Byla e2A-27-464/2017
Dėl nuostolių priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Satv network“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-93-661/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Satv network“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Toptronas“, dėl nuostolių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Satv network“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ 2 894 746,56 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo, ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad jos atstovaujama tiekėjų grupė, susidedanti iš ieškovės ir nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų (toliau – ir konsorciumas), 2012 m. pradžioje dalyvavo VĮ ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ (toliau – ir LRT) skelbiamų derybų būdu vykdytame pirkime ,,Dėl LTV programų siuntimo skaitmeniniu LRT tinklu paslaugų pirkimo“, ir, laimėjusi šį pirkimą, 2012-08-20 sudarė su LRT atlygintinų paslaugų teikimo sutartį (toliau – ir LRT sutartis).
  3. Ieškovė ieškinį grindė tuo, jog atsakovė buvo ir yra vienintelis ūkio subjektas Lietuvoje, turintis ir valdantis techninę infrastruktūrą, reikalingą teikti TV programų siuntimo paslaugoms Lietuvoje pagal ieškovės sudarytą LRT sutartį. Ieškovės teigimu, atsakovė nesąžiningai vilkino, o galiausiai atsisakė suteikti ieškovei prieigą prie valdomos ir nepakeičiamos infrastruktūros, tokiu būdu piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovės atžvilgiu. Dėl šių priežasčių ieškovė negavo 2 894 746,56 Eur grynojo pelno, kurį būtų gavusi per dešimt metų vykdydama su LRT sudarytą sutartį, nes LRT nesulaukusi postūmio LRT tinklo diegime 2013-11-23 sutartį su ieškove nutraukė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-01-25 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 2 793,38 eurų bylinėjimosi išlaidų atsakovei AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“.
  2. Teismas sprendė, jog atsakovės infrastruktūra, būtina sutarčiai su LRT vykdyti, yra pakeičiama ir atsakovė neužima dominuojančios padėties.
  3. Nagrinėdama ieškovės ir atsakovės ginčą Ryšių reguliavimo tarnybos komisija (toliau – ir RRT, RRT komisija) 2013-10-30 sprendime konstatavo, kad atsakovė neatsisakė ir visuomet buvo pasirengusi suteikti ieškovei savo valdomą elektroninių ryšių infrastruktūrą.
  4. Atsakovei 2012–2013 m. buvo nesvarbu, ar ieškovė laimės LRT konkursą ir teiks LRT paslaugas pasitelkusi atsakovę, ar atsakovė teiks paslaugas LRT pati, nes abiem atvejais atsakovė būtų gavusi pajamas.
  5. Todėl teismas atmetė ieškovės teiginius, kad atsakovė nesąžiningai konkuravo su ieškove. Aplinkybė, kad atsakovės pasiūlyta kaina neatitiko ieškovės lūkesčių, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė atsisakė bendradarbiauti su ieškove.
  6. Teismas nurodė ir tai, kad LRT sutartis su ieškove bet kokiu atveju nebūtų vykdoma. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT) konstatavo, kad dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo, vykdant konkursą, LRT sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia.
  7. Ieškovė neįrodė ir savo finansinio pajėgumo įvykdyti pasirašytą LRT sutartį, be to, nedetalizavo ir iš gautinų pajamų pagal LRT sutartį neatėmė jokių sąnaudų, tik 15 proc. pelno mokestį.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovė BUAB „Satv network“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-01-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas neįsigilino į bylos esmę, vien formaliai atkartojęs atsakovės argumentus. Teismo sprendimas dalyje dėl nesąžiningos konkurencijos yra nemotyvuotas. Atsakovė atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes pralaimėjusi derybas (kuriose ieškovė buvo vienintelė jos konkurentė), vėliau sužlugdė LRT tinklo įdiegimą ir, nepagrįstai apkaltinusi konsorciumą nepatikimumu, pakeitė teisės aktus taip, kad paslaugos būtų perkamos tik iš atsakovės be jokio konkurso. Praėjus 17 mėnesių po šių teisės aktų pakeitimų, atsakovė realiai LRT tinklo net nepradėjo diegti.
    2. Teismo išvadą, jog atsakovė neužima dominuojančios padėties ir jos infrastruktūra pakeičiama, paneigia prima facie (iš pirmo žvilgsnio) galią turinti RRT 2014-04-28 ataskaita Nr. (43.4) LT-944. Net ir sukūrus atsakovės infrastruktūrai pakaitalą, kas ne tik ilgai užtruktų, bet ir reikšmingai kainuotų, kai kurie vartotojai privalėtų pakeisti savo antenų kryptis. Tačiau vienas iš derybų reikalavimų buvo toks, kad, įdiegus LRT tinklą, vartotojams antenų krypčių keisti nereiktų. Teismas nepasisakė ir nepaneigė iš Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 punkto numanomos atsakovės dominuojančios padėties prezumpcijos. RRT 2014-05-28 įsakymu Nr. 1V-622 atsakovė pripažinta užimančia dominuojančią padėtį televizijos programų televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių rinkoje, tą patvirtino teismų sprendimai.
    3. Atsakovė dominuojančia padėtimi piktnaudžiavo, nes prieigos paslaugų kainas sutiko pateikti tik tada, kuomet terminas pateikti kainas derybose su LRT, kuriose atsakovė taip pat dalyvavo, bus jau pasibaigęs. Taip pat ji vilkino techninių sąlygų išdavimą, nors tai padaryti anksčiau nebuvo objektyvių kliūčių. Atsakovė prieš bendravimą su ieškove iš vienintelio konsorciumo pareikalavo pasirašyti konfidencialumo įsipareigojimą, o RRT nusprendė, kad toks reikalaujamas konfidencialumo įsipareigojimas yra nepagrįstas ir neproporcingas. Atsakovės nurodomą negalėjimą anksčiau pateikti prieigos sutarties ir paslaugų kainų dėl tariamo anketų vertinimo ar nežinojimo, kokių paslaugų ieškovei reikia, paneigia faktas, jog atsakovė pasiūlymą 34 objektams pateikė turėdama anketas tik 26 objektams, taip pat jog pati atsakovė nurodė, kad prieigos paslaugos negalima atskirti nuo kitų trijų papildomų paslaugų. Galiausiai, kai ieškovė kreipėsi dėl atsakovės elgesio į kompetentingas institucijas, atsakovė atsisakė nuo bet kokio bendravimo su ieškove. Pati RRT įpareigojo atsakovę suteikti ieškovei prieigą prie infrastruktūros. Teismo vertinimas, jog atsakovei buvo nesvarbu, ar paslaugas teiks atsakovė, ar ieškovė, pasitelkusi atsakovę, tik patvirtina, kad atsakovės prieigos paslauga sutarčiai su LRT vykdyti buvo nepakeičiama.
    4. Ieškovės prašytos priteisti negautos pajamos, priešingai nei vertino teismas, apskaičiuotos iš pajamų atėmus ne tik pelno mokestį, bet ir sąnaudas. Atsakovė Ryšių reguliavimo tarnybai yra nurodžiusi, kad net ir su neproporcingomis atsakovės paslaugų kainomis ieškovė per dešimt metų būtų gavusi 2 172 150,14 Eur pelno.
    5. Teismas nepagrįstai rėmėsi VPT rekomendacija, nes pagal teismų praktiką ji nėra oficialus dokumentas, kuriuo gali būti konstatuojamas toks pažeidimas, o teismuose šie faktai niekuomet nebuvo nustatyti ar tirti. Teismas tokiu būdu nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens – LRT teisių ir pareigų. Net esant tariamiems derybų pažeidimams, LRT sutartis nebūtų galėjusi būti nutraukta, nes tai būtų lėmę neproporcingas pasekmes. Derybose LRT pripažino ieškovės ir konsorciumo finansines ir technines galimybes įdiegti LRT tinklą, o atsakovė, kuri pati niekaip negali pradėti LRT tinklo įdiegimo, tokių sprendimų neskundė.
    6. Teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės atsakovei maksimalias bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė turi teisės departamentą, kurio vadovė atstovavo atsakovę teisme ir neabejotinai galėjo parengti atsakovės procesinius dokumentus.
  2. Atsakovė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
    1. Atsakovė neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų, pagrįstai reikalavo pasirašyti konfidencialumo sutartį, kurios nuostatos standartinės ir taikomos visiems atsakovės kontrahentams. Priešingai nei teigia ieškovė, RRT konstatavo, jog toks atsakovės reikalavimas yra pagrįstas, ir tik tam tikros konfidencialumo sutarties nuostatos yra perteklinės. Skunde minimi teisės aktų pakeitimai inicijuoti tik po LRT sutarties nutraukimo, o atsakovė nebuvo šių pakeitimų iniciatorė. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė pradėjo diegti LRT tinklą.
    2. Teismas pagrįstai vertino, jog atsakovės infrastruktūra nėra nepakeičiama, nes egzistuoja operatoriai, valdantys aukštuminius statinius ir bokštus, kurie teikia tokias paslaugas visiems, norintiems jas įsigyti. Ieškovės atstovai dar 2012-12-20 susitikimo metu nurodė atsakovei turintys net 3 alternatyvas atsakovės objektams. RRT rinkos tyrimo ataskaita, kuria remiasi ieškovė, buvo paskelbta tik 2014-04-28, t. y. po to, kai atsakovės teikiamos paslaugos tapo RRT reguliuojamos. Atsakovės padėtis negali būti laikoma dominuojančia ir vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, jog nepakanka, kad ieškovui būtų tik patogu ar tinkama turėti priėjimą būtent prie atsakovo valdomos infrastruktūros. Buvo daug galimybių įrengti LRT tinklą ne atsakovės objektuose ir įvykdyti sąlygą, kad žiūrovams nereikėtų keisti TV priėmimo antenų krypties.
    3. Atsakovė nepiktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, o LRT sutartis buvo nutraukta būtent dėl ieškovės kaltės ir nepasiruošimo teikti tokias paslaugas. Pati ieškovė vilkino prieigos suteikimą, nes neoperatyviai ir dozuotai teikė atsakovei informaciją, reikalingą prieigai suteikti. Prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo reikalaujamas pagrįstai, įvertinus aplinkybę, kad ieškovė buvo naujai įsteigta įmonė, negaunanti jokių pajamų ir neturinti jokio nekilnojamojo turto. RRT nenustatė, jog atsakovė diskriminavo ieškovę.
    4. Ieškovės teiginius, kad pagal atsakovės pasiūlytas kainas ji per dešimt metų būtų gavusi 2 172 150,14 Eur pelno, paneigė ieškovės vadovas P. U., nurodęs, kad grynasis pelnas būtų ženkliai mažesnis. Teismas pagrįstai rėmėsi VPT rekomendacija, iš VPT 2013-11-04 rašto matyti, kad VPT būtų pasinaudojusi teise kreiptis į teismą, jeigu LRT sutartis nebūtų buvusi nutraukta.
    5. Neginčijama atsakovės teisė pasirinkti bylą vesti per advokatą. Vadovaujantis ieškovės logika, ieškovė taip pat galėjo bylą vesti atstovaujama bankroto administratoriaus, o ne advokato.
  3. Trečiasis asmuo UAB „Bitė Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, remiantis skunde išdėstytais argumentais, jų nekartojant.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl atsakovės AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ rašytinių paaiškinimų prijungimo prie nagrinėjamos bylos

  1. Atsakovė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ dieną prieš apeliacinės instancijos teisme paskirtą bylos nagrinėjimą per EPP sistemą pateikė teismui 2017-02-01 rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad tokių rašytinių paaiškinimų pateikimo poreikis siejamas su jau po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-09 nutartimi administracinėje byloje, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjamoji byla, taip pat tai, kad šiuose paaiškinimuose nurodomos aplinkybės faktiškai jau buvo išdėstytos ir atsiliepime į apeliacinį skundą, sprendžia, kad jie gali būti prijungti prie bylos. Dėl to atidėti bylos nagrinėjimą, suteikti kitai šaliai galimybę pasisakyti dėl 2017-01-09 nutarties administracinėje byloje ar kitų aplinkybių, kurios jai yra / turėjo būti žinomos, būtinumo nėra.

12Dėl ginčo esmės

  1. Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi ir nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.
  2. Apeliantė (ieškovė) BUAB „SATV network“ atsakovės AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ neteisėtus veiksmus siejo su nesąžiningu derybų vedimu dėl prieigos prie atsakovės valdomos ir, apeliantės įsitikinimu, nepakeičiamos, elektroninių išteklių infrastruktūros, reikalingos Lietuvos televizijos skaitmeninės antžeminės televizijos tinklo įdiegimui ir programų siuntimui, suteikimo ir galiausiai atsisakymu tokią prieigą suteikti. Dėl šių priežasčių apeliantė tvirtina negalėjusi įvykdyti LRT sutarties ir ja VĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų dėl Lietuvos televizijos skaitmeninės antžeminės televizijos tinklo įdiegimo ir programų siuntimo skaitmeniniu tinklu, dėl ko ši sutartis buvo nutraukta. Apeliantė patirtų nuostolių (negautų pajamų forma) dydį siejo su jos prognozuojamu grynuoju pelnu, kurį, kaip teigia, ji būtų gavusi per dešimt metų vykdydama LRT sutartį.
  3. Konkurencijos įstatymo (2012-03-22 įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, byloje kilus ginčui dėl iš konkurencijos teisės pažeidimo kildinamos žalos atlyginimo, būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, todėl vien Konkurencijos įstatymo pažeidimas nėra laikomas pakankamu pagrindu reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2010). Vadinasi, nagrinėjamu atveju atsakovei deliktinė civilinė atsakomybė taikytina tik nustačius visas CK numatytas civilinės atsakomybės sąlygas: jos neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą ir jos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 str.).

13Dėl atsakovės dominavimo rinkoje įvertinimo

  1. Apeliantė atsakovės neteisėtus veiksmus pirmiausia sieja su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Vadinasi, siekiant įvertinti, ar atsakovė atliko apeliantės nurodytus veiksmus – piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi – pirmiausiai turi būti apibrėžta rinka ir nustatyta, ar atsakovė gali būti laikoma užėmusia dominuojančią padėtį šioje rinkoje, o jeigu atsakymas į šį klausimą teigiamas, ar atsakovės veiksmai gali būti prilyginami piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016).
  2. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, dominuojanti padėtis apibrėžiama kaip vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-10-26 nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4079-643/2015 pagal pareiškėjos AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ skundą atsakovei Ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymų panaikinimo, padariusi išvadą, kad toje administracinėje byloje ginčijamu Ryšių reguliavimo tarnybos 2014-04-28 įsakymu Nr. 1V-622 nustatytos aplinkybės, jog atsakovė turi didelę įtaką televizijos programų televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių rinkoje, gali turi reikšmės ir nagrinėjamoje civilinėje byloje.
  4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-10-19 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4079-643/2015, kuriuo pareiškėjos AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ skundas buvo atmestas, įsiteisėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017-01-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2054-492/2016 palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Įsiteisėjus sprendimui nurodytoje administracinėje byloje, Lietuvos apeliacinis teismas atnaujino šios bylos nagrinėjimą.
  5. Vadinasi, Ryšių reguliavimo tarnybos 2014-04-28 įsakymas Nr. 1V-622 liko galioti, taigi jame nurodytos aplinkybės laikytinos turinčiomis prima facie (iš pirmo žvilgsnio pakankamą) galią, t. y. jame nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.).
  6. Šio įsakymo 2 punktu atsakovė buvo pripažinta turinčia didelę įtaką televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje, be kitų, nurodant tokias priežastis: tiriamojo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2012-12-31, atsakovė užėmė 94,4 proc. televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkos; įėjimo į televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinką barjerai yra aukšti; esami arba potencialūs atsakovės teikiamų televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų gavėjai atsakovės atžvilgiu derybinės galios neturi; potencialios konkurencijos televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje nėra; atsakovė neturi motyvų siūlyti televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, o taip pat turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybių nesuteikti televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, arba nutraukti šių paslaugų teikimą kitiems ūkio subjektams.
  7. Atsižvelgiant į RRT konstatuotas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog atsakovė neužima dominuojančios padėties. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį apeliantė, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, ūkio subjekto (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) dominuojanti padėtis atitinkamoje rinkoje yra preziumuojama, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Esant RRT konstatuotai aplinkybei, kad 2012-12-31 (taigi ir derybų tarp ginčo šalių metu), atsakovė užėmė net 94,4 proc. televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkos, taikytina minėta dominuojančios padėties prezumpcija, kurią paneigti pareigą šiuo atveju turėjo atsakovė (COK 12 str., 178 str.). Įvertinus bylos medžiagą ir į ją pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši prezumpcija nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta, o jai paneigti vien kitokios atsakovės nuomonės aiškiai nepakako.
  8. RRT ginčų komisija 2013-10-30 sprendimu Nr. (53.28)GPS-37 dėl apeliantės ir atsakovės ginčo, atsižvelgusi į LRT atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, t. y. „siuntimo stočių konkrečios įrengimo vietos, stočių numatoma galia ir efektyvioji spinduliavimo galia, siekiant, kad žiūrovams nereikėtų keisti turimų TV antenų priėmimo krypties“, konstatavo, kad apeliantė privalo įrengti DVB-T siuntimo stotis naudodamasi atsakovei priklausančia elektroninių ryšių infrastruktūra, o atsakovė iš esmės šio fakto ir neginčija. Esant nepaneigtoms kitais objektyviais duomenimis šioms RRT konstatuotoms aplinkybėms, atmestini atsakovės atsikirtimų argumentai, kad apeliantė sutartį su LRT galėjo įvykdyti pasinaudodama ir kitų ūkio subjektų turimais infrastruktūriniais ištekliais.
  9. Minėtu RRT įsakymu Nr. 1V-622 atsakovė buvo pripažinta turinčia didelę įtaką televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje. Nors, kaip pagrįstai atkreipia dėmesį atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, Elektroninių ryšių įstatymas ir Konkurencijos įstatymas turi skirtingas taikymo sritis ir tikslus, tačiau Elektroninių ryšių įstatyme didelės įtakos atitinkamoje rinkoje sąvoka iš esmės siejama su dominuojančia padėtimi rinkoje. Vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, ūkio subjektas laikomas turinčiu didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, jei jis vienas ar kartu su kitais ūkio subjektais užima padėtį, prilygintiną dominuojančiai, t. y. tokią ekonominės galios padėtį, kuri suteikia jam galią elgtis pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, klientų ir, galiausiai, vartotojų. Atsakovė nenurodė jokių konkrečių ir įtikinamų argumentų, kodėl RRT konstatuota aplinkybė, kad ji turi didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, Konkurencijos įstatymo taikymo kontekste turėtų būti vertinama kitaip. Tokiu atveju pripažintina, kad atsakovės dominavimo atitinkamoje rinkoje faktas pasitvirtino.

14Dėl atsakovės piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bei kitų civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Tačiau vien dominavimo rinkoje fakto pripažinimas pats savaime nėra pakankamas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, nenustačius jos neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi toje rinkoje ir kitų civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų.
  2. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje siejamas su įvairiais veiksmais, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.
  3. Pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytu, kad nagrinėjamu atveju atsakovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, įvertinus RRT ginčų komisijos 2013-10-30 sprendime konstatuotas apeliantės ir atsakovės derybų eigos aplinkybes, taip pat tai, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovė derybose dėl prieigos prie atsakovės infrastruktūros elgėsi operatyviai, o pagrindine derybų nesėkmės priežastimi teismas įvardijo nesutarimą dėl atsakovės siūlomų paslaugų kainos, kuri neatitiko apeliantės lūkesčių. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu sutinka, nenustatęs jokių teisinių bei faktinių prielaidų jam paneigti.
  4. Viena iš aplinkybių, kuria apeliantė grindė savo poziciją, jog atsakovė savo užimama dominuojančia padėtimi piktnaudžiavo, yra diskriminacinės kainodaros taikymas. Šiuo aspektu reikšmingos RRT ginčų komisijos 2013-10-30 sprendimu Nr. (53.28)GPS-37 nustatytos aplinkybės, nes RRT ginčų komisijos nagrinėtame ginče dalis apeliantės reikalavimų buvo pripažinti, kad atsakovė diskriminuoja apeliantę, nedelsiant uždrausti atsakovei diskriminuoti apeliantę, įpareigoti atsakovę nedelsiant analogiškomis sąlygomis, kurios taikomos TEO LT, AB, suteikti apeliantei prieigą prie atsakovės valdomos būtinosios infrastruktūros (stočių ir televizijos antenų), būtinos televizijos programų siuntimo paslaugai teikti.
  5. RRT ginčų komisija, sistemiškai aiškindama teisinį reglamentavimą, atsižvelgdama į tai, kad elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo tvarka ir sąlygos gali skirtis priklausomai nuo naudojamų apeliantės įrenginių, skirtingų elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojų įrenginių talpinimo sąlygų ir poreikių, konstatavo, kad apeliantės reikalavimas įpareigoti atsakovę suteikti prieigą prie jos valdomos elektroninių ryšių infrastruktūros analogiškomis sutarties su TEO, LT, AB, sąlygomis yra nepagrįstas ir galimai pažeistų atsakovės teisėtus interesus gauti atlygį, atitinkantį jos teikiamas paslaugas ir jų pobūdį. RRT ginčų komisija taip pat konstatavo, kad apeliantė nepateikė RRT ginčų komisijai jokių įrodymų, kuriais remiantis komisija galėtų daryti išvadą, kad atsakovė diskriminuoja apeliantę ir dėl to yra būtina uždrausti atsakovei apeliantę diskriminuoti. Atsižvelgiant į tai, RRT ginčų komisija šios nutarties 23 punkte išvardytų apeliantės reikalavimų netenkino.
  6. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ir nagrinėjant civilinę bylą apeliantė nepateikė jokių svarių ir patikimų įrodymų, kad šiuo atveju apeliantė buvo atsakovės diskriminuojama, lyginant su kitais analogiškas paslaugas iš atsakovės gaunančiais subjektais. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų labiau tikėtinai spręsti, kad apeliantei pasiūlytos atsakovės paslaugų kainos, nesant tam objektyvaus paaiškinimo, buvo didesnės nei kitiems analogiškas paslaugas gaunantiems subjektams (t. y. diskriminacinės).
  7. Apeliantė skunde nepagrįstai lygina skirtingos apimties paslaugų kainas – jos teigimu, atsakovės pateiktų paslaugų kainos dydis apeliantei (303 920 Lt be PVM per mėnesį), palyginus jas su atsakovės kainomis TEO LT, AB (98 962 Lt be PVM per mėnesį), patvirtina, kad atsakovė piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi apeliantės atžvilgiu. Tačiau apeliantės nurodomas 303 920 Lt be PVM per mėnesį kainos dydis buvo nustatytas už keturių paslaugų paketą, o ne vien tik už prieigos prie atsakovės valdomos infrastruktūros suteikimą, kuri sudaro tik vieną iš šios paslaugos sudėtinių dalių. Apeliantės nurodomas 98 962 Lt be PVM per mėnesį kainos dydis, taikytas TEO LT, AB, kaip matyti iš bylos medžiagos, yra RRT ginčų komisijos ginče su TEO LT, AB, 2013-04-25 sprendimu nustatytas mokestis tik už prieigą prie atsakovės valdomos infrastruktūros (už vieną paslaugą). Todėl esant skirtingai paslaugų apimčiai negali būti objektyviai lyginamos ir už tas paslaugas nustatytos kainos.
  8. Tokią teisėjų kolegijos poziciją iš dalies lemia ir RRT ginčų komisijos įvardintos aplinkybes, kad elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo tvarka ir sąlygos gali skirtis priklausomai nuo naudojamų apeliantės įrenginių, skirtingų elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojų įrenginių talpinimo sąlygų ir poreikių.
  9. RRT ginčų komisija, spręsdama ginčą dėl atsakovės valdomos infrastruktūros prieigos mokesčio dydžio, taikytino apeliantei, 2013-10-30 sprendimu nustatė, kad atsakovės sąnaudas už prieigos apeliantei suteikimą 26 objektuose atitiktų kaina, ne didesnė nei 174 174 Lt per mėnesį be PVM. Vadinasi, RRT ginčų komisija už prieigą prie atsakovės infrastruktūros apeliantei nustačiusi 174 174 Lt per mėnesį be PVM maksimalią kainą, o TEO LT, AB, atžvilgiu už šią paslaugą nustačiusi 98 962 Lt be PVM per mėnesį kainą, taip pat neįžvelgė pagrindų vienodų kainų apeliantės ir TEO LT, AB, atžvilgiu taikymui. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, apeliantė, apskundusi Vilniaus apygardos teismui RRT ginčų komisijos 2013-10-30 sprendimo dalį dėl prieigos paslaugos mokesčio dydžio, vėliau savo nuomonę pakeitė ir pateikto ieškinio atsisakė (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-422-467/2014, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02583-2013-9).
  10. RRT ginčų komisijos 2013-10-30 sprendime konstatuota ir tai, kad perkant trijų paslaugų paketą, galėtų būti taikoma atsakovės sąnaudas atitinkanti atsakovės nurodyta kaina – 255 628 Lt per mėnesį. Įvertinus tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovė už keturių paslaugų suteikimą 2013-01-23 raštu apeliantei pasiūlė 302 920 Lt be PVM per mėnesį kainą, t. y. tik nežymiai viršijančią RRT nurodytą trijų paslaugų 255 628 Lt kainą, atitinkančią atsakovės sąnaudas, nelieka jokio pagrindo vertinimui, kad atsakovės pasiūlyta apeliantei kaina aiškiai neatitiktų siūlomų paslaugų suteikimo sąnaudų ir būtų diskriminacinė, dėl ko būtų prielaidos pripažinti galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.
  11. Apeliantės su ieškiniu pateiktos TV transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų sutarties, kuri buvo paskelbta pagal RRT įpareigojimą, atsakovei pradėjus savo tinklapyje viešai skelbti prieigos sutarties sąlygas, 4 priedo „Paslaugų mokesčiai“ formoje konkretūs skaitmeninės antžeminės televizijos transliacijų priemonių teikimo paslaugų mokesčiai nenustatomi, o šio priedo 3 dalyje daroma pastaba, kad mokesčiai atsakovės gali būti keičiami ne dažniau nei vieną kartą per metus, inter alia (be kita ko) ir pasikeitus paslaugos sąnaudoms. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad RRT nustačius įpareigojimus atsakovei, kitiems subjektams būtų siūlomos iš esmės naudingesnės kainų sąlygos. O tai, kad minėta sutartis numato galimybę keisti kainą, atsižvelgiant į galimus sąnaudų pokyčius, tik patvirtina anksčiau išdėstytus argumentus, t. y. vien skirtingų kainų apeliantei ir kitiems subjektams nustatymas anaiptol nereiškia diskriminacinių sąlygų taikymo. Pažymėtina, kad apeliantė šioje byloje neįrodinėjo, kad tokios kainos buvo nustatytos esant analogiškai lyginamų ūkio subjektų situacijai (įvertinus kintančių sąnaudų dydį, paslaugų apimtis, paslaugų gavėjų naudojamų įrenginių skirtumus ir pan.).
  12. Galiausiai ieškinio nagrinėjamoje byloje pateikimas, jo ir apeliacinio skundo argumentavimas, be kita ko, ir tokia aplinkybe, kad net su neproporcingomis atsakovės paslaugų kainomis ieškovė vis tiek būtų gavusi pelną, neleidžia situacijos derybose su atsakove vertinti kaip diskriminuojančios apeliantę, o siūlytų paslaugų teikimo kainų – neteisingomis ar pažeidžiančiomis apeliantės interesus, lyginant jas su kitiems rinkos dalyviams nustatoma paslaugų kainodara. Sutarties laisvės principo paneigimas, įskaitant ir derybose dėl paslaugos kainos, kai jos nėra valstybės reguliuojamos ir tiesiogiai priklauso nuo paslaugų teikimo kaštų, turėtų būti grindžiamas gerokai svaresniais argumentais, faktais bei įrodymais.
  13. Kiti apeliantės nurodomi atsakovės veiksmai, kurie, apeliantės vertinimu, rodo piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi – vengimas derybų pradžioje nurodyti orientacines atsakovės teikiamų paslaugų kainas, techninių sąlygų išdavimas per dešimčia dienų ilgesnį terminą nei reikalaujama, reikalavimas pasirašyti konfidencialumo susitarimą ir pan. – nėra kaip nors susiejami su negalimumu įvykdyti apeliantės ir LRT sudarytą sutartį. Pažymėtina, kad siekdama dalyvauti ginčo konkurse ir teikti ginčo paslaugas, ir, juo labiau, prieš LRT sutarties pasirašymą, pati apeliantė turėjo pareigą bent jau per ikisutartinių santykių institutą įsivertinti savo galimybes naudotis kitų asmenų infrastruktūra bei nuosavybe, aiškintis galimo susitarimo su atsakove sąlygas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad ji iki tol jokios ūkinės komercinės veiklos realiai net nebuvo vykdžiusi, buvo naujas ir nežinomas rinkoje ūkio subjektas.
  14. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojama aplinkybe, kad RRT ginčų komisija konstatavo tik tai, kad tam tikros konfidencialumo sutarties nuostatos yra perteklinės, tačiau ne patį faktą, kad atsakovės reikalavimas tokią sutartį pasirašyti apskritai būtų nepagrįstas ar neteisėtas. Be to, kaip matyti iš RRT ginčų komisijos 2013-08-28 sprendimo, priimto ginče tarp atsakovės ir UAB „Toptronas“, RRT ginčų komisija vertino, kad atsakovės reikalavimas prieš derybas dėl sutarties sudarymo pasirašyti konfidencialumo sutartį atitinka teisėtus atsakovės interesus. Šiame sprendime nurodoma, kad, vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymo 22 straipsnio 5 dalimi, ūkio subjektai privalo užtikrinti, kad prieš derybas dėl prieigos, šių derybų metu ir vėliau iš kitų ūkio subjektų gauta informacija, išskyrus informaciją, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis negali būti konfidenciali, būtų naudojama tik tam tikslui, kuriam ji buvo suteikta, ir būtų užtikrintas perduodamos ar saugomos informacijos konfidencialumas.
  15. Teisėjų kolegija, pritardama šiems RRT ginčų komisijos teiginiams, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju vien reikalavimas pasirašyti konfidencialumo sutartį negali būti laikomas per se (savaime) neteisėtu atsakovės elgesiu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į atsakovės pagrįstai nurodomą konfidencialumo sutarčių pasirašymo su kitais ūkio subjektais faktą, akivaizdžiai paneigiantį diskriminacinį ar išskirtinį būtent su apeliante elgesį. Apeliantės skundo argumentai, jog atsakovės ir kitų ūkio subjektų konfidencialumo susitarimai sudaryti tik dėl akių, jie, apeliantės įsitikinimu, nebuvo vykdomi, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.
  16. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, teismui sprendžiant ginčą dėl žalos, kildinamos iš konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, nustatytina, ar konkurencijos teisės pažeidimas galėjo nulemti arba pakankamu mastu turėti įtakos ieškiniu prašomos atlyginti žalos atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2010). Dėl to, kas buvo pasakyta, teisėjų kolegija daro ir tokią išvadą, kad nėra priežastinio ryšio tarp apeliantės nurodomo atsakovės elgesio derybose ir paskesnio sutarties su LRT nutraukimo, o būtent su LRT sutarties nutraukimo faktu yra siejamas žalos apeliantei padarymas.
  17. Apeliantės nurodomi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1574 pakeitimai, kuriais buvo įtvirtinta, kad paslaugas, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nenusako jokių neteisėtų atsakovės veiksmų ir negalėjo nulemti apeliantės nurodytos žalos. Įstatymo pakeitimo projektas inicijuotas jau po LRT sutarties nutraukimo, be to, apeliantės sudarytos su LRT sutarties nutraukimas šio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomas kaip viena iš projekto rengimą paskatinusių priežasčių.
  18. Todėl teisinio reglamentavimo šioje srityje pakeitimas jau po LRT sutarties su apeliante nutraukimo negali būti vertinamas kaip nors prisidėjusiu prie apeliantės (ne)galėjimo įvykdyti LRT sutartį ir dešimt metų gauti jos deklaruojamas pajamas. Be to, jau minėtame aiškinamajame rašte pažymima, kad tokio projekto inicijavimą nulėmė ir tam tikri nacionalinio saugumo aspektai bei su tuo susijusi įslaptinta informacija, poreikis užtikrinti pranešimų apie ekstremaliąsias situacijas per radiją ir televiziją skelbimą. Tokiu atveju akivaizdu, kad teisinio reglamentavimo pokyčiai siejami ne su ketinimais suteikti vieninteliam paslaugų teikėjui (t. y. atsakovei) išimtinę teisę teikti paslaugas LRT, tačiau su objektyviai egzistavusiomis kitomis aplinkybėmis – su susidariusia situacija dėl LRT sutarties nutraukimo ir su poreikiu užtikrinti nacionalinį saugumą.
  19. Apeliantė taip pat teigia, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė nurodyti vien prieigos prie infrastruktūros kainą, nurodydama kainą už keturių paslaugų paketą, apimantį ne tik prieigą prie infrastruktūros, bet ir paskirstymo paslaugą už 15 Mbps ASI srauto suteikimą, 256 kbps IP kanalo suteikimą bei dviejų skaidulų nuo Konarskio g. 49, Vilniuje, iki Vilniaus televizijos bokšto suteikimą. RRT ginčų komisija 2013-10-30 sprendimu įpareigojo atsakovę apeliantei pateikti prieigos prie infrastruktūros kainą atskirai nuo kitų siūlomų paslaugų kainos, todėl apeliantė iš esmės teisi teigdama, kad atsakovė nepagrįstai neatskyrė šių jos siūlomų paslaugų, reikalaudama pirkti visą paslaugų komplektą. Ir nors dėl to būtų galima įžvelgti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių, kita vertus, vien Konkurencijos įstatymo pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankamas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, apie tai jau buvo šioje nutartyje pasisakyta.
  20. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliantė ir neginčija, jog sutarties su LRT tinkamam įvykdymui jai buvo reikalingos visos keturios paslaugos. Nors apeliantė nurodė, kad likusias paslaugas jai palankesnėmis kainomis galėjo suteikti ir kiti ūkio subjektai, tačiau šiems teiginiams pagrįsti jokių įrodymų į bylą neteikė. Todėl byloje nesant jokių faktinių duomenų kokiomis sąlygomis apeliantė būtų gavusi kitas, nei prieigos, paslaugas, nėra galimybės palyginti ir įvertinti, kad jai siūlomos kainos buvo neadekvačios ar diskriminacinės, o atsakovės siekis parduoti visas paslaugas kartu savaime būtų galėjęs nulemti jos deklaruojamų nuostolių atsiradimą.
  21. Teisėjų kolegija pirmiau taip pat jau aptarė, kad iki LRT sutarties pasirašymo apeliantė turėjo galimybę atlikti pradinius parengiamuosius būsimam susitarimui su atsakove pasiekti veiksmus, gauti iš atsakovės informaciją apie jos siūlomas paslaugas, jų kompleksiškumą ir kainas, pasidomėti paslaugų teikimo / gavimo sąlygomis. Taigi pačios apeliantės pasyvumas ir nesirūpinimas savo interesais, jos elgesys iki LRT sutarties pasirašymo, akivaizdžiai neatitinkantis bonus fater familias (protingo, išmintingo, sąžiningo) elgesio principo, neturint jokių išteklių, jų gavimo garantijų ir nežinant, kaip teiks paslaugas LRT sutarties kontrahentui, bet tokią sutartį vis tik pasirašius, taip pat teikia pagrindą nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo konkrečiu atveju LRT sutarties nutraukimą, įvykusį dėl pačios apeliantės prievolių šios sutarties kontrahentui nevykdymo, ir, atitinkamai, negautą apeliantės per dešimt metų pelną lėmė būtent kurie nors atsakovės piktnaudžiavimo dominuojančia rinkoje padėtimi ir neteisėto konkuravimo požymių turintys veiksmai. Nepasidomėjimas paslaugų, gautinų iš kitų asmenų, suteikimo kaštais, terminais ir pan. objektyviai negalėjo suformuoti apeliantei jokių teisėtų lūkesčių dėl gautino pelno pagal tą sutartį, kuri buvo nutraukta. Kitoks šios situacijos aiškinimas nebūtų protingas, teisingas ir sąžiningas (CK 1.5 str.).
  22. Tokiu atveju sutiktina su atsakovės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad pagrindine priežastimi, nulėmusia sutarties su LRT nutraukimą, yra pačios apeliantės elgesys ir jos nepasiruošimas teikti tokio pobūdžio paslaugas. Apeliantė, sudarydama sutartį su LRT, prisiėmė LRT atžvilgiu įsipareigojimus nebūdama sudariusi jokio susitarimo su atsakove dėl prieigos prie atsakovės valdomos ir sutarčiai su LRT įvykdyti reikalingos infrastruktūros. Rūpestingas ir apdairus asmuo, įgyvendindamas sąžiningo ir tinkamo prievolių vykdymo principą, teikdamas pasiūlymą LRT dėl paslaugų teikimo, jau turėjo būti pasirūpinęs sąlygomis šioms paslaugoms teikti (CK 6.38 str. 1 d.), o pasielgęs priešingai, prisiėmė riziką, kad operatyviai negavus prieigos prie atsakovės valdomų elektroninių išteklių infrastruktūros, pagal sutartį su LRT prisiimti įsipareigojimai gali likti neįvykdyti. Apeliantei nesutikus su atsakovės pasiūlytomis kainomis ir nusprendus dėl jų inicijuoti ginčą RRT ginčų komisijoje, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad atsakovės pasiūlytos apeliantei kainos buvo diskriminacinės, sutarties su LRT neįvykdymas pripažintinas pačios apeliantės priimtų sprendimų padariniu. Tarp apeliantės ir atsakovės jau paskesnėse (t. y. po LRT sutarties sudarymo) vykusiose derybose dėl prieigos suteikimo kilęs ginčas yra šalių interesų išsiskyrimo, neperžengiančio atsakovei teisės aktuose numatyto elgesio teisėtumo ribų, padarinys.
  23. Galiausiai apeliantė niekaip nepagrindė ir savo pasirinkto elgesio varianto nesudaryti su atsakove sutarties dėl prieigos paslaugų suteikimo atsakovės pasiūlytomis kainomis. Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdu, kad toks apeliantės pasirinkimas susiklosčiusioje situacijoje buvo vienintelis teisingas sprendimas, juolab kad ieškinio reikalavimai grindžiami tikėtino pelno gavimu ir atsakovės siūlytomis kainomis, o galimybė inicijuoti ginčą RRT ginčų komisijoje su atsakove egzistavo ir po sutarties dėl prieigos sudarymo. Tuo akivaizdžiai leidžia įsitikinti TEO LT, AB, atvejis, kuomet RRT ginčų komisija 2013-04-25 išnagrinėjo TEO LT, AB, ir atsakovės ginčą dėl šalių 2006 ir 2007 metais sudarytose sutartyse numatytų kainų pakeitimo.
  24. Be to, apeliantės sutartis su LRT buvo sudaryta net dešimties metų laikotarpiui. Kaip matyti iš atsakovės apeliantei pasiūlyto sutarties dėl prieigos prie atsakovės infrastruktūros DVB-T tinklo paslaugoms teikti projekto, šiame projekte buvo numatyta galimybė, didėjant paslaugų apimčiai ar jų kokybei, modifikuoti kainas (sutarties projekto 11.9 p.), o sutartis buvo numatyta sudaryti vienerių metų laikotarpiui (sutarties projekto 15.1 p.). Taigi ir pačios sutarties dėl prieigos suteikimo nuostatos sudarė prielaidas iš naujo derėtis dėl kainų. Todėl pačios apeliantės neapdairus elgesys, nepriėmus atsakovės kainų pasiūlymo, vertintinas kaip pagrindinė priežastis, dėl kurio ji negalėjo įvykdyti su LRT sudarytos sutarties ir sutartis buvo nutraukta dėl veiksnių, susijusių su pačia apeliante.
  25. Nors nustačius, kad tokių civilinės atsakomybės sąlygų, kaip neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys nagrinėjamu atveju nėra, su žala bei jos dydžiu susiję aspektai tampa teisiškai neaktualūs, ši sąlyga civilinei atsakomybei taikyti taip pat aptartina.
  26. Žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2010).
  27. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480-687/2016). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).
  28. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009; 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje nustatytus duomenis apeliantė negalėjo tikėtis gauti prieigą prie atsakovės valdomos elektroninių išteklių infrastruktūros tokiomis pačiomis kainomis, kaip ši paslauga buvo teikiama TEO LT, AB, apeliantės lūkesčiai gauti paslaugas iš atsakovės pagal jos pasiūlyme LRT nurodytus apeliantės sąnaudų apskaičiavimus negali būti laikomi pagrįstais. Taigi apeliantė neįrodė atsakovės pareigos suteikti jai prieigos paslaugą pagal apeliantės prognozuotas šios paslaugos kainas.
  29. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės pasiruošimą ir priemones, kurių ji ėmėsi, siekdama gauti šių pajamų, pagrįstai sprendime argumentavo, kad apeliantė tinkamai nepagrindė ir savo ekonominio pajėgumo įvykdyti LRT sutartį. Byloje nesant jokių kitų duomenų apie apeliantės finansines galimybes tinkamai įvykdyti LRT sutartį (pvz., duomenų apie realiai jai jau buvusią suteiktą paskolą, bendrą apeliantės turtinę padėtį ir pan.), vien AB DNB banko 2012-03-27 pažymoje Nr. 534-12-2 užfiksuoto piniginių lėšų likučio konkrečią dieną (2012-03-27) ar Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2012-03-30 išduotos pažymos Nr. OUT-8719, negalint jos vertinti kaip paskolos suteikimo konkrečiu tikslu – finansuoti LRT sutarties projektą, aiškiai nepakanka.
  30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių įrodymų neįvertino kaip pakankamų ir leidžiančių įsitikinti apeliantės finansiniu pajėgumu tinkamai įvykdyti sutartį su LRT. Tokią išvadą sustiprina ir byloje esantys duomenys apie tai, jog apeliantės įstatinio kapitalo dydis buvo vos 100 000 Lt, o pati įmonė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota vos 2012-02-21 – prieš pat paskelbiant LRT konkursą. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas buvęs apeliantės direktorius P. U. patvirtino, kad jokių papildomų pajamų įmonė neturėjo ir ilgą laiką naudojo įstatinio kapitalo lėšas, o vėliau – skolinosi (2016-01-05 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 01:38:40 iki 01:38:55 val.).
  31. Iš į bylą pateiktos Vilniaus apygardos teismo 2014-10-09 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5057-881/2014 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01441-2014-2), kuria apeliantei buvo iškelta bankroto byla ir nuspręsta taikyti supaprastiną bankroto procesą, matyti, kad apeliantės 2013-12-31 balanso duomenimis, apeliantės turtas įvertintas 155 132 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 328 648 Lt. Šis ženklus apeliantės turtinės padėties pablogėjimas per itin trumpą laikotarpį, taip pat kitos paminėtos aplinkybės (pavyzdžiui, būtent suprastinto bankroto proceso nustatymas) leidžia spręsti apie apeliantės pasiruošimą ir galimybes įvykdyti LRT sutartį kaip labiau abejotinas, nei tikėtinas.
  32. Atsižvelgiant į šioje nutartyje jau aptartas aplinkybes dėl apeliantės nurodomų atsakovės veiksmų ryšio su apeliantės negalėjimu įvykdyti sutarties, pažymėtina, kad apeliantės nurodomos negautos pajamos nėra laikytinos neteisėtų skolininko veiksmų padariniu. Apeliantė negavo pajamų, nes, sudarydama sutartį su LRT, ji pati dar nebuvo pasirūpinusi šios sutarties tinkamam vykdymui reikalingais ištekliais, o vėliau nesutiko sudaryti sutarties su atsakove dėl prieigos suteikimo už atsakovės pasiūlytą paslaugos kainą, kuri, minėta, nebuvo diskriminuojanti apeliantės kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės civilinės atsakomybės klausimą iš esmės išsprendė teisingai.

15Dėl nesąžiningos konkurencijos

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, norint asmens atliktus veiksmus pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2008). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju antroji sąlyga nebuvo tenkinta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti atsakovės veiksmuose nesant nesąžiningos konkurencijos, nors ir grindžiamas ne visai tinkamais motyvais, priimtas pagrįstai.
  2. Iš ieškinio argumentų analizės darytina išvada, kad apeliantė tuos pačius jos nurodytus atsakovės pažeidimus vertino tiek kaip piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, tiek kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Apeliantė rėmėsi tiek Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatomis dėl nesąžiningos konkurencijos, tiek šio įstatymo 7 straipsniu dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, tačiau ieškinio faktiniu pagrindu nurodė tas pačias aplinkybes, sietinas su derybų vilkinimu, atsisakymu suteikti prieigą prie atsakovės valdomos nepakeičiamos infrastruktūros, diskriminacinių sąlygų taikymą ir pan.
  3. Šioje nutartyje analizuojant atsakovės galimą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, apeliantės nurodyti kaip neteisėti atsakovės veiksmai jau buvo aptarti, o pagrindo šiuos veiksmus kitaip vertinti nesąžiningos konkurencijos aiškinimo kontekste teisėjų kolegija nenustatė. Kaip minėta, papildomų faktinių aplinkybių, kurias apeliantė sietų su nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimu, ieškinyje nebuvo nurodyta. Taigi teisėjų kolegijos argumentai dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikytini ir vertinant atsakovės veiksmus nesąžiningos konkurencijos kontekste.
  4. Apeliantė skunde nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovės nesąžininga konkurencija pasireiškė apeliantei priklausančios konfidencialios informacijos naudojimu ir neteisingos informacijos apie konsorciumą kaip nepatikimą ūkio subjektą pateikimu. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka, nes jis nėra pagrįstas byloje esančiais įrodymais.
  5. Apeliantė konfidencialios informacijos panaudojimo faktą sieja su tuo, kad atsakovė pripažino, jog dėl prieigos LRT tinklui pastatyti derėjosi su vienu iš konsorciumo dalyvių – UAB „Bitė Lietuva“. Tačiau vien šis faktas nepagrindžia apeliantės konfidencialios informacijos panaudojimo (CPK 178 str.). Be to, apeliantė neatskleidžia, kaip šis derybų su UAB „Bitė Lietuva“ (kurios, beje, nebuvo sėkmingos) faktas galėtų būti susijęs su jos nurodomos žalos kilimu. Analogiškai vertintini ir apeliantės argumentai, sietini su neteisingos informacijos apie konsorciumo nepatikimumą, pateikimu. Priešingai nei nurodo apeliantė, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. IX-1574 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nėra įvardijama, kad poreikį pakeisti įstatymą lėmė konsorciumo nepatikimumas, o tik konstatuojamas faktas, jog nutraukus LRT sutartį skaitmeninės antžeminės televizijos tinklas nėra įdiegtas, taip pat jog būtina numatyti šį tinklą diegsiančiam subjektui tam tikrus patikimumo kriterijus, siekiant užtikrinti pranešimų apie ekstremaliąsias situacijas per radiją ir televiziją skelbimą. Bet kuriuo atveju šis įstatymo pakeitimas buvo inicijuotas jau po LRT sutarties nutraukimo, todėl vėlgi šių pakeitimų ir apeliantės nurodomos žalos priežastinio ryšio įžvelgti negalima.

16Dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų

  1. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl LRT, t. y. asmens, neįtraukto į bylą, teisių ir pareigų, nurodydamas, kad LRT sutartis bet kuriuo atveju nebūtų buvusi vykdoma dėl derybų su LRT metu padarytų pažeidimų, ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas pačios LRT veiksmų derybose nevertino ir dėl jų (ne)teisėtumo nepasisakė (nenusprendė), o rėmėsi tik byloje esančiu įrodymu – VPT 2013-04-12 rašte nurodytomis aplinkybėmis.
  2. Pažymėtina, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu gali būti laikomi tik tie atvejai, kuomet teismas nusprendžia dėl į bylą neįtraukto asmens konkrečių teisių ir pareigų. Kadangi LRT sutartis jau yra nutraukta, vienoks ar kitoks vykusių derybų vertinimas pirmosios instancijos teisme objektyviai negali LRT sukelti kokių nors jos teisių ar pareigų pokyčių, juo labiau kad VPT 2013-04-12 rašte nurodytomis aplinkybėmis pasiremta tik tiek, kiek tai buvo reikalinga įvertinti apeliantės negautų pajamų realumą. Todėl tokio absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo teisėjų kolegija neįžvelgia.
  3. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitas absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes sprendime nėra nurodyta jokių motyvų kodėl atsakovė nepažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo, draudžiančio konkurentų atžvilgiu atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Tokie skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
  4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).
  5. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantė, pasisakė tiek dėl jos argumentų, siejamų su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, tiek ir dėl nesąžiningos konkurencijos, atmesdamas kaip nepagrįstus ir neįrodytus apeliantės teiginius, kad atsakovė nesąžiningai konkuravo su apeliante, pažeisdama Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatas, ir tokiu būdu privertė ją bankrutuoti ir sukėlė žalą (skundžiamo teismo sprendimo 5 psl. 2 pastraipa). Iš šių motyvų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp apeliantės ir atsakovės nėra susiformavusių konkurencijos santykių, dėl ko išsamiau nesąžiningos konkurencijos veiksmai nebuvo aptarti. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti tokį absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

17Dėl atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumo

  1. Apeliantė vienu iš savo skundo argumentų nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei maksimalias bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nors atsakovė turi teisės departamentą, kuris galėjo atstovauti atsakovę ir nagrinėjamoje byloje.
  2. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad tokia aplinkybė, kaip juridinio asmens gebėjimas atlikti teisinius veiksmus nebūtinai naudojantis apmokamų advokatų paslaugomis, taip pat gali būti įvertinta, sprendžiant dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo juridiniam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje taipogi išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar priteisti atstovavimo išlaidas ir kokio dydžio jas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016).
  3. Būtent teismas kiekvienu atveju turi pareigą individualiai įvertinti bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis ir jų dydžio pagrįstumą, taip pat turi diskreciją spręsti dėl kompensuojamosios tokių išlaidų dalies pralaimėjusiajai ginčą šaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo keliamas sudėtingas, specifinių tiek teisinių, tiek techninių žinių turėjimo reikalaujant klausimas, pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų pagrindimui reikėjo surinkti didelės apimties įrodymus. Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teisme atsakovės patirtos išlaidos turėjo būti atlyginamos nepaisant struktūrinio jos darbo organizavimo.
  4. Be to, apeliantė neįvertina fakto, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės prašytas priteisti išlaidas (5 152,25 Eur) advokato pagalbai sumažino iki rekomenduojamų maksimalių priteistinų dydžių pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos), nors šios rekomendacijos, įvertinus bylos sudėtingumą, kitas konkrečios bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, numato net galimybę priteisti ir didesnes, nei rekomenduojamos, išlaidos (Rekomendacijų 8, 11 punktai). Teisėjų kolegija poreikio dar labiau sumažinti atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamu atveju nenustatė.
  5. Į esminius apeliantės skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliantės argumentai teisinės reikšmės ginčo baigčiai neturi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

18Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Atmetus apeliantės skundą, atsakovė turi teisę į jos apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui 2017-02-01 prašymą priteisti 2 813,25 Eur išlaidų už rašytinių paaiškinimų parengimą. Prašymas pagrįstas bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančiais įrodymais, tačiau įvertinus tai, kad jis viršija maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už tokio pobūdžio teisines paslaugas, mažintinas iki procesinio dokumento pateikimo metu galiojusios maksimalios rekomenduojamos priteisti 317,32 Eur sumos (Rekomendacijų 8.16 p.).
  2. Pažymėtina, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, 2015-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618-686/2015). Todėl atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės administravimui skirtų lėšų.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ (įmonės kodas 120505210) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Satv network“ (įmonės kodas 302728733) administravimui skirtų lėšų 317,32 Eur (tris šimtus septyniolika eurų trisdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai