieną pakartotinį identišką anksčiau jos pateiktiems prašymą laikytinas nelogišku blogojo biurokratizmo pavyzdžiu.

578.5.

58Nei Ministerija, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino 1993 m. rugsėjo 2 d. sudaryto notarinio pareiškėjos motinos įgaliojimo ir nekilnojamojo turto perdavimo pareiškimo (I t., b. l. 12), kuriuo ji visą vyro M. D. ir savo Lietuvoje turėtą nekilnojamąjį turtą perleido pareiškėjai (savo dukrai), kartu įgaliodama pareiškėją prireikus daryti pareiškimus ir atlikti juridinius veiksmus jos vardu. Šis pareiškimas buvo sudarytas didelio teisinio netikrumo atkuriant nuosavybės teises Lietuvoje laikotarpiu, nuosavybės teisių atkūrimo procesą su pertraukomis reguliavo du vienas kitą keitę skirtingi įstatymai, kurie buvo keisti daugybę kartų. Pareiškimo parengimo situaciją dar papildomai apsunkino ir tai, kad pareiškimas buvo parengtas ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios teisinėje sistemoje vargu ar apskritai buvo kaip nors sureglamentuotas nuosavybės į asmenims priklausiusį ir vėliau Sovietų Sąjungos nacionalizuotą turtą atkūrimo procesas, tuo labiau taikant ne visiškos, o tik dalinės restitucijos modelį. Todėl, vertinant tikrąją pareiškėjos motinos valią ir tikruosius jos ketinimus, būtina atsižvelgti į nurodytų įvykių kontekstą. Netgi vertinant, kad į likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį būtų galėjusi pretenduoti tik pareiškėjos motina, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad visos teisės į pareiškėjos tėvo ir pačios pareiškėjos motinos Lietuvoje turėtą nekilnojamąjį turtą buvo notariškai patvirtintu sandoriu perleistos pareiškėjai, todėl būtent pareiškėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šią likusią negrąžintą 1/2 Namo dalį. Todėl pateikdama tris paskutiniuosius prašymus, pareiškėja turėjo būti laikoma veikusia ne tik kaip mirusio tėvo įpėdinė, tačiau ir kaip dar gyvos motinos turėtų teisių perėmėja. Be to, jei būtų pripažinta, kad iki nacionalizacijos pareiškėjos motina buvo Namo savininkė kartu su vyru (pareiškėjos tėvu), galima daryti pagrįstą išvadą, jog ji niekada ir nenustojo būti Namo savininke, nes iš jos Namas (ar jai priklausiusi Namo dalis) niekada taip ir nebuvo nacionalizuotas. Todėl šiuo atveju pagal 1993 m. pareiškėjos motinos pareiškimą pareiškėja turėtų būti de jure (teisiškai, pagal teisę) ir de facto (faktiškai, iš tikrųjų) laikoma motinai priklausiusios 1/2 Namo dalies savininke.

598.6.

60Pirmosios instancijos teismas ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4070-815/2016 padarytas išvadas, kad Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1/2 dalį pastato natūra pareiškėjai neužkerta kelio reikalauti atkurti nuosavybės teises į likusią ginčo pastato dalį, kadangi Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendime, atkūrus nuosavybės teises į 1/2 Namo dalį, nėra atsisakyta atkurti nuosavybės teises į likusią 1/2 Namo dalį. Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimas tik iš dalies apėmė pareiškėjos prašymuose nurodytus reikalavimus, tiksliau, juo buvo patenkinta lygiai pusė pareiškėjos reikalavimų, t. y. grąžinta tik 1/2 Namo, padarius prielaidą, kad Namas priklausė abiem pareiškėjos tėvams. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino nurodytas faktines bylos aplinkybes, tuo pažeisdamas proceso teisės normas.

618.7.

62Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir materialiosios teisės normas, t. y. netinkamai pritaikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, to paties straipsnio 2 dalį. Atsižvelgus į byloje nustatytas ir pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes (jų chronologiją), nurodytas teisės aktų nuostatas, pareiškėjai, kaip vienintelei laiku padavusiai prašymą turto paveldėtojai, turi būti atkurtos nuosavybės teisės ir į likusią 1/2 Namo dalį (jei būtų nustatyta, kad Namas priklausė tik pareiškėjos tėvui, tuomet nuosavybės teisės į visą Namą turėtų būti atkurtos tik vienintelei pretendentei – pareiškėjai, ir jei būtų nustatyta, kad Namas priklausė pareiškėjos tėvui ir motinai kartu – tuomet lygiai taip pat pareiškėjai turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į visą Namą – tiek į tėvo dalį, tiek į motinos dalį, atsižvelgiant į pareiškėjai motinos išduotą įgaliojimą ir nekilnojamojo turto perdavimo pareiškimą).

638.8.

64Šiuo atveju būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi byla yra sudėtinga, siekiant ją teisingai išspręsti, būtina įvertinti daug pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų įrodymų ir aplinkybių, dėl ko bylos esmė nebuvo atskleista. Šiuos trūkumus pašalinti galima tik bylą nagrinėjant žodžiu. Taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į posėdį neatvyko Ministerijos atstovai, todėl pareiškėjos atstovas neturėjo galimybės užduoti Ministerijos atstovams klausimų ir tokiu būdu išgryninti šalių pozicijas dėl esminių aplinkybių, dėl kurių šalys byloje nesutaria. Pirmosios instancijos teismui neištyrus faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertinus, būtina pakartotinai betarpiškai ištirti įrodymus byloje (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taip pat šioje byloje nagrinėjamais klausimais, tarp jų susijusiais su iki nacionalizacijos turėto turto savininkų nustatymu, pagal JAV teisę sudaryto turto perleidimo pareiškimo apimties vertinimu, nėra suformuotos teismų praktikos, todėl šioje byloje priimtame sprendime būsiančiais įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimais vadovausis žemesnės instancijos teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys. Todėl jos visapusišką išnagrinėjimą gali užtikrinti tik nagrinėjimas žodžiu. Taigi, atsižvelgiant į žodinio proceso tikslingumą pagrindžiančius įrodymus ir aplinkybes, į tiesioginio dalyvavimo, žodinio proceso, šalių lygiateisiškumo, teisės į tinkamą procesą ir kitus proceso principus, į sprendimo šioje byloje svarbą teismų praktikos formavimui, bei į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje byloje yra galutinis ir kasacine tvarka neskundžiamas, yra pakankamas pagrindas šią bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje.

659.

66Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Ministerija papildomai nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

67Teisėjų kolegija

konstatuoja:

68IV.

6910.

70Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančių aplinkybių vertinimas, jas patvirtinančių duomenų įrodomosios reikšmės nustatymas.

7111.

72Pareiškėjai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu SR-78-08-51 atkurtos nuosavybės teisės į ½ dalį gyvenamojo pastato – bendrabučio dalį ( - ). Byloje ginčijamu Švietimo ir mokslo ministerijos 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. SR-3125 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės pareiškėjai buvo atkurtos į pareiškėjos tėvui M. D. iki nacionalizacijos priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo ( - ), į likusią ½ dalį šio gyvenamojo namo atsisakyta atkurti nuosavybės teises natūra, nurodyta, kad tam nėra teisinio pagrindo, nes po turto savininkės motinos A. D.-G. mirties 1999 m. vasario 14 d. pareiškėja per įstatyme nustatytus terminus nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

7312.

74Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu netenkino pareiškėjos skundo, įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad iki nacionalizacijos nuosavybės teisė į 973 m2 žemės sklypą ir 3 aukštų mūrinį namą ( - ) (dabartinis adresas ( - )) priklausė dviem asmenims: A. D. ir M. D. Pareiškėja prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos A. D. turtą nebuvo pateikusi, naujų duomenų, patvirtinančių teisę atkurti nuosavybės teises taip pat nepateikė, todėl teismas vertino, kad atsakovas pagrįstai, atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis, ginčijamu raštu atsisakė pareiškėjai atkurti nuosavybės teisės į likusią ½ Namo dalį.

7513.

76Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu prašo jį panaikinti ir jos skundą tenkinti, bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėja nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jos prašymuose pareikštą valią atkurti nuosavybės teises į visą Namą, esantį ( - ), nes prašymų pateikimo metu nebuvo rasta archyvuose duomenų, ar Namas priklausė tik tėvui M. D., ar abiem tėvams kartu. Teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje pateikiamus archyvų duomenis, neatsižvelgė į aplinkybę, kad Namas buvo nacionalizuotas tik iš vieno sutuoktinio – jos tėvo M. D. Pažymi, kad po motinos mirties ji liko vienintelė pretendentė atkurti nuosavybės teises. Mano, kad teismas netinkamai vertino jos motinos tikrąją valią jai suteikiant įgaliojimą disponuoti turtu, nes neatsižvelgė į įgaliojimo sudarymo aplinkybes, tai, kad jis buvo sudarytas ne Lietuvoje, bet JAV, kurios teisinė sistema negalėjo reglamentuoti nuosavybės teisių atkūrimo santykių.

7714.

78Teisėjų kolegija netenkino apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo ją rašytinio proceso tvarka, nes aplinkybės šioje byloje (tiek pareiškėjos prašymuose išreikšta valia, tiek gyvenamojo namo valdymo nuosavybės teise faktas, tiek pareiškėjos motinos įgaliojimų teisinė reikšmė) gali būti nustatytos remiantis surinktais rašytiniais įrodymais. Apeliantė nepateikė naujų įrodymų, kurie gali būti reikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą ir kuriuos būtų būtina papildomai tirti žodinio proceso metu (ABTĮ 141 str. 1 d.).

7915.

80Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Visi šie duomenys yra svarbūs tiek nustatant asmens, kuris teikia prašymą atkurti nuosavybės teises, valią dėl paties nuosavybės teisių atkūrimo bei atkūrimo būdo, tiek sprendžiant dėl jam atkurtinų teisių apimties išlikusio nekilnojamojo turto ir buvusio savininko aspektais. Įstatyme nustatytų duomenų nurodymas yra reikšmingas ne tik vertinant konkretaus pretendento teises į konkretaus savininko turtą, bet ir sprendžiant tarp pretendentų galinčias kilti ginčytinas situacijas, kai asmenys gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi sprendžiant dėl asmens prašyme pareikštos tikrosios valios turi būti atsižvelgiama į visas įstatymo nuostatoje paminėtas aplinkybes.

8116.

82Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę (administracinėje byloje Nr. A7-70-2003) teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų.

8317.

84Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymus atkurti nuosavybės teises yra teikusi kelis kartus: Kauno miesto valdybai 1993 m. liepos 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. D. turėtą turtą, be kita ko, namą ( - ); Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai 1997 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo M. D. turtą, be kita ko, namą ( - ) (240 m2) bei tą pačią dieną šiai tarnybai pateikė dar vieną prašymą, kuriuo prašė grąžinti namą ( - ) ir sutiko Namą nuomoti savivaldybei už jos nustatytą kainą. Galiausiai Kauno miesto savivaldybės pastatų grąžinimo ir butų privatizavimo tarnybai pareiškėja 1997 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą (prašymas gautas 1997 m. gruodžio 15 d.) atkurti nuosavybės teises į tėvo M. D. turtą, be kita ko, namą ( - ) (grąžinti natūra) su ten gyvenančiais nuomininkais, nurodė, kad su Atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytomis savininko teisėmis ir pareigomis sutinka.

8518.

86Pažymėtina, jog pareiškėjos prašymų pateikimo metu turėti archyvų duomenys patvirtino, kad Namo savininku buvo pareiškėjos tėvas M. D.: Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1940–1941 metais nacionalizuotų namų sąraše įrašyta, kad 1940 m. gruodžio 19 d. aktu Nr. 843 nacionalizuotas D. priklausantis 1 namas ( - ), kurio gyvenamasis plotas – 240 kv. m (Kauno valstybinio archyvo 1992 m. birželio 12 d. pažymėjimas Nr. D-228). Taip pat Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1992 m. liepos 27 d. pažymoje Nr. 1215 nurodyta, kad namų valdos, esančios ( - ) (anksčiau buvusios Nr. ( - )) archyvinėje techninės apskaitos byloje yra 1950 m. birželio 9 d. butų ūkio valdybos pažyma, kurioje nurodyta, kad namų valdą valdė D., iš kurio 1940 m. gruodžio 19 d. pagal aktą Nr. 843 buvo nacionalizuota. Taigi pareiškėjos prašymuose jų pateikimo metu pareikšta valia atkurti nuosavybės teises į konkretų nekilnojamąjį turtą, priklausiusį konkrečiam savininkui, atitiko tiek įstatymo reikalavimus, tiek dokumentus, patvirtinančius jos teises atkurti nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki nacionalizacijos priklausiusį nuosavybės teise turtą.

8719.

88Atsakovas savo atsisakymą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią ½ Namo dalį grindė vėlesniais archyvuose rastais duomenimis – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. R4-3611 pateikiama informacija, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento archyviniame fonde, Kauno miesto mokesčių mokėtojų 1940 m. registracijos knygoje įrašyti D. E. ir M., nuosavybės teise valdę 973 kv. m žemės sklypą ir turėję 3 aukštų mūrinį namą ( - ), taip pat kad tame pačiame archyviniame fonde, nekilnojamųjų turtų įkainavimo aktų ir sąrašų byloje, III Kauno miesto mokesčių inspekcijos 1940 m. liepos 29 d. Mokesčių departamentui pateiktame Kauno miesto nekilnojamųjų turtų, kurių vertė virš 50 000 Lt, sąraše, skiltyse „Savininko ar faktinio valdytojo vardas, pavardė ir adresas (jei kitur gyvena)“, „Turtas“, „Turto paskirtis“, „Vertė“ atitinkamai įrašyta: „M. ir E. D.“, „( - )“, „gyv. namas“, „220.000“. Minėtų duomenų pagrindu atsakovas darė išvadą, kad Namo savininkais buvo abu pareiškėjos tėvai, ir kadangi pareiškėja po savo motinos mirties 1999 m. vasario 14 d. per įstatyme nustatytus terminus nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į Namo dalį, priklausiusią motinai, pagrindo atkurti nuosavybės teises į ½ Namo dalį nėra.

8920.

90Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. pvz., 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003; 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-245-525/2018).

9121.

92Atkūrimo įstatymo (aktualios red.) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad nekilnojamojo turto savininkas (toliau – savininkas) – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos Tvarkos 12 punkte nustatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taip pat nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Valstybinių archyvų pažymėjimams prilyginami ir iš valstybinių archyvų gauti bei buvusioms agrarinės reformos tarnyboms ir kitoms žemės reformą vykdančioms institucijoms pateikti įvairių dokumentų – kaimų skirstymo viensėdžiais, dvarų parceliavimo, žemės dalijimo ir kitų žemės nuosavybę patvirtinančių planų, apskričių žemės rūšiavimo komisijų sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, arba žemės tyrimo žiniaraščių, Žemės tvarkymo departamento kaimų skirstymo viensėdžiais, žemės tvarkymo projektų pateikimo protokolų, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai; dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (Žin., 1993, Nr. 17-441), taip pat dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ (Žin., 1993, Nr. 22-531); ir kt.

9322.

94Aptariamų nuostatų kontekste sprendžiant, kas laikytinas ginčo nekilnojamojo turto savininku, turi būti atsižvelgiama tiek į dokumentus, patvirtinančius aplinkybę, iš kurio asmens nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, tiek į kitus duomenis, numatytus Atkūrimo įstatymo 9 straipsnyje, Tvarkos 12 punkte, kituose teisės aktuose. Kai byloje surinktuose archyviniuose duomenyse pateikiama informacija nėra vienareikšmė, bylą nagrinėjantis teismas privalo atlikti įrodymų vertinimą ir pašalinti esančius prieštaravimus, motyvuotai nurodydamas, kurių duomenų pagrindu daro išvadas byloje, ir kodėl nustatydamas reikšmingas aplinkybes vienais duomenimis remiasi, o kitus atmeta.

9523.

96Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nenustatęs visų ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų juridiškai reikšmingų faktų buvimą ar jų nebuvimą. Teismas turėjo išnagrinėti ginčą iš esmės ir nustatyti faktą, kas buvo ginčo turto savininku nacionalizacijos metu ir kokie duomenys byloje tokį faktą pagrindžia. Konstatuojant įrodomąją reikšmę turinčius faktus, turi būti argumentuotai šalinami byloje esančiuose duomenyse užfiksuoti prieštaravimai ir nustatytos visos aplinkybės, patvirtinančios ir / ar paneigiančios pretendentės teises į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-492/2016). Pirmosios instancijos teismo padaryti įrodinėjimo proceso trūkumai laikytini esminiais, galėjusiais nulemti netinkamą materialiosios teisės normų taikymą bei iš esmės neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimą (ABTĮ 146 str. 1 d.).

9724.

98Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011 dėl termino atnaujinimo ir nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos juridinio fakto nustatymo pateikiami įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų išaiškinimai, kurie yra aktualūs ir administraciniams teismams nagrinėjantiems bylas, kuriose esant prieštaringiems duomenims turi būti nustatyti faktai, pagrindžiantys / ar paneigiantys asmens teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartyje Nr. 3K-3-273/2011 išaiškino, kad išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2010). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, spręsdamas dėl įrodymų pakankamumo tam tikram faktui nustatyti, teismas turi atsižvelgti į bylos kategoriją, jos pobūdį, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009). Bylose dėl juridinio fakto nustatymo teismas turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog naudojami netiesioginiai įrodymai (priešingu atveju asmeniui nereikėtų kreiptis į teismą) ir daromos prielaidos. Šios prielaidos turi būti motyvuotos ir atitinkamai turi būti pagrįsta, kad priešingos prielaidos tikimybės nėra ar ji nedidelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010; kt.).

9925.

100Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju itin ilgai besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, į tai, kad nei pareiškėja, nei nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos apeliacinės instancijos teismui nepateikė papildomų duomenų ar argumentų apie Namo valdymą nuosavybės teise nacionalizacijos metu, siekdama, kad bylos procesas atitiktų Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą operatyvumo principą, negrąžindama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atlieka byloje surinktų įrodymų vertinimą ir priima iš esmės naują sprendimą.

10126.

102Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad byloje surinkti tik netiesioginiai archyviniai dokumentai apie tai, kam konkrečiai iki nacionalizacijos galėjo priklausyti Namas, juos vertina atsižvelgdama į duomenų, esančių skirtinguose dokumentuose, atitikimą; subjektus, kurie sudarė duomenų šaltinius, jų sudarymo laiką ir tikslus.

10327.

104Minėta, kad atsakovas savo atsisakymą atkurti nuosavybės teises į likusią ½ Namo dalį pareiškėjai grindžia argumentu, kad jos tėvui visas namas nepriklausė, nes Namo ½ dalis nuosavybės teise priklausė motinai ir nurodo, kad tai patvirtina duomenys, aptarti šio sprendimo 19 punkte. Teisėjų kolegija, vertindama šių duomenų reikšmę sprendžiant dėl Namo valdymo nuosavybės teise, atkreipia dėmesį, kad Mokesčių departamento Kauno miesto mokesčių mokėtojų 1940 m. registracijos knygos paskirtis buvo surašyti mokesčių mokėtojus; teismui atsakovas nėra teikęs argumentų, kuriais pagrįstų, kad pastarieji kiekvienu atveju būtų nurodomo turto savininkai; tame pačiame Mokesčių departamento archyviniame fonde, nekilnojamųjų turtų įkainavimo aktų ir sąrašų byloje, III Kauno miesto mokesčių inspekcijos 1940 m. liepos 29 d. Mokesčių departamentui pateiktame Kauno miesto nekilnojamųjų turtų, kurių vertė virš 50 000 Lt, sąraše, esantys įrašai yra padaryti jau prasidėjus nacionalizacijai, nurodomi ne tik savininkai, bet ir faktiniai valdytojai, todėl atsižvelgiant į šių sąrašų sudarymo laiką, paskirtį bei turinį, negalima daryti vienareikšmės išvados apie tai, kad Namas nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams – E. ir M. D.. Minėtuose šaltiniuose esantys duomenys laikytini išvestiniais (arba antriniais), nėra nurodomas jų nustatymo pagrindas. Net jei remiantis šiais dokumentais galėtų būti daromos prielaidos apie E. D. valdymą Namo ½ dalies nuosavybės teise, jų patikimumas turėtų būti vertinamas nustatant, kiek tai atitinka kituose archyvinės informacijos šaltiniuose esančius duomenis.

10528.

106Minėta, kad Atkūrimo įstatymo (aktualios red.) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme nekilnojamojo turto savininku laikytinas asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Byloje surinkti duomenys šiuo aspektu yra nuoseklūs ir vienareikšmiai, patvirtinantys, kad nacionalizuoto turto savininkas buvo D. Sprendimo 18 punkte minėta, kad Kauno valstybinio archyvo 1992 m. birželio 12 d. pažymėjime Nr. D-228 nurodyta, jog Kauno miesto DŽDT vykdomojo komiteto archyvinio fondo dokumentuose, 1940–1941 metais nacionalizuotų namų sąraše įrašyta, kad 1940 m. gruodžio 19 d. aktu Nr. 843 nacionalizuotas D. priklausantis 1 namas ( - ); Respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo paslaugų biuro 1992 m. liepos 27 d. pažymoje Nr. 1215 nurodyta, kad namų valdos, esančios ( - ) (anksčiau buvusios Nr. ( - )) archyvinėje techninės apskaitos byloje yra 1950 m. birželio 9 d. butų ūkio valdybos pažyma, kurioje nurodyta, kad namų valdą valdė D., iš kurio 1940 m. gruodžio mėn. 19 d. pagal aktą Nr. 843 buvo nacionalizuota. Be to, vėliau pateiktoje Lietuvos valstybės centrinio 2005 m. rugpjūčio 31 d. archyvo pažymoje Nr. R4-3611 yra nurodyta, kad Lietuvos TSR valstybės kontrolės ministerijos archyviniame fonde, Kauno miesto namų nacionalizavimo 1940–1941 m. byloje, nacionalizuotų namų sąraše (be datos) įrašytas buvęs savininkas D. (vardas nenurodytas), turėjęs namą ( - ); skiltyje „Kada namas nacionaliz.“ įrašyta „19.XII. – 843“. VĮ Registrų centro Kauno filialo 2005 m. rugpjūčio 3 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. s-1894-2022 nurodyta, kad namų valdos ( - ) Nr. 68 istorinėje kadastrinių matavimų bylos dalyje nurodyta, kad namų valdą valdė D., iš kurio 1940 m. gruodžio 19 d. nacionalizuota aktu Nr. 843. Šie duomenys patvirtina, kad ginčo turtas – Namas – buvo nacionalizuotas iš vieno asmens, D., kuris ir laikytinas savininku Atkūrimo įstatymo prasme. Nepaisant aplinkybės, kad visi paminėti iš esmės skirtingi duomenų šaltiniai taip pat laikytini antriniais, juose visuose tiksliai nurodomas tas pats pirminis dokumentas – 1940 m. gruodžio 18 d. nacionalizacijos aktas, kuriuo turtas buvo nusavintas iš vieno asmens – D. Toks duomenų atitikimas skirtinguose archyviniuose šaltiniuose, atsižvelgiant į jų paskirtį, sudarymo aplinkybes, sutampanti nuoroda į pirminį šaltinį, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad viso Namo savininku nacionalizacijos metu buvo vienas asmuo, pareiškėjos tėvas M. D., ir atmesti šio sprendimo 27 punkte aptartą prielaidą, kad šio Namo ½ dalį galėjo valdyti nuosavybės teise pareiškėjos motina, nes tokią prielaidą daugiau patvirtinančių duomenų nėra, ją paneigia kiti, turto nacionalizaciją patvirtinantys duomenys.

10729.

108Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės, susijusios su jos motinos sudaryto įgaliojimo turiniu, kitų pretendentų nebuvimu ir kt., laikytinos nesusijusiomis su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, neturinčiomis įtakos bylos baigčiai, todėl neaptarinėtinos.

10930.

110Padaryta išvada dėl fakto, kad nacionalizacijos metu Namo savininku buvo vienas asmuo – pareiškėjos tėvas M. D., pagrindžia pareiškėjos teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į visą Namą. Pareiškėja atitinka pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą keliamus kriterijus, nustatytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį). Atsakovas, ginčijamu 2016 m. liepos 8 d. raštu Nr. SR-3125 atsisakydamas pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į likusią ½ dalį Namo, rėmėsi tik dalimi archyvuose išlikusių duomenų, ir nenurodė jokių argumentų, kodėl šie duomenys laikytini paneigiančiais kitus archyvų pažymose nurodytus duomenis, patvirtinančius Namo nacionalizacijos tik iš vieno savininko faktą. Atsakovui tenka pareiga argumentuotai pagrįsti savo atsisakymą. Vien ta aplinkybė, kad buvo gauti skirtingi duomenys iš skirtingo pobūdžio archyvinių šaltinių apie Namą valdžiusius asmenis savaime nėra pagrindas atsakovui remtis tik dalimi duomenų, nenurodant argumentų, kodėl kiti duomenys laikytini nepatikimais ir nereikšmingais. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent nacionalizacijos faktą patvirtinantys duomenys Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme nagrinėjamoje byloje laikytini teisinę reikšmę turinčiais įrodymais, patvirtinančiais, kas buvo nacionalizavimo metu Namo savininku, kiti byloje esantys ir sprendime (19 p., 27 p.) aptarti duomenys nėra pakankami jiems paneigti. Atitinkamai pareiškėjai nebuvo jokios teisinės pareigos po motinos A. D.-G. mirties 1999 m. vasario 14 d. per įstatyme nustatytus terminus pateikti dar vieną prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Darytina išvada, kad atsakovas savo atsisakymo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią ½ dalį Namo nepagrindė, dėl to ginčijamas 2016 m. liepos 8 d. raštas Nr. SR-3125 laikytinas neteisėtu ir naikintinas, o atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo V. ( - ), likusią ½ dalį.

11131.

112Atsižvelgdama į sprendime išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują, kuriuo pareiškėjos skundą tenkina pilnai.

113Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e d ž i a:

114pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą patenkinti.

115Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos D. B. skundą patenkinti.

116Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2016 m. liepos 8 d. raštą Nr. SR-3125 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir įpareigoti atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją atkurti pareiškėjai D. B. nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo ( - ), likusią ½ dalį.

117Sprendimas neskundžiamas.

118Teisėjai

119Artūras Drigotas

120Dalia Višinskienė

121Virginija Volskienė

122

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. 1.... 6. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu,... 7. 1.1.... 8. Pareiškėja paaiškino, jog Ministerija 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr.... 9. 1.2.... 10. Pareiškėjos nuomone, nepriklausomai nuo to, ar Namas priklausė vien tik... 11. 1.3.... 12. Pažymėjo, kad priimti Ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. atkurtų... 13. 1.4.... 14. Atkreipė dėmesį į tai, kad tų pačių dokumentų pagrindu nuosavybės... 15. 1.5.... 16. Pareiškėjos teigimu, susidariusi situacija jai kelia ypač didelius... 17. 2.... 18. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir... 19. 2.1.... 20. Nurodė, kad turtas, esantis ( - ), 1993 m. ir vėliau nebuvo pareiškėjos... 21. 2.2.... 22. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio... 23. 2.3.... 24. Teigė, kad vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą... 25. 2.4.... 26. Atkreipė dėmesį į tai, kad neturi duomenų, kokių dokumentų pagrindu... 27. 2.5.... 28. Atsakovo manymu, skundžiamu Ministerijos sprendimu nebuvo pažeistos... 29. 3.... 30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Mykolo Romerio universitetas atsiliepime į... 31. 3.1.... 32. Nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus... 33. 3.2.... 34. Atkreipė dėmesį į tai, kad Ministerijai priėmus 2010 m. balandžio 9 d.... 35. 3.3.... 36. Pažymėjo, jog minėtas pastatas (Namas), kuriame yra įrengtas Mykolo Romerio... 37. II.... 38. 4.... 39. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu... 40. 5.... 41. Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m.... 42. 6.... 43. Pagal byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad iki nacionalizacijos... 44. 7.... 45. Teismo vertinimu, atsižvelgus į tai, kad naujų duomenų dėl nuosavybės... 46. III.... 47. 8.... 48. Pareiškėja D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 49. 8.1.... 50. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas, netinkamai... 51. 8.2.... 52. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių... 53. 8.3.... 54. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, lėmusių išvadą,... 55. 8.4.... 56. Teismas netinkamai nustatė tikruosius pareiškėjos ketinimus. Pareiškėja... 57. 8.5.... 58. Nei Ministerija, nei pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino 1993 m.... 59. 8.6.... 60. Pirmosios instancijos teismas ignoravo Vilniaus apygardos administracinio... 61. 8.7.... 62. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir materialiosios teisės normas, t. y.... 63. 8.8.... 64. Šiuo atveju būtina skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi byla yra... 65. 9.... 66. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo... 67. Teisėjų kolegija... 68. IV.... 69. 10.... 70. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teises... 71. 11.... 72. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m.... 73. 12.... 74. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu netenkino... 75. 13.... 76. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo... 77. 14.... 78. Teisėjų kolegija netenkino apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio... 79. 15.... 80. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančiame prašymų atkurti... 81. 16.... 82. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę... 83. 17.... 84. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymus atkurti nuosavybės... 85. 18.... 86. Pažymėtina, jog pareiškėjos prašymų pateikimo metu turėti archyvų... 87. 19.... 88. Atsakovas savo atsisakymą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusią... 89. 20.... 90. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama,... 91. 21.... 92. Atkūrimo įstatymo (aktualios red.) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta,... 93. 22.... 94. Aptariamų nuostatų kontekste sprendžiant, kas laikytinas ginčo... 95. 23.... 96. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios... 97. 24.... 98. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 17... 99. 25.... 100. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamu atveju itin ilgai... 101. 26.... 102. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad byloje surinkti tik... 103. 27.... 104. Minėta, kad atsakovas savo atsisakymą atkurti nuosavybės teises į likusią... 105. 28.... 106. Minėta, kad Atkūrimo įstatymo (aktualios red.) 1 straipsnio 2 dalies 4... 107. 29.... 108. Kitos pareiškėjos nurodomos aplinkybės, susijusios su jos motinos sudaryto... 109. 30.... 110. Padaryta išvada dėl fakto, kad nacionalizacijos metu Namo savininku buvo... 111. 31.... 112. Atsižvelgdama į sprendime išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija panaikina... 113. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 114. pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą patenkinti.... 115. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą... 116. Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2016... 117. Sprendimas neskundžiamas.... 118. Teisėjai... 119. Artūras Drigotas... 120. Dalia Višinskienė... 121. Virginija Volskienė... 122. ...