Byla 2K-35/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos, sekretoriaujant R. Bučiuvienei, dalyvaujant prokurorui S. Bekišui, advokatui gynėjui K. Stungiui, nukentėjusiajai S. L., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. M. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria buvo panaikintas Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. išteisinamasis nuosprendis ir baudžiamoji byla perduota Plungės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

2Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, R. M. gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

3R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. gruodžio 13 d., apie 21.30 val., Plungėje (duomenys neskelbtini), vairavo jam priklausantį automobilį „Nissan Terano” (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,32 promilių alkoholio kiekis kraujyje), taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 68 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam, saugiai neapvažiavo nurodytoje vietoje jo eismo juostos važiuojamojoje dalyje buvusios kliūties - ja ėjusių A. V., N. P., V. V., M. L. - arba nesustabdė savo transporto priemonės prieš kliūtį, taip pažeidė KET 173 punkto reikalavimus, įpareigojančius visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams, būtent: nepersirikiavo labiau į kairę ir nepaliko saugų eismą galinčio užtikrinti šoninio tarpo, pažeisdamas KET 171 punkto reikalavimą, įpareigojantį palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus; nepasirinko saugaus greičio pagal kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, savo sugebėjimą neblaiviam valdyti transporto priemonę, taip pažeidė KET 172 punkto reikalavimą, įpareigojantį pasirinkti saugų greitį, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Taip pat R. M. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, pažeisdamas KET 53 punkto reikalavimus ir nesiėmė visų būtinų priemonių išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, pažeisdamas KET 54 punkto reikalavimus - neįspėjo pėsčiųjų garso signalu, taip neišnaudojo galimybės, numatytos KET 133 punkte ir leidžiančios naudoti garso signalą gyvenvietėje tam, kad būtų išvengta eismo įvykio. Dėl R. M. padarytų KET pažeidimų jo vairuojamas automobilis užvažiavo ant pėsčiojo M. L., kuris, užkritęs ant automobilio priekinės dalies, trenkėsi galva į priekinį dešinį statramstį ir patyrė galvos traumą; lūžus kaukolės skliautui ir pamatui, sumušus galvos smegenis, išsiliejus kraujui po kietuoju ir minkštaisiais smegenų dangalais, nukentėjusįjį ištiko sunki koma, kuri 2002 m. gruodžio 15 d. 12.40 val. baigėsi M. L. mirtimi. R. M. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje.

4Pirmosios instancijos teismas R. M. išteisino, padaręs išvadą, kad jo veiksmuose nėra inkriminuojamo nusikaltimo sudėties. Savo išvadas jis motyvavo tuo, kad KET pažeidimas yra autoįvykio priežastis tada, kai esant analogiškai situacijai ir laikantis taisyklių reikalavimų, eismo įvykio nebūtų buvę. R. M. automobilį vairavo neblaivus. Už tokią veiką ATPK 126 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnį kilti būtina, kad veika būtų padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. R. M. pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes nenumatė ir negalėjo numatyti kilusių pasekmių, nes pėsčiasis M. L. pats pažeidė KET reikalavimus. Būdamas neblaivus, nesilaikydamas KET (Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 redakcija) 5.1–5.13.4 punktuose numatytų reikalavimų, neturėdamas atšvaitų ar kitų šviesą atspindinčių elementų, M. L. sudarė kliūtį R. M. vairuojamam automobiliui – tai buvo padarinių kilimo priežastis. Surinkti ir ištirti byloje įrodymai patvirtina, kad kaltinamojo pavojinga veika (vairavo neblaivus) nebuvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nes jei nukentėjusysis nebūtų išėjęs į važiuojamąją kelio dalį, nebūtų buvęs sužalotas. Taigi byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryšio tarp R. M. veikos ir kilusių padarinių.

5Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir perduodamas bylą prokurorui, pažymėjo, kad prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, netinkamai taikė BK 3 straipsnio nuostatas, numatančias tik baudžiamųjų, o ne kitų juos detalizuojančių įstatymų galiojimą laike. Jei Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija yra blanketinė, tam tikrais atvejais teisės norminiai aktai, kurie nėra priskirtini baudžiamiesiems įstatymams, gali turėti įtakos baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumui bei asmenų baudžiamumui ar veiką padariusio asmens teisinei padėčiai – tada svarstytina, kuris iš numatytų teisės aktų yra taikomas – ankstesnis ar vėlesnis. Išteisintajam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu kelių eismo tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatė Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintos KET su vėlesniais (1995, 1998 ir 2000 m.) pakeitimais. R. M. veikos padarymo metu – 2002 m. gruodžio 13 d. – neprivalėjo ir neturėjo teisinio pagrindo laikytis KET, priimtų 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įsigaliojusių tik nuo 2003 m. balandžio 1 d. Taigi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, pranešdamas apie įtarimą, ir prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, išteisintajam inkriminavo veikos padarymo metu dar negaliojusius Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų ir įsigaliojusių nuo 2003 m. balandžio 1 d. KET pažeidimus. Kadangi toks kaltinamojo akto surašymas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, buvo šiurkščiai pažeista fundamentali R. M. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo; minėtas pažeidimas ir pirmosios instancijos teismo nepasinaudojimas procesine galimybe perduoti bylą prokurorui sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Taip pat kolegija, vengdama iš anksto nustatyti išvadas, kurias gali padaryti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar galimai bylą iš naujo nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas, atskirai nepasisakė dėl apeliacinių skundų argumentų, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo veiksmų teisėtumas renkant, tiriant ir vertinant įrodymus, ir skundžiamame nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl išteisintojo kaltės.

6Kasaciniu skundu R. M. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 25 d. nuosprendį.

7Skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija netyrė gynybos pateiktų argumentų dėl neišsamaus ikiteisminio tyrimo byloje bei nuorodos, kad teisingas nuosprendis priimtas tik remiantis teisme surinktais įrodymais. Apeliacinio teismo nutartimi nėra paneigti išteisinimo pagrindai, o nuoroda, kad dėl klaidingai surašyto kaltinamojo akto teismas neištyrė bylos aplinkybių, niekuo nepagrįsta. Kolegija neįvertino ekspertų šališkumo, neatitinkančių tikrovės išvadų, taip pat eksperto V. Armono melagingos išvados, kad M. L. lavono kraujyje etilo alkoholio nėra: Teismo medicinos tyrimo akte Nr. 3475 konstatuota, kad M. L. kraujyje, paimtame Klaipėdos ligoninėje praėjus 3 val. nuo autoįvykio ir pastačius kelias lašelines, rasta 1,24 promilės alkoholio. M. L. girtumas turėjo įtakos jo pavojingam elgesiui iššokant prieš R. M. vairuojamą automobilį. Kolegija neįvertino specialisto V. Mitunevičiaus išvados, kurioje teigiama, kad R. M. neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilį, o autoįvykio priežastis yra M. L. veiksmai. Taip pat kaltintojo argumentai apeliaciniame skunde esą gynyba, pateikdama specialistų V. Mitunevičiaus ir A. A. Garmaus išvadas, pažeidė įstatymą, nes BPK V dalies nuostatos nesuteikia teisės proceso dalyviams savarankiškai atlikti proceso veiksmų ir rinkti įrodymų, vertintini kaip siekis suvaržyti įstatymų (BPK 48 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Advokatūros įstatymo 44 straipsnis ir kt.) gynybai suteiktas teises.

8Taip pat kasatorius nurodo, kad liko kolegijos neįvertinti gynybos argumentai dėl apeliantų sąmoningo bylos vilkinimo, procesinio pasyvumo – nesąžiningo proceso formų, kurios pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, BPK 44 straipsnio 5 dalį. Apeliantai skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas varžė jų procesines galimybes apklausti ekspertus, specialistus, teikti jiems klausimus, kitomis procesinėmis priemonėmis įgyvendinti savo teises, tačiau nei apylinkės teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė klausimų, tyrimo objektų ekspertams, prieštaravo gynybos prašymui apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo veiksmai panaikinant nuosprendį nepatikrinus jo teisėtumo ir teisingumo, apeliacinių skundų ir atsikirtimų į juos pagrįstumo vertintini kaip baudžiamojo įstatymo pažeidimas. Kolegija išklausė tik prokurorą ir šališkai tenkino jo prašymą. Teismas, neatlikdamas apeliacinio teismo teisingumo vykdymo funkcijos, atėmė R. M. teisę į teisingą procesą, nešališką apeliaciją.

9Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino BPK 281 straipsnio sampratą, sureikšmino KET punktų numeracijos pasikeitimus, nevertindamas šių pasikeitimų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Tokie nutarties teiginiai vertintini kaip įstatymo turinio prieš jo formą viršenybės ignoravimas; be to, pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte yra nurodyti konkretūs pažeidimai, o ne numeracija. Lyginant senųjų ir naujųjų KET punktų nuostatas, pastebimas jų tapatumas, taigi numeracijos trūkumas galėjo būti ištaisytas teisme, pakeičiant atitinkamų punktų numeraciją. Apeliacinės instancijos teismo kolegijos teiginys, kad, pakeitus KET punktus, pasikeis bylos nagrinėjimo teisme ribos ir gali būti priimti kitokie procesiniai sprendimai, nepagrįstas, nes KET punktų numeracijos pakeitimas nekeičia reikalavimų turinio ir kaltinimo esmės bei nagrinėjimo teisme ribų, be to, BK 281 straipsnyje numatytai blanketinei teisės normai taikytini tie patys reikalavimai dėl jos galiojimo laike (BK 3 str.), lyginant su normomis, neturinčiomis blanketinių požymių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo “Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.2 punkto antrą pastraipą, numatančią, kad „kai Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicija yra blanketinė, nurodomas įstatymas ar kitas teisės aktas, už kurio reikalavimų ar draudimų pažeidimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Nuosprendyje nurodomas jo straipsnis, dalis ar punktas, glaustai atskleidžiant turinį, pažymint pažeidimo esmę”.

10Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11Dėl bylos perdavimo prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 219 straipsnis)

12BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Tai reiškia, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: 1) kaltinamojo akto turinys turi neatitikti BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, 2) kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių nebūtų galima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir 3) kaltinamojo akto trūkumai turi trukdyti teismui nagrinėti bylą. Nagrinėjamoje byloje šių sąlygų visumos nėra. Kaltinamasis aktas turi trūkumų, tačiau jie netrukdo nagrinėti bylą ir yra ištaisomi nagrinėjant ją teisme. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje turėjo galimybę apeliacinius skundus išnagrinėti iš esmės, išspręsti visus reikšmingus bylai teisės ir fakto klausimus ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

13Perduodamas bylą prokurorui kaip kaltinamojo akto trūkumą apeliacinės instancijos teismas nurodė tai, kad kaltinimas yra grindžiamas remiantis veikos padarymo metu dar negaliojusiomis KET, patvirtintomis Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 ir įsigaliojusiomis nuo 2003 m. balandžio 1 d. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje daroma išvada, kad byloje turi būti taikomos veikos padarymo metu kelių eismo tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentavusios 1993 m. lapkričio 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 883 patvirtintos KET (su 1995, 1998 ir 2000 m. padarytais pakeitimais). Su šiais apeliacinės instancijos teismo teiginiais būtina sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 6 punkte išaiškino teismams, kad tada, kai veikos nusikalstamumui, baudžiamumui arba veiką padariusiojo asmens teisinei padėčiai įtakos gali turėti pakeitimai įstatymuose bei kituose teisės norminiuose aktuose, kurie nepriskiriami prie baudžiamųjų įstatymų, teismai, nagrinėdami bylas, turi kruopščiai išsiaiškinti, kaip dėl tokių teisės norminių aktų pasikeitimo pakito baudžiamajame įstatyme numatytų veikų nusikalstamumas, jų baudžiamumas ar veiką padariusio asmens teisinė padėtis, ir atsižvelgdami į pakitimus pritaikyti 1961 m. BK 7 straipsnio (2000 m. BK 3 straipsnio) atitinkamos dalies nuostatas. Tai reiškia, kad nors KET nėra baudžiamasis įstatymas, bet vadovaujantis minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimu turi būti sprendžiama, kurios taisyklės konkrečiu atveju turi būti taikomos. Būtinybė taikyti 1993 m. patvirtintas taisykles nagrinėjamoje byloje pagrindžiama tuo, kad veikos padarymo metu R. M. - vairuotojo - pareigas nustatė 1993 m. patvirtintos taisyklės, nors taip pat pažymėtina, jog tiek naujosiose, tiek senosiose KET reikšmingos bylai nuostatos yra suformuluotos beveik identiškai, išskyrus tai, kad nuo 2003 m. galiojančių KET 172 punktas išsamiau suformuluoja transporto priemonės vairuotojo pareigą dėl greičio pasirinkimo. Nurodytas KET punktas ne tik reikalauja važiuoti, neviršijant leistino greičio, bet ir įpareigoja pasirinkti saugų greitį. Toks įpareigojimas 1993 m. KET 14.1 punkte nebuvo aiškiai išreikštas, vadinasi, senosios KET, vertinant R. M. veikos nusikalstamumą, yra šiek tiek palankesnės įtariamajam, todėl ir dėl šios priežasties būtent jų punktais turėjo būti grindžiamas kaltinimas.

14Konstatuodama, kad kaltinamajame akte buvo nurodytos ne tos KET, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis kaltinamojo akto trūkumas nėra toks, kurio nebūtų galima ištaisyti teismo proceso metu ir kuris kliudytų tinkamai išnagrinėti bylą. Minėtas trūkumas ištaisomas teismo (pirmosios ar apeliacinės instancijos) posėdyje atkreipiant į jį bylos nagrinėjimo teisme dalyvių dėmesį ir suteikiant galimybę jiems pasisakyti dėl KET nuostatų taikymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtinta nauja KET redakcija neturėjo jokios įtakos R. M. padarytos veikos baudžiamumui ar R. M. teisinei padėčiai, nes šioje taisyklių redakcijoje yra analogiškos įtariamajam inkriminuotos normos, lyginant jas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintų KET normomis, išskyrus anksčiau nurodytą bylos nagrinėjimo ribų iš esmės nekeičiantį skirtumą dėl saugaus greičio pasirinkimo.

15Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl netinkamos redakcijos KET taisyklių nurodymas laikytinas trūkumu, trukdančiu teismui nagrinėti bylą, išskyrus teiginį, jog netinkamas kaltinamojo akto surašymas pažeidžia kaltinamojo teises į gynybą. Šis apeliacinės instancijos teismo motyvas yra nelogiškas – išteisintojo asmens teisės negali būti ginamos išteisintąjį asmenį vėl paverčiant įtariamuoju ir jį priverčiant iš naujo gintis nuo naujai suformuluoto kaltinimo. Juolab kad, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje taikytinų KET reikalavimų tapatumą tiek pagal senąją, tiek pagal naująją KET redakciją, naujas kaltinimas negalėtų skirtis nuo anksčiau pateikto kaltinimo – būtų nurodomi kitų KET punktai, tačiau pažeidimų esmė išliktų ta pati ar netgi kaltinimas būtų siauresnis (dėl redakcinio skirtumo tarp nuo 2003 m. galiojančių KET 172 punkto ir 1993 m. KET 14.1 punkto). Nuo tapataus ar platesnio kaltinimo apsigynęs asmuo negali būti verčiamas gintis iš naujo, teigiant, kad tokiu būdu yra užtikrinamos jo teisės.

16Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo perduoti bylą prokurorui. Perduodamas bylą prokurorui ir iš esmės neišnagrinėdamas apeliacinių skundų jis padarė esminį BPK pažeidimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintina, byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

18Teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, nes iš esmės neišnagrinėjo apeliacinių skundų, negali svarstyti kasacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir kasatoriaus prašymo šį nuosprendį palikti galioti. Kasacinės instancijos teismas negali pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo, kol šio nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas nėra patikrintas pagal BPK nustatyta tvarka paduotus apeliacinius skundus.

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

20Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, R. M. gynėjo,... 3. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. gruodžio 13 d., apie 21.30 val.,... 4. Pirmosios instancijos teismas R. M. išteisino, padaręs išvadą, kad jo... 5. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo... 6. Kasaciniu skundu R. M. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m.... 7. Skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 8. Taip pat kasatorius nurodo, kad liko kolegijos neįvertinti gynybos argumentai... 9. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas... 10. Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 11. Dėl bylos perdavimo prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 219... 12. BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad, išnagrinėjęs bylą teismo... 13. Perduodamas bylą prokurorui kaip kaltinamojo akto trūkumą apeliacinės... 14. Konstatuodama, kad kaltinamajame akte buvo nurodytos ne tos KET, Lietuvos... 15. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl netinkamos redakcijos KET... 16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 17. Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų... 18. Teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas... 19. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5... 20. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos...