Byla 2A-1138-516/2011
Dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys V. K., V. B

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys V. K., V. B.,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 12 045,66 Lt padarytos žalos.

5Nurodė, kad apdraustasis V. K. VSDFV Kauno skyriui pateikė nedarbingumo pažymėjimus už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2007-08-05 iki 2008-03-13. Nedarbingumo pažymėjime nurodyta, kad nedarbingumo priežastis yra nelaimingas atsitikimas buityje. 2007-10-08 paaiškinime dėl nelaimingo atsitikimo buityje, V. K. nurodė, kad laikinai nedarbingu tapo 2007-08-05 Vilkijoje, Kauno raj., įvykusio įvykio metu. Dėl minėto įvykio apdraustasis kreipėsi į Kauno rajono Garliavos policijos komisariatą. Policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2007-08-05 ( - ), automobilis VW Golf, vairuojamas V. B., nuvažiavo nuo kelio sankasos, tokiu būdu nesunkiai sutrikdydamas sveikatą vairuojamo automobilio keleiviui V. K.. Paaiškino, kad ieškovas V. K. sprendimais paskyrė ir iš viso už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2007-08-05 iki 2008-03-13 išmokėjo 12 045,66 Lt ligos pašalpą. V. K. dėl kito asmens kaltės išmokėjus ligos pašalpą, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui iš viso padaryta 12 045,66 Lt dydžio žala. 2007-08-05 įvykusio eismo įvykio metu, automobilis VW Golf transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas UADB „Ergo Lietuva”. VSDFV Kauno skyrius 2009-03-19 pretenzija kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo, tačiau draudimo kompanija žalą atlyginti atsisakė, motyvuodama tuo, kad VSDFV Kauno skyrius praleido TPVCAPD Įstatymo 16 str. 4 d. nustatytą vienerių metų terminą pretenzijai dėl žalos atlyginimo pareikšti. Ieškovo teigimu, reikalavimas kyla iš regreso, todėl šiame ginče turėtų būti taikomas bendras regresiniams reikalavimams taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio VSDFV Kauno skyrius nepraleido.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškovui 12 045,66 Lt žalai atlyginti.

8Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad ieškovas praleido TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. numatytą naikinamąjį vienerių metų pretenzijos pateikimo terminą. Teismo teigimu, ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą, kadangi žalą padaręs asmuo V. B. automobilį VW Golf transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraudęs UAB „Ergo Lietuva“. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas dėl trečiojo asmens kaltės išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, reikalavimo teisę į žalą į padariusį asmenį arba jo atsakomybę apdraudusį draudiką įgyją ne CK 6.1015 str. 1 d. pagrindu, bet remiantis CK 6.290 str. 3 d. bei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. T.y. reikalavimo teisė įgyta ne subrogacijos pagrindu, o regreso pagrindu. Dėl to CK 6.1015 str. 2 d. nuostata, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (Naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, netaikoma. Todėl šiuo atveju nėra taikomi ir LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 str. 4 d. nustatyti terminai. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai rėmėsi TPSVCAPD Įstatymo 16 str. 4 dalimi, kurioje nurodytas terminas pretenzijai draudikui pareikšti nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, o ne terminas šio asmens draudikui, išmokėjusiam jam sveikatos sužalojimo atveju skiriamas valstybinio socialinio draudimo išmokas. Be to, ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, numatanti trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ir atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ draudimo teisiniai santykiai nesieja, todėl teismo nuomone, nėra pagrindo žalos atlyginimui taikyti atsakovo nurodyto TPVCAPD įstatymo16 str. 4 d. numatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminas prasidėjo 2008-03-17, kai buvo nuspręsta išmokėti V. K. paskutinę ligos pašalpą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido, todėl atmesti ieškovo reikalavimą kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą nėra teisinio pagrindo.

9Ieškovas pagal V. K. nedarbingumo pažymėjimus už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo 2007-08-05 iki 2008-03-13 išmokėjo jam 12 045,66 Lt ligos pašalpą, taip patyrė 12 045,66 Lt žalą. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovo reikalavimą patenkino ir iš atsakovo ieškovui priteisė 12 045,66 Lt žalos.

10III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti.

12Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teisę į žalos atlyginimą ir draudiko UADB „Ergo Lietuva“ pareigą atlyginti apdraustojo veiksmais padarytą žalą lėmė asmenų pasikeitimas prievolėje. Pasikeitimas įvyko įstatymo ir sutarties pagrindu, kadangi teisės aktai dėl išmokėtų ir į žalą įskaitytinų socialinio draudimo įmokų įtvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos regreso teisę į kaltą už žalos padarymą asmenį, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis nustato draudiko pareigą atlyginti žalą, dėl kurios yra atsakingas šiuo draudimu apdraustas transporto priemonės valdytojas. Taigi apelianto teigimu, šioje byloje prievolę tarp ieškovo ir atsakovo sąlygojo už žalos padarymą atsakingo transporto priemonės valdytojo privalomai apdrausta civilinė atsakomybė. Apeliantas pabrėžia, jog asmuo, turintis regresinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis žalą patyręs asmuo būtų reikalavęs jos atlyginimo iš žalą padariusio asmens draudiko. Termino nesilaikymo pasekmė yra žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. prasme;
  2. dėl subrogacijos Sodrai įstatymo pagrindu pereina nukentėjusio asmens teisės į žalos atlyginimą, o įvykus subrogacijai nepasikeičia skolininko padėtis ir žalos atlyginimo pobūdis, todėl apelianto teigimu, Sodra, kaip naujasis kreditorius, neįgyja daugiau teisių nei turėjo pradinis kreditorius. Šis faktas taip pat reiškia, kad Sodra neįgyja palankesnės teisinės padėties, lyginant su ta, kurią dėl civilinio delikto buvo įgijęs pradinis kreditorius. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas teigia, kad pagrindas, kuriuo remiantis Sodrai perėjo nukentėjusio asmens reikalavimo teisė, nėra teisiškai reikšmingas, todėl žalą padariusio asmens draudikas pagal sutarties sąlygas neprivalo atlyginti naujo kreditoriaus patirtų nuostolių, jeigu jis pretenziją draudikui pareiškė praleidus įstatyme nustatytą terminą. Apeliantas pabrėžia, kad LR TPVCAPD įstatyme nėra numatyta, jog valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įgyvendinant dėl subrogacijos jai parėjusią reikalavimo teisę nėra taikomas įstatyme nustatytas pretenzinis terminas, taip pat nėra įtvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos reikalavimo teisei yra taikomas kitokios, specialios šios teisės realizavimo ir išmokos mokėjimo sąlygos. Apelianto nuomone, tuo atveju, jei teismas LR TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. nustatytą pretenzinį terminą ir jo praleidimo teisines pasekmes taikytų ne visiems subjektams, būtų pažeidžiamas Konstitucijos 29 str., įtvirtintas lygiateisiškumo principas;
  3. atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime minimos LAT nutartys yra priimtos dėl eismo įvykių, kurie įvyko galiojant kitai LR TPVCAPD įstatymo bei taisyklių redakcijai, įtvirtinusiai kitokį šiai bylai aktualių klausimų teisinį reguliavimą. Be to, minėtose bylose buvo nagrinėjamas ne specialiame įstatyme įtvirtinto pretenzinio termino, bet ieškinio senaties termino taikymas. Apeliantas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju žalos Valstybinio socialinio draudimo fondui atsiradimo diena yra ta diena, kada Valstybinio socialinio draudimo fondo institucija priėmė sprendimą skirti socialiniu draudimu apdraustam asmeniui V. K. ligos pašalpą dėl laikino nedarbingumo. Sprendimas skirti V. K. pašalpą yra priimtas 2007-09-25. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pretenziją UADB „Ergo Lietuva“ pareiškė tik 2009-03-24, apelianto teigimu, ieškovas praleido LR TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. nustatytą pretenzinį terminą. Apelianto nuomone, teisiškai reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad 2007-10-08 V. K. paaiškinime, adresuotame ieškovui yra nurodoma, jog nelaimingas atsitikimas yra užregistruotas Garliavos komisariate, todėl ieškovas turėjo objektyvią galimybę gauti informaciją, susijusią su įvykio aplinkybių nustatymu ir galimos regreso teisės tinkamu įgyvendinimu.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybini socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-11-02 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14Teigia, kad apeliantas nepagrįstai socialinio draudimo įstaigą, įstatymų nustatyta tvarka vykdančią privalomąjį valstybinį socialinį draudimą, prilygino draudikui, kurio teisės ir pareigos kyla iš sudarytos draudimo sutarties. Tokią ieškovo poziciją, jog sprendžiant VSDFV teritorinio skyriaus teisės regreso tvarka susigrąžinti išmokėtas išmokas klausimą, neturi būti taikomas CK 6.1015 str., pagrindžia ir gausi LAT praktika.

15Nurodo, jog 2008-02-12 LAT nutartis, kuria remiasi apeliantas, nėra faktinėmis aplinkybėmis analogiška nagrinėjamai bylai, todėl teismas neturėtų ja vadovautis.

16Ieškovas pažymi, kad sprendžiant analogiškas situacijas, susijusias su Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtinto pretenzinio termino taikymu ir jo pasekmėmis VAT 2008-12-09 nutartimi, bei 2009-12-29 sprendimu pažymėjo, kad VSDFV teritoriniams skyriams nėra taikomi LR TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. nustatyti terminai. Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, priėmėm sprendimą tinkamai taikydamas materialinės bei procesinės teisės normas.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

18Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

19Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

20Byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, kokiu pagrindu ieškovas- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius įgijo reikalavimo teisę- iš draudimo teisnių santykių ar iš delikto. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju reikalavimo teisė kyla iš žalos padarymo (delikto) ir ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimo kaip regresinio reikalavimo ir laikosi pozicijos, jog šiuo atveju reikalavimas kyla iš draudimo teisnių santykių subrogacijos pagrindu.

21Tokia apelianto pozicija nepripažįstama pagrįsta bei teisinga: ieškovas, VSDFV Kauno skyrius, išmokėjęs socialinio draudimo išmokas, reikalavimo teisę į žalą į padariusį asmenį arba jo atsakomybę apdraudusį draudiką įgyją ne LR CK 6.1015 str. 1 d. pagrindu, bet remiantis LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 p. bei Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.290 str..

22Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-166/2006 pateiktais išaiškinimais dėl privalomojo socialinio draudimo teisnių santykių specifinės prigimties bei juos reglamentuojančių materialinės teisės normų. Išplėstinė teisėjų kolegija aptariamoje nutartyje yra nurodžiusi, kad esant privalomojo draudimo teisinamas santykiams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis), šie santykiai reglamentuojami ne CK šeštosios knygos IV dalies LIII skyriaus, bet socialinio aprūpinimo įstatymų normų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Be to, nurodytiems teisiniams santykiams netaikomos Draudimo įstatymo nuostatos, nes jo 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos valstybinio socialinio draudimo santykiams. Dėl nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad teisiniams santykiams, kylantiems iš privalomojo socialinio draudimo, netaikytinas CK 6.1015 straipsnis, nes CK VI knygos LIII skyrius reglamentuoja draudimo teisinius santykius, o ne privalomojo socialinio draudimo santykius. Aplinkybė, nurodoma apeliaciniame skunde, esą ši nutartis buvo priimta galiojant ankstesnei TPVCAPD įstatymo redakcijai, nepaneigia aptariamoje nutartyje išdėstytų išaiškinimų dėl tokiu atveju susiklostančių teisnių santykių pobūdžio bei jiems taikytinos teisės, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išaiškinimai grindžiami ne TPVCAPD įstatymo normų aiškinimu, o Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normų aiškinimu. Pažymėtina, jog šių įstatymų normos, kurių pagrindu pateikti išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, nėra pakeistos.

23CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi, įstatymas aiškiai įvardija teisinį santykį, kuriame su žalą padariusiu ar už ją atsakingu asmeniu dalyvauja valstybinio socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos. Dėl to CK 6.1015 straipsnis, reglamentuojantis subrogaciją, tame tarpe ir šio straipsnio 2 dalies nuostata dėl draudikui perėjusios reikalavimo teisės įgyvendinimo tvarkos, regresinio reikalavimo atveju netaikomas.

24Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. numatytas pretenzijos pareiškimo terminas nėra ieškinio senaties terminas: šioje teisės normoje nurodyta, kad atsakingas draudikas sumoka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Šio termino reikšmė ir jo praleidimo teisinės pasekmės yra išaiškintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2008. Būtent, tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo yra apsidraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei jis apsidraudęs – į jo draudiką. Subrogacija yra asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje ir draudikui išmokėjus draudimo išmoką, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia; šioje prievolėje keičiasi tik šalys: draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t.y. egzistuojančioje prievolėje (2009-02-10 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

25Tačiau, kaip jau buvo minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai yra specifiniai draudimo teisnių santykių dalyviai, kurie nėra susiję sutartiniais santykiais su apdraustais socialiniu draudimu asmenimis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria remiasi apeliantas ir kurioje pateikiami išaiškinimai dėl subrogacijos įgyvendinimo tvarkos, kai reikalavimus reiškia vien draudimo bendrovė kitai, šiems teisinamas santykiams nėra aktuali ir negali būti taikoma. Valstybinio socialinio draudimo išmoką išmokėjęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nėra draudimo teisnių santykių dalyvis, jis teisę reikalauti išmokėtų socialinio draudimo išmokų įgyja tuomet, kai išmoka atitinkamą išmoką; iki išmokėjimo momento jis teisniame santykyje su atsakingu už žalą asmeniu (nagrinėjamu atveju- atsakovu) jokiu teisniu pagrindu nedalyvauja, todėl šiuo atveju nėra asmenų pasikeitimo prievolėje: nukentėjęs asmuo (nagrinėjamoje byloje- tretysis asmuo V. K.) neturėjo savarankiškos teisės reikalauti, kad atsakovas (dėl eismo įvykio kalto asmens V. B. draudikas) išmokėtų jam ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį. Tokią teisę, remiantis Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalimi, turi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius ir aptariama teisės norma tiesiogiai numato, kad šią teisę šis subjektas įgyja tik po to, kai išmoka atitinkamas išmokas.

26Kadangi šiuo atveju nėra asmens pasikeitimo draudimo prievolėje santykio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju reikalavimui nėra taikomas TPVCAPD įstatymo 16 str. 4 d. numatytas vienų metų termino pretenziniam reikalavimui pareikšti.

27Aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje buvo analizuojamas ieškinio senaties terminų, o ne terminų pretenzijai pareikšti, klausimas, taip pat negali būti pagrindu vadovautis šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi nurodomoje nutartyje kalbama ne tik apie ieškinio senaties termino taikymui aktualius klausimus, bet būtent apie teisnių santykių kvalifikavimo aspektus ir taikytinas materialinės teisė normas tuo atveju, kai regresinį reikalavimą reiškia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, išmokėjęs nukentėjusiajam asmeniui draudimo išmoką. Šiuo aspektu išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai yra universalaus pobūdžio ir jie taikytinas visais atvejais, kai sprendžiamas tokio subjekto reikalavimų pagrįstumo klausimas ir šiems reikalavimams, jų pateikimo tvarkai taikytinos teisės klausimai.

28Apeliantas neginčijo nei V. B. kaltės dėl žalos padarymo, nei žalos dydžio, todėl pripažinus nepagrįstais argumentus, kuriais buvo grindžiamas apeliacinis skundas, pripažįstama, kad teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo išmokėtą socialinio draudimo išmoką (ligos pašalpą- 12045,66 Lt).

29Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindų pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti (CPK 329,330 str.0, todėl skundas atmetamas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

30Nors atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, šiuo atveju iš apelianto į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos nėra priteisiamos (Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d.), kadangi jos yra mažesnės negu Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 nustatyta minimali suma: remiantis Vilniaus apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu išlaidų suma yra 6,85 Lt, kai minimali priteistina suma yra 10 Lt.

31Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

Nutarė

32Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UADB „Ergo... 3. I.Ginčo esmė... 4. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius... 5. Nurodė, kad apdraustasis V. K. VSDFV Kauno skyriui pateikė nedarbingumo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškovo... 8. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad ieškovas praleido TPVCAPD įstatymo... 9. Ieškovas pagal V. K. nedarbingumo pažymėjimus už laikino nedarbingumo... 10. III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo Vilniaus miesto 2... 12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Valstybini socialinio draudimo... 14. Teigia, kad apeliantas nepagrįstai socialinio draudimo įstaigą, įstatymų... 15. Nurodo, jog 2008-02-12 LAT nutartis, kuria remiasi apeliantas, nėra... 16. Ieškovas pažymi, kad sprendžiant analogiškas situacijas, susijusias su... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 19. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė... 20. Byloje kilo ginčas dėl aplinkybės, kokiu pagrindu ieškovas- Valstybinio... 21. Tokia apelianto pozicija nepripažįstama pagrįsta bei teisinga: ieškovas,... 22. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vadovavosi Lietuvos... 23. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokas išmokėjusios... 24. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad TPVCAPD įstatymo 16... 25. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos... 26. Kadangi šiuo atveju nėra asmens pasikeitimo draudimo prievolėje santykio,... 27. Aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų... 28. Apeliantas neginčijo nei V. B. kaltės dėl žalos padarymo, nei žalos... 29. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 30. Nors atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, šiuo atveju iš apelianto į... 31. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str.,... 32. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti...