Byla eA-4761-575/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijai, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimų panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-8), prašydami panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 (toliau – ir Posėdžio protokolas) išdėstytą sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir šiuos Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimus: 2016 m. rugpjūčio 9 d. įsakymą Nr. 5-V-640 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes visame Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių rajonų policijos komisariatuose); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-650 „Dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“‚ kuriuo įsteigia naujas pareigybes visame Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Akmenės, Kelmės, Mažeikių rajonų policijos komisariatuose ir Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate); 2016 m. rugpjūčio 12 d. įsakymą Nr. 5-V-651 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 5-V-675 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtajame policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-685 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-686 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariate; 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 5-V-687 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigė naujas pareigybes, be kita ko, Skuodo rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, kuriuo įsteigė naujas pareigybes Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-698 „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų bei perkeltų ir pervardytų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, kuriuo įsteigia naujas pareigybes Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. 5-V-732 „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigė naujas pareigybes Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos policijos komisariate; 2016 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 5-V-766 „Dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ tiek, kiek juo įsteigė naujas pareigybes Kazlų Rūdos ir Kalvarijų policijos komisariatuose (toliau – ir Generalinio komisaro sprendimai, ginčijami sprendimai).

61.1. Nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtintų Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų (toliau – Metmenys, Įsakymas Nr. 5-V-534) pagrindu inicijuota policijos reforma, be kita ko, priimti ir ginčijami sprendimai dėl naujų pareigybių tam tikruose apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose įsteigimo. Pareiškėjai kartu su kitomis pareigūnus atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis (toliau – Profesinės sąjungos) 2016 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą raštu „Dėl darbo įstatymų pažeidimų pašalinimo“ Nr. NP17-107(16) ir reikalavo atšaukti (sustabdyti vykdymą) Metmenų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 5-V-713) ir „analogiškų sprendimų dėl kitų apskričių“ įgyvendinimą (toliau – ir Reikalavimas). 2016 m. rugsėjo 28 d. Policijos departamentui pateikė papildomą prašymą „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ Nr. NP17-114(16), kuriuo prašė išnagrinėti Reikalavimą teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais bei pateikti informaciją apie vykdomą policijos reformą (toliau – ir Prašymas). Policijos departamentas 2016 m. spalio 13 d. raštu Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ informavo, kad 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokolu Nr. 5-P1-489 nutarta atmesti Reikalavimą.

    1. Pareiškėjų Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas, PSĮ) 18 straipsnio pagrindu pareikštu Reikalavimu ir skundu teismui prašomi panaikinti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi lemia nesaugias darbo sąlygas pareigūnams, kurie perkeliami į šias pareigas (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 3 str. 2 d.): pareigybių aprašymų specialieji reikalavimai neatitinka vykdomų funkcijų pobūdžio, dėl to pareigūnams yra pavedama dirbti pavojingą darbą, kuriam jie yra nepasirengę. Šią aplinkybę patvirtina ir paties Policijos departamento veiksmai, kuriais numatoma paruošti pareigūnus vykdyti naująsias funkcijas ateityje (2016 m. spalio 24 d. raštas Nr. 5-S-8357 Lietuvos policijos profesinei sąjungai). Faktinė situacija rodo, kad pareigūnai yra perkeliami į naująsias pareigas be papildomo apmokymo, neatlikus sveikatos patikrinimo (ekspertizės) ir neįvertinus, ar jie gali eiti siūlomas pareigas. Pareiškėjų duomenimis, į naujas pareigas perkeltų pareigūnų sveikata yra masiškai tikrinama Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje (toliau – ir CMEK) po to, kai pareigūnai jau yra perkelti į naująsias pareigas, kurioms būtina atitikti aukštesnę sveikatos skiltį, nei pareigūnai atitiko iki tol. Šios aplinkybės rodo, jog reformai (priimtų sprendimų įgyvendinimui) yra nepasirengta, pareigūnams pavesta vykdyti pareigas, kurių vykdymas gali sukelti realią grėsmę jų sveikatai. Be to, reforma įgyvendinama apeinant teisės aktuose nustatytas taisykles, ką patvirtina komisariatams rugpjūčio mėn. išplatintas aplinkraštis Nr. S-6691.
    2. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad pertvarkant policijos veiklą ir steigiant naujas pareigybes, senosios nėra naikinamos iš karto, t. y. faktiškai vienu metu veikia dvi struktūros – senoji (viešoji ir kriminalinė policija atskiruose skyriuose) ir naujoji – Veiklos skyrius ir Reagavimo skyrius tame pačiame policijos komisariate. Tai leidžia formaliai išvengti įspėjimo apie atleidimą procedūros ir tik laikinai sumažina atleidžiamų pareigūnų skaičių – vėliau, pareigūnai, kurie nesutinka būti perkeliami į kitas pareigas, yra atleidžiami šalių susitarimu, tokiu būdu išvengiama Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) numatytų specialių taisyklių grupės darbuotojų atleidimui (Darbo kodekso 1301 str.) ir pareigai apie galimą darbuotojų atleidimą informuoti teritorinę darbo biržą. Dėl su reforma susijusių priežasčių, pavyzdžiui, Trakų rajono policijos komisariate pareigas palieka 11 pareigūnų. Toks skaičius pareigūnų santykinai nedideliame komisariate ir santykinai nedideliame mieste yra reikšmingas, o darbo birža nebus informuota apie tokius pokyčius.
    3. Pažymėjo, kad nuo Metmenų patvirtinimo iki naujų pareigybių steigimo (ir vėliau) Policijos departamentas iš esmės nederino su darbuotojų atstovais jokių sprendimų, nevykdė informavimo ir konsultavimo procedūros, kaip tai numatyta Darbo kodekso 47 straipsnio 3 ir 4 dalyse, informavimo nevykdė ir visuotiniame darbuotojų susirinkime ar tiesiogiai (Darbo kodekso 47 str. 10 d.). Taip pat pagal policijos įstaigų, kuriose vykdoma reforma, galiojančias kolektyvines sutartis privaloma vykdyti informavimo ir konsultavimo procedūrą, o pareiškėjai pripažįstami darbuotojų atstovais kolektyviniuose darbo santykiuose. Lietuvos policijoje iki 2016 m. liepos 8 d. veikė ir 2014 m. liepos 8 d. pasirašyta šakos kolektyvinė sutartis, pagal kurią Policijos departamentas buvo įsipareigojęs vykdyti informavimą ir konsultavimą rengiant ir įgyvendinant pertvarkas, kuriomis keičiamas darbo organizavimas ir darbuotojų teisinė padėtis. Tačiau Policijos departamentas ignoravo šiuos kolektyvinių sutarčių įsipareigojimus.
    4. Teigė, kad Policijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepateikė faktinio ir teisinio jų pagrindo, t. y. sprendimai dėl steigiamų pareigybių yra grindžiami ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis, o patvirtintais nuostatais (pakeista struktūra) ir pavaldžios įstaigos pateiktais siūlymais. Juose nėra nurodoma, kodėl tiek ir tokių pareigybių steigiama, kodėl vienus ar kitus pareigūnus siūloma perkelti į būtent vienas ar kitas pareigas, todėl pažeidžiamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio nuostatos.
    5. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003, kurioje pateiktas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas.
  1. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 81-92) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų pateiktame teismui skunde reikalaujami panaikinti 11 Generalinio komisaro sprendimų nebuvo nurodyti Policijos departamentui pateiktame Reikalavime, nebuvo detalizuoti ir analizuoti Policijos departamente surengtame posėdyje, priimdamas sprendimą atmesti Profesinių sąjungų Reikalavimą, Policijos departamentas jų nenagrinėjo ir jų atžvilgiu nepasisakė. Policijos departamento vertinimu, ši skundo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi šie sprendimai nebuvo ginčyti Policijos departamente, kaip privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, todėl, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, vertintini kaip nenagrinėtini šioje administracinėje byloje.
    2. Pabrėžė, kad pareiškėjai teismui pateiktame skunde neformuluoja jokių skundo reikalavimų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 5-V-534 „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenų patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymo Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, dėl kurių Policijos departamente buvo priimtas administracinis sprendimas, atžvilgiu, o tiesiog reikalauja panaikinti Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. rašte Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ išdėstytą 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 užfiksuotą administracinį sprendimą atsisakyti tenkinti pareiškėjų Reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, įvertinus skundo dalyko apimtį ir turinį, konstatuotina, kad administracinis ginčas šioje byloje kilo dėl Policijos departamento 2016 m. spalio 13 d. Nr. 5-S-8065 „Dėl reikalavimo nagrinėjimo ir informacijos pateikimo“ išdėstyto 2016 m. spalio 3 d. posėdžio protokole Nr. 5-P1-489 užfiksuoto administracinio sprendimo atsisakyti tenkinti pareiškėjų Reikalavimą pagrįstumo.
    3. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-690/2013, kurioje analizuoti profesinių sąjungų įgaliojimai veikti PSĮ 18 straipsnio pagrindu.
    4. Pažymėjo, kad pateikdamos Reikalavimą Policijos departamentui Profesinės sąjungos neinformavo, kokius Profesinių sąjungų narius ar jų grupę jos atstovauja. Policijos departamento duomenimis (2016 m. rugpjūčio mėn. duomenys), Policijos departamente yra tik 2 profesinės sąjungos, turinčios narių, kurie yra Policijos departamento pareigūnai ar tarnautojai, t. y. Kriminalinės policijos biuro profesinė sąjunga (KPBP) (kuri yra Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos narė (toliau – LTPF) ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga. Abi šios profesinės sąjungos dalyvavo (KPBP atstovaujama LTPF) pateikiant Reikalavimą Policijos departamentui. Kitų profesinių sąjungų, neturinčių narių Policijos departamente, dalyvavimas pateikiant Reikalavimą kelia abejonių dėl jų teisinio subjektiškumo, įgyvendinant PSĮ 18 straipsnyje numatytas profesinių sąjungų teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-125-662/2016). Vadovaujantis DK 16 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 16, 17, 18 straipsniais, nors šiuo metu policijos įstaigų sistemą sudarančios policijos įstaigos yra pavaldžios Policijos departamentui, tačiau jos veikia kaip savarankiški juridiniai asmenys, DK 14 straipsnyje numatytą teisnumą įgyjančios nuo jų įsteigimo momento, o veiksnumą įgyvendinančios per paskirtus policijos įstaigoms vadovaujančius policijos įstaigų viršininkus bei šių įstaigų administraciją. Policijos departamentas, nors ir yra kitų policijos įstaigų steigėjas, nėra ir negali būti vertinamas kaip šių įstaigų darbdavys pagal DK 16 straipsnio 1 dalį. PSĮ 18 straipsnyje numatyta darbdavio sąvoka negali būti interpretuojama plačiau negu ją apibrėžia DK, todėl PSĮ 18 straipsnio pagrindu į Policijos departamentą teisę kreiptis turi išimtinai tik tos profesinės sąjungos, kurios turi profesinės sąjungos narių Policijos departamente. Kitos profesinės sąjungos (šiuo atveju – Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos policijos profesinė sąjunga, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga) neturi teisės veikti PSĮ 18 straipsnio pagrindu šioje įstaigoje, nes Policijos departamentas nėra jų atstovaujamų profesinių sąjungų narių darbdavys. Šių profesinių sąjungų teisė kreiptis į Policijos departamentą PSĮ 18 straipsnio pagrindu ginant viešąjį interesą taip pat apribota (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2246/2011).
    5. Atkreipė dėmesį į tai, kad skundą teismui pateikė būtent profesinės sąjungos, neturinčios profesinės sąjungos narių Policijos departamente – Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga, kurios neturi teisės ginčyti Policijos departamento sprendimų PSĮ 18 straipsnyje numatyta tvarka. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti, jog skundžiamais Generalinio komisaro sprendimais (ar administraciniu sprendimu) buvo pažeistos pareiškėjų teisės ar įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 5 str. 1 d., 23 str. 1 d.), todėl skundas šiuo pagrindu vertintinas kaip atmestinas.
    6. Dėl reikalavimo panaikinti Įsakymus Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713 nurodė, kad Profesinės sąjungos PSĮ 18 straipsnio pagrindu kreipėsi į Policijos departamentą, kaip darbdavį, dėl savo narių teisių pažeidimo, kurio atsiradimą sieja su Lietuvos policijos generalinio komisaro priimtais teisės aktais, kuriais nėra reglamentuojamos Policijos departamento pareigūnų, tarnautojų ar darbuotojų teisės. Ginčijamais teisės aktais yra reguliuojamas policijos veiklos organizavimo pakeitimų įgyvendinimas apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose. Įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtinti Metmenys yra strateginio pobūdžio dokumentas, kuriame detalizuojamas policijos veiklos pertvarkymo mechanizmas. Jame nėra numatomos konkrečios teisės ar pareigos Policijos departamento ar kitų policijos įstaigų pareigūnams, kurias šie, įsakymui įsigaliojus, turėtų vykdyti. Kaip strateginis dokumentas Metmenys nustato tvarką, remiantis kuria toliau bus organizuojamas apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų darbas. Tai deklaratyvus dokumentas, kuris be įgyvendinamųjų teisės aktų nedaro jokio poveikio pareigūnų teisėms, todėl negali būti vertinamas kaip darbdavio sprendimas PSĮ 18 straipsnio prasme. Taip pat ir 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtinti konkretūs pareigybių sąrašai atskiruose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos komisariatuose. Be konkrečioje policijos įstaigoje priimtų įgyvendinamųjų teisės aktų šis įsakymas ir juo nustatyta tvarka nedaro jokio realaus poveikio toje įstaigoje pareigas atliekantiems pareigūnams. Reikalavime ir skunde teismui nurodomos aplinkybės dėl saugių darbo sąlygų, nepasiruošimo, perkėlimo neatlikus sveikatos patikrinimo ir pan. yra pažeidimai, galintys atsirasti netinkamai priimant šį įsakymą įgyvendinančius lokalius teisės aktus policijos įstaigose, kurie yra atskirų individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo dalykas. Faktas, kad įstaigoje yra patvirtinti nauji pareigybių sąrašai, pats savaime pareigūnų teisių nesusiaurina, nepaneigia ir kitaip nepažeidžia, todėl ir Įsakymas Nr. 5-V-713 negali būti laikomas darbdavio sprendimu PSĮ 18 straipsnio prasme.
    7. Teigė, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, Policijos įstatymo 18 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1836/2014), struktūrinių pertvarkymų įgyvendinimas, taip pat darbo vietų ir darbuotojų skaičiaus sumažinimas, funkcijų pakeitimas, perskirstymas ir įforminimas, priklauso įmonės vadovo ar jo įgaliotų asmenų kompetencijai. Policijos generalinis komisaras, priimdamas Įsakymus Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713, vykdė vidaus administravimo funkciją, pirmiausia, įtvirtindamas struktūrinių pertvarkymų ir funkcijų perskirstymo planą strateginio pobūdžio dokumente, po to patvirtindamas konkrečius pareigybių sąrašus konkrečioje įstaigoje. Šių sprendimų priėmimas yra policijos generalinio komisaro diskrecija. Ekonominės sąlygos, darbo sąlygų analizė ir kitos priežastys, nulėmusios konkrečių sprendimų priėmimą nėra šio administracinio ginčo dalykas, nes nepriskirtas teismo kompetencijai (ABTĮ 3 str.). Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Įsakymai Nr. 5-V-534 ir Nr. 5-V-713 būtų priimti peržengiant numatytos kompetencijos ribas ar kad jie prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta, todėl laikytini teisėtais ir pagrįstais.
    8. Rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 pateiktu išaiškinimu, kad darbdavio sprendimas pertvarkyti įmonės konkretaus skyriaus darbą, numatyti, kokia tvarka darbuotojai bus atleidžiami iš darbo, kaip atleidimo metu užtikrinamas įmonei reikalingų funkcijų vykdymas, nėra darbdavio sprendimas, kurį profesinė sąjunga gali skųsti pagal PSĮ 18 straipsnį.
    9. Pastebėjo, kad skunde nėra pasisakyta dėl Policijos departamento administracinio sprendimo atsisakyti tenkinti Profesinių sąjungų Reikalavimą pagrįstumo, nepateiktos aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia šį reikalavimą. Skunde pateikti padriki pasisakymai dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų, perkėlimo tvarkos, pažeidimų dėl sveikatos patikrinimų nėra pagrįsti šiuos teiginius patvirtinančiais įrodymais ir negali būti vertinami kaip tinkamas skundo pagrindimas.
  1. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 5-7) su juo sutiko ir prašė jį tenkinti.
    1. Papildomai pažymėjo, kad atsakovas pažeidė DK 23 straipsnio nuostatuose imperatyviai suformuluotus imperatyvius reikalavimus, jog darbdavys, priimdamas sprendimus, galinčius turėti įtakos darbuotojų teisinei padėčiai, privalo konsultuotis su darbuotojų atstovais. Atsakovas nagrinėjamu atveju nesikonsultavo su profesine sąjunga ir priėmė sprendimus visiškai nepalankius darbuotojams, pažeidžiančius Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo normas bei darbdavio pareigą užtikrinti saugias ir sveikas darbo sąlygas darbuotojams.
  2. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 93-95) su juo sutiko ir palaikė jame išdėstytus reikalavimus.
    1. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad atsakovas visiškai ignoravo įstatyme numatytas imperatyvias pareigas, susijusias su informavimu ir konsultavimusi. Atsakovas, prieš priimdamas sprendimus, kurie buvo esminiai darbo organizavimui įstaigoje ir darbuotojų teisinei padėčiai (keitėsi darbuotojų darbo laikas, faktinė darbo vieta, funkcijos, sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimai ir t. t.), neteikė konstruktyvios informacijos darbuotojų atstovams ir nesikonsultavo su jais dėl tokių sprendimų priežasčių bei teisinių, ekonominių ir socialinių padarinių darbuotojams, neaptarė galimų padarinių ir nenumatė priemonių padariniams išvengti arba sušvelninti. Atsakovo įgyvendinti darbo organizavimo pakeitimai turėjo esminę reikšmę darbuotojų teisinei padėčiai. Daliai darbuotojų, dirbusių nuolatiniu fiksuotu darbo laiku, pakeistas darbo laiko režimas – įvestas pamaininis darbas, nustatytos ilgesnės nei 8 val. trukmės pamainos, daliai darbuotojų įvesta suminė darbo laiko apskaita. Šie pasikeitimai neabejotinai sukėlė padarinius darbuotojų šeimyninių įsipareigojimų vykdymui. Darbo organizavimo pakeitimai taip pat lėmė ir darbuotojų darbo funkcijų pakeitimus – patvirtinti nauji pareigybių aprašymai, išplėstos darbuotojų funkcijos. Atsakovas visiškai nevertino darbuotojų specialiųjų žinių poreikio, naujų kompetencijų poreikio, nors tai taip pat darbo organizavimo pakeitimų padariniai. Viešai buvo deklaruojama, kad visų darbuotojų, kaip policijos pareigūnų, pirminis parengimas yra vienodas, o tai neva reiškia, kad visi darbuotojai per savo darbo praktiką yra įgiję vienodus įgūdžius, darbinę praktiką, pasiekę vienodas kompetencijas. Tai neatitinka tikrovės, nes iki darbo organizavimo pakeitimų darbuotojų policijoje darbas buvo profiliuojamas pagal savarankiškas veiklos sritis, todėl tiek darbuotojų įgūdžiai, patirtis, tiek kompetencijos labai skyrėsi. Tas pat pasakytina ir apie sveikatos bei fizinio pasirengimo reikalavimus. Kaip teisingai nurodo pareiškėjai, darbuotojų sveikatos patikrinimai masiškai atliekami buvo jau po darbo organizavimo pakeitimų įgyvendinimo. Taigi šie aspektai nebuvo jokia forma aptariami, vertinami, nebuvo numatomos priemonės padariniams išvengti ar sušvelninti, nebuvo sudaryta galimybė socialiai jautrių grupių darbuotojams išsakyti problemas, kurias lėmė atsakovo sprendimai, nebuvo diskutuojama, kaip sušvelninti neigiamas pasekmes.
    2. Taip pat vadovavosi Darbo kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalių, 120 straipsnio 2 dalies ir 121 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad atsakovas, įgyvendindamas darbo organizavimo pakeitimus ir keisdamas darbuotojų funkcijas, pareigybių paskirtį, kompetencijų apimtį, taip pat ir darbo apimtis, neklausė darbuotojų nuomonės. Atsakovas ignoravo įstatymo reikalavimus ir pažeidė darbuotojų teises.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 9-14) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Teigė, kad pareiškėjų argumentai, jog įgyvendinus reformą, suprastės atliekamų ikiteisminių tyrimų kokybė bei, panaikinus pareigūnų specializacijas, suprastės jų atliekamų funkcijų kokybė, yra nekonkretūs ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjai neįvardija, kokiu būdu ir kokias konkrečias darbuotojų darbo, ekonomines bei socialines teises pažeis (gali pažeisti) hipotetiškai kritęs nusikalstamų veikų išaiškinamumo rodiklis bei hipotetiškai suprastėjusi pareigūnų atliekamų funkcijų kokybė. Atsižvelgiant į tai, minėti profesinių sąjungų teiginiai apskritai negali būti svarstomi Profesinių sąjungų 18 straipsnio kontekste kaip argumentai, pagrindžiantys darbdavio sprendimo neteisėtumą.
    2. Dėl argumento, kad pareigūnai nėra parengti vykdyti naujų funkcijų (neatitinka sveikatos, fizinio pasirengimo reikalavimų), nurodė, jog, kuriant naująjį policijos veiklos ir darbo organizavimo modelį bei modeliuojant pareigūnų funkcijų apimtis, buvo griežtai laikomasi teisės aktų, nustatančių reikalavimus pareigūnų sveikatos būklei ir fiziniam pasirengimui. Taigi pareigybių aprašymuose įtvirtintos funkcijos buvo suderintos su teisės aktuose keliamais specialiais reikalavimais. Nei vienas pareigūnas, pageidavęs būti perkeltas į įsteigtas pareigas (lygiavertes ar žemesnes), laimėjęs atranką, ar kurio veikla vertinimo komisijos buvo įvertinta „labai gerai“, siūlant jį perkelti į aukštesnes pareigas, tačiau neatitikęs pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, nebuvo įstaigos vadovo įsakymu perkeltas į šias pareigas tol, kol jo tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos ekspertiniu sprendimu.
    3. Taip pat melagingu laikė ir pareiškėjų argumentą dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos nevykdymo. Ruošiantis reformos įgyvendinimui (2016 m. vasarą), su profesinių sąjungų atstovais vyko pakankamai intensyvus dialogas aktualiais klausimais. 2016 m. birželio 16 d. įvyko pirmasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir įstaigoje veikiančių profesinių sąjungų (Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos) atstovų susitikimas (2016 m. liepos 7 d. protokolas Nr. 14949), kurio metu buvo aptartas klausimas dėl susitikimų poreikio bei jų reguliarumo reformos įgyvendinimo metu. Dar 7 susitikimai su minėtų profesinių sąjungų atstovais įvyko 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Jų tikslas buvo aptarti įvairius su reforma susijusius klausimus. Be to, profesinių sąjungų atstovai buvo kviečiami dalyvauti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovų ir darbuotojų susitikimuose, kurių tikslas buvo pristatyti darbuotojams naująjį veiklos ir darbo organizavimo modelį, struktūrą, atsakyti į rūpimus klausimus (planuojamų susitikimų grafikas buvo iš anksto suderintas su profesinių sąjungų atstovais).
    4. Nurodė, kad vienintelės oficialiai (išsamiai ir aiškiai) išdėstytos profesinių sąjungų pastabos buvo pateiktos Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2016 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. VA17-102(16) „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato pareigybių aprašymų“. Į šias pastabas buvo atsakyta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. 10-S-183075, nurodant motyvuotas atsisakymo jas tenkinti priežastis. Daugiau pastabų (skundų) nebuvo gauta, todėl Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas tai traktavo kaip socialinių partnerių pritarimą įstaigos paruoštiems dokumentams ir išdėstytai pozicijai.
    5. Teigė, kad pareiškėjų prašymas teismui panaikinti tariamai neteisėtą Policijos departamento atsisakymą tenkinti jų Reikalavimą yra grindžiamas papildomomis aplinkybėmis (kad prašomi naikinti sprendimai lemia nesaugias darbo sąlygas, kadangi jų pagrindu patvirtintuose pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai neatitinka nustatytų funkcijų ir t. t., kad sprendimai yra įgyvendinami pažeidžiant informavimo ir konsultavimosi pareigą, kad darbdavys vengia įspėti darbuotojus apie galimą atleidimą iš pareigų bei teritorinę darbo biržą apie grupės darbuotojų atleidimą) ir tokiu būdu apeinamos įstatymų nustatytos procedūros, išplečiamos nagrinėjamo ginčo ribos. Nagrinėjamo ginčo ribas apibrėžia Profesinių sąjungų 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. NP17-107(16) „Dėl darbo įstatymų pašalinimo“ teiktas reikalavimas ir ginčijamas Policijos departamento atsisakymas jį tenkinti bei šiuose dokumentuose išdėstyti argumentai. Pareiškėjai nėra įstatymu įgalioti ir kompetentingi ginčyti vidaus sistemos pertvarkas tol, kol jų vykdymas tiesiogiai nelemia (nepažeidžia) darbuotojų teisių ir teisėtų interesų, nustatytų ir saugomų įstatymais. Kitaip tariant, profesinės sąjungos, atstovaudamos ir gindamos savo narius, turi teisę ginčyti ne pačią reformą (jos esmę), bet jos įgyvendinimo būdus ir priemones, jeigu, jų nuomone, pastarieji pažeidžia darbuotojų darbo, ekonomines ar socialines teises. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007. Taigi pareiškėjų teismui pateiktame skunde nurodyti skundžiami reformos įgyvendinimo būdai ir priemonės, kurių iki tol jie nereikalavo koreguoti ar panaikinti (pvz., trečiasis argumentas) paties darbdavio, neteisėtai ir nepagrįstai peržengia nagrinėjamo ginčo ribas.
    6. Pažymėjo, kad informavimo ir konsultavimosi institutas nesuponuoja darbdavio pareigos atsižvelgti į visas socialinių partnerių teikiamas pastabas ir vykdyti visus jų teikiamus pasiūlymus. Šiuo atveju visi profesinių sąjungų pasiūlymai ir pastabos buvo išanalizuoti ir įvertinti, į visus pasiūlymus ir pastabas, kuriuos įgyvendinti buvo įmanoma (vertinant objektyviai), buvo atsižvelgta (pvz., buvo atsisakyta reikalavimo dėl anglų kalbos mokėjimo, turėti vairuotojo pažymėjimą). Be to, visuose Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniuose padaliniuose naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kad visiems juose dirbantiems pareigūnams būtų garantuojamos sąlygos pasilikti dirbti tame pačiame struktūriniame padalinyje, nors atlikta darbo krūvio analizė rodė etatų perskirstymo poreikį.
    7. Pabrėžė, kad visiems pareigūnams buvo sudarytos sąlygos pasilikti dirbti tame pačiame padalinyje. Aptariamais veiklos ir darbo organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti darbuotojų skaičiaus. Todėl Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neskubėjimo masiškai teikti įspėjimus apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos. Visų pirma, darbuotojams buvo suteikta galimybė susipažinti su nauju veiklos ir darbo organizavimo modeliu bei nauja struktūra. Antra, visiems pareigūnams, nepageidavusiems tęsti tarnybos pasikeitusiomis sąlygomis ir neišreiškusiems valios nutraukti vidaus tarnybą šalių susitarimu, buvo įteikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš vidaus tarnybos (įteikus įspėjimo lapelius pareigūnams buvo siūlomos kitos laisvos pareigos apskrities mastu). Trečia, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nei vienam pareigūnui nėra siūlęs nutraukti vidaus tarnybos santykius įstaigos iniciatyva, žinia apie tokią galimybę (esant darbuotojo pageidavimui) buvo paskleista tik bendrų susitikimų metu. Ketvirta, tokia strategija buvo pasirinkta ne siekiant išvengti įspėjimo terminų ar pareigos pranešti teritorinei darbo biržai apie grupės darbuotojų atleidimą, bet siekiant suteikti pareigūnams kuo platesnę pasirinkimo laisvę ir užtikrinti kuo tolygesnį pereinamąjį laikotarpį. Toks pereinamojo laikotarpio mechanizmas buvo aptartas ir sulygtas su profesinių sąjungų atstovais dar pirmųjų susitikimų metu (pvz., 2016 m. rugpjūčio 1 d. vykusio susitikimo metu ir kt.).
    8. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate nebuvo gauta darbuotojų skundų, individualių ginčų nebuvo kilę. Todėl pareiškėjų skundo dalyje dėl laikino pareigūnų perkėlimo į naujai įsteigtas pareigas (vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, VTS) 22 str. nustatytais pagrindais) išdėstyti argumentai peržengia jiems suteiktų įgaliojimų ir kompetencijos ribas. Įstaigos vadovo įsakymas dėl pareigūno perkėlimo yra individualaus taikymo administracinis aktas, todėl jo sukeliamos teisinės pasekmės yra pagrindas kilti individualiam ginčui, tačiau tokių ginčų, kaip minėta, nebuvo kilę. Taigi pastarasis klausimas nėra ir negali būti šio nagrinėjamo ginčo, iškelto Profesinių sąjungų 18 straipsnio pagrindu, dalyku. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1014/2003 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1554/2008. Taip pat prašė teismo įvertinti pareiškėjų skundą Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies aspektu.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (III t., b. l. 1-6) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Nurodė, kad kadangi apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų policijos komisariatų veiklos organizavimo krypčių keitimas vykdomas vadovaujantis Matmenų nuostatomis ir apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų teikiamais siūlymais dėl naujai steigiamų Veiklos skyrių struktūrų, Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 20-S-125366 „Dėl veiklos organizavimo patikslinimo“ Lietuvos Respublikos generaliniam komisarui pasiūlė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje įsteigti 56 pareigybes (1 viršininko, 7 vyriausiojo tyrėjo, 30 vyresniojo tyrėjo, 16 tyrėjo ir 2 vyriausiojo postinio). Vadovaudamasis Metmenimis ir atsižvelgdamas į minėtą pasiūlymą, Lietuvos policijos generalinis komisaras 2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-686 (įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 5 d.) „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje steigiamų pareigybių sąrašą, kuriame nustatytos 56 steigiamos pareigybės. 2016 m. rugpjūčio 24 d. pasiūlymo metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate buvo 62 pareigybės, iš kurių: 57 užimti etatai ir 5 laisvi etatai. Vienas vyresnysis tyrėjas 2016 m. liepos 16 d. buvo pateikęs prašymą Nr. 20-PR4-4169 išeiti iš tarnybos nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. jo paties prašymu. Taigi 2016 m. rugsėjo 1 d. šiame komisariate iš 62 turimų pareigybių buvo užimti 56 etatai. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariate į naujai įsteigtą Veiklos skyrių buvo numatyta perkelti visus pareigūnus, dirbusius Kriminalinės ir Viešosios policijos skyriuose. Todėl nepagrįstas pareiškėjų teiginys, jog pertvarkant policijos veiklą buvo siekiama sumažinti pareigūnų skaičių.
    2. Pažymėjo, kad pareigūnų perkėlimas vyko keliais etapais. Perkeliant pareigūnus į lygiavertes ar aukštesnes pareigas bei rengiant išvadas dėl pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo, buvo patikrinta, ar pareigūnai atitinka pareigybei keliamus specialiuosius reikalavimus dėl: išsilavinimo, leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima atitinkamomis slaptumo žymomis, sveikatos būklės atitikimo nustatytai skilčiai, fizinio pasirengimo bei papildomų reikalavimų, susijusių su fiziniais ir praktiniais gebėjimais, lygio. Visi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūnai, perkeliami į pareigas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriuje, atitiko jų pareigybėse nurodytus specialiuosius reikalavimus. Teigė, kad policijos reformos laikotarpiu iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato buvo atleisti tik keturi pareigūnai: du pareigūnai pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 1 punktą (paties prašymu) ir du pareigūnai pagal VTS 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą (kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų). Taigi, akivaizdu, kad, vykdant policijos veiklos organizavimo pakeitimą, nebuvo poreikio atleisti grupės darbuotojų, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti Darbo kodekso 1301 straipsnio nuostatų.
    3. Nurodė, kad nors Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nėra sudaręs kolektyvinės sutarties, tačiau reorganizuojant policijos veiklą, pareigą konsultuoti ir informuoti darbuotojų atstovus vykdė, vadovaudamasis Darbo kodekso 47 straipsnio 4 dalimi. Dėl darbo veiklos organizavimo ir darbo sąlygų pakeitimo buvo konsultuojamasi su visų Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate veikiančių profesinių sąjungų atstovais: 2016 m. rugpjūčio 4 d. vyko pasitarimas dėl veiklos organizavimo bei darbo sąlygų pakeitimo ar galimo atleidimo iš tarnybos (darbo), kuriame dalyvavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybė, darbo grupės nariai ir Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“, Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos bei Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovai. Pasitarimo metu nariams buvo pristatytas naujas policijos veiklos modelis, buvo pateikta informacija apie kiekviename policijos komisariate numatytus etatinius pakeitimus. Profesinių sąjungų atstovams buvo suteikta galimybė gauti atsakymus į visus su policijos veiklos reorganizavimu susijusius klausimus, pasitarimo metu susirinkusieji buvo informuoti, kad visiems darbuotojams bus pasiūlytos darbo vietos ir nei vienas darbuotojas vykstant reorganizacijai nebus atleistas, tačiau jis gali pasinaudoti savo teise išeiti į kitą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinį ar pasirinkti išeiti į pensiją. Pasitarimo metu visi profesinių sąjungų atstovai vienbalsiai pritarė pristatytam naujam policijos veiklos modeliui. Bendradarbiavimas su profesinių sąjungų atstovais naujo policijos veiklos modelio klausimais buvo tęsiamas ir toliau – 2016 m. lapkričio 15 d. vyko Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato ir Lietuvos profesinės sąjungos pirmininkės R. K. susitikimas su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato pareigūnais, kurio metu (dalyvavo ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologė) nebuvo išsakyta jokių nusiskundimų naujuoju veiklos modeliu. Taip pat 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. lapkričio 9 d. vykusių pareigūnų vertinimų metu buvo teiraujamasi pareigūnų nuomonės apie vykdomą policijos reformą ir apie asmeniškai kiekvieno iš jų adaptacijos laikotarpiu patiriamas problemas. Pareigūnai neišreiškė nusiskundimų, tik kai kurie iš jų nurodė, kad reikia laiko prisitaikyti prie pakitusių darbo funkcijų. Iš esmės daugelis nurodė, kad yra patenkinti vykdoma reforma.
    4. Nepagrįstu laikė pareiškėjų teiginį, kad pareigūnai perkeliami į naujas pareigas be papildomo apmokymo. Pareigūnų mokymai vyksta nuolat ir nuosekliai. Nors mokymuose dalyvauja visi pareigūnai, prioritetas teikiamas tiems pareigūnams, kurių darbo funkcijos policijos veiklos reorganizavimo laikotarpiu labiausiai pakito. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatas buvo aprūpintas visomis priemonėmis, reikalingomis papildomoms funkcijomis atlikti.
  5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 98-101) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 46-48) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Teigė, kad 2016 m. liepos 26 d. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate vyko konsultacija su darbuotojų atstovais, kurios metu jie informuoti apie darbo organizavimo pakeitimus, tad pareiškėjų argumentas, jog nebuvo užtikrinti Darbo kodekse nustatyti imperatyvūs reikalavimai dėl informavimo ir konsultavimosi procedūros, yra nepagrįstas.
    2. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 ,,Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ patvirtintus pavyzdinius pareigybių aprašymus, buvo patvirtinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos komisariatų Veiklos ir Reagavimo skyrių pareigybių aprašymai, kuriais pareigūnams nebuvo iškelti aukštesni specialieji reikalavimai (dėl išsilavinimo, užsienio kalbos mokėjimo bei teises vairuoti B kategorijos transporto priemones), nei juos turėjo atitikti iki tol dirbtose pareigose. Visi pareigūnai jų prašymu buvo perkelti į lygiavertes ar, atlikus neeilinį veiklos vertinimą, į aukštesnes pareigas, o neatitinkantys sveikatos būklės reikalavimų buvo pasiųsti tikrintis į Centrinę medicinos ekspertizės komisiją. Taigi į naujas pareigas buvo perkelti visi specialiuosius reikalavimus atitinkantys pareigūnai. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate tik vienas pareigūnas buvo atleistas iš pareigų dėl struktūrinių pertvarkymų prieš tai įspėjus jį apie atleidimą, kadangi jis nesutiko toliau tęsti tarnybos ir nepageidavo palikti jos šalių susitarimu. Kadangi Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate nebuvo planuojama nutraukti grupės darbuotojų tarnybos santykius, naujų pareigybių įsteigta tiek, kiek jų buvo planuojama panaikinti, todėl darbdaviui nekilo pareiga pagal aktualų teisinį reglamentavimą (Darbo kodekso 1301 str.) apie tai informuoti teritorinę darbo biržą. Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atliktų struktūrinių pakeitimų nebuvo gauta jokių pareigūnų skundų ir pastarieji nekėlė ginčų dėl atleidimo iš pareigų dėl pareigybės naikinimo.
  7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 113-115) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Teigė, kad pareiškėjai skunde nenurodė, kokios esminės procedūros buvo pažeistos ir kokių teisės aktų reikalavimų buvo nepaisyta priimant Lietuvos Respublikos generalinio policijos komisaro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 5-V-697 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“. Jokios procedūros nebuvo pažeistos. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 19 straipsnio nuostata nebuvo pažeista. Vadovaujantis Metmenimis, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 50-S-48090-(1.30E) pateiktas Lietuvos policijos generaliniam komisarui prašymas dėl pareigybių įsteigimo. Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2016 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 5-V-697, atsižvelgiant į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato siūlymus, įsteigta tiek naujų pareigybių, kiek buvo pasiūlyta.
    2. Pažymėjo, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovų ir profesinių sąjungų atstovų konsultacija vyko 2016 m. rugpjūčio 1 d. Jos metu kalbėta apie darbo organizavimo pakeitimus, perspektyvas. Susirinkimo metu nutarta, kad dėl komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų grėsmių neįžvelgta. Trečiasis suinteresuotas asmuo darbuotojų skundų negavo, individualių ginčų dėl vykdomų veiklos organizavimo pakeitimų nekilo.
    3. Pareiškėjų argumentus dėl saugių ir sveikų darbo sąlygų neužtikrinimo laikė deklaratyviais ir nepagrįstais, grindžiamais prielaidomis. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas užtikrina saugias ir sveikas darbo sąlygas pareigūnams. Jokių skundų iš pareigūnų ar profesinių sąjungų atstovų dėl saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimo nebuvo gauta. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra sudarytas ir veikia darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, kurio sudėtyje yra ir profesinių sąjungų atstovai ir kuris svarsto darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate bei sprendžia kitus su tuo susijusius klausimus.
    4. Teigė, kad pareiškėjai nenurodo, kurių pareigybių ir kokie specialieji reikalavimai neatitinka vykdomų funkcijų pobūdžio, nepateikė įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Kupiškio rajono policijos komisariate yra 52 pareigybės. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 „Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ patvirtintais pavyzdiniais pareigybių aprašymais, pareigybių aprašymai parengti ir patvirtinti atsižvelgiant į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato viršininko 2016 m. rugsėjo 14 tarnybinį pranešimą Nr. 50-PR2-34101 „Dėl pareigybių aprašymo patvirtinimo“.
    5. Nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nebuvo perkelti į įsteigtas pareigas (lygiavertes ar žemesnes), laimėję atranką, ar kurių veikla vertinimo komisijos buvo įvertinta „labai gerai“, siūlant perkelti į aukštesnes pareigas, neatitinkantys pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų tol, kol jų tinkamumas tarnybai pagal atitinkamą sveikatos skiltį nebuvo įvertintas CMEK. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariate (ir kituose komisariatuose) nei vienas pareigūnas nebuvo perkeltas nuolatiniam darbui į naujai įsteigtas pareigybes anksčiau nei pasitikrino sveikatą. Nė vienas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato pareigūnas negavo įspėjimo lapelių apie atleidimą, todėl darbdaviui nekilo pareiga informuoti apie grupės darbuotojų atleidimą.
  8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 66-69) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Teigė, kad laikydamasis su Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų profesinių sąjungų jungtine atstovybe 2015 m. sausio 30 d. pasirašytos kolektyvinės sutarties Nr. 89-IL-1202/NPG-ESP-PD-2(15) 69 punkto nuostatų, į kiekvieną komisiją visuomet įtraukdavo ir profesinių sąjungų atstovus / atstovą. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate konsultavimosi ir informavimo pareiga buvo vykdoma nuolat. 2016 m. liepos 29 d. buvo surengta konsultacija su Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato valstybės tarnautojų ir darbuotojų atstovais dėl darbo sąlygų pakeitimo ar galimo atleidimo iš tarnybos (darbo) (2016 m. rugpjūčio 2 d. protokolas Nr. 89-P1-143). Galutinę poziciją dėl numatomų pokyčių Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė turėjo pateikti iki 2016 m. rugpjūčio 10 d., tačiau atsakymas įstaigoje nebuvo gautas.
    2. Atkreipė dėmesį į tai, kad Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo priimtas sprendimas veiklos organizavimo pakeitimus vykdyti etapais, suderinus su Policijos departamento Veiklos analizės ir kontrolės valdyba dėl pareigybių ir terminų (2016 m. rugpjūčio 29 d. raštai Nr. 89-S-26465, Nr. 89-S-26466 ir 2016 m. spalio 13 d. raštas Nr. 89-S-30856). Veiklos ir Reagavimo skyrius nutarta steigti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Zarasų rajono ir Visagino policijos komisariatuose. Vėliau buvo teikti kiti siūlymai dėl veiklos organizavimo pakeitimų vykdymo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 89-S-35317 ir 2016 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. 89-S-35863), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 89-S-35332), Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariate (2016 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. 89-S-33438 ir 2016 m. lapkričio 24 d. raštas Nr. 89-S-34788).
    3. Pažymėjo, kad nei vienas įstaigos pareigūnas nebuvo perkeltas į naujai įsteigtas pareigybes anksčiau, nei praėjo CMEK. Pareigūnai, planuojami perkelti į pareigybes, kurioms buvo taikomi aukštesni sveikatos reikalavimai, prieš paskiriant juos į pareigas buvo siunčiami į CMEK dėl sveikatos būklės nustatytų reikalavimų atitikimo. Įspėjimo lapeliai dėl pareigybių naikinimo, darbo sąlygų pasikeitimo ar galimo atleidimo iš darbo (tarnybos) įteikti nebuvo, kadangi neatsirado tokių pareigūnų, kurie nesutiktų savo noru pereiti į lygiavertes pareigas, arba tokių, kurie nesutiktų, kad jų veikla būtų vertinama neeilinio vertinimo metu dėl perkėlimo į aukštesnes pareigas, arba tokių, kurie nesutiktų dalyvauti atrankoje į aukštesnes pareigas. Informacija darbo biržai neteikta, kadangi pareigybių buvo siūloma steigti tiek pat, kiek jų buvo prieš įgyvendinant reformą. Nebuvo numatyta atleisti 30 ir daugiau žmonių, todėl Darbo kodekso 1301 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos. Visi pareigybių aprašymai buvo tvirtinami pagal Generalinio komisaro patvirtintus pavyzdinius pareigybių aprašymus. Struktūra buvo patvirtinta pagal Metmenis ir kitas teiktas rekomendacijas. Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate skundų iš policijos pareigūnų dėl policijos pertvarkos gauta nebuvo, individualių ginčų nebuvo kilę. Vykdant veiklos optimizavimo etapus visiems pareigūnams, norintiems toliau tęsti tarnybą, buvo išsaugotos pareigos, buvo sudarytos karjeros galimybės, išlyginti darbo krūviai ir išlaikytas aprūpinimas materialine baze (automobiliai, techninės priemonės, darbo kabinetai ir kt.).
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 131-135) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
    1. Pažymėjo, kad įgyvendinant veiklos organizavimo pakeitimus, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigybių aprašymai buvo patvirtinti pagal pavyzdinius pareigybių aprašymus. Didžioji dauguma Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigūnų atitiko pavyzdiniuose pareigybių aprašymuose keliamus reikalavimus. Struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojams buvo siūlomos pareigybės, kurių reikalavimus jie atitiko bei atitinkamai pareigūnams pasiūlytos aukštesnės pareigybės: Vilkaviškio rajono policijos komisariate 14, Kazlų Rūdos policijos komisariate 2, Kalvarijos policijos komisariate 1. Taigi aukštesnės pareigybės darbuotojams lemia didesnį atlyginimą. Į minėtas naujai įsteigtas pareigybes (į aukštesnes ar lygiavertes pareigas) Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniuose padaliniuose buvo skiriami pareigūnai, atitinkantys specialiuosius reikalavimus (sveikatos, fizinio pasirengimo, užsienio kalbos mokėjimo ir pan.). Nei vienas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas nebuvo anksčiau perkeltas dirbti į naujai patvirtintas pareigybes, nei atlikta jo sveikatos patikra Centrinėje medicinos ekspertizės komisijoje, fizinio pasirengimo patikrinimas ar užsienio kalbos žinojimas.
    2. Nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir struktūriniuose padaliniuose nuolat vyko informavimas ir konsultacijos žodžiu dėl kriminalinės ir viešosios policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimo ir toks veikimas (informavimas bei konsultacijos) visiškai atitiko jiems keliamus reikalavimus, t. y. Policijos departamento atstovai ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato vadovybė 2016 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. dalyvavo struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojų susirinkimuose, pristatė veiklos organizavimo pakeitimus. Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2016 m. liepos 20 d. vyko konsultacijos su profesinėmis sąjungomis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų. Konsultacijos metu buvo pristatyti veiklos organizavimo pakeitimai, įgyvendinant priemonių plano parengimo darbo grupės 2016 m. birželio 7 d. darbo veiklos ataskaitą Nr. 5-IL-1713. Lietuvos profesinės sąjungos atstovas pritarė, jog esant galimybei veikla galėtų būti pradėta organizuoti ir anksčiau, nei iki 2017 m. sausio 1 d., tačiau, jei tai nepažeistų darbuotojų teisių (2016 m. liepos 20 d. protokolas Nr. 64-P1-177). Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2016 m. rugpjūčio 24 d. vyko konsultacijos su profesinėmis sąjungomis dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimų, susijusių su apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos padalinių sujungimo į vieną veiklos padalinį, įgyvendinant priemonių plano parengimo darbo grupės 2016 m. birželio 7 d. darbo veiklos ataskaitą Nr. 5-IL-1713. Lietuvos profesinės sąjungos atstovas ir Vilkaviškio rajono vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos atstovas pritarė, jog esant galimybei veikla galėtų būti pradėta organizuoti ir anksčiau, nei iki 2017 m. sausio 1 d. (palaipsniui po vieną komisariatą), tačiau, jei tai nepažeistų darbuotojų teisių. Sutarta, kad planuojamiems pakeitimams ir funkcijoms užtikrinti bus steigiama tiek pareigybių, kiek yra užimta, ir visiems bus pasiūlytos pareigybės, atitinkančios jų turimą kvalifikaciją, nes šiais veiklos organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti pareigybių skaičiaus (2016 m. rugpjūčio 24 d. protokolas Nr. 64-P1-186).
    3. Pabrėžė, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pasitarimų metu nuolat buvo aptariami kriminalinės ir viešosios policijos padalinių veiklos organizavimo pakeitimai. Struktūrinių padalinių (komisariatų) vadovai, dalyvaujant profesinių sąjungų atstovams (Vilkaviškio rajono vidaus reikalų sistemos darbuotojų profesinės sąjungos atstovui, Kalvarijos policijos komisariato Kauno policijos pareigūnų profesinės sąjungos atstovui), pasitarimų metu žodžiu informuodavo pareigūnus apie veiklos organizavimo pakeitimus, akcentuodami pakeitimų esmę, jų naudą policijos sistemai, visuomenei. Pasitarimų, susirinkimų metu buvo akcentuojama, kad veiklos organizavimo pakeitimais nėra siekiama mažinti pareigybių skaičių. Be to, informacija apie veiklos organizavimo pakeitimus (Policijos departamento 2016 m. liepos 27 d. protokolas Nr. 5-P1-304) buvo siunčiama padalinių vadovams ir per dokumentų valdymo sistemą „Avilys“, kurie supažindindavo pavaldžius darbuotojus.
    4. Pažymėjo, jog Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) pareigybių skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu praktiškai nesikeitė (naujų pareigybių buvo įsteigta tiek, kiek planuojama panaikinti): 2016 m. rugpjūčio 30 d. Kalvarijos policijos komisariate – 34 pareigybės, Kazlų Rūdos policijos komisariate – 28 pareigybės, Vilkaviškio rajono policijos komisariate – 63 pareigybės, atitinkamai 2016 m. lapkričio 7 d. (po pareigybių panaikinimo): Kalvarijos policijos komisariate – 32, Kazlų Rūdos policijos komisariate - 27, Vilkaviškio rajono policijos komisariate – 64. Kaip ir šiuo metu (2017 m. kovo 1 d.): Kalvarijos policijos komisariate – 31, Kazlų Rūdos policijos komisariate – 27, Vilkaviškio rajono policijos komisariate – 64 (duomenys iš POLIS posistemio). Taigi buvo įsteigta tiek naujų pareigybių, kad visiems pareigūnams būtų galimybė pasiūlyti darbą po veiklos organizavimo pakeitimų.
    5. Atkreipė dėmesį į tai, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareiga informuoti darbo biržą dėl veiklos organizavimo pakeitimų nekilo, kadangi apie atleidimą buvo įspėti vos 4 darbuotojai. Darbo kodekso 1301 straipsnio 1 dalies 3 punktas tokiai įstaigai, kaip Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kuriame dirbo 552 (2016 m. rugsėjo 30 d.), t. y. daugiau kaip 300 darbuotojų, nustato pareigą raštu pranešti teritorinei darbo biržai, kai numatoma atleisti 30 ir daugiau darbuotojų. Pareiškėjai visiškai nepagrįstai numatomam atleisti 4 darbuotojų skaičiui suteikia grupės statusą Darbo kodekso 1301 straipsnio prasme su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Kiti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūrinių padalinių (komisariatų) darbuotojai buvo perkelti į naujai įsteigtas lygiavertes arba aukštesnes pareigas.
    6. Pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate pareigūnų skundų dėl veiklos organizavimo pakeitimo ir / ar steigiamų pareigybių nebuvo gauta, ginčų dėl pareigybių naikinimo nebuvo užfiksuota.

7II.

8

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu (IV t., b. l. 85) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas, vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1, 2, 3 dalių, Darbo kodekso 14 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, Policijos įstatymo 17 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių, 18 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatomis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintais Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio Marijampolės, Utenos Alytaus, Telšių ir Tauragės vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatais (pvz., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų 17, 18, 19, 20, 22.1, 22.2, 22.3, 22.4, 22.5, 22.6, 22.7, 22.8, 22.9, 22.10, 22.11, 22.12, 22.13, 22.14, 22.15, 22.16, 22.17, 22.18, 22.19, 22.20, 22.21, 22.22, 22.23, 22.24, 22.25, 22.26, 22.27, 22.28, 22.29 p.), padarė išvadą, kad policijos pareigūnų darbdaviu Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme laikytinas ne atsakovas, bet vyriausieji apskričių policijos komisariatai. Todėl pareiškėjai reikalavimus dėl policijos pareigūnų saugių darbo sąlygų bei sveikos darbo aplinkos pažeidimų turėjo reikšti ne atsakovui, bet atitinkamiems apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjai nesilaikė Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytos specialios profesinių sąjungų teisės reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus įgyvendinimo procedūros.
  3. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų Reikalavimu prašomi atšaukti (sustabdyti vykdymą) Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimai – 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-534 patvirtinti Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo metmenys bei 2016 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 5-V-713 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ ir analogiški sprendimai dėl kitų apskričių komisariatų pareigybių aprašymo, yra norminiai aktai, kurių teisėtumas tiriamas Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta tvarka.

9III.

10

  1. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 88-99), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjų naudai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (tai patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau) bei nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į bylos apimtį, jos sudėtingumą ir nagrinėjamus prašymus. Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi teiginys, kad tik komisariatai gali būti darbdaviu, iš esmės grindžiamas tik išvardijant Darbo kodekso, Policijos įstatymo tam tikrus straipsnius bei nurodant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų tam tikrus punktus. Sprendime visiškai nėra analizuojamos bei aiškinamos minėtų teisės aktų normos analizuojamos situacijos kontekste. Dėl to nėra aišku, kaip nurodytos normos pagrindžia minėtą teismo teiginį.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai išaiškino darbdavio sąvoką ir taip neproporcingai apribojo pareiškėjų, kaip darbuotojų atstovų, taigi kartu ir darbuotojų, teises ir teisėtus interesus. Vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsniu, Darbo kodekso 14 straipsniu, 16 straipsnio 1 dalimi, išvadą, kad darbdaviu šiuo atveju turi būti laikomas Policijos departamentas, suponuoja Lietuvos Respublikos policijos sistemos sandara, pagal kurią Policijos departamentas yra policijos įstaiga, padedanti policijos generaliniam komisarui formuoti policijos veiklos strategiją ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, taip pat organizuoti ir įgyvendinti teritorinių policijos įstaigų valdymą, o teritorinės policijos įstaigos yra policijos komisariatai, vykdantys teisės aktais jiems pavestas funkcijas nustatytoje teritorijoje. Vadinasi, Policijos departamento funkcija yra įsakymais bei sprendimais formuoti bendrą politiką, o teritorinės policijos įstaigos turi priimti sprendimus, įgyvendinančius ją. Taigi egzistuoja aiški subordinacija – teritorinės policijos įstaigos veikia pagal Policijos departamento nurodymus. Šiuo atveju vyriausieji policijos komisariatai įsteigė naujas pareigybes, vadovaudamiesi būtent Metmenimis, Generalinio komisaro 2016 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 5-V-580 „Dėl pavyzdinių pareigybių aprašymo patvirtinimo“ bei 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. priimtais Generalinio komisaro sprendimais dėl atskirų apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų steigiamų pareigybių sąrašų, kuriais įsteigiamos naujos pareigybės. Tokiu būdu esminius sprendimus priėmė būtent Generalinis komisaras, t. y. Policijos departamentas, o ne konkretūs komisariatai, kurie tik įvykdė pokyčius kiekvienos įstaigos viduje. Todėl būtent atsakovas priėmė sprendimus, kurie padarė tiesioginę įtaką pareigūnų darbo eigai ir dėl to šiuo atveju Generalinis komisaras yra laikomas darbdaviu. Taip pat vyriausieji komisariatai neturi teisės panaikinti Generalinio komisaro sprendimų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“, kuriuo sprendimą grindė pirmosios instancijos teismas, nenurodyta, jog komisariatų viršininkas turi teisę atšaukti Generalinio komisaro sprendimus ir įsakymus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 98 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsteigimo ir nuostatų patvirtinimo“ 21.12 punkte nurodyta, kad Generalinis komisaras turi teisę atšaukti pavaldžių pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, išskyrus sprendimus, priimtus nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylas ir atliekant ikiteisminį tyrimą. Vadinasi, šiuo atveju kreipimasis į komisariatus neužtikrintų Profesinių sąjungų galimybės apsaugoti darbuotojų interesus. Be to, tai, kad darbdaviu nagrinėjamoje byloje turi būti laikomas būtent atsakovas rodo ir 2014 m. liepos 18 d. sudaryta Lietuvos policijos šakos kolektyvinė sutartis Nr. 5-IN-10/4-61-LP6-KS1(14) (6, 7 p.), iš kurios matyti, kad Policijos departamentas, kaip viena jos šalių, tekste yra minimas kaip darbdavys. Atsižvelgiant į tai, jog, remdamasis šia sutartimi, atsakovas turėjo organizuoti informavimo ir konsultavimo procedūras su jungtine profesinių sąjungų atstovybe prieš priimdamas Metmenis ir kitus minėtus sprendimus, bei į tai, kad atsakovo įsakymais buvo pakeistas visų apskričių komisariatų darbuotojų darbo organizavimas steigiant naujas pareigybes, buvo tikslinga pareiškėjams kreiptis būtent į atsakovą. Taip pat teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje nurodė, kad, vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai, prieš kreipdamiesi su skundu į teismą dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, turėjo šiuos administracinius aktus ginčyti darbdaviui, t. y. Departamentui, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjai nesilaikė nustatytos išankstinės skundo nagrinėjimo tvarkos ir dėl to pareiškėjų skundo nepriėmė. Taigi pirmosios instancijos teismas, pirmą kartą analizuodamas situaciją skundo priėmimo stadijoje, konstatavo, jog būtent atsakovas yra darbdavys, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi tai patvirtino.
    3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjų Reikalavimu prašomi atšaukti (sustabdyti vykdymą) Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimai yra norminiai teisės aktai, kurių teisėtumas tiriamas Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta tvarka, tačiau, atsižvelgiant į ginčo metu galiojančią ABTĮ redakciją, darytina išvada, jog tokio skirsnio minėtame įstatyme nėra. Taigi teismas vadovavosi neegzistuojančiu teisės aktu. Dėl to pareiškėjams nėra aišku, kokia tvarka turi būti taikoma nagrinėjat Reikalavime nurodytų įsakymų atšaukimą (vykdymo sustabdymą). Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d., tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimis pripažino, kad pareiškėjai susiklosčiusioje situacijoje privalėjo pasinaudoti Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nurodyta išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka ir kreiptis į darbdavį. Todėl nepagrįsta konstatuoti, jog pareiškėjai pažeidė ABTĮ nustatytą tvarką, skųsdami Reikalavime nurodytus teisės aktus.
    4. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas siaurinamąjį darbdavio sąvokos aiškinimą, nenagrinėjo bylos esmės ir netyrė pareiškėjų pateiktų įrodymų, nors, pareiškėjų manymu, nagrinėjama byla yra susijusi su viešojo intereso gynimu.
    5. Pagal reformą realiai bendroji prevencinė veikla (visuomenės informavimas ir kt.) yra perduodama bendruomenės pareigūnui, o individualioji prevencija (įskaitant nepilnamečių reikalus) yra faktiškai panaikinama. Asmenų sulaikymą, pažeidimų išaiškinimą vykdys pareigūnai, kurie iki šiol to nėra darę arba tai yra darę karjeros policijoje pradžioje. Pareiškėjams nebuvo suteikta informacija, kaip, atsakovo manymu, toks pokytis sustiprins policijos darbą ir pagerins darbo kokybę. Patvirtinus komisariato tyrėjų pareigybės aprašymus, universalizavus funkcijų vykdymą ir panaikinus specializaciją, pareigūnai vykdys funkcijas, kurios iki šiol buvo tradiciškai skirstomos pagal pareigūnų grandį ir nepriskiriamos vidurinei tyrėjų grandžiai. Vykdoma reforma paneigia praktiškai visus pareigūnų pasiskirstymo darbo organizavimo aspektus: laikoma, kad kiekvienas pareigūnas gali būti pasirengęs vykdyti bet kurią funkciją, laikoma, kad yra nesvarbūs reikalavimai pareigūno sveikatai, jo fiziniam pasirengimui, o kvalifikacija gali būti pakelta nusiunčiant į kelių dienų kursus. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu, esami pareigūnai nėra pasirengę vykdyti universalizuotų funkcijų, dalis pareigūnų šiuo metu nepagrįstu vadovybės sprendimu vykdo funkcijas, kurioms vykdyti nėra tinkama jų sveikata, nėra fizinio ir taktinio pasirengimo, pareigūnai nėra išlaikę specialiųjų testų (pvz., Kelių eismo taisyklių testo), pareigūnai neapmokyti ekstremalaus vairavimo subtilybių ir neparengti taikyti fizinę prievartą kasdieniame darbe. Tokiu būdu pareigūnai nėra paruošti naujam tarnybos organizavimui. Šios sąlygos yra esminės saugiam ir sveikam tarnybos organizavimui, kaip tai įpareigoja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. To neužtikrinus, pareigūnai bus priversti veikti padidėjusios rizikos sąlygomis, todėl sužalojimų, nelaimingų atsitikimų, eismo įvykių tikimybė neproporcingai išaugs ir dėl to nukentės pareigūnų teisės, pareigūnų darbo socialiniai ir ekonominiai interesai. Be to, remiantis 2016 m. sausio 7 d. Policijos tarybos posėdžio protokolu Nr. 5-P1-3, matoma, kad vienas iš tikslų ir mažinti pareigybių skaičių. Atsižvelgiant į minėtą siekį, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo atleista net 592 pareigūnai, t. y. tik keliasdešimčia pareigūnų mažiau nei per visus 2013 ir 2014 m. Vadinasi, didėtų esamų pareigūnų darbo krūvis, o tai sukeltų dar didesnę riziką, kad esami, tačiau tinkamai neapmokyti pareigūnai, nesugebėtų tinkamai atlikti jiems paskirtų funkcijų. Taip pat reformos ydingumas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymoje „Dėl apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų viešosios ir kriminalinės policijos veiklos organizavimo pakeitimo“, kurioje pateiktas pakankamai išsamus reformos įvertinimas kartu su tam tikromis rekomendacijomis. Taip pat Vidaus reikalų ministerija pateikė raštą Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui „Dėl informacijos pateikimo“ su konkrečiais pasiūlymais Departamentui bei Ministrui pirmininkui. Galiausiai pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę, kuri, susitikusi su Generaliniu komisaru, akcentavo iš esmės tokius pačius aspektus, kaip ir pareiškėjai: nurodė, kad reagavimo greitis negali tapti vieninteliu reformos tikslu – policijos darbo kokybė ir visuomenės saugumas negali būti nustumti į antrą planą, todėl turi būti užtikrinta, kad profesionalūs pareigūnai nepasitrauktų iš tarnybos. Taip pat yra būtina komunikacija, kad visi pareigūnai būtų informuoti apie reformos tikslus ir atitinkamai apsirengę.
    6. Atsakovas netinkamai vykdė konsultavimo procedūrą pagal DK 47 straipsnį. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016 pateiktu išaiškinimu, akivaizdu, jog darbdavys, įgyvendindamas DK 47 straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais, privalo dėti aktyvias pastangas pasiekti susitarimą, kuris tenkintų abi socialinio dialogo šalis. Vadinasi, vien formaliai inicijuojamas nuomonių apsikeitimas dėl būsimo darbdavio sprendimo negali būti laikomas tinkama konsultavimosi procedūra DK nuostatų prasme. Tiek pareiškėjų, tiek atsakovo pateikti susitikimų su darbuotojų atstovais protokolai rodo, jog iš esmės atsakovas tik pateikė informaciją apie būsimus pokyčius ir atsakė į kelis užduotus profesinių sąjungų atstovų klausimus, tačiau nekomentavo ir neatsižvelgė į pateiktus pasiūlymus. Išsakius mintis apie pareigūnų žinių ir pasirengimo trūkumą, atsakovai nurodydavo, kad pareigūnai yra dalyvavę mokymuose, tad žinių turi, nors iš tiesų mokymų trukmė neviršydavo vienos dienos, o kai kuriuose iš jų net nedalyvavus, būdavo išduodami pažymėjimai apie dalyvavimą. Be to, atsakovas yra nurodęs, kad kadangi pareigūnai yra ruošiami vienodai, t. y. turi tokį patį išsilavinimą, yra pakankamai pasiruošę vykdyti įvairias funkcijas. Tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai dažniausiai dirba vienoje srityje ilgą laiką, todėl yra praradę įgytas žinias, kurias, atsižvelgiant į reformos trukmę, turės prisiminti per itin trumpą laiką (1-2 mėn.). Taip pat pareiškėjams nurodžius apie galimą pareigūnų trūkumą, buvo paaiškina, kad reforma yra siekiama įdarbinti naujų jaunų pareigūnų, nors kol kas pareigūnų skaičius nedidėja. Taip pat atsakovas nurodė, kad stebės pareigybių steigimo procesus, tačiau iš tiesų tik nurodė tipinius pareigybių aprašymus, o, kiek pareigūnų ir kur skirti, buvo palikta įstaigos kompetencijai. Be to, pareiškėjai nuolat ir aktyviai teikė pasiūlymus atsakovui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų viceministrui dėl reformos galimų neigiamų pasekmių, kuriuose tiksliai nurodė savo poziciją bei keistinus apsektus, tačiau į juos taip pat nebuvo atsižvelgta.
    7. Teismas neanalizavo ir netyrė pateiktų argumentų, ar atsakovas tinkamai vykdė konsultavimosi procedūrą. Tik faktas, jog Reikalavimas pateiktas neva netinkamam subjektui, negali paneigti socialinės partnerystės principo, jog darbo santykių šalys turi siekti bendro susitarimo bei sąžiningai ir realiai vykdyti teisės aktuose nustatytas pareigas. Priešingu atveju, dėl galimo formalaus pažeidimo liktų neapgintos tūkstančių darbuotojų teisės.
  2. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 151-163) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo netirti pareiškėjų pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir jų neprijungti prie administracinės bylos medžiagos. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Policijos sistemos sandara nesuponuoja išvados, kad darbdaviu šiuo atveju turėtų būti laikomas Policijos departamentas. Vadovaujantis Policijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 2 straipsnio 14 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5, 6 dalių, 4 straipsnio 1 dalies, Policijos departamento nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 (2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1231 redakcija), 1, 3, 4 ir 5 punktų nuostatomis, policijos įstaigos, sudarančios policijos įstaigų sistemą, yra tarpusavyje susijusios pavaldumo ir koordinaciniais ryšiais, nes tai yra vienas iš pagrindinių viešojo administravimo sistemos principų. Tačiau valstybės tarnybą ir viešąjį administravimą reglamentuojantys teisės aktai viešojo administravimo institucijoms ir viešojo administravimo įstaigoms nustato savarankišką teisinį statusą, kadangi darbdaviu laikomos atskiros įstaigos ir institucijos. Faktas, jog policijos generalinis komisaras turi įgaliojimus kompetencijos ribose leisti norminius teisės aktus, kurie yra privalomi ir policijos pareigūnams, su kuriais Policijos departamento nesieja tarnybos santykiai, nesudaro prielaidų Policijos departamento laikyti šių pareigūnų darbdaviu. Todėl pareiškėjų prielaidos apie policijos įstaigų subordinaciją, kaip pagrindą Policijos departamentą laikyti visų Lietuvos Respublikos policijos pareigūnų darbdaviu, prieštarauja pamatiniams viešojo administravimo ir valstybės tarnybos, policijos veiklos teisės aktams, dėl to vertintinos kaip nepagrįstos.
    2. Vadovaujantis VAĮ 4 straipsnio 4 dalies nuostata, pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kokia tvarka turėjo būti skundžiami byloje pateikti teisės aktai. Teismas juos įvertino kaip norminius teisės aktus, ir nurodė, kad pareiškėjai netinkamai pritaikė proceso teisės normas, nes turėjo kreiptis į teismą ištirti norminių teisės aktų teisėtumą. Pareiškėjai pasirinko netinkamą procesinę priemonę. Kadangi Policijos departamentas nėra policijos pareigūnų, kurių interesus gina profesinės sąjungos, darbdavys, o PSĮ 18 straipsnyje numatyta tvarka byloje vertinamiems policijos generalinio komisaro teisės aktams apskritai negali būti taikoma, pareiškėjų kreipimasis į teismą yra neteisėtas naudojimasis procesine teise, o atsisakymas tokį skundą nagrinėti negali būti vertinamas kaip profesinių sąjungų galimybių apsaugoti darbuotojų interesus apribojimas, nes darbuotojų interesai turi būti ginami teisės aktuose numatytais pagrindais ir tvarka.
    3. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjai reikalavimus dėl policijos pareigūnų saugių darbo sąlygų bei sveikos darbo aplinkos pažeidimų turėjo reikšti ne atsakovui, bet atitinkamiems apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams, objektyviai padarė atsižvelgęs į byloje pateiktus procesinius dokumentus bei proceso šalių pasisakymus teismo posėdžio metu. Vadovaujantis Policijos departamento argumentacija (pateikta atsiliepime į skundą), pirmosios instancijos teisme skundžiami teisės aktai vertintini kaip deklaratyvūs dokumentai, konkretiems policijos pareigūnams nesukeliantys jokių teisinių pasekmių be įgyvendinamųjų teisės aktų. Vykdant policijos reformą, teritorinių policijos įstaigų vadovai buvo įpareigojami policijos pareigūnų funkcijų ir pareigų perskirstymą vykdyti nepažeidžiant socialines, ekonomines ir darbo teises įtvirtinančių teisės aktų reikalavimų. Būtent policijos įstaigų vadovai, priimdami įgyvendinančius teisės aktus priėmė sprendimus dėl konkrečių tos policijos įstaigos pareigūnų teisinio statuso. Policijos departamentas neturi įgaliojimų priimti ar atleisti iš tarnybos pavaldžių policijos įstaigų pareigūnų, nes tai yra konkrečios policijos įstaigos vadovo kompetencija. Tuo atveju, jei pareigūnas, įgyvendinant pirmosios instancijos teisme skundžiamus policijos generalinio komisaro sprendimus, būtų perkeltas į pareigas, neatitinkančias jo turimos sveikatos būklės reikalavimų skilties, toks perkėlimas būtų vertinamas kaip darbo saugos reikalavimų pažeidimas, kurį sukėlė ne nagrinėjamoje administracinėje byloje skundžiami teisės aktai, o policijos įstaigos vadovo įsakymas dėl perkėlimo į pareigas, nes teisines pasekmes sukelia būtent jis.
    4. Atsakovo ir Lietuvos policijos pareigūnų profesinių sąjungų jungtinės atstovybės 2014 m. liepos 18 d. sudaryta Lietuvos policijos šakos kolektyvinė sutartis Nr. 5-IN-10/4-61-LP6-KS-l(14), kaip norminis teisės aktas, konkrečioje veiklos šakoje veikia kartu su kitais darbdavio teisinį statusą reglamentuojančiais teisės aktais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK), DK, VTĮ ir VAĮ konkrečiai, objektyviai nustato darbdavio, kuris kartu yra ir viešojo administravimo įstaiga, teisinio statuso elementus. Kolektyvinėje šakos sutartyje yra detalizuojamos darbuotojų atstovų ir darbdavių atstovų bei darbuotojų teisės ir pareigos, o teisinį subjektiškumą keičiančios nuostatos nėra kolektyvinės šakos sutarties dalykas. Sutartyje sąvoka „darbdavys“ naudojama bendru sutartį sudarančių šalių sutarimu, tačiau vertinant įsipareigojimus, prisiimamus sutartyje, pareigos, priklausomai nuo policijos įstaigos kompetencijos, pasiskirsto tarp „darbdavio“ ir policijos įstaigų vadovų, todėl darytina išvada, kad nepaisant pasirinktos sąvokos, sutarties nuostatos nenumato (o ir negalėtų numatyti) kitokio nei CK, DK, VTĮ ir VAĮ numatyto darbdavio statuso.
    5. Atsižvelgiant į susiformavusią administracinių teismų praktiką, skundo priėmimo stadijoje vertinama tik formali atitiktis skundo reikalavimams ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1330-520/2015), todėl formaliai įvertinus, kad pareiškėjai su analogišku (ar ne visai analogišku) skundu kreipėsi į įstaigą, kurią laiko darbdaviu PSĮ 18 straipsnio prasme, teismas neturi pareigos priėmimo stadijoje vertinti, ar atsakovas yra tinkamas, ar teisingai buvo interpretuota darbdavio sąvoka. Taigi skundo priėmimo metu teismo suformuoti išaiškinimai negali būti laikomi įpareigojančiais, turinčiais precedento galią, kadangi, sprendžiant skundo priėmimo klausimą, byla nėra nagrinėjama iš esmės, detaliai nesigilinama į skunde nurodytas aplinkybes, o tik formaliai įvertinama skundo atitiktis – šiuo konkrečiu atveju, ar nėra skundo atmetimo pagrindo, numatyto ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
    6. Pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė darbdavio sąvoką, vadovaudamasis Darbo kodekso 14 ir 16 straipsnių, Policijos įstatymo 17 ir 18 straipsnių bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų 22.1, 22.2, 22.10 ir kitų punktų nuostatomis. Teismo argumentas, kad policijos pareigūnų darbdaviu Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme laikytinas ne atsakovas, bet vyriausieji apskričių policijos komisariatai, laikytinas pagrįstu ir teisėtu, kadangi byloje nagrinėjamus skundžiamus sprendimus priėmė ne darbdavys, o PĮ įgaliotas asmuo – Lietuvos policijos generalinis komisaras. Tokiu būdu faktinės bylos aplinkybės neatitinka PSĮ 18 straipsnio dispozicijoje įtvirtintų šios teisės normos taikymo sąlygų, todėl joje numatyta profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti sprendimus šiuo atveju netaikytina.
    7. Pirmosios instancijos teismo nuoroda į ABTĮ II skyriaus pirmąjį skirsnį vertintina kaip rašymo apsirikimas, kuris gali būti proceso šalių ar teismo iniciatyva ištaisytas, pasinaudojant ABTĮ 96 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Ginčo nagrinėjimo metu galiojanti ABTĮ redakcija numatė, kad norminių administracinių teisės aktų teisėtumas nagrinėjamas šio įstatymo 2 dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje numatyta tvarka. Įvertinus skundžiamame sprendime teismo pateiktą nuorodą į teisės aktą, konstatuotina, kad teismas davė netikslią nuorodą į konkretų ABTĮ skirsnį, kas vertintina kaip rašymo apsirikimas, atsižvelgiant į tai, kad, prieš pateikdamas nuorodą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundžiami sprendimai yra norminiai teisės aktai, t. y. iš esmės išsprendė ginčo teisinio santykio apskundimo kvalifikavimo klausimą, o norminių teisės aktų teisėtumo nagrinėjimo tvarka buvo numatyta visose ABTĮ redakcijose.
    8. Dėl motyvų teismo sprendime trūkumo vadovaujamasi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi, kuri įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo diskreciją vertinti pateiktus byloje įrodymus savo nuožiūra. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz., 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012); teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
    9. Vadovaujantis ABTĮ 55 straipsnio 1 dalimi, PSĮ, pagrindinis profesinių sąjungų tikslas ir paskirtis – atstovauti darbuotojų profesinėms darbo, ekonominėms, socialinėms teisėms ir interesams ir juos ginti, tačiau įgaliojimai ginti viešąjį interesą profesinėms sąjungoms nenumatyti. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išdėstyta pozicija 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-2246/2011. Todėl pareiškėjai šiuo savo netinkamai suvokia savo funkcijas ir paskirtį bei naudodamiesi procesine teise skųsti Policijos departamento sprendimus šioje administracinėje byloje viršija jiems PSĮ įtvirtintų įgaliojimų ribas.
    10. Atsakovas, vykdydamas konsultavimosi su profesine sąjunga pareigą pagal Lietuvos policijos šakos kolektyvinę sutartį, priimdamas policijos pareigūnų darbo organizavimo pakeitimus, užtikrino profesinių sąjungos atstovo dalyvavimą pačiame šių sprendimų priėmime, įtraukdamas profesinės sąjungos atstovą į darbo grupę, rengiančią šių sprendimų bendruosius principus ir koncepciją. Profesinės sąjungos tokiai konsultavimosi formai neprieštaravo (tokių duomenų nei Policijos departamente, nei bylos medžiagoje nėra). Profesinės sąjungos dalyvavimas sprendimą priimančioje darbdavio darbo grupėje buvo įvertintas kaip konsultavimosi pareigos įgyvendinimo forma Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendime byloje Nr. T-713/14, todėl Policijos departamento pasirinkta konsultavimosi su profesinėmis sąjungomis forma laikytina teisėta. Tuo pat metu tokia forma vertintina ir kaip siekis konsultavimosi procedūrą įvykdyti ne formaliai, o glaudžiai bendradarbiaujant su savo socialiniais partneriais. Policijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, dėjo aktyvias pastangas, kad profesinių sąjungų atstovai turėtų galimybę daryti įtaką priimamiems sprendimams. Byloje pateikta pakankamai šį faktą patvirtinančių įrodymų.
    11. DK 47 straipsnis nenumato Policijos departamentui pareigos konsultuotis su profesinėmis sąjungomis tais atvejais, kai Policijos departamentas priima sprendimus ne įstaigoje dirbančių pareigūnų, o kitų policijos įstaigų pareigūnų atžvilgiu, o tokiems sprendimams būdinga VAĮ 11 ir 12 straipsniuose nustatyta diskrecija įgyvendinti vidaus administravimą, ką patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1863/2014 pateiktas išaiškinimas. Taip pat Europos Sąjungos teisėje iki šiol nėra nė vienos viešojo administravimo sektoriui taikomos direktyvos, kurioje būtų apibrėžtos darbuotojų teisės į informaciją ir konsultavimąsi (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus byloje Nolan, C-583/10 ir byloje Scattolon, C-108/10), išskyrus viešąsias įmones, kurios vykdo ekonominę veiklą, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne. Taigi, DK 47 įtvirtintos nuostatos taikytinos tik privatiems, o ne viešiesiems juridiniams asmenims. Todėl Policijos departamentas, vadovaujantis DK 47 straipsnio nuostatomis, neturėjo pareigos vykdyti konsultavimosi su profesinėmis sąjungomis procedūros. Šią prievolę Policijos departamentas prisiėmė savanoriškai, tokią pareigą numatydamas sudaromoje Policijos šakos kolektyvinėje sutartyje ir šią pareigą šakos kolektyvinės sutarties galiojimo metu nuosekliai vykdė. Taip pat ir profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus PSĮ 18 straipsnio pagrindu negali būti taikoma centrinių valstybinio administravimo subjektų sprendimų, priimamų įgyvendinant vidaus administravimą pavaldžiose įstaigose, atžvilgiu. Įvertinus tai, kad Policijos departamentas vykdė konsultavimąsi su profesinėmis sąjungomis (ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus) šakos kolektyvinės sutarties pagrindu, kilęs ginčas taip pat galėjo būti sprendžiamas tuo metu galiojusio DK X skyriuje „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ numatyta tvarka, nes vertinant skundo turinį, atsižvelgiant į pateiktų įrodymų trūkumą, pareiškėjai iš esmės skundžia savo, kaip kolektyvinio susitarimo šalies, teisių pažeidimus.
    12. Pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus, jų reikalavimų teisėtumą pagrindžiančius įrodymus bei argumentuodami apeliacinį skundą jais remiasi. Tačiau, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, 142 straipsnio 3 dalimi, įvertinus pateikiamų dokumentų sudarymo laikotarpį (2016 m. sausio 7 d.; 2016 m. sausio 21 d.; 2016 m. rugsėjo 23 d.; 2016 m. spalio 17 d.; 2016 m. lapkričio 7 d.; 2017 m. vasario 9 d.), visiškai neaišku, kodėl pareiškėjai jų nepateikė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės (teismo posėdis vyko 2017 m. gegužės 22 d.). Priežasčių, kodėl pateikiami įrodymai teikiami pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai neišdėstė. Todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma netirti šių naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų priešingai, atsakovo manymu, pareiškėjų pateikiama informacija nereikšminga bylai, kadangi pateikiami dokumentai nepagrindžia skundžiamų teisės aktų neteisėtumo, tačiau tik išreiškia politines nuostatas.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 144-145) su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 149-150) su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 166-167) su juo nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 171-173) su juo sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 174-176) su juo sutinka ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, kas yra policijos pareigūnų darbdavys taikant Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį, nustatantį profesinių sąjungų teisę reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus, bei dėl policijos pareigūnų darbdavio priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.
  2. Pareiškėjai Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga ir Lietuvos policijos profesinė sąjunga prašo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į bylos apimtį, jos sudėtingumą ir nagrinėjamus prašymus. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad proceso šalių atstovai dalyvavo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  3. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo netirti pareiškėjų pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir jų neprijungti prie administracinės bylos medžiagos. Nurodo, kad pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus, jų reikalavimų teisėtumą pagrindžiančius įrodymus bei argumentuodami apeliacinį skundą jais remiasi. Tačiau, vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, 142 straipsnio 3 dalimi, įvertinus pateikiamų dokumentų sudarymo laikotarpį (2016 m. sausio 7 d.; 2016 m. sausio 21 d.; 2016 m. rugsėjo 23 d.; 2016 m. spalio 17 d.; 2016 m. lapkričio 7 d.; 2017 m. vasario 9 d.), neaišku, kodėl pareiškėjai jų nepateikė pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės. Priežasčių, kodėl įrodymai teikiami pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pirmosios instancijos teisme, pareiškėjai neišdėstė. Teismas pažymi, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, norint tirti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme turi būti nustatyti atitinkami įstatymu numatyti pagrindai. Pareiškėjai, pridėję prie apeliacinio skundo eilę dokumentų, tokių pagrindų nenurodė ir aiškaus prašymo nesuformulavo. Todėl, teismas vertina, kad atsakovo prašymas tenkinamas ir pareiškėjų kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai neprijungiami prie šios bylos.
  4. Pareiškėjai išdėstė argumentus, kad byla turi būti nagrinėjama sudarius išplėstinę teisėjų kolegiją arba plenarinę sesiją. ABTĮ 43 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių arba septynių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nors byla ir yra sudėtinga, poreikio nagrinėti ją išplėstinėje teisėjų kolegijoje šiuo metu nėra.
  5. Profesinių sąjungų teisė reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus yra įtvirtinta Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises; šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusios profesinės sąjungos atstovams; jeigu darbdavys laiku neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.
  6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje numatyta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, turėti tinkamas ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnyje numatyta profesinių sąjungų teisė ginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Taigi, Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis yra susijęs su konstitucinių teisių realizavimu, juo užtikrinamos konstitucinės vertybės, todėl jis turi būti aiškinamas ir taikomas tokiu būtu, kad juo suteikiamos teisės būtų efektyvios, prieinamos ir realios.
  7. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teismas, taikydamas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnį, yra linkęs aiškinti šią normą ją taikant valstybės tarnybos srityje tokiu būtu, kad pareiškėjo teisės nebūtų pernelyg susiaurintos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-125-662/2016).
  8. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad policijos pareigūnų darbdaviu Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio prasme laikytini vyriausieji apskričių policijos komisariatai. Bet Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškindamas teisę neatsižvelgė į policijos įstaigų sistemą, bei statutinį jų pobūdį, bei paminėtas teisės nuostatas. Darbo kodekso 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad policijos įstaiga – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka įsteigtas juridinis asmuo, įgyvendinantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose jam pavestus policijos uždavinius. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad policijos įstaigos yra Policijos departamentas ir kitos policijos įstaigos, o apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra Policijos departamento struktūrinis padalinys, įgyvendinantis policijos uždavinius policijos generalinio komisaro įsakymu nustatytoje teritorijoje. To paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Policijos departamentas yra vidaus reikalų centrinė įstaiga, atliekanti šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas funkcijas, reikalingas policijos uždaviniams įgyvendinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų 11.2, 11.4, 11.5 punktai suteikia Policijos departamentui įgaliojimus formuoti bendrą pavaldžių policijos įstaigų personalo politiką; kontroliuoti ir koordinuoti pavaldžių policijos įstaigų veiklą, teikti joms rekomendacijas ir nurodymus, atlikti tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų policijos įstaigose tyrimą ir kt. Iš to seka, kad egzistuoja aiški subordinacija – teritorinės policijos įstaigos veikia pagal Policijos departamento nurodymus, o Policijos departamentas turi įgaliojimus ir srityse, kurios tradiciškai priklauso darbdaviams. Taigi, nors paprastai policijos pareigūnų darbdaviu yra vyriausieji apskričių policijos komisariatai, bet tais atvejais, kai Policijos departamentas sprendžia dėl policijos pareigūnų teisių ar interesų darbo, ekonominių bei socialinių teisių srityse, jo atžvilgiu gali būti taikomas Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis, t. y. profesinė sąjunga turi teisę reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus ir ginčai dėl to sprendžiami tame straipsnyje nurodyta tvarka.
  9. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisę aiškino tokiu būdu, kad Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje numatytos svarbios teisės tapo iliuzinėmis ir nerealiomis, nes komisariatai realiai negali pakeisti Departamento sprendimų. Apeliantai teisingai nurodo, kad būtent atsakovas priėmė sprendimus, kurie padarė tiesioginę įtaką pareigūnų darbo eigai ir dėl to šiuo atveju Policijos departamentas yra laikomas darbdaviu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siaurai išaiškino darbdavio sąvoką ir taip neproporcingai apribojo pareiškėjų, kaip darbuotojų atstovų, teises ir teisėtus interesus. Taigi, Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad pareiškėjai reikalavimus dėl policijos pareigūnų saugių darbo sąlygų bei sveikos darbo aplinkos pažeidimų turėjo reikšti ne atsakovui, bet atitinkamiems apskričių vyriausiesiems policijos komisariatams, yra klaidinga.
  10. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas siaurinamąjį darbdavio sąvokos aiškinimą, nenagrinėjo bylos iš esmės ir netyrė pareiškėjų pateiktų įrodymų, todėl teismo sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  11. Nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas teismo dėmesys, kad šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. nutartimi jau konstatavo, kad pareiškėjai pasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, ir dėl to kliūčių nagrinėti bylą teisme nėra. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutinkamai su ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo. Todėl ne teismo paskirtis yra perimti viešojo administravimo funkciją iš vykdomosios valdžios ir spręsti, kokia policijos reforma būtų efektyvesnė, geresnė ar pan. Be to, Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnis nesuteikia profesinėms sąjungoms teisės ginti viešąjį interesą, todėl šioje byloje jos negali teikti skundo pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir siekdamos palankaus teismo sprendimo iš esmės turi įrodyti, kad jas sudarančių profesinės sąjungos narių konkrečios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti taip, kaip numatyta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Pareiškėjų Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai