Byla e2A-591-796/2017

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Alonos Romanovienės,

2rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą (toliau – pareiškimas) suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, kuriuo prašė nustatyti faktą, kad nuosavybės teises į 122 kv. m aikštelę, pažymėtą plane indeksu „b“, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), A. K., a. k. ( - ) įgijo pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad 2003-01-15 viešųjų varžytynių aktu Nr. 116 iš bankrutuojančios akcinės bendrovės „( - )“ nupirko ir priėmė nuosavybėn pastatus ( - ): vasarnamį klubą (61,58 kv. m), virtuvę (45,99 kv. m), poilsio namelius (26 vienetus), bendras plotas 386,24 kv. m, esančius ( - ). Kartu su 2003-01-15 viešųjų varžytynių akte Nr. 116 nurodytais pastatais pareiškėjas perėmė ir 122 kv. m betono trinkelių aikštelę, pažymėtą plane indeksu „b“, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), kuri varžytynių akte nebuvo nurodyta, nors pastatyta 1970 metais. Pareiškėjas nurodė, kad minėta aikštelė yra nurodyta kadastrinių matavimų byloje, tačiau į ją daiktinės teisės nėra įregistruotos.
  2. Suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškimą su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, tik jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
  3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas A. K. nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad 122 kv. m aikštelė, pažymėta plane indeksu „b“, unikalus Nr. ( - ), esanti ( - ), apskritai gali būti įteisinta ir kartu būti privačios nuosavybės teisės objektu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2016-12-01 sprendimu pareiškėjo A. K. pareiškimo dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo netenkino ir nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas įgyti aikštelę pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad yra visos sąlygos, būtinos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti (CPK 178 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).
  2. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad aikštelė buvo suformuota tuo metu statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Šią išvadą pagrindžia suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos pozicija, kad aikštelė, esanti ( - ), baigta statyti 1970 m. ir pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, CK) šalyje dominavo valstybinė ir kooperatinė statyba ir tokia pat nuosavybės teisė į statinius. Pažymėjo, kad pagal nurodytus teisės aktus, CK nuostatas, Ministrų Tarybos nutarimus teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti, visi statiniai turėjo būti tinkamai teisiškai įregistruoti. Aikštelei buvo reikalingas atitinkamos institucijos – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimas, o teisėtai pastatytas statinys turėjo būti tinkamai įregistruotas.
  3. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas A. K. nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad ginčo statinys apskritai gali būti įteisintas ir kartu būti privačios nuosavybės objektu. Nurodė, kad byloje duomenų, jog pareiškėjas būtų įgijęs aikštelę, į kurią prašo nustatyti jam nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, nėra. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės bei pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina tik tai, kad pareiškėjas yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatus, esančius ( - ), tačiau tai nėra pagrindas padaryti išvadą, jog pareiškėjas taip pat yra įgijęs ir aikštelę, esančią prie statinių.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-12-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-996-588/2016 ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. K. pareiškimą tenkinti – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teises į 122 kv. m aikštelę, pažymėtą plane indeksu „b“, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), A. K. įgijo pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas ir pažeidė procesines teisės normas.
  2. Nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas A. K. nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, jog ginčo statinys apskritai gali būti įteisintas ir kartu būti privačios nuosavybės objektu. Teigia, kad ši išvada yra padaryta pažeidžiant LR CPK 185 straipsnio 2 dalį ir nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos.
  3. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų faktinių duomenų, kurie patvirtina, jog statyba buvo teisėta. Teismas nevertino, kad Valstybinis odų ir avalynės kombinatas „( - )“, o vėliau akcinė bendrovė „( - )“, kuri yra Valstybinio odų ir avalynės kombinato „( - )“ teisių perėmėja, naudojosi poilsio nameliais ir aikštele nuo 1970 m., kad statiniams ir statytojui nebuvo pritaikytos Lietuvos TRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1958 m. liepos mėn. įsaku „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“ numatytos pasekmės. Pažymi, kad LTSR MT 1974-09-20 nutarimu Nr. 341 patvirtintų Miesto DŽDT VK Statybos ir architektūros valdybos nuostatų 1 punkto 1 papunktis, Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ 1 punktas numatė, kad asmenys, vykdantieji statybą be leidimo, išduoto šio nutarimu nustatyta tvarka, traukiami atsakomybėn pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1958 m. liepos 22 d. įsaką, kad šio nutarimo 3 p. nustatė, kad valstybinė kontrolė turi būti vykdoma ne tik miestuose, miesto tipo gyvenvietėse, vasarvietėse, darbininkų gyvenvietėse, bet ir kaimo vietovėje.
  4. Apeliaciniu skundu pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija netinkamai taiko ir aiškina teisės normas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik kad savo sprendime nenurodė argumentų, kodėl nesutinka su pareiškėjo teisiniais argumentais, išdėstytais rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau teismo sprendime net nenurodė, kad byloje pateikti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kas patvirtina, kad teismas pažeidė LR CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  5. Apeliantas nurodė, kad teismas nevertino rašytinių įrodymų: kadastrinių matavimų bylos, kuri patvirtina, kad aikštelė, kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksu „bl“, yra sklype ( - ), kurioje yra jam nuosavybės teise priklausantys pastatai. Taip pat nevertino apelianto nurodytų aplinkybių, kad minėtą aikštelę remontavo ir prižiūrėjo, kad aikštelė yra jam nuosavybės teise priklausančių pastatų priklausinys, skirtas aptarnauti jam nuosavybės teise priklausančius pastatus.
  6. Teigia, kad teismo išvada, kad neįrodyta viena iš būtinų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti sąlygų – asmuo turi būti daiktą įgijęs sąžiningai ir sąžiningai jį valdyti visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), yra nepagrįsta ir prieštarauja civilinėje teisėje įtvirtintai sąžiningumo prezumpcijai.
  7. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo A. K. apeliaciniu skundu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu 2016-12-01 sprendimu tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo visas reikšmingas bylai aplinkybes, rašytinius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, teismų praktiką, t. y. visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neturėtų sudaryti pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą. Nurodo, kad savo poziciją išdėstė 2016-10-28 pateiktame atsiliepime į pareiškėjo A. K. patikslintą pareiškimą ir šios pozicijos nekeičia.
  8. Byloje gautas Palangos miesto savivaldybės administracijos atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo prašoma palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-12-01 sprendimą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad aikštelei, dėl kurios pareiškėjas siekia nustatyti juridinį faktą dėl įgyjamosios senaties, buvo reikalingas atitinkamos institucijos – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (VSARK) organų leidimas, o teisėtai pastatytas statinys pagal nurodytas instrukcijas turėjo būti tinkamai įregistruotas.
  9. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepateikė byloje duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad ginčo statinys apskritai gali būti įteisintas ir kartu būti privačios nuosavybės objektu. Taip pat pažymi, kad teritorija, kurioje yra ginčo statinys, patenka į Šventosios upės pakrantės apsaugos juostą, o joje draudžiama statyti tokio tipo statinius ir ji turi likti visuomenės poreikiams.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5Apeliacinis skundas atmestinas.

6

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo dėl įgyjamosios senaties būdu įgytos nuosavybės teisės, teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 str. 1 d. numato, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Daiktas nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu įgyjamas esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų) (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas) (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis) (asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

    72009-09-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-916/2017).

  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
  6. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).
  7. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė teismui duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie statybos teisėtumą ir tai, ar ginčo statinys apskritai gali būti privačios nuosavybės objektas. Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad kartu su 2003-01-15 viešųjų varžytynių aktu Nr. 116 iš bankrutuojančios akcinės bendrovės „( - )“ nupirktais ir priimtais nuosavybėn pastatais ( - )– vasarnamiu klubu (61,58 kv. m), virtuve (45,99 kv. m), poilsio nameliais (26 vienetai), bendras plotas 386,24 kv. m, esančiais ( - ) (T. 1, b. l. 21) įgijo ginčo aikštelę, kuri plane pažymėta indeksu „b1“. Apeliantas teigia, kad tokia teismo išvada prieštarauja CPK 185 str. 2 d. nuostatoms bei formuojamai teismų praktikai, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Palangos miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis įstatymais, formuojama teismų praktika bei civilinėje byloje ištirtais įrodymais, padarė teisingą išvadą, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas, t. y. pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Pažymėtina, kad statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).
  8. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla, bet iš dalies ūkinė, iš dalies administracinė veikla, taikant atitinkamus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013). Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009).
  9. Atkreiptinas dėmesys, kad statinių kaip nekilnojamųjų daiktų formavimo ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Atsižvelgiant į šioje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog apeliantas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad aikštelė, dėl kurios pareikštas reikalavimas, buvo įforminta įstatymų nustatyta tvarka (buvo tinkamai priimta naudoti), yra įregistruota kaip nekilnojamojo turto objektas. Taigi nagrinėjamoje byloje apeliantas dėl statinių įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras. Kadangi apeliantas gali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentus dėl kadastrinio vieneto suformavimo ir kadastrinio objekto suformavimo užbaigimo, tai toks faktas negali būti nustatytas CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
  10. Civilinės bylos medžiaga yra nustatyta, kad statinys – aikštelė, plane pažymėta indeksu „b1“, į kurią apeliantas prašo pripažinti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, todėl iš esmės nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos aplinkybės yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti. Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi įstatymų keliamais reikalavimais bei formuojama naujausia teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesant duomenų, patvirtinančių teisinę ginčo aikštelės registraciją, nuosavybės teisė į tokį statinį negali būti įgyjama įgyjamosios senaties būdu ir tai negali būti priemonė įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Taip pat konstatuoja, kad laikantis formuojamos naujausios teismų praktikos, apeliantas dėl ginčo aikštelės įteisinimo turi inicijuoti viešojo administravimo procedūras.
  11. Taip pat teisėjų kolegija nepagrįstu laiko apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad statiniams ir statytojui nebuvo pritaikytos Lietuvos TRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1958 m. liepos mėn. įsaku „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“ numatytos pasekmės, nes LTSR MT 1974 09 20 nutarimu Nr. 341 patvirtintų Miesto DŽDT VK Statybos ir architektūros valdybos nuostatų 1 punkto 1 papunktis, Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ 1 punktas numatė, jog asmenys, vykdantys statybą be leidimo, šio nutarimu nustatyta tvarka traukiami atsakomybėn, todėl daro išvadą, jog savavališka statyba negalėjo egzistuoti. Šio savo argumento apeliantas nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais (nepateikė jokių priežiūros institucijų išvadų, kad buvo rengiami ginčo aikštelės statybos teisėtumo patikrinimai), todėl laikytina, kad šiuo argumentu apeliantas tiesiog daro prielaidą, jog ginčo aikštelės statytojas turėjo visus reikiamus leidimus vykdyti šio objekto statybą. Be to, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, aikštelės statybos teisėtumo ar neteisėtumo klausimas nėra šios bylos dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio argumento nepasisako.
  12. Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenurodė argumentų, kodėl nesutinka su pareiškėjo teisiniais argumentais, išdėstytais rašytiniuose paaiškinimuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su daromomis išvadomis. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą iš esmės, priėmė sprendimą, kuriuo įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir rėmėsi suinteresuotųjų asmenų argumentais, o vertindamas tai, kad rašytiniais paaiškinimais (T. 1, b. l. 122–126) apeliantas iš esmės tik atsikirto į suinteresuotų asmenų atsiliepimuose į pareiškimą išdėstytus argumentus, teismas neturėjo pagrindo antrą kartą pasisakyti dėl tų pačių aplinkybių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas taip pat laikytinas nepagrįstu.
  13. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad teismo išvada, jog neįrodyta viena iš būtinų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti sąlygų – asmuo turi būti daiktą įgijęs sąžiningai ir sąžiningai jį valdyti visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis), yra nepagrįsta ir prieštarauja civilinėje teisėje įtvirtintai sąžiningumo prezumpcijai. Pažymėtina, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-340/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokiose bylose esančios įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Šioje byloje apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis įgijo ginčo aikštelę. Tokių duomenų nepatvirtina nei Viešųjų varžytynių aktas Nr. 116 (T 1, b. l. 21), nei perdavimo–priėmimo aktas (T. 1, b. l. 23), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
  14. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
  15. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

9Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai